Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Kunigaikščiai OGinskiai ir žemaitukai
 
Vida Girininkienė
 
XIX a. I p., ypač po 1831 m. sukilimo, kai dalis senbuvių žuvo ar prievarta buvo iš Lietuvos iškeldinta į Rusijos Rytus, žemaitukų išlikimui buvo iškilusi reali grėsmė išnykti. Tokiu laikotarpiu jis – tas nedidelis arklys – mažai kam berūpėjo, nors jį vis dar gaubė didelė šlovė – lietuviai nebuvo užmiršę, kad žemaituko protėviai senovėje Lietuvos pelkėse klaidino ir skandino iki ausų apsiginklavusius riterius ir jų žirgus.
 Žirgas visada ir visose tautose buvo ir yra žmogaus draugas. Laisvės kovose jis tampa lygiateisiu dalyviu, bendraminčiu, galinčiu išklausyti, patarti, gyvą ar mirusį namo pargabenti, karžygio valią namiškiams perduoti. „Jei nesugrįšiu, parbėgs žirgelis, parbėgs žirgelis juods juodbėrėlis“, – dažnas lietuvių liaudies dainos motyvas. Žmogaus ir žirgo darną liudija ir jų bendri kapai.
Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis (1808–1863) žirgo svarbą kovose dėl valstybės likimo suvokė istoriškai. Sprendžiant iš šaltinių, jis pirmasis spaudoje (1860 m. Sankt Peterburge leistame žurnale „Žurnal konnozovodstva“) paskelbė straipsnį apie žemaituką. Publikaciją jis pradeda teiginiu, kad su šiuo nedideliu, tvirtu, protingu arkliu lietuviai laimėjo kovose su kryžiuočiais ir todėl šiai veislei negalima leisti išnykti. Tai, kad būtent taip I. Oginskis suvokė žirgo svarbą, liudytų ir tas faktas, jog visi Oginskių auginti žemaitukai buvo vadinami tik lietuviškais vardais – Oginskių arklidėse būta žemaitukų, kurie turėjo Kęstučio ir Birutės vardus... Neteko niekur kitur daugiau tokių gražių lietuviškų arklių vardų aptikti. Tuo tarpu kitur Lietuvoje tuomet buvo madingi užsienietiški arklių vardai, svetimi lietuvio ausiai.
Žinant I. Oginskio tėvo, garsiųjų polonezų, tarp jų ir „Atsisveikinimo su Tėvyne“ autoriaus, Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžios projektus atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, galima būtų manyti, kad idėja išsaugoti ir veisti kone išnykusius žemaitukus nebuvo atsitiktinė. Tai galėjo būti ne tik savitas garbingos praeities priminimas, bet ir akstinas pagalvoti apie dabartį ir ateitį. Kokia ateitis galėjo būti vadinamajame Šiaurės vakarų krašte, pasak rusų istorikų nuo seno „tikrosiose rusų žemėse“? Tiesa, rusų valdininkai žemaičius ir lietuvius skyrė nuo slavų, tačiau teritorijos – ne.
Irenėjaus Oginskio darbą tęsė jo sūnūs – Bogdanas (1848–1909) ir Mykolas (1849–1902). Jiems pavyko suburti nemažai bendraminčių. Buvo įsteigta arklių kergimo punktų, parengtos bei išplatintos instrukcijos žemaitukų augintojams. Šie arkliai turėjo būti puoselėjami, gerai šeriami, iki penkerių metų nenaudojami ūkio darbuose. Ypač žemaitukų auginimu ir jų veisimu rūpinosi Bogdanas Oginskis ir Boleslovas Sakelis (iš Alksnėnų, Plungės r.).
Laikyti gerą žemaitukų eržilą ir jį parodyti arklių parodose, kurios būdavo rengiamos Rietave, Raseiniuose, Vydžiuose, Šiauliuose, Kaune, gana greitai tapo daugeliui garbės reikalu. Bogdanas Oginskis premijuotų arklių savininkus, o ypač valstiečius, pats apdovanodavo, o už labai patikusį arklį jo šeimininkui brangiai sumokėdavo. Oginskiai rūpindavosi, kad žemaitukai būtų išvežami ir į užsienyje rengiamas parodas. 1879 m. B. Oginskis buvo nuvežęs 5 žemaitukus į visos Rusijos arklių parodą, vykusią Peterburge. 1880 m. 3 žemaitukai vėl pabuvojo Peterburge surengtoje parodoje, o 4 – tokiame pat renginyje Varšuvoje. Žemaitukus tuo metu augino Blinstrubiškių, Gaurės, Žalpės, Jucaičių, Alksnėnų, Bilevičių, Žeimelio (vieną) dvaruose, tad pasirinkti buvo iš ko. Laikui einant buvo pradėta galvoti ir apie organizuotą žemaitukų arklių augintojų veiklą. 1881 m. liepos 7 d. (senuoju stiliumi – birželio 25 d.) Raseiniuose, arklių parodos metu, buvo įsteigta pirmoji Žemaitukų veisimo draugija. Beje, tais metais Raseiniuose vykusioje parodoje buvo rodoma daugiau kaip 70 žemaitukų. Žemaitukų veisimo draugijos pirmininku buvo paskirtas oficialus pareigūnas – Kauno gubernatorius Velerijonas Melnickis, tačiau tikruoju draugijos vadovu buvo Bogdanas Oginskis.
Plėtodama savo veiklą, draugija įsigijo eržilus Perkūną, Kauką, Vanagą ir laikė juos savo įrengtuose arklių kergimo punktuose. Vėliau buvo nupirkti dar 5 eržilai: Stonaitėlis, Vilkas, Žvirblis, Gintaras, Bičiulis. Boleslovas Sakelis draugijai padovanojo kumelę Alksną, pardavė žirgą Žaibą, o Mykolas Oginskis padovanojo kumelę Širvą. Vėliau draugija įsigijo kumeles Judą, Neledą, Debesą. 1882 m. žemaitukų arklių parodos vyko Rietave, Raseiniuose, Kaune, ir Vydžiuose. Tuo laiku daugiausiai žemaitukų augino Raseinių, Šiaulių, Panevėžio apskričių ūkininkai. XIX a. pabaigoje nemažai jų auginta Kauno apskrityje. 1883 m. kovo 13 d. Plungėje, Mykolo Oginskio dvare, buvo įsteigtas pirmasis žemaitukų žirgynas. Jame iš pradžių buvo laikytos 6 kumelės ir 1 eržilas. 1890 m. šiame žirgyne buvo jau 14 žemaitukų. Daug žemaitukų draugijos nariai augino savo ūkiuose.
Žemaitukų žirgynas Plungėje veikė iki 1890 m. (iki to laiko, kai Raseiniuose Žemaitukų veisimo draugijos narių keliai išsiskyrė: dalis jos narių Raseiniuose įsteigė „Darbo ir važiuotės arklių veisimo draugiją“, auginusią ardėnų puskraujus, trakėnų puskraujus, anglų, estų ir kitų veislių arklius). Bogdanas Oginskis ir Boleslovas Sakelis pasitraukė iš naujosios draugijos ir įsteigė Žemaitukų veisimo draugiją Rietave. Tuo laiku jie turėjo nemažai bendraminčių, B. Oginskio palivarke Girėnuose buvo įsteigtas Žemaitukų draugijos žirgynas. Jo direktoriumi, kaip ir Plungėje, buvo Boleslovas Sakelis. 1891 m. šiame žirgyne buvo 23 žemaitukai: garsusis eržilas Baublys (daugelio parodų aukso medalio prizininkas, iš Plungės žemaitukų žirgyno nupirktas už 203 rublius), eržilai Stonaitėlis, Čekys, Erželiukas, Muzikantas, Debesis ir kumelės Alksna, Žaiba, Širva, Cebulekė, Citra, Drėmė, Dudelė, Cigonikė, Drobinėlė, Dytka, Berža, Bėrelė, Pelėda, Debesa (3 arkliai vardų neturėjo). Tų arklių vardai užrašyti žirgyno žiniaraščiuose (rusų kalba).
Rietave įsteigta Žemaitukų veisimo draugija ir jos žirgynas veikė iki pat Bogdano Oginskio mirties (1909 m.).
Žinoma, kad 1903–1904 m. Raseinių, Kauno, Šiaulių, Panevėžio apskrityse buvo 13 žemaitukų kergimo punktų. Kurį laiką jis veikė ir Burbų dvare Belvederyje (prie Seredžiaus).
XX a. vykę du pasauliniai karai tapo dideliu išbandymu ne tik žmonėms, bet ir veisliniams arkliams. Žemaitukai vėl ne kartą buvo atsidūrę prie išnykimo ribos. Tačiau ir vėl atsirado žmonių, kovojusių dėl jų išlikimo. Žemaitukas, pasak senųjų žemaičių dūnininkų – „gers dirbt, važiot“, šiandien vėl puikuojasi ne vieno ūkininko laukuose.
Kunigaikščiams Oginskiams, ypač Bogdanui, labai mėgusiam jodinėti žemaituku ar su jais prašmatniomis bričkomis vykti į atlaidus, vykusius Plungėje ar pas draugus, geriau tiko kitas šio arklio apibūdinimas, parašytas, matyt, jo tėvo Irenėjaus Oginskio: „ištvermingas, atsparus ligoms, patvarus ilgame bėgime ar važiavime, linksmo būdo, turintis gražią galvą su didelėmis, gyvomis, protingomis akimis“. Kokia žmogiška arklio charakteristika!

  


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija