Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“  2006 m. Nr. 1

Baidarėmis Dubysos upe

Laimutė Pečkaitienė

Dubysa regioninio parko teritorijoje tęsiasi apie 46 km, į ją suteka 13 vidutinių ir mažų upelių, be to nuo slėnio šlaitų suteka dar apie 50 nedidelių (1–3 km ilgio), vasarą dažniausiai išdžiūstančių upokšnių. Dubysos slėnio lyguminėje dalyje yra apie 12 neilgų (100–200 m) senvagės atkarpų. Į parką įeina penki draustiniai: Lyduvėnų kraštovaizdžio, Betygalos kraštovaizdžio, Plauginių botaninis-zoologinis, Kaulakių geomorfologinis, Pasandravio memorialinis.
Čia įdomu keliauti dviračiais, pėsčiomis. Dubysa – tikra vandens turistų viliokė, ji – viena iš gražiausių ir populiariausių Lietuvos upių. Labai įspūdingas plačiadugnis, stačiašlaitis Dubysos senslėnis, išraižytas intakų, slėnių ir raguvų. Upės kilpos ir senvagės, miškais apaugę šlaitai, salpinės pievos, vandeningi ir sraunūs intakai, tekantys giliais slėniais, sudaro savitą ekosistemą, turtingą augalų ir gyvūnų rūšių.
 
Jūsų pasirinkimas lems, ar praplauksite Dubysos upe grožėdamiesi kraštovaizdžiu, ar apsistosite ilgesniam laikui čia įrengtose stovyklavietėse, kur galėsite laužavietėse gaminti valgį, statyti palapines, įsigyti kaimiškų maisto produktų. Vietiniai gyventojai paslaugiai suteiks informaciją, kaip patogiai pasiekti netoli esančius lankytinus objektus, parduotuves ir kitus Jus dominančius objektus.
Vos pradėję kelionę, Dubysos aukštupyje pastebėsite, koks ryškus upės slėnis. Dubysa plukdo savo vandenis per morenų gūbrius ledyno tirpsmo jau nužymėta vaga. Upė dubdama bėga tarp raguvotų šlaitų (iš žodžių „dubti“, „dubus“, „duburys“ ir kildinamas Dubysos vardas). Duburiuota ir pati upės vaga, įsigraužianti į molį, vidurupyje – į smėlį ir žvyrą, šniokščianti per akmenis, žemupyje vingiuojanti tarp molingų arba smėlingų šlaitų. Vietomis ji gili, upės seklumas keičia sietuvos.
Pradėdama tekėti iš plačiai išsiliejusio tvenkinio, esančio netoli Bubių, Dubysa iki Lyduvėnų vandenis neša pietų kryptimi, paskui pasuka į pietryčius, o nuo Ariogalos – į pietvakarius. Šia linkme tekėdama ji savo kelią baigia ties Seredžiumi įsiliedama į Nemuną. Vandens turizmo mėgėjai pataria pradėti plaukti baidarėmis ne aukščiau Maironių (Kelmės r.). Čia žvilgsnis slysta kairiuoju Dubysos krantu, kur tęsiasi miškų masyvas iki pat Lyduvėnų (4032 ha). Vertėtų paminėti iš kur kilęs poeto Jono Mačiulio-Maironio pseudonimas: grįždamas į tėviškę, jaunasis poetas nuo Tytuvėnų geležinkelio stoties važiuodavo vežimaičiu pro Maironius, kurie jam paliko neišdildomą įspūdį. Taip šios vietovės pavadinimas liko įamžintas gimtojo krašto grožį apdainavusio poeto slapyvardyje.
Tuoj už Kelmės–Tytuvėnų plento tilto prasidedantis liepynas tęsiasi Dubysos senvagės, tekančios upės paslėne. Vidurvasarį nuo liepų žiedų pakvimpa visas Dubysos slėnis, tarp liepyno žiedų girdėti bičių dūzgimas. Apsukusi vingį ties Bulavėnais, upė priartėja prie kairiojo kranto, kur baltuoja plati atodanga. Prie Bulavėnų piliakalnio upės šlaitas status, iš dešinės – Žvėrinčiaus miškas, gili raguva, virvena vanduo iš šaltinių, kurie, pasak vietinių gyventojų, seniau buvę bedugniai. Iš tolo girdėti prie Zakeliškių vandens malūno liekanų gaudžianti upė.
Artėjant prie Lyduvėnų, kur prasideda Dubysos regioninis parkas, daugėja ąžuolų. Stovi jie čia kaip kokia žalia paupio siena. Miško atspalviai kuo įvairiausi: ryškiausia žaluma šviečia uosiai, net mėlyni nuo žalumos – ąžuolai, gelsvai pilki – žilvičiai, o alksniai šalia kitų medžių lapijos atrodo pilkiausi. Šiame ruože Dubysa itin graži, srauni, smėlėtais krantais. Pasakojama, kad vienoje iš upės sukamų kilpų, vandeniui paplovus krantus, buvo surasti tauro ragai ir kaukolė. XVII a. Lietuvoje taurai jau buvo išnykę. Radinys patvirtino spėjimą, kad senovėje padubysio giriose gyveno taurai.
Lyduvėnai – dešiniajame Dubysos krante. Miestelis suformuotas  žemutinėje slėnio terasoje (išsamiau apie jį žr. p. 46). Lyduvėnuose patogu aplankyti parduotuvę, nes toliau plaukiantiems teks palikti baidares ir kilti į slėnio viršų (Katauskiuose, toliau – Betygaloje, Ariogaloje).
Tarpuslėnių lankose kilpinėjanti Dubysa greitai nutolsta nuo Lyduvėnų. Iš kairės į ją atiteka Lapinė. Upės dugnas gražus, šviečiantis smėliu. Už 1,5 km – kitas intakas – Žyzdrė. Spėjama, kad jos pavadinimas kilęs iš primiršto žodžio „žizdras“ (seniau taip vadindavo žvirgždą). Kalniškiuose esanti stovyklavietė – kairiajame Dubysos krante (prieš tiltą per Dubysą, kelyje Raseiniai–Šiluva). Čia patogu apsistoti trumpesniam poilsiui, nakvynei. Praplaukę tiltą, išvysite išlikusius betoninius buvusios Kušeliškės hidroelektrinės pamatus. Nušokusi nuo užtvankos liekanų, Dubysa gaudžia, taškosi lyg kalnų upokšnis. Ties Rainiškių kaimu upė susiaurėja, pagilėja – vietiniai tą vietą vadina Skendene. Ties Tvarkantės žiotimis (kairysis intakas) – akmenimis grįstas dugnas, pačiame tėkmės viduryje du akmenys skaido srovę. Ši vieta dar vadinama Burbulyne. Pakilę prieš Tvarkantės srovę, už puskilometrio pamatysite buvusio Skaraitiškės dvaro pastatus. Pasak legendos, šį dvarą įkūrė žemaičių bajorai Skaraičiai, kurie Vytauto Didžiojo laikais valdė didžiulius LDK žemės plotus. Šis žemės kompleksas istoriniuose šaltiniuose minimas Skaraitiškės raktu. Jis apėmė ištisus miškų ir žemių plotus tarp Šiluvos ir Dubysos. Spėjama, kad po 1831 m. sukilimo čia slapstėsi ir 1836 m. mirė garsus švietėjas ir publicistas, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros steigimo iniciatorius, slaptos „Nenaudėlių“ draugijos įkūrėjas Kazimieras Kontrimas (1776–1836). Dabartiniai mūriniai Skaraitiškės dvaro rūmai pastatyti 1838 m. vietoje anksčiau stovėjusių medinių. Pastatas klasicizmo stiliaus, turi aukštus pamatus, įspūdingus skliautuotus rūsius, yra devynių sąramų, stačiakampis. Pastaraisiais metais naujasis dvaro savininkas ėmėsi dvarą tvarkyti, perdengė stogą, bet trūksta lėšų, tad darbai kiek įstrigo. Čia yra išlikusios trys ūksmingos senojo parko alėjos, tvenkinys, kuris buvo padarytas užtvenkus per dvaro teritoriją tekėjusius Tvarkantės ir Dumbulės upelius. Dar ir dabar, vietomis užakęs ir apaugęs žolėmis, jis labai tapybiškas. Išlikę kai kurie užtvankos ir senojo malūno fragmentai. Į dvaro teritoriją kažkada buvo važiuojama karietomis pro vartus nuo Dubysos pusės. Dabar šį kelią žymi tik ūksminga pietinė parko alėja, vienu galu tarsi atsiremianti į laukus, kitu – į dvaro vartus, kurių vietą parodo du apgriuvę stulpai. Pirmojo pasaulinio karo metais palei Skaraitiškę ėjo fronto linija. Tada I. Kontrimas turėjo pasitraukti. Vėliau jo brolis P. Kontrimas dvarą atstatė. 1922 m. vykusi žemės reforma pakirto daugelio Lietuvos dvarų ekonomiką. Skaraitiškės dvaras, kuriame buvo pažangiai ūkininkaujama, tais laikais didesnių neigiamų padarinių neturėjo. P. Kontrimo laikais buvo pastatyta mūrinė pieninė, duodavusi dvarui nemažai pajamų. Pieninės pastatas, nors ir apgriuvęs, dar tebestovi, o kitų buvusių statinių tik pamatai išliko. 1940 m. dvaras, turėjęs 142,32 ha žemės, ir visi jo pastatai buvo nacionalizuoti. Tų pačių metų rudenį sovietinės kultūros paminklų apsaugos įstaigos inspektoriai, surašinėję dvaruose buvusias meno vertybes, užsukę į Skaraitiškę, susižavėjo vieną rūmų menės sieną puošusiu nežinomo XVIII a. dailininko tapytu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Ignoto Kontrimo portretu, puikiais senoviniais baldais, o ypač dvaro biblioteka, kurią vėlesnėse savo ataskaitose jie priskyrė prie vertingesnių Raseinių apskrities bibliotekų. Yra žinoma, kad dvaro savininkę ir dukteris ištrėmus į Sibirą, šios vertybės buvo suvežtos į Tytuvėnų bazę, iš kurios vėliau turėjo būti nugabentos į  Telšių „Alkos“ ir Šiaulių „Aušros“ muziejus. Į kurį iš jų pateko (ir iš viso ar pateko), galėtų pasakyti tik muziejininkai.
Už poros Dubysos kilpų, kairiajame jos krante, plyti gražiai tvarkomi „Padubysio“ bendrijos sodai. Čia ir vandenvietė, tiekianti giluminį vandenį Raseinių miestui. Priartėjus prie Liolingos, netoli kairiojo Dubysos kranto, žiočių upės vagoje viena už kitos žaliuoja dvi salos. Ši upės vieta vietinių praminta Trišake, nes, apžiojusi salas, upė šakojasi, išsidalindama į tris srautus. Dubysos intako Liolingos vardas siejamas su primirštu žodžiu „liolis“ (dumblas, purvas).
Kelią pastojusios Bralinskių kaimo vandens malūno liekanos nebus kliūtis patyrusiems baidarininkams. Čia nuo seno mėgstama raseiniškių maudynių, poilsio vieta. Perplaukus Raseinių–Baisogalos tiltą, dešiniajame Dubysos krante pamatysite Padubysio miško („Lakštingalos“) poilsiavietę. Čia dažnai vyksta turistų sąskrydžiai, įvairūs festivaliai. Šioje vietoje galima apsistoti ir nakčiai.
Apie 5 km Baisogalos pusėn vedančiu plentu galima nuvykti į Bernotus, Pasandravį, Maironio numylėtas, išvaikščiotas vietas. Gamtinei ir kultūrinei poeto gimtinės aplinkai saugoti ir tvarkyti įkurtas Pasandravio memorialinis draustinis.
Pailsėję Padubysio miško poilsiavietėje, pėsčiomis galite nueiti prie vieno iš daugelio padubysio piliakalnių (apie 2 km). Pakely pastebėsite tik per didžiausius karščius išdžiūstančias senvagės atkarpas. Piliakalnis taip ir vadinamas – Padubysio. Didingai atrodo piliakalnis prie upės vingio, kuriame gausu spalvingų, slėnį puošiančių augalų. Nuo piliakalnio atsiveria puikus kraštovaizdis, kuris tarsi prašo, kad jį nufotografuotum, nupieštum ar kitaip įamžintum. Vietiniai gyventojai piliakalnį dažniausiai vadina Kaukaru. Sakoma, kad senovėje jo viršuje buvusi kiaurymė. Jei pro ją įmesdavai akmenuką, kažkur giliai suskambėdavo…
Praplaukus piliakalnį, pažvelkite į jį iš apačios – vaizdas nepakartojamas... Nublyksėjusi tarp pakrantės miškų, Dubysa kairiajame krante pasitinka Luknę, nešančią vandenį iš Praviršulio tyrelio, kilpinėjusią po Maironio gimtinės aplinką saugantį Pasandravio memorialinį draustinį. Pačiame žemupyje Luknė itin graži, gobiasi medžiais, stabteli duburiuose, Dubyson įsilieja tyliai, ramiai, deltoje apnuoginusi krantus.
Už kelių šimtų metrų – dar vienas iš daugelio Dubysos kairiųjų intakų. Tai nedidelis upokšnis, vadinamas Kurantu (Kurandu). Linksmai klegėdamas jis tarsi šoka nuo kranto į Dubysą. Vietomis upė ardo atodangomis šviečiančius krantus. Šiose vietose ypač dažnai kaitaliojasi upės nuotaika: čia ji rami, pasiaurėjusi, čia srauni, platėjanti, šniokščianti per akmenynus, rėvas. Reikia būti atsargiems, kad laivelis neužšoktų ant pasislėpusio po raibuliais akmens, žvy-ruotos seklumos. Kengiai, Navininkai, Paliepiukai, Zaroslė... Dešiniajame krante – Pakapurnio, Burgelio miškai. Sulėtinusi tėkmę, Dubysa artėja prie Maslauskiškių kaimo, kurį garsina vandens malūnas, bene įspūdingiausias iš padubysio malūnų (išsamiau apie jį žr. p. 49).
Nuo čia – vos 4 km iki Betygalos (išsamiau apie ją žr. p. 21–24), vieno gražiausių ir įdomią istoriją turinčių Lietuvos miestelių. Jo papėdėje, Dubysos slėnyje, prie pėsčiųjų tilto įrengtoje poilsio aikštelėje galima apsistoti nakvynei.
Plaukiant link Ugionių (anksčiau vadintų Ugnioniais), iš kairės į Dubysą įsilieja Žvėrinčius (Žvėrintė), iš dešinės – Lukštinė, Šventupis. Toliau plaukdami vingiuojančia Dubysa, pamatysite iškilią Ugionių kaimo bažnyčią. Ugioniai įsikūrę Dubysos slėnio viršuje, pilname sraunių šaltinių. Jie teikia ugioniečiams tyrą vandenį. Nedidelio kaimelio puošmena – liaudies klasicizmo stiliaus akmens mūro bažnyčia (1836), anksčiau garsėjusi Žolinės atlaidais (rugpjūčio 15 d.). Anot legendos, viename iš šaltinių pasirodęs Švč. Dievo Motinos paveikslas. Po to čia pradėję lankytis maldininkai. Šaltinio vandeniu jie plovę skaudančias akis, kitas sopančias vietas ir kai kurie nuo to vandens išgydavę. Dabartinė mūro bažnyčia pastatyta už teisėjo Dirdos skirtus pinigus. Dirda čia ir palaidotas. Statant bažnyčią, dirbo vietiniai baudžiauninkai.1883 m. ant stebuklais pagarsėjusio šaltinio, vadinamo „Marijos ašaromis“, pastatyta koplytėlė. Čia visada būna padėta indelių šaltinio vandeniui pasisemti. Įdomios koplyčios altoriaus polichromuotos skulptūros „Šv. Elena“ ir „Vyskupas“. Įspūdingos Ugionių apylinkės vilioja pasivaikščioti, pailsėti; čia galima užmiršti miesto sumaištį.
Kitame Dubysos krante, prieš Ugionių bažnyčią, – kalnas, vadinamas Kaukazu. Šioje vietoje – pėsčiųjų tiltas, dešiniajame Dubysos krante – kelias, kuriuo pasiekiama Verėduva, Žemaičių plentas. Jei jau aplankėte Ugionius, plaukite toliau. Nusiyrę apie 1,5 km upe žemyn, kairiajame krante pamatysite Rociškės piliakalnį, vietinių vadinamą Aukštuonos kalnu. Tai didelis trijų aikštelių piliakalnis. Nuo jo atsiveria gražus, tipiškas padubysių kraštovaizdis, saulėje raibuliuojanti vingri Dubysa. Aplinkui žaliuoja mišku apaugusios kalvos, spalvomis persilieja žydinčios lankos. Kitoje Dubysos pusėje – Daugirdėnai (Daugirdava). Čia, kaimo kapinaitėse, ilsisi žymiojo archeologo, piliakalnių, pilkapių tyrinėtojo Tado Daugirdo artimieji, kurie gyveno netoli esančiame Plembergo dvare (dar yra išlikusių dvaro statinių). T. Daugirdas žinomas kaip pirmasis lietuvių archeologas. Jis palaidotas Ariogalos kapinėse, ant Dubysos kranto.
Tarpukalvėmis vingiuojanti Dubysa toliau renka intakus. Iš kairės į ją įteka Cibravis, dar vadinamas Turkšliu, Upytė, Kirkšnovė (Kiršnovė), iš dešinės – Platupis, Perkūnravis, Plienupis (Plieniukas). Prie Kirkšnovės ir Dubysos santakos – medžiais apaugęs Darbutų piliakalnis, dar vadinamas Bielskio kalnu, nes ant jo palaidotas netoliese gyvenęs dvarininkas, Bielskis, pagarsėjęs savo rūstumu. Piliakalnio aikštelėje stovi paminklas. Darbutų piliakalnį 1886 m. T. Daugirdas tyrinėjo vienas, o 1911 m. – kartu su lenkų archeologu L. Kšivickiu. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje, ypač aikštelės pakraščiuose, rasta akmeninių grindinių, buvusių piliakalnio įtvirtinimuose ir pastatuose su atvirais židiniais. Kasinėjant piliakalnį aptikta žalvarinių raktų, plokštelinių segių, žiestos keramikos.
Piliakalnio papėdėje, prie Dubysos, įrengta poilsio aikštelė su lauko baldais, laužaviete. Turistai, apsistoję R. Aniulio kaimo turizmo sodyboje prie Kirkšnovės, galės užtvankoje pažvejoti, pasinaudoti pirtimi ir kitomis šioje sodyboje teikiamomis paslaugomis.
Už Kirkšnovės žiočių Dubysa staiga sulėtėja ir netrukus išsilieja į dirbtinį ežerą (jis susidarė išsėmus čia buvusias gausias žvyro atsargas). Tai vadinamieji Plembergo tvenkiniai. Perplaukus juos skersai, Dubysa atrodo siaura. Už kelių vingių matyti senojo Žemaičių plento Ariogalos tiltas, per Antrąjį pasaulinį karą subombArduoto tilto liekanos. Čia – Dubysos regioninio parko riba. Daugelį metų tie, kurie keliaudavo ar keliauja link jūros senuoju Žemaičių plentu, su-stoja atsigaivinti nuo šlaito atitekančio Ariogalos šaltinėlio vandeniu. Išsilaipinę dešiniajame Dubysos krante, galite pamankštinti kojas lipdami link V. Lažinsko kryžiaus, pastatyto 1972 m. pagal regėjimą ir sapną, šnektelti su ratuotais pakeleiviais. Tiesiant Žemaičių plentą, čia pat šlaite, prie kelio, buvo pastatytas paminklas – Gediminaičių stulpai. Jie baltuoja ir šiandien. Tiesa, paminklo kurį laiką sovietmečiu pravažiuojantys neturėdavo galimybės pamatyti, bet jį 1989 m. Ariogalos melioratoriai atstatė.
Čia pat, kairiajame Dubysos krante – Ariogala, antras pagal dydį Raseinių rajono miestas (išsamiau apie jį žr. p. 13–16). Nuostabios Ariogalos apylinkės, o Dubysos slėnis labai tinka masinėms šventėms, sąskrydžiams rengti. Lankantys T. Daugirdo kapą, turės galimybę pamatyti ir koplytėlę, pastatytą kovotojams už Lietuvos laisvę atminti.
Labiau savimi ir vandens transportu pasitikintys vandens turizmo mėgėjai Dubysa keliauja iki Nemuno, aplanko Seredžių, Veliuoną, Raudonę, Skirsnemunę, Jurbarką, kitas panemunės gyvenvietes.
Malonių Jums įspūdžių!

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.03.18.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija