Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Raseinių žemė kovų su Vokiečių Ordinu
Metais (XIII–XIV a.)

Dr. Darius Baronas

Raseinių žemė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1253 m. Ji priklauso tam palyginti nedideliam skaičiui Lietuvos vietovių, kurias gana anksti pamini istorijos rašytiniai šaltiniai1. XIII a. Raseiniai nebuvo tokie garsūs, kaip Mindaugo Voruta ar tokios žemės kaip Nalšia ir Deltuva. Vis dėlto jas gretinti vertėtų vardan vieno paradokso. Archeologai ir istorikai beviltiškai ieško Vorutos vietos, sunkiai gali pasakyti, kur buvo Nalšios ar Deltuvos ribos, tuo tarpu Raseinius rasti galima be vargo ir šiandien. Klaidinga būtų įsivaizduoti, jog XIII–XIV a. Raseiniai buvo miestas ar gyvenvietė. Tais amžiais žmonės gyveno Raseiniais vadinamoje teritorijoje tikriausiai viensėdijomis ar smulkiais kaimeliais. Tačiau jau paties Raseinių vardo išlikimas rodo tęstinumą, kurio jokie sukrėtimai nenutraukė. Dabartiniai šio krašto šeimininkai – anų laikų lietuvių ar žemaičių palikuonys.
Aptardami karinius veiksmus Raseinių žemėje, jos neizoliuosime nuo gretimų žemių ar bendresnio konteksto, nes Raseiniai sudarė dalį Pietų Žemaitijos gynybinės sistemos.
Pagal geografinę padėtį Raseinių žemė tuo metu nebuvo pasienio zona, kuri susisiektų su kitomis gentimis ar kurią kirstų tarptautiniai prekybos keliai. Iki XIII a. Raseiniai buvo nuošalus kraštas centrinės Žemaitijos pietryčiuose. Tuo laiku visa Žemaitija buvo savotiška terra incognita. Nuo vokiečių iš pietryčių ją dengė prūsų, iš šiaurės – kuršių ir žiemgalių, o nuo rusų – aukštaičių žemės. XIII–XIV a. Lietuva dėl savo gamtinės aplinkos priešų kariuomenėms buvo sunkiai pasiekiama, o joje gyvenantys žmonės, jų pasipriešinimas kėlė realų pavojų. Tad nestebina, kad esant progai Vokiečių ordino kronikininkai nevengdavo pažymėti tų atvejų, kai būdavo pasiekiama sritis, kurioje niekas anksčiau nebuvo matęs krikščionių kariuomenės2. Galima manyti, kad pirmą kartą vokiečių kariuomenė Raseinių žemėje „apsilankė“ apie 1250 m., kai Lietuvoje kilus vidaus karui, jos kaimynams atsivėrė galimybės rengti iki tol nematytus įsiveržimus. Livonijos magistro Andriaus Štirlando vadovaujama kariuomenė, nusiaubusi Mindaugo valdas, surengė žygį į Pietų Žemaitiją, kurią nusiaubė dar labiau3. Apie 1252 m. Lietuvoje pasibaigus vidaus karui, Raseinių ir kaimyninėms žemėms neteko patirti rimtesnio priešo kariuomenės antpuolio. Raseinių nuošalumas šio krašto gyventojams leido džiaugtis sąlygine taika keletą dešimtmečių.
Reikšmingu momentu Lietuvos kovose su Vokiečių ordinu laikomi 1283 m., kai vokiečiai, baigę užkariauti prūsus ir jotvingius, pradėjo karą su lietuviais, anot Petro Dusburgiečio, su „ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta“4. Net tolimajame Magdeburge gyvenantis anglas Baltramiejus žinojo, jog šį „stotingų ir tvirtų, karingų ir žiaurių žmonių“ apgyventą kraštą patogiausia užpulti žiemos metu, „kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas“5. Tai puikiai žinojo vokiečių riteriai, kurie savo pirmajam puolimui anapus Nemuno pasirinko žiemos laikotarpį6. Nuo to laiko prasidėjo beveik kasmetinės lietuvių kovos su kryžiuočiais, tiesiogiai palietusios ir Raseinius.
Petro Dusburgiečio ir Vygando Marburgiečio kronikose nurodoma, kad Raseinių ir artimiausios žemės buvo pultos 1322, 1352, 1355, 1357, 1370, 1375 ir 1393 m.7 Žinoma, šie puolimai nereiškia, kad priešas tik septynis kartus niokojo Raseinių žemę. Mažesnių antpuolių galėjo būti ir daugiau, tačiau aukščiau paminėtus žygius reikia laikyti stambesniais antpuoliais, kurie patraukė kronikininkų dėmesį. Beje, Vokiečių ordinas nesurengė nė vieno žygio, kuris būtų nukreiptas specialiai prieš Raseinius. Raseiniai buvo siaubiami kartu su kitomis kaimyninėmis žemėmis. Pvz., 1322 m. nusiaubtos Vaikių, Raseinių ir Ariogalos žemės, 1352 m. – Raseinių, Ariogalos, Gaižuvos, 1357 m. – Vaikių, Raseinių, Subnos ir Galnos žemės8. Šimto metų laikotarpiu, pradedant XIII a. pabaiga, Raseinių žemė buvo ne tokia svarbi Vokiečių ordino karinei vadovybei kaip Raseinių kaimynai Vaikiai ar Ariogala. Į pastarąsias Vokiečių ordinas buvo surengęs ar planavęs surengti specialiai joms skirtas ekspedicijas. 1294 m. magistras Meinhardas norėjo įsiveržti į Ariogalos žemę, tačiau buvo atkalbėtas nuo šio sumanymo. Tada vokiečių kariuomenė pasirinko „saugesnes“ Gaižuvos ir Paštuvos žemes9. XIII a. pabaigoje Vaikių žemę Petras Dusburgietis mini greta Pagraudės, kitos kariniu požiūriu labai pajėgios žemaičių žemės10. Dar ir XIV a. pr. Vaikių žemės kariai sugebėdavo pasipriešinti vokiečių kariuomenei. 1317 m. žiemą vokiečių kariuomenei nepavyko įsiveržti į Vaikius – nes vidurnaktį kilusi siaubinga audra įvarė klaikią baimę žmonėms ir jų žirgams. Tik vėliau, jau pasitraukę, vokiečiai sužinojo, jog jie iš Vaikių nebūtų išnešę sveikų galvų, nes ten jų jau tykojo kovai pasiruošusi žemaičių kariuomenė11. Gali būti, kad Vaikiams ir Ariogalai vokiečiai skyrė ypatingą dėmesį dėl to, kad šių ir gretimų žemių kariai organizuodavo įsiveržimus į Vokiečių ordino žemes. XIII a. pab. – XIV a. pr. dar buvo toks laikas, kai smulkūs antpuoliai į Prūsijos gilumą galėjo būti rengiami ne tik iš atskirų žemių, bet ir pavienių pilių12.
Tiksliai nustatyti visų žygių eigos neįmanoma, nes išlikę tik šaltinių fragmentai. Aptarti tuos žygius galima tik bendrais bruožais.
Vokiečių ordino kariuomenė Raseinių kraštą pasiekdavo iš Vakarų. Žygiuodami iš Karaliaučiaus ar Įsručio, kryžiuočiai pasiekdavo Nemuno žemupį, kur persikeldavo į kitą krantą. Perėjusi pasienio girią ir nusiaubusi arčiausiai esančią Karšuvos žemę, Vokiečių ordino kariuomenė užpuldavo Vaikių žemę, paskui nu-siaubdavo Raseinius ir Ariogalą. Traukdami toliau pietryčių kryptimi, kryžiuočiai pasiekdavo Nemuną, kuriuo grįždavo į Prūsiją. Nemuno pakrantėse buvo galutinis karo žygių tikslas – Panemunės pilys.
Galima paklausti, kodėl Vokiečių ordino kariuomenė, užuot ėjusi tiesiai į Panemunę, švaistydavo jėgas „kelionėms“ po Žemaitiją. Bendriausias atsakymas būtų toks: visos Viduramžių kariuomenės karo žygiuose siekė grobio. Labiau specifinį atsakymą pateiktų Vokiečių ordino prioritetų išryškinimas. Prisiminkime jau minėtą 1294 m. magistro Meinhardo planuotą žygį į Ariogalą. Toks Ariogalos išskyrimas (gausaus grobio juk buvo galima tikėtis ne tik čia) greičiausiai rodo, kad ši, o galbūt ir gretimos Raseinių bei Vaikių žemės, buvo Panemunės pilių užnugaris. Šių žemių, kaip Panemunės pilių užnugario, vaidmuo išryškėja iš tam tikrų Veliuonos ir Pieštvės puolimų aplinkybių. 1317 m. didelė Vokiečių ordino kariuomenė apgulė Veliuonos pilį. Jos įgula uždegė laužus ir „dūmais pranešė kaimynams stabmeldžiams, kad čia pat brolių kariuomenė“13. Skubiai susitelkę žemaičiai puldinėjo atsitraukiančią vokiečių kariuomenę, abiejose pusėse buvo sužeistų ir užmuštų. Galima manyti, kad dūmų signalas buvo skiriamas ne patiems artimiausiems kaimynams. Kaip rodo 1292 m. Veliuonos pilies puolimo aplinkybės, šios pilies gelbėti buvo atskubėję raiteliai iš Aukaimio pilies, stovėjusios netoli Batakių14. Po 1317 m. nesėkmingo Veliuonos antpuolio ir kiti puolimai prieš Veliuoną ir Pieštvę vokiečiams neatnešė didesnės sėkmės (1318, 1319)15. Tada vokiečių karo vadovybė kiek pakeitė taktiką ir 1322 m. surengė žygį, kurio metu buvo nusiaubtos Vaikių, Raseinių ir Ariogalos žemės16. Siaubdama šias žemes, Vokiečių ordino kariuomenė siekė bent iš dalies pakirsti Panemunės pilių gynybinį pajėgumą.
Panemunės pilių užnugario siaubimo modelis ko gero aktyviausiai naudotas nuo XIV a. vidurio. Vienas garsiausių Vokiečių ordino magistrų Vinrichas Kniprodė savo pirmąjį karo žygį surengė į Gaižu-vos, Ariogalos ir Raseinių žemes17. 1352 m. jo vadovaujama kariuomenė labai nuniokojo Raseinių, Ariogalos ir Gaižuvos žemes. Vėliau vokiečių kariuomenė patyrė nemažai vargų, nes vasario mėnesį prapliupęs lietus sutrukdė žygį ir privertė paskubomis grįžti į Ragainę. Magistras nebuvo patenkintas žygio rezultatais turbūt ne vien dėl pabjurusio oro. Jam nepavyko pasiekti svarbiausio žygio tikslo – užpulti kokią nors Panemunės pilį. Panašų žygį, pasibaigusį Pieštvės ir Veliuonos pilių puolimu, Vokiečių ordino maršalui Zygfridui Dahenfeldui pavyko surengti 1357 m. Panemunės pilių užnugario siaubimas vis dėlto neturėjo lemiamos reikšmės jų gynybiniam pajėgumui. Tuomet Vokiečių ordino vadovybė nusprendė pulti giliau į Lietuvą. Kauno pilies sugriovimas 1362 m. pavasarį iš esmės ir nulėmė Panemunės pilių likimą18. Artimiausiais metais po Kauno sugriovimo krito Veliuonos ir Pieštvės pilys19. Pasikartojo panaši situacija, kaip po Strėvos mūšio (1348), kai, sumušus Lietuvos kariuomenę, Vokiečių ordinui pirmą kartą pavyko sugriauti Veliuonos pilį20. Svarbu pastebėti ir tai, kad prieš pat Veliuonos sunaikinimą buvo nusiaubtas jos užnugaris: Pernarava, Gaižuva, Paštuva, Ariogala21. Skirtumas, lyginant su XIV a. 7 dešimtmečiu, buvo toks, kad Panemunės pilys daugiau nebuvo atstatytos. Šie vokiečių laimėjimai palengvino jiems žygius į Žemaitijos gilumą – Panemunėje nepanaudotas jėgas galima buvo nukreipti kitur. Galimybė smogti tolesniems taikiniams ilgino žygius. 1370 m. vokiečių kariuomenė, nuniokojusi Raseinius, Viduklę, Kaltinėnus, Ariogalą ir keletą kitų žemių, pasiekė Neries pakrantes. Po panašaus žygio 1375 m. vokiečių kariuomenė bandė pulti Kauno pilį, bet dėl stipraus įgulos pasipriešinimo tai jiems padaryti nepavyko22.
Minėti karo žygiai rodo, kad Vaikių, Viduklės, Raseinių, Ariogalos ir kt. žemės dažniausiai nebūdavo Vokiečių ordino kariuomenės galutinis tikslas. Šį kraštą vokiečių kariuomenė, nesutikdama rimtesnio pasipriešinimo, įveikdavo per kelias dienas: Vaikius – pirmąją dieną, Raseinius – antrąją, Ariogalą23 – trečiąją. Atstumai tarp šių vietovių, maždaug 20–30 km, t. y. tiek, kiek Viduramžiais kariuomenė vidutiniškai nužygiuodavo per dieną. Vokiečių ordino žygiai ne visada būdavo rengiami žiemą. 1370, 1393 m. puolimai buvo surengti vasarą. Žygiuose dalyvaudavo ne vien Vokiečių ordino kariai, bet ir karo piligrimai, dažniausiai vokiečių kunigaikščių kariai. Tokioje kariuomenėje būdavo įvairių tautybių karių – lenkų, čekų, anglų, prancūzų.
„Išdegintos žemės“ taktika buvo paprasta. Įsiveržusi kariuomenė įrengdavo stovyklą, iš kurios kariai, būriais pasklidę po apylinkes, žudydavo arba imdavo nelaisvėn žmones, grobdavo gyvulius ir kitokį turtą. Kronikos dažniausiai nekonkretizuoja grobio ar sunaikinimų masto. Tik 1393 m. žygio, palietusio ir Raseinius, aprašymas nurodo, kad buvo paimta 400 vertingų belaisvių. Atsižvelgiant į kitose vietose minimą belaisvių kiekį, galima manyti, kad sėkmingų žygių metu į nelaisvę pakliūdavo po kelis šimtus žmonių.
Savaime suprantama, kad tokie užpuolimai iššaukdavo vietinių gyventojų pasipriešinimą. Kaip Raseinių krašto žmonės kovodavo su Panemunėn traukiančia vokiečių kariuomene?
XIII–XIV a. kariniai veiksmai rodo, kad vokiečiams Žemaitijoje dažniausiai tekdavo susidurti su žemaičių kariais. Prie Nemuno priartėjusių vokiečių tikslas buvo užkariauti ir savo valdžiai pajungti Žemaitiją. Vokiečiai neplanavo išnaikinti žemaičių. Savo tikslų jie siekė ne tik grubia karine jėga, bet kartais ją papildydami ir savotiška diplomatija, siūlydami žemaičiams priimtinas pasidavimo ar sugyvenimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, šiandien mūsų neturėtų stebinti toks faktas, kad XIII a. pab. Ragainės pilies komtūrui Liudvikui Libencelei pavyko dalį žemaičių patraukti į savo pusę. Susitarimo tarp vokiečių ir žemaičių būta pakankamai rimto, nes žemaičių bajorai agitavo paprastus žmones prieš Lietuvos valdovą; tuo metu būta žemaičių ir lietuvių susirėmimų24. Vėliau žemaičių noras laikytis vokiečių pastebimai praėjo. Be to, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis, jo brolis Gediminas aktyviau ėmė bendradarbiauti su žemaičiais kovose prieš vokiečių riterius. Tokio Lietuvos ir Žemaitijos bendradarbiavimo viršūne tikriausiai būtų galima laikyti gerai žinomą Pilėnų pilies puolimą 1336 m.25 Šiame bendradarbiavime būta ir pakilimo, ir smukimo laikotarpių. Lietuvos valdovui nuolat reikėjo palaikyti baimę tarp žemaičių – visa tai tam, kad jie uoliau priešintųsi vokiečiams26. Galima manyti, kad Lietuvos valdovui Žemaitijoje daugiausiai rūpėjo du dalykai: valdovui priklausiusios pasienio Panemunės pilys ir galimų susitarimų tarp vokiečių ir žemaičių blokavimas. Panemunės pilių reikalai labiausiai skatino Lietuvos valdovo ir žemaičių bendradarbiavimą. Tuo tarpu antruoju atveju galima tikėtis tik epizodinio ir ne visada skubaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios kišimosi į Žemaitijos reikalus27. Šiuo požiūriu Raseinių žemė užėmė tarpinę padėtį tarp Panemunės pilių ir tos didelės Žemaitijos dalies, kurioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios veikimas buvo labai silpnas. Krašto gynyba visų pirma buvo pačių žemaičių reikalas28.
Tyrinėtojai pastebi, kad žemaičiai savo krašto gynybai plačiai naudojo nukirstų medžių užtvaras. Kelius į krašto gilumą nuo Dubysos žiočių aukštyn link Stenionių krašto, buvusio tarp Viduklės ir Raseinių, saugojo net trys užtvaros. Nevėžio žemupyje, ties Babtais ir Vandžiogala, prasidėdavo dar viena gynybinė linija, kuri, besitęsdama į vakarus, driekėsi į pietus nuo Leščių, Ariogalos, Batakių. Ji siekė Jūros upę, o toliau, sukdama į šiaurę, – Rietavo ir Sedos apylinkes. XV a. pr. tokia užtvarų sistema vadinosi bendru Žemaičių užtvaros vardu29. Tokios užtvaros galėjo apsunkinti priešų įsiveržimą ir duodavo laiko vietiniams gyventojams pasislėpti30.
Siaubdami Raseinių kraštą, vokiečių kariai iš esmės niekada nesulaukė tokio pasipriešinimo, kuris būtų pasibaigęs jų pralaimėjimu. 1322 m. vokiečių ir karo piligrimų kariuomenei, kurioje vien riterių buvo 150, įsiveržus į Vaikių žemę, reikėjo užimti pilį. Tuo tarpu XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minint Raseinių ar Ariogalos žemių užpuolimus31 jokių žinių apie pilių šturmą nėra. Ir tik 1393 m. žygio aprašyme galime užčiuopti aktyvesnio priešinimosi ties Raseiniais ženklus. Šio žygio metu Vygandas Marburgietis kalba apie žemaičių rėkavimą prie vokiečių stovyklos nakties metu, apie žemaičių susidūrimus su vokiečiais, apie vokiečių sargybas nakvynės Raseinių žemėje metu. Tai rodo, kad XIV a. II p., kai Raseinių kraštas buvo puolamas aktyviausiai, jo gyventojų valia priešintis nepalūžo.
Išvados:
1. Nuo XIII a. pab. iki XIV a. 7 dešimtmečio, kovų su Vokiečių ordinu metais, Raseinių ir gretimos žemės atliko Panemunės pilių užnugario vaidmenį.
2. Vokiečių ordinui du kartus pavyko sėkmingai pritaikyti Panemunės pilių sunaikinimo taktiką, kuriai įgyvendinti reikėdavo atlikti du paruošiamuosius ir vieną galutinį smūgį. Pirmas ir paskutinis smūgiai būdavo patys svarbiausi: tai sėkmingas smūgis Lietuvos valdovui ir sėkminga pačių Panemunės pilių apgultis.
3. Panemunės pilių užnugario siaubimas, nors ir nebuvo toks svarbus, tačiau jo gana nuoseklus taikymas rodo, kad Vaikių, Raseinių ir Ariogalos žemių naikinimą vokiečių karo vadovybė laikė viena iš būtinų sėkmės sąlygų.
4. Per visą kovų su kryžiuočiais laikotarpį Raseinių žemė išliko savotiškai stabili, ji nesubyrėjo į smulkesnes, bet ir neišsiplėtė. Jos atsparumą galime laikyti viena iš Raseinių iškilimo vėlesniais amžiais sąlygų.

1 Preussisches Urkundenbuch (PolitischesAbteilung), hrsg. von A. Seraphim. - Königsberg, 1909, Bd. 1, 2 Halfte, Nr. 39, p. 35 (Mindaugo 1253 m. liepos mėn. dovanojimo aktas Livonijos Ordinui).
2 Livlandische Reimchronik, hrsg. von L. Meyer. - Paderbom, 1876, eil. 3346–3349 (Mindaugo žemės, Pietų Lietuva XIII a. viduryje). Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. - Vilnius, 1985, p. 260 (Šalčininkai – 1311 m.).
3 E. Gudavičius. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. - Vilnius, 1989, p. 99.
4 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. - Vilnius, 1985, p. 213.
5 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. - Vilnius, 1996, p. 233.
6 Petras Dusburgietis. Prūsijos (...), p. 213.
7 Ten pat, p. 273 (1322 m.). Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. - Vilnius, 1999, p. 102 (1352 m.); p. 104–105 (1355 m.), šiuo atveju Raseiniai neįvardinami, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vokiečiai nuo Medininkų žemės per Vaikius pasiekė Ariogalą, galima teigti, kad jie turėjo žygiuoti ir per Raseinių žemę; p. 106 (1357 m.); p. 144 (1370 m.); p. 150 (1375 m.); p. 206 (1393 m.).
8 Subnos ir Galnos žemės buvo ties Šušvės upe, netoli Pernaravos (Vygandas Marburgietis, Naujoji (...), p. 281, komentaras R. Trimonienės ir K. Gudmanto).
9 Petras Dusburgietis. Prūsijos (...), p. 231.
10 Ten pat, p. 233.
11 Ten pat, p. 269.
12 Pvz. 1307 m. Karšuvos žemės kariai žygiavo prieš Klaipėdą (ten pat, p. 254). Petras Dusburgietis nurodo Medrabos pilį „per kurią krikščionys patyrė daug bėdų“ (ten pat, p. 225). 1295 m. Aukaimio pilėnai surengė išpuolį prieš Ragainę (ten pat, p. 223).
13 Ten pat, p. 271.
14 Ten pat, p. 227.
15 Ten pat, p. 271–272.
16 Ten pat, 271–272 ir 273–274.
17 Vygandas Marburgietis. Naujoji (...), p. 102.
18 Po Kauno sugriovimo Pieštvės ir Veliuonos pilėnus „apėmė didžiausia baimė“ (ten pat, p. 120).
19 Ten pat, p. 120.
20 Ten pat, p. 100.
21 Ten pat, p. 99. Atrodo, kad šių 1348 m. puolimų aprašymas neleidžia kalbėti apie Raseinių puolimą, nepaisant to, kad šie žygiai ir savo tikslais, ir geografija panašus į mano paminėtus žygius (1322, 1352, 1355, 1357 m.).
22 Vygandas Marburgietis. Naujoji (...), p. 150–151.
23 Plg. Petras Dusburgietis, Prūsijos (...), p. 273–274; Vygandas Marburgietis. Naujoji (...), p. 106, 144.
24 Petras Dusburgietis. Prūsijos (...), p. 233–234; A. Nikžentaitis. Gediminas. - Vilnius, 1989, p. 16–19; A. Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities. - Vilnius, 1998, p. 66; R. Varakauskas. Pilėnų puolimas. - Vilnius, 1960, p. 15–21; A. Nikžentaitis. Gediminas, p. 47-48.
26 Plg. Vygandas Marburgietis. Naujoji (...), p. 69 (1329 m. įvykiai prie Medvėgalio).
27 A. Butrimas, V. Žulkus, A. Nikžentaitis, V. Vaivada, E. Aleksandravičius. Žemaitijos istorija. - Vilnius, 1997, p. 96. (Šiaulių žemės pavyzdys, kai XIV a. viduryje vietiniai gyventojai Livonijos Ordinui atsipirkdavo tam tikra duokle nuo galimų antpuolių.)
28 Plg. A. Butrimas, V. Žulkus, A. Nikžentaitis, V. Vaivada, E. Aleksandravičius. Žemaitijos istorija. - Vilnius, 1997, p. 83.
29 Lietuvių karas su kryžiuočiai. Red. J. Jurginis. - Vilnius, 1964, p. 103–104.
30 Patekus į kraštą judėti jame jau nebūdavo sunku. Plg. Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. - Vilnius, 1988 (2-as leidimas), nr. 21, p. 17; nr. 25, p. 18.
31 Plg. Vygandas Marburgietis. Naujoji (...), p. 99: ariogaliečiai „išsibėgiojo po krūmus“. Kronikininko žodžiuose girdėti pašaipa, tačiau tai, kad nei Raseinių, nei Ariogalos žemėje neminimos pilys, rodo, jog šių žemių gyventojams geriausia slėptuvė buvo miškas.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija