Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Boleslovo Zubavičiaus prisiminimai

1938 m., profesoriaus Igno Končiaus paragintas, prisiminimus apie Plungės kunigaikščius Oginskius ir gyvenimą jų dvare parašė apie 30 metų Plungės Oginskių dvaro prievaizdu dirbęs Boleslovas Zubavičius. Šių prisiminimų rankraštis saugomas Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje (MABRS F12). Žemaičių dailės muziejus turi šių prisiminimų kopiją. Pirmą kartą išsamiau, pateikdama pagrindinius svarbesnius prisiminimuose minimus faktus, šiuos prisiminimus visuomenei pristatė istorikė Jolanta Skurdauskienė („Kunigaikščiai Oginskiai dvaro tarnautojo akimis“. Žemaitis. 1999 m. gegužės 8 d., p. 2–3). Šiandien žurnale pateikiame keletą B. Zubavičiaus prisiminimų fragmentų (teksto kalba ir stilius taisyta).
 
„(...) Kunigaikštis (...) miegodavo per parą tik po 2 valandas. Taip kad atsiguldavo po 12 val. nakties ir 3–4 val. jau bėgiodavo po parką – žiemą ir vasarą. Buvo gražus žmogus, brunetas, vidutinio ūgio, gan drąsus ir puikios figūros. Plungėje pastatė rūmus ir keletą kitų pastatų. Parką (...) aptvėrė iš vieškelio pusės geležine tvora. Kas 3 metrai stovėjo iš plytų padaryti mūro stulpai. Nuo miesto ir iš pietų pusės dvaras buvo aptvertas geležine, iš šiaurės – iki 2 m. aukščio degtų plytų mūrine tvora. Iš užsienio pakvietė paukščių specialistų ir įveisė fazanų, kurių buveinei vakarinėje dvaro ansamblio dalyje pastatė mūrinius namus. Ten gyveno bazanterininkas. Jis perindavo ir lesindavo fazanus. Norėdamas juos sukviesti, kad palestų, du kartus per dieną – saulei patekėjus ir prieš saulėlydį – paimdavo triūbą ir pradėdavo ją pūsti. Išgirdę grojant, paukščiai sulėkdavo palesti.
Kunigaikštis M. Oginskis nuo Plungės vieškelio pusės į rūmus išpylė kelią ir įrengė gėlynus, padarė uždaromus vartus ir prie bromos ant mūrinių stulpų pastatė dvi meškas. Viena stovi iš šiaurės ant vieno stulpo, antra – ant kito stulpo iš pietų pusės. Ir abi stovi piestu viena priešais kitą. Ak, Dieve, kiek rusams tos meškos nepatiko, kiek jie dėl to šnipinėjo. O visa tai dėl to, kad tos meškos, anot jų, rodo kunigaikščio pagarbą žemaičiams.
Parke vaikščioti publikai nebuvo draudžiama. Vartai į parką nuo 10 valandos vakaro būdavo užrakinti, kad dvaro tarnautojai naktimis neitų į miestą latravoti. Kas norėdavo išeiti į miestą ir grįžti naktį, tas turėdavo prašyti sargų, kad atrakintų vartus, o jaunieji perlipdavo per tvorą. Nors žmonėms, nedirbusiems dvare, nebuvo uždrausta vaikščioti po parką, bet dažniau-siai jie eidavo tik iki administracijos pastato – be reikalo jie nedrįsdavo eiti toliau.
Poilsio dienomis, kai būdavo geras oras, 3–4  valandas po pietų grieždavo orkestras. Jei į parką koks šunelis įbėgdavo, tas tuoj pat būdavo nušaunamas, net ir tuo atveju, jei jis ir kokio aukšto dvaro tarnautojo. Jei kas nors iš „Bazanterukos“ pristatydavo į kasą šuns priusnelę (snukelį), dvi nosies skyleles, kasininkas už tai, kad nušovė šunį, sumokėdavo po 3 rublius, o už dvi varnos kojas – 50 kapeikų. Buvo iškelta nemažai bylų dėl tų šunų nušovimo. Kartą nušovė netyčia įbėgusią taikos teisėjo vyžlą (medžioklinį šunį). Ir teisėjas iškėlė bylą, bet nieko jis nelaimėjo, nes pilnas parkas buvo fazanų, o prie įėjimo į parką – užrašas, kad šunys parke bus šaudomi.
Žiemos metu abu kunigaikščiai išvažiuodavo į Peterburgą. Išsiveždavo po 6 liokajus, 6 vežikus ir 16–20 arklių. Ten jie keldavo balius. Svečių stalui iš Pungės parko į Peterburgą būdavo pasiunčiama po du–tris šimtus nušautų fazanų. Kunigaikščiai Peterburge išbūdavo po 4–5 savaites. Mes, Pungės dvaro tarnautojai, paskaičiavome, kad kunigaikščiams vienos dienos buvimas Peterburge kainuodavo apie 6 tūkstančius rublių, įskaitant vilos nuomą, tarnų, arklių išlaikymą ir kitas išlaidas.
Kasmet vasarą kunigaikščiai važiuodavo į Palangą ant kompieliaus (į kurortą) ir veždavosi kartu su savimi dvaro orkestrą, apie 20 arklių ir daugybę tarnautojų. Palangoje padarydavo avantiūrą – iškrėsdavo lenkams pokštą: kopose Plungės Oginskių orkestras pradėdavo griežti melodiją „Ant marių krašto, Palangos miestely“ (eilių aut. S. Valiūnas), labai panašią į lenkų himną – „Boże, coś Polskę“. Pradėjus tą melodiją griežti, lenkų patriotai nusiimdavo kepures ir atsiklaupdavo. Kunigaikštis pareiškė, kad mano orkestras groja „Ant marių krašto, Palangos miestely“, o tai, kas kada nors maunasi kepures ir klaupiasi, ne jo jau reikalas. Tegu valdžia tai uždraudžia daryti. Bet būtų buvę juoko, jei valdžia būtų pradėjusi drausti nusimauti kepures tada, kai to žmonės nori. Ir taip viskas pasibaigdavo.
Kai kunigaikštis būdavo savo namuose Plungėje, ant dvaro rūmų plevėsuodavo iškelta vėliava. Turi kas nors kokį reikalą su kunigaikščiu sutvarkyti, mato – kabo vėliava, tai ir eina pas jį. Kunigaikščiui išvažiavus iš dvaro, vėliava būdavo nuimama.
Žiemą švenčių proga, dažniausiai per Tris Karalius, visiems dvaro tarnautojams kunigaikščiai duodavo dovanų.
Arklidėse, prie rūmų maniežo, kur mankštindavo arklius, buvo apie 50 metrų stačiakampė, smilčių pripilta aikštelė. Ten pastatydavo po 4 stalus. Ant vieno stalo būdavo sudedamos brangios dovanos kunigaikščių svečiams, kurių būdavo 10 ar keliolika. Antras stalas būdavo skiriamas svarbiausiems tarnautojams, kuriems priklausė advokatas, kontrolierius, feršteris (vyriausias miškų prižiūrėtojas), kasininkas, vyriausias sodininkas (iš viso dvare dirbdavo trys sodininkai), vyriausias rūmų užvaizda (prižiūrėtojas), ūkio užvaizda. Jiems visiems, jų žmonoms ir vaikams taip pat duodavo dovanų. 3 stalas būdavo skiriamas užvaizdų padėjėjams, raštvedžiams, liokajams ir daugeliui kitų, kurie taip pat būdavo pakviečiami su žmonomis. 4 stalas būdavo skirtas Olgopolio (Plungės dvaro palivarko) darbininkams ir jų žmonoms. Prie šio stalo būdavo pakviečiami ir rūmų arklidės darbuotojai. Ateidavo kunigaikštis, jam į parankę įsikibusi žmona, o už jų – svečiai. Dvariškiai jų jau laukdavo – visi iki vieno. Tada kunigaikštis su kunigaikštiene prieidavo prie vyriausio miškų prižiūrėtojo ir pasakydavo: „Prašau, pone Pšibilski, padėti už mane mano žmonai išdalinti dovanas“. To Pšibilskiui labai pavydėdavo advokatas ir kontrolierius; kodėl ne juos, o miškų vedėją kunigaikštis pakviečia padėti išdalinti. (...) Tiems, kuriuos kunigaikštienė myli, ji pati paskirdavo dovanas. Prie kiekvieno stalo: vienam – geresnė, kitam – prastesnė dovana. Atsimenu kaip šiandien: pavadino mane kunigaikštienė prie stalo ir sako: „Prašau, pasiskirkite“. Aš nebeišmanau, ką imti. Miškų prižiūrėtojas mane mylėjo kaip artimą giminaitį. Tas ir sako: „Kon jemi, jimk vatinką skūrėnė“. Aš ją ir pasiėmiau. Gavęs ant stalo buvusią gerą skūrinį vatinuką, pabučiavau kunigaikštienei ranką. Tas dovanas, kur brangesnės, kunigaikštienė nupirkdavo įvairiuose miestuose ir parsiveždavo į Plungę. Paprastesnes į rūmus iš Plungės krautuvių pristatydavo žydai. Vienam raštininkui kunigaikštienė paskyrė kažkokią rašymo knygą, o jis norėjo gauti drobės marškiniams ar kokį medžiagos gabalą kitam drabužiui. Raštininkas nenorėjo imti tos popieriaus knygos tad ir sako: „Ponia kunigaikštiene, popieriaus aš turiu“. Kunigaikštienė užpyko: „Dar neužganiedintas?“ Raštininkui tokios mažos vertės dovana buvo paskirta todėl, kad jis mėgo flirtuoti, o to kunigaikštienė labai nemėgo.
Kunigaikštis visur kišdavosi į dvaro reikalus, nors ir turėjo prižiūrėtojus.
Visiems tarnautojams, ne taip, kaip Rietave, Plungėje už darbą būdavo apmokama viskas iki grašio. Jei kas iš tarnautojų nusikalsdavo, nors ir kažką pavogtų, į teismą neduodavo, apmokėdavo jam už atliktą darbą ir pašalindavo. Už padarytą klaidą, kai dvaras patirdavo tik mažą skriaudą, jokios bausmės nebūdavo. Už neteisybę tai pašalindavo. Plungėje tarnavęs žmogus nesunkiai galėjo gauti vietą ir aplinkui buvusiuose dvaruose. O tas, kuris būdavo anksčiau tarnavęs Rietave, jei užeidavo pas tokius grafus kaip Pliateris, Tiškevičius ir kiti, vietos negaudavo, nes šie žinojo, kad Rietavo kunigaikštis nemoka tarnautojams pinigų, šie pragyvenimui turi pasivogti.
Tais laikais automobilių nebuvo ir kunigaikščiai į Mažeikius ar Klaipėdą iki Bajorų važiuodavo 4 arkliais ir kas 15 ar 20 kilometrų juos keisdavo naujais. Iš anksto tie arkliai su arklininkais būdavo pasiunčiami į sustojimo punktus ir ten laukdavo atvažiuojančių kunigaikščių. Atvažiuoja, pakinko kelionei jau parengtus arklius ir vėl šie lekia lygiu keliu kiek tik išgali risčia, ir į kiekvieną kalną – zovada. Važiuojant, jei liokajus ką nors pamatydavo kelyje šmėžuojant, triūba ir iš tolo sutriūbydavo, kad suktų iš kelio.
Arklių žirgyne kunigaikščiai turėjo beveik apie šimtą ir buvo jie suskirstyti po „čverkas“ (keturis), o kiekvienas ketvertas turėjo savo numerį – 1, 2, 3, 4, 5. Bėrų buvo apie 6 ketvertus, buvo juodai keršų ketvertas, buvo gelsvų, kaštoninių, juodų. Daugiausiai – vietinės veislės, bet gana augaloti, surinkti vienodo aukščio ir spalvos. Labai didelių arklių buvo tik keli ketvertai. Jais važiuodavo į bažnyčią. Tų arklių, ruošdamiesi į ilgesnę kelionę, neimdavo, nes juos saugojo, bijojo, kad šie nepastiptų, nes nebuvo tikri, kad, netekę jų, turės galimybę įsigyti tokių naujų. Tie didieji arkliai būdavo perkami užsienyje, veislynuose, ten, kur tokius gražius augindavo. Dvaro arklidėse dirbo 10 vežikų ir vyriausias rūmų vežėjas. Važiuodami naktį, užsidegdavo žibintus, tad kelyje nepasitaikė jokios nelaimės.
Kunigaikštis, kol jaunas buvo, miškų vedėjo nesamdė. Laikė kelis žvalgus ir tie važiuodavo kleimyti (žymėti) miško. Jie, nors kunigaikštis algą ir mokėdavo, dažniausiai savo pareigų sąžiningai nevykdydavo, važinėdami po kaimus įprasdavo girtuokliauti. Tada kunigaikštis nutarė samdyti feršterį (vyriausią miškų prižiūrėtoją – vedėją). Bet žvalgai ir eiguliai, kurių buvo 24, feršterį dažniausiai išėsdavo iš šių pareigų – pradės susitarę meluoti, prikalbės visokių dalykų kunigaikščiui ir šis feršterį pašalina iš darbo. Bet vieną kartą kunigaikštis Vokietijoje pasamdė aukštus mokslus baigusį miškininką – lenką poną Pšibilskį iš Poznanės. Neilgai trukus miško tarnautojai, kaip jiems buvo įprasta, vėl pradėjo feršterį skųsti kunigaikščiui. Pšibilskis, būdamas energingas, sąžiningas, darbštus, supratęs miškininkų intrigas, sušaukė visus eigulius, žvalgus, raštininkų padėjėjus ir pasakė: „Jei kuris iš tamstų be mano leidimo nueisite pas kunigaikštį, tai pašalinsiu iš tarnybos“. Kartą pašaukė kunigaikštis vieną iš miško žvalgų pas save, o šis sako, kad neis, nes jei eis, jį feršteris iš darbo pašalins. Po to kunigaikštis dar kelis miškų žvalgus ir eigulius pakvietė ir visi patvirtino, kad tikrai feršteris prisakė be jo leidimo neiti pas kunigaikštį. Pastarasis tai palaikė didžiausiu įžeidimu. Jis pasivadino feršterį Pšibilskį ir paklausė, ar tikrai šis miškų darbuotojams nurodė, kad šie neturi teisės eiti pas kunigaikštį kol negaus feršterio leidimo. Feršteris pasakė, kad taip. Tada kunigaikštis pasakė, kad dvare jis yra nebereikalingas ir gali dangintis lauk. Bet feršteris, turėdamas geležinę valią, neklauso – važiuoja, miškus matuoja kaip matavęs. Važiuoja vieną dieną, antrą, trečią... Ketvirtą dieną grįžta iš miško pavargęs, nes daug dirbo, o žmona jam sako:
Buvo atėjęs budintis kunigaikščio griežikas (griežikai budėdavo) ir pasakė, kad kunigaikštis kviečia ateiti. Kai jis nuvyko pas kunigaikštį, jam į rankas įdavė voką, kuriame buvo įdėta 500 rublių dovanų. Paėmęs paketą, feršteris kunigaikščiui pasakė, kad nepaklausė jo ir neišvažiavo dėl to, kad žinojo, jog kunigaikščio kaprizai praeis ir jis įsitikins, kad miškų tarnautojai feršterį skundžia dėl to, jog nori kunigaikščio mišką naikinti ir girtuokliauti. Po to paaiškino, kad miško darbuotojams uždraudė eiti pas kunigaikštį negavus feršterio leidimo dėl to, kad šie šmeižtais neužsiimintų ir kunigaikščio neklaidintų. Taip jaunasis feršteris liko Plungėje. Po šio įvykio jokiomis melagystėmis miškų tarnautojai nebeužsiiminėdavo. Vadovaujant feršteriui, jie padarė miškų planus, sutvarkė miškų ūkį, gaudavo leidimus parduoti medieną užsienio šalių pirkliams. Greitai kunigaikštis iš miško pradėjo gauti dideles pajamas. Kol nebuvo to feršterio, keli valsčiai vis vogdavo mišką iš Plungės dvaro. Dabar panašių dalykų nebebūdavo.
Pagal planą tais laikais būdavo leidžiama kirsti tik 60-ąją dalį turimo miško. Iš Peterburgo kasmet atvažiuodavo visos Rusijos imperijos vyriausias miškų vedėjas. Tam svečiui feršteris iškeldavo didžiausias vaišes. Jam, žinoma, duodavo ir didžiausius kyšius (pinigais), todėl Plungės dvaras nebijodavo kirsti miško daugiau – nebuvo pavojaus, kad už tai jam paskirs bausmę. Dėl tokio apsukrumo ir atsidavimo dvarui feršteris iš visų dvaro tarnautojų buvo labiausiai kunigaikščio gerbiamas. (...)
Kunigaikščio žemės ūkis buvo labai apleistas. Statybos, rūmų puošybos ir kiti reikalai atimdavo daug laiko, ten buvo nukreipiama daug darbininkų ir dirbančių arklių. Dėl to kiti darbai dažniausiai nukentėdavo – kartais javai net lauke apsnigdavo ir dvaro reikalams grūdus reikėdavo pirkti. Pirkliai iš to nemažai uždirbdavo. Dvare buvo apie 30 jaučių. Jais ardavo laukus.
Sunkiausiai būdavo tarnauti prie dvaro, ūkyje, nes nuolat reikėjo grumtis su gamta, pasitaikydavo daug skundų ir melagysčių. Ūkio darbininkai labai daug laiko sugaišdavo prižiūrėdami kunigaikščių gėles. Jas reikėdavo sodinti, ravėti, prižiūrėti. Buvo 3 ogorodnikai (labiau tikėtina, kad čia kalbama apie sodininkus, o ne apie daržininkus - red. p.). Gėlynų būdavo labai dideli plotai. Dvaro šienas, dobilai, javai darbininkų laukia, o šie parke bovijasi... (...).
Kunigaikščio patarėju visais klausimais buvo netoli gyvenęs senas dvarponis, jau daugiau kaip 90 metų turėjęs žmogus.
Alksnėnų dvaro šeimininkas Sakelis (jis mirė prieš karą) buvo turtingas žmogus. Jis laikė labai gražius arabų veislės žirgus. Išprašė Sakelis iš kunigaikščio Sanguškos arabų veislės eržilą, kumelę ir augino pas save arabų veislės žirgus. Tačiau nors jie ir buvo labai gerai prižiūrimi, kasmet užaugdavo vis silpnesni ir silpnesni kol galop ir visai tos veislės žirgams keliamų reikalavimų nebeatitiko.
Vieną kartą kunigaikštis M. Oginskis man pasakė, kad veisliniams arkliams pritrūkęs šieno, ir paliepė kur nors jiems nupirkti apie 10 vežimų šieno. Aš sakau:
– Kam pirkti, aš išviliosiu jo iš Sakelio.
– Ką tu kalbi? Jis iš tavęs pasityčios ir neduos, – pasakė kunigaikštis.
Aš sėdau ant grynakraujo arabo veislės arklio ir nujojau į Alksnėnų dvarą pas Sakelį. Nujojęs įeinu pas Sakelį. Šis tuoj savo seseriai Kamilijai liepia įnešti vyno, obuolių, medaus. Aš sakau:
– Ačiū, esu nuliūdęs ir nieko nenoriu.
– No, no, vo kas yra, ar kas atsitiko?
– Taip. Blogai. Kunigaikštis nuliūdęs – žirgyne arkliai, gero šieno negaudami, žvengia. Ponas Sakelis tokio taip pat tikriausiai neturi.
(Pasakiau taip, nors ir žinojau, kad pas Sakelį šimtas vežimų gero šieno laikoma antriems metams).
– Ak, jūs, galgonai! Aš turiu, bet neduosiu. Taupykite žiemą ir nepritrūksite.
Pasidarė ant širdies linksmiau, kad ponas Sakelis tikrai turi to šieno. Tada priėjau prie panos Kamilijos, 85 metų senutės, ir paprašau jos, kad ši, kaip kad buvo žadėjusi anksčiau, pavaišintų... O Sakelis toliau varo:
– Aš turiu, bet neduosiu. Ir vėl pradeda mane kolioti.
Aš tada jam pradėjau pritarti, kad tikrai, kaip ir sako ponas Sakelis, Plungės dvaro rūmų ir arklidės prižiūrėtojai yra kalti, kad iš anksto neparūpino tiek šieno, kiek jo reikia, kad tų pašarų netaupo, bet juk arkliai nekalti, o jie dabar badauja...
Pana Kamilija įnešė medaus, obuolių, vyno. Vaišinamės. Aš vėl pradedu:
– Pone Sakeli, viliuosi, kad duosite šieno.
– Duosiu tačiau tik keturis vežimus, bet ne dešimtį.
Ir pradėjau lygtis: aš noriu gauti 11, anas siūlo 5 vežimus, aš – 10, anas siūlo 6. Išprašiau 8 vežimus. Grįžau į dvarą, ryte paėmiau 12 vežimų, į kuriuos po du arklius įkinkyta. Nuvažiavęs pas Sakelį, 8 vežimus palikau žardienoje, o 4 paslėpiau už daržinės. Kai suėjom į daržinę, Sakelis ir klausia, kodėl atvažiavome su 12 vežimų („furmonų“), jei tik 8 vežimus šieno žadėjo. Pasakau, kad pasiėmiau daugiau darbininkų, kad greičiau prikrautume.
– Na, tu mane neapgausi, – pasakė šis. Vis dėlto per visokias apgavystes ir vargus tą dieną į Plungės dvaro arklides parvežėme 12 vežimų šieno. Po to nuėjau pas kunigaikštį ir pasakiau, kad darbas atliktas ir papasakojau, kaip vakar derėjomės, kaip kunigaikščiui nuo Sakelio kliuvo... (...). Šis, tai išgirdęs, kad šoks iš vietos:
– Kodėl jam, kodėl ne man? (...)
Po savaitės man vėl teko apsilankyti pas Sakelį ir vėl gerti vyno, valgyti medaus ir obuolių.
Nors manęs kunigaikštis Oginskis neliepė, bet aš nuėjau pas rūmų kasininką ir į jo dokumentus įrašiau, kad tokių ir tokių metų tokią dieną iš Sakelio paėmiau 12 vežimų šieno; visa, kas būdavo paimta – grūdai, šienas ar medžiagos – visad prieš Naujuosius metus kasininkas Sakeliui apmokėdavo.
Kartą aš nuėjau pas miškų feršterį ir neradau namie nei jo, nei jo žmonos, o tik jų sūnų – 7 metų amžiaus. Jis man sako:
– Pone Boleslovai, ar žinai naujieną?
– Na, kokią?
– Plungės Kunigaikštis Mykolas Peterburge kortomis pralošė 100 tūkstančių rublių.
– Juk meluoji? Ale tikrai! Juk kunigaikštis kortomis nelošia!
Vaikas vėl:
– Tikrai!
– Vo iš kur tu žinai? – klausiu, o šis man atsako:
– Atėjo pas mano papą (tėvelį) dvaro kasyrius (kasininkas) ir papasakojo, kad važiavo į Peterburgą užmokėti.
Kunigaikštis pinigų niekam pats neišmokėdavo, visada – kasininkas. Mes, dvariškiai, tą žinią supratome kiek kitaip – į Peterburgą buvo vežamas kyšis... Nežinojome iš pradžių tik kokiu tikslu tai daryta. Tada Plungės kunigaikštis prie ciecoriaus (caro) rūmų buvo Kamer Junker. Praėjus mėnesiui po to, kai davė kyšį, gavo paaukštinimą – tapo Kamer (kunigaikštis tada galėjo gauti caro rūmų titulą Kamerher - red. p.). Kai buvo Nikolajaus II karūnacija, Rietavo ir Plungės kunigaikščiai dalyvavo iškilmėse. Jų metu Plungės kunigaikštis turėjo nešti ciecoriaus vėliavą. Pas mus tuo metu rūmuose buvo laisvos dienos.
Kunigaikštį M. Oginskį kaimynystėje gyvenę grafai kritikuodavo, kad šis prastai ūkininkauja, nes tik miškų ūkis jam davė dideles įplaukas, gryno pelno.
Kunigaikštis ir pats suprato, kad reikia ieškoti išeities. Sumanė patarimo prašyti dvarponio Parčiauskio, kuris gyveno Jokūbavo dvare, buvo baigęs universitetą, įsigijęs agronomo specialybę ir labai pavyzdingai tvarkė savo ūkį. Jis atvažiuodavo į Plungės rūmuose rengiamus pokylius, per Mykolines. Paprašytas kunigaikščio, Parčiauskis pradėjo kiekvieną mėnesį po vieną kartą atvažiuoti į Plungę ir rūpintis Plungės Olgopolio dvaro reikalais. Prieš tai jis buvo iškėlęs sąlygą, kad ūkio užvaizda (prižiūrėtojas) klausys tik Parčiauskio nurodymų.
Po to Plungės kunigaikščių Oginskių ūkio reikalai pasitaisė: augo puikūs galvijai, dvaras pradėjo pardavinėti grūdus; visi pradėjo girti Plungės dvaro ūkį. Tačiau kartą Peterburge, kunigaikščiui M. Oginskiui būnant baliuje pas rusų ministrą, kažkas tai iš pokylio dalyvių pradėjo girti Parčiauskio ūkininkavimą. Tada prie jų priėjo kunigaikštis ir sako:
– Ponai, ar tamstos kalbate apie tą Parčiauskį, kuris pas mane dirba ekonomu?
Taigi kunigaikštis čia jį pristatė ne kaip kaimyną ir patarėją, bet tiesiog kaip kokį eilinį tarnautoją, imantį algą. Na o pokalbio dalyviai žinojo, kad Parčiauskis yra Oginskių kaimynas ir važinėja į Plungę darydamas gera. Tada jie sėdo ir parašė Parčiauskiui laišką, kuriame buvo pasakyta, kad kunigaikštis M. Oginskis jį vadina ekonomu. Nuo tos dienos Parčiauskis į Plungę nebevažinėdavo. Praėjus kuriam laikui, kunigaikščių Oginskių ūkio reikalai vėl nusmuko. Kunigaikštis mėgo gandus, visokias intrigas, tai ūkio užvaizdos (prižiūrėtojai) čia ilgai neužsibūdavo, o jiems dažnai keičiantis, geros tvarkos ir nereikėjo laukti.
Kunigaikštis M. Oginskis kurį laiką buvo Tešių apskrities maršalka, tai yra bajorų bylų vedėjas. Tai buvo aukšta – visų didžiausia tarnystė – apskrityje. Imant naujokus į rusų kariuomenę, jis turėdavo būti komisijos pirmininku. Kunigaikštis, būdamas didelis lenkų patriotas, visada bajorus nuo kariuomenės atleisdavo, nes nenorėjo, kad tuo atveju, jei kiltų dvarponių sukilimas (jį vis planuodavo rengti), kad bajorai kariautų brolis prieš brolį, lenkas – prieš lenką. (...)
Kunigaikštis per savo vardines (Mykolines) keldavo balių ir savo svečiams rengdavo medžioklę, ne kartą ir parodą. Medžioklė vykdavo pirmiausia. Ji būdavo rengiama Pušinskių kaime, apie 5 kilometrai nuo Plungės, prie Gondingos pilies, palei Minijos upę, kur yra labai gražios vietos. Tie plotai priklausė Astreikiui, bet šis leisdavo čia rengti medžioklę. Už tai Astreikis valdė 12 hektarų, nemokėdavo kunigaikščiui nuomos už ganyklą. Bet kartą per tą medžioklę įvyko incidentas. Vardinių proga kunigaikštį Mykolą Oginskį pasveikino Kaltinėnų dvaro grafas Volmeris. Kunigaikštis pakvietė jį į varduvių proga rengiamą balių. Kunigaikščio brolis Bogdanas Oginskis su Kaltinėnų grafu Volmeriu bylinėjosi dėl miško ribų, nes jų miškai ribojosi ir dėl tų ribų nebuvo sutarimo. Medžioklės metu grafas Volmeris, negavęs medžioklės vedėjo leidimo, pasitraukė iš savo vietos. Pastebėjęs tą, kurio dėl tos bylos nekentė, Bogdanas Oginskis šalia stovintiems pasakė:
– Žiūrėkit, tas kvailys grafas vaikšto, neprisilaikydamas medžioklės. – Ištaręs tuos žodžius, ištiesė šautuvą ir į grafą Volmerį paleido keletą šūvių. Nušauti nenušovė, nes kunigaikštį ir grafą skyrė apie 120 ar 130 žingsnių, bet vis dėlto grafas nukentėjo: viena kulka kliudė veidą, antra pervėrė ausį ir kepurės brylių. Kilo didžiausias sujudimas, visi pradėjo šaukti, kad peršautas grafas Volmeris. Visą kaltę dėl tų šūvių sumetė eiguliui. Ir pasklido žinia, kad pas kunigaikštį per Mykolinių medžioklę eigulys peršovė grafą, nes juk sarmata (gėda) sakyti, kad svečias peršovė svetį. Korespondentai tą įvykį aprašė laikraščiuose.
Grafas Volmeris po incidento tuoj išsiruošė į Klaipėdą ir per Mykolines daugiau medžioti nevykdavo. Pušinskynėje medžioklių daugiau ir neberengė. Jos vykdavo Plungės dvaro ganyklose.
Prieš Mykolo Oginskio vardines eiguliai eiguvose paskelbdavo kad gyventojai suneštų į dvarą savo namuose auginamus zuikius. Atnešdavo apie 150 gyvų zuikių. Už tai gyventojams duodavo virbų vežimą, po 50 kapeikų už kiekvieną zuikį. Eiguliai kiekvieną pavasarį iš lapių olų pririnkdavo apie 15 mažų lapiukų. Po to eigulys Budzinskis juos iki Mykolinių šerdavo. Tam jis iš dvaro gaudavo grūdų. Lapiukus šerdavo miltų koše ir pienu, kartais dvėseliena. Tai, kad žvėrys yra auginami medžioklėms, dvaras slėpdavo. Mykolinių dieną anksti iš ryto į medžioklės vietą paslapčia skryniose atveždavo lapes ir zuikius. Iš dvaro paimdavo apie 60 varovų su tarškynėmis. Kai svečiai, gavę medžioklės vedėjo nurodymą, sustodavo, pasigirsdavo pirmojo trimito garsai, kiškius ir lapes, laikytus atokiau nuo visų akių, iš skrynių paleisdavo, varovai, barškindami tarškynėnis, pradėdavo eiti link medžioklėje dalyvaujančių svečių. Zuikiai ir lapės taip pat palengva pradėdavo bėgti link svečių, o šie, juos pamatę, šaudo. Ir koks būdavo svečio užsiganėdinimas (pasitenkinimas), jei jam pavykdavo nušauti dvi ar tris lapes, 5–6 zuikius. Žodžiu, visi likdavo užganėdinti.
Kartą kunigaikštis Liubomirskis su Rietavo kunigaikščiu Bogdanu per medžioklę susiginčijo dėl lapės. Vienas sakosi nušovęs ir antras. Tas ginčas vos ne iki dvikovos išaugo. Garbusis teismas taip tą ginčą išspendė: lapę nušovė tas, kurio šūvis buvo paskutinis; tai buvo  kunigaikštis Liubomirskis.
Pasibaigus medžioklei, visas nušautas lapes (jų būdavo po keliolika) sudėdavo vieną šalia kitos ir nufotografuodavo. Tą patį darydavo ir su zuikiais; jų nušautų būdavo apie šimtą.
Kartą jaunas kunigaikštis Radvila atsiklaupė ir, būdamas per žingsnį nuo sudėtų lapių, paleido šūvį į visas lapes ir taip, kad jo paleista kulka visas pusiau perkirto. (...)
Aš per Mykolines eidavau prižiūrėti varovų, kad nepagadintų medžioklės. Vos ne kas dešimtas iš varovų būdavo eigulys ir žiūrėdavo, kad varovai nenueitų į priešingą pusę. Pasibaigus varymui (tai visada vykdavo 10 valandą ryte), visi svečiai apstodavo kunigaikštį ir prašydavo, kad būtų dar vienas varymas. Bet kunigaikščio skryniose jau tuščia, tad nebėra ką varyti, o juk paslapties neatskleisi... Tada kunigaikštis ir sako:
– Matote, aš gal ir sutikčiau, bet kunigaikštienė laukia visų prie pusryčių stalo. Taigi negaliu. Ir visi parvažiuodavo į rūmus.
Parodos Plungėje būdavo rengiamos ten, kur dabar yra geležinkelio stotis. Dažniausiai pirmosios vietos būdavo skiriamos kunigaikščiui M. Oginskiui už žemaitukus, o Sakeliui už – arabų veislės arklius. Visi tie žemaičių arkliai būdavo nupirkti iš valstiečių. Sakelis buvo arklių mylėtojas ir žinovas. Pamatęs pas valstietį puikų arklį, sustodavo ir sakydavo:
– Žmogau, vesk arklį kunigaikščiui.
Pripirkdavo M. Oginskis tokių arklių ir rodydavo juos parodoje. Dėl to greitai jis žemaičių arklių augintoju buvo pradėtas vadinti. Iš pradžių jo dvare auginami žemaičių arkliai būdavo skirti darbui ir parodoms netikdavo.
Kartą kunigaikštis nuvažiavo į Minską pas grafą Čapskį, kur vyko paroda, ir per parodos proga surengtus pietus pradėjo šalia sėdinčiam grafui girtis. Plungės kunigaikštis nebuvo baigęs aukštųjų mokslų, tačiau buvo labai pasikėlęs, išdididus. Visi grafai tuo stebėdavosi, laikė tai kvailyste. Kunigaikštis grafui Čapskiui sako:
– Tie žmonės, kurie grafui nebenori tarnauti, eina pas mane.
Tai jis pasakė dėl to, kad norėjo, jog visi šalia sėdintys stebėtųsi, kad taip gera tarnauti Plungės kunigaikščių dvare. Tada grafas Čapskis paklausė, kuris, pas jį anksčiau tarnavęs, atbėgo pas Oginskius.
– Ogi ūkio komisierius Nimiričius, – atsakė M. Oginskis.
Dieve, kad pradėjo visi plyšti iš juoko!
Grafas buvo išsilavinęs (baigęs aukštus mokslus), labai iškalbingas, sąmojingas, tad atrėžė:
– Patariu Tamstai nebegrįžti namo, iš anksto išsižadėti dvaro, nes tas žmogus Tamstai jau yra parengęs kriminalinę bylą ir, jei dvaro jam neatiduosi, tai per jį gali patekti į kalėjimą.
Grafas jau buvo pergyvenęs panašią istoriją su tuo Nimiričium. Grafas turėjo bravorą, buvo išsiėmęs savo vardu leidimą jį laikyti. Nimiričius pradėjo bravare pagamintu spiritu nesąžiningai prekiauti, iš to „šmukulį“ (biznį) varyti ir dar iškėlė bylą prieš grafą. Daug tada grafas patyrė išlaidų, kol apgynė dvaro interesus.
Taip tąsyk, būdamas svečiuose, per  neapdai-rumą kunigaikštis Mykolas Oginskis apsijuokė.
Plungės dvaras dalyvaudavo įvairiose parodose. Jose rodydavo žirgus, kitus dvare išaugintus gyvulius, žemaičių audinius. Tokiose parodose M. Oginskis yra patyręs ir nemažai visokių nuotykių.
Kartą, kai vienas Plungės dvariškis (raštininkas) buvo išsiųstas su eksponatais – įvairiais žemaičių audiniais ir dvaro gyvuliais – į Minsko parodą, šis ten jam įduotus pinigus pragėrė. Parodai pasibaigus, visi iš jos išvažinėjo, o kunigaikščio gyvulių neišleidžia, laukia, kol užmokės plungiškiams priskaičiuotą sumą. Plungės dvaro kasininkas iš dvariškio gauna telegramą, kad šis, esą, Minske pametęs pinigus. Kasininkas siunčia telegramą į Vilnių kunigaikščio Pesliako rūmų prižiūrėtojui, kad šis važiuotų į Minską ir apmokėtų Minsko parodai. Greitai po to visą tą istoriją aprašė laikraščiai. Kunigaikštis M. Oginskis iš Minsko grįžo nuliūdęs, piktas – pyko ant visų, kad šie jam nepasakė, jog į parodą pasiųstas tarnautojas yra girtuoklis (šis neseniai tarnavo dvare ir kunigaikštis iki to laiko jį mažai pažinojo). Po šio įvykio tas raštininkas iš dvaro tarnautojų buvo atleistas. (...)“

  


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija