Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 4

Aple Šiauliū žemaitiu „Auda“ ė dar šin ton...
 
Stepuonavīčė Aleksėndra
 
2004 m. aple Mīkuolines, par pati bulbiakasi, Šiauliū kultūras cėntra Žemaičiu folklora ansamblis „Auda“ užkabėna 20 metus. Tun pruogo ivīka gražus pasibuvīms; asam unt tū linksmībiu pasikuorī. Sava švinties laukam dėdėliū ė mažū, kūdū ė išdiktiejusiu.
Ansambliū nu pat isikūrėma vaduovaun muzikonts, dainininks, kompozituorius, atvožnus ė gers žmuogus Žalneravīčė Mīkuols.
„Auduo“ visuokiun bova tun dalīviu: ė gėrū, ė baisē gerū; kū tin mačėj aiškintīs, kas vertiesnis. Je atvažiūset kumet pas mumis, pamatīsat patis. Vuo kīk anī tun dainū īr dainiavėn, tonciu trīpėn, jukūn prikrietėn, ledva patis atsirokou. Garsings tas ansamblis. 2002 m. žini ateji iš patiuos Italijas – „Auda“ apduovenuota GRAND PRIX.
Kolektīvs īr irašis 2 kompaktines plokšteles ė vėina kaseti. Ansamblietē īr apvažiavėn mažne vėsa Auruopa, pamatėn kėtus ė paruodėn savi, ne karta apduovenuoti. Išmuoviem pasižmuonieti,  padainiūtė ė i Seda – šuoni Telšiun ta Seda īr. Dainiavom, šuokom, unt sīnu lėpom iš linksmoma. Visīms baisē patėka, dar gavom už ačiu ėr i skrundi imesti. Priš kurī laika suplepom telepuonu su puoni iš Sedas. Ana vis apsukū, apsukū, tīsiā nasaka, ka nuorietum turieti musa naujausius īrašus. Buvau nakuklus ė anā pasakiau, ka tami kompaktėnemė diskė nier vītas, katra mun napatėktu – dainės širdi glosta, mozėkas vėsus galus kėlno. Pažadiejau kompakta dovėnā, vo paskiau ė klausu, kāp gīvenat?
–                Vīrā rūkīma, gierėma napamet, bobas – līžuve laidīma...
Klausaus ė mėsliju: būtumėt „Auduo“, tam laika nablėktu.
Muni tonkē pats vel’s už līžuve trauk. Šin karta nuoro papasakuoti, kāp aš pats tami ansamblī atsidūriau, kuoki buva mona pirma dīna „Auduo“. Jūkā jam anū prisiminus.
Mona pati Angieli ansambli jau bova pradiejusi lonkīti onkstiau. Anā baisē patink dainiavėms, ba tunciu anuos akeles ī liūdnas ė padīruses. Vīna dīna ana ė saka, ka būk ta ana tami ansamblī nator su kū šokti; musej muni tatā ana i tū ansambli ataiti. Nu tāp prikėba pri monis kap kuoki smala pri tekine ė dar primini, ka kur nagini, tin ė apartē ain. Mėsliju: šnekiek – līžuvis na vuotags, subinies napraplaks. Ontra vertus, nē vākā, nē kas... Užkėla nuors aiti. Napaduoruma tami ansamblī gal napadarīsu. Prasitariau, ka aisu. Pu kīk laika parsigalvojau, bet jug muotriškā jau nabatšauksi.
Ė tāp vīna dīna užsimečiau nanuvaltabīta barva ė sakau, ka jau galem aiti. Vo pu tuo... Ale tas mona pačiuos taisīmuos, tas bobutavimuos – kuntrībis reik maišus turieti. Unt galū gala susiruošiem ė išvesnojom dvijū su pate. Atejom pavielavėn. Šėrdis mun dūdas krūtinie. Misliju: pasibuovīsu ė spausu numėj.
Klausaus: aldija. Dėdėli, vuo jūkėmuos anū tinā, vo gegiejėms!
Mozėkontā grajij ne tāp sau, vo puo prakaito, ruoduos, ka nu tū anū grajijėma ė šlūta kerčiuo šuokinie. Pasilabinau ė šmurkteliejau kap žvėrblis i žabarīna pri longa, šalėp šiepas. Pot tuoks atgajos vies. Ajajačiau, dīvalačiau, kor aš patekau?! Pekla ciela tami repeticiju salie. Nusigondau – kū napabiegau. Ciekavijūs, kas īr kas. Žiūru – vīrā kap žagā. Vaduovs – tuoks „žalos“ vīroks. Kad ons tus muzikontus vicij, kad ans spaud, visīms ruoda dūd. Vo dainininkes tik blīkt akikiems, tik blīkt – varsta moni kap velniukā. Baigis su mozekontās, muotrėškuosės pakamandiejė. Tuos kap šėlkines palėka. Pu kuriuo laika pradieji kažkū aptarinieti. Vo mon kas, aš vīsuokius „Audas“ apduovėnuojemus apžiūrinieju – galībė anū.
Vo kor bovusi kor nebovusi moni jau vaduova žmuona Biruti šnekin. Pasiruoda, ka ana so šuokēs užsijem.
– Žinumās, ka šuokau, kāp tat, – atsakau. – Žiuogelius liūb šuoksma, londīsem pru kėts kėta...
Šnekas bėngės. Sostuoja vėsi dainininkā ratu; jū artiau sustuoji, jū geriau skomb. Vaduovs kāp tik pri mona šuona atsistuoje. Padainiava kelēs balsās priš metus išmuoktuos dainuos pradži – ė onšauki vėsi; gražums tū dainū, ka baimes. Musiau vaduovs gers specelists, dainiavimi ė grajijimi anam paslapčiū nier. Vīna ause klausuos, vo gėrd vėsus ė dā pats dainiū. Atsisokis i muni ūkatī:
– A patem dainiavėms patink? Akšen, stuok ė dainiūk.
Alpuks su Stapoku prasiskėr. Isetaisau ė aš i rata. Nedidelē tažinau nu kuo pradieti – žuodžiu nažinau; tikra čiderstva. Patīliukās pradedu – nieks nieka. Jū tuoliau, tū garsiau.
– Kuo če zindzeliūji? Balsa leisk laisvā, – met mon vaduovs.
Nu ė paleidau. Alpuks ka bluostelieje su alkūne munėj i pašuoni, ka ė žeželkas išlieki, akes apžlėba – stuovu ė dvasi gaudau.
Ok tu rokšmīžiau, mėsliju. Nesusizgrėbau anam iš karta tou patio atsidiekavītė. Dabar stuovu kap staba ištėkts ė matau, kāp pruo akis pralek vėsa mona vaikīsti. Gerā atmenu, kokī poiki buva kaima suejimā, kuokes mozekas buva. Skombtels liūb žaržuolā – vėsa suoda pri longun: pas kū piršlē? A būs stėklėnes šlepavuotas,  uzbuonā aprūtīti, vo po tam alaus dainioujontems, cibuliu, česnaku, iš pīpkas rasala vīpsuotuojems.
Puo biški pražvalbiejau, ale skausmus vės dā tuoks, ka i žemi kaskes. Vo daina skomb. Dīvuleliau mona, kāp gražē lingū tas onžvedies, vo kāp anam onšauk iš paskos. Šėrdis salie klausont. Gėrdu ė žema muotrėškas balsa – nu statē aksuominis. Gera balsa tor; ka matītumē, kas par dainiavems! Po to kīk ta pašnekieja ė viel užvedi daina. Aš tun vakara nabeišdrinsau prėsidieti. Grētā akis viel švīses pasidari. Tumet ė pats iš savis jūktis pradiejau; ale ė rēk žmuogū tāp iš karta isijausti, ka ni savis, ni kėtū nabgirdi...

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.12.20.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija