Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Sugrįžę į Žemaitiją
 
Į muziejus sugrįžta po pasaulį  išsibarstę žemaičių
menininkų    kūriniai
 
Zita Dargaitė
 
Žemaičių muziejus „Alka“ turi sukaupęs vertingus meno rinkinius. Didžioji profesionaliosios dailės rinkinių dalis muziejuje saugoma nuo 1940 m., kai jie čia buvo atvežti iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų. Profesionaliosios dailės fondas pradėtas formuoti jau pačioje muziejaus veiklos pradžioje – iš lietuvių dailininkų kūrinių. Šiandien tuo laiku sukaupti dailės kūriniai sudaro svarbią muziejaus rinkinio dalį, iškalbingai pasakoja apie ano meto Telšių ir aplinkinių rajonų kultūrinį gyvenimą. Dailės rinkinių gausėjimą muziejuje pastaraisiais metais galime susieti ne tik su pokyčiais valstybės gyvenime.
Muziejaus istorijoje labai svarbi tarpukario Telšių inteligentų veikla ir pastangos, kad mieste kultūrinis gyvenimas būtų aktyvesnis. 1931 m. Telšiuose buvo įkurta amatų mokykla, todėl tuo laiku menininkų šiame mieste gyveno daugiau negu kituose provincijos miestuose. Telšių meninio gyvenimo sėkmingą plėtotę lėmė ir tai, jog paskutinįjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį Telšių apskričiai vadovavo Eugenijus Šalkauskis. Jis buvo dailininkas, aktyvus „Alkos“ draugijos narys. Svarbiausias žmogus, kuris nuolat dirbo turtindamas muziejaus rinkinius, inicijuodamas daugelį kultūrinių projektų, buvo muziejininkas, poetas Pranas Genys. Jo rūpesčiu Telšiuose buvo pastatyti ir muziejui skirti rūmai. Tuo laiku P. Genio dėka „Alka“ Žemaitijoje įsitvirtino kaip naujas meninio gyvenimo centras. Muziejaus įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus Prano Genio svajonė, anot jo paties, buvo „paversti „Alką“ žemaičių krašto kultūros židiniu“. Tai buvo siekiama ir organizuojant čia profesionalių dailininkų kūrybos parodas. Iš Telšių kilę dailininkai, baigę Kauno meno mokyklą, tobulinęsi Paryžiuje ir kitur, šį kartą jau kaip subrendę dailininkai su savo darbais sugrįžo į gimtinę.
P. Genys, kaupdamas ir turtindamas muziejaus dailės rinkinį, šiai veiklos sričiai padėjo tvirtą pagrindą. „Alka“, praėjus daugiau kaip 60 metų, yra ta vieta, į kurią sugrįžta įvairiomis aplinkybėmis, dažnai ir priverstinai, vengdami galimų represijų, susidorojimo, į svečias šalis išvykusių pasaulinio pripažinimo sulaukusių dailininkų darbai, jų kolekcijos.
Su Telšiais ir „Alkos“ muziejumi labiausiai susiję ilgus metus užsienyje kūrę dailininkai Telesforas Valius, Paulius Augius-Augustinavičius, Zofija Lisieckaitė-Plechavičienė ir Juozas Bagdonas.
 
Telesforas Valius
Dailininko Telesforo Valiaus (1914–1977) biografija yra glaudžiai susijusi su Telšiais, o jo kūryba – su visa Žemaitija. Telšiuose Telesforas užaugo, lankė pradžios mokyklą ir vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Piešimo mokytojas Simas Sidabras pastebėjo jo gabumus dailei ir paskatino toliau mokytis. T. Valius įstojo į Kauno meno mokyklą studijuoti grafikos. Jo studijų vadovas buvo dailininkas Adomas Galdikas. Kaip grafikas T. Valius susiformavo Kauno meno mokykloje. Ten jis gavo profesinius grafikos pagrindus, perprato jos techniką. T. Valiaus kūryba buvo paremta liaudies meno palikimo ir geru grafikos kūrimo technikos išmanymu. 1937 m. T. Valius pradėjo dalyvauti dailės parodose. Tais metais Telšiuose buvo surengta jaunųjų dailininkų kūrybos paroda, skirta, anot to meto spaudos, „iš Telšių išėjusiam ir mokslus baigusiam T. Valiui“.
T. Valius ryšių su Telšiais nenutraukė ir vėliau. Kartu su muziejininku P. Geniu jis dažnai važinėdavo po Žemaitiją, rinkdavo eksponatus muziejui. Kartu jie pradėjo organizuoti ir pirmąją žemaičių dailininkų parodą.
T. Valiaus kūryba šilta ir iškalbinga. Gyvendamas Lietuvoje, jis kūrė medžio raižinius. Jie tobulai atlikti, emocingi.
Dailininkas mirė užsienyje 1977 m. Jo amžinojo poilsio vieta iš pradžių buvo Toronto Anapilio kapinėse. Tačiau gyvas būdamas T. Valius buvo pasakęs, kad po mirties norėtų ilsėtis Žemaitijoje, šalia savo tėvų – Telšių kapinėse. Jo valia buvo įvykdyta – urna su dailininko pelenais 2004 m. parvežta į Telšius.
Iš Telšių kilęs dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas, Vilniuje gyvenęs ir kūręs Vytautas Valius (1930–2004) tais metais pasirūpino, kad jo dėdės, garsaus grafiko Telesforo Valiaus kūryba iš Kanados taip pat sugrįžtų į Lietuvą. V. Valius rūpinosi, nemažai ir finansiškai prisidėjo, kad šiandien muziejus turėtų T. Valiaus grafikos kūrinių kolekciją – ją čia sudaro 52 darbai.
 
Juozas Bagdonas
Tapytojo Juozo Bagdono (1911–2005) kaip iškilaus tapytojo kelias prasidėjo Telšių gimnazijoje. Žemaičių muziejuje „Alka“ jis yra eksponavęs savo ankstyvuosius darbus. Ryšių su šiuo muziejumi dailininkas nenutraukė tiek gyvendamas užsienyje, tiek ir sugrįžęs į Žemaitiją, gyvendamas Plungėje. Jis nuolat domėjosi muziejaus veikla, rėmė jo iniciatyvas, susijusias su žemaičių profesionaliosios dailės puoselėjimu ir populiarinimu. 2004 m. J. Bagdonas muziejui padovanojo vertingą savo ekspresyviojo abstrakcionizmo kūrinių kolekciją. Nemažai savo kūrybos J. Bagdonas yra padovanojęs ir Plungėje veikiančiam Žemaičių dailės muziejui (dailininkas buvo pirmasis ir didžiausias šio muziejaus mecenatas), Mažeikių muziejui, Lietuvos dailės muziejui. J. Bagdono kūrinių turi įsigiję nemažai ir kitų Lietuvoje veikiančių muziejų, dailės kūriniais besidominčių kolekcininkų.
 
Adomas Galdikas
Gausiausia Žemaičių muziejuje „Alka“ yra dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrinių  kolekcija. Ją sudaro kultūros mecenatės Beatričės Vasaris rūpesčiu 2002 m. iš JAV į Lietuvą parvežta dailininko kūryba ir asmeniniai daiktai.
Mirus dailininko žmonai Magdalenai, Beatričė Vasaris suprato, kad be globos likęs neįkainojamas turtas – A. Galdiko kūriniai – gali pražūti. Gavusi Putnamo Nekalto prasidėjimo seserų vienuolyno leidimą, Beatričė Vasaris kruopščiai supakavo A. Galdiko tapybos darbus, piešinių, fotografijų albumus, pavienes fotografijas, kelias dėžes piešinių bloknotų, daugybę afrikietiškų skulptūrėlių, kurias A. Galdikas rinko, įvairių suvenyrų. Visa A. Galdiko kolekcija, kuri iš JAV buvo parvežta į Lietuvą ir patikėta saugoti Žemaičių muziejui „Alka“, tada buvo sudėta į 62 dėžes. Beatričės Vasaris rūpesčiu jos sėkmingai pasiekė muziejų. Šioje A. Galdiko kolekcijoje yra ir dailininko molbertas. Ant jo padėtas paskutinysis darbas – „Kapinaitės“, paletė, darbo chalatas, skrybėlė ir kt. Į muziejų atkeliavo ir dailininko etiudininkai su aliejiniais dažais, teptukais, japoniško stiliaus baldai, parodų afišos ir nemažai kitų šiandien jau muziejiniais tapusių eksponatų. Tarp gausybės dokumentų, fotografijų, knygų yra žiupsnelis vertingos medžiagos, praplečiančios mūsų žinias apie jo žmonos Magdalenos Draugelytės-Galdikienės gyvenimą.
M. Galdikienė yra buvusi mokytoja, veikli ir energinga visuomenės veikėja. Nepriklausomoje Lietuvoje ji aktyviai dalyvavo katalikių moterų draugijoje, 1920 m. buvo išrinkta į Lietuvos seimą, 1926 m. tapo seimo vicepirmininke. Atvykusi į JAV, buvo aktyvi įvairių lietuviškų organizacijų narė. 1969 m. mirus vyrui, 1973 m. ji išleido A. Galdiko kūrinių monografiją anglų kalba, Nekalto Prasidėjimo seserų vienuolyne Putname įsteigė A. Galdiko kūrybos darbų ir memorialinį muziejų, kurį pati ir prižiūrėjo.
Telšiuose saugomoje A. Galdiko kolekcijoje yra daugiau kaip 600 jo tapybos darbų ir piešinių. Dalis jų 2006 m. eksponuota „Alkos“ muziejuje surengtoje A. Galdiko kūrybos parodoje. Ji – projekto „Mene ieškau amžinybės“, kurį įgyvendina muziejus, sudėtinė dalis (vienas iš etapų). Šiuo projektu siekiama visuomenę geriau supažindinti su Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomu dailės paveldu. Įgyvendindami šį projektą, 2004–2005 m. surengėmė T. Valiaus ir P. Augiaus-Augustinavičiaus kūrybos parodas.
A. Galdiko parodai kūrinius padėjo atrinkti Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Ekspozicijos autorius – dailininkas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dekanas Petras Gintalas.
A. Galdikas yra vienas iškiliausių lietuvių dailininkų. Jis kūrė grafiką, scenografiją, monumentaliąją dekoratyvinę dailę, o labiausiai buvo atsidavęs molbertinei tapybai.
A. Galdiko gimtinė – Žemaitijoje, netoli Mosėdžio (Skuodo r.) esantis Giršinų vienkiemis. Menininkui didžiulį įspūdį darė žemaitiški kryžiai, koplytėlės, spalvingas Žemaitijos peizažas. Jo gyvenimo kelio pasirinkimui didelės įtakos turėjo ir tėvų meniniai polinkiai. Tėvas smuikavo, jaunystėje bandė tapyti. Mama taip pat buvo meniškos prigimties. 1912–1917 m. A. Galdikas mokėsi Petrogrado Štiglico dailės mokykloje. Ją baigė įsigydamas grafiko ofortisto specialybę. Daugelį metų dailę studijavo ir vėliau – Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Pedagoginį darbą A. Galdikas pradėjo „Žiburio“ mergaičių gimnazijoje Tambove. 1918 m., grįžęs į Lietuvą, dėstė piešimą Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir „Saulės“ gimnazijoje. 1919 m. kartu su A. Žmuidzinavičiumi Stokholme kūrė lietuviškų pinigų projektus. 1923–1944 m. dirbo Kauno meno mokykloje ir Taikomojo meno institute. 1944 m. iš Lietuvos išvyko. 1946–1947 m. dirbo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje.
1947–1952 m. gyveno Paryžiuje, o 1952 m. persikėlė į JAV.
Nuo 1920 m. A. Galdikas aktyviai dalyvavo lietuvių, tarptautinėse meno parodose, rengiamose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje – Paryžiuje, Amsterdame, Baden-Badene, Frankfurte, Čikagoje, Bostone, Niujorke ir kt. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką „Lietuva“ jis gavo „Grand Prix“, už V. Krėvės „Šarūno“ iliustracijas – aukso medalį.
Atskirų laikotarpių A. Galdiko kūryba labai skirtinga. Jis nuėjo kelią nuo realizmo iki romantiško ekspresyvaus stiliaus. Kūrė labai produktyviai. Nuotaikos ar impulso pagautas, nedarydamas studijinių kompozicijų, jis vieną paveikslą tapė po kito. Amerikos lietuvių bendruomenėje kalbėdavo, jog dailininkas „neparduoda savo paveikslų dėl baldų dekoracijos“. 1963 m. „Aidų“ žurnale S. Goštautas rašė: „Jo labai maža studija buvo prikrauta poros tonų aliejinių darbų. Jo kūriniai laukia ne gailestingos, bet įžvalgios akies“.
2006 m. Žemaičių muziejuje „Alka“ surengtoje A. Galdiko kūrybos parodoje buvo eksponuojami dailininko darbai, sukurti užsienyje XX a. 5–7 dešimtmečiais. Parodos lankytojai galėjo susipažinti su A. Galdiko talentu ir, anot J. Vienožinskio, „su dailininko polinkiu eksperimentuoti, blaškymosi tarp realizmo, impresionizmo, ekspresionizmo, simbolizmo, su stipriu spalvos jutimu, sugebėjimu primesti žiūrovui tapytojo minties galią“. Pristatant parodą visuomenei, dalyvavo Beatričė Vasaris. Ji perskaitė pranešimą apie dailininko A. Galdiko veiklą išeivijoje. Po kelių mėnesių, skuodiškiams pageidaujant, ši paroda buvo išvežta eksponuoti į Skuodo muziejų.
***
Šiuolaikinis muziejus ne tik kaupia ir saugo eksponatus, bet atlieka ir kitas funkcijas. Jis aktyviai dalyvauja krašto kultūriniame gyvenime, rūpinasi visuomenės švietimu, informacijos plėtra. Tinkamas muziejinių vertybių, parodų eksponavimas muziejuose labai svarbus. Parodų dizainas mūsų dienomis – ne antraeilis dalykas. Jis yra lygiavertis informacinei ekspozicijos daliai ir taip pat prisideda prie mūsų krašto įvaizdžio formavimo. Nors „Alkos“ muziejus turi didžiulius rinkinius, tačiau nemaža jų dalis yra saugyklose, todėl lankytojai neturi galimybės jų pamatyti. Parodyti daugiau eksponatų galime ne tik vedami gerų norų, bet ir gavę vieno ar kito fondo finansinę paramą. Tokia parama buvo gauta rengiant Adomo Galdiko parodą, pastaraisiais metais įgyvendinant daugelį kitų muziejaus projektų. Tai prisideda prie jo plėtros, padeda muziejaus veikla sudominti didesnę visuomenės dalį. 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija