„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

„Saulutės“ atgimimas

 

Kristina Paulauskaitė

 

Kažkas turėjo atsitikti, kad TAI įvyktų. Dangaus, savęs, pasaulio atvertis kažkam, alsuojančiam tau už nugaros, jaučiamam visais gyvybės syvais, laukiamam, DIDŽIAJAI NEŽINOMYBEI, DIDŽIAJAI LAUKIAMYBEI, TAM, kam išsipildant, įsižiebia nauja žvaigždė, nugriaudi revoliucijos, gimsta žmogus ir Dievas. TAI, kas sukrečia iki tol buvusios santvarkos pamatus ir žmonių sielas. TAI patiriama kartą žmogaus gyvenime, viskas po to – tik šapeliai, akmenėliai TO DIDŽIOJO SUKRĖTIMO fone. TAI paveikia, deja, ne visus: TO laukusiuosius, TAM atvirus. Mūsų kartai TAI buvo Sąjūdis, Atgimimas, Dainuojanti revoliucija. Ar prisimenate 1988–1989 m. jaudulį ir ar neklausiate savęs šiandien, kas buvo toji euforija, apėmusi jūsų sielas? Kai tarsi skridote ant sparnų, degėte didingų pasiryžimų viltimi permainų liepsnose. Kai vos ne akimirksniu buvo atstatyti paminklai, atkurti laikraščiai, organizacijos, kai įvykiai tiesiog vijo įvykius. Atrodo, ir pinigų nebuvo (juk iš kokio liūno kėlėmės!), bet viskas akyse kilo ir stojosi į savo vietas.

Tai šitaip, šitokioje situacijoje, nelabai kam tikint, net nelabai apie tai mąstant ar kaip nors ypatingai tam rengiantis gimė, tiksliau, atgimė ir draugija „Saulutė“, veikusi kadaise, jos kūrėjams nepažintoje senovėje – 1916-aisiais. Atsitiktinumas, istorijos mirksnis? Ar laimingas žvaigždės krytis?

Iš pradžių buvo laikraštis, gimęs 1991 m. lapkričio 1 d. (keistas sutapimas – kai visi prisimename savo mirusiuosius). Atgimęs, tada rodė, visai ilgo gyvavimo amžinybei. Juk aplinkui plazdėjo Laisvės ir Vilties vėjai. Redakcijos žodis į skaitytoją pirmajame savaitraščio numeryje skambėjo iškilmingai: „Šiandien pasibeldė į Tavo duris naujas žemaičių laikraštis.

„Kam ir kodėl jis gimė?“ – Tu paklausi. Mūsų laikraštis stengsis kalbėti apie tai, ko nepasako daugelis kitų Žemaitijos laikraščių. Tai bus laikraštis Jums ir apie Jus, Jūsų tėvus ir bočelius, Jūsų esamas ir jau prarastas tėviškes, apie visų mūsų šiandienines problemas. Tai bus laikraštis apie tai, kas skauda. Skauda ne tik čia, kažkur paviršiuje, dėl kasdienių smulkmenų, o ten, giliai viduje – dėl amžinų dalykų: nužudyto tikėjimo, sutryptos istorijos, prarastosios jaunimo kartos, kuri atėjo į Nepriklausomą Lietuvą jau nemačiusi ypatingo vargo, bet ir nepažinusi Dievo, vien mokiusis vartoti, vartoti... Ne tik daiktus, bet ir vienas kitą – žmogų, kaip daiktą, žmogų, kaip priemonę, žmogų, kaip gyvulį... Imamės didelės atsakomybės ir rizikos, atgaivindami garbingosios „Saulutės“ organizacijos, 1916–1920 metų laikraštį.“

Katalikiškoji „Saulutės“ draugija ir jos laikraštis tuomet budino žemaitį iš dvasios skurdo ir tamsos – ar ne tą patį dera daryti ir šiandien? Ana „Saulutė“ ragino laisvesnį laiką leisti ne karčemose, o prie knygos, laikraščio – ar ne aktualu tai šiandien? „Saulutė“ kalbėjo žmonėms, jog ne žodžiais, o darbais turime kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę – argi nesvarbu tai šiandien?.. Atgimusi „Saulutė“ ir jos redakcija šiandien lenkia galvą pirmųjų įkūrėjų – redaktoriaus kunigo Petro Malakauskio, Jono Brežinskio, Prano Mantvydo, Joanos ir Prano Gadeikių, Jono Norvaišos, Izidoriaus, Grigo ir Eugenijos Valančiauskų, kunigo J. Paulauskio, Mykolo Barkaus ir daugelio kitų Žemaitijos šviesuolių atminimui.

Mintis atkurti kultūros leidinį Atgimimo metais kilo tuometinei Plungės kultūros skyriaus vedėjai Danutei Malakauskienei. Rašyti į naująjį laikraštį buvo pakviesti mokytojai, kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, iki tol rašę vieninteliam rajono laikraščiui. Redaktore tapo profesionali žurnalistė Irena Vitkauskienė, pirmieji redakcijos darbuotojai buvo mokytojos Alina Milašienė, Vida Turskytė, bibliotekininkė Zita Paulauskaitė, rajono paminklosaugininkė Milda Muralienė, kultūros darbuotoja Janina Uginčienė, Danius Zalieckas. „Saulutė“ turėjo korespondentę Vilniuje – Daivą Srėbaliūtę (dabar dirba „Lietuvos radijo“ žurnaliste Austrijoje).

Savaitraštį pavadinti „Saulute“ pasiūlė Milda Muralienė. Taip sutapo, jog kaip tik tuo metu rajono laikraštis „Žemaitis“ buvo pradėjęs publikuoti istoriko Adomo Butrimo surinktą medžiagą apie 1916–1920 m. Žemaitijoje veikusią švietėjišką kultūros draugiją „Saulutė“, leidusią to paties pavadinimo laikraštėlį. Tad pavadinimo atgimstančiam laikraščiui toli dairytis nereikėjo...

Atgimusi „Saulutė“ ėjo iki 1994 m., kol neteko savo rėmėjo – Plungės rajono valdžia tais metais panaikino Kultūros skyrių.

Čia nesinorėtų gilintis į laikraščio leidybos peripetijas (išsamus straipsnis „Žemaičių kultūros savaitraščio įkalnės ir nuokalnės (Dešimtmečio kelias)“ išspausdintas žurnale „Žemaičių žemė, 2001, nr. 4). Kiek stabtelėti norėčiau tik prie etapo, kai „Saulutė“, jau tapusi „Žemaičių saulute“, vėl netekusi savo rėmėjo ir leidėjo, šįkart – „Valstiečio laikraščio“, 1995 m. gruodžio 30 d. laikinai nustojo ėjusi. Savo kreipimęsi į skaitytojus redakcija tuomet rašė: „Atėjo rytas. Laikrodis paskelbė pirmąsias naujos dienos valandas. Bet vis dar tebebuvo tamsu... (V. Mačernis) Atsisveikiname su Jumis, „Žemaičių saulutės“ skaitytojai, kad vėl kada nors susitiktume, gal kitame laike ir erdvėje. Kad neišvengiamai susitiktume visi tie, kurie laukėme „Saulės patekėjimo“. Ar gali būti saulėlydis, jei viltis nemirė mumyse, Jumyse?..“

Leisdami paskutinį „Žemaičių saulutės“ numerį, 1995 m. gruodžio pabaigoje, nutarėme atkurti draugiją „Saulutė“ ir daugiau nebesiramstyti efemeriška pagalba iš šalies, bet patys ieškoti paramos fonduose – ir laikraščio leidybai, ir draugijos veiklai. Noriu paminėti aktyviausius, tuomet įsiliejusius į draugijos veiklą ir vėliau vėl atgijusio laikraščio leidybą. Tai Vilma Mosteikienė, Genutė Matevičiūtė, Zita Paulauskaitė, Virginija Liutikaitė, Žydrūnas Pilitauskas, Zita Jonušaitė, Agnė Skarienė, Elė ir Antanas Kakanauskai, Arvydas Gelžinis, Gintaras Šidlauskas, Danutė Budrytė-Samienė, Otilija Juozapaitienė, Violeta Bražinskienė, Vygandas Danilevičius, Kęstutis Vaitkus. Draugijos „Saulutė“ emblemą sukūrė tuometinis „Žemaičių saulutės“ dizaineris, dabar – Plungės rajono laikraščio „Plungės žinios“ redaktorius Žydrūnas Pilitauskas, vėliavą sukūrė ir pasiuvo vilnietė dailininkė, Viliaus Orvido bendražygė Nijolė Stunskaitė.

Atkurtoji draugija, padedant laikraščiui „XX amžius“, vėl pradėjo leisti „Žemaičių saulutę“. Redakcija – keletas žmonių – savaitgaliais rinkdavosi Žemaitijos nacionalinio parko patalpose, kuriomis naudotis geranoriškai leido tuometinis parko direktorius Vidmantas Bezaras. Laikraštis buvo maketuojamas parko darbuotojų Nijolės ir Giedriaus Norvaišų kompiuteriais. Jautėmės lyg pogrindininkai, slapti suokalbininkai, tačiau iš tiesų buvome „trenkti“ idealistai. Ir jei iki šiol esame, kaltas vėl tas pats idealizmas. Paskutiniajame 1995 m.  savaitraščio numeryje gal savo bendraminčiams, o gal sau patiems parašėme lyg ir manifestą, pavadinę jį „Asmenybės kelias“: „Burdamiesi vienam tikslui, mes siekiame atlikti savo misiją šioje žemėje – parodyti Dvasios prioritetą, „Aukštųjų akimirkų“ siekiamybę ir patys tuo gyventi. Mes patys, saulutininkai, pirmiausia turime būti dvasios misionieriai, kad kiti mumis patikėtų.

Gyvename provincijoje, kur kitoks izoliuojamas, ir kur norint išlikti savimi, reikia turėti didelės stiprybės. Provincijoje, iš kurios bėga bent kiek šviesesni, kurioje susiduri su begaliniu pasipriešinimu bet kokiam veikimui. Niekas nieko, rodos, nedraudžia, bet tą pasipriešinimą skleidžia žmonių apatija, neveiklumas. Ką nors veikti provincijoje – donkichotizmas, kova su vėjo malūnais. Filosofas Erichas Fromas (Erich Fromm) teigia, kad dovanoti – laimė. Tai kodėl žmonės nenori būti laimingi? Reikia liudijimų... Begalinių, nuolatinių asmeninių liudijimų, gyvenimo be atpildo... „Saulutė“ – saviugdos organizacija. Jei suvoksi tai ir vadovausiesi aukščiausiomis vertybėmis, jos nuves ten, kur reikia – be partijų, karalių ir prezidentų mostų.“

Atkurtąją „Saulutės“ draugiją Plungės rajono valdyba įregistravo 1995 m. gruodžio 11 d. Savo įstatuose draugija pasižadėjo tęsti pirmtakų tradicijas, veiklą derindama su modernios šių dienų visuomenės gyvenimo poreikiais. Tai – visuomeninė, kultūrinė, švietėjiška, visiems atvira, ekumenizmo dvasia besivadovaujanti organizacija. Jos uždaviniai: ugdyti pilietiškumą, sąmoningumą, kelti žmogaus dvasią, mokyti atsakomybės ir pasiaukojimo. Draugijos veikla: leidyba, dailės, fotografijos, kraštotyros parodos, labdaros akcijos, savišvietos kursai, plenerai, talkos, susitikimai, ekskursijos, žygiai, kultūriniai mainai, kraštotyrinės ekspedicijos, aplinkosauginės akcijos. Šiuo metu draugiją sudaro 3 sekcijos: kultūros, turizmo, žaliųjų. Mąstoma apie 4-ąją – Plungės krašto fotografus vienijančią sekciją. Draugija įsikūrusi prie Plungės viešosios bibliotekos. Už prieglobstį ir pagalbą esame dėkingi bibliotekos direktorei, taip pat saulutininkei, Violetai Skierienei.

Draugija „Saulutė“ ir Plungės viešoji biblioteka yra pasirašiusios tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo sutartį, kartu partnerystės pagrindais dalyvauja įvairiuose projektuose bei renginiuose. 1998 m. pasirašyta keturšalė Plungės rajono savivaldybės, Klaipėdos universiteto, Viešosios bibliotekos ir draugijos „Saulutė“ bendradarbiavimo sutartis. Ją pasirašiusios šalys 1998–1999 m. vykdė švietimo projektą „Studijų dienos“, kurį parėmė Atviros Lietuvos fondas. Draugijos vardu Violeta Skierienė Kultūros ministerijai parengė projektą, kurio lėšomis dailininkė Nijolė Šaltenytė sukūrė Viešosios bibliotekos ekslibrisą. 2001 m. pasirašyta Plungės rajono savivaldybės, draugijos „Saulutė“, Viešosios bibliotekos ir Žlibinų seniūnijos bendradarbiavimo sutartis, kuria įsipareigota bendrai dirbti įamžinant ir išsaugant rašytojos Šatrijos Raganos atminimą Plungės rajono Keturakių kaime: nugriautos rašytojos gimtinės vietoje pasodinti memorialinę giraitę, tvarkyti aplinką. 2002 m., jubiliejiniais rašytojos gimimo metais, jos gimtinėje draugija „Saulutė“ pastatė tautodailininko Liudo Ruginio išdrožtą koplytstulpį, suolus bei rodykles. Lėšas šiems atminimo ženklams sukurti skyrė Kultūros ministerija pagal draugijos parengtą projektą „Žemaičių medžio meistrai – rašytojos Šatrijos Raganos Atminties namų kūrėjai“. Vienoje didžiausių memorialinės giraitės sodinimo talkų dalyvavęs Telšių vyskupas Jonas Boruta ten taip pat pasodino du ąžuoliukus.

Per 20 įvairių draugijos parengtų projektų yra parėmę įvairūs fondai: Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa (JAV), Kanados Lietuvių fondas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo, Atviros Lietuvos fondai, JAV Baltijos fondas, Lietuvos kultūros ministerija, Žemaičių bendruomenės, Kultūros ir sporto rėmimo fondai, Kultūros paveldo departamentas. Nuoširdžiausia parama – savanoriškas saulutininkų ir jiems prijaučiančiųjų darbas, mažos, bet mylinčios širdies aukos, bemiegės naktys, laisvalaikiu rašomi straipsniai, kurių autoriai išsibarstę po visą Lietuvą ir užsienio šalis. Vėl norėčiau paminėti „Saulutės“ pagalbininkus – socialinių mokslų daktarę, provizorę Reginą Žukienę iš Vilniaus, Stanislovą Rulinską iš Šiaulių, Julių Pastarnoką iš Birštono, Stanislavą Stripinienę, Aldoną Kuprelytę, Aušrą Brazdeikytę iš Platelių, Anicetą Stonkų iš Marijampolės, sesę Renatą Vanagaitę iš Pažaislio, Veroniką Simutienę iš Aleksandravo, Justą Jasėną iš Vilniaus, Edmundą Mickūną iš Šarnelės, Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotojus iš Varnių, Andriejų Sabaliauską iš Žemaičių Kalvarijos, Janiną Navickaitę iš Babrungėnų, Dainių Sobeckį iš Klaipėdos, plungiškius Iloną Vaitiekutę, Laimą ir Tomą Danilevičius, Almą Šakienę, Dainorą ir Vytarą Gedvilus, Genutę Miliauskienę, Aliną Dekontaitę, Arūną Gedvilą. Ačiū visiems, kada nors rašiusiems „Žemaičių saulutei“ ar kaip kitaip gelbėjusiems. Noriu prisiminti saulėtos dvasios Povilą Grigolą, prieš pat mirtį savo uždirbtą honorarą paaukojusį „Saulutei“. Taip pat dėkingi ir „XXI amžiaus“ redakcijai, nuo 1996 m. rėmusiems „Žemaičių saulutės“ leidybą. Dėkojame Žemaitijos nacionaliniam parkui ir jo etnologei Aldonai Kuprelytei bei Anicetui Stonkui iš Marijampolės, kurių iniciatyva surengta „Saulutės“ 90-mečio jubiliejaus paminėjimo šventė, ir visiems renginio dalyviams, skulptoriui Antanui Vaškiui – už atminimo lentą.

Pasaulio triukšmo, netikrų vertybių ir chaoso akivaizdoje provincijos įkalintiems tėra vienintelis kelias – nuolatinis grįžimas, gręžimasis prie amžinųjų vertybių, neišsemiamų dvasios gelmių, slypinčių etninėje kultūroje, žmonėse, literatūroje, istorijoje. Šviežių, atviros visuomenės gyvenimo atplukdytų srovių sėmimas iš Europos ir pasaulio kultūros šaltinių verčiant tekstus, susitinkant, bendraujant, keliaujant. Spieskimės, visi bendraminčiai, po kultūros medžiu, gyvenkime pirmųjų saulutininkų iškeltų idealų šviesoje: „Mūsų obalsis yra šviestis ir tobulintis, ir kaip tik pakilsime šiek tiek aukščiau, tuoj kitus traukti iš tamsos ir purvų. Tik šviesios mažos tautos nežūsta, tik mokyta Lietuva bus ir išliks laisva.“

Gyvenkime ir kurkime taip, kad šalyje ir pasaulyje gražiai šviestų nepriklausoma „Plungės respublika“.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20. Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt