Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Poeto Adomo Mickevičiaus žemaitiškos kilmės prielaidos
 
Genovaitė Kuckailienė
 
Nuo poeto Adomo Mickevičiaus mirties praėjo daugiau kaip 150 metų, tačiau į daugelį klausimų, susijusių su jo kilme, vis dar neatsakyta.
 Kaip žinome, poetas gimė ir augo buvusioje lietuvių etnografinėje Naugarduko žemėje. Anot akademiko Zigmo Zinkevičiaus, baltai ilgai dar buvo išlikę ir srityje į šiaurę nuo Pripetės, taip pat Berezinos (lietuviai vadino Beržūna) upės baseine ir Polocko-Pskovo ruože, nepaisant ankstyvo slavų atsikėlimo į šį kraštą (...). Gudų tauta išaugo ant baltiško substrato (Rytų Lietuva praeityje ir dabar. - Vilnius. 1993, gruodžio mėn., p. 12–13).
Dar 1882 m. Kauno gubernijos atmintinės knygutėje rašoma apie prieš 20 metų išspausdintą lietuvių (ne slavų – G. K.) liaudies padavimą „Svitezio ežeras“ (M. Dmitrijeva. Vilenskij Viestnik. - 1860,   nr. 411). N. Stolpianskis (Stolpiansky) 1866 m. Gardino apskrityje rado 63 proc. lietuvių (Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 1. - Vilnius, 1999, p. 335). Pasak kalbininko dr. A. Vidugirio, tais pačiais metais Gardino gubernijos kanceliarijos duomenimis vien tik Zietelos valsčiuje (arčiausiai poeto gimtinės) lietuviškai kalbėjo 1 156 žmonės. Ypač daug lietuviškai kalbančių buvo Zietelos, Pagirių, Zasečių, Marčių, Žybartonių kaimuose. Du paskutinieji priklausė Adomo Mickevičiaus draugo Ignoto Domeikos šeimai. Bendraujant su kaimiečiais, poetas galėjo papildyti lietuvių kalbos žinias, įgytas vaikystėje. A. Vitkovska (Vitkowska) knygoje „Rowiesnicy Mickiewicza“ (Varšuva, 1962, p. 193) rašo, kad kūrėjo namuose buvo ir lietuvių bernų. Be to, belandžiodamas po Naugarduko turgų kartu su kitais berniūkščiais, jis taip pat susidurdavo su lietuvių kalba, nes ten privažiuodavo lietuviškai kalbančių valstiečių. Tai, kad poetas mokėjęs kalbėti ir rašyti lietuviškai, abejonių nekyla, tik esą negalima nustatyti kalbos mokėjimo laipsnio, teigia ir akademikas Z. Zinkevičius. Jis žurnale „Baltistica“ išspausdino straipsnį „Lietuviškas Adomo Mickevičiaus autografas“ (XIX, 1983, p. 74–89). Tai trijų, matyt, žemaitiškų (ne baltarusiškų ar lenkiškų – G. K.) dainų fragmentai. Juos užrašė poetas savo ranka, patikslindamas vaikų mokytojo telšiškio Liudviko Korilskio dainavimą 1851 ar 1852 m. Poeto dukra Marija tą autografą išsaugojo ir atidavė tėvo muziejui Paryžiuje. Sūnus Vladislovas 1908 m. spaudoje tai paminėjo pirmasis, o vėliau, mokslininkui A. J. Greimui, išeiviui iš Lietuvos, atsiuntus į Lietuvą, po tyrimų šis fragmentas ir buvo paskelbtas žurnale.
Yra žinoma, kad Adomo Mickevičiaus prosenelis Kristupas, kilęs iš Lietuvos bajorų Rimvydų-Mickevičių giminės, atsikėlė į Naugarduko sritį XVII a. pab. iš lietuviškos Rodunės parapijos.
Iš kur poeto tėvo proseneliai atkeliavo į Rodunės apylinkes? Viena prielaidų, kad iš istorinės Žemaitijos.
Kai kurie tyrinėtojai Vidurio Lietuvos žemumą laiko vieta, kurioje susiformavo žemaičiai. Nuo XIV a. žinoma, kad istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe, šitaip dalindama buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitiškąją ir aukštaitiškąją. Anksčiau abipus administracinės ribos buvo ta pati viena archeologinė kultūra. Vadinasi, tokį pakeitimą galėjo atlikti tik valstybinė valdžia. Ne veltui Vidurio Lietuvos kultūros nemaža dalis ilgą laiką vis dar priklausė Žemaitijai. Todėl anksčiau, matyt, visa ši kultūra ir buvo žemaitiška (Tomas Baranauskas. „Seniausios žinios apie Upytę“. Voruta. - 2004-10-30, nr. 20(566).
Įdomiausia, kad ir iš tų kraštų kilę žmonės save laikė žemaičiais. Nors Kėdainių apskritis buvo Aukštaitijos paribys, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas rašo: „Prie Nevėžio, kur aš gimiau, iš kur atsinešiau žemaitiškus įpročius...“ (Tėvynės ieškojimas. - 1997, p. 7). Jis teigia, kad ir Vitoldas Gombrovičius turėjo sentimentų šiai žemei: „(...) Šeima iš Žemaitijos, nuo Nevėžio, ir kad tik jo senelis po 1863 metų sukilimo (...), konfiskavus Aukštadvario (prie Ramygalos – G. K.), Mingailių ir Linagirio dvarus (...), iš ten emigravęs“(Ulro žemė, p. 69; Tėvynės ieškojimas, 1997, p. 7). Dar Česlovas Milošas stebisi, kodėl ir Henrikas Senkevičius romane „Tvanas“ (taip pat „Ugnimi ir kalaviju“ – G. K.) veikėjų šeimos lizdą įkurdina Žemaitijoje, ne Lenkijoje, ir mini už Liaudės upės Vadaktus ir Pociūnėlius (Tėvynės ieškojimas, p. 91).
Adomo Mickevičiaus draugas Pranciškus Šemeta, Europos tautų laisvės kovų riteris, vienas iš 1830 m. sukilimo vadų Žemaitijoje, gimęs Daktariškių dvare, Šiaulėnų valsč. (kapinėse yra ir šeimos koplyčia), Šiaulių apskr., vadinamas žemaičių didiku (dr. Povilas Vitkevičius. Lietuvos bajoras. - 2003, nr. 3). Be to, Giedrius Subačius Lietuvių atgimimo istorijos studijų 6 tomo skyriuje „Jonas Čiulda ir jo gramatika“ aiškina, kad „XIX a. jau buvo suirusi ankstesnė XVI–XVII a. (...) opozicija, kada lietuvių kalba visų pirma reiškė Vilniaus krašto ir to paties miesto kalbą (šnekamąją ir rašomąją), o žemaičių – buvusios Žemaičių kunigaikštystės centro Kėdainių kalbą (...). 1835 m. S. Groso rankraščio „Kalbrieda ležuwe Žemaytyszka“ pratarmėje J. Butavičius rašo, kad knyga labai prideranti dėl žemaičių, ypatingai viso Telšių pavieto bei didžiosios dalies Šiaulių ir Raseinių pavietų, nes tame krašte (...) tebėra švariausia senovinė kalba, nekaip žemaičių kraštuose Nevėžio link“ (ten pat, p. 44).
Po administracinės reformos vykę pakitimai nulėmė ir Upytės pavieto ypatumus. Nors visas pavietas priklausė aukštaitiškai Trakų vaivadijai, Upytės žemė buvo padalinta į dvi dalis: vakarinė (su Šeduva, Pušalotu, Pakruoju, Linkuva, Saločiais) atiteko Žemaičių vyskupijai, rytinė – Vilniaus (Tomas Baranauskas, ten pat).
Toje etnografinėje Žemaitijoje, Pušaloto krašte, kaip teigia Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“ (1999, t. 2, p. 614), gyvenęs poeto tėvo giminaitis Rimvydas-Mickevičius. Rozalimo mokytoja Genovaitė Valčiukienė straipsnyje „Nauji faktai Adomo Mickevičiaus biografijai“ (Gimtasis žodis. - 1999, balandis), remdamasi senesniųjų Meldinių kaimo (Rozalimo valsčius, šalia Pušaloto) ir išvažiavusiųjų į JAV gyventojų atsiminimais, taip pat liudija, kad poetas Adomas Mickevičius yra lankęsis Meldinių dvare (prie Rozalimo), dar XX a. pr. priklausiusio Mickevičiams, o vėliau nupirkto Narkevičių. Apsilankę Rozalimo kapinėse, už koplyčios rastume antkapį su kryžiumi, ant kurio pritvirtintos dvi lentelės su skirtingais užrašais. Pirmoje rašoma, kad čia ilsisi, matyt, sutuoktiniai: „73 metų Wincenty Mickiewicz, miręs 1863 m. ir 94 metų Marya Mickiewiczowa“. Vyras buvęs vyresnis už poetą aštuoneriais metais, o žmona jaunesnė vieneriais. Ant antrosios lentelės užrašas „Narkevičių šeima“. Pirmosios užrašas turėjo būti užrašytas ant kryžiaus, nes atskiros lentelės pasirodo tik XX a. vid. Kas atsitiko su pirmuoju (Mickevičių giminės kapo kryžiumi), iš Narkevičių palikuonių nepavyko sužinoti. Matyt, išvykus iš Lietuvos seniesiems šeimininkams, jis vėliau buvo pakeistas dabartiniu, nukopijavus Mickevičių užrašą ant lentelės.
Kauno gubernijos 1881 m. alfabetiniame žemės valdytojų sąraše (Kauno apskrities archyvas) randame įrašytą Meldinių dvarininką Konstantiną Mickevičių, Vincento sūnų (nr. 3881). 1889 m. tokiame sąraše įrašyta tik Mickevičienė Marija, Andriaus duktė, Konstantino motina (nr. 4285). Tiek viename, tiek kitame sąraše paminėti devyni Mickevičiai, gyvenę šitame krašte (matyt, ta pati giminė).
Pasak G. Valčiukienės, apie poeto apsilankymą Meldiniuose, šeimos lizde, su broliu Jurgiu (?) liudija krikštynų įrašas: „1824 m. liepos 13 d. aš, Motiejus Narkevičius, Rozalimo vikaras, pakrikštijau kūdikį vardu Felicijus Pranas Jonas, gimusį tų pačių metų birželio 17 dieną iš teisėtos bajorų Prano Šleinio ir Karolinos Matusevičiūtės santuokos Šeduvos parapijoje, Birjagalos kaime (keli kilometrai nuo Meldinių – G. K.). Krikšto tėvai: bajorai Feliksas Daujotas ir Ona Stankevičienė. Asistavo bajorai: Jonas Racevičius ir Anelė Daunoravičiutė, Juozapotas ir Marijona Starkevičiūtė, Adomas Mickevičius ir Agota Vagnorienė, Jurgis Mickevičius ir Apolonija Regulytė“ (F. 669. ap. 1, b. 173, l.152v.-153). G. Valčiukienė svarsto, ar Jurgis Mickevičius – poeto brolis, ar meldiniškis bendravardis. Be to, ji teigia, kad Meldiniuose ir Birjagaloje, kaip ir visoje Rozalimo parapijoje, buvo daug lietuvių, bažnyčioje pamokslai buvo sakomi lietuvių kalba.
Gal jau tada poetas, keliaudamas prieš tremtį per Lietuvą, Meldiniuose ar Upytėje išgirdo apie XVII a. pavieto atstovo seime, valstybės išdaviko Viktoro Siesinskio (Čičinskio) žiaurų elgesį? Matyt, apie tai jam galėjo papasakoti ir poetas iš Panevėžio – Julijonas Mickevičius (greičiausiai kilęs iš Meldinių), vėliau, 1828 m., paskelbęs baladę „Upytės deputatas Sicinskis“ (Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 2. - 1991, p. 584).
 Anksčiau už jį poetas Adomas Mickevičius, vos išvykęs tremtin į Odesą, 1825 m., apie šį nusikaltėlį parašė baladę „Sustojimas Upytėje“. Jo mintys, ypač pradžia, pasitarnavo A. Baranauskui kuriant poemą „Anykščių šilelis“. Anot B. Kvyklio, kitais poetais sekdamas ir Maironis sukūrė baladę „Čičinskas“ (ten pat, p. 584).
Pasak G. Valčiukienės, Meldinių dvaro savininkų Mickevičių žemės ribojosi su Baženskių, valdžiusių Burbiškų dvarą, laukais. Matyt, dvarininkų artimai bendrauta, nes 1911 m. Mykolas Baženskis, poeto bendraamžio palikuonis, pasikvietęs iš Vilniaus K. Ulianskį, užsakė Adomo Mickevičiaus skulptūrą (žiūr. nuotr. p. 50), matyt, jo apsilankymams įamžinti (juk Meldinių Mickevičiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą ruošėsi išvažiuoti į užsienį – po to nebebūtų kam saugoti poeto pėdsakų šiame krašte).
Tremtin kūrėjas iš Kauno keliavo palei Nevėžį, pro Upytę, Šiaulius. Tikriausiai atsisveikino ir su meldiniškiais giminaičiais. Ar tik ne jie bus padovanoję poetui kailinaičius, aptrauktus pilku naminiu milu, kuriuos, anot C. K. Norvido, žiemą nešiojo smulkūs bajorai toli toli nuo Varšuvos. Tuos kailinukus labai mėgo Adomas Mickevičius – taip apsirengęs jis žvelgia į mus iš daugelio atvaizdų...

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija