Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3
Žemaitukų reikšmė pasaulinei bioįvairovei, lietuvių
tautai, jaunosios kartos ugdymui
 
Valė Macijauskienė
 
Žemaitukai – viena seniausių arklių veislių Europoje. Ji paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Mūsų protėvių pergalės rodo, jog jie buvo gerai įvaldę kavalerijos meną ir turėjo greitų bei patvarių žirgų. I. Moračevskis 1912 m. rašė: „Lietuvių žygiuotės paslaptingais takeliais per miškais apaugusias plynes galimos buvo vien mažojo arklio pagalba; kryžiuočių šaltakraujis arklys ir arabiškas arklys visai to uždavinio atlikti negalėjo“.
„Ant tokių mažų, tačiau eiklių, pajėgių ir dailių žirgų, kurie dainose su bitinėliais sulyginami, senovės lietuviai visas sunkiausias kares vedę su vokiečiais, rusais, lenkais”, – 1885 m. rašė J. Basanavičius.
Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis sakė: „... šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta”.
Daugelį šimtmečių lietuviai kūrė, puoselėjo, mylėjo ir garbino žemaitukus. Apie lietuvių pagarbą žirgui daug ką pasako ir tas faktas, kad valstybės ženklu buvo pasirinktas raitelis ant puikaus žirgo.
Garsas apie nepaprastus lietuvių žirgus – žemaitukus – buvo nuėjęs toli už Lietuvos ribų. Visais amžiais svetimtaučius žavėjo žemaitukų ištvermė, nereiklumas, atsparumas, tvirta konstitucija, dailus eksterjeras, universalus darbingumas, unikalus charakteris. Iš žemaitukų yra kilusios dar trys veislės: trakėnai, Lietuvos sunkieji ir stambieji žemaitukai.
Žemaitukai yra bene labiausiai moksliškai ištirta lietuviška arklių veislė. Tyrimai patvirtina iki šių dienų išlikusį veislės unikalumą. Atliekant tyrimus su žemaitukų kraujo mėginiais Kentukio universiteto Arklių kilmės patikrinimo ir tyrimų laboratorijoje JAV, 2004 m. buvo nustatyta labai reta  T dalelė, patvirtinanti išties unikalų žemaitukų genomą.
Intensyviai mažėjant bendrai pasaulio bioįvairovei, žemės ūkio gyvūnų genetinės įvairovės tyrimai ir išsaugojimas sulaukė tarptautinių organizacijų dėmesio. Nuo 1995 m. žemaitukai įtraukti į FAO (Tarptautinė maisto ir žemės ūkio organizacija) įsteigtą pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką ir į leidžiamą saugotinų pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.
Kiekviena veislė turi unikalų paveldimų ypatybių ir požymių derinį, o senosios veislės – dar tik joms vienoms būdingus specifinius genus, kurių nebūtų įmanoma naujai atkurti veislei išnykus. Nors vienpusis požiūris į veisimą, kuomet viena veislė vyrauja rūšyje ar keli reproduktoriai veislėje, dar labai stiprus, tačiau pasaulyje pradeda ryškėti ir kita tendencija, – vis didesnis dėmesys kreipiamas į žemės ūkio produkcijos įvairovės didėjimą, ekologinį ūkininkavimą bei gyvulių sveikatingumą. Daugelis šalių stengiasi apsaugoti savo nacionalinius genetinius išteklius nuo išnykimo, išlaikydami biologinę įvairovę bei užtikrindami genetinį pagrindą ateities gyvulininkystei, kadangi šiuolaikinė visuomenė jau skina genetinės įvairovės sumažėjimo vaisius: pasireiškia paveldimos recesyvinės ligos, sumažėjo gyvulių atsparumas ligoms ir aplinkos pokyčiams, silpnėja jų gyvybingumas, trumpėja amžius, blogėja produkcijos kokybė bei pasireiškia kiti neigiami faktoriai.
Žemaitukai – veislė, kurios išskirtiniai paveldimi požymiai, turintys selekcinę, mokslinę, kultūrinę, istorinę, ekologinę bei ekonominę vertę, susiformavo Lietuvoje, tačiau tuo pačiu ši veislė yra svarbi pasaulinės biologinės įvairovės dalis. Atrodo, kad žemaitukai įdomūs ir reikalingi pasauliui. O patiems lietuviams ir Lietuvai?
Kuo žemaitukai gali būti reikšmingi šiandienos visuomenei, kai žirgo vaidmuo iš pirmo žvilgsnio atrodo labai pasikeitęs? Ar žemaitukai tebelaikomi nacionaline vertybe? O kas šiuo laiku pas mus yra vertybė – ar tai, kas tikrai vertas pagarbos, meilės ir išlikimo? Ar mes verti laiko patikrintų vertybių, kurios teikia jėgą, pakylėjimą, grožį, meilę ir harmoniją? Manau, kad kiekvieną kartą lietuviai, spręsdami žemaitukų išlikimo klausimą, sprendžia ir savo, kaip tautos, ir savo pačių žmoniškumo išlikimo problemą. Nežinau kitos tokios arklių veislės, kuri būtų ištvėrusi tiek išbandymų, sukrėtimų, karo žygių, ir būtų taip glaudžiai suaugusi su savo tauta, kaip žemaitukai. Tačiau pataikaudami lenkams, po to – sovietinei valdžiai, o dabar – Briuselio biurokratams, lietuviai linkę išduoti ištikimus savo kovų ir darbų bendražygius, tautos sergėtojus, tapusius lietuvių etninės kultūros ir gyvenimo dalimi.
J. Basanavičius rašė: „Lietuvių žemės ženklas: žirgas su vaiku (Vytis) paeina iš didžiai gilios senovės”. Atkreipkime dėmesį į šį J. Basanavičiaus pasakymą – žirgas ne su kunigaikščiu ar karžygiu, raiteliu, bet su „vaiku“. Žirgas ir vaikas. Tai turi gilią prasmę. Kas gali įsivaizduoti Lietuvos ateitį be vaikų ir žirgų? Žirgas – tai ne tik grožį ir harmoniją įkūnijantis, laisve alsuojantis gyvūnas, bet ir žmogų ugdantis, auklėjantis ir net gydantis bei guodžiantis draugas. Vyresniam nei 8 metų vaikui nebeužtenka namuose auginamo vėžliuko, kačiuko ar šuniuko. Tam, kad būtų ugdoma vaiko drąsa, ryžtas, pasitikėjimas savimi, įgūdžiai, jis turi išmokti bendrauti ne tik su silpnesniu už save, bet ir su stipriu, protingu gyvuliu. Bendravimas su žirgu verčia vaiką mąstyti ir mokytis teisingai kontaktuoti su aplinkiniu pasauliu. Žirgas atveria vaikui galimybes geriau pažinti ir atskleisti save. Jis moko pagarbos, disciplinos, kantrybės, ištvermės, gerumo, pasitikėjimo, drąsos. Žirgas (ypač žemaitukas) neleis su juo elgtis nepagarbiai. Žemaitukuose slypi žirgo-kovotojo prigimtis, orumas, didžiulė energija, gyvas temperamentas, įžvalgumas. Todėl bet kokia žemaitukui parodyta nepagarba neliks nepastebėta. Dėl žinių ar patirties stokos suklydęs vaikas žemaituko bus išradingai ir švelniai pamokytas tokių klaidų daugiau nebedaryti. O grubus, piktas ar net žiaurus skriaudėjas iš kantraus žemaituko gali sulaukti labai netikėto ir rūstaus atsako. Žemaitukai turi savybę atspindėti žmogų, atskleisti jo esmę, jo tikrąją prigimtį. Bendraujant su žemaituku, neįmanoma ilgai apsimetinėti, nes labai greitai bus atskleistos tikrosios, o ne suvaidintos savybės. Jeigu specializuotų veislių arkliams – jojamiesiems, ristūnams – svarbiausia yra kartu su raiteliu ar važnyčiotoju siekti rezultato, tai žemaitukui svarbesnis yra pats santykis ir bendravimas su žmogumi. Kai tarp jų atsiranda dermė, pasiekiami neįtikėtini rezultatai. Tada, kai vaikas įveikia jį kaustančią baimę ir atranda dermės su žirgu paslaptį, jam atsiveria nauji horizontai. Vaikas pajunta, kad galima peržengti savo ribotumą, nugalėti baimes, kompleksus, kliūtis. Atsiveria laisvės, pasididžiavimo, jėgos ir dėkingumo pojūtis.
Žirgas ir vaikas... Nuo seniausių laikų iki šių dienų juose gyvas troškimas draugauti. Nuostabu tai, kad su žemaituku gali susidraugauti ne tik sveiki, judrūs vaikai, bet ir neįgalūs. Žemaitukai puikiai jaučia žmogų, pirmieji parodo supratingumą, norą draugauti. Žirgas labai gerai jaučia, kada ant jo užsėdusiam žmogui reikalinga jo pagalba. Žemaitukai visada norėjo padėti žmogui ir visada tai darė. Tik ar mūsų šiandieninio gyvenimo vertybės ir suvokimas leis tai daryti toliau? Jojimo terapijos, kaip reabilitacijos metodo, įdiegimas Lietuvoje sunkiai skinasi kelius. Tuo tarpu tokie hipoterapijos centrai daugeliui vaikų ir suaugusiųjų grąžintų viltį, džiaugsmą ir norą gyventi. Neįgaliesiems jojimas padeda atstatyti prarastas judėjimo funkcijas, jas kompensuoja. Gydomasis jojimas sėkmingai taikomas po galvos ir stuburo traumų, esant įvairiems fiziniams bei psichikos sutrikimams. Jojimas mažina raumenų skausmą ir įtampą, gerina judesių koordinaciją, pusiausvyrą, gydo depresiją ir paauglių agresyvumą. Net ir paprastas buvimas šalia žirgo žmogui suteikia daug teigiamų emocijų.
Nors lietuviai ilgus šimtmečius gerbė, mylėjo ir prižiūrėjo žirgus ne blogiau kaip save, šį gražų tradicišką požiūrį labai sumenkino kolektyvizacija. Nuo to laiko iki šiol į žirgininkystę dar tebežiūrima kaip į visai nereikšmingą, netradicinę ūkio šaką. Toks požiūris, kvalifikacijos ir sąlygų trūkumas stabdo visos žirgininkystės plėtrą, o pačios geriausios žirgų savybės lieka neatskleistos ir nepanaudotos išties geranoriškiems ir kilniems tikslams.
Šiuo metu žemaitukais rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, sujungdama augintojų, specialistų, mokslininkų pajėgas ir valstybinių institucijų pagalbą. Tačiau tiek žemaitukų, tiek ir jų mylėtojų yra nedaug. Iš kritiškai mažo likusių arklių skaičiaus veislė atgimsta. Dabar, nors dar negausiai, žemaitukus jau galima pamatyti daugelyje perspektyvių šiuolaikinio gyvenimo sričių: vaikų, paauglių laisvalaikio ir sporto klubuose, turizmo, pramogų versle, ekologiniuose ir šeimos ūkiuose, hipoterapijoje, konkūrų, lenktynių, maratonų ir kitų žirginio sporto rungčių varžybose. Žemaitukai grįžta į lietuvių kasdienybę ir šventes primindami mums jau beveik užmirštą istorinę tiesą apie buvusią tautos garbę ir orumą, drąsą ir ryžtą ginant tai, kas brangiausia. Skirtingai negu viduramžiais, šiandien žemaitukai kviečia mus pakilti kovai ne su išorės priešais, bet su savo pačių silpnybėmis. Tik ar išdrįsime? Daugelis, ko gero, ne, bet tie, kurie augs kartu su žemaituku, tikiuosi, kad išdrįs. Jie žinos, kodėl myli, brangina ir vertina žemaituką.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija