Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Gydžiau ir mylėjau arklius
 
Nusipelniusio veterinarijos gydytojo Prano Tamašausko atsiminimai
 
Su žemaitukais teko susidurti dar vaikystėje. Gimiau 1928 m. Gruzdžiuose. Tame miestelyje aš užaugau, mokiausi.
Mano vaikystės metais Gruzdžių dvaro arklidėse buvo laikomi iš Plungės perkelti žemaitukai. Atmintyje išliko nedideli, energingi, paklusnūs ir labai ištvermingi arkliai. Tuo metu jie buvo pagrindinė darbo ir transporto priemonė. Vietiniai gyventojai šalia stambesnių arklių laikė ir žemaitukus. Jie buvo naudojami visiems ūkio darbams, transportui, nes buvo stiprūs ir patikimesni už kitų veislių arklius, reikalaudavo nedaug pašaro. Žemaitukai galėjo dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, buvo tvirtų kanopų, galėjo važiuoti ir nekaustyti. Veždavo ar traukdavo vežimą porinis kinkinys.
Gyventojai su pagarba kalbėdavo apie žemaitukus.
Buvau jau paauglys, kai vieną žiemą kartu su tėvu dirbau miške. Tuo metu atvažiavo Gruzdžių veterinarijos technikumo direktorius Vladas Jusius ir pradėjo stebėti mūsų darbą. Žemaitukai tiesiog įsiręžę traukė vežimą. Direktorius, pamatęs mane uoliai dirbantį, priėjo ir pasakė: „Mokykis veterinarijos ir siek tikslo, kaip šitie žemaitukai“. Iki šių dienų man atmintyje išliko tuomet šie jo pasakyti žodžiai. Jie man darė didžiausią įtaką ir pasirenkant savo gyvenimo kelią.
Technikume dirbę arklių specialistai visaip populiarino žemaitukus. Prieš karą, apie 1934–1938 m., Gruzdžiuose vasaromis buvo rengiamos įvairios sporto šventės, vykdavo arklių lenktynės ir kitokios varžybos. Daug ką stebindavo, kad žemaitukai, būdami ūgiu mažesni už kitų veislių arklius, nenusileisdavo dideliems nei savo jėga, nei ištverme.
Kai mokiausi pradinėje mokykloje, dažnai lankydavomės Gruzdžių žirgyne. Prisimenu arklių prižiūrėtojų pasakojimus, kad žemaitukai – ramūs, ištvermingi, stiprūs, mažai pašaro sunaudojantys arkliai. Čia jie būdavo tinkamai prižiūrimi, kasdien gaudavo nustatytą kiekį avižų. Laikai buvo sunkūs, gyvuliams pašarų trūkdavo, tai miestelėnai kartais kiaulių šėrimui kaip pašaro priedą naudodavo arklių mėšlą, kuriame būdavo išlikę nesuvirškintų grūdų. Karui baigiantis, dalį Gruzdžių žirgyno arklių išgabeno vokiečiai, o arklidės sudegė. Dalis žemaitukų buvo paslėpta, ir jie išliko.
Po karo mokiausi Gruzdžių veterinarijos technikume, kur įgijau veterinarijos techniko specialybę. Mokantis technikume jau minėtas technikumo direktorius Vladas Jusius daug pasakodavo apie žemaitukus. Įsiminė ir veterinarijos gydytojas Stasys Dauskurdis, dėstęs gyvulių anatomiją. Tai buvo kūrybingas, meniškos sielos žmogus. Jis ėmėsi atkurti karo metu sunaikintas mokymo priemones. Netoli Gruzdžių buvo dvaro įrengtas gyvulių kapinynas. Vietiniai žinojo, kur buvo laidojami arkliai. Dėstytojui Daugskurdžiui vadovaujant teko dalyvauti restauruojant arklio skeletą bei ruošiant mokymo reikmėms jo kaulus. Taip pat mokėmės pažymėti arklių žymes.
Kolektyvizacijos metais technikumo moksleiviai Joniškio, Kuršėnų, Šiaulių apylinkėse turėdavo kastruoti eržilus. Pastebėjome, kad žemaitukų eržilai buvo labai judrūs ir vikrūs – juos kastruoti būdavo sudėtingiau, po atliktos kastravimo operacijos jie atsistatydavo greičiau nei kiti eržilai.
Dar daugiau žinių apie žemaitukus įgijau mokydamasis Lietuvos veterinarijos akademijoje. Profesorius Šniukšta paskaitose, kuriose mums dėstė kaustymo pagrindus, nuolat kaip pavyzdį pažymėdavo žemaitukų arklių kanopų taisyklingumą. Profesorius Aleksa, baigęs veterinarijos mokslus Varšuvoje, Akademijoje dėstė gyvulininkystę. Jis žemaituką įvardindavo kaip Lietuvos nacionalinį turtą, vertą pasididžiavimo.
1955 m. baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją ir buvau paskirtas dirbti Plungės rajono vyriausiuoju veterinarijos gydytoju (juo dirbau daugiau kaip 40 metų). Plungėje vėl susidūriau su žemaitukais. Čia sužinojau, kad nepriklausomos Lietuvos metais žemaitukai į Gruzdžius buvo atvežti iš Plungės.
Tuo metu man buvo gerai žinoma arklininkystės padėtis rajone. Kolūkiuose vieną arba du kartus per metus buvo tikrinami armijai skirti arkliai. Buvo vykdoma griežta arklių apskaita, atliekami tikslūs jų aprašymai pagal to meto nustatytą tvarką. Komisijoje buvo karinio komisariato atstovas, vyriausias zootechnikas (tuo metu – Gapšys) ir veterinarijos gydytojas (dažniausiai tekdavo dalyvauti man). Arkliai būdavo atrenkami ir užpildomi jiems skirti dokumentai (pasai), kiekviena jų grafa. Liteno lazda išmatuodavome arklio ūgį ties gogu, čiurnos apimtį, kūno ilgį. Kiekvienoje veterinarijos įstaigoje (veterinarijos punktuose, apylinkėse) buvo tam skirtos matavimo priemonės. Taip pat buvo atliekama numeracija (numerį išdegindavo kanopoje). Atrinktų arklių sąrašai ir arklių pasai būdavo saugomi atskirai. Atrinktus ir į sąrašus įtrauktus arklius buvo nurodoma laikyti atskirai, tinkamai prižiūrėti ir šerti.
Pagal matavimo duomenis (ūgis ties gogu 136–140 cm) bei eksterjerą pusė visų arklių Plungės rajone, mano nuomone, buvo žemaitukai ir jų mišrūnai. Šis žemaitukų ūgis neatitiko armijai skirtų arklių standartų. Todėl, gavus įsakymą „iš viršaus“, į rajoną iš „Nemuno“ žirgyno buvo vežami stambūs eržilai, ir kumelės planingai kergiamos. Tuo metu kolektyvizacija jau buvo pasibaigusi ir buvę tikrieji arklių savininkai tokiam arklių kergimui negalėjo priešintis – jie tokių teisių nebeturėjo. Tokio planingo veislinio darbo pasekmė – ženkliai sumažėjęs žemaitukų skaičius rajone. 1955 m. Plungės rajone buvo 21 kolūkis, kiekviename iš jų – vidutiniškai po 50 arklių. Taigi Plungės rajone 1955 m. žemaitukų arba jų mišrūnų turėjo būti apie 500. Praėjus penkmečiui, apie 1960-uosius, po sistemingo kumelių kergimo su stambiais eržilais, žemaitukų rajone liko labai mažai.
Remdamasis savo gyvenimo patirtimi galiu teigti, kad ir Gruzdžiuose, ir vėliau Plungėje, žemaitukai buvo panašūs tiek savo darbinėmis savybėmis, tiek eksterjeru. Žemaitukų ūgis buvo 136–140 cm, dažniausiai jie buvo bėri arba juodi; kitų spalvų žemaitukų buvo nedaug. Iš dažniausiai pasitaikančių šios veislės arklių žymių buvo žvaigždė arba siauras laukas (tarp akių platesnis laukas tęsdavosi ir siaurėdavo ties viršutine lūpa). Dažnai pasitaikydavo apie kanopas baltos galūnės (dažniausiai priekinės).
Visą savo didžiąją gyvenimo dalį gydžiau ir mylėjau arklius. Jie man brangūs ir dabar. 
 
Prisiminimus užrašė Diana Gendvilienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija