Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Bulvėms Žemaitijoje – 200
 
Juozas Vyšniauskas
 
Spalio 10 d. Kretingos rajone, Nasrėnuose, Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejaus kiemelyje, atidengta iš ąžuolo išdrožta skulptūra, priminsianti, jog, kaip užrašė Motiejus Valančius (knygelėje „Antano Tretininko pasakojimai“ išspausdintas apsakymas „Nauji išmoniai“), šiame kaime pasiturintis ūkininkas Pilypas Brazdauskis 1806 m. pavasarį savo namų palangėje pasodino Klaipėdos turguje pirktas penkias bulves, tada kartopelėmis vadintas. Jis nežinojo, nei kaip jas reikia auginti, nei kaip valgyti.
Dviejų šimtų metų jubiliejų Žemaitijoje sulaukusioms bulvėms didelė šventė Nasrėnuose buvo surengta 2006 m. rugsėjo 9 d. Jai ruoštis pradėta prieš metus laiko. Renginio projektą parengė Kretingos savivaldybės Kultūros centro direktorė Konstancija Macienė. Jos partneriai organizuojant šią šventę buvo Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus, jo direktorius Algirdas Čėsna, Kūlupėnų seniūnija, Imbarės seniūnijos bendruomenė, Kūlupėnų ir Laivių bendruomenių centrai, rajono tautodailininkų klubas „Verpstė“.
Lėšų, kurių prireikė paminklo bulvei sukurti, tame projekte jo rengėjai nebuvo numatę, nes idėja sukurti ir Nasrėnuose pastatyti tokį paminklą kilo vėliau, bendradarbiaujant su etnologu Libertu Klimka ir šios publikacijos autoriumi. Laiko iki renginio buvo likę jau nedaug, tad iki jo tada paminklo tiesiog nespėta sukurti. Vis dėlto šventė įvyko. Jos metu  karteniškiai suvaidino G. Germanavičienės inscenizaciją „Veidas“ pagal G. Ojulič pasaką „Žmogus, kuris savo veido ieškojo“, o Kretingos E. Radžiaus teatras – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Kuprotą oželį“ (režisierius N. Gedminas). Per pertraukas ir po spektaklių grojo liaudiškos kapelos iš Kretingos ir Kūlupėnų, dainavo folkloro ansamblis „Gervelė“.
Šventėje „Bulvė – Žemaičių karalienė“ ir vėliau įvykusiame renginyje, kurio metu Nasrėnuose buvo atidengtas paminklas bulvei, džiaugtasi žemaitiška tradicija, kur tik įmanoma, ypač ant padarytų medinių darbo įrankių, įrėžti jų pagaminimo datą, dėkota Motiejui Valančiui labai tiksliai ir vaizdžiai aprašiusiam, kada ir kaip Žemaitijoje pradėtos auginti pirmosios bulvės ir taip suteikusiam galimybę žemaičiams pirmiesiems Lietuvoje surengti tokią jubiliejinę šventę, pastatyti atminimo, padėkos ir pagarbos ženklą bulvei. Pagerbti ją žemaičiai turi dėl ko – ji jau seniai mums lyg antroji duona, o sunkmečiais, kai duonelės trūkdavo, būdavo ir pirmąja.
Ąžuolo medienos, skirtos išdrožti paminklą bulvei, parūpino Kretingos urėdija. Iš jo nuotaikingą, besišypsančią skulptūrą, skelbiančią naujieną, išdrožė kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Skiesgilas (jaunesnysis). Lėšų paminklo sukūrimui paaukojo M. Valančiaus giminaitis iš Klaipėdos – verslininkas Vytautas Vaičekauskas, transportu ir kitkuo parėmė verslininkas Antanas Barasa iš Kretingos.
Į skulptūros atidengimo popietę atvyko kretingiškiai, vadovaujami rajono mero pavaduotojo Juozo Mažeikos, būrys Klaipėdos „Žemaičių alkieriaus“ atstovų. Skulptūrą „Bulvei Žemaitijoje – 200 metų“ pašventino brolis Bernardas. Buvo perskaitytas jai skirtas eilėraštis. Tą dieną buvo ir daugiau kalbų, dainų ir žaidimų. Muziejaus direktorius A. Čėsna padėkojo visiems, padėjusiems praturtinti M. Valančiaus gimtinę dar vienu įdomiu kūriniu.
Pirmojoje šventėje dalyvavęs ir kalbėjęs biomedicinos mokslų daktaras Kęstutis Rainys teigė, kad bulvių Lietuvoje, lyginant su ankstesniais metais, auginama perpus mažiau. Numatoma, kad jų plotai dar mažės. Tam lemiamos įtakos turi kintantis mitybos racionas, nes dabar kitų daržovių ir įvairių vaisių valgoma žymiai daugiau ir ištisus metus.
Su šiais mokslininko teiginiais tenka sutikti. Pavyzdžiui, sovietmečiu pusė Skuodo rajono kolūkių specializavosi auginti bulves. Šiandien rajone nėra nė vieno ūkininko, kuris verstųsi tik bulvininkyste – tai neekonomiška. Štai aleksandriškis Adomas Statkus, specializavęsis bulvininkystėje, šiandien jų nebeaugina net savo stalui. Daugumai žemdirbių bulvių auginimas – tik pagalbinė ūkio šaka.
Tačiau bulvių košė ir cepelinai, tikėkime, nuo mūsų stalo dar negreit išnyks. Kartą vieno seminaro metu su jo dalyviais – mokytojais ir mokiniais – užėjau į Skuodo P. Žadeikio gimnazijos valgyklą papietauti. Mano nuostabai, dauguma pasiėmė bulvinės košės su spirgų padažu. Pabandžiau ir aš. Košė buvo skani, soti. Valgyklos vedėjos Žydronės Matutienės pasiteiravau, ar daug košės per dieną išverdama. Išgirdau, kad visą puodą  – apie 30 porcijų. Ne šiaip vienų bulvių, o tradicinės, šiame krašte nuo senų laikų mėgstamos pusinės bulvių košės, kuri verdama iš bulvių, miltų, pieno ir vandens. Su cepelinais neprasidedančios, nes daug laiko jų padarymas atima. Ir poreikio nesą. To, kad Skuode pagamintų, užšaldytų cepelinų galima nusipirkti parduotuvėse, nežinančios. Jų yra. Šiuos cepelinus gamina UAB „Versupis“ moterys, vadovaujamos Zitos Lukošienės. Padaro, užšaldo ir supakuoja po keturis į uždarus maišelius, ant kurių yra instrukcija, kaip ir kiek ilgai juos virti. Jų dažnai nusiperku vykdamas į svečius – puiki ir sveika dovana. Gavusieji iš pradžių nustemba, bet netrukus pradeda džiaugtis. Tokią dovaną nuvežiau ir nasrėniškiams, rengusiems skulptūros bulvei atidengimo šventę. Muziejaus direktoriaus žmona Violeta Čėsnienė sakė, jog šaldyti cepelinai buvę labai skanūs. Taigi žemaičiai bulvinius patiekalus mėgsta. Taigi gal dar šimtą metų mūsų mėgiama bulvė ir nebeišbus visų daržovių karaliene, bet, manau, kol bus bent vienas žemaitis, ant jo stalo ji ras deramą vietą. 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2007.04.12.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija