Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Raseiniai karų audrose

Jonas Brigys

Pirmasis pasaulinis (Didysis) karas 

1914 m. liepos 21 d. (naujuoju stiliumi rugpjūčio 3 d.) Rusija įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį, ilgai vadintą Didžiuoju karu.
Raseiniai buvo pasienio apskrities centras, todėl nuo pirmųjų karo dienų čia buvo neramu. 1914 m. rugpjūčio 17 d. rusų armija, vadovaujama generolo P. Ranenkamfo, nuo Virbalio pradėjo puolimą į Rytprūsius. Veržlus rusų puolimas vyko sėkmingiau, nei to galėjo tikėtis vokiečių karo vadai, todėl gana greitai didelė Rytprūsių dalis buvo okupuota. Apsvaigę nuo laikinos sėkmės, rusų kariai su civiliais gyventojais elgėsi brutaliai1.
1914 m. rudenį – 1915 m. pavasarį karo veiksmai vyko pasienyje, nes vokiečiams pasisekė atstumti rusų kariuomenę. 1914 m. rudenį Raseiniuose apgyvendinta 180 nuo vokiečių iš pafrontės pasitraukusių šeimų2. Gruodžio mėnesį, suaktyvėjus karo veiksmams, į Raseinius plūstelėjo nauja pabėgėlių banga iš Jurbarko ir Naumiesčio. Vien žydų čia prisiglaudė apie 300 šeimų3.
Apie kai kuriuos kitus to sunkaus meto ypatumus galima sužinoti iš ano meto laikraščių. „Viltis“ rašė, kad ūkininkai buvo varomi vežti kariuomenės ir Rusijos gilumon bėgančių valdininkų, tad jie neturėjo kada dirbti savo ūkiuose. Policija nuolat aiškino, kad priešininkui užėjus viskas bus deginama, nežinota, ką daryti su vasarojumi: palikti pūti ant lauko, ar vežti į namus ir laukti, ką likimas lems4. Dar skaudžiau ūkininkus kliudė gyvulių rekvizavimas. „Vilties“ korespondentas aprašė, kaip Raseinių apskrityje rekvizicijos komisijos nurodymu gyvuliai buvo priverstinai išvaromi: „policija ragino varyti gyvulius kuo greičiausiai, grasino net karo teismu. Ne ką darysi; įsakymas reikia pildyti. Ir pradėjo plaukti galvijų pulkai visais keliais į geležinkelių stotis, kame buvo imami. Dauguma išvaro paskutinę karvę; privarė tiek galvijų, kad nebuvo kur jų dėti ir liovėsi priiminėti. Kiti, išstovėję po savaitę laiko gavo grįžti į namus su galvijais“5.
Nerimą tarp miestiečių kėlė ir pirmosiomis karo dienomis į Raseinius plūstelėjusios mobilizuojamų jaunuolių minios. Anot „Lietuvos žinių“ korespondento, nuo lapkričio 7 d. į Raseinius atvykusiems šauktiniams teko apsigyventi daugiausia tuščiose aludėse, užvažiuojamuose namuose ir šiaip kur buvo tuščia vieta. Naujokų skirstymas į karinius dalinius užtruko nuo šeštadienio, lapkričio 8 d., iki antradienio, lapkričio 12 d. Dar didesnis šurmulys mieste kilo, kai būsimieji kareivėliai patraukė iš Raseinių. Išeinantys į karo tarnybą „ėmė dainuoti, vienam ant klernatos vedžiojant, lietuviškas dainas ir melodijas: „Sudiev Lietuvai“, „Augo kieme klevelis“ ir t. t. Einant per miestą lydėjo juos verkiančių moterų ir senelių būriai“6. Deja, neapsieita ir be rimtesnių nemalonumų. Gal pakurstyti rusų administracijos skleidžiamų gandų, kad žydai, esą, įvairiais būdais perduoda vokiečiams informaciją7, naujokai nepalankiai žiūrėjo į žydus, juos erzindavo, išjuokdavo. Raseiniuose tuo laiku įvyko keletas susidūrimų su žydais, ir policijai teko pasidarbuoti, stengiantis išlaikyti rimtį mieste. Tačiau tai buvo tik žymiai dramatiškesnių įvykių išvakarės.
Lemiamas vokiečių šturmas prasidėjo 1915 m. kovo 13 d. Tą dieną Kauno gubernatoriui buvo pranešta, kad rusų daliniai naktį pasitraukė iš Rytprūsių į Batakius ir Skaudvilę, parsidėjo kautynės dėl Tauragės8. Mėnesį laiko vyko permainingi mūšiai. Balandžio 14 d. vyriausiam Dvinos karinės apygardos viršininkui telegrafuota, kad „7 val. ryte į Raseinius atvykę, už Šimkaičių stovėję kazokai pranešė, jog iš pat ryto vokiečiai tirštomis kolonomis puola link Kalnujų“. Netrukus ispravninko pasiųstas raitelių būrys ir paskutinis besitraukiančių kazokų dalinys pranešė, kad vokiečiai užėmė Kalnujus ir yra tik už dviejų varstų nuo Raseinių9. Mieste kilus panikai, ispravninkas įsakė visiems trauktis link Šiluvos. 12 val. nutrūko ryšys su Raseinių telegrafo stotimi – matyt, tada vokiečiai užėmė miestą. Tai įvyko 1915 m. balandžio 14 (naujuoju stiliumi balandžio 27 d.).
Tik atvykęs į Raseinius, vokiečių būrio vadas į Edelio vaistinę pasikvietė kleboną Petrą Dočkų, miesto gydytoją, advokatą Maksą Levį ir pareikalavo 100 tonų avižų bei 40 darbininkų. Paaiškėjus, kad tokio avižų kiekio mieste nėra, vokiečiai sutiko pasitenkinti 31,5 tonomis avižų, 1 000 ruginės duonos kepalų, 31 pūdu druskos ir kt.10 Matyt, galvodami, kad raseiniškiams reikia papildomo stimulo paklusti okupacinei valdžiai, vokiečiai netrukus areštavo kleboną P. Dočkų ir pagrasino jį sušaudyti, jei mieste kils bent kokie neramumai.
Balandžio 16 (29) d. gyventojai susirinko į miesto valdybą aptarti susidariusią padėtį. Susirinkime nutarta išrinkti Laikinąją Komisiją11, kuri turėjo rūpintis „teisingu rekvizicinių prievolių paskirstymu, pagalba vargstantiems gyventojams, miestiečių turto apsauga, palaikyti ryšius su vokiečių kariuomene, spręsti kitus neatidėliotinus reikalus“12.
Nuo pat pirmųjų vokiečių šeimininkavimo Raseiniuose dienų tiek Laikinosios Komisijos nariai, tiek visi miestiečiai pajuto kietą okupantų ranką. Balandžio 18 d. miesto komendantas majoras Mellenhofas pagrasino už bet kokį pasipriešinimą vokiečiams sudeginti prasikaltusių miestiečių namus ar net visą Raseinių miestą. Nors pirmosiomis dienomis komendantai labai dažnai keitėsi, tačiau okupacinio režimo gniaužtai dėl to silpnesni netapo. Balandžio 20 d. naujasis komendantas Vaksmanas Laikinosios Komisijos nariams, prašiusiems už kurio nors vieno žmogaus nusižengimą nebausti viso miesto, kaip kontrargumentą pateikė rusų kariuomenės žiaurumus Prūsijoje ir Memelio (Klaipėdos) krašte13.
Vokiečiai nesivaržydami šeimininkavo mieste, neatsižvelgdami į moralės normas ir nebodami miestelėnų religinių jausmų. Balandžio 20 d. pavakare jie paėmė įkaitais keletą Laikinosios Komisijos narių ir uždarė juos didžiojoje sinagogoje14. Vokiečiai suėmė ir sušaudė atsargos kareivį Gasparą Račickį, dar 1892 m. dėl ligos (epilepsijos ir silpnaprotystės) atleistą iš kariuomenės. Šis nelaimėlis dėl savo „rusiško stiliaus“ barzdos sukėlė kareivių įtarimą, o kai šie jam liepė sustoti, žmogus ėmė bėgti. Suimtas jis paaiškino, kad esąs rusų kareivis, o pas jį rasti pinigai gauti už tarnybą Rusijos carui ir kad Raseiniuose yra dar apie 10 tokių kaip jis. Anot vokiečių, vienas didžiausių įkalčių, įrodančių, kad G. Račickis – rusų armijos šnipas, buvo... apatinės kareiviškos kelnės, kurias jis dėvėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, G. Račickas, prieš pat rusams pasitraukiant iš miesto, gavo jam priklausiusią pensiją, tačiau to nesugebėjo paaiškinti vokiečiams. Po trumpo teismo divizijos generolo fon Paprico įsakymu šis ligonis žmogus buvo sušaudytas Jasnagurkoje15 ir palaidotas gretimame darže. Taip negalinčio apsiginti ir blaiviai įvykius vertinti žmogaus parodymai jam kainavo gyvybę, o vokiečiams davė pagrindą visame mieste ieškoti tariamųjų rusų šnipų ir taip dar labiau gąsdinti miestiečius. G. Račickis yra vienas iš pirmųjų raseiniškių, žuvusių Pirmojo pasaulinio karo metais.
Miestiečius toliau spaudė kontribucijos, rinkliavos, priverstiniai darbai. Pastaroji prievolė buvo ypač sunki žydams, mat jie į darbus buvo varomi net šeštadieniais (šabo dieną). Pirmoji vokiečių okupacija, ko gero, daugeliui gyventojų buvo sunkesnis išbandymas, negu 1941–1944 metų negandos. Laimė, kad per pirmąją okupaciją Raseinių miestas išvengė didelių gaisrų ir sugriovimų, nes buvo užimtas be mūšio. Tuo tarpu permainingos kovos, vykusios Ariogalos ir Betygalos apylinkėse, miestelius beveik sulygino su žeme.
Ilgainiui su okupacijos sunkumais apsiprasta, tuo labiau, kad frontui tolstant nuo Raseinių, gyvenimas po truputį normalizavosi, o Laikinoji Komisija pagal galimybes švelnino vokiečių represijas. Tačiau minėtoji komisija gyvavo tik metus. 1916 m. balandžio 11 d. sužinota, kad vokiečių karinė valdžia paskyrė miesto burmistrą. Gegužės 16 d. įvyko paskutinis Komisijos posėdis ir visą valdžią mieste galutinai perėmė vokietis burmistras.
Karo metu, nustojus veikti Laikinajai Komisijai, mieste buvo paralyžuotas visuomeninis gyvenimas ir tik 1917 m. pab. – 1918 m. pr. pastebimi jo atgijimo ženklai.
1917 m. laikraštis „Dabartis“ rašė, kad Raseiniai – vienas iš tų Lietuvos miestelių, kurie mažai nukentėjo per karą. „Gyventojai, vokiečiams užėjus, ramiai kiūtojo savo butuose. Užtat paskutiniais metais tam miesteliui yra padaryta daug gero. Gatvės tapo švaresnės, susisiekimas patogesnis, įtaisyta elektros šviesa. Jaunimas pirma dangindavosi į Ameriką, o dabar jam smagu ir savo miestelyje. Kurį laiką Raseinių gyventojai turėjo vargti: prekyba buvo sustojusi, darbo nebuvo. Bet, remiami Amerikos pinigais ir komiteto pagalba, sunkiuosius laikus ištvėrė. Dabar Raseiniuose yra įsteigta liaudies virtuvė [labdaros valgykla], kame kasdien išduoda 400 porcijų po 10 pfenigių. Ir kitos įstaigos klotingai darbuojasi. Yra skolinamoji kasa, kuri skolina pinigus be nuošimčių, savaitiniu išsimokėjimu. Nors dar ji neilgai tegyvuoja, bet ja daugelis jau pasinaudoję. Labiausiai šeimos skolinasi pinigų nusisamdyti daržui arba žemės gabalui, kame galima pasisodinti ko maistui“16.
Nors ši publikacija yra daugiau propagandinio pobūdžio, tačiau ji iš dalies atspindi to meto miesto gyvenimo tikrovę. 1918 m. sausio 13 d. surengtas labdaros vakaras, kurio pelnas skirtas labdaros valgyklai. Vakaro programoje vyravo lietuviška dvasia, čia skambėjo J. Naujalio „sudėstytos“ dainos. Anot „Dabarties“ korespondento, vakaras „pirma suteikė pelno vargdienių iždui, antra suteikė progos susirinkusiems kelioms valandoms užmiršti karo vargus“17.  1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje dalyvavę Raseinių krašto atstovai kun. Mykolas Karosas ir ūkininkas Kazys Babonas lapkričio 29 d. apie konferenciją ir jos nutarimus papasakojo raseiniškiams18.
Po truputį, okupantams nepastebint, budo tautinio susipratimo dvasia. 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Vis dėlto dar kurį laiką ir po to vokiečiai krašte turėjo didelę įtaką. Reali nepriklausomybė atėjo tik 1918 m. rudenį.
Pirmoji vokiečių okupacija paliko gilius randus miestiečių sąmonėje, pakirto ir taip silpną Raseinių ekonomiką. Tačiau šis sunkus laikotarpis turėjo ir savo teigiamų pusių: 1915–1916 m. veikusi Laikinoji Komisija, dirbdama ypač sunkiomis sąlygomis, sugebėjo į savo veiklą įtraukti daugelį miestiečių, davė ypač vertingas pilietiškumo pamokas, žadino viltį, kad bendromis pastangomis galima įveikti ir pačius didžiausius sunkumus. To pasitikėjimo savo jėgomis raseiniškiams ypač prireikė 1918–1919 m., kai jie pagaliau gavo šansą sukurti tikrą savivaldą ir po daugelio metų vėl tapti miesto šeimininkais. 
 
Antrasis pasaulinis karas
 
Pirmosios sovietinės okupacijos metu vykdyta nacionalizacija, arši sovietinė propaganda, įvairios prievolės vis labiau vargino gyventojus, tačiau kantrybės taurę perpildė 1941 m. birželio trėmimai, kai iš Lietuvos buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių. Vien iš dabartinio Raseinių rajono teritorijos tada ištremti ne mažiau kaip 349 žmonės19. Matyt, dėl to 1941 m. birželio 22 d. daug kur Vermachto kariai šiame krašte buvo sutikti kaip išvaduotojai. Deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia reiškė tik tai, kad vieną okupantą pakeitė kitas. Nors įsiveržus vokiečių kariuomenei Lietuvoje daug kur prasidėjo Birželio sukilimo kovos, tačiau Raseiniuose, turimomis žiniomis, sukilimas nepasireiškė.
Mieste stovėję daliniai dar gegužės 1 d. po parado išžygiavo į pasienį statyti gynybinių įrengimų. Tuometinis Raseinių apskrities karinis komisaras A. Gorškovas, kurio memuarų ištraukas 1984 m. rajono laikraštyje paskelbė A. Stalmokas, prisimena, kad birželio 22 d. 10 val. ryto jam pranešė, jog vokiečių tankai Tauragės–Jurbarko ruože pralaužė rusų dalinių gynybą ir traukia Raseinių link. Pusė dvyliktos iš Raseinių buvo išsiųstos paskutinės kariškių ir kitų apskrities vadovų šeimos, pabėgėliai. Apie 12 val. apskrities ligoninės vyr. gydytojas Aleknavičius pranešė, kad ligoninė perpildyta sužeistaisiais, dirbti neįmanoma. Be to gautas pranešimas, kad apie 200 parašiutininkų užėmė Viduklės geležinkelio stotį. 14 val. nutrūko ryšys su Ariogala, nes ją taip pat užėmė vokiečiai. 18 val. komisariato stebėtojas pranešė, kad Kalnujuose matė vokiečių tankus, ten vyksta kautynės. 19 val. komisaras pasitraukė iš Raseinių20 – ko gero jis buvo paskutinis sovietinės valdžios pareigūnas, palikęs miestą.
Šiaulių kryptimi puolantys vokiečių armijos daliniai Raseinių apylinkėse susidūrė su rusų 28-ąja tankų divizija, kuriai vadovavo pulkininkas I. Černiachovskis. Kurį laiką fronto linija ėjo tarp Skaudvilės–Raseinių–Kaltinėnų21.
Puolančių vokiečių dalinių žygį per Raseinių kraštą, pasinaudodamas pačių vokiečių dokumentais, gana išsamiai aprašė Kazys Škirpa. Birželio 23 d. priešpiet vokiečių 4-osios šarvuotosios armijos22 ruože oro žvalgyba pranešė, kad pastebėjo rusų tankų puolimą, nukreiptą Raseinių link ir nuo Kelmės pietvakarių kryptimi. Birželio 24 d., apie 4 val. 45 min., vokiečiai užėmė Kėdainius. Rusų tankų puolimą atremti pasiruošė abipus Betygalos išsidėsčiusios 269-oji ir 290-oji divizijos. 6-oji tankų divizija išsidėstė į šiaurės vakarus nuo Raseinių, o 1-oji tankų divizija – į šiaurės vakarus nuo Grinkiškio. Birželio 25 d. priešpiet 41-asis vokiečių korpusas į šiaurės vakarus nuo Raseinių (prie Gruzdiškės) sudavė skaudų smūgį rusų daliniams ir privertė juos trauktis. Tik birželio 26 d. dviejų parų tankų mūšis netoli Raseinių baigėsi visiška 41-ojo vokiečių korpuso pergale23. Vienas šiame mūšyje rusų paliktas tankas vėliau buvo pastatytas Raseiniuose, šalia vadinamojo Dikinio namo, kur tuo metu veikė gestapas ir policija. Tankas čia stovėjo iki pat karo pabaigos24.
Didžiausius nuostolius prie Raseinių patyrė 48-oji M. Kalinino šaulių divizija. Vos prieš porą savaičių prie Rygos stovėjusi divizija buvo permesta į pasienį. Naktį iš birželio 21 d. į 22 d. divizijos daliniai įsikūrė poilsiui Raseinių apskrityje. Nuo vokiečių smūgių besitraukianti divizija birželio 22 d. apie 10 val. 30 min. buvo Raseinių apylinkėse, o 22 val. užėmė gynybines pozicijas kiek į pietus nuo Raseinių. Divizijos istoriniame formuliare rašoma, kad 1941 m. birželio 23 d. 5 val. užvirė žiaurus mūšis už Raseinius. 14 valandų divizija atmušinėjo įnirtingas skaitlingesnio priešininko atakas. Mūšiuose už Raseinius žuvo divizijos vadas generolas majoras Bogdanovas ir štabo viršininkas papulkininkis Fominas25. Jei I. Černiachovskio vadovaujami tankistai sugebėjo pasipriešinti vokiečiams, tai 48-ajai divizijai, apsuptai Tautušių miške, sekėsi blogai – vokiečiai į pačių rusų mašinas susodino šimtus į nelaisvę paimtų kareivių ir beveik be apsaugos nuvežė link Raseinių26.
Aršūs mūšiai skaudžiai kliudė Raseinius. Anot oficialių duomenų, pirmosiomis karo dienomis mieste sudegė ar buvo sugriauti 32 mūriniai ir 176 mediniai gyvenamieji namai, 67 tvartai, 19 klojimų ir daržinių, 5 klėtys, 91 ūkinis pastatas, 3 mokyklos, 7 maldos namai (daugiausiai žydų), 7 dirbtuvės – iš viso 407 pastatai, kurie 1940 m. kainomis buvo įvertinti 3 662 115 litų27. Be to apgadinti 36 mediniai gyvenamieji namai, 6 klojimai ir 2 kiti ūkiniai trobesiai – iš viso 44 pastatai. Nukentėjo ir šalimais buvę pasėliai, daržai, sodai. Miestiečiai neteko 1 291 vaismedžio, 125 vaiskrūmių. Taigi Raseiniai patyrė didelių nuostolių. Kita vertus, kai kurie miesto senbuviai abejoja šių skaičių teisingumu. Galbūt skaičiuojant pražuvusį turtą, nuostoliai buvo kiek padidinti, tikintis gauti didesnę kompensaciją ar kitų lengvatų.
Kai kurios pirmųjų karo dienų padarytos žaizdos mieste matomos dar ir šiandien. Laisvės gynėjų aikštė – tai 1941 m. birželio mėnesį sugriauto ir vėliau neatstatyto kvartalo akivaizdus pavyzdys.
Karas negailestingai rinko savo duoklę, nieko neaplenkdamas. 1941 m. rudenį laikraštis „Į laisvę“ išspausdino nekrologą apie Raimundą Liormaną. Rašoma, kad jis buvo Raseinių gimnazijos mokinys. Gelbėdamasis nuo bolševikų, kaip ir jo tėvai28, 1941 m. kovo 6 d. išvyko į Vokietiją. „Balandžio 5 d. įstojo savanoriu į Walfen SS, Brunn. Po apmokymo pateko į Osterodę, Klaipėdą. Iš ten per Gargždus, Kryžkalnį, Kelmę, Šiaulius, Rygą – į Šiaurės frontą, kur rugsėjo 5 d. apie 8 val. ryto ties Stepanovu žuvo kovoje su bolševikais. Buvo gabus, rimtas, kartu linksmas, tarnyba kariuomenėje nesiskundė“29.
Pirmosios karo dienos, nauji okupantai Raseiniams atnešė ne tik materialinius nuostolius. Jau 1941 m. liepos 29 d. netolimame Žieveliškių kaime buvo sušaudyti 254 žydai ir 3 lietuviai komunistai. Antroji žudynių akcija vyko rugpjūčio 5 d. Tądien sušaudyti 279 žydai. Rugpjūčio 9–16 dienomis sušaudytos 294 žydės ir 4 vaikai. 1941 m. rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 6 d. Kurpiškėje (buvęs Paliesio dvaro palivarkas) nužudyti 843 žmonės30. Kadangi ne visus žydus sušaudė iš karto, dauguma jų buvo suvaryti į du improvizuotus getus. Darbingi vyrai ir moterys laikyti bažnyčios (dominikonų vienuolyno) ūkiniuose pastatuose už miesto, o seniai ir vaikai keliuose namuose Nemakščių (dabar Dubysos) gatvėje. Dalis žydų komunistų ir tarybinių aktyvistų buvo uždaryti Raseinių kalėjime31.
Šių įvykių liudininkas mokytojas Kazimieras Paulauskas prisimena: „Žydai išsigandę kasdien vis baisesnių dienų laukė, o iš Vokietijos atėjo gandas, kad ten jau šaudo žydus. Ir pas mus pradėjo juos rinkti. Visiems prie rūbų prikabino Dovydo žvaigždes. Žydai neturėjo teisės net šaligatviais vaikščioti. Vyrus atskyrė nuo žmonų, o moteris kartu su vaikais suvarė į ankštas patalpas, po kelias šeimas į vieną kambarėlį. Vyrai sunkiausius darbus dirbo, bet maitino prasčiausiu maistu ir tik du kartus prie dieną. Moterims jokio maisto davinio neskyrė. Jos su vaikais maitinosi tuo, ką su savimi pasiėmusios dar turėjo. Labai sunkiai dirbo mokytojai, gydytojai ir kiti inteligentai. Jie valė išvietes, rausėsi miesto griuvėsiuose, valė užterštus šulinius, kasė griovius ir plačiausias duobes. Dirbo mieste ir toli už jo. Brangiausius daiktus iš jų „apsauginiai“ paėmė“32.
Įvertinant Holokausto padarinius, negalima pamiršti žmonių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjo žydus. J. Prunskis yra parašęs apie tai, kad Raseinių rajone Aleksandro Jasaičio motinai mirties bausmė įvykdyta kartu su žydais, kurie slėpėsi jos namuose. Tarp nubaustųjų mirties bausme už tai, kad bandė gelbėti žydus, buvo ir Miniotas iš Raseinių33.
Pirmieji karo audros gūsiai smarkiai išretino Raseinių gyventojus. Jei 1938 m. mieste gyveno 6 217 žmonės, tai 1941 m. vasarą jų buvo bent tūkstančiu mažiau, nes liepos mėnesį, įvedus privalomas maisto korteles, jų išduota tik apie 5 20034. Matyt, šis skaičius apytikriai rodo tuometinį Raseinių gyventojų skaičių. Vėliau, po masinių žydų žudynių, gyventojų dar sumažėjo – 1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis Raseiniuose gyveno 1 446 šeimos (4 577 žmonės)35.
Vienas iš vokiečių okupacijos ypatumų buvo „sava valdžia“. Istorikas Liudas Truska rašo, kad sovietinė valdžia, atleisdama iš darbo „liaudies priešus, reakcionierius, antisovietinį elementą“, pakeitė beveik visą valdžios aparatą. Tuo tarpu vokiečiai pakeitė tik valdžios viršūnę, o visose vidurinėse ir žemutinėse grandyse liko 1941 m. vasarą Laikinosios vyriausybės paskirti pareigūnai – miestų burmistrai, apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai36. 1941 m. liepos 21 d. laikraštis „Į laisvę“ pranešė, kad Raseiniuose suorganizuoti vietos valdžios organai: apskrities valdyba, miesto ir valsčiaus savivaldybė. Miesto burmistru paskirtas Lietuvos vokietis Šmitas.
Tvarką Raseiniuose taip pat palaikė lietuviai policininkai, nors didžiausią autoritetą turėjo keletas vokiečių žandarų. Karinė įgula mieste nebuvo didelė, tik po Stalingrado mūšio čia atvyko gana didelis (apie 1000 kareivių) dalinys. Vokiečiai pirmiausia įsikūrė kareivinėse, vėliau – gimnazijoje. Po to gimnazistams teko glaustis pradinėje mokykloje ir dominikonų vienuolyne.
Senas raseiniškis Augustinas Živatkauskas prisimena, kad vokiečiai kareiviai elgėsi gana draugiškai: vaikus vaišindavo saldainiais, kai kada ir kareivinių kepykloje iškepta duona. Okupacinė valdžia 1943, 1944 m. vietos gyventojams leido švęsti Vasario 16-ąją. Vokiečiai savo ruožtu minėjo Gegužės 1-ąją. Tą dieną iškilmingas susirinkimas tradiciškai vykdavo K. Lukšio kino teatro salėje37. Kultūrinį miesto gyvenimą kiek pagyvindavo moksleivių renginiai. 1943 m. gegužės 9 d. Raseinių gimnazijos Tėvų komitetas surengė privatų koncertą su turininga programa. Vokiečių okupacijos metais mieste veikė Lietuvių meno ir mokslo centro skyrius38. Miesto inteligentai karo metais į Raseinius buvo pasikvietę Šiaulių dramos teatrą, kurio artistai parodė P. Vaičaičio pjesę „Naujieji žmonės“. Aktorius Raseiniuose pradžiugino netikėtas „honoraras“ – kiekvienas gavo po 3 kilogramus kaimiškų maisto produktų39.
Karo laiko sunkumus atspindi problemos, susijusios su miesto elektrinės darbu. Trūkstant dyzelinio kuro, pagrindinis krūvis teko lokomobiliui, kuriam reikėjo paruošti nemažą kiekį malkų. Jas aplinkiniuose miškuose privalėjo pjauti darbingi, tačiau oficialiai nedirbantys miestiečiai, ūkininkai. Vengiantiems šios prievolės miesto gyventojams neduodavo maisto kortelių, o iš ūkininkų atimdavo arklius. Darbo apimtis didino tai, kad malkų reikėjo ne tik elektrinei, bet ir kareivinėms, ligoninei, gimnazijai, pradžios mokykloms, kepyklai ir kitiems miesto objektams. Skatinant miestiečių aktyvumą, už darbą buvo šiek tiek mokama, duodamos specialios kortelės, vadintos „taškais“, už kurias buvo galima įsigyti muilo, degtukų, avalynės, audinių, rūkalų, cukraus ir kitų karo meto „deficitų“40.
1942 m. birželio 17 d. paskelbtas potvarkis „Dėl darbo prievolės kuro gamyboje, žemės ūkyje ir susisiekime Lietuvos Generalinėje Srityje“. Rugpjūčio 14 d. išleistas papildomas potvarkis šiuo klausimu, kuriame sakoma: „§4. Pakeičiant potvarkiu 1942.VI.17 d. dėl darbo prievolės kuro gamyboje, žemės ūkyje ir susisiekime (...) nustatytą darbo prievolei atlikti laiką nustatoma, kad darbo prievolė malkų gamyboje atliekama pamainomis nuo 1942 m. rugsėjo mėn. 1 d. iki lapkričio mėn. 15 d. Kiekvienas talkininkas, turįs atlikti darbo prievolę kuro gamyboje, privalo pagaminti 25 erdm. malkų. Tam darbui numatytas 3 savaičių laikas, kuris talkininkui ypatingai gerai dirbant arba atsinešant darbo įrankius (pjūklą, kirvį), gali būti atostogų tikslais sutrumpinamas41.
1942 m. padangėje vis dažniau pradėjus pasirodyti rusų bombonešiams, mieste įvesta griežta langų užtemdymo tvarka. Parduotuvėse buvo pardavinėjamos specialiai tam reikalui pagamintos užuolaidos iš stangraus tamsaus plisuoto popieriaus. Tas užuolaidas žmonės dar vadindavo užtemdymo armonikomis. Naktimis miesto gatvės skendėdavo tamsoje. Jei žandarai pastebėdavo pro langą besiveržiančią šviesą, rytojaus dieną elektrinės darbuotojai gaudavo nurodymą tokiam apsileidėliui nutraukti elektros tiekimą.
1942–1943 m. tiek miesto, tiek kaimo gyventojai susidūrė su dar vienu gana nemaloniu reiškiniu. 1941 m. pavasarį dalis Lietuvos piliečių, sugebėjusių įrodyti savo vokišką kilmę, išvyko gyventi (repatrijavo) į Vokietiją. Jų paliktas turtas buvo parduotas: balandžio ir gegužės mėnesiais už jį Raseinių apskrityje gauta 27 322,90 rb.42 Prasidėjus karui, Vokietijos vyriausybė nutarė šiuos žmones grąžinti atgal į gimtinę. Vietiniai ūkininkai lietuviai turėjo kraustytis kitur. Nemalonumų neišvengė ir patys repatrijantai, tuo labiau, kad ir jie valdžios akyse buvo „nevienarūšiai piliečiai“. Pavyzdžiui, viena šeima buvo grąžinta į Lietuvą ir apgyvendinta Raseiniuose. Jų vaikai Vokietijoje priklausė Hitlerjugendo organizacijai, bet Lietuvoje jie galėjo būti priimti į tą organizaciją tik kaip svečiai. Ši šeima negalėjo gauti vokiečiams skirtų maisto kortelių, nes vaikai lankė ne vokišką, o lietuvišką mokyklą43. Raseiniuose tai pat veikė vokiečių vaikų mokykla. 1942 m. spalio mėn. Raseiniuose apsilankė aukštas vokiečių pareigūnas H. Lodzė44, kuris „sveikino apskrityje stiprų „Reicho vokiečių bloką, susitelkusį po Fiurerio judėjimo uniforma“45.
 K. Paulauskui į atmintį įstrigo tokios šio vizito aplinkybės: „Kai per Raseinius praėjo frontas, vokiečių kareivių lavonų Lietuvos laukuose netrūko. Valdžia, vokiečiams įsakius, sumanė kritusius vokiečius palaidoti viename kapinyne. Suvaryti lietuviai iš pavienių kapų atkasinėjo lavonus, dėjo į karstus ir laidojo taip, kaip norėjo naujasis okupantas. Į darbą varė mokytojus, gimnazijos mokinius ir kitų profesijų žmones, o po laidotuvių, pas [Raseinių] valsčiaus viršaitį Joniką vokiečiai surengė „balių“. (...) Žmonės kalbėjo, kad į tas iškilmes buvęs atvykęs ir Hitlerio įgaliotinis Lohse iš Rygos“46.
1943 m. gruodžio 13 d. miestiečius sukrėtė dar vienas kraupus įvykis: Raseiniuose lietuvis kareivis Moliska, grįžęs atostogų iš fronto, nušovė vokiečių žandarą Broschą, jaunesnįjį karininką Petersoną ir žandarą Kolongą (raseiniškių dar vadintą Kelingiu), o paskui šūviu į galvą nusižudė pats. Vokiečių saugumo policijos žiniomis, Moliska buvo viršijęs atostogų laiką ir nenorėjo grįžti į savo dalinį. Nušautas žandaras anksčiau buvo vykdęs rekvizicijas pas Moliskos motiną. Manyta, kad tai buvo kerštas47.
Tokia buvo šio įvykio oficiali versija. Kiek kitaip jį savo atsiminimuose aprašo K. Paulauskas: „Krautuvės savininką Beišą ir jo brolį Vytuką aš [vokiečių kalbos] mokiau privačiai. Kartą, pavakariais pas juos eidamas į pamoką, netoli jų namų pamačiau susirinkusių žmonių būrį. Lietuvos policininkas nušovė vokiečių kareivį, o miesto kino teatro kieme ir pats nusišovė. Mat policininkas su draugu bare gėrė alų. Žandaras, neradęs vietos kitur, liepė jam užleisti stalą. Policininkui nepaklusus, vokietis jį pastūmė ir nutraukė staltiesę su alumi, buteliais ir su bokalais. Dėl to ir įvyko tragedija. Jeigu policininkas nebūtų nusišovęs, tuomet vokiečiai būtų sušaudę 10 nekaltų žmonių. Toks buvo išleistas jų įsakymas“48.
Charakterizuojant karo laikotarpį, reikia dar bent trumpai apibūdinti miesto lietuvių mokyklų padėtį, kurią iš dalies atspindi 1943 m. lapkričio mėn. surinktos statistinės žinios49. Raseiniuose tuo metu buvo dvi lietuvių pradinės mokyklos. Abi jos turėjo išsitekti vienose patalpose (valsčiaus pradinė mokykla karo pradžioje buvo apgriauta, todėl šios mokyklos auklėtiniai toliau mokslą tęsti turėjo miesto pradinės mokyklos patalpose). Trūko patalpų, todėl pamokos vyko pamainomis. Abiejose mokyklose mokslo metai 1943 m. rudenį prasidėjo rugsėjo 16 d. Valsčiaus pradinę mokyklą tada lankė 115 vaikų, o miesto – 486. Buvo nemažai tokių, kurie dėl nepriteklių nelankė mokyklos: dėl to, kad trūko avalynės, rūbų į mokyklą nėjo 28 miesto ir 40 kaimo vaikų. Kaip minėta, nelengva buvo ir gimnazistams, kurie 1943 m. gimnazijos pastatą turėjo užleisti vokiečių kareiviams. Karui baigiantis, iš Raseinių besitraukiantys vokiečiai gimnazijos pastatą norėjo susprogdinti, tačiau Stasys Bakutis, Romas Liutkevičius ir Mykolas Miniotas 1944 m. spalio 6 d., rizikuodami savo gyvybėmis, nupjovė detonatorių laidus ir taip išgelbėjo gimnaziją nuo sugriovimo50.
Karo metais Raseinių apylinkėse veikė sovietinių partizanų būrys „Keršytojas“. Tuo pat metu pamažu kaupė jėgas lietuvių tautinis pasipriešinimas. 1941 m gruodžio 13 d. įkūrus Lietuvos Laisvės Armiją, Raseinių apskrityje jos padalinio vadu buvo kapitonas Juozas Čeponis. Nuo 1943 m. pavasario laikraštis „Į laisvę“ buvo reguliariai pristatomas pačiam apskrities viršininkui P. Gužaičiui, kuris jį išplatindavo per savo pavaduotoją J. Gudavičių ir buhalterį A. Ramošką. Raseiniuose gyvenęs generolas S. Zaskevičius palaikė ryšius su Vyriausiuoju Lietuvių Komitetu. 1943 m. S. Zaskevičius iškėlė iniciatyvą kurti nuo vokiečių okupacinės valdžios nepriklausomus Laisvės šaulių būrius. Apskrities viršininkas P. Gužaitis sutelkė apie 15–20 asmenų Vytauto Didžiojo šaulių sąjungos kuopą. 1944 m. liepos viduryje Raseiniuose pas leitenantą B. Urburtį susirinkę Lietuvių fronto ir Lietuvos Laisvės Armijos atstovai tarėsi dėl bendros veiklos taktikos51.
Vėl grįžtančio fronto dundesį raseiniškiai išgirdo 1944 m. vasarą. Miestiečiai po to vis dažniau nakčiai išvykdavo už miesto, nes nenorėjo tapti bombardavimo aukomis. Rusų bombonešiai kas antrą dieną per Raseinius skrisdavo bombarduoti Lyduvėnų tilto, kurį, galiausiai liepos 26 d. susprogdino patys vokiečiai. Raseinių ligoninėje tuo metu gulėjo daug sužeistų vokiečių kareivių. Civiliai gyventojai dar iki rugpjūčio pradžios iš miesto pasitraukė į tolimesnius kaimus, daugiausia Jurbarko ir Tauragės link.
Kai kurias to meto raseiniškių nuotaikas bent iš dalies atspindi J. Matulionio52 dienoraštis. 1944 m. liepos 25 d. jis, aprašydamas kelių tarėjų išvyką į Raseinius, dienoraštyje pažymėjo: „Raseinių visuomenė niekur nenori trauktis. Kariauti esą sutinkanti tik Raseiniuose. Bolševikams artėjant taip pat nedaug kas bemano trauktis. Esu tikras, kad čia yra ne bendra visuomenės nuomonė, o tik vieno kito, priekyje stovinčio asmens nuotaikų pasireiškimas. Šitų asmenų nuomonė yra, kad vokiečiai yra priešas numeris pirmas. Bolševikai turės elgtis pagal tarptautinės teisės nuostatus, tai ir bijoti jų nėra ko. Gaila, kad jiems [generolui P. Kubiliūnui, Germanui ir Ivanauskui] neteko susitikti su Raseinių platesniais visuomenės sluoksniais. Manau, kad ji yra kitos nuomonės“53.
Rytų ir Vakarų frontuose silpnėjant vokiečių pozicijoms, neišvengiamai artėjo „išvadavimas“. Nors Raseinius užimti buvo patikėta generolo Ivano Liudgino vadovaujamai 39-ajai armijai, tačiau jos daliniams vėluojant, I Pabaltijo fronto vadovybė nutarė, kad į Raseinius įžengs III Baltarusijos fronto 24-oji gvardijos šaulių divizija ir padės užimti miestą.
1944 m. rugpjūčio 1 d. apie 14 val. rusų daliniai užėmė Ariogalą ir vakare forsavo Dubysą. Įveikdami stiprų vokiečių pasipriešinimą, rusų armijos daliniai rugpjūčio 8 d. pasiekė Raseinių prieigas. Rugpjūčio 9 d. po įnirtingų mūšių miestas buvo užimtas, tačiau rugpjūčio 14 d. vokiečiai, remiami tankų ir palaikomi stiprios artilerijos ugnies, rusų armijos 158-ąją diviziją išstūmė iš Raseinių. Nors rusų armijos daliniai bandė susigrąžinti miestą, tačiau dėl nesuderintų veiksmų to padaryti nepavyko. Vienintelė sėkmė, kad po sunkių mūšių ir patyrus didelių nuostolių, pavyko išvaduoti dalį bažnyčioje į apsuptį patekusių savo karių54. Tik 1944 m. spalio 6 d. prasidėjo lemiamas Raseinių šturmas, o spalio 7 d. miestas buvo visiškai užimtas.
Įvykių liudininkas žurnalistas Vytautas Barevičius, nuo tų įvykių prabėgus daugeliui metų, aprašė, kokius Raseinius jis pamatė pasibaigus mūšiams: „Grįžau į juos po dviejų savaičių, kai gatvėse kareiviai prikabinėjo lentelių su užrašais „Minų nėra“. Minų nebuvo. Namų irgi. Miestą galėjai įžiūrėti nuo vieno krašto iki kito. Vaizdą užstodavo tik sudegę kaminai. Centre žiojėjo mūrų langai. Gatvėse riogsojo akmenų krūvos, duobės. Nuleidę vamzdžius, sudegę ir bemaž sveiki judėjimui trukdė ilgam sustingę tankai. Kariai su raudonomis žvaigždutėmis kepurėse, raudonais kryžiais ant rankovių vis dar rasdavo lavonų. Saviškius laidojo Žemaičio aikštėje, vokiečius išveždavo už miesto. (...) Kasėme bulves. Tačiau tik ten, kur rasdavome plačiai paplitusias lenteles „Minų nėra“. Tačiau vienur ar kitur pasigirsdavo sprogimai. Vietoj bulvės kažkas rado miną...“55
Brangiai senajai Žemaitijos sostinei kainavo šie du mėnesiai kovų, nes mieste liko tik keletas nesugriautų namų – karo metu Raseiniuose buvo sugriauta apie 90 proc. pastatų56. Galima sakyti, kad visas prieškario metais nuveiktas darbas statant naujus namus ir gražinant miestą, nuėjo perniek. Raseinius reikėjo statyti iš naujo. Tuo tarpu sovietmečiu kaip miesto išvadavimo diena minėta spalio 7-oji tapo riba, kai vieną okupantą vėl pakeitė kitas.
 
1 P. Čepėnas. Naujų laikų Lietuvos istorija, t. 2. – Vilnius, 1992, p. 18–19.
2 M. Yčas. Atsiminimai, t. 2. - Kaunas, 1935, p. 30.
3 Lietuvos ūkininkas. 1914, nr. 50, p. 452.
4 Viltis. 1914 m. lapkričio 16.
5 Viltis. 1914, nr. 260.
6 Lietuvos žinios. 1914 m. gruodžio 7 d.
7 D. Levin. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. - Vilnius, 2000, p. 66.
8 KAA F. I-50 Ap.2 B. 199 L. 291.
9 Ten pat, L. 496.
10 LNB RS F. 25–217 L.1.
11 Į ją išrinkti: pirmininkas – klebonas Petras Dočkus, jo padėjėjai Ivanas Sklodovskis ir Maksas (Mejeris) Levis; bendradarbiai Adomas Konarskis, Aleksandras Astrauskas, Kazimieras Sireika, Vladimiras Kogelis, Motiejus Novikovas, Petras Padleckis, Andrius Bušackis ir Eduardas Veidmanas.
12 LNB RS F. 25–217 L. 4.
13 Ten pat, L. 9.
14 Vėliau sinagoga naudota kaip areštinė, amunicijos sandėlis, o katalikų bažnyčioje buvo įrengta karo lauko ligoninė.
15 Dabar T. Daugirdo gatvė.
16 Dabartis. 1917 m. lapkričio 1 d.
17 Dabartis. 1918 m. sausio 22 d.
18 Lietuvos aidas. 1918 m. vasario 17 d.
19 E. Grunskis. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais. - Vilnius, 1996, p. 207.
20 A. Stalmokas. „Karas atėjo į Raseinius“. Naujas rytas. 1984 m. gegužės 8 d.
21 B. Fesovecas. „Didvyriškumo siena“. Naujas rytas. 1987 m. gegužės 9 d.
22 Ją sudarė: 41 korpusas (1-oji ir 6-oji tankų divizijos, 269-oji divizija ir 36-oji motorizuota divizija) ir LVI korpusas (8-oji tankų divizija, 290-oji divizija ir 3-oji motorizuota divizija). Be to armijos dispozicijoje buvo SS „T“ motorizuota divizija.
23 K. Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. - Vašingtonas, 1973, p. 290–291.
24 A. Živatkausko atsiminimai: Publikacijos autoriaus asmeninis archyvas.
25 V. Kvedys. „Tautušių pušų liepsnose“. Naujas rytas. 1985 m. spalio 6 d.
26 V. Kvedys. „Nei laisvės, nei laimės“. Naujas rytas. 1990 m. birželio 21 d.
27 LCVA F. R-754 Ap. 5 B. 44.
28 Raimundas Liormanas (1892–1979) pulkininkas, 1927–1938 m. Klaipėdos krašto komendantas. Vėliau ėjo Raseinių komendanto pareigas. Po karo gyveno JAV.
29 „Žuvo plk. Liormano sūnus Raimundas Liormanas“. Į laisvę, 1941 m. spalio 20 d.
30 Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944). Dokumentų rinkinys. - Vilnius, 1965, d. I, p. 132–135.
31 A. Bubnys. „Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinosios izoliavimo stovyklos 1941–1943 m.“ Lietuvos istorijos metraštis. 1999 metai. - Vilnius, 2000, p. 165–166.
32 K. Paulauskas. „Kas neišblėso iš atminties“. Naujas rytas, 1991 m. rugsėjo 10 d.
33 J. Prunskis. „Lietuvos žydai ir Holokaustas“. Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos Metraštis, T. XIV. - Vilnius, 1999, p. 282.
34 Į laisvę. 1941 m. liepos 10 d.
35 LCVA F. R-743 Ap. 5 B. 47 L. 3.
36 L. Truska. Lietuva 1938–1953 metais. - Kaunas, 1995, p. 107.
37 J. Brigys. Per Raseinių kraštą. - Raseiniai, 2003, p. 122–123.
38 T. Globys. Raseiniai. Kančios ir viltys (istorijos apmatai, prisiminimai). - Vilnius, 2001, p. 200–203.
39 K. Paulauskas. „Kas neišblėso iš atminties“. Naujas rytas. 1991 m. rugsėjo 14 d.
40 A. Živatkauskas. Raseinių elektrifikavimas: Rankraštis.
41 Lietuviškosios savivaldos administracijos žinios, 1943 m. kovo 20 d, nr. 1–3., p. 19–20.
42 LCVA F. R-164 Ap. 1 B.168 L. 4,3.
43 A. L. Arbušauskaitė. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 metų sausio 10 dienos sutartį. - Klaipėda, 2002, p. 177.
44 Hinrich Lohse (1896–1964), 1941–1944 m. Ostlando reicho komisaras.
45 Į laisvę.1942 m. spalio 14 d.
46 K. Paulauskas. „Kas neišblėso iš atminties“. Naujas rytas, 1991 m. rugsėjo 12, 14 d.
47 A. Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944). - Vilnius, 1998, p. 123.
48 K. Paulauskas. „Kas neišblėso iš atminties“. Naujas rytas. 1991 m. rugsėjo 14 d.
49 LCVA F. R-629 Ap. 1 B. 796 L. 75–76.
50 St. Bakutis. „Gimnazijos pastatas išliko“. Naujas rytas, 2000 m. liepos 1 d.
51 N. Gaškaitė-Žemaitienė. Žuvusiųjų prezidentas. - Vilnius, 1998, p. 56–63.
52 Jonas Matulionis 1941 m. vasarą buvo Laikinosios vyriausybės finansų ministras, vėliau – finansų generalinis tarėjas.
53 J. Matulionis. Neramiosios dienos. - Čikaga, 1975, p. 405.
54 “Čńņīšč÷åńźą’ ńļšąāźą (...)”. Raseinių krašto istorijos muziejaus fondai.
55 V. Barevičius. „Naktis prieš lemiamą mūšį“. Naujas rytas. 1988 m. spalio 7 d.
56 Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 3. - Vilnius, 1987, p. 505.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija