Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Raseinių praeities fragmentai (XVI–XVIII a.)

Dr. Algirdas Baliulis

Apie Raseinius ir jų apylinkes prieš keletą dešimčių metų yra nemažai rašęs ir informacijos paskelbęs Bronius Kviklys tokiuose jo emigracijoje parengtuose leidiniuose, kaip „Mūsų Lietuva“ (vėliau pakartotas leidimas jau Lietuvoje), „Lietuvos bažnyčios“. Raseinių bažnyčių istoriją pakankamai tiksliai yra aprašęs vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“, beje, jis bene pirmasis parašė (nenurodydamas datos, galbūt turėjo omenyje 1792 m.), kad Raseiniai turėjo Magdeburgo teisę („Mandaburija buvo šiuose miesteliuose: Raseiniuose…“), ten pat suminėdamas ir kitus miestelius, taip pat tokios teisės neturėjusius3.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo metais (1440–1492) Lietuvos Metrikoje yra keletas įrašų, nurodančių, kad bajorams duodami žmonės ir žemė, tačiau ar tai buvo Raseinių miestelis, ar kokie dvarai šalia jo, tuo metu vadinti bendru Raseinių vardu, šiandien sunku pasakyti. Tik neabejotina, kad Raseiniai tuo laiku buvo vienas iš administracinių centrų. Yra pagrindo manyti, kad Raseinių miestelis jau turėjo egzistuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo metu, nes čia apie 1421 m. buvo pastatyta bažnyčia.
1528 m. Raseiniai minimi kaip valsčiaus centras. Valsčiaus bajorai (kariuomenės sąraše nurodytos 193 pavardės) tuo metu į karą turėjo siųsti 218 ginkluotų raitelių, taigi dauguma siuntė po vieną, vos keli – po keletą karių5.
Nuo 1536 m. Raseinius ir Skirsnemunę – didžiojo kunigaikščio dvarus, miestelius ir kaimus – valdė valdovo lotyniškųjų raštų raštininkas Povilas Naruševičius. 1537 m. didžiojo kunigaikščio pasiųstas revizorius Andrius Mackavičius Raseinių miestelyje surašė 25 gyventojus. Dauguma jų darė midų ir alų (išskyrus porą neseniai įsikūrusių) ir juos pardavinėjo. Smuklininkai mokėjo 26 kapas grašių. Nurodoma, kad nuo praėjusių metų gaunama 7 kapomis grašių daugiau. Tas pats revizorius 1538 m. rašo, kad Raseinių miestelyje yra 27 gyventojai, tačiau už alaus ir midaus gamybą ir šinkavimą mokėjo tik 23 kapas grašių, vadinasi, vienas kitas gyventojas buvo atsisakęs laikyti smuklę. Iš viso Raseinių valsčiaus didžiojo kunigaikščio pajamos buvo padidėjusios 11 kapų ir 37 grašiais ir dvarų valdytojas valdovo iždui turėjo mokėti 167 kapas ir 57 grašius. Taigi Raseinių miestelis kasmet pamažu augo, tačiau vis dėlto buvo menkas. 1551 m. į valdovo iždą mokėjo tik 5 kapas grašių sidabrinės mokesčio (mokestis valstybės gynybai). Palyginimui galima nurodyti, kad tuo laiku Vilkija ir Veliuona mokėjo po 10 kapų grašių.
Kaip pažymi J. Minkevičius „Lietuvos architektūros istorijos“ I tome, iki XVI a. pabaigos Raseinių miesto planas buvo netaisyklingas, radialinis, šiek tiek pritaikytas prie kalvotos vietovės. Čia kirtosi svarbūs Žemaitijos keliai. Raseiniams tapus teismų centru, išaugo jo administracinės ir prekybinės funkcijos, nuo 1585 m. nuolat rinkdavosi seimeliai, iš pradžių posėdžiavę parapijos bažnyčioje, vėliau bajorai pasistatė tam reikalui skirtą būstinę. Užmiestyje buvo apmokoma šauktinė kariuomenė. XVI a. pabaigoje miesto vakarinėje dalyje buvo išmatuota kvadratinė didžiulė turgaus aikštė. Jos planas ir gatvių įjungimas į ją yra renesansinio pobūdžio. Suplanuotoji dalis buvo gerai susieta su senomis radialinėmis gatvėmis, o naujoji aikštė tapo funkciniu ir kompoziciniu miesto centru.
Miesto architektūrą XVII a. I p. pakeitė nauji statiniai. Prie aikštės iškilę prekybos ir visuomeniniai pastatai savo tūriais mažai kuo skyrėsi nuo greta stovinčių. Miestą papuošė jo pakraštyje vietoje medinės bažnyčios pastatyta barokinė dominikonų bažnyčia. J. Minkevičiaus „Lietuvos architektūros istorijoje“ kalbama ir apie savivaldos teises bei rotušę prie aikštės. Su tuo negalime sutikti, nes Raseiniai tuo metu savivaldos teisių neturėjo, tad nebuvo ir rotušės, o žemės ir pilies teismų namai negali būti laikomi rotuše. Naujos aikštės sukūrimą reikėtų sieti su Valakų reforma, kuri Žemaitijoje, valdovo dvaruose, vyko apie 1560 m., taigi ne amžiaus pabaigoje. K. Jablonskio nuomone, 1553–1558 m. Valakų nuostatai buvo skirti ne tik dvarams ir sodžiams, bet ir miestams, kuriems nebuvo suteiktos magdeburginės privilegijos. Šiuo įstatymu buvo tvarkomas, pavyzdžiui, toks miestas kaip Raseiniai. Jis nustatė miestiečių mokesčius už sklypus, laukus, žemes, karčemas, mėsininkų mokesčius ir t. t.
Siekiant modernizuoti valstybės sandarą, 1564–1566 m. buvo vykdoma administracinė ir teismų reforma. Antrasis Lietuvos Statutas (1566 m.) nustatė kiekvieno pavieto Žemės teismo sudėtį – pavietų seimeliuose turėjo būti išrinkta po 4 kandidatus į teisėjo, pateisėjo ir raštininko vietą. Iš jų valdovas parinkdavo po vieną asmenį ir šie jiems patikėtas pareigas eidavo dažniausiai iki gyvos galvos arba iki bus pakelti į aukštesnes pareigas. Žemaitijoje pirmuoju teisėju tapo Stanislovas Viekavičius. Jam mirus, nuo 1570 m. iki 1594 m. teisėjo pareigas ėjo Kazimieras Orvidas; pateisėju iki 1594 m. buvo Kristupas Belevičius, raštininku 1566–1576 m. Stanislovas Gruzdis, po jo iki 1591 m. šias pareigas ėjo Adomas Rusteikaitis10 . Tų visų pareigūnų sąrašą nesunku sudaryti remiantis įrašais Lietuvos Metrikoje ir Žemaičių žemės teismo knygose iki pat XVIII a. pab. Vis dėlto reikia pažymėti, kad teismų reformos metu ir po 1569 m. Liublino unijos Žemaitijoje nebuvo nuolatinės teismų vietos. 1574 m. balandžio 9 d. išrinktasis valdovas Henrikas, Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui pageidaujant visų Žemaitijos bajorų vardu, tvirtindamas jų teises, nustatė, kad pareigūnai patvirtinami iki gyvos galvos arba iki bus paaukštinti, o Žemaitijos centru, kur jie turi reziduoti eidami pareigas, skiriami Raseiniai. Tačiau Raseiniai ne iš karto tapo pavieto centru. Tokiu centru jie tapo tik valdant Steponui Batorui. 1581 m. pasiuntiniai į Varšuvos seimą – Dirvėnų tijūnas Merkelis Šemeta ir Povilas Daumantas Siesickis – Žemaitijos bajorų vardu prašė Steponą Batorą leisti bajorams išpirkti Raseinių miestelį, kurį Žygimantas Augustas už 1 200 kapų grašių buvo įkeitęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkui Motiejui Petkevičiui, nes Raseiniai esą reikalingi bajorams suvažiuoti į seimelius, žemės, pilies ir Tribunolo teismams bei saugoti teismų knygoms. Steponas Batoras liepė Žemaičių seniūnui Jonui Kiškai nuvykti į Raseinius ir išmatuoti sklypą teismo pastatui (dokumente rašoma – dvarui) pastatyti ir perduoti bajorams; tame pastate ir vyks Žemaitijos žemės teismai, bus saugomos teismų knygos. Tą sklypą valdovas Žemaitijos bajorams suteikė amžinai naudotis, tačiau dėl Raseinių miestelio pasakyta, kad jis pereis valdovui, kai tik bajorai surinks Petkevičiaus našlei ir vaikams sumokėtus 1 200 kapų grašių. Tuos pinigus turėjo surinkti iš miestelio, Minionių kaimo činšo ir kitų mokesčių. Nesuprantama, kodėl prireikė dar vienos valdovo privilegijos (1585 m. vasario 16 d.), kuria vėl leidžiama išpirkti iš Petkevičiaus paveldėtojų Raseinius. Vis dėlto jau 1581 m. Žemaičių žemės teismas posėdžiavo Raseiniuose11 . Pagal K. Jablonskį, bajorai atpirkti Raseinių iš Petkevičiaus įpėdinių neįstengė. 1586 m. Raseinių laikytoju dar buvo Vilniaus žemės teismo raštininkas Merkelis Petkevičius. Tik Steponui Batorui mirus, Žemaičių bajorai, suvažiavę į seimelį Kėdainiuose, pavedė Lukošiui Ždanui atpirkti Raseinius savo pinigais. 1589 m. vasario 17 d. L. Ždanas gavo iš Žygimanto III patvirtinimą laikyti Raseinius su Minioniais, kol Didysis kunigaikštis arba Žemaičių bajorai negrąžinsią jam jo sumokėtų M. Petkevičiui pinigų12 . Iki to laiko Žemaičių seniūnai reziduodavo savo dvaruose, ten teisdavo valdinius, pavyzdžiui 1542 m. Motiejus Janavičius (Kęsgaila) savo sprendimą priėmė Šaukėnuose13 .
1579 m. apaštališkasis nuncijus Tarkvinijus Pekulas vizitavo kai kurias Žemaitijos bažnyčias. Per vizitaciją buvo aplankyti ir Raseiniai. Tuo metu Raseinių klebonas Jonas Mieževskis buvo įpareigotas dėvėti dvasininko drabužius, per metus priimti kunigo šventimus, pataisyti varpinės stogą bei šventoriaus tvorą, jau grasant 10 kapų bauda ir kitomis bausmėmis14 . Beje, tuo metu, plintant kalvinizmui, katalikų dvasininkų, ypač mokančių lietuvių kalbą, labai trūko. Verta priminti, kad K. Jablonskis, rašydamas apie minėtąją vizitaciją, pažymi, kad tuo metu Žemaičiuose vienintelis kanauninkas Mikalojus Daukša dėvėjo kunigo drabužiais15 . Beje, 1637 m. minima Raseiniuose buvusi evangelikų reformatų bažnyčia, kuriai Mikalojus Slavočinskis testamentu užrašė 200 kapų grašių ir prašė joje palaidoti16 .
1581 m. įkūrus Lietuvos vyriausiąjį tibunolą (arba bajorų apeliacinį teismą), Žemaitija tuo metu turėjo savo teisės papročius ir laisves, todėl jai buvo palikta teisė sudaryti atskirą Tribunolą. Jo būstinė turėjo būti Raseiniuose arba kitame Žemaitijos miestelyje. Žemaitija nesugebėjo pasinaudoti šia jai suteikta teise ir po 7 metų prisijungė prie visos Lietuvos tribunolo. Zigmantas Vaza 1588 m. vasario 1-ąją, karūnavimo dieną, seime patvirtino šį prisijungimą ir leido žemaičiams kasmet rinkti į Tribunolą po tris deputatus. Žemaitija, kaip ir Trakų vaivadija, buvo priskirta prie Vilniaus kadencijos, t. y. tos teritorijos bajorų apeliacinės bylos buvo sprendžiamos Vilniuje17. Nors viename 1614 m. dokumente kalbama, kad Raseiniai yra įprastinė Tribunolo vieta (gal apsirikus ir supainiojus Žemės teismą su Tribunolu), todėl būtų saugiau ne Kražiuose, bet Raseiniuose, kaip Žemaičių sostinėje, steigti jėzuitų kolegiją18 . Jėzuitų generolas Mucijus Viteleskis į raštą, kuriuo prašoma kolegiją statyti Raseiniuose, atsakė, jog kolegiją leista statyti Kražiuose ir jau patvirtinta; atrodo, jog šiuo metu kitą statyti Žemaitijoje nėra reikalo19 . Galima paminėti, kad Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimu prasikaltę Žemaitijos bajorai bausmę atlikdavo Raseinių kalėjime. Štai 1635 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimu bajoras Augustinas Kelpša su žmona, nuniokoję iš Merkelio Kontauto išsinuomotą sodybą ir nenorėję grąžinti turto savininkui bei sumokėti nuomos, buvo nuteisti atlyginti Kontautui padarytą žalą ir už bausmę su žmona atsėdėti Raseinių kalėjime ketvirtį metų, tačiau tų metų pasėlius ir pievas galėjo nusipjauti20 .
Raseiniuose XVI a. buvo ir užsieniečių amatininkų. Pavyzdžiui, 1590 m. gruodžio 12 d. balbieriui (t. y. barzdaskučiui arba, kaip dabar sakytume, gydytojui) Fridrichui Kompui leidžiama pasistatyti užvažiavimo namus šalia prekyvietės, juose šinkuoti gėrimus. Tai smuklei pasistatyti atmatuotas 24 sieksnių ilgio ir tiek pat pločio žemės sklypas21 .
1620 m. rugsėjo 30 d. į Raseinius atvykę valdovo revizoriai nustatė mokesčių ir prekybos taisykles arba miestelio nuostatus, kuriuos patvirtino Vladislovas Vaza. Jie 1644 m. liepos 10 d. įrašyti į Žemaičių pilies teismo knygą:
Raseinių miesto nuostatai, duoti mūsų, Mikalojaus Pasamovskio ir Luko Šilansko, jo karališkosios didenybės Žemaitijos seniūnijos revizorių, 1620 metų rugsėjo 30 dieną Raseiniuose.
Už sklypus, esančius turgavietėje ir prie gatvių, taip pat kaimavietes ir daržus raseiniškiai, kaip ir kiti valdovo LDK miestai ir miesteliai, turi mokėti po 6 lietuviškus grašius. Už ariamos žemės margus – po 6 grašius, už šienaujamų pievų margus – po 3 grašius, už dirbamos žemės valakus – po vieną kapą, o daugiau nieko duoti ar dirbti neprivalo.
Mokėdami činšą už valakus, jie turi mokėti raštininkui už užrašymą po 3 lenkiškus grašius, o mokėdami už margus ir sklypus, už įrašymą turi mokėti po pinigėlį.
Už gėrimų pardavimą nuo midaus ir alaus karčemų į valdovo iždą kasmet turi mokėti (svaigalų mokesčio) po kapą, už degtinės karčemą – pusę kapos lietuviškų grašių, o už įrašymą nuo visų tų karčemų – po 12 lietuviškų pinigėlių.
Skerdikai – kiekvienas už save – nuo kiekvieno akmens lajaus į valdovo iždą turi mokėti po 15 lietuviškų grašių. Nuo kiekvieno paskersto gyvulio sekmadieniais ir turgadieniais turi duoti administracijai po kumpį mėsos arba – pagal Žygimanto Augusto išduotus nuostatus – už jautienos kumpį – 2 lietuviškus grašius, už kiaulės – 5 pinigėlius, už veršelio, avino, ožio – irgi 5 lietuviškus pinigėlius.
Muitas (turgaus mokestis) už bet kokių grūdų statinę – grašis, už arklį ar suaugusį gyvulį – grašis, už nedidelį gyvulį, t. y. avį, ožką ar veršelį, – 8 pinigėliai, už uolektį sermėginio audeklo ir kitokio naminio audeklo – po šilingą, už kapą skiedrų arba malksnų – lietuviškas grašis, už rąstus ir kartis – po 2 pinigėlius, už druskos statinę – po grašį, už silkių statinę – po grašį. Muitą turi mokėti kiekvienas, nieko neišskiriant.
Taip pat perpirkėjai paslapčiomis dėl savo naudos nė vienas negali prekių perpirkinėti prieš išauštant dienai ir pakeliui į miestą, kad dėl to jos nepabrangtų. Kiekvienas, kuris perpirkinėjant būtų sugautas ir būtų įrodyta, prekes praranda valdžios naudai. Tas pats taikoma ir tiems, kurie prekes perka ir parduoda prieš aušrą pakeliui į miestą. Taigi nė vienas negali drįsti pardavinėti ar pirkti neišaušus dienai ir už miesto. Prekiauti galima tik turgavietėje ir tik tada, kai prasideda diena, kai vaitas nuima lentelę, kurią privalo kiekvieną turgaus dieną, dienai prasidedant, iškabinti priešais savo namus. Kai lentelė nuimama, tada kiekvienas gali laisvai pirkti ir parduoti bet kokias prekes. O kol lentelė kabo turgavietėje priešais vaito namus, niekas neturi drįsti nei pirkti, nei parduoti, nes iš nepaklusnių turi būti atimamos prekės administracijos naudai.
Vaitas grūdų matavimui privalo turėti Vilniaus statinę, keturių Krokuvos gorčių dydžio, ir dar kelias vienodas. Seikėti grūdus turi jų netrypdamas, nepurtydamas, nepildamas su kaupu. Už matavimą statine [vaitas] gali imti po 2 pinigėlius. Miestiečiai turi savo lėšomis vidury turgavietės tvarkingai pastatyti įvairių prekių ir mėsos krautuvių taip, kad jos stovėtų viena prieš kitą ir būtų 12 porų. Jas pastačius, vaitas ir miestiečiai už jas iš kromininkų ir skerdėjų, pardavinėjančių mėsą, ima mokestį. Tuščiuose sklypuose šeimininkai turi per metus pasistatyti tvarkingus namus, o jeigu neįstengtų pasistatyti, tada privalo tuos sklypus parduoti kitiems, o valdžia turi teisę tuos sklypus išdalinti tiems, kurie norės statytis.
Kad miestiečiai noriau rūpintųsi miesto grožiu ir galėtų vienas kitam padėti, turi būti laisvi nuo bet kokių darbų ir tolimų pastočių. Į pastotes gali būti pasiųsti tik už 4 mylių, t. y. į Tytuvėnus, Ariogalą, Nemakščius; su Raseinių dvaro administratoriaus ar Žemaičių seniūno laiškais iš eilės turi vykti patys, o arklių į pastotes ar urėdninkams duoti neprivalo. Gali būti pasiųsti, kai reikės, tik su jo karališkosios didenybės kamarninko laiškais, ir tai tik už 4 mylių, ir už pastotinius pinigus. Kad niekas nuo laiškų nešiojimo neatsipirktų, turi prižiūrėti vaitas ir griežtai tokius bausti. Urėdininkas gali imti baudas už muštynes: kai teisiškai įrodoma ir susitaikoma – 12 lietuviškų grašių, už žaizdų aprašymą – lietuvišką grašį. Piktadario bauda, jeigu žala būtų didesnė už kapą grašių, – 50 lietuviškų grašių, o kuri mažiau kapos – 6 lietuviški grašiai. Už kalėjimą, už sėdėjimą kaladėse, už žemės matavimą ir teismo mokesčius bei išrašus iš teismo knygų turi mokėti pagal dabar galiojantį Lietuvos Statutą. Daugiau, negu nurodyta Lietuvos Statute, neprivalo nieko daryti ir mokėti. (...)22 
Raseinių seniūnas Eustachijus Kierdėjus išsirūpino leidimą Raseiniuose rengti turgus penktadieniais ir 3 prekymečius – per Grabnyčias, Šv. Joną Krikštytoją ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną (Žolinę). Privilegija buvo išduota 1643 m. gruodžio 31 d. Toliau pateikiamas privilegijos vertimas į lietuvių kalbą.
Turgaus ir prekymečių suteikimas Raseinių miesteliui
Vladislovas IV.
Skelbiame šiuo mūsų raštu visiems apskritai, kam privalu tai žinoti, kad mes iš mūsų karališkosios įprastos malonės ir labdarybės norėdami, kad mūsų valstybių miestai kaskart vis labiau gražėtų, turtėtų ir plėstųsi, kilmingojo Eustachijaus Kierdėjaus, Gardino pateisėjo, Raseinių seniūno ir mūsų raikytojo bei dvarionio, taip pat kai kurių mūsų Tarybos ponų ir dvaro pareigūnų, mums įteiktą prašymą dėl jo iki gyvos galvos valdomo Raseinių miesto, kuriame iš seno vyksta seimeliai ir kiti vieši suvažiavimai, taip pat Žemaitijos žemės ir pilies teismai, sumanėme paskirti ir nustatyti kas savaitę penktadieniais įprastinius turgus ir tris iškilmingus prekymečius, būtent pirmąjį per Grabnyčių šventę, kitą per Šv. Joną Krikštytoją, trečią per Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų pagal Romos naująjį kalendorių, ir šiuo mūsų raštu skiriame ir nustatome ir tam miestui amžinai suteikiame, leisdami be jokio trukdymo tiek patiems vietiniams dabartiniams ir po jų būsiantiems miestiečiams, tiek pirkliams, amatininkams ir kitiems visokios padėties žmonėms (išskyrus tuos, su kuriais įprastinė teisė bendrauti draudžia), taip kaip ir kituose kaimyniniuose miestuose ir miesteliuose, kuriuose vyksta turgūs ir prekymečiai, prekiauti visokiomis prekėmis, parduoti, pirkti ar mainyti (įprastą turgaus mokestį atiduodant Raseinių dvarui), tačiau su sąlyga, kad tie Raseinių prekymečiai ir turgūs nekliudytų kitų mūsų aplinkinių miestų ir miestelių turgams ir prekymečiams. Kad būtų patikimiau, pasirašėme mūsų ranka ir liepėme prispausti LDK antspaudą. Duota Vilniuje, 1643 metų gruodžio mėnesio 31 dieną, mūsų karaliavimo Lenkijoje XI, o Švedijoje XII metais.
Vladislovas, karalius.
Pranciškus Isaikovskis, LDK referendorius ir raštininkas.23 
Vis dėlto tai nereiškia, kad Raseiniuose seniau turgūs nevykdavo. Pavyzdžiui, nurodoma, kad 1593 m. sausio 29 d. Betygalos miestelėną Grigą Tamoševičių, vykstantį iš turgaus Raseiniuose, primušė Motiejaus Gratausko valdinys ir jam dingę 26 kapos grašių24 .
Raseinių turgavietėje vykdavo ne tik turgūs ir kiti vieši miestelėnų susirinkimai. Čia būdavo kankinami ir verčiami prisipažinti žmonės, įtariami padarę tikrus ar tariamus nusikaltimus. 1655 m. gegužės 10–11 dienomis Žemaičių pilies teisme buvo nagrinėjama Gaurelių dvarininkės Izabelės Burbienės rykūnės Gertrūdos Zaputkaitienės, kaltinamos Lubių dvarininko Jono Šostovickio žmonos pakerėjimu, byla. G. Zaputkaitienė buvo apkaltinta raganavimu ir prisipažinimas išgautas kankinant turgavietėje. Į bylą buvo įtraukta, apkaltinta ir penkiolikmetė I. Burbienės kambarinė Sofija Talačkaitė, tačiau jos kaltę prisiėmė tėvas siuvėjas Matijošius Talačkaitis, tad buvo sudegintas jis, o duktė palikta gyva, nors kankinama ir prisipažino nusikaltusi. Gertrūda Zaputkaitienė buvo dar kartą kankinama turgavietėje ant kankinimų suolo, dalyvaujant 4 vazniams ir daugeliui žmonių (turbūt mėgusių tokius reginius), įvairiais instrumentais, 3 kartus ištempta, ir patvirtino vaznio parodymus. Teismas nuteisė ją sudeginti. Deginimo vieta buvo už Raseinių miesto, prie kartuvių. Užtempta ant laužo ji šaukė, kad reikia deginti I. Burbienę, kaip didžiausią raganą25 . Raganavimu, žmonių ir gyvulių kerėjimu tais laikais buvo apkaltinta ir daugiau žmonių; vieni jų išsisukdavo, kiti, po kelių kankinimų turgavietėje, prisipažindavo ir būdavo sudeginami. Tai buvo ano meto žmonių tamsumo, prietarų, tarpusavio nesutarimų pasekmė. Dokumente minima deginimo vieta prie kartuvių; kartuvės buvo vienas iš to meto miestelio atributų – kartuvėse kabantis nusikaltėlis turėdavo atgrasyti kitus nusikalsti.
XVII a. viduryje Raseiniuose pradėjo atsirasti žydų. Be abejo, tas jų kūrimasis mieste buvo susijęs su 1643 m. gruodžio 31 d. ir 1646 m. gruodžio 21 d. Raseiniams suteiktomis teisėmis rengti turgus ir prekymečius. Be to, tuo metu žydams buvo leista kurtis ir kituose Lietuvos miesteliuose. Dėl vietinių gyventojų ekonominių interesų ir skirtingos religijos ne visuomet žydai miesteliuose buvo pageidaujami, pavyzdžiui, 1776 m. iš Raseinių dominikonų jurisdikos 10 namų buvo išvaryta 100 žydų26 .
1661 m. rugpjūčio 10 d. rotmistrui ir Biržinėnų tijūnui Kristupui Odachovskiui ir jo žmonai Kristinai Zelinskai buvo suteikta teisė neleisti apsistoti pareigūnams jų pirktuose namuose Liuteronų gatvėje, o sklype statytis kokius nori pastatus. Didysis kunigaikštis K. Odachovskiui tokią teisę suteikė už pasižymėjimą kovose su švedais ir maskvėnais27 . Tokių bajorų, kurių namai buvo atleisti nuo svečių apsistojimo, Raseiniuose buvo nemažai – suvažiavę į seimelius ar žemės teismo sesijas bajorai norėdavo apsistoti savo namuose ir neįsileisti svečių. Yra pagrindo manyti, kad dėl to, jog daugelį miestelio sklypų buvo užėmę bajorai, miesteliui sunku buvo išsirūpinti savivaldos teises.
XVII–XVIII a. Lietuvos Metrikoje įrašyta nemažai įrašų apie bajorų namų atleidimą nuo svečių apsistojimo, namų dovanojimą, teisių į namus perleidimą ir pan.29  Tai liudija, kad, be dvarui priklausiusių miestelėnų, didesnę miesto dalį buvo užėmę bajorai.
Suvažiavę į seimelius, ypač žiemą, bajorai posėdžiaudavo bažnyčioje. Apie tai liudija Kristupo Zavišos dienoraštis, kuriame jis nurodo, jog 1697 m. per Grabnyčių seimelį ponui Narkevičiui įžeidus ponų Krišpinų šeimos garbę pasipiktinę bajorai Narkevičių zakristijoje sukapojo kardais. Tų pačių metų gruodžio mėn. seimelio metu buvo nužudytas ir šarvuotosios kavalerijos poručikas Semaška bei raitininkų vyresnysis leitenantas Benkinas28 . Tais laikais tokių ekscesų pasitaikydavo ir kitur.
Per XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karus, maro epidemiją Raseiniai, kaip ir kitos Žemaitijos vietovės, nukentėjo. 1737 m. dvarui priklausančioje miestelio dalyje buvo likę tik 7 namai, sinagoga ir 132 tušti sklypai. Tikriausiai ne kažin kiek buvo likę ir bajorams bei bažnyčių jurisdikoms priklausiusių namų. Gaisrai Raseiniuose buvo kilę dar ir 1780, 1781 m.; nesuspėdavo gyventojai atstatyti savo namų, ir vėl kildavo gaisras.
1775 m. Raseiniuose surašyta 30 miestelėnų kiemų ir 69 jurisdikos, priklausiusios Gruževskiams, Stanevičiams, Odachovskiams, dominikonams ir kt.30  1790 m. Raseiniuose buvo 4 dvareliai, 6 užvažiavimo namai, 20 miestelėnų namų, 46 valstiečių namai (t. y. miestelėnų, kurie turėjo ne tik sklypą miestelyje, bet ir dirbo valakus žemės), 54 daržininkų namai, 29 lūšnos, 3 vienuolynai, iš viso 162 sodybos31 . Galima manyti, kad čia nesurašytos bajorų jurisdikos, kurių tuo metu buvo gausu. Taigi galime manyti, kad Raseiniuose tuo metu buvo apie 200 sodybų.
Ketverių metų seime 1791 m. balandžio 18 d. priėmus miestų įstatymą, kaip ir kitų miestelių gyventojai, taip ir raseiniškiai stengėsi įkurti savivaldą, šį procesą apsunkino jų ginčai su dominikonais ir Raseinių seniūnu Benediktu Valavičiumi. Vis dėlto netrukus magistratas buvo įkurtas. 1791 m. rugpjūčio 26 d. magistrato manifeste rašoma, kad miestiečiams teisėtai suėjus rinkti valdžios pareigūnų, seniūnas juos išvijęs į lažą. Savo ruožtu seniūnas kaltino miestiečius nepaklusnumu, kad jie renka mokesčius net iš žydų, turį pasigaminę savo spaudą ir pan. Vis dėlto jie išsirūpino laisvojo miesto teisių privilegiją 1792 m. kovo 20 d.32  Privilegijos tekstas liudija, kad rūpinantis gauti privilegiją nebuvo pateikta kokia nors senesnė Magdeburgo teisių suteikimo privilegija. Pateikiame 1792 m. privilegijos vertimą į lietuvių kalbą.
Diplomas arba privilegija, atnaujinanti Respublikos Raseinių, Žemaičių Kunigaikštystės apygardos miesto, teises Viešpaties vardu, amen. Amžinam reikalo atminimui. Mes, Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Sieversko ir Černigovo didysis kunigaikštis.
Skelbiame šiuo mūsų renovaciniu privilegijos diplomu visiems drauge ir kiekvienam atskirai, kam tai žinoti reikia, tiek dabartinio, tiek ir būsimų amžių žmonėms, jog Ponų Taryba ir pareigūnai, reziduojantys šalia mūsų, kilniųjų burmistro, vaito, tarėjų, suolininkų, raštininko ir visų apeliacinio Raseinių miesto, esančio Žemaitijos Kunigaikštystėje, Raseinių pavieto vardu pateikė mums raštą, šviesiausiojo mūsų pirmtako Zigmanto III 1592 m. privilegiją33 , išrašą iš Raseinių žemės teismo knygų 1791 m. gegužės 15 d., taip pat du revizorių aktus – 1620 m. rugsėjo 30 d. rašytą Raseiniuose kilmingųjų Mikalojaus Pasamovskio ir Luko Šilanskio, tarnaujantį Raseinių miestui, 1791 m. išrašytą iš Raseinių žemės teismo knygų, taip pat šviesiausiojo mūsų pirmtako Vladislovo IV privilegiją, patvirtinančią kilmingųjų revizorių Mikalojaus Pasamovskio ir Luko Šilanskio 1643 m. aktą, 1791 m. išrašytą iš Raseinių pilies teismo knygų, nustatantį mokesčius bei Raseinius skiriantį Žemaitijos Kunigaikštystės seimelių ir teismų vietą.
Todėl buvome prašomi, kad mes [pasinaudotume] aukščiausiosios valdžios galia, kurią mums suteikė valstybės įstatymai, ir [kad] pasiremtume dabartinio seimo miestų konstitucijomis, turinčiomis pavadinimą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“, kuriomis mums yra leista ne tik išduoti seniesiems miestams atnaujinimo privilegijas, jeigu ankstesnės yra pradingusios, [bet] mums, karaliui, net palikta galia duoti naują įkūrimo privilegiją, jeigu kokia nors laisvų žmonių gyvenvietė, [įsikūrusi] mūsų karališkosiose žemėse, bus įgijusi prideramą miesto išvaizdą – net skirti jai žemės. Kadangi Raseinių miestas įrodė, kad yra laisvas ir susideda iš laisvų žmonių, o dalis jų priklauso riterių luomui, be to, ten leista rengti seimelius ir paskirta apygardos (apeliacinio) teismo vieta, be to, miesto mokesčius moka drauge su kitais laisvais miestais ir turi miestui deramą išvaizdą, o laikui bėgant gali grožiu ir dydžiu prilygti kitiems laisviems miestams, [nusprendėme] jam suteikti atnaujinimo privilegiją arba diplomą, suteikdami jam žemės ir miesto teises, kaip ir kitiems privilegijuotiesiems miestams, mokantiems Respublikai tokius pat mokesčius, šio seimo priimtų konstitucijų galia leisti laisvai rinkti magistratą, atleisti nuo pavaldumo visokiems žemės, vaivados ir seniūno teismams, panaikinti to miesto ribose esančias visokias svetimas – bažnytines ir pasaulietines – jurisdikas, teismą ir policiją atiduoti Raseinių apygardos miesto valdžiai ir jurisdikcijai, visokias pajamas ir fundacijas atiduoti miesto reikalams, išvaduoti nuo savavališkai primestų prievolių ir leisti naudotis visokiomis laisvųjų miestų laisvėmis ir teisėmis.
Mes, karalius, būdami palankūs šiam prašymui, kiek jis remiasi viešąja teise, ir vadovaudamiesi aukščiau minėtomis miestų konstitucijomis, kurias priėmė dabartinis Seimas, taip pat norėdami minėtajam Raseinių miestui ir jo gyventojams garantuoti suteiktas laisves ir garbę, įkurdinti jame laisvų žmonių, kurie verčiasi prekyba ir amatais, kad mieste klestėtų gerovė ir tvarka ir taip būtų padidintos Respublikos pajamos, minėtąjį Raseinių miestą pripažindami laisvu ir apygardos centru, visus piliečius, tiek dabar sėsliai gyvenančius, tiek ir apsigyvensiančius tame mieste ateityje, priėmusius miesto teisę, ne baudžiauninkus, pripažįstame laisvais žmonėmis, žemę, esančią to miesto ribose, jų namus, kaimus ir teritorijas, dabar tam miestui teisėtai priklausančias, pripažįstame jų paveldima nuosavybe. Tai neturi kenkti pradėtoms ir neužbaigtoms byloms. Taip pat nustatome, kad visi to Raseinių miesto piliečiai, tiek bajorai, tiek miestiečių kilmės, kurie verstųsi prekyba, amatais ar gėrimų pardavimu, tiek turintys tame mieste nuosavybę, tiek ją vėliau įsigysiantys, kokio luomo, profesijos ar sugebėjimo jie būtų, norime, kad būtų pavaldūs miesto jurisdikcijai ir magistratui ir mokėtų vienodus mokesčius, turėtų vienodas teises ir pagarbą, pagal dabar priimtus įstatymus dėl miestų išlaisviname juos nuo bet kokio pavaldumo žemės ir seniūno pilies jurisdikcijos, ir nė vienas miesto pilietis jokioje byloje neturės atsakyti prieš svetimą teismą, tik prieš to miesto piliečių išrinktą teismą, pagal dabar priimtą teisę dėl miestų.
O jeigu kuris nors abejotų apygardos teismo sprendimu ar būtų jo apsunkintas, tada galės apeliuoti į mus ir mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą, atsižvelgiant į bylas, kurių rūšys išvardytos įstatyme. O miesto magistratas ir teismas dėl savo veiklos, kaip ir visas Raseinių miestas, pagal įstatymais numatytą tvarką turės atsiskaityti tik mums ir LDK asesorių teismui.
Taip pat leidžiame tam miestui pasistatyti rotušę posėdžiams ir miesto teismams, taip pat tinkamose vietose mėsines ir kitokias krautuves bei viešą miesto plytinę. Kad tas miestas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikalais išrašams ir įstaigos raštams žymėti naudotųsi tam tikru garbės ženklu, suteikiame jam lūšies herbą [herbo piešinys – lūšis], tai yra tokį, kokį matome nupieštą, ir leidžiame jį naudoti antspaude ir visokiuose ženkluose.
O kokios duoklės pagal įstatymus pasirodys esančios privalomos tam miestui ir miesto žemėms ir kokias mūsų LDK rūmų asesorių teismas, remdamasis šiame seime priimtu įstatymu nutars paversti piniginiu mokesčiu, tokį to miesto magistratas ir rinks iš piliečių, o už sumokėtus mokesčius paims kvitus. Be šių pagrindinių mokesčių, miestas privalės mokėti Respublikos iždui ir tuos viešuosius, kurie bus numatyti įstatymais.
Visos kitos laisvės ir lengvatos, kurias laisviesiems miestams yra suteikę valstybės įstatymai ir tie aukščiausios valdžios patvarkymai, kuriems tie miestai įpareigoti paklusti, norime, kad tame laisvame Raseinių mieste būtų vykdoma, taip pat Raseinių miestiečiams leidžiame naudotis bet kokiomis prerogatyvomis, išplaukiančiomis tiek iš krašto teisių, tiek iš miesto Magdeburgo teisės, ir įspėjame, kad čia jiems niekas nedarytų kliūčių. Dėl to, kad būtų patikimiau, šį diplomą, pasirašytą mūsų ranka, įsakėme sutvirtinti LDK antspaudu. Duota Varšuvoje, Viešpaties 1792 m. kovo mėnesio 20 dieną, mūsų karaliavimo 28 metais. Stanislovas Augustas, karalius34 .
Reformų šalininkai neįvertino bajorijos inertiškumo ir ginti reformas nebuvo pasiruošta. Žlugdyti reformas buvo suinteresuota Rusija, tik ir laukianti progos įsikišti. Būtent Peterburge 1792 m. balandžio 27 d. ir buvo pasirašytas Targovicos konfederacijos aktas. Tai padaryta siekiant sugrąžinti senąją santvarką. Aktas datuotas gegužės 14 d. – diena, kai Rusijos kariuomenė turėjo peržengti valstybės sieną35 . Edmundas Rimša pažymi, kad 1792 m. viduryje, nugalėjus Targovicos konfederatams, tolimesnis savivaldos egzistavimas buvo problemiškas, juo labiau, kad konfederatai buvo seniūno pusėje, o pastarasis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad valdiniai veikia savarankiškai36. 1792 m. rugpjūčio 21 d. B. Valavičius dėl Raseinių miestiečių nepaklusnumo pasiskundė Žemaitijos konfederacijai, kuri nusprendė, jog seniūnas turi teisę reikalauti prievolių ir paklusnumo, o jos sprendimas neskundžiamas. Konfederacijos sprendimui vykdyti B. Valavičius paprašė pagalbos ten stovėjusios rusų kariuomenės37 .
Kitais XVIII a. Raseinių istorijos klausimais (bažnyčių ir vienuolynų steigimo, gaisrų, bajorų jurisdikos) savo publikaciją esu paskelbęs Simono Stanevičiaus bendrijos metraštyje „Aitvarai“ (nr. 4, 1994 m.). Ten pat publikuotas ir Antano Pociaus straipsnis apie Raseinius XIX a. I p. bei kelių kitų autorių išsamūs straipsniai apie įvairius Raseinių istorijos periodus, tad čia tų žinių nebekartosiu. Minėtasis „Aitvarų“ leidinys liudija, kad geriausiai Raseinių istoriją gali parašyti patys raseiniškiai, nes jiems nuo mažumės žinoma vietovės geografija, girdėti pasakojimai, o čia negyvenusiems tai dažniausiai terra incognita (nežinoma žemė), ir smulkių vietovių ar gatvių vardai girdėti tik šaltiniuose ir nerandama sąsajų su konkrečia mažai žinoma vieta.
Kada nors plačiau rašysiantiems apie Raseinių XIX a. istoriją, be abejo, bus naudinga prof. Vytauto Merkio 1999 m. išleista knyga „Motiejus Valančius“38 , taip pat dr. Aldonos Prašmantaitės spaudai parengti Motiejaus Valančiaus „Namų užrašai“39 .
 
 1 B. Kviklys. „Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“. Mūsų Lietuva. - South Boston, 1968, p. 488–499.
 2 B. Kviklys. Lietuvos bažnyčios. Kauno arkivyskupija, t. 3. - Chicago, 1983, p. 339–345.
 3 M. Valančius. Raštai, t. 2. - Vilnius, 1972, p. 35.
 4 Lietuvos Metrika. (1440–1498). Užrašymų knyga 3. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis. - Vilnius, 1998, p. 20, 39, 40, 48–50.
 5 LM-523, l. 245v–252v.
 6 A. Mackavičius. Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 m. Parengė K. Jablonskis. - Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003, p. 168–169, 354–355.
 7 LIŠ, I. 153.
 8 Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio, t. 1. Moksl. red. J. Minkevičius. - Vilnius, 1987, p. 197–198.
 9 K. Jablonskis. Istorija ir jos šaltiniai. - Vilnius, 1979, p. 198.
 10 D. Vilimas. „LDK pavietų žemės teismų pareigūnai 1566–1588 m.“ Lituanistika. - Vilnius, 2002, nr. 4(52), p. 3, 19.
 11 I. I. Lapo. Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI stoletija. Litovsko-russkij povet i jego sejmik. - Jurjev, 1911, s. 89–96.
 12 K. Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. - Vilnius, 1973, p. 200–201.
 13 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 1. Sudarė K. Jablonskis. - Vilnius, 1959, p. 26.
 14 Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579). Tekstą parengė (…) L. Jovaiša. - Vilnius, 1998, p. 135–138.
 15 K. Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, 1973, p. 176.
 16 Ten pat, p. 206.
 17 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai. 1583–1655. Parengė V. Raudeliūnas ir A. Baliulis. - Vilnius, 1988, p. 15–17; I. I. Lapo. Velikoje Kniažestvo Litovskoje (....), s. 532–533.
 18 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Sudarė A. Baliulis ir E. Meilus. - Vilnius, 2001, p. 800.
 19 J. Lebedys. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. - Vilnius, 1976, p. 218.
 20 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai (…), p. 354–358.
 21 LM 77. L. 179–179v.
 22 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas (…), p. 555–557.
 23 LM 114. L. 335v–336.
 24 K. Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. - Vilnius, 1973, p. 167.
 25 Raganų teismai Lietuvoje. Parengė K. Jablonskis ir R. Jasas. - Vilnius, 1987, p. 237–268.
 26 E. Meilus. Žemaitijos Kunigaikštystės miesteliai XVII amžiaus II pusėje – XVIII amžiuje (raida, gyventojai, amatai, prekyba). - Vilnius, 1997, p. 47–48, 51, 162.
 27 Metryka Litevska. Księga vpisóv Nr. 131. Opracovał Andrzej Rachuba. - Warszava, 2001, nr. 1051. s. 350–351.
 28 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas (...), p. 407, 411, 418.
 29 1618 02 15 Povilo Jakimavičiaus namai atleidžiami nuo svečių apsistojimo / LM 92. L. 227–228; 1633 03 11 Jono Stankevičiaus namai atleidžiami nuo činšo / LM 106. L. 178–179; 1633 03 18 Stankevičiui leidžiama perleisti namus Kanapinskiui / LM 106. L. 241v–242v; 1653 03 27 Jonui Rukevičiui atiduodamas Žemaičių žemės teismo teisėjo Petro Šiukštos sklypas ir namai / LM 111. L. 364v–365; 1635 03 27 Gruževskiui patvirtinami 2 sklypai / LM 111. L. 702–703; 1640 05 31 Grigui Kanapinskiui leidžiama perleisti namus sūnui Jonui / LM 113. L. 528v; 1642 02 25 Juozapui Siručiui skiriamas sklypas su namu po Žemaičių paseniūnio Chrizostomo Volodkevičiaus mirties / LM 118. L. 259; 1644 03 07 Zajančkovskiui ir žmonai leidžiama perleisti sklypą Adomui Geišai / LM 114. L. 467–467v; 1699 Teodoras Bilevičius perleidžia sūnui dvarelį Raseiniuose su jurisdika, kur buvo senasis karaliaus dvaras / LM 153. L. 47–48; 1712 08 02 Leidžiama Juozapui Chrząstovskiui perleisti sklypą Juozapui Polubinskiui / LM 156. L. 22–22v; 1718 11 28 Jonui Chržastovskiui leidžiama perleisti namus, daržą ir žemę Jonui Odachovskiui / LM 156. L. 189v–190; 1750 08 03 Aleksandrui ir Elenai Bilevičiams suteikiamas senas sklypas su dvareliu / LM 178. L. 110–115; 1757 08 03 Leidžiama Elenai Riomerytei Bilevičienei perleisti Giedraičių jurisdiką su karaliaus dvaru Tadeušui Bilevičiui / LM 179. L. 826–827; 1773 05 05 Jonui Odachovskiui dovanojama jurisdika su visais sklypais, žeme, pastatais, daržais ir laukais / LM 185. L. 621–622; 1774 01 30 Ta pati jurisdika patvirtinama ir Ievai Gelgaudaitei Odachovskai / LM 185. L. 695–696, ir pan.
 30 V. Kryževičius. Lietuvos privilegijuotieji miestai. XVII a. antra pusė – XVIII a. - Vilnius, 1981, p. 103.
 31 A. Baliulis. „Iš Raseinių praeities“. Aitvarai. Raseiniai. Paupys. - Vilnius, 1994, nr. 4, p. 25.
 32 E. Rimša. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. - Vilnius, 1999, p. 488–489.
 33 LM 277. L. 358–360v.
 34 LM 556, p. 168–172.
 35 R. Šmigelskytė. „Targovicos konfederacija – tradicinės elgsenos pavyzdys novacijų akivaizdoje“. Mūsų praeitis, t. 5. - Vilnius, 1998, p. 40–50.
 36 E. Rimša. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų (...), p. 489.
 37 V. Kryževičius. Lietuvos privilegijuotieji (...), p. 127.
 38 V. Merkys. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalumo ir tautiškumo. - Vilnius, Mintis, 1999. 819 p.
 39 M. Valančius. Namų užrašai. Sudarė A. Prašmantaitė. - Vilnius, 2003. p. 934.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija