Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Prano Mantvydo (1894–1960) archyvas
Žemaičių dailės muziejuje
 
Jolanta Skurdauskienė
 
Prieš 15 metų, pačiame Sąjūdžio įkarštyje, vieną dieną į tuometinio „Respublikos“ korespondento Eugenijaus Bunkos duris pasibeldė pučkoriškis Stanislovas Valančiauskis, kuriamam žydų muziejui atvežęs Pirmojo pasaulinio karo metu išleistą bukletą apie belaisvių stovyklas. Su savim turėtame lagaminėlyje jis dar buvo atsivežęs ir nemažą pageltusių lapų šūsnį. Anot jo, tai buvo „kažkokio tarpukario inteligento“ Prano Mantvydo archyvas.
 
  
Archyvo istorija
 
Paaiškėjo, kad šie dokumentai visą laiką buvo saugomi S. Valančiauskio kaimynų Barboros ir Jono Valančiauskų (Barbora buvo P. Mantvydo sesuo) palėpėje, kurioje, kaip pasakojo pats pučkoriškio kaimynas, ne vieną kartą rausėsi ir „patikrinimą“ darė sovietinio saugumo darbuotojai. Nežinia, ar nestropiai jie darė kratą, ar nelabai suprato, ką rado, bet šie popieriai išliko ir išbuvo ten iki 1988 m., kai juos surado ir nusprendė sukūrenti naujieji namo šeimininkai. Taip juos, prie krosnies sumestus, netikėtai aptiko pas naujuosius kaimynus užsukęs S. Valančiauskis.
Po to E. Bunka išsirengė į Literatūros ir meno archyvą Vilniuje. Tiek čia, tiek ir kitur, jis išgirdo, kad „apie šį asmenį nieko nežinoma“. Netrukus paaiškėjo, kad tai P. Mantvydas – buvęs aktyvus visuomeninės organizacijos „Saulutė“ narys ir įkūrėjas, šios organizacijos leidžiamo laikraščio „Saulutė“ bendradarbis, pasirašinėjęs Žvalgonio slapyvardžiu. Jis – filosofijos mokslų daktaras, studijavęs Paryžiuje, Miunchene, Kelne, Liuvene, buvęs žurnalo „Židinys“ redakcijos narys, žurnalo „Kosmosas“ administratorius, Lietuvių katalikų akademijos narys, Lietuvos universiteto reikalų vedėjas, vertėjas iš vokiečių, prancūzų, anglų kalbų.
Iki pat Atgimimo sąjūdžio pradžios tokiais žmonėmis, kaip P. Mantvydas, Lietuvoje mažai kas domėjosi. XX a. paskutiniame dešimtmetyje politiniame ir socialiniame gyvenime vykusios permainos mums ne tik sudarė galimybes, bet ir privertė atsigręžti į savo praeitį. 1994 m. Plungės rajono viešojoje bibliotekoje buvo surengtas P. Mantvydo 100-ųjų gimimo metinių minėjimas. Su jo archyvu supažindinta visuomenė. Konferencijoje P. Mantvydo veiklą ir jo palikimą apžvelgė vietos kultūros darbuotojai, mokslininkai. Padėkota archyvą išgelbėjusiam ir išsaugojusiam Stanislovui Valančiauskiui. Po to dalis archyvo iškeliavo į Vilnių, Vokietiją, dalis liko Pučkoriuose. 2003 m. S. Valančiauskis apsiprendė ir archyvą padovanojo Žemaičių dailės muziejui, kur jis šiandien ir yra saugomas, nors jo sudėtis dabar jau skiriasi nuo tos, kokia buvo tuo metu, kai šis archyvas po daugelio metų buvo surastas. 
 
   Archyvo sudėtis
Žemaičių dailės muziejuje saugomame P. Mantvydo archyve yra 133 saugojimo vienetai, apimantys 1854–1956 m. laikotarpį. Tai rankraščiai, mašinraščiai, spaudiniai, rašyti lietuvių, lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų, anglų kalbomis. Šie dokumentai suskirstyti į tris grupes: korespondenciją, P. Mantvydo raštai (užrašai) ir įvairūs kiti dokumentai.
Korespondencijos grupę sudaro Pranui Mantvydui rašyti asmenų, įstaigų bei organizacijų laiškai ir raštai. Tai asmeninio bei dalykinio pobūdžio korespondencija. Ją muziejininkai suskirstė pagal  tokias temas: „Saulutės“ draugijos narių laiškai ir raštai (1917–1922; 1926 m.) – 14 vnt.; žemiečiai (1920–1921 m.) – 4 vnt.; mokslo draugai ir mokslininkai (1927–1929 m.) – 27 vnt.; institucijų (1925, 1929 m.) – 4 vnt., tremties laikotarpio korespondencija (1943–1955 m.) – 28 vnt.; neatpažintų asmenų laiškai (1912–1928) – 12 vnt.; P. Mantvydo mokyklos laikų raštai (užrašai) (1914–1916) – 7 vnt.; įvairūs raštai ir dokumentai ( 1913–1956) – 17 vnt.
Mūsų požiūriu, vertingiausia archyvo dalis yra korespondencija, kuri, kaip mums pavyko nustatyti, susijusi su visuomeninės organizacijos „Saulutė“ veikla.
Susirašinėjimas rodo, kad tautinio judėjimo reikalais P. Mantvydas jau rūpinosi būdamas 19 metų amžiaus. Jo bendraminčiai ir kolegos tada buvo K. Pociutė (Plateliai), Bronė Ripalytė (Seda), Ona Sausdravaitė (Plateliai), Antanas Šarkauskas (Alsėdžiai), J. Vaitkus (Plateliai), Česlovas Juška- Juškevičius (Radviliškis, Kėdainiai), Jonas Brežinskis (Babrungėnai), Jonas Žadeikis (Skuodas), Leonas Brežinskis (Babrungėnai). Labai įdomūs du laiškai, rašyti panašiu raštu ir stiliumi. Vienas pasirašytas A. Kučinskio pavarde ir siųstas iš Kauno, kitas – iš Plungės (?). Juose smulkiai pasakojama apie politines nuotaikas mieste, tautiškai nusiteikusių studentų ir bolševikų mitingus, to meto aktualijas (pvz., J. Basanavičiaus 75-ųjų metinių minėjimą), „susirėmimus“ su vietos socialdemokratais.
Laiškai rodo, kad saulutininkai pritarė 1926 m. tautininkų perversmui, gana aktyviai bendravo su pavasarininkais ir ateitininkais. Saulutininkų susirašinėjimas su pertraukėlėmis apima maždaug 1913–1928 m. laikotarpį. Čia randame ir 1919 m. gegužės 15 d. Platelių jaunimo draugijos „Saulutė“ organizuotos gegužinės Kreviškėse, programą.
1927–1928 m. P. Mantvydo aktyviai susirašinėta su mokslo draugais kun. J. Petrauskiu, kuris dirbo Belšile (Škotija), sediškiu Domu, tuo metu studijavusiu Miunchene (Vokietija), taip pat Miunchene studijavusiu Alfonsu, pasirašinėjusiu p. Užupiu ir p. Fran Kevek. Zenono Ivinskio laiške P. Mantvydui, be įvairių asmeninių ir bendrų reikalų, rašoma apie Žemaičių daukantiečių draugiją, jos uniformas ir ženklelius. Yra laiškas ir nuo tada dar studentu buvusio, vėliau „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio. Labai įdomūs Grigo Valančiaus laiškai. Pavyzdžiui, į P. Mantvydą kreipęsis „Pranai Žvalgoni“, pats laiško gale dažniausiai pasirašo „Grigorius“ arba „Grigorius Episcpous“. Jo laškuose gausu Austrijoje besimokančių studentų gyvenimo aprašymų. Jaučiamas jo, kaip diplomato, mąstymas, ne kartą akcentuojama, kaip svarbu studentams tinkamai atstovauti savo jaunai šaliai užsienyje, užsimenama, kad jis bus diplomatas – „voldemaras“. Korespondencijoje taip pat randame Stasio Šalkauskio laišką. P. Mantvydo artimai bendrauta ir su prof. Pranu Kuraičiu, dr. Ignu Skrupskeliu, daugeliu kitų ano meto iškilių asmenybių. Deja, kol kas dar ne visi laiškų autoriai identifikuoti.
Susirašinėjimas atspindi ne tik ano meto aktualijas, studentijos politines ir tautines orientacijas, jų veiklą atstovaujant savo jaunai Lietuvos valstybei užsienyje. Čia galima rasti informacijos ir apie istorinius įvykius Plungės, Telšių miestuose bei apylinkėse. Pučkoriškiui rašyti draugų ir profesorių S. Šalkauskio bei P. Kuraičio laiškai liudija, kad P. Mantvydas buvo gabus, stropus, labai visuomeniškas, aukštos moralės žmogus.
Iš susirašinėjimo su įvairiomis institucijomis, sužinome, kad 1925 m. P. Mantvydas direktoriaus Simaičio buvo kviečiamas mokytojauti į Telšių gimnaziją, o 1929 m. – į Kauno „Pavasario“ aukštesniąją komercijos mokyklą dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tais pačiais metais bendradarbiauta su Telšių kunigų seminarija leidžiant „Žemaičių kalendorių“. Archyvo rankraščiai taip pat rodo puikias P. Mantvydo užsienio kalbų žinias.
Dalis archyvo laiškų – žiaurių tremties metų liudytojai. Iš jų matome, kad P. Mantvydas sunkiausiomis gyvenimo dienomis turėjo tikrą draugą – Stasį Dabušį, kuris, prisidengdamas marksizmo-leninizmo raštų ir rusų-lietuvių frazeologijos žodyno rengėjo vardu, dėjo visas pastangas, kad filosofas galėtų grįžti į tėvynę. Tai liudija visa eilė jo rašytų prašymų įvairioms instancijoms. Iš tremties laikotarpio laiškų jaučiama P. Mantvydo artimųjų baimė. Jo giminaičiai savo laiškuose jį vadina „Draugu“.
Prano Mantvydo užrašų skyriuje – Prano Vaičiūno eilėraščių perrašai, 1914–1916 m. komercinių mokslų, rusų literatūros, romėnų literatūros, filosofijos darbų užrašai, lenkų-lietuvių, lotynų-rusų žodynai, Fridricho Šilerio (Friedrich Shiller) eilėraščio „Lioralei“ tekstas ir gaidos.
Įvairių dokumentų grupėje – šeimos dokumetai, pirmosios žmonos Marijos Dzenkauskaitės dienoraščiai, kolegų, dėstytojų vizitinės kortelės, taip pat  vienas įdomus, nežinia kokiu keliu į šį archyvą patekęs antspauduotas dokumentas, datuotas 1854 m. Tai Telšių apskrities dvarininko Nikiforo Juozo Viktorovičiaus Aleksandrovo Vizginto dvarininkiškos kilmės paliudijimas, išduotas Telšių apskrities Dvarininkų pirmininko, Imperatoriaus rūmų Kamer Junkerio kunigaikščio Irenėjaus Oginskio. Didžiam liūdesiui, o gal ir laimei, visas šis raštas aprašinėtas kruopščiomis Prano Montvydo pastabomis ir tekstais – rusų kalbos pratybomis.
Šis Žemaičių dailės muziejuje saugomas filosofo P. Mantvydo archyvas svarbus tuo, kad sudaro galimybę geriau pažinti P. Mantvydo asmenybę, duoda naujų žinių apie Žemaitijoje veikusios visuomeninės organizacijos „Saulutė“ veiklą, jos narius ir jų tarpusavio ryšius, parodo to meto studentijos ir inteligentijos bendravimą ir požiūrį į krašto įvykius. Šis archyvas – reikšminga  Žemaitijos ir visos Lietuvos atgimimo istorijos šaltinių dalis, kuri laukia ir dabar jau turi galimybes sulaukti savo tyrinėtojų.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija