Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Žemaitiu gruožėnės literatūras raida XX–XXI omžēs
 
Mukienė Danutė.
 
Ištakas
 
Pradedont šneka aple žemaitiu gruožėnės literatūras raida XX–XXI o., rēktom kėik atsėgrēžtė atgal ėr pasėveizietė, kuokės tuos literatūras ištakas; nieks juk unt toštiuos vėitas neaug.
Dalini atsakīma i tou klausėma rondam pruofesuoriaus, Stanevīčė Sėmuona bėndrėjės pirmininka Gėrdzijauska Jūzapa studėjuo„Žemaitiu kultūrėnē sambūrē XVI–XIX a.“. Trumpā tėi anuo išvardintė sambūrē (anū vaduovā) ėr XX o. veikė kultūrėnē jodiejėmā īr pamėnavuotė šemė žornala numerie spausdėnamamė straipsnie aple žemaitėškus kultūrėnius sambūrius (žr. p. 28–33).
Kalbiedamė aple tus žemaitiu kultūrėnius sambūrius, anūs dalīvavusius žmonis, kuožnos, kas īr kėik daugiau sosėpažėnės so lietoviu gruožėnė literatūra, gal i vėina rinda sosėdieliuotė ėr anū parašītas, išleistas knīngas, gruožėnės literatūras kūrėnius. Bėndrėnės lietoviu kalbuos tās laikās dar nebova, ta dalės tū knīngu bova parašīta tou kalbo, kuokė tėi autuorē kalbiejė – žemaitiu. Tou klausėma, kėik ėr katra iš tū knīngu, kėtū rašta darbū originalė bova žemaitiška, palėkėm sprēstė tuo laikuotarpė kalbuos ėr literatūras tīrėnietuojems, vo mes dabar parsėkelkem i XX o. vėduri pasėveiziekem, kāp žemaitiu kultūras žmonės sava kalba puoseliejė, žemaitiškas literatūras barūs dėrba tou laiko.
 
XX oMŽIAUS 4 dešimtmetis
 
Dalės žemaitiu rašītuoju knīngu XX o. pradiuo bova parašīta žemaitėškā. Bet, priš išleidot tus anū kūrėnius, tekstā bova stėprē redagoujemė, knīngu, straipsniu leidiejē kartās anas nu pradiuos lig gala liuob perrašītė, tad originals nu knīngu, straipsniu tekstu stėprē skīries. Šėndėin tėik ta pati Žemaitė, katruos tekstā lig mūsa laikū bova dar ne veina karta redagoujemė, tėik ėr kėtė autuorē īr naujē parleidamė, bet ronkraštiu originalu īr išlėkė nedaug, tad nier kuo tėkietėis, ka vėina dėina mes vėsus tū rašītuoju kūrėnius galiesem skaitītė tēp, kap ka anėi bova parašītė.
Kāp tou žemaitiu rašītuoju kūrėniū solietovėnėma vertėna 1930–1944 m. platē sava veikla išvīstiosė naujė žemaitiu kultūrinė jodiejėma veikiejē, konkretē Žemaitiu rašītuoju sambūrė narē? Daugomuos anū puožiūri išreiškė šėi tuo sambūrė vėina ėš vaduovu Anglickė Stasė žuodē, išspausdintė 1938 m. išleistuo žemaitiu pruozas ėr poezėjės antuoluogėjuo „Žemaitē“ („Žemaičiai“), katruo bova spausdėnamė kūrėnē, parašītė tėik žemaitiu, tėik ėr bėndrėnė lietoviu kalbo: „(...) Čia žymų vaidmenį suvaidino baudžiavos panaikinimas 1861 metais ir žemės reforma. Aukštaičių veikėjai (žmonės, nulėmę, kad lietuvių bendrinės kalbos pagrindu būtų paimta suvalkiečių tarmė) kone visi buvo išlaisvintųjų ūkininkų vaikai. Jie brendo tarp rusų inteligentijos, kuri linko į liaudį ir kurioj buvo gyva žurnalistikos dvasia. Aukštaičiai patys pirmieji, jei neskaičiuosime Mažosios Lietuvos, pradėjo leisti lietuviškus laikraščius ir ėmė skleisti liaudyje jau žymiai anksčiau žemaičių sukurtą idėjų lobyną. Darė jie tai savo motinos šnekta, taigi paruošdami dirvą bendrinei mūsų rašto kalbai. Jei tuomet žemaičiai į tuos laikraščius savo rašinius siųsdavo, tai jų kalbą ištaisydavo, tiesiog išversdavo į aukštaičių kalbą. Paskui ir patys žemaičiai ėmė mokytis aukštaitiškai, nes buvo nepatogu į aukštaičių laikraščius siųsti žemaitiškus rašinius. (...). Tai yra atsitiktinis, ne esminis dalykas, kad aukštaičių kalba – o ne žemaičių – virto bendrine. Jei Valančiui ir Daukantui būtų pasisekę išleisti laikraštį, tai galima drąsiai spėti, kad būtų atsitikę priešingai. Čia, žinoma, daug padarė ir mūsų rašto kalbai nusipelniusio vyro Jono Jablonskio veikla“.
Ėr tēp jau atsėtėka, ka, kāp raša S. Anglickis, žemaitē daugiau nego kumet kėtumet XX a. pėrmās dešimtmetēs bova netekė sava žemaitėška sopratėma. Valog S. Anglickė, „(...) aukštaičiams pasisekė žemaičius įtikinti, kad jie daugelio savotiškumų turi atsižadėti dėl bendros valstybės, dėl bendros kultūros. Žemaičiai rašytojai kantriai pasidavė taisomi. Žemaitė, kuri visą savo amžių nemokėjo kitaip, kaip tik žemaitiškai, buvo paversta bendrinės kalbos rašytoja, buvo tikra to žodžio prasme „perdirbta“. (...) Senieji žemaičių rašytojai, kaip Daukantas, Poška, Stanevičius, Valančius, yra parašomi aukštaitiškai ir išleidžiami. – Sako, tai praturtina lietuvių literatūrą, bet kokia iš to nauda žemaičiams? Daug puikiausių, seniausių žodžių transkripcijoj miršta: žemaičiams jie per tai pasidaro svetimi, o aukštaičiams jie lieka vis tiek be žodyno nesuprantami“.
 
Žemaitiu spauda aple žemaitėška rašta ėr kalba
 
1937 m. „Žemaičių prietelios“ nr. 11 išspausdintamė straipsnie „Žemaitiu žemės dainē“ („Žemaičių žemės dainiai“) rašuoma, ka „(...) Pirmąją praeito (XIX) amžiaus pusę beveik vien žemaičiai saugojo lietuvišką žodį ir gražiomis formomis barstė jį po šiaudines lūšneles. Poška, Stanevičia, Valiūnas, vėliau Daukantas, Valančius, Maironis, Žemaitė – vis tai didieji žemaičiai, kuriems savo laiku nebuvo lygių aukštaičių“. Tou minti 1942 m. „Žemaitiu žemės“ savaitraštė 39 nr. straipsnie „Literatūros vakarai Žemaičiuose“ išplietuojė poets, muziejininks Genīs Prans. Ons rašė: „Žemaičių (Žemaitē, kāp tas buvo īprasta seniau, vartuojems nuorint īvardintė Žemaitėjė kap terėtuorėjė, rėgėjuona – Red. p.) literatūra yra labai sena, nes amžių bėgyje Žemaičiuose tarpo Lietuvos kultūra, Žemaičių literatūra buvo Lietuvos literatūra, Žemaičių kalba – Lietuvos rašto kalba“.
Antuoluogėjė „Žemaitē“, laikraštē „Žemaitiu prietelios“ prīškarė metās, vo Ontruojė pasaulėnė kara laikotarpio – Telšiūs leidams savaitraštis „Žemaitiu žemė“ („Žemaičių žemė“) bova tėi leidėnē, katrūs kap kuokemė metraštie atsėspindiejė tuo naujuojė kultūrėnė žemaitiu sājūdė veikla. Tas sājūdis pėrmiausē plietuojė S. Daukonta, M. Valončiaus laikū kultūrėniu sājūdiu tradicėjės, ėr, kāp īr pasakės S. Anglickis, miegėna atgaivintė tus žemaitiu kalbuos tortus, katrėi, ivedos bėndrėnė lietoviu rašta, kalba, bova nustumtė i šali.
Platē Žemaitėjuo pasklėda tuo patėis S. Anglickė pasakītė ėr mūsa dėinas pasėikė žuodē: „Yra tik viena kalba, kuria visi pasaulio rašytojai geriausiai rašo, tai yra motinos kalba. Žemaičiai privalo savo liežuvį iš pagrindų išnaudoti, paskui jau tik griebtis kito, o ne atvirkščiai“.
Tuo sājūdė veikluos lauks bova platos. Daug diemesė bova skėrama žemaitiu kalbuos, literatūras rēkalams. Skaituom 1937 m. „Žemaitiu prieteliaus“ 11 nr. paskelbta J. Tautvīda straipsnė „Tėvų kalbos šventė Telšiuose“ ištrauka: „Dabar telšiškių žemaičių yra keliama mintis surašyti žemaičių kalbos taisykles – gramatiką. Ateis laikas, kad Žemaitės raštai bus verčiami į žemaičių kalbą, teisingiau, iš aukštaitiško vertimo perrašomi, nes Žemaitė rašė tik žemaitiškai ir jos veikalai yra verstiniai“.
Žemaitėška rašta kalbuos taisīklės bova pradietas kortė dar prīškarė metās. Daug pri tuo darba prisėdiejė tou laiko stodėjavės Jurkos Jūzaps, katros „Žemaitiu prietelie“ vėns iš pėrmūju iškielė minti, ka žemaitems būtėnā rēk kalbietė žemaitėškā. Tās klausėmās 1937 m. minietamė leidėnie vīka plati diskusėjė.
Priš Ontrouji pasaulini kara Žemaitėjuo aktīvē veikės Lietovuos Žemaitėjės mena ėr muoksla cėntros bova ikūrės Žemaitiu tarmies studėju sekcėjė, katrā vaduovava tās laikās jau dipluomouts lituanists Jurkos Jūzaps. Tuos sekcėjės narē bova išanalizavė žemaitėškas rašības klausėmus, patvėrtėnė tuos rašības taisīklės ėr anū dagmaž laikies bent jau spausdindamė straipsnius ėr gruožėnės literatūras kūrėnelius žemaitiu laikraštiūs. Žemaitėškas rašības pagrindā, katrus parengė Žemaičių tarmies pruoseminars, bova išspausdintė 1939 m. „Žemaitiu prietelė“ 51 numerie.
„Žemaitiu prieteliou“ nu 1939 m. nr. 21 buvo īvests skīrielis „Žemaitėška pastuogė“ („Žemaitiška pastogė“), katramė žemaitiu kalbo bova spausdėnama tautuosaka, kėtė žemaitėškė tekstā.
Daugiausē ėr menėnio požiūrio vertingiausiu gruožėnės literatūras kūrėniū žemaitėškā tou laiko parašė poetā S. Anglickis, P. Gintals, P. Genīs.
Dėl kuo žemaitē, net ėr išsėlavėnė, tās laikās nuoriejė rašītė žemaitėškā?
Dalėnā i tou klausėma atsakė jauns poets V. Mačernis sava laiškė, katrou ons aple 1938 m. parašė geriausem draugou Jurkou Pauliou. Pradiuo, paprašęs nesėdīvuotė, ka tamė laiškė ras maišīta čīriausė lietovėška ėr žiupsni žemaitėškas kalbuos, V. Mačėrnis raša, ka tēp bus diel tuo, ka mūsa rašomoji kalba īr biški obagėška. Jeigu nuori kon našē pasakītė, ta tik žemaitėškā tegali. Je pasakā sakini, ta žėnā, ka pasakē. O aukštaitėškā: žiuopčiuoji, žiuopčiuoji ėr nežėnā, kas išeis.
Anuo žemietis J. Jurkos vėinamė iš sava straipsniu tou atsakīma dar išplietuojė, pažīmiedams, ka īr ne vėns žemaitis rašītuos, katros tor parašės šiou tou žemaitėškā, žemaitėškā daug kas raša ėr tuoliau. Kai kas jau ėr lig tuol bova žemaitėškā spausdėnama. Tėi pruocesā bova pripažīstamė kap literatūrėnė gīvenėma faktā, bet bieda ta, ka lig tuo laika nebova paduoresnės žemaitėškas rašības, vo bile kāp rašītė savė gerbou žmonės jau nebnuoriejė.
Dėdėlis darbs žemaitiu kalbuos ėr gruožėnės literatūras ivedėma i viešouji gīvenėma sritie bova atlėiktams 1941–1944 m., kā „Žemaitiu žemės“ laikraštė darbuotuoju rūpesnio tamė leidėnie pradieta spausdintė „Žemaitėškuojė kertelė“ („Žemaitiškoji kertelė“).
Jau mūsa mėnavuotuo „Žemaitiu žemie“ 1943 m. viel, kap ėr „Žemaitiu prieteliou“ priš kara, ėlga laika vīka diskusėjė žemaitėškas rašības klausėmās.
Tās laikās J. Jurkos, pažīmiejės, ka „Žemaitėškuojė kertelė“ nier kažkas tā naujė tuo krašta spauduo, dėdliausė pagarba atėdevė „Žemaitiu prieteliou“, katramė nu 1939 m. nr. 21 bova spausdėnams skīrielis „Žemaitiu pastuogė“. Tamė skīrelie bova paskelbta daug žemaitėškas tautuosakas, kėtū žemaitėška rašta darbieliu. „Pastuogie“ bova tvarka kap pas gera gaspaduorio – če rašėnē bova rėktavuojemė pagal B. Jurgutė paruoštas žemaitėškas rašības taisīklės. Tuoks skīrielis, kāp raša J. Jurkos, „Žemaitiu prietelie“ atsėrada dėl dvijū žemaitems palonkiū aplinkībiu: laikraštiou tās laikās vaduovava nu Salontū kėlės žemaitis konėgs Olšausks Kazimiers, vuo Telšiū konėgū semėnarėjuo muokies onkstiau literatūra stodėjavės energings žemaitis nu Darbienu B. Jurgutis. Kāp tik ons Telšiū konėgū semėnarėjuo sospėitė žemaitiu tarmies būrieli ėr jiemies sodarītė žemaitėškas rašības taisīklės, katruos ėr bova pritaikītas K. Olšauskė redagoujemamė laikraštie. Atskėrās žemaitėškas rašības klausėmās B. Jurgutis taries so tou laiko jau žīmio kalbininko (tēp pat žemaitio) Salio Ontuono, katros īr kėlės iš Salontū, žemaitiu stodėntu S. Daukonta draugėjės narēs lituanistās. A. Salīs skaitė tus žemaitėškus tekstus ėr bova anās patėnkints. Tēp ka jau tās laikās žemaitėškas rašības taisīklės bova sodarītas pagal kalbuos ėr rašības muoksla reikalavėmus.
Kāp pripažėna pats J. Jurkos, tėi rašības pagrindā nebova patis geriausė. Anėi ėr tās laikās spauduos darbuotuojus vės dar tik gelbiejė iš bieduos, nes žemaitėškas gramatikas nebova, vo rašītė žemaitėškā žmuonės nuoriejė.
Tū rašības taisīkliu bova pramuokės ne vėns žemaitis. Daug kas iš senūju žmuoniū lig pat šiuol tebraša pagal tas taisīklės ėr žemaitėškā. Vėina iš priežastiū ta, ka anėi tonkē bova bėngė vos vėina a do skīrius, dėl tuo bėndrėnės lietoviu kalbuos tik šėik tėik muokīkluo tebova pramuokė, vuo žemaitėškā rokavuos, bėndrava so žmuonim nu pat mažū dėinū. Dėl tuo anėms ėr rašītė žemaitėškā bova ėr īr kor kas paprastiau, nego bėndrėnė lietoviu kalbo.
Kėts rēkals, kā tās kara laikās Žemaitėjuo bova daug beraštiu. Bažnīčė, Žemaitiu mena ėr muoksla cėntros ragėna vėsus mažaraštius muokītėis. Daugiau pramuokės jaunīms bova okatėjems eitė i kaimus ėr muokītė rašītė, skaitītė mažaraštius. Tās laikās žemaitėšks literatūrinis ėr kalbinis jodiejėms bova gana aktīvos, žmuonės gīvena Anglickė Stasė „Truobalės pri opės“ dvasiuo, gīvė tebėbova ėr žemaitėškė papruotē, tradicėjės. Rokoutėis bėndrėnė lietuviu kalbo (daug kas anou puonu, aukštaitiu, gudu kalbo Žemaitiūs vadėna) bova tas pats, kas dėdliausis dergliuojėmuos dėinuos vėdurie. Tad je jau augesnė žmuonės muokies rašītė, tā rašė tonkē tēp, kap ė rokavuos – žemaitėškā.
Tuoliau kalbont tou patė temo, rēktom pamėnavuotė 1943 m. „Žemaitiu žemie“ išspausdinta J. Jablonskė straipsni „Žemaitėškas rašības rēkalo“ („Žemaitiškos rašybos reikalu“). Praded anou autuorios sakīdams, ka žemaitėškas rašības rēkals nier naus, vuo kurī laika paklaidiuojos šėn bei tėn īr viel grīžtama pri savuosės žemaitėškas kalbuos. Tuoliau autuorios raša, ka „lietuvių kalba yra susidėjusi iš dviejų atskiresnių šakų: žemaičių ir aukštaičių. Skirtumas tarp šių dviejų šakų būde, papročiuose net išvaizdoje yra tiek didelis, kad greitas jų susiliejimas nėra įmanomas. (...) Neginčytina, kad mūsų literatūrinė kalba graži, kad ji tinka kūrybai ir t. t. Vis dėlto minimos šakos turi ir ilgą laiką dar turės žymių kalbinių skirtumų, dėl kurių žemaičiai literatūrinės kalbos negali laikyti pilnai jų kalbiniam menui tinkama. Žemaičių tarmė yra nepaprastai žodinga ir turtinga terminais. Literatūrinė gi kalba, nors daug ko jau nusigriebusi iš žemaičių tarmės, žemaičių kalbiniam menui reikšti tebėra bėdnoka. (...) Apskritai: kalbinis skirtumas tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių nėra toks didelis kaip tarp uodo ir kniuisio arba kuisio, kaip tarp kviečio ar pūro, bet yra toks, kad bendram tautos kalbinės kultūros labui naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti ir savąjį. (...) Taigi drąsiau, žemaičiai, prie savosios tarmės nagrinėjimo, o tai ne tik mūsų žemaičių, bet ir bendrinės lietuvių kalbos kultūrai išeis tik į sveikatą“.
 
Žemaitėškas kalbuos rēkalā Lietovuos atgėmėma metās
 
XX o. 9 dešimtmetė vėdurie Žemaitėjuo prasėdiejos kultūrėnėm sājūdiou, anamė dalīvavė žmuonės daug diemesė pradiejė skėrtė gimtuosės žemaitiu kalbuos sogroužėnėmou i viešouji gīvenėma, žemaitėškā spaudā ėr literatūrā. Tēp jau išejė, ka tėms, katrėi jiemies tuo darba, pradiuo prisiejė dvėrati iš naujė išradėnietė. Rēkals tas, ka žemaitėška rašta ėr spauduos pagrindā, kāp jau mėnavuojiem, bova padietė mažne priš posė omžiaus, bet, kā pasėbėngė kars, nieks tou rimtā nebožsėjiemė, ėr jaunesnė žmonės, tēp pat ėr tėi, katrėi XX o. paskotėnēs dom dešimtmetēs isijungė i žemaitiu kultūrėni sājūdi, ni žėnuotė nežėnuojė, ka ne tik tarpukarė metās ejosemė „Žemaitiu prietelie“, bet ėr kara laikās spausdintamė „Žemaitiu žemės“ savaitraštie tonkiū tonkiausē bova spausdėnamė straipsnelē, net atskėrė skīrē, parašītė žemaitiu kalbo.
1991 m. Palonguo bova išleists pėrmāsis Lietovuo nu pat pradiuos lig pat gala žemaitėšks laikraštis –  „A mon sakā?“. Išleists ons ne bile kāp, vuo priš tou i Palonga sokvėitos žemaitiu krašta kultūras, spauduos žmonis, katrėi iduomavuos žemaitėškas rašības rēkalās ėr anėms sorėngos žemaitėškas rašības seminara, katramė žemaitėškas rašības pagrindū muokė Šiauliūs dėrbous kalbininks, mokslu daktars Pabrieža Jūzaps (kėlėma iš Skouda). Tamė semėnarė sosėrinkė žemaitē anuo paprašė tus rašības pagrindus sosistemintė, apibėndrintė ėr išleistė atskiro knīngelė, ka ana būtom kap metuodėnė priemuonė tuoliau rašont žemaitėškus tekstus, leidot žemaitėškas knīngas ėr laikraštius. Tās rašības pagrindās vaduovavuos ėr jau mėnieta „A mon sakā?“ laikraštė redakcėjė.
1998 m. tėi rašības pagrindā bova patuobulintė, išplietuotė ėr išleistė naujė knīngelė – „Žemaitiu rašība“ (kningelės autuorē – jau mėnavuots kalbininks Pabrieža Jūzaps ėr Vilniaus universiteta pruofesuorios, tēp pat kalbininks Gėrdėnis Aleksėndra). Ta knīngelė toriejė paklausa, greitā bova išgraibstīta, tad 2002 m. pėrmamė „Žemaitiu žemės“ žornala numerie tėi rašības patarėmā bova perspausdintė ėr tapa prieinamė viel dėdėlem būriou skaitītuoju.
Nu pat pėrmuojė „A mon sakā?“ laikraštė numerė če nemažā vėitas bova skėrama žemaitėškas tautuosakas, gruožėnės literatūras darbelems. Leidėnīs patraukė žemaitiškā rašontiū ėr miegėnontiū pradietė žemaitėškā rašītė žmuoniū diemesi. Tēp redakcėjė pri savės sotelkė nemaža būri žemaitėškā rašontiū žmuoniū.
1993 m. pabaiguo „A mon sakā?“ laikraštis bova reorganizouts i žornala „Žemaitiu žemė“. 1995 m. žornala redakcėjė i pėrmouji tās metās išejosi numeri, katrou pavadėna „Gimtėnės žėborio“, sodiejė vėsus lig tuol redakcėjuo gautus, anuos patiuos sorinktus bėnt kėik daugiau diemesė vertus žemaitėškā parašītus eilieraštius. Leidėnīs greitā pasklėda pu žmuonis. Vo i redakcėjė ė tuoliau plaukė žemaitėškā parašītė eilieraštē. Atsėrada ėr naujū autuoriu: Kobėlios Justīns, Džervienė Teklė, Gėrdėnis Aleksėndra, Juršienė Stefa ėr kt. Bova matītė, ka daug kas iš anū vėsā rimtā dėrb žemaitėškas literatūras barūs, nuors bova ėr tuokiū, katrėi žemaitėškā rašė ba dėdliuos atsakuomībės, neveiziedamė nie rima, nie ritma, nematīdamė, ka tūs puosmūs daugiau svetėmū žuodiu, nego žemaitėšku. Jau toriejuom mėnavuotus dr. J. Pabriežas ėr pruof. A. Gėrdenė žemaitėškas rašības patarėmus, bet daug kas iš tū, katrėi miegėna žemaitėškā eilioutė, anū dar nebova matė. Daug tū poetu bova gėmė ka ė Mažeikiūs, augė Klaipieduo, gīvenė Telšiūs, vuo paskiau i Kauna, Vilnio išvažiavė, tā ėr ta anū kalba jau bova dėdėlē maišīta, dar daugiau bėndrėnės lietoviu kalbuos paveikta.
 
PėRmuosės žemaitėškas literatūras knīngas LietOvuo
 
1998 m. „Žemaitiu žemės“ redakcėjė parėngė spaudā ėr išleida pėrmoujė Lietovuo žemaitėškas poezėjės rinktinė (antuoluogėjė) – „Sava muotinu kalbo“. Leidont knīnga sodarītuojē griežtā laikies žemaitėškas rašības taisīkliu. Raštu kalba tvarkė pats pruofesuorios Gėrdėnis Aleksėndra. Knīngas sodarītuojē skaitītuojems nuoriejė pateiktė ne tik geriausius naujē parašītus žemaitėškus eilieraštius, bet ėr tus, katrėi jau bova platē žėnuomė ėš seniau – prisėmintė Gieni Prani, Anglicki Stasi, Gintala Petra, Kazragi Algėrda, Krīževičātė Teklė, Serapėna Proncėško, Luotoži Ontuona ėr kėtus jau iš šiuo pasaulė pasėtraukusius poetus, anū žemaitėška kūrība.
Ta knīnga vėsū žemaitėškā iki tuo laika ėr tou laiko rašiusiu autuoriu neapiėmė – če bova pristatīta tik dėdliuojė žemaitėškā rašiusiu poetu dalės. Ta knīnga sotelkė tik tus XX o. autorius, katrėi palaikė rīši so „Žemaitiu žemės“ redakcėjė, ėr tus XX o. talėntingesnius autorius, aple katrus žėniū ta redakcėjė toriejė. Če bova spausdėnama ėr Čėkaguo (JAV) gīvenosė, žemaitėškā daug sava kūrėniū parašiosė ėr sava kūrības knīngelės JAV ėr Lietovuo leidosė ėš Kelmės rajuona kėlosė poeta Bagduona Apuolinara kūrība.
Pu šiuos knīngelės išleidėma (1998 m.) Telšiū Žemaitės tētrus pagal knīngelies spausdintus eilieraštius pastatė pėrmouji žemaitėškas poezėjės spektakli, katros tās patēs metās bova gerā ivertints respublėkėnemė miegieju tētru poezėjės spektakliu konkursė.
1995 m. „Žemaitiu žemės“ redakcėjė sulaukė dėdėlė Vilniou gīvenontė žemaitė Rodė Edvarda darba – memuarėniu apsakīmu rinkėnės „Kuotrė“ (išleista 1996 m.); ana bova pėrmoujė žemaitėškas pruozas knīnga, išleista Lietovuo. Tū žmuoniū, katrėi skaita žemaitėškā, reakcėjė i tou knīnga bova palonki: redakcėjė iš žemaitiu gava net tuokiū atsėlėipėmu, ka vėina karta anėi solaukė tuokiuos knīngas, kuokiuos ėiškuojė vėsa sava gīvenėma.
Tėms, katrėi nier pratė žemaitėškā rašītė ėr skaitītė, tuokius gruožėnės literatūras kūrinius pradiuo iveiktė īr pakankamā sunkē, bet rimtā muokontėis viskuo gal išmuoktė. Redakcėjė žemaitius ragėna muokītėis ne tik skaitītė, bet ėr rašītė žemaitėškā.
„Kuotrė“ bova skaitoma. Ištraukas iš tuos knīngas bova pradietas skaitītė skaituovu konkursūs, „Kuotrė“ bova išleista net brailė rašto, irašīta i garsa juosta ėr padauginta, ka anuos galietom klausītėis ėr aklė žmuonės.
2001 m. „Žemaitiu žemės“ redakcėjė išleida dar vėina Rodė Edvarda žemaitėškas pruozas rinktinė – „Sėmuona malūnā“, katruos, mona sopratėmo, sava menėškomo, žemaitėškomo lig pat šiuol ni vėna žemaitėškas pruozas knīnga dar nier pralėnkusi.
Žemaitėškas pruozas raiduo svarbi vėita tenk Džervienės Teklės kūrībā. 2000 m. pėrmamė „Žemaitiu žemės“ žornala numerie bova išspausdints pėrmāsis žemaitėškas eruotėnės pruozas kūrinīs – Džervietės Teklės žemaitėškas pruozas nuovelė „Akmou so pelnė piedo“. Pu tuo, ka ana pasėruodė žornalė, redakcėjė ėš žėnuomas literatūruoluogės, Vilniaus universiteta pruofesuorės Daujuotītės Vėktuorėjės solaukė pasiūlīma kap vertinga gruožėnės literatūras kūrini T. Džervienės nuovelė išleistė atskėro knīngelė. Tas bova padarīta 2000 m., vo 2005 m. pėrmamė „Žemaitiu žemės“ žornala numerie išspausdinta ontra tuos nuovelės dalės, 2006 m. tretemė numerie – tretiuoji (paskotėnė); autuorē rimtā dėrbont, ta nuovelė išauga i ruomana. „Žemaitiu žemės“ žornalė īr bovė išspausdinta ėr daugiau Džervienės Teklės, katra īr kėlusi iš Kretinguos rajuona Kartėnas valsčiaus, pruozas kūrėniū, katrėi diemesi tēp pat patrauk sava menėškomo, meistrėškomo, autorės atsakuomībė priš kuožna sava kūrėnelie pavartuota žuodi. Vėina anuos pruozas darbieli spausdėnam ėr šemė numerie (žr. p. 45–47). Džervienė Teklė žemaitiškā ėr eilioun. Žemaitėškus eilieraštius ana itrauk ėr i sava leidamas poezėjės rinktėnės.
 
Kėtė žemaitėškā rašou autuorē
 
Ėš paskotėnēs metās žemaitėškā rašontiū poetu daugiausē diemesė, mona sopratėmo, nosėpelna Vilniou gīvenous ėš Skouda rajuona kėlės poets Kubilios Justīns, Skoudė gīvenonti jauna poetė Tamošauskātė-Markavīčienė Dalė, iš Telšiū rajuona kėlės, Mažėikiūs ėlga laika gīvenės pruofesuorios Gėrdėnis Aleksėndra ėr Rėitavė gīvenonti, tonkē žemaitėškā rašonti, pati knīngas leidonti Lėngvėnienė Bėrota. Žemaitėškā ėr vėsā neprastā eilioun Vilniou gīvenous daugiau kāp kina kūries žėnuoms iš Plungės krašta kėlės Lingīs Justīns. Ėš jaunūju žemaitiu poetu iduomos īr iš Skouda rajuona kėlės Šimkus Ruoberts-Karlis Giets. Diemesė vertė īr ėr iš Mažėikiu rajuona kėlosė, Vilniou gīvenontė Elekšė Jūzapa eilieraštē, pagal katrus pastarāsēs metās īr sokorta nemažā dainū meliuodėju, katras daugiausē išpuopolerėna Akmenės ėr Mažėikiu rajuonu kaima kapelas.
Aptaront žemaitėškas gruožėnės literatūras raida paskotėnēs metās, atskėra diemesė nosėpelna Skouda žemaitiu pastongas gaivinti žemaitiu kalba ėr keltė anuos prestiža. Žemaitėškā parašītė straipsnē, gruožėnės literatūras kūrėnē spausdėnamė rajuona laikraštie „Mūsa žuodis“, skaituomė kultūras vakarūs, konkursūs. Skoudiškis režisierios Untulis Edmunds pats raša žemaitėškas pjesės,  stata, režisoun žemaitėškus spektaklius. 2001 m. Skouda savėvaldībės viešuoji bėbliuoteka paskelbė respublikini žemaitėškas pruozas ė puoezėjės konkursa, katros bova organizoujems ėr vielesnēs metās. Pėrmās metās tam konkursou sava kūrėnelius atsiuntė daugiau nego 40 žemaitėškā rašontiū žmuoniū, tarp katrū īr ėr kelė Lietovuo pripažintė rašītuojē. Vertėnėma komisėjė šiou karta vertėna konkursou kūrėnius pateikusiu literatu meistrėškoma, žemaitėška raštingoma ėr miegėna pasakītė, kas iš tū rašontiū žmuoniū īr geriausē išlaikės žemaitėška pasauliejauta ėr subtiliausē anou parteik sava kūrėniūs.
Tas konkursos padiejė pamatītė, kāp tas žemaitėšks žuodis laikuos šėndėin, kāp esam ivaldė žemaitiu rašta, kalba, kam ana  tarnaun. Pėrmāsis pastebiejėms būtom tuoks:
Dar daug kas iš rašontiū žmuoniū (daugiausē vīresnė omžiaus literatā) žemaitiu kalba renkas rašīdamė jumuoristėnius kūrėnius. Tas nier prastā, bet žemaitiu kalba ne tik tam gal tarnautė…
Ontra dalės konkursou sava kūrėnius pateikusiu autuoriu atsiuntė darbelius anus iš bėndrėnės lietoviu kalbuos išvertė i žemaitiu. Tas tēp pat nier dėdėlē prastā, bet vertėms lėikt vertėmo. Skaitā ėr jauti, ka žemaitėškas dvasės, ožgrēbėma tuokemė kūrėnelie nedaug. Ėr žemaitėškas sakėnė konstrukcėjės nier. Vėsā kas kėta skaitont tėkrū žemaitiu žemaitėškā parašītus kūrėnelius. Sakėnē trumpė, mintės gili. Atruoda, ka siedi pas mumunelė ont priklietė ėr klausās, kāp ana pasakuo sava gīvenėma istuorėjė, kāp ved ruoda aple paprastus dalīkus, iš katrū sosėded vėsos sodietings mūsa pasaulis.
Vėina iš tuokiū autuoriu – skoudėškė medikė pruozininkė Jurgilevīčienė Stasė. Neimontrė tėi anuos kūrėnelē, bet iš dūšės ėr žemaitėškā parašītė. Tamė konkursė diemesi atkreipė ėr Lėngvėnienės Bėrotas (Plungė), Markavīčienės Dalės (Skouds), Rudelė Vaida (Plungė), Zabėtė Eugenėjaus kūrėnelē.
Atskėra diemesė vertė Plungės kraštė korontė A. Kleinauskė žemaitėškė gruožėnės literatūras kūrėnē. Knīngas ons leid sava jieguoms. Talėnta žmuogos tor. Je mažiau pataikautom skaitītuojou, nesiektom pėgė puopoleroma, mėslėjo, ka solauktomem tėkrā vertingu tuo autoriaus žemaitėšku kūrėniū.
Pastarāsēs metās parašīta nemažā žemaitėšku eiliū dainuoms, žemaitėškė tekstā spausdėnamė rajuonu laikraštiūs, patiū autuoriu jieguoms ėr piningās leidamuos knīnguos, īr skaituomė radėjė, televizėjės laiduos. Vėsus anus sosektė īr pakankamā sunkē, tad ėr šemė straipsnie tėkriausē neišvardėnuom dar vėsū šiū dėinū iduomiausiu, talėntingiausiu žemaitėškas literatūras autuoriu.  A īr imanuoma anus vėsus suregistroutė? Mėslėjo, ka tas registravėms nieka nepadies. Gīvenėms pats atsirinks, kas īr kas. Išlėks ėr i viešouji nauduojėma ieis tėi kūrėnē, katrėi tories ėšlėiktamoujė vertė, tēp kap lig šē dėina ka īr išlėkė geriausi Anglickė Stasė, Genė Prana, Čiurliuonienės-Kīmantaitės Zuopėjės ėr kėtū talentingiausē žemaitėškā parašītė gruožėnės literatūras kūrėnē.
Vilniou veikous Regėjuonu kultūrėniu inicetīvu cėntros (paprastiau – „Žemaitiu žemės“ redakcėjė) pagal galėmībės stuoruojės geriausius žemaitėškā parašītus kūrėnius padarītė prieinamus vėsėms, kas iduomaujės žemaitiška kūrība – elektruonėnemė leidėnie „Žemaitėjė“ http://www.samogit.lt  īr skīrios „Literatūra“, katramė īr paskelbta tėik vėsė žemaitiu poezėjės antuoluogėjės „Sava muotinu kalbo“ tekstā, tėik nemažā ėr kėtū žemaitėškas literatūras tekstu. Kuožnās metās tas skīrios īr papėlduoms naujēs kūrėnēs. Tamė interneta leidėnie nu 2001 m. īr pateikamas vėsū „Žemaitiu žemės“ žornalė spausdėnamu straipsniu elektruonėnės versėjės. (artėmiausio laiko numatīta skaitmenizoutė, tamė leidėnie paskelbtė ėr kėtū žornala numeriu, leistū nu 1993 m., tekstus). Tas daug kou prisided pri žemaitėškas kalbuos, kultūras prestiža kielėma.
Ėr tēp žemaitiu tarmē šēs laikās īr sālīgas išpliestė sava funkcėjės ėr īr pagrinds pradietė šneka, a tou žemaitiu tarmė nebūtom teisingiau vadintė kalbo. Būto tik tarmie, je anou vartuotomem tik buitėnie kalbuo, vuo dabā…
 
kas vīkst lietovuo?
 
1. Žemaitėškā šnek dėdliuojė Žemaitėjės gīventuoju dalės. Tuos kalbuos nier ožmėršė ėr nemažā žemaitiu, gīvenontiū kėtūs kraštūs. Tad ta kalba buitėnė vartuojėma funkcėjė atlėikt.
2. Žemaitėškā parašītė tekstā jau daug metu karto so tekstās, parašītās bėndrėnė lietuviu kalbo, īr spausdėnamė Lietovuo leidamūs laikraštiūs ėr žornalūs. Par radėjė ėr televizėjė (net ėr naciuonalėnė, kou jau besakītė aple regėjuonėnės radėjė laidas Telšiūs ėr Klaipieduo), vediejē, laidū dalīvē tonkē šnek žemaitėškā. Tas ruoda, ka žemaitiu tarmie (kalba) isėtvėrtėn masėnies inpuormacėjės priemuonies, atlėikt viešuojė vartuojėma funkcėjė.
2. Spausdėnamė žemaitėškā parašītė gruožėnės literatūras kūrėnē, knīngas, vuo tas ruoda, ka žemaitiu tarmē jau nebier svetėma ėr kėta – gruožėnė literatūras – funkcėjė.
3. Ne vėinuo Žemaitėjės bažnīčiuo žemaitē konėgā šėndėin pamaldas laika, pamuokslus saka žemaitėškā. Graži tuokė darba patėrtės īr sukaupta Vilniaus prancėškuonu bažnīčiuo, kor žemaitėškā pamaldas mienesie vėina karta laikomas jau kelintė metā. Tēp pu biški žemaitiu tarmie skverbas ėr i Bažnīčės gīvenėma.
4. Daugelie Žemaitėjės valstībėniu īstaigu šėndėin laisvā gali bėndrautė kalbiedams žemaitiu tarmė. Oficeliū raštu žemaitiu tarmė nerašuom, bet ka ė maža dalės oficeliuosės kalbuos funkcėju Lietovuo (dalie Žemaitėjės) šėndėin tenk žemaitiu tarmē.
Kam vėskuo tuo rēk?
Pėrmiausē tam, ka kuosmuopuolitizma pradiejusi garbinė Lietova atsėpeikiejusi dar būtom Lietova. Rēk tam, ka žemaitē šiuo žemie jaustomės ne prastiau už kėtus, žėnuotom, ka ėr anėms īr vėitas pu saulė. Rēk dar ėr tam, ka vėina iš patiū dėdliausiu vertībiu šemė pasaulie – kuožnam būtė savėm – išlėktom.
 
Kas tuoliau? Arba poets MačErnis vītauts aple žemaitėška literatūra
 
Pėrmiausē žemaitiu kalba torietom ateitė (sogrīžtė) i muokīkla. Augous žmuogos tor žėnuotė, kas īr tėkruosės šiuos žemės vertībės, išmuoktė gimtoujė sava muotinas kalba ėr išsėogdītė pagarba anā, kap ė vėsā sava gimtuojė krašta tradicėnē kultūrā. Pėrmė pagrindā tam torietom būtė dedamė šeimuo, vuo paskiau jau sotvėrtėnamė ikimuokīklėnies īstaiguos, bėndruojė lavėnėma muokīkluos.
Tuokės mintis. Ar anuos būs igīvendintas, pėrmiausē priklausa nu tuo, kėik patėms žemaitems tuo rēk ėr reikies. Ne kas nuors kėts, vuo žemaitē tor iš ministerėju išsėreikalautė, ka anū vākams muokīkluos būtom diestuoma žemaitiu kalba, patis tor ėr muokīma pruogramas parašītė.
Ontrouji žemaitėškas spauduos dešimtmeti mūsa „Žemaitiu žemės“ redakcėjė ipusiejė toriedama dėdėlė vilti, ka artėmiausio laiko Žemaitėjuo atsėras daugiau leidėniū, katrūs je ė ne vėsė, ta dėdėlė dalės straipsniu bus spausdėnamė taisīklinga žemaitiu kalbo, ka če ėr žemaitiu rašībā bus skėrams rimts diemesīs. Torem vilti, ka so kuožnās metās atsėras ėr vės daugiau tuokiuos leidības riemieju (mecenatu).
Bėngont dar nuorės kelis žuolius pasakītė aple žemaitiškus gruožėnės literatūras kūrinius, katrėi īr parašuomė ne žemaitiu, vuo bėndrėnė lietuviu kalbo.
Dar priš Ontrouji pasaulini kara poets Mačernis Vītauts, katros, kap matītė ėš anuo rašītėnė palėkėma, pritarė S. Anglickė „Žemaitiu“ antuoluogėjuo išdiestītuoms mintīms, bet baimėnuos, ka, siekdamė puopoleroma anuo bruolē žemaitē nenuplauktom pavėršiom ėr nepaskleistom „nemaluoni kvapa“, rašīdams aple žemaitiška charakteri menė, pažīmiejė: „Tikrojo žemaitiškojo charakterio turi ieškoti žemaitis menininkas savy, paties savęs ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti savęs kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis išplauks ir žemaitiškasis jo charakteris. Todėl einant tuo keliu atpuola išorinis ieškojimo būdas. Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemaičio, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas būtinai išplauks jo kūryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje kūryboje tik tuo, kuo jis yra“.
Ėr tēp V. Mačernė nuomuonė, nebūtėnā rēk rašītė žemaitėškā, ka tavi pripažintom kāp žemaiti menininka. Žemaitė menininka, valog V. Mačėrnė, „judinamuoju pradu turi būti ne žemaitiškojo charakterio ieškojimas, bet bendras kūrėjo likimas reikštis objektyviais kūriniais. Norėdamas kuo sėkmingiau apsireikšti, menininkas brausis į savo dvasios gelmes, į savo nekasdieniškąjį „aš“ ir ten suras jėgos ir įkvėpimo, ten jis suras ir tikrąjį savo veidą, kurį jis paveldėjimo keliu perėmė iš savo senolių ir prosenolių. Jų kraujas būtinai padvelks ta šiluma, kuri bendra ir charakteringa šioms šiaurės vakarų giminėms. Žemaitis menininkas, beieškodamas savęs, suras savy žemaitiškąjį charakterį, o šis nuspalvins savu atspalviu jo bendrai žmogiškąja kūryba pasireiškusį veidą. Todėl žemaičiams menininkams nėra reikalo skrupuliauti ir stengtis kitiems greičiau parodyti savo charakteringąjį veidą“.
Vertindams žemaitiu rašītuoju kūrība, V. Mačernis pėrmiausē sava straipsnie iškielė Puoškas Dionīza, Stanevīčė Sėmuona, Daukonta Sėmuona, Valončiaus Muotiejaus, Mairuonė, Anglickė Stasė, Genė Prana, Butkū Jozės vardus, pažīmiedams, ka anėi menėškā vertingūs kūrėniūs gražē atskleidė ne vėina žemaitiu bruoža. V. Mačernė žuodius patvėrtėn ėr Granauskė Romualda, Dirgielas Petra, Apotė Jūzapa, Martėnaitė Marcelėjaus, Bucevīčienės Stasės, Juonauskė Stasė ėr kėtū talėntingu žemaitiu rašītuoju paskotėniūju dešimtmetiu gruožėnės literatūras kūrėnē.
Dalės ėš tū autuoriu galietom rašītė ėr žemaitėškā, bet anėms geriau mintis išsakītė bėndrėnė lietuviu kalbo. Tēp rašīdamė dalės mūsa dėinū gruožėnės literatūras meistrū tėkas solauktė ėr dėdlesnė būrė skaitītuoju. Bet īr dalės ėr tuokiū rašītuoju, katrėms mintės geriau dieliuojės žemaitėškā. Ėr raša anėi žemaitėškā – ne diel maduos ėr ne diel puopoleroma, bet diel tuo, ka tik žemaitėškā anėms geriausē išeit pasakītė tou, kou anėi nuor. Tad palėkėm tam kūriejou teisė patem pasėrinktė, kāp rašītė ėr išsakītė savi ėr sava sokaupta patirti.
Svarbo īr tas, ka žemaitėškas rašības pagrindus torem, torem ėr meniniu požiūrio vertingu žemaitėškā parašītu kūrėniū. Prievartas tamė pruocesė būtė negal. Ėr īvīkems ožbiegtė ož akiū nerēk. Tad i klausėma, kas bus su žemaitiška literatūra tuoliau, palėkėm atsakītė laikou ėr patėms kūriejems.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija