Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Nostalgėškė eilieraštē

Rudīs Edvards

Senuojė truoba 

Tėik aplūžusi, apspūrus –   
Nebėngta pešiuotė vėšta.
Stuoga šīperinis sūris
Miediu žalomuo tėrštuo.

Šuonūs roustgalē išlindė –
Rėbkaulē arkliū lėisū.
Vabalū ė musiu glindas
Tėisas puo medio vėso.

Vo jau čiokorė po stuogo –
Dolkės vuortinkliu joudū.
Ontruobis lig sėrgtom sluogo,
Būt nujuodīts negandu.

Pro mažīti pėlka longa
Trėkampio mažuos akies
Kleva šakas slīst par dongo –
Joudus debesis ekie.

Vo kerties sudietas krūvas
Ne vėinuos nomū kartuos.
Kas atlėka, kou sukūrė,
Kuo ni mėrės nebvartuos.

Bet vės tėik išmestė gaila,
Biegont laikou, kou žėnā,
Gal prirēks ė otėis kailė,
Ka ateis šalta žėima...

Tēp ė dieliuojous ont truobo
Krūvas nutrintū daiktū,
Ė netėmpos, ė negruobos,
Ė nejiemos iš kėtū.

Jau suėra truobuos roustā,
Plīšiūs mienou švėisoliou,
Šou pribiegės kertė ousta,
Nesustuojės bieg tuoliau.

Ė nugriuovė tou laužāli –
Dolkės rūka sūkorēs –
Mona tieva ronkas žvalės,
Če atejos užkorēs.

Vėituo tuo gėmiau, užaugau,
Išejau; nebgrīšio jau.
Ta truoba geriausė draugė
Je nomėrto – pribėjau... 

Plaukiuojėms  

Mūsa karklīnielis nu nomū netuolėj –
Už kapū pakalnie pėivas vėdurelie.
Pasileisem grētā, nudundiesem šuolēs,
Dolkės ė žuolīnā kuoju staibius velies.

Trauks auksėnės smiltis, doborē gėliausė,
Ondėns pėltovieliu sokorē nutīsė.
Pri sruovies ne kūno, šėrdė prisiglausi
Ė kāp ruonis tėkros vondėnie vartīsīs,

Ė gaivinsės ronkas viesomo saulieto,
Ė nudrėngs nu kopras sūra prakaitieli,
Ė su saulės zoikēs kūno sosėlietė,
Žvelgsem vėn i tuoliu išskalauta mieli.

Vo paskou pėivelės pakraštie sugolė
Šėlomelė gaudiem dongėška ė švėisė.
Ė siūrava viejie ėlgas pėivu žuolės,
Ė rudiejė šuonā, saulie atsitėisė.

Vo kalbū kalbieliu – kliebie nesutėlpto,
Vėns, pralėnkės kėta, aiškėna ė diestė,
Kāp i gelmė nierė nu turieklu tėlta,
Kāp išmuoka plaukdams gelmė nugalietė.

Neėlgā tetroka ta vaikīstės bėržė:
Auguom ė i aukšti, ė i stuori dailē.
Iškėlėmu aibės kūnūs nusibriežė,
Tīlē atsėboda ėlgesē ė meilės.

Ė kėtė rūpesnē jau po galvas sokuos,
Nuors pri opės bieguom maudītėis ne karta,
Vuo i vondinieli biegonti išuokos,
Pamatā vės gelmė, kor vaikīstė nardė. 

Juonėnės  

Aš iš vāka omžiaus senē jau išejos
Ė papartė žėida naktimis neėiškau,
Nors ė Juons pri stala alkieriou vėišiejė,
Ė naktės Juoniniu siautiejė pri mėška.

Tik dėina bėrželė išsiūbou mon galva
Spindolingo paukštiu ė rasū žuodīno,
Ka po pėiva braida vasarėnės spalvas,
Žuoliū varpuos joukas mielėnė žėidīnā.

Ka papūtos taikē saulietam viejuokšliou,
Sulingou pakalnie žuolīnieliu pluotā,
Līg po jūra plaukiuo krūmā atsėluošė
Ė žuviedras baltas tuolomuo lekiuoto.

Par pat širdi kuošas tū laukū geltuonis,
Spindolē ė vieje, mielsvomas bekraštės,
Vėrpulingā leidas nu kalvelės šuona
Juoniniu dėinelės margaspalvē raštā.

Aš nerasio žėida, ni papartė krūma,
Nikumet nerasio, niekam netikiesio.
Nu bėrželė vieju saulieta geroma
Tik lingousio pėivo, opelio tekiesio.

Mona takā  

Tās patēs kelalēs ēto,
Tus patius laukus matau –
Siautie vasara gielieta,
A snėigā lekiuo vatuom.

Kėitas vėskas ė šakuojės –
Kas i žemė, kas aukštīn.
Tiktā mona sunkės kuojės
Tartum niekor nebpritink.

Tik trumpā kamė sustuojus
Pasėveizo, pamastau.
Liguo gluostau žemės ruojo,
Iš tėkrūju – daug prastiau.

Senē, senē nužīdiejė
Žuolės pri monū takū,
Akmėni kažkas padiejė –
Mon po kuojom nelaiko.

Nebier tū ugningu nuoru –
Siedous beržou pri šalėis,
Ė matau, ka musis vuora
Nikumet nenugalies.

Laika vuortinklis prikėbės
Trauk mumis kažkor ne tėn,
Ė pu maža laika skėba
Nuskel, lauža, nebgroužėn.

Tik žaliou ė siautie žemė
Vasaras poikēs laukās.
I tou gruoži atsiriemės
Ronkuom ė akim laikaus.

Ė kol dar gali paeitė,
Jau nebūk par daug kėbos,
Rink ė kraukės sau i skreita
Žemės ė dongaus luobius.

Sosėdvejėnėmā  

Nieka žemie nier tiktā po vėina –
Vasara so rodėnio draugau,
Net prastiausi pečiaus muolė sėina
Par metus vėskuo prisiragau...

Aple žmuogo nier kuo bekalbietė –
Vėns i kėta mėn doubės gėlės.
Vaikē laužas i mergātiu klietis
Saldomo ė žuodiu pagalēs.

Žmuogaus kūnė tūnuo isėtaisė
Angelā ė pragara velnē.
Anėi jemas ė koliuojės baisē,
Kol padžiaun vėns ontra ont vėnėis.

Vo žmuogos, tuo vėsa nesupratės,
Nemėigt nakti, kuošmarus sapnou,
Nelabėijē sok i pekla rata,
Angelā – kor erdvės mielėnou.

Nebūn nieka žemie šiuo pu vėina –
Šalėp jouda baltou nekaltoms,
Šalėp saulės glaudas mienesėina,
Šalėp pouka – akmėnėis kėitoms. 

Vėina pati  

Šormoliou pu lauka viejē,
Tomsoma lig pat dongaus.
Žemės džiaugsmos išretiejės
Gol geltuons, nebatsėgaus.

Skruzdis nomėi vuos kabėnas,
Akmėnis sunkė pėlkou,
Kels apsėšnerkštė purvīnās –
Kuojės vuos beparvėlkau.

Varnas joudas top galūnie,
Rūkā glaustuos pamėškie.
Tujau debesīnu liūnā
Vondėns jūruom apėpėls.

Premėnie skrondas numetos,
Koro ugni po pečio
Ė karštuos čiuobriū erbetas
Aš ont stala jau nešo.

Ė tiktā gailious, ka nieka
Nier pri ronkas, pri šalėis.
Ė truobuo puosmelē nīkē
Melankuolėjė paskleis... 

Nulingou

Saulės geltuonās varpelēs
Rodėns lapā skomboliou.
Kas par vasarelė žielė,
Lek so viejēs pakeliou.

Sošlam, sošiošen līg būto
Gīvė padarā laukū.
Žemė ėlgas dā rugpjūtė,
Žalė lapa palaikū.

Vuortinklē ont stėibo kuorol,
Žuolės soveltās laiškās,
Nutepliuotas darža tuoras
Saulės spindolēs blīškēs.

Stuorė bolvienuojē raituos
Joudūs patėlūs minkštā,
Kvep maišeliūs bolviu kraitis –
Kuošiems ė sriobuoms užteks.

Lašėnēs dongou sosliegtė
Tvīruo debesis pėlkė.
Nebier kuo gruožietėis, liektė –
Laukā jau vėsor plėkė.

Paskotėnės šėltas dėinas
Nešas vasaras guodas,
Braižuos apverstas ražėinas,
Ēžiu šepetēs rodās.

Ė lingou par žemė vėsa
Lapā, paukštē, ramoma...
Šėltūs vasaras paviesiūs
Rodėnėnė dargana.

 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija