Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žemaičių Versalio istorija, turtai ir jų likimas
 
Danguolė Želvytė
 
Plungės kunigaikščių Oginskių rūmai ir jų šeimininkai
 
Kunigaikščių Oginskių dvaro ansamblis, kuriame dabar veikia Žemaičių dailės muziejus – vienas iš geriausiai išsilaikiusių tokių ansamblių Lietuvoje. Jis šiandien daugelio vadinamas Žemaičių Versaliu. Rūmus pastatė, juos puoselėjo kunigaikštis Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis. Rūmų architektas buvo vokietis Karlas Lorencas, darbų vykdytojas – vokietis Gotvydas Šrankė. Rūmai užbaigti įrengti 1886 m.
Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Plungės miestelis ir žemės palei Babrungą yra priklausę keliems didikams. Pirmasis Plungės dvaro valdytojas buvo Mykolas Aleknavičius. Po jo dvare šeimininkavo Stanislovas Kazimieras Voina ir Vaclovas Krišenšteinas. Plungės dvaras taip pat kurį laiką yra priklausęs Karpiams, Goštautams, Valavičiams. 1770 m. Seimo nutarimu Vilniaus vyskupui Ignui Masalskiui Naugarduko vaivadijoje priklausęs Liachovičių miestelis kartu su kitomis jo valdomis buvo iškeistas į Plungę. Taip Plungės dvaro šeimininku tapo Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. Šiam 1795 m. mirus, dvaras atiteko jo giminaitei Apolonijai Masalskytei ir jos vyrui grafui Vincui Potockiui. Potockiams nusigyvenus, Rusijos carienė Jekaterina II Plungę 1806 m. padovanojo savo favoritui grafui Platonui Zubovui (kai kurie tyrinėtojai rašo, kad Plungė P. Zubovui atiteko dar 1795 m.). 1873 m. iš grafo palikuonio Aleksandro Zubovo dvarą nupirko kunigaikštis Mykolas Oginskis.
Savo laiku Plungės dvaras plačiai garsėjo. Rūmai išsiskyrė gražia architektūra ir juose sukauptomis meno vertybėmis. Dvarą garsino ir čia veikusi muzikos mokykla, jos parengiami muzikantai, kurie sudarė dvaro orkestro muzikantų branduolį.
Dabar dvaro teritorija priklauso Plungės rajono savivaldybės žinioje esančiam Žemaičių dailės muziejui, kuris 1994 m. buvo įkurtas kaip pirmasis regioninis dailės muziejus Lietuvoje. Šio dvaro teritorijoje artimiausiu laiku turėtų pradėti veikti ir Žemaitijos kultūros ir turizmo informacijos centras.
Tuo laiku, kai čia pradėjo kurtis Žemaičių dailės muziejus, tiek centrinio, tiek ir kitų dvaro ansamblio statinių vidus jau nebepriminė Oginskių laikų didybės. Taip atsitiko dėl to, kad rūmų ansamblis, dar 1902 m. netekęs savo tikrojo šeimininko, ėjo iš rankų į rankas.
Po M. Oginskio mirties rūmų kompleksu apie dešimtmetį rūpinosi jo žmona Marija Skuževska. Pirmojo pasaulinio karo metais čia šeimininkavo vokiečiai. Nuo 1922 m. rūmuose veikė „Saulės“ gimnazija, o vėliau – Žemės ūkio mokykla. Vėliau jie iki 1953 m. stovėjo nenaudojami. 1953 m. Plungės Oginskių rūmų ir parko kompleksą savo žinion perėmė Lietuvos žemės ūkio ministerija. Buvo nuspręsta į šiuos rūmus iš Rietavo perkelti Žemės ūkio technikumą. 1959 m. Plungės Oginskių rūmai pradėti atstatyti, kiek tai įmanoma prisilaikant jų pirminio projekto. 1961 m. darbai buvo užbaigti, rūmuose įsikūrė Plungės vidurinė mokykla. 1965–1994 m. čia veikė Plungės statybininkų mokykla. 1993 m. rūmuose buvo pradėtas formuoti Žemaičių dailės muziejus, kurio rinkinių pagrindą tuo metu sudarė jam perduoti Plungės koplyčioje veikusio kraštotyros muziejaus eksponatai. Žemaičių dailės muziejus iškilmingai atidarytas 1994 m. liepos 16 d., vykstant Antrosios pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymui Plungėje. 1995 m. sausio 1 d. jam perduotas visas dabartinis Oginskių rūmų ir parko kompleksas.
 
Plungės rūmų muziejus
 
Rengdami šią publikaciją, ilgai vartėme Žemaičių dailės muziejuje sukauptą archyvą, kuriame jau yra nemažai šių rūmų istoriją liudijančių dokumentų, straipsnių, nuotraukų. Kai kurie autoriai, pasakodami apie Plungės kunigaikščių Oginskių turėtas meno vertybių kolekcijas, nedviprasmiškai linkę teigti, kad Oginskiai Plungės dvare buvo įkūrę šeimos muziejų ir turėjo didelę bei turtingą biblioteką. Žinių apie tą muziejų yra išlikę ne itin daug. Kiek išsamiau apie jį 1910 m. rašė „Tygodnik Wilenski“. Turtingiausia, pasak  ano metų liudininkų, buvo Oginskių šeimos portretų kolekcija, kurią sudarė daugiau kaip 100 tapybos, miniatiūros, skulptūros kūrinių. Prie ypatingai vertingų daiktų buvo priskiriami ir M. Oginskiui priklausę du sidabriniai etmono skeptrai, auksinis diržas, dvi sidabrinės šovininės, ordinai, masonų ženklai, tabokinės. Turėjo Plungės Oginskiai ir numizmatikos kabinetą. M. Oginskis buvo sukaupęs ir archeologinių radinių – daugiausia iš Raseinių, Telšių, Šiaulių apylinkių. Savo verte garsėjo ir Oginskių šeimos archyvas, kurį tvarkė dr. J. Paškovskis. Biblioteka garsėjo ypatingai senais ritininiais rankraščiais. Mirus M. Oginskiui, visos šios vertybės tapo jo žmonos Marijos Skuževskos-Oginskienės nuosavybe (mirė 1945 m. kovo 22 d.).
Žinoma, kad per Pirmąjį pasaulinį karą, konkrečiai 1915 m., nemažai brangenybių iš Plungės kunigaikščių Oginskių rūmų buvo paslėpta Plungės bažnyčios zakristijoje. Tuo metu čia buvo saugomi XVI a. pagaminti dramblio kaulu inkrustuoti baldai, juodo medžio spintelės, keli biustai, bareljefai, skulptūros, statulėlės iš marmuro, masonų ženklai, tabokinės, gobelenai, sidabro rinkiniai, 32 Oginskių giminės portretai, dailininkų Kanaleto (Bernardo Beloto), M. Bačiovelio, J. B. Lampio ir kai kurių kitų žymių menininkų tapyti paveikslai, didelis numizmatikos rinkinys. Dalį šių turtų vėliau perėmė Valstybinė archeologijos komisija.
Kai kurios Oginskių bibliotekos knygos yra patekusios į Vilniaus universitetą, Kauno Vytauto Didžiojo, Kauno technikos universitetą, M. K. Čiurlionio galeriją (1923 m.).
Paulius Galaunė yra rašęs, kad 1925 m. M. K. Čiurlionio galerijoje iš Plungės Oginskių rūmų rinkinio buvo 296 vienetai įvairių meno bei kultūros, buities eksponatų (MKČ direktoriaus O. Daugelio pateiktais duomenimis, 1988 m. jų jau buvo išaiškinta 311 – red. p.).
Šiandien nedidelė dalis Oginskių rūmų meno vertybių saugoma ir Telšiuose veikiančiame Žemaičių muziejuje „Alka“ bei Plungėje įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje.
Išsamų straipsnį („Iš senųjų M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijų“) apie Plungės kunigaikščiams Oginskiams priklausiusias meno vertybes, knygas ir dabartinę jų saugojimo vietą dar 1988 m. „Menotyros“ šešioliktame numeryje paskelbė dabartinis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. Atsižvelgiant į tai, kad šio leidinio tiražas buvo nedidelis ir daugeliui šiandien jau sunku susirasti minėtą publikaciją, autoriaus sutikimu, šiame žurnalo numeryje pakartotinai spausdiname šio straipsnio fragmentą (žr. publikaciją „Iš senųjų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijų“ – p. 51–57).
 
Paieškų ir bendradarbiavimo prasmė
 
2005 m., pažymint Mykolo Kleopo Oginskio 240-ąsias gimimo metines, apsilankius Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje, dėmesį patraukė ne tik naujai padaryti gausiai iliustruoti spalvingi stendai, pasakojantys apie Plungės ir Rietavo kunigaikščius Oginskius, jų gyvenimo ir darbų tyrinėtojų pastangas įamžinti šių iškilių žmonių atminimą Lietuvoje ir kaimyninėse Baltarusijos bei Lenkijos valstybėse, bet ir keletas Oginskių portretų ir ano meto dvasią perteikiančių paveikslų, kuriuos Rietavo muziejui deponavo Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus (prieš tai šie kūriniai buvo eksponuojami Žemaičių dailės muziejuje Plungėje). Gražus šių muziejų bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol. Norisi tikėtis, kad tokie ryšiai vieną dieną gali išaugti ir į didžiulę, seniai visų Oginskių gerbėjų lauktą parodą, na kad, pavyzdžiui, ir „Meno vertybės iš Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro“. Be abejo, tokią parodą lengviausia būtų surengti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, nes čia, kaip matyti iš O. Daugelio publikacijos, saugoma didžioji šiandien žinomų Plungės kunigaikščiams Oginskiams priklausiusių meno vertybių dalis. Tačiau tokioje parodoje galėtų dalyvauti ir kitos institucijos, kurių rinkiniuose taip pat yra vertybių iš Plungės dvaro. Faktas tas, kad tokioms parodoms reikėtų ilgai ir atsakingai rengtis. Daugelis net ir seniai dirbančių muziejų, bibliotekų iš karto šiandien negalėtų pasakyti, kas konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis į jų instituciją yra patekę iš vieno ar kito dvaro, ne išimtis ir Rietavo bei Plungės Oginskių. Kiek tokios parodos organizatoriams į talką galėtų ateiti ja bene labiausiai suinteresuoti Žemaičių dailės muziejaus ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus darbuotojai? Jų pajėgos šiandien ne itin didelės, tačiau noras žinoti – didžiulis. Taigi šiems geranoriškai dirbantiems žmonėms reikia palinkėti sėkmės, jaukaus, supratingo bendro interesų lauko ir tinkamos darbų koordinacijos.
Na o mes grįžkime prie Plungės kunigaikščių Oginskių rūmų...
Paminklų konservavimo instituto 1980 m. parengtoje buvusių Plungės centrinių dvaro rūmų istorinėje-meninėje apybraižoje rašoma, kad „1956 m. gegužės mėnesio pradžioje rūmų pietiniame fasade, po pagrindiniu įėjimu į rūmus, po išorine siena (slenksčio vertikalėje) tikrinant pamatus, jų žemutinėje zonoje aptikta tuščia anga, kurioje buvo įstatyti keturi buteliai. (...) Trijuose buteliuose buvęs skystis, o „ketvirtajame butelyje surasti gausūs dokumentai, rašyti trimis kalbomis: lotynų, lietuvių ir lenkų. Iš dokumentų paaiškėjo, jog rūmai ir parkas baigti įrengti 1879 m. Rūmų pašventinimo iškilmės įvykusios tų metų gegužės mėnesį. Radusieji dokumentus pasakoja, jog juose buvo surašyta statybos istorija, statybos vadovai ir autoriai.“ Iš tolesnio teksto sužinome, kad ten buvęs ir kunigaikščio Mykolo Oginskio nurodymas tiems, kas atras tuos dokumentus, padėti juos atgal. Radusieji nedrįsę prieštarauti jo valiai. Jie papildomai surašę dokumentą, kuriame buvę pateikti naujausi duomenys apie rūmų istoriją, šį popierių kartu su atrastaisiais sukišę į butelį ir užmūriję visa tai toje pačioje vietoje, kur buvo anksčiau.
Sukišo, užmūrijo... O kur tų dokumentų kopijos, nuorašai? Rūmų pamatus, rengiantis jų remontui, be abejo, tikrino išsilavinę žmonės, žinantys tokių radinių svarbą mūsų kultūros istorijai. Tai rodo ir paminėtas faktas, kad radusieji ar jų talkininkai žinojo ir sugebėjo surašyti svarbiausias žinias apie kunigaikščių Oginskių rūmų pastarųjų metų istoriją. Taigi jie turėjo žinoti, kad būtina pasidaryti tų dokumentų kopijas, dokumentus, prieš padedant juos atgal, nufotografuoti ar bent jau jų nuorašus padaryti. Deja, nei žurnalistams, nei rūmuose jau daugiau kaip dešimtmetį veikiančio Žemaičių dailės muziejaus darbuotojams, nei kelias dešimtis metų Plungės krašto istoriją tyrinėjusiai Eleonorai Ravickienei neteko tokių kopijų, fotografijų, nuorašų matyti. Tik iš nuogirdų, įvairių straipsnių būtų galima sudaryti ir tąsyk tuos paslaptingus butelius radusių, apžiūrėjusių žmonių sąrašą. Vis dėlto tikėtina, kad tų dokumentų kopijos egzistuoja. Anot Plungės muziejininkų, labiausiai tikėtina, kad jie yra kokio nors kolekcininko ar šiandien jau mirusio tyrinėtojo archyve. Kodėl tie dokumentai nebuvo paskelbti, kodėl tiek nedaug žinome apie jų turinį? Čia kol kas gali būti keliamos tik versijos. Iš tų faktų, kurie buvo paskelbti, aišku, kad kažkam iš tų žmonių ar institucijų, kurie turėjo priėjimą prie tų dokumentų, tada nebuvo naudinga, kad visuomenė žinotų daugiau, negu jų buvo pasakyta. Antra, galėjo atsitikti ir taip, kad asmuo ar institucija, neteisėtai ilgą laiką nuo visuomenės slėpusi duomenis apie radinio turinį, vieną dieną sužinojo, kad tas turinys niekam jau nėra paslaptis, nes egzistuoja tų butelyje rastų brėžinių, planų dublikatai ir jie jau paskelbti. Tokia išvada peršasi ir skaitant jau minėtąją 1980 m. Paminklų konservavimo instituto parengtą „Buvusių Plungės centrinių dvaro rūmų istorinę apybraižą“. Čia nurodoma, kad rengiant šią apybraižą naudotasi dokumentais ir planais, surastais Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve bei Kultūros ministerijos archyve. Toliau rašoma: „Iš archyve rastų rūmų statybos sąmatų, sutarčių ir rūmų projektų originalų sužinome, kas buvo rūmų architektas, koks buvo rūmų pirminis projektas ir apdailos detalės. Rūmų statybos sąmatos ir gausios sutartys, parašytos vokiečių kalba, kadangi pats architektas (...) buvo vokietis. Jas išvertus, galima konkrečiau sužinoti apie atskirų rūmų patalpų statybą ir dekorą, kas bus naudinga restauruojant rūmus. Šie dokumentai skelbiami pirmą kartą.“ Dokumentai jau paskelbti ir daugelyje tekstų paminėti. Vis dėlto dar kartą surasti paslaptingą Plungės kunigaikščių Oginskių centrinių rūmų pamatuose užmūrytą butelį ar bent aptikti kur nors jau apie pusę amžiaus saugomas tų dokumentų kopijas daugeliui knieti. Pirmiausia, aišku, patiems Žemaičių dailės muziejaus darbuotojams.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija