Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

ŽEMAITUKAI
 
Kazimieras Prušinskas
 
Ištakos
Iš viso pasaulyje žinoma daugiau negu 300 arklių veislių. Trys iš jų yra lietuviškos: žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji. Iki šiol arklininkystės specialistai bei arklių augintojai nesutardavo, ar žemaitukai ir stambieji žemaitukai yra skirtingos veislės vienu pavadinimu, ar tos pačios veislės dviejų tipų arkliai. 1995–2000 m. Lietuvos gyvulininkystės institute, SPUAB „Vilniaus žirgynas“, SPUAB „Sartų žirgynas“ ir pas pavienius šios veislės arklių augintojus nuosekliai buvo dirbama nustatant žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų arklių eksterjerą, kūno matus, indeksus ir augimo spartą. Tyrimų rezultatai parodė, kad žemaitukai yra universalūs poni tipo arkliai, o stambieji žemaitukai – važiuojamojo tipo arkliai. Tai, kad skirtingi šių arklių kūno matai, tipas, panaudojimas, specialistams sudarė prielaidas daryti išvadą, kad žemaitukai ir stambieji žemaitukai turi būti vertinami kaip dviejų skirtingų lietuviškų veislių arkliai.
Žemaitukai turi unikalią genetinę informaciją. Manoma, kad jie kilę iš Rytų stepinių tarpanų, o į Lietuvą pateko kartu su indoeuropiečiais – maždaug prieš 5 tūkstančius metų ir XIX a. pab. – XX a. pr. formavosi kartu su lietuvių tauta. Žemaitukų veislė yra davusi pradžią trakėnų veislei (ji išvesta 1732 m. žemaitukų ir prūsų kumeles kryžminant su grynakraujais jojamaisiais, Danijos ir arabų veislės žirgais), Lietuvos sunkiųjų arklių veislei ir stambiajam žemaitukui, kurie, kaip ir žemaitukai, šiandien priklauso vietiniam genofondui,   yra saugomi. Žemaitukų veislė pripažinta saugotina ir tarptautiniu mastu, ji įtraukta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.
Žemaitukai – viena seniausių arklių veislių Europoje. Ji žinoma nuo VI–VII a., rašytiniuose šaltiniuose pradėta minėti prieš 700 m. Daugiau apie juos pradėta rašyti nuo 1554 m. Viduramžiais žemaitukai garsėjo kaip viena geriausių pasaulyje kovinių žirgų veislė. Jie kaip puikūs kovos žirgai labiausiai išgarsėjo XIII–XIV a. vykstant lietuvių karams su kryžiuočiais. J. Kraševskis, rašydamas apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais, pažymėjo, kad „(...) šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta“. Sėkmė lietuvius ilguose ir varginančiuose karo žygiuose lydėjo neatsitiktinai – jie turėjo daug ir puikių (greitų, tvirtų, ištvermingų) žirgų. Tai buvo ne kas nors kitas, o žemaitukai.
Nuo XIX a. žemaitukai dažniau pradėti naudoti darbui žemės ūkyje, transportui, eksportui.
Šiandien Lietuvoje vieningai sutariama, kad žemaitukai – ne vien mūsų tautos istorijos ir kultūros reliktas, bet ir neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas.
 
Savybės
Šie arkliai nedidelio ūgio (aukštis ties gogu 128–142 cm), krūtinės apimtis – apie 165–180 cm, įstrižas liemens ilgis – 136–148 cm, plaštakos apimtis – 17–18 cm, svoris – 360–420 kg. Dažniausiai žemaitukai būna bėri, juodi ir pilki, pasitaiko ir tamsiai sartų, juodbėrų, pelėkų, bulanų. Žemaitukų kūnas gana masyvus, tačiau kojos – plonos ir tvirtos. Tai šiems arkliams suteikia manevringumo ir judrumo. Dėmesį atkreipia žemaitukų daili išvaizda (eksterjeras), harmoningas kūno sudėjimas, laisva, grakšti eisena. Jie ištvermingi, stiprūs, atsparūs infekcijoms, tvirtos konstitucijos, ilgaamžiai, stiprūs, energingi, paklusnaus, patiklaus charakterio, tad nesunkiai valdomi, nereiklūs, neišrankūs pašarams, vislūs ir ilgaamžiai, gerai prisitaikę prie vietos sąlygų. Romanas Žebenka, rašydamas apie šiuos arklius, pažymi: „žemaitukai yra nedideli, tvirto sudėjimo, labai stiprių kojų arkliai. Turi gerą risčią, gerai išvystytą priekinę korpuso dalį. Nedidelė galva, tiesus profilis, plati kakta. Mažos, labai judrios ausys ir didelės, gyvos akys suteikia galvai protingą išraišką. Kaklas palyginti trumpas, gražiai išlenktas, stiprus, ypač eržilų“. Visas tas per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes jie gerai perduoda savo palikuonims.
Žemaitukai pasižymi savo universaliu darbingumu. Jie tinkami dirbti šeimos ūkyje, važiuoti, jodinėti. 1927 m. Z. Mockus apie žemaitukus rašė: „Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80–100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas“.
Šiuos arklius šiandien rekomenduojama naudoti vaikų jojimo sportui, turizmui, hipoterapijai. Žemaitukai tinkami išjodinėjimams, lenktynėms, dresūrai. Planuojama, kad ateityje, pagausėjus žemaitukų populiacijai, jie bus viena iš populiariausių veislių eksportui. Specialistai rekomenduoja šių arklių įsigyti ne tik individualių, ekologinių ūkių šeimininkams, kur šie arkliai gali būti universaliai naudojami (kaip darbo jėga, reprezentacijai, gyventojų pramogoms – karietiniam važiavimui, jodinėjimui ir kt.), bet ir reabilitacijos centrams (hipoterapijai), vaikų jojimo klubams (konkūrams, išjodinėjimui, lenktynėms), turizmo bazėms (pramogavimui). Žemaitukai geri pagalbininkai ir raitajai policijai, cirko artistams. Šios veislės arkliai sutraukia daug lankytojų buities muziejuose, nacionaliniuose parkuose, gerai pasirodo konkūruose, maratonuose, karietinio, figūrinio važiavimo varžybose, poni klasės arklių varžybose.
 
Atsidūrus prie išnykimo ribos
XIX a. II p. Lietuvoje žemaitukus pradėjo išstumti kitų veislių arkliai, kurie turėjo didesnę traukiamąją jėgą. Žemaitukai buvo pradėti kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei kitų veislių arkliais. Suprasdami, kad žemaitukų veislė dėl savo unikalumo ir kaip istorinis-kultūrinis reiškinys, faktas neturi išnykti, didelį darbą tais metais atliko Plungės ir Rietavo kunigaikščiai Oginskiai: Irenėjus Oginskis (1808–1863) ir jo sūnūs – Mykolas (1849–1902) ir Bogdanas (1848–1909) bei jų pasekėjai, darę didelę įtaką ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos kultūriniam, ekonominiam gyvenimui.
Kunigaikštis Irenėjus Oginskis ir jo sūnūs Mykolas bei Bogdanas kurdami visuomenines organizacijas (draugijas) ir aktyviai patys jose dalyvaudami, vadovaudami joms, organizuodavo žemaitukų veislės arklių dalyvavimą arklių ir kitokio pobūdžio parodose, rūpindavosi, kad šios veislės arkliai būtų išvežami ir į užsienio šalyse rengiamas tarptautines arklių parodas.
Lietuvoje organizuotose žemaitukų veislės arklių parodose geriausiais pripažintų arklių šeimininkams būdavo skiriamos gana nemažos premijos. 1998 m. liepos 1–31 d. laikraštyje „Gimtinė“ [Nr. 7(111)] išspausdintame Eleonora Ravickienės straipsnyje „Žemaitukai Rietave ir Plungėje“ rašoma: „Raseiniuose vykusiose žemės ūkio parodose žemaitukų augintojams apdovanoti kasmet skirta po 200 rub. 1873 m. parodoje apdovanoti 21 žemaitukų (18 eržilų, 3 kumelių) savininkai. 1874 m. parodoje – 24 žemaitukų augintojai. Įdomi 1875 m. žinia: finansų ministro raštas pranešė, kad žemaitukų augintojams premijuoti Raseiniuose bus paskirtas vienas aukso ir 5 sidabro medaliai. Tų pačių metų liepos mėnesio Raseinių gyvulių globos parodoje buvo 21 žemaitukas, 5 prižiūrėtojams teko sidabro medaliai.“
Tokios parodos būdavo organizuojamos ir Rietave. 1876 m. Raseinių gyvulių draugijos Rietavo skyrius surengė parodą, kurioje dalyvavo 5 žemaitukai. Skyriaus vadovui Mykolui Oginskiui (Plungė) šioje parodoje įteiktas garbės diplomas (aukso medalio jis atsisakė).
Carinės Rusijos metais valdžia netoleruodavo Lietuvos vardo populiarinimo. Žemaitukų arklių veislės augintojai rado išeitį – jie pavadindavo savo išaugintus žemaitukus lietuviškais vardais ir, dalyvaudami su šiais arkliais tarptautinėse parodose, iškalbingai pristatydavo Lietuvą pasauliui.
XIX a. pab. kartu su kunigaikščiais Oginskiais Lietuvoje žemaitukų arklių veislės išsaugojimu rūpinosi ir Alksnėnuose gyvenę didikai Sakeliai, Kretingos grafas Tiškevičius, Gauruose gyvenęs Fišeris, keletas kitų didikų. Visa tai padėjo išsaugoti žemaitukų arklių veislę. Įvertinant Irenėjaus Oginskio nuopelnus išsaugant Lietuvoje žemaitukų veislės bandą, tais laikais daug kas šios veislės arklius Irenėjaus Oginskio arkliais vadindavo.
1879 m. buvo įsteigta Raseinių žemaitukų veislės arklių veisimo skatinimo draugija. Jau minėtame straipsnyje E. Ravickienė rašo: „Žmonės, kurie rūpinosi žemaitukų išlaikymu, suprato, kad pavienė veikla neveiksminga. Reikėjo steigti draugiją. Iniciatorius buvo Bogdanas Oginskis. Draugijai steigti leidimas gautas 1881 m. birželio 24 d. Oficialus vadovas – Kauno generalinis gubernatorius V. Mielnickis, tikrasis – B. Oginskis. Draugijos tikslas: išsaugoti žemaitukų veislę, įsteigti žirgyną, rengti parodas. Lėšos buvo menkos – 10 rub. stojamasis mokestis, ne mažiau 10 rub. kasmetinis mokestis. Dalį pinigų surinkdavo už eržilus. Keletą žemaitukų padovanodavo draugijos nariai.
Žirgynui steigti reikėjo 60 tūkst. rub. M. Oginskis pasiūlė savo žirgyne Plungėje laikyti 6 žemaitukų kumeles ir 1 eržilą už 1 000 rub. per metus. 5 000 rub. draugijai paskolino I. Komaras. Oficiali žirgyno įsteigimo data 1883 m. kovo 13 d. Tais metais Plungės žirgynas ir draugijos nariai turėjo 14 arklių. Tais metais Raseiniuose įvyko arklių paroda ir žemaitukų lenktynės. Dviejų varstų nuotolis įveiktas per 7 minutes ir 30 sekundžių.
1890 m. tarp 1879 m. Raseiniuose įkurtos draugijos narių kilo nesutarimų ir jie suskilo į dvi dalis. Vieni liko draugijoje, tačiau jos pavadinimą pakeitė kitu – Raseinių draugija darbinio ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti, o antrieji, tarp kurių buvo kuni-gaikščiai Bogdanas ir Mykolas Oginskiai, įkūrė Rietavo draugiją žemaičių veislės arklių platinimui skatinti. 1890 m. liepos 27 d. Plungės žemaitukų žirgynas buvo likviduotas. Apie 10 čia buvusių arklių nupirko B. Oginskis ir juos padovanojo Rietavo draugijai žemaičių veislės arklių platinimui skatinti. Šios draugijos žirgynas buvo įkurtas B. Oginskio palivarke Girėnuose (Plungės krašte – 11 km į pietryčius nuo Rietavo). Žirgyno direktorius buvo B. Sakelis. 1891 m. čia buvo laikomi 23 žemaitukai. Didelis dėmesys skirtas parodoms, į kurias žemaitukus jau pristatydavo ir ūkininkai.
1892 m. tokios parodos vyko Varniuose ir Rietave. Žemaitukai buvo rodomi ir tarptautinėse parodose. 1900 m. Paryžiaus parodoje Rietavo žemaitukas apdovanotas aukso medaliu.
1909 m. kovo 23 d. mirė B. Oginskis. Tuomet, matyt, baigėsi Žemaitukų draugijos veikla, nes apie tolimesnę veiklą dokumentų nerasta.“
Žemaičių dailės muziejaus darbuotojų surinktomis žiniomis, Mykolas Oginskis 1875 m. įkūrė Gyvulių globos draugijos Rietavo skyrių. Tais pačiais metais Rietave šios draugijos vardu pradėtos rengti žemės ūkio parodos. Jos vyko 1875, 1876, 1878, 1881 m.
Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo Žemaitukų veisimo draugijos vicepirmininkas. 1883 m. jis draugijai skyrė patalpas savo dvaro žirgyne, kuriame iš pradžių buvo 6 žemaitukų veislės kumelės (2 draugijos, o 4 priklausė M. Oginskiui) ir 1 eržilas.
Mykolo Brenšteino straipsnyje „Plungė Telšių apskrityje. Jos praeitis ir dabartis“ nurodoma, kad „Mykolo Oginskio pastangomis 1899 ir 1901 m. surengtos dvi žemės ūkio ir gyvulininkystės parodos, kurios vietos ūkininkams suteikė daug paskatų“.
Vertingi ir jau minėtame E. Ravickienės straipsnyje pateikti duomenys apie tvarką, buvusią Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio žirgyne. Autorė rašo, kad „ (...) nevedę arklininkai gyveno žirgyne, kuriame buvo įvairių pertvarų arkliams, patalpų karietoms, pakinktams taisyti. Arklininkų vadovas buvo vyresnysis furmonas (vežėjas - red. p.), visada pasitempęs, baltais krakmolytais marškiniais. Mokė tvarkos, prižiūrėjo arklininkų darbus. Gerai prižiūrimi arkliai davė dvarui pajamų. Jų pirkti atvykdavo pirkliai net iš Prūsijos.
Kumeliukai vasaras praleisdavo aptvare (dabartiniame stadione). Žirgyno viduje buvo didelė keturkampė patalpa, kur žiemą prajodinėdavo arklius. Darbiniai arkliai, avys, karvės buvo laikomi Plungės dvaro palivarke (buvusių kareivinių zonoje), kiaulės – „kiaulių ulyčioj“ (buvusios pirties vietoje). Vėliau ta gatvė pavadinta Vandens gatve, dabar – Salomėjos Nėries. Nepriklausomybės laikais, statant kareivines, ūkiniai pastatai palivarke buvo nugriauti, tarp jų 2 kumetyno namai. Iš jų plytų pastatyta Plungės ligoninė (Telšių g.).
Atšilus orui, arkliai buvo varomi į ganyklą. Prižiūrėdavo senstelėjusieji, nebenorį daug miegoti, nes darbiniai arkliai buvo ganykloje naktį. Tiems prižiūrėtojams pasislėpti nuo lietaus buvo namelis – būda ant 4 rąstų. Išganius ganyklą, būda būdavo perkeliama į kitą vietą su arkliais, kur laukdavo arklininkų vaikai. Susėdę jie šaukdavo įvairiais balsais. Po to dvare – vaišės. Tokios buvo tradicijos, kurios siejosi su arkliais (ir su žemaitukais)“.
 
Žemaitukai XIX a. pab. – XX a. pr.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje auginamų žemaitukų veislės arklių banda sparčiai didėjo. Iš lietuvių nemažai žemaitukų tais metais įsigijo latviai, vokiečiai, belgai, anglai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kasmet parduodavo iki 30 tūkst. arklių. Vėliau, vykstant karui, politinėms ir ekonominėms permainoms, žemaitukų arklių veislė vėl atsidūrė ant išnykimo ribos: 1918–1919 m. Lietuva prarado apie 70 proc. žemaitukų veislės arklių.
Visuomenei, ypač žemaitukų arklių veislės puoselėtojams, raginant, Lietuvos žemės ūkio ministerija 1922 m. Plungėje, buvusio kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro arklidėse, įkūrė Valstybinį žemaitukų arklių žirgyną. 1934 m. šis žirgynas buvo perkeltas į Gruzdžius. Žemaitukai čia buvo auginami ir Antrojo pasaulinio karo metais. Vienu metu šioje bandoje būdavo apie 150 arklių. Beje, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje organizuotuose arklių išbandymuose dalyvaudavo ir žemaitukai ir ten būdavo užfiksuojami itin geri žemaitukų veislės arklių rezultatai jėgos bandymuose, lenktynėse vežimėliais ant ežero ledo, ilgose distancijose (60–80 km) risčia.
1944 m. atsitraukdami vokiečiai iš Gruzdžių išsivarė visus šiame žirgyne buvusius arklius, o arklides sudegino. Anot E. Ravickienės, gyventojams Gruzdžiuose pavyko nuo vokiečių išsaugoti tik 6 žemaitukų veislės arklius.
Po Antrojo pasaulinio karo žemaitukų veislės arklių išlikimui vėl iškilo grėsmė. Žemaitukų veislei sparčiai nykstant, jų jėgos išbandymai – darbingumo vertinimas, aiškinantis jų šuolio galingumą, greitį risčia ir ištvermę, nebebuvo praktikuojami, išskyrus stambiųjų žemaitukų.
1948 m. J. Petraičio iniciatyva Telšių apskrities Biržuvėnų tarybiniame ūkyje įkurta nedidelė žemaitukų veislės arklių ferma, į kurią buvo surinkti žinomi išlikę šios veislės arkliai: 2 metų eržiliukas Erelis (per 10 metų buvo išauginti 45 jo palikuonys) ir iš Gruzdžių apylinkių surinktos veislės dokumentus turėjusios kumelės.
Nuo 1948 m. duomenys apie veislinius žemaitukus buvo įrašomi į bendras valstybines arklių kilmės knygas. Šie įrašai buvo nenuoseklūs, todėl nebuvo galima susidaryti tikrojo žemaitukų veislės arklių būklės bei tobulinimo eigos vaizdo.
1959 m. Lietuvos Vyriausybė žemaitukų auginimo reikalais pavedė rūpintis Vilniaus valstybiniam žirgynui. Tais pačiais metais žemaitukų veislės arklių banda iš Biržuvėnų perkelta į Vilniaus valstybinį žirgyną. Gerinant bandos kokybę, siekiant, kad būtų išvengta kraujomaišos, tais metais iš Estijos ir Lenkijos į Vilniaus valstybinį žirgyną buvo atvežta po vieną vietinės veislės eržiliuką. Nuosekliai dirbant, žemaitukų veislės arklių banda Lietuvoje gerokai padidėjo. Įvertinant šiuos nuopelnus, Vilniaus valstybinio žirgyno ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos arklininkystės specialistams paskirta Romano Žebenkos 1-oji premija. Laikui einant, Vilniaus valstybinis žirgynas jau turėjo galimybę pats parduoti veislinius žemaitukų arklius Lietuvos ir užsienio šalių žirgų augintojams. Prof. J. S. Šveisčio pasiūlymu iš Vilniaus valstybiniame žirgyne išaugintų žemaitukų buvo įkurtos dukterinės veislinės bandos Molėtų rajono Alantos technikume, Kėdainių rajone veikusiame žemdirbystės instituto Terespolio skyriuje, Radviliškio rajono Vėriškių eksperimentiniame ūkyje bei Anykščių rajono Elmininkų bandymų stotyje.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1990 m.) prasidėjusi kolūkių griūtis vėl pakirto šaknis žemaitukų veislės populiacijai. Tai lėmė ne tik pasikeitusios politinės, ekonominės sąlygos, bet ir sutrikęs veislininkystės sistemos darbas šalyje. Didžioji dalis dukterinėse bandose buvusių žemaitukų tais metais kaip pajinis turtas buvo išdalintas privatiems asmenims. Dalis eržiliukų po to buvo iškastruota, pradėta naudoti kaip darbiniai arkliai, o dauguma kumelaičių eksportuota – išvežta ir parduota Vokietijoje bei Lenkijoje. Šie procesai didesnės įtakos nepadarė tik Vilniaus valstybinio žirgyno žemaitukų arklių veislinei bandai.
1994 m. žemaitukų veislės arklių Lietuvoje buvo mažiausiai per visą šios veislės gyvavimo laikotarpį – tik 30 suaugusių veislinių arklių ir 12 prieauglio (tada žemaitukai sudarė tik 0,03 proc. nuo bendro Lietuvoje auginamų arklių skaičiaus).
 
Atgimimas
Vienas iš pirmųjų žemaitukų veislės arklių išsaugojimu XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje ėmė rūpintis Lietuvos gyvulininkystės institutas. Jo vadovas prof. J. Šveistys su bendradarbiais pagal Vilniaus valstybiniame žirgyne vedamus veislininkystės dokumentus ir arklių realizacijos sąrašus išaiškino keletą Lietuvoje likusių grynaveislių žemaitukų kumelių ir 3 eržiliukus. Jie buvo nupirkti ir atgabenti į Lietuvos gyvulininkystės institutą. 1994–1995 m. čia buvo suformuota veislinė žemaitukų banda, kurią papildė ir iš Vilniaus veislinio žirgyno nupirktos kelios veislinės žemaitukų kumelės bei iš šio žirgyno išnuomotas veislinis eržilas. 1994 m. parengta šios veislės arklių išsaugojimo programa, imtasi kitų veislininkystės priemonių – žemaitukų monitoringo, ūkinių-biologinių savybių tyrimų ir kt.
Vėliau institutui į talką atėjo 1997 m. pradžioje įsteigta Žemaitukų arklių augintojų asociacija. Visa tai vėl davė teigiamus rezultatus – padėjo sustabdyti veislės nykimo procesą.
2000 m. parengta ir išleista pirmoji žemaitukų veislės arklių kilmės knyga, į kurią įtraukti 104 veisliniai žemaitukai. 2001 m. pradžioje Lietuvoje buvo 110 grynaveislių žemaitukų, 2004 m. rugsėjo 1 d. – 191 žemaitukas, iš jų 70 veislinių kumelių, 22 veisimui licencijuoti eržilai ir 99 jaunikliai. 2005 rugsėjo 1 d. Lietuvoje priskaičiuota 219 žemaitukų veislės arklių, iš jų: 27 eržilai, 84 kumelės, 108 kumeliukai.
Pastaraisiais metais Lietuvoje daug dėmesio skiriama žemaitukų veislei žemaitukų veislės viduje. Žemaitukai naudojami ir gerinant kitas veisles, konsoliduojant stambųjį žemaituką į atskirą veislę su atskiru pavadinimu.
Dabar žemaitukai auginami šiose veislinėse bandose: Lietuvos gyvulininkystės institute – tel. (8~422) 65 383; SPUAB „Vilniaus žirgynas“ – tel. (8~52) 469 091; Lietuvos liaudies buities muziejuje – tel. (8~346) 47 233; Šeduvos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje – tel. (8~422) 44 410. Veisliniai žirgai taip pat auginami 16 kitų augintojų ūkiuose (informaciją apie juos teikiama Žemaitukų arklių augintojų asociacija buveinėje tel.: (8~45) 469 187, 8 698 34 963.
Valstybė remia žemaitukų veislės arklių augintojus. Iki 2004 m. valstybė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariams – žemaitukų augintojams, kurių arkliai yra 3 m. amžiaus, įvertinti ne žemesne kaip Elito ar pirma klase, dalyvauja grynojo veisimo programoje, vykdo arklių laikymo, priežiūros, auginimo reikalavimus, kasmet skirdavo dotacijas (600 Lt už kumelę ir 800 Lt už eržilą). Nuo 2004 m. valstybės dotacijas pradėjo gauti tik veislines bandas įregistravę arklių augintojai (išsamiau apie tai – 2003 m. kovo 25 d. žemės ūkio ministro įsakyme Nr. 3D–127 „Dėl paramos veisliniams gyvuliams įsigyti teikimo taisyklių“ ir „Dėl veislininkystės rėmimo taisyklių patvirtinimo“).
Pastaraisiais metais Lietuvoje atliekamas darbas sudarė sąlygas žemaitukų veislės arklių skaičiui didėti, tačiau dėl įvairių aplinkybių vis dar išlieka didelis pavojus, kad ši veislė gali išnykti. Viena iš svarbiausių priežasčių – per mažas mūsų, lietuvių, tarp jų ir žemaičių, pilietiškumas. Didelio poreikio auginti tokius arklius savo ūkiuose (darbo, pramogų, reprezentacijos reikmėms) vis dar nėra, nors nuo seno žemaituklai vadinami ŽEMAIČIŲ arkliais. Nedaug kas iš mūsų jaučia pilietinę pareigą prisidėti prie to, kad ši unikali arklių veislė būtų išsaugota ir išpopuliarinta pasaulyje.
 
Lietuvos muziejuose
Žemaitukai auginami ir Lietuvos muziejuose. Pirmiausia – Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. 2003 m. pradžioje čia jų buvo 5 (1 eržilas ir 4 kumelės). 2001 m. pavasarį iš šio muziejaus kumelaitę Audrą įsigijo Žemaičių muziejus „Alka“. Ji pradėta auginti šio muziejaus padalinyje – Žemaitijos kaimo buities muziejuje (vedėjas Gediminas Šatkauskas), kuris veikia Telšių miesto pakraštyje. Abu šie muziejai – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai.
2001 m. Juozapinių naktį kumelė Audra susilaukė palikuonės. Rinkti jai vardą buvo pakviesti visi rajono moksleiviai. Vardynos įvyko 2001 m. gegužės 14 d. – mažylei suteiktas Astros vardas. Abu žemaitukai čia auginamai iki šiol. Tikimasi, kad Audra artimiausiu laiku susilauks dar vieno palikuonio.
 
Literatūra:
1. E. Danilevičius. Oi, žirge žirge. – V., 1986.
2. E. Ravickienė. „Žemaitukai Rietave ir Plungėje“ // Gimtinė, Nr. 7 (111)
1998 m. liepos 1–31 d..
2. S. Svetlauskas. Kiekvienas arklys reikalingas
3. Informacinis leidinys Žemaitukai – seniausia lietuviška veislė.
3. Interneto prieiga http://www.lgi.lt/zemaitukai/.

 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija