"Žemaičių žemės" žurnalas (2006 m. Nr. 1). Linos Kantautienės sytraipsnis

XVI a. vienas iš ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bruožų buvo jos daugiatautiškumas. Tarp nuo seno čia gyvenusių žmonių vietos rado ir Izraelio tautos atstovai. Žydų istoriografijoje pažymima, kad tokio pakantumo visoms tikyboms kaip LDK tuo metu Europoje kitur nebuvo. Todėl daugelio persekiojamiems žydams Lietuva tapo vienu svarbiausių gyvenimo centrų, nauja gimtine. Pirmieji žydai dar XIV a. pasirodė Trakuose, Gardine, Brastoje, kiek vėliau – Kaune ir Vilniuje. XVI a. vid. Lietuvoje gyveno apie 8–10 tūkst. žydų. Tuo metu Žemaitijos pasienyje su Prūsija įsikūrę žydai dažnai įsidarbindavo muitinėse, užsiimdavo prekyba, pinigų keitimu bei skolinimu. 1639 m. privilegijoje karalius Vladislovas Vaza leido žydams įsigyti žemės sklypus ir užsiimti prekyba karališkuose miesteliuose – Palangoje, Gargžduose ir Raseiniuose1.

1662 m., po maro, Žemaitijoje buvo atliktas gyventojų surašymas. Jo duomenys rodo, kad Žemaitijoje gyvi buvo likę tik 636 žydai, o Raseinių krašte – 135, iš jų: Nemakščiuose – 12 (7 vyrai, 5 moterys), Lyduvėnuose – 8 (po 4 abiejų lyčių), Viduklėje – 4 (po 2), apskrities centre Raseiniuose – 111 (50 vyrų, 61 moteris). Lenkų istorikas G. Blaščikas mano, kad rejestras nenurodo tikro žydų skaičiaus, nes jame minimi tik vyrai ir moterys. Į sąrašą nebuvo įtraukti seniai, neįgalieji ir vaikai iki 10 metų (vaikai sudarė apie 30 proc. gyventojų), nes jie nemokėjo mokesčių. Tuo metu, bėgdami nuo kazokų ir rusų, iš Rytų Lietuvos ir Gudijos į Žemaitiją atsikraustė beveik trys tūkstančiai žydų2. 1669 m. privilegijoje karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis nurodė, kad leidžia žydams Žemaitijoje laisvai prekiauti, verstis amatais, išpažinti savo tikėjimą, turėti savo kapines, ir niekas negalėjo jiems trukdyti3.

Karaliaus Jono III Sobieskio privilegijoje Raseinių žydams 1681 m. skelbiama, kad „žydams, Raseinių miesto gyventojams, leidžiama naudotis tokiomis pačiomis laisvėmis, kaip ir kituose miestuose ir miesteliuose, ten gyvenantys ir atvykstantys žydai laisvai galės namus tiek Rinkoje, tiek miesto gatvėse ir iš bajorų, kurių nemažai yra, pirkti ir parduoti kam panorėję, turėti didžiausios naudos, prekiauti įvairiomis prekėmis, tiek gelumbėmis, tiek kailiais ir kitomis, atsivežti, supirkti ir parduoti, kad turėtų iš ko gyventi, laikyti įvairias krautuves, visokių pilstomų gėrimų – vyno, midaus, alaus, degtinės – smukles tiek pačioje Rinkoje, tiek ir gatvėse (...), leidžiame nekliudomai turėti sinagogas, pirtį, kapines, statytis namus ir krautuves (...); atleidžiame nuo bet kokio darbo dvare, taip pat sargybos, siuntinėjimo su laiškais ar į malūną – dvaras neturi jų nei priversti, nei plėšti, tačiau privalo sumokėti po 5 auksinus činčo už savo namus kiekvienas, pilstantis (parduodamus) gėrimus”4.

Istorikas Vacys Vaivada rašo: „Žydų kėlimąsi Žemaitijon skatino du veiksniai; pirmasis – rytinė Lietuvos dalis ilgą laiką buvo užimta rusų kariuomenės; antrasis – Žemaitijoje, ypač po maro epidemijos, buvo likę daug tuščių žemių ir namų, o išsekintam kraštui norint greičiau atsistoti ant kojų, buvo būtina skatinti prekybą. Pastaroji aplinkybė XVIII a. vid. vertė valdininkiją, kiek tai buvo įmanoma, naikinti prekybinius suvaržymus. XVIII a. pab. žydų Žemaitijoje gyveno apie 23–30 tūkst. (...). Suprantama, palyginti didelis žydų skaičius keitė ir dvasinį Žemaitijos gyvenimą. Buvo statomos sinagogos, miesteliuose pamažu ėmė nykti šeštadieniniai turgūs, kadangi judaizmas draudė žydams šeštadieniais dirbti bet kokius darbus“5.

Prie ūkinės ir ekonominės pažangos prisidėjo ir kitos tautos, bet lietuviams ir žemaičiams žydai buvo priimtinesni. Jie neturėjo ypatingų tautinių ambicijų, nepiršo ir neskleidė savo tikybos, kalbos, gyvenimo būdo. Žydų paslaugos buvo pigesnės, su jais buvo lengviau susikalbėti gimtąja kalba, kurios šie greitai pramoko.

Žydų bendruomenėms vadovavo kahalai ir Vaadas – aukščiausias savivaldos organas. Kahalai sprendė ir tvarkė visus vidaus gyvenimo reikalus, buvo atsakingi už pagalvės mokesčius, jų atidavimą valstybės iždui, rinko lėšas bendruomenės reikalams, tvarkė teisminius, prekybinius, sanitarijos, mokymo, dvasinius bei dorovinius ir kitus reikalus. Visos visuomeninės pareigybės buvo garbės ir neapmokamos. Atlyginimus gaudavo gydytojai, vaistininkai, akušerės, kirpėjai, benamių prižiūrėtojai ir kai kurie kt. Bendruomenės išlaikydavo sinagogas, kapines, ritualines skerdyklas ir pirtis, mokyklas – pradinio religinio mokymo (chederius) ir aukštesnio lygio (ješivas). Visi 6–13 metų berniukai privalėdavo mokytis. Neturtingieji už mokslą nemokėdavo, todėl beveik visi vyrai buvo raštingi. Mokesčius mokančios šeimos turėjo išlaikyti ir tam tikrą skaičių vargingų moksleivių – juos maitinti, pirkti knygas.6

XVIII a. bajorų ir valstiečių poreikis turėti amatininkų, karčemų nuomotojų, tarpininkų, krautuvininkų ir smulkių prekijų toliau augo. Pagal 1764–1766 m. žydų surašymo Žemaitijoje duomenis, Raseiniuose gyveno 1 072 žydai (buvo 150 jų namų), Kelmėje – 1 019 žydų (157 namai), Ariogaloje – 502 žydai (73 namai); tuo laiku vienuose žydų namuose gyvendavo vidutiniškai po 7 asmenis7.

1780 m. liepos 5 d. Raseinius nusiaubė gaisras. Katalikų ir žydų nuostoliai buvo surašyti atskiruose Registro lapuose. Nukentėjusių katalikų sąraše buvo dešimt savininkų ir Raseinių žemės teismo kanceliarija, kurios nuostoliai įvertinti 8 000 lenkiškų auksinių (zlotų). Kiti nuostoliai, pavyzdžiui, naujas miesto seniūno gyvenamas namas prie tvenkinio įvertintas 2 000 auksinių, kilnojamo turto nuostoliai – 1 400 auksinių. Vinco Kavaliausko namai įvertinti 1 000 auksinių, kilnojamo turto nuostoliai – 243 auksiniais.

Nukentėjusių žydų Registre išvardyta 20 savininkų. Berelio Mejerovičiaus buvo sudegęs namas ir smuklė, kurie įvertinti 5 000 lenkiškų auksinių, kilnojamas turtas su gėrimais – 12 000 auksinių. Judelio Šidlovičiaus sudegęs namas ir smuklė – 3 000 auksinių, kilnojamas turtas – 4 000 auksinių ir t.t. Visi 20 nukentėjusių žydų buvo netekę namų ir smuklių. Gaisro metu taip pat sudegė kahalui priklausiusi mokykla, pirtis ir ligoninė. Registre susumuoti žydų nuostoliai atskirai už namus, smukles, prekes ir gėrimus. Jie siekė apie 444 000 lenkiškų auksinių.

Abu sąrašai patvirtinti seniūno Motiejaus Bilevičiaus ir regento Viktoro Jarudo8.

1795 m., po III Respublikos padalijimo, Rusija apribojo kahalų teises tik religinių reikalų tvarkymo srityje, uždraudė žydams verstis žemės ūkiu ir liepė išsikraustyti į miestus9. 1804 m. paskelbti pirmieji Rusijoje susisteminti teisiniai „Žydų nuostatai“ (Žydų statutas). Statuto 34 straipsnis įpareigojo žydus išsikelti iš kaimų per trejus metus. Jiems uždrausta nuomoti dvarus, laikyti karčemas, smukles, užvažiuojamuosius namus, prekiauti degtine. Nors svaiginamųjų gėrimų gamyba ir smuklės priklausė dvarininkams, kuriems atitekdavo ir pagrindinės pajamos, kaltė dėl valstiečių girdymo buvo primesta smuklininkams žydams. XVIII a. pab. – XIX a. I p. dauguma kaimo žydų, versdamiesi smulkia prekyba, produktų supirkinėjimu ir kasdieninių vartojimo prekių pardavimu, grūdų malimu, žvejyba, sielių plukdymu, gyveno labai sunkiai. Dauguma pramonės įmonių – malūnai, lentpjūvės, plytinės, degtinės varyklos, alaus daryklos, drobės balyklos – priklausė dvarininkams. Jos būdavo išnuomojamos miestiečiams, pirkliams ir žydams. Turtingesni pirkliai manufaktūrinio pobūdžio įmones kūrė miestuose ir skatino jų augimą.

XIX a. II p. Raseiniai dar buvo trečias pagal dydį Lietuvos miestas ir turėjo daugiau kaip 11 000 gyventojų. Iš jų apie 9 tūkstančius sudarė žydų tautybės žmonės10. Žydų enciklopedija rašo, kad Raseiniai tuo metu buvo vienas iš žydų švietimo centrų Lietuvoje. Čia apie 1840-uosius septynerius metus gyveno ir mokytojavo pirmasis pasaulietinis hebrajų romanistas Avraamas Mapu (1807–1867). Raseiniuose jis susipažino su čia gyvenusiu mokslininku Senjoru Sahsu (Zahsu), kuris padarė didelę įtaką Mapu, jo literatūrinei veiklai11.

1840 m. Raseiniuose gimė Emanuelis Borisovičius Bankas – žymiausias to meto juristas. 1864 m. jis buvo priimtas dirbti į Rusijos imperijos teisingumo ministeriją, apdovanotas už sąžiningą ir spartų darbą, pirmasis pradėjo ataskaitas skaityti iš rašto, o ne perteikti jas iš atminties, kaip tai buvo įprasta iki to laiko. E. B. Bankas išgarsėjo kaip obersekretorius ir Rusijos švietimo tarp žydų draugijos komisijos narys12. 1850 m. Raseiniuose gimė N. Finkelis, Telšių rabinų seminarijos steigėjas13. Čia gyveno ir daug kitų gabių, anuo metu garsių žmonių.

1871–1973 m. nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, kuris pasuktas Šiaulių kryptimi aplenkė Raseinius, pasikeitė miesto ekonominis vystymasis ir daugelio žydų likimas. K. Gukovskis 1893 m. „Raseinių krašto aprašyme“ nurodo, kad apskrities pasienių miestelių žydai dėl pagyvėjusios prekybos, smulkių amatų ir dalinai iš kontrabandos, gyvena neprastai. Čia daug kariškių, valdininkų ir muitininkų, kuriuos reikia aprūpinti. Negalima to pasakyti apie Raseinius ir apskrities vidurio miestelius, kurie Dievas žino iš ko gyvena, nebent iš gėrimų pardavinėjimo ir žemės ūkio produktų supirkimo14. 1891 m. iš Raseinių miesto ir apylinkių į Jurbarką (arčiau sienos) išsikėlė dragūnų pulkas, pagrindinis miesto maitintojas, liko tik valdininkai.

Anot M. Davainio-Silvestraičio, išėjusių dragūnų gailėjosi ne tik mergaitės, bet ir visi raseiniškiai žydai, nes kožnas pulkas, o taip pat ir dragūnų, išleidžia per metus mažų mažiausiai 400 tūkst. rublių15.

Skurdas, sunki ekonominė padėtis, tautinė diskriminacija skatino žydus emigruoti į Vakarus, Ameriką ir Pietų Afriką. Kauno gubernijos žiniose buvo paskelbta, kad 1896 m. sausio 1 d. Raseiniuose gyveno 11 826 žmonės, iš jų 8 690 žydų. 1898 m. sausio 1 d. Raseiniuose liko tik 7 535 gyventojai, iš jų 4 471 žydas16. Jų sumažėjo visuose gubernijos miestuose, gal kiek mažiau Kaune ir Šiauliuose, kur tuo metu jau emigravusius gyventojus pakeitė atvykę iš provincijos. 1897 m. Ariogaloje gyveno 2 376 gyventojai, iš jų 1 541 žydas, Nemakščiuose – 1 180 gyventojų, iš jų 954 žydai, Šiluvoje – 1 215 gyventojai, iš jų 506 žydai 17.
1901 m. Raseiniuose iš 7508 gyventojų 6134 buvo žydai18. Tuo metu Raseiniuose veikė nemažai lietuvių ir žydų draugijų, jos organizuodavo žemės ūkio parodas, o panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, – literatūrinius vakarus ir popietes, klojimo teatro spektaklius. Raseiniškių žydų literatūros draugija 1910 m. surengė 3 ataskaitinius vakarus, 2 spektaklius ir literatūrinį-muzikinį vakarą, skirtą S. Frugui. Kiekvieną savaitę vakarėliuose būdavo skaitomi žydų rašytojų veikalai. Draugijai priklausė 186 nariai19.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, žydus apkaltinus neištikimybe tėvynei ir šnipinėjimu, buvo uždrausti žydų laikraščiai, kai kur prasidėjo pogromai. 1915 m. gegužės 2 d. buvo išleistas oficialus įsakymas ištremti visus žydus iš Kauno gubernijos. Išsikelti reikėjo iki gegužės 5 d. Išvykstantiems buvo sunku gauti vežimų, tūkstančiai tremtinių su manta ant pečių turėjo eiti pėsčiomis iki geležinkelio stočių. Staigus gyventojų iškeldinimas sutrikdė pramonės darbą, nutraukė tiekimus kariuomenei ir civiliams gyventojams, sukėlė daugybę problemų valdžios institucijoms. Gegužės 10 d. įsakymas buvo atšauktas, bet iš 5 000 Raseinių žydų20 sugrįžo tik pusė.
1918 m. rudenį Lietuvoje pradėtos kurti vietos savivaldos institucijos. Gavusi leidimą, iniciatyvinė raseiniškių grupė sukvietė „miesto piliečių“ susirinkimą. Jam pirmininkavo V. Kuraitis, sekretoriavo M. Levis. Buvo išrinktas komitetas, kuris Raseinių miesto Tarybos pirmininku išrinko V. Kuraitį, vicepirmininkais – J. Jocių ir M. Levį, iždininku – J. Kersnauskį, sekretoriumi J. Elzbergą. Komitetas rūpinosi parapijų komitetų kūrimu visoje apskrityje, derėjosi su vokiečiais, sprendė sudėtingus maisto, sanitarijos klausimus, kūrė miliciją ir kt.21
1921 m. Raseiniuose buvo 6 030 gyventojų, iš jų apie 3 000 žydų. Miesto savivaldybę sudarė 19 narių. Tarp jų 8 (42 proc.) buvo žydai. 1924 m. Raseinių miesto tarybos pirmininku buvo išrinktas tiek žydų, tiek lietuvių labai gerbiamas advokatas Maksas Levis (g. apie 1861 m., sušaudytas nacių 1941 m.).22
Tarpukariu Raseinių žydai daugiausia užsiimdavo prekyba. Tarp šios tautybės žmonių čia buvo kelios dešimtys amatininkų, keletas ūkininkų. Žydai (Perlovas ir Koganas) buvo lentpjūvės ir dviejų malūnų savininkai. Dauguma žydų užsidirbdavo turgaus dienomis, pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Miesto centre, Nepriklausomybės gatvėje, buvo saldainių dirbtuvė „GEROLD“, kurios savininkas p. Samuelis Gezas labai rūpinosi pavyzdinga tvarka ir švara dirbtuvėje. Saldainiai buvo daromi kelių rūšių, gero skonio, prilygo žinomų fabrikų gaminiams. Prieinamos kainos didino apyvartą. „Gerold“ saldainiais prekiaudavo ne tik Raseiniuose, bet ir daugelio kitų Žemaitijos miestų krautuvėse23. 1936 m. rudenį Maironio g. name nr. 4 (dabar Laisvės gynėjų aikštė), Šabaševičiaus mūrinio namo antrame aukšte, Sava-Mina Ratgauzienė ir Ruvinas Nesanelis įkūrė vieninteles Lietuvoje elektros apšvietimo armatūros ir šviestuvų dirbtuves – „Korona“. Čia nuolat dirbdavo 12–15 darbininkų. Dirbtuvėse buvo chromavimo ir nikeliavimo vonios bei 6 elektros varikliai. Bendras jų elektros įrenginių instaliuotas galingumas siekė apie 17 kv24. Ponios Poselienės manufaktūros ir gatavų rūbų krautuvė, veikusi Maironio gatvės name nr. 9, buvo didelė ir sutvarkyta Kauno centrinių krautuvių pavyzdžiu. Čia buvo propaguojama vietos gamyba, nors klientų patogumui netrūko ir geriausių užsienio medžiagų. Žydų gimnazijoje lietuvių kalbą dėstęs p. V. Alekna yra pasakojęs, kad Raseiniuose galėjai nusipirkti tokios pat geros medžiagos kaip ir Kaune, be to, žymiai pigiau. Patikimiems klientams rūbai būdavo parduodami ir išsimokėtinai, o siuvimo darbai būdavo atliekami pagal užsakymus. Šios šeimos galva buvo nuoširdus lietuvių žydų bendradarbiavimo šalininkas, dar pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais išleidęs knygą. Tuo metu jis spaudai rengė kitą knygą –„Gimtinė“.25 1921 m. Raseiniuose pradėjo veikti žydų gimnazija.26 Mieste buvo ir hebrajų vaikų darželis, didelė žydams skirta biblioteka „Medali“. Nepriklausomos Lietuvos metais Raseiniuose veikė maža ješiva (religinė paauglių ir vyrų mokykla). 1923 m. buvo atidarytas Žydų liaudies bankas, turėjęs 600 indėlininkų27 (1940 m. banką nacionalizavo sovietai).
Iki Antrojo pasaulinio karo Raseiniuose buvo 8 žydų maldos namai, įskaitant Didžiąją sinagogą, kuri stovėjo miesto centre prie Rinkos aikštės kelis šimtus metų (toje vietoje dabar veikia paštas). 1938 m. Lietuvos žydų karių sąjungos lietuvių kalba leido dienraštį „Apžvalga“. Jame buvo pranešta ir apie tai, kad Raseiniuose vasario 16 d. iškilmės buvo labai įspūdingos. Žydų visuomenė, tarp jų ir Žydų karių sąjungos skyriaus nariai gausiai dalyvavo šventiniuose renginiuose. Didžiojoje sinagogoje ta proga įvyko iškilmingos pamaldos. Prieš joms prasidedant, kalbėjo ŽKS skyriaus vicepirmininkas Čekinskis, po pamaldų – vietos rabinas, advokatas M. Levis, ŽKS narys dr. Chozanovičius. Bendrame iškilmingame susirinkime taip pat dalyvavo daug vietos žydų. Vėliau advokatas M. Levis buvo pakviestas į prezidiumą. Susirinkime kalbėjo apskrities viršininkas pulkininkas Giedraitis, gimnazijos direktorius ir keletas kitų renginio dalyvių.28
XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje prasidėję žydų pogromai neaplenkė ir Raseinių. Pirmoji sovietizacija tiek lietuviams, tiek ir žydams taip pat atnešė nemažai skausmo ir netekčių: prasidėjo nacionalizacija ir trėmimai. 1941 m. iš Raseinių apskrities buvo ištremta 251 šeima (699 žmonių), tarp jų buvo 10 žydų šeimų (40 žmonių), gyvenusių Raseinių mieste.29
1941 m. birželio 23 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Raseinius. Vėl prasidėjo pogromai, žydų genocidas. Apiplėšti žydai buvo suvaryti į getus, ten pusbadžiu laikomi, verčiami sunkiai dirbti, iš jų tyčiojamasi. Liepos mėnesį žydai jau buvo masiškai šaudomi. Iš pradžių daugiausia buvo sušaudyta vyrų, o po to šaudė moteris ir vaikus. 1941 m. liepos–rugpjūčio mėn. Raseinių rajone buvo sunaikinta apie 5 tūkst. žydų tautybės žmonių: Ariogaloje – 662; Girkalnyje – 1 600; Viduklėje – 300; Nemakščiuose – 543; Lyduvėnuose – 300; Raseiniuose (prie Kalnujų) – 1 67730. Daliai žydų, kurie vokiečių okupacijos metais slapstėsi pas ūkininkus atokesniuose vienkiemiuose ir kaimuose, pavyko išlikti gyviems, tačiau tokių buvo nedaug.
Karo viesulas sugriovė beveik visą Raseinių miestą, sunaikino čia gyvenusių žydų dvasinę ir materialinę kultūrą.
1961 m. Raseinių rajono DŽDT Vykdomasis komitetas paskelbė sprendimą „Dėl buvusių žydų tautybės kapinių Raseiniuose likvidavimo“31. Tokiu būdu buvo sunaikintas net šis žydų paveldo objektas (vienintelis juodo granito paminklinis akmuo iš Raseinių žydų kapinių šiandien saugomas Raseinių krašto istorijos muziejuje).
Kiek daugiau apie Žemaitijoje ir konkrečiai Raseinių mieste gyvenusius žydus, jų šiokiadienius pasakoja archyvuose, pas atskirus žmones išlikę dokumentai ir nuotraukos. Dalis jų panaudota prieš keletą metų įrengiant žydų holokaustui atminti skirtą ekspoziciją Raseinių krašto istorijos muziejuje. Ši ekspozicija čia veikia ir dabar.

1. G. Bleščik. „Liczebnošč žydov na Žmudzi v XVI–XVIII v.“ Biuletyn Žydovskiego Institutu Historycznego v Polsce. - 1987, nr. 1 (141), p. 25.
2. K. Ćóźīāńźié. Īļčńąķiå Šīńńiåķńźąćī óśēäą. - Źīāķą, 1893, ń. 108; G. Bleščik. „Liczebnošč žydov na Žmudzi v XVI–XVIII v.“ Biuletyn Žydovskirgo Institutu Historycznego v Polsce. - 1987, nr. 1 (141), p. 29–32; Don Levin. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. - P. 19.
3. S. Atamukas. Lietuvos žydų kelias. - P. 24.
4. LVIA SA 14537. L.74–77.
5. V. Vaivada. „Žemaitija XV–XVIII a.“ Žemaitijos istorija. - Vilnius, 1997, p. 108.
6. S. Atamukas. Lietuvos žydų kelias. - P. 21–22
7. G. Bleščik. Liczebnošč žydov na Žmudzi v XVII–XVIII. t. 2I. - P. 29–32, 51; Biuletyn Žydovskirgo Institutu Historycznego v Polsce. - 1988, nr. 1–2 (145–146).
8 LVIA F SA Ap. 1 4784 L. 825–828.
9. A. Janulaitis. Žydai Lietuvoje. - Kaunas, 1923, p. 84.
10. Åāšåéńźą˙ żķöčźėīļåäč˙, t. 13. - Ń.-Ļ, c. 609–610.
11. Åāšåéńźą˙ żķöčźėīļåäč˙, t. 10. - Ń.-Ļ, c. 611, 612.
12. Åāšåéńźą˙ żķöčźėīļåäč˙, t. 3. - Ń.-Ļ, c. 764.
13. Bangos. - 1932, nr. 18, p. 542.
14. K. Ćóźīāńźié. Īļčńąķiå Šīńńiåķńźąćī óśēäą. - Źīāķą 1893. ń. 96-97.
15. J. Brigys. Per Raseinių kraštą. - 2003, p. 96.
16–20 (Rusiškas tekstas)
21. J. Brigys. Per Raseinių kraštą. - 2003, p. 103–104.
22. LCVA F 379 - Ap. 2 - B. 966, p. 41.
23. Diena. - 1936 m. rugpjūčio 23 d, nr. 34, p. 8
24. LCVA F 388; Ap 2; B 2311; L-29.
25. „Iš senosios Žemaičių sostinės – Raseinių”. Diena. - 1936 m. rugpjūčio 23 d., nr. 34, p. 8.
26. B. Šetkus. „Raseinių žydų gimnazija“. Aitvarai. - Vilnius, 1994, p. 46.
27. Folksblat. Mūsų miesteliai. - 1935 m. rugpjūčio 12 d.
28. Apžvalga. - Kaunas, 1938, nr. 10.
29. 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai, t. 1. - V., 1993, p. 19; Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941, t. 1. - V. 1999.
30. A. Eidintas. Lietuvos žydų žudynių byla. - Vilnius, 2001, p. 283–291; Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944), t. 1. - V., 1965, p.131–138; Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944), t. 2. - V., 1973, p. 389–403.
31. Stalinietis. - 1961 m. kovo 30 d.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.03.17. Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt