Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žirgo reikšmė ir simbolika graikų antikiniame pasaulyje, Senajame ir Naujajame testamentuose
 
Kun. Saulius Bytautas
 
Jau akmens amžiaus olose (piešiniai ant uolų) dažnai vaizduojami arkliai, kurie iki pat pramonės atsiradimo daugumoje kultūrų atlieka didelį vaidmenį, todėl su šiuo gyvuliu susijusi gausi simbolika.
Senovėje arklys daugiausia buvo suvokiamas kaip chtoninė būtybė. Jis sietas su ugnim ir su vandeniu, kaip gyvastį teikiančiom ir kartu pavojingom jėgom. Taigi daugelyje Europos vietovių, taip pat ir Tolimuosiuose Rytuose buvo sakoma, kad arklio kanopomis galima iš žemės išmušti šaltinius. Arklys dažnai buvo siejamas ir su mėnuliu. Būta jo sąsajų ir su mirties karalija (Vidurinėje Azijoje ir daugelyje indoeuropiečių tautų), jis laikytas sielų vadovu. Kai kada arklys būdavo užkasamas kartu su mirusiuoju. Arklio aukos laikomos kilniausiomis iš visų aukų. Arklio virimas kulto puode ir bendras aukojamo gyvulio valgymas bent jau keltams ir germanams buvo visuomeniniai įvykiai. Tamsioji arklio simbolikos pusė, pvz., zoroastrizme, kai pranašautojas Ahrimanas dažnai įsikūnija į arklį. Su arklio simbolikos tamsiąja puse siejamos ir graikų mitologijos mišriosios būtybės – kentaurai, silenai, satyrai, kurių arkliškoji sudėtinė dalis daugiausia simbolizuoja nevaržomus instinktus. Kitaip apibūdinamas Pegasas, graikų mitologijos sparnuotasis arklys, kuris siejamas su chtoninei dievybei būdinga, vėliau išsivysčiusia šviesos simbolika, pvz., Kinijoje, Indijoje. Tai buvo būdinga ir antikos laikais. Šviesos aspektu arklys, pirmiausia baltas, tapo saulės ir dangaus gyvuliu, dievų jojamuoju gyvūnu, visų išmintingų jėgų simboliu. Garsus abiejų arklių palyginimas Platono „Faidre“, džiaugsmo ir pergalės simbolių atvaizdai ant kankinių kapų.
Žirgas simbolizuoja greitį, grakštumą ir kilnumą. Tai ir saulės, ir mėnulio simbolis: Apolono ir indų saulės dievo Surjo dangaus vežimus, kaip ir Neptūno vandenyno vežimą, traukė ugniniai ar balti žirgai. Kai kuriose JAV vietovėse vyrai varžosi jodami ant laukinių, neprajodinėtų arklių. Jų tikslas – apsukti ratą nenumestiems arklio. Šios rungtynės rodo, kad arklys laikomas laukiniu ir kilniu gyvuliu tais laikais, kai karingiems, į mūšį jojantiems mūsų protėviams reikėjo laisvų rankų. Mongolų piemenys yra įgudę raiteliai; jie lenktyniauja be kamanų ir pavadžių. Šis paprotys turbūt atsirado tais laikais, kai jų karingiems protėviams, taip pat jojantiems į mūšį, vėlgi reikėjo laisvų rankų. Laisvomis rankomis raitelis įtemdavo lanką1.
Senajame Testamente nurodomi arklio privalumai, tačiau pasitikėjimas Dievu akcentuojamas labiau negu žirgais ir karo vežimais. Krikščioniškoje simbolikoje baltas arklys laikomas „Kristaus triumfatoriaus“ ar „Apokalipsės raitelių“ gyvuliu2.
 
Žirgas Homero giesmėje „Iliada“
 
Mažojoje Azijoje arklys vaizduojamas nuo II a. pr. Kr. pradžios. Mikėnų kultūroje – nuo XVI a. pr. Kr. arklys buvo naudojamas medžioklėje (jį kinkydavo į vežimą), šventinėse eisenose ir per karą. Tuo metu jis dar nenaudotas nešuliams gabenti. Homero „Iliados“ XXIII giesmėje vaizduojamos arklių lenktynės su prizais, kavalerija, kovos vežimas, Olimpinės žaidynės, hipodromas. Pietuose žemės ūkyje kaip kinkomieji ar jojamieji gyvuliai daug dažniau buvo naudojami ne arkliai, bet asilėnai ir asilai. Pasak legendos, arklį Atikai padovanojo Poseidonas. Turėti arklį reiškė priklausyti turtingųjų ir kilmingųjų luomui, todėl kilmingieji buvo vadinami raiteliais3.
Homero „Iliados“ giesmėje „Rungtynės Patroklio garbei“ Trojos herojai raudojo tvirtovėj. Tuo tarpu achajai prie Helesponto ir savo laivų pūstašonių sugrįžo ir išsivaikščiojo greitai į savąjį laivą kiekvienas. Tik mirmidonams Achilas neleido iškrikt ir išvaikščiot, bet juos sulaikė, tardamas savo herojams narsiesiems: „Jūs, mirmidonai greitžirgiai ir mano mielieji bičiuliai, plačiakanopių žirgų iš vežimų kinkyt neskubėkit: Nieko nelaukę, mes eisim su savo žirgais ir dviračiais ir apraudosim Patroklą. Tai ženklas yra mirusių meilės. O kai graudingom raudom jau pasotinsim savąją širdį, tuokart paleisime žirgus ir sėsim bendros vakarienės.“4 
Achilas savo narsiems herojams įsakymą davė greitai variniais šarvais apsirengti ir žirgus kinkyti tuoj į dviračius. Tie šoko, šarvais apsivilko bematant, greit į dviračius sulipo kovotojai drauge su vežėjais. Priekyje traukė važiuoti, už jų gi be galo, be krašto ėjo pėstieji. Tarp jųjų gi nešė Patroklą bičiuliai..5
Pirmiausiai Achilas dovanas skyrė žirgų lenktyniautojams. Moterį puikią, išmanančią darbus dailiuosius, dar ir dviąsį trikojį, saikų kokių dvidešimt dviejų, skyrė pirmajam. Antrasis turėjo laimėti kumelę, nevažinėtą, šešergę, turėsiančią greit asilėną. Katilą skyrė trečiajam, naujutėlį, dar nevartotą, blizgantį visą iš tolo, saikų keturių jis talpumo. Aukso gi porą talentų turėjo laimėt ketvirtasis. Dubenį skyrė penktajam, dviąsį, visai nevartotą. Tuokart pakilo Achilas ir Argo herojams pasakė: „Vade vyriausias Atridai ir jūs achajai, dovanos štai jau sudėtos greitų lenktyniautojų laukia. Jeigu achajai čia rungtųsi garbei kitokio herojaus, pirmąją dovaną gavęs, ramiai sau namo parsineščiau. Žinot, kiek mano žirgai greitumu kitų žirgus pralenkia. Jie nemirtingi abu. Poseidonas yra davęs kadaise juos mano tėvui Pelėjui, iš jo aš paskui paveldėjau. Šiandien prabusiu aš vietoj su savo žirgais plačkanopiais. Pasididžiavimo viso jie savo neteko, vežėjo, kurs, rūpestingai išmaudęs juos upėje vandeniu tyru, tept niekuomet netingėjo jų karčių skaidriuoju aliejum“. 6
Greiti lenktyniautojai stojo į eilę. Pats pirmutinis išėjo Admeto sūnus mylimasis, vyrų valdovas Eumelas, žirgais pagarsėjęs iš seno. Taipgi išėjo Tidėjo sūnus Diomedas galingas, Troo jisai pasikinkė sau žirgus, kuriuos iš Enėjo buvo atėmęs, kai patį Enėją išgelbėjo Febas. Po Diomedo išėjo Atridas šviesus Menelajas, Dzeuso gentainis, į jungą pakinkęs du žirgus greituosius. Savo nertsprandį Podargą ir draug Agamemnono Etę. Ją Agamemnonui davė Anchiso sūnus Echepolas, kad nesikeltų į žygį jis prieš Ilioną vėjuotą, bet pasiliktų namie. Echepolui gi turtų daugybę suteikė Dzeusas, ir jis sau gyveno gražiai Sikione. Šią karštakrauję kumelę dabar Menelajas pakinkė. O Antilochas ketvirtas žirgais gražiakarčiais atskrido, Nestoro seno valdovo sūnus ir sūnaitis neįėjo. Pylė užaugę žirgai greitakojai, nesiekdami žemės, nešė vežimą kaip vėjai. O tėvas priėjo ir davė jam patarimų geriausių, nors tas patsai viską išmanė: „Nors, Antilochai, tu jaunas, bet jau savo meilę parodė Tau Poseidonas ir Dzeusas, tave kuo geriausiai išmokę Žirgus valdyti. Todėl patarimų tau daug nebereikia. Sugebi stulpą aplenkt neužkliudęs, žirgai tačiau tavo nėr iš greitųjų. Todėl aš bijau, kad gali pralaimėti. Tavo varžovų žirgai greitesni, bet jie patys nemoka nieko geriau už tave sugalvoti arba padaryti. Taigi laikykis, sūnau, ir guvumą parodyki savo visą kaip reikia, kad dovanos tau nenueitų pro šalį“.7 
Žirgus jie vienu kartu pavarydami kirto botagais, mušė per šonus vadelėm ir ragino žodžiais griausmingais. Žirgai pasileido per lygumą plačią skrieti kaip vėjai tolyn nuo laivų. Tiktai dulkės tirščiausios sukosi po jų krūtinėm kaip debesys, blaškomi vėjų. Karčiai banguodami plaikstės plačiai, pasišiaušę nuo vėjo, ratai vežimų pasiekdavo kartais maitintoją žemę, kartais gi skrido, pakilę į orą. Važiuotojai vyrai savo dviračiuos stovėjo su plakančia širdžia kiekvienas, kad tik jo pergalė būtų, ir, šaukdamas žodžiais griausmingais, ragino žirgus, kurie skersai lygumą plačią dulkėjo.
Kai ligi pabaigai varsto žirgai greitakojai nubėgę vėl pasisuko prie jūros, tuomet pasirodė kiekvieno jųjų greitumas, nes lėkė, kurs kiek pagalėjo, ir buvo prieky visų lenktyniautojų greitos kumelės Eumelo. Maž tesiliko nuo jų eržilai Diomedo nertsprandžiai, Trojos kilimo, putodami visąlaik bėgę pridurmais, vyrams atrodė įšoks jie į lekiantį prieky vežimą.
Šniokštė Eumelui į sprandą ir nugarą jo plačiapetę kvapą karščiausią ir bėgo, į jį savo galvas įbedę. Ir Diomedas jau būtų pralenkęs ar bent pasivijęs, jei Apolonas šviesusis, kurs rūstavo ant Diomedo, būtų botago šmaikštaus neištraukęs iš rankų herojui. Iš Diomedo akių netgi ašaros pykčio ištryško, kai pastebėjo jis dar greičiau bėgančius žirgus varžovo.8 Eržilai atsilikti be botago pradėjo. Bet iš akių neištrūko Atėnei, kaip nuskriaudė Febas sūnų Tidėjo. Ji greitai prišoko prie vyrų valdovo, padavė vėl jam botagą, žirgams gi pridėjo greitumo. Perimta pykčio, ji puolė ir, sūnų Admeto pavijus, grąžulą ratų sulaužė, ir jo greitakojės kumelės šoko į šoną iš kelio ir grąžulą vilko per žemę. Pats stačia galva nupuolė Eumelas ant žemės prie rato ir susikūlė alkūnes bekrisdamas, burną ir nosį, ir prasiskėlė ties antakiu kaktą. Jam ašarų pilnos akys priplūdo ir balsas galingas gerklėj užsikirto. Jam pro pat šoną praskriejo žirgais plačkanopiais Tididas, smarkiai pralenkęs visus, nesgi deivė Paladė Atėnė davė greitumą žirgams, o važiuotojui pergalės garbę. Paskui jį švilpė Atrėjo sūnus Menelajas šviesplaukis. O Antilochas greitiesiems žirgams savo tėvo suriko: „Bėkite judu gyviau, įsitempkite, kiek tik pagalit. Nereikalauju ir jums neliepiu lenktyniaut su pirmaisiais, su gudraminčio Tidido žirgais, kuriems deivė Atėnė suteikė kojų greitumą, pačiam gi jam pergalės garbę. Bet Menelajo Atrido žirgams nesiduokit aplenkti, spauskite, kiek įkabinat, kad gėdos jums nepadarytų. Ko gi taip atsiliekat, ristūnai? Aš pasakysiu nūn aiškiai, kas bus su jumis padaryta: „Meilės daugiau neberodys jums Nestoras, vyrų valdovas, Ir nebešers jus, bet greitai paims judviem peilį varinį, jeigu dėl jūsų rambumo prastesnę mes dovaną gausim. Taigi sukruskite vytis, skubėdami, kiek įkabinat. Nepražiopsosiu aš nieko ir, progą pagavęs, mokėsiu, kai tik siauresnis bus kelias, pro šalį pranirt ir aplenkti.“9 Žirgai, nusigandę valdovo barimo, laiką neilgą greičiau pabėgėjo, ir štai netikėtai duobę siauram kelyje Antilochas drąsus pastebėjo. Žemėje buvo griova, kurią žiemą vanduo pratekėdams buvo išgraužęs ant kelio, tolydžio gilyn įsipiaudams.
Menelajas sustojo, bijodamas ratų užkliūti. O Antilochas, pasukdamas žirgus savus plačkanopius šiek tiek iš kelio, beveik šalia jojo dviračių važiavo. To nusigando Atridas ir tuoj Antilochui sušuko: „Ko, Antilochai, leki lyg beprotis, laikyk savo žirgus, kelias čia siauras, galėsi pralenkti tenai, kur platesnis, čia gi tik, ratais užkliuvęs, bėdos mums abiem pridarysi.“10
Bet Antilochas, į darbą paleisdamas šmaikštų botagą, dar labiau žirgus pavarė, lyg būtų visai negirdėjęs. Kiek gal nulėkti įsmagintas diskas, kurį jaunikaitis atsivedėjęs paleidžia, mėgindamas savo stiprumą, tiek nušuoliavo žirgai Antilocho, Atrido kumelės jau atsiliko toli. Antilochas pradėjo stabdyti, kad nesukliūtų žirgai plačkanopiai jų kartais ant kelio, neužkliudytų gražiai apipintų dviračių ir vyrų neišdrabstytų į dulkes, nė pergalės nepasivijus. O Menelajas šviesplaukis jį barti pradėjo supykęs: „Nėr, Antilochai, žmogaus už tave pasiutesnio pasauly, trūki sau sprandą! Per klaidą tave išmintingu vadinom. Bet dovanos tu vis tiek negalėsi laimėt neprisiekęs.“11
Šitai pasakė ir žirgus jis savo paragino, šaukdams: „Man čia negaiškit, kely nestovėkite, galvas nukorę. Kojų ir kelių stiprumas aniems gaus pirma pasibaigti nei jums abiem, nes jaunystės mitrumas jau yra jiems praėjęs“12 Žirgai nusigando valdovo barimo, bėgti pradėjo smarkiau ir bemat pasivijo anuodu.
 
Žirgo pavaizdavimas ir jo simbolika Senajame Testamente
 
Išėjimo Knygoje „Izraliečiai Egipte“ Egipto karaliui buvo pranešta, kad žmonės pabėgo, faraonas bei jo pareigūnai apsigalvojo ir sakė: „Ką mes padarėme, atleisdami Izraelį iš savo lažo!“ (Iš 14,5). Tada faraonas įsakė pakinkyti kovos vežimą ir pasiėmė su savimi kariuomenės, pasiėmė šešis šimtus savo rinktinių kovos vežimų, visus Egipto kovos vežimus, su galiūnais kiekviename. Viešpats sukietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis vijosi izraeliečius. Izraeliečiai drąsiai žygiavo tolyn, egiptiečiai juos vijosi – visi faraono žirgai ir kovos vežimai, jo vežimų vežėjai ir kariuomenė. Egiptiečiai užklupo izraeliečius apsistojusius prie jūros – prie Pi-Hahirotų, priešais Baal-Zefoną.
Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Viešpats, pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, nuseklino jūrą, pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti, izraeliečiai žengė į jūrą sausuma: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės. O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi: faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. Atėjus ryto sargybos metui, Viešpats metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad jie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: „Bėkime nuo izraeliečių, nes Viešpats kovoja už juos su Egiptu“ (Iš 14,25). Tada Mozė ir izraeliečiai giedojo Viešpatčiui šią giesmę: „Aš giedosiu Viešpačiui, nes jis šlovingai nugalėjo – nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“ (Iš 15,1). Kai faraono žirgai, jo kovos vežimai ir jų vežėjai įžygiavo į jūrą, Viešpats užvertė juos jūros vandenimis, bet izraeliečiai perėjo per jūros vidurį sausa žeme.
Jozuės knygoje „Kanaano užkariavimas“ Jozuė nugali Jabiną ir jo sąjungininkus. Viešpats tarė Jozuei: „Jų nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus“ (Joz 11,6). Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir metėsi ant jų. Viešpats juos atidavė Izraeliui į rankas. Izraeliečiai juos nugalėjo ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot-Majimų, o Rytų link – iki pat Mizpos slėnio. Jie tol juos puolė, kol nė vieno jų neliko gyvo. Jozuė pasielgė su jais, kaip Viešpats buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino.
Antroje Samuelio Knygoje „Absalomo intrigos“ Absalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti (2 Sam 15,1).
Antroje Karalių Knygoje „Izraelio ir Judo Karalystės“ Elijas tarė Elišai: „Sakyk man, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas. Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubą dalį“, – atsakė Eliša. „Sunkaus dalyko iš manęs prašai, – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“ (2 Kar 17,11). Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. Eliša, tai matydamas, sušuko: „Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“ (2 Kar 17,12).
Hezekijo karaliavimo Jeruzalėje metu Rab-Šakė į juos kreipėsi: „Prašom pasakyti Hezekijui: „Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane? Pasižiūrėk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki, – yra iš tikrųjų palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki. O jeigu man jūs sakysite: Viešpačiu savo Dievu, mes pasitikime, – argi jis nėra tas, kurio aukštumų šventoves ir aukurus Hezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro? O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu susirasi jiems šitiek raitelių. Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną iš mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas! Be to, argi aš be Viešpaties atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats Viešpats man įsakė: „Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!’“ (2 Kar 18, 23-25).
Esteros Knygoje „Karalius atlygina Mordekajui“ Hamanas buvo ką tik įėjęs į karaliaus rūmų prieškiemį pakišti minties karaliui, kad Mordekajis būtų pakartas kartuvėse, kurias jis buvo prirengęs. Jis tad karaliui taip atsakė: Žmogui, kurį karalius nori pagerbti, turėtų būti atneštas karališkas apdaras, kurį yra vilkėjęs karalius, ir atvestas žirgas, ant kurio karalius jojo, kai jam ant galvos buvo uždėtas karaliaus vainikas. Apdaras ir žirgas turėtų būti pavesti vienam kilmingiausiųjų karaliaus pareigūnų. Teaprengia jis žmogų, kurį karalius nori ypatingai pagerbti, ir, užsodinęs jį ant žirgo, teveda tą žmogų per miesto aikštę ir jo priekyje eidamas tegu skelbia: „Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!“ Tada karalius Hamanui tarė: „Skubėk tad! Paimk apdarą ir žirgą, kaip esi pasiūlęs, ir padaryk tai Mordekajui Žydui, kuris sėdi prie Karaliaus vartų. Nepraleisk nieko iš to, ką esi pasiūlęs!“ (Est 6,10). Hamanas tad paėmė apdarą ir žirgą, aprengė Mordekajį ir, užsodinęs ant žirgo, vedė jį per miesto aikštę ir jo priekyje eidamas šaukė: „Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!“ (Est 6,11).
Tuo metu buvo pašaukti karaliaus raštininkai. Įsakas buvo parašytas pagal visa, ką įsakė Mordekajis, visiems žydams, satrapams, valdytojams ir pareigūnams visų valdų nuo Indijos iki Etiopijos, visoms šimtas dvidešimt septynioms sritims, kiekvienai sričiai jos raštu ir kiekvienai tautai jos kalba, taip pat ir žydams jų raštu ir kalba. Laiškus parašęs karaliaus Ahasuero vardu, jis užantspaudavo juos karaliaus žiedu ir išsiuntė per raitus bėgikus, jojančius ant karaliaus tarnybai laikomų, karališkajame žirgyne išaugintų ristūnų. Tais laiškais karalius leido žydams visur kiekviename mieste burtis ir ginti savo gyvastį (Est 8,11).
Antroje Makabėjų Knygoje „Heliodoras mėgina išniekinti Šventyklą“ ateina pagalba iš Dangaus. Jiems maldaujant visagalį Viešpatį išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių Viešpats, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti klaiko, jie sukniubo. Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo savo priešakinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs auksine apranga (2 Mak 3, 25).
Mūšiui įsišėlus, priešui pasirodė iš dangaus penki didingi raiteliai ant žirgų su auksinėmis kamanomis, išsirikiavę žydų priešakyje (2 Mak 3,29). Du iš jų, apsupę Makabėją iš šonų, dengė jį savo šarvais ir ginklais, saugodami nuo sužeidimo. Jie paleido tokį strėlių ir žaibų lietų į priešus, kad šie, visiškai sumišę ir apakinti, dūmė į visas puses. Dvidešimt tūkstančių penki šimtai pėstininkų ir šeši šimtai raitininkų buvo užmušta.
33 Psalmėje „Šlovės giesmė“ rašoma: „Iš žirgų laukti pergalės – tuščia viltis, kad ir ristūnai, jie negali išgelbėti. Vieni didžiuojasi savo karo vežimais, o kiti – savo žirgais, bet mes didžiuojamės vardu Viešpaties, mūsų Dievo. Iš žirgų laukti pergalės – tuščia viltis, kad ir ristūnai, jie negali išgelbėti“.
Siracido Knygoje „Apie Eliją“ sakoma, kad tada pakilo Elijas, pranašas lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis. (...) Tu buvai paimtas aukštyn, ugnies viesule, vežime su ugningais žirgais (Sir 48,1.8-9).
Izaijo Knygoje „Babilono žlugimas“: „Kada vežimą pamatys jis, pakinkytą pora žirgų, raitelius ant asilų ar raitelius ant kuprių, nenuleidžia akių, testebi atidžiai“. Štai atskuba dabar – vyras vežime, pakinkytame pora žirgų, girdėti šauksmas: „Krito, krito Babilonas! Ant žemės guli sudaužytos statulos jų dievų!“ (Iz 21,9). Elamas griebiasi strėlinių, Aramas kinko žirgus, ir Kiras iš įmautės skydus traukiasi. „Mes ant žirgų pabėgsime! Puiku, bėkite! Ristūnais mes nuskriesime! Jūsų persekiotojų žirgai bus eiklesni!“ (Iz 30,16). Išėjime iš Babilono aprašoma, kaip išveda į žygį vežimus ir žirgus, galingą kariuomenę. Jie krinta parblokšti ir nebepakyla, užgesę, išblėsę kaip dagtis pervedęs juos per jūros gelmes. Kaip žirgai dykumoje, jie nesuklupo. Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, Viešpaties dvasia juos vedė.
Jeremijo Knygoje „Pranašavimai karaliaus Jošijo dienomis“ Teismo viesulas pakyla tarsi audros debesis, jo vežimai tarsi viesulas. Greitesni už erelius jo žirgai: „Vargas mums! Prapultis!“ (Jer 1,13).
Ozėjo Knygoje Gomerė ir vėl tapo nėščia ir pagimdė dukterį. Tuomet Viešpats tarė jam: „Pavadink ją vardu Lo-Rūhama, nes daugiau nebesigailėsiu Izraelio namų ir jiems nebeatleisiu.Tačiau Judo namų pasigailėsiu ir juos išgelbėsiu per Viešpatį, jų Dievą. Neišgelbėsiu jų lanku nei kalaviju, nei karu, nei žirgais, nei raiteliais“ (Oz 1,7). „Asirija mūsų neišgelbės, ant žirgų mes nebesėsime, savo rankų darbams daugiau nebesakysime: „Mūsų Dievas“. Tu parodai našlaičiui gailestingumo“ (Oz 14,4).
 
Žirgo pavaizdavimas ir jo simbolika Naujajame Testamente
 
Dažnai simbolio turinys būdavo dvejopas. Viena vertus, spinduliuojančiai baltas „Kristaus nugalėtojo“ žirgas, kita vertus, jojimui skirtas gyvūnas. „Apokalipses raiteliai“ Apreiškime Jonui Bažnyčios tėvai arkliui priskiria pasipūtimą ir gašlumą. Sakoma, kad jis geidulingai žvygauja, kai pamato moterį, bet kartu jis laikomas ir pergalės simboliu, pasaulio kankiniu. Neigiamas požiūris į arklį įsivyravo jau antikoje, pirmiausia per sparnuotąjį arklį Pegasą. Pasakose arklys dažnai yra žmogaus balsu kalbanti stebuklinga būtybė, kuri pasako teisybę ir patikimiems žmonėms duoda gerų patarimų. Iš krikščionių tradicijos paminėtini šventieji raiteliai, kaip drakoną nugalėjęs šv. Jurgis, savo apsiaustą padalijantis šv. Martynas, šv. Hubertas ir šv. Eustachijus. Nukryžiavimo paveiksluose vaizduojami romėnų jojamieji arkliai, nusukę galvas nuo Kristaus, rodo, jog jie netiki savo raiteliais.13
Apaštalų darbų Knygoje „Sauliaus pašaukimas“ Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė (Apd 9,4-9).
Paulių gabenant į Cezarėją, tribūnas, pasišaukęs du šimtininkus, įsakė: „Nuo trečios nakties valandos laikykite parengtyje žygiuoti į Cezarėją septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų. Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių būtų galima saugiai nugabenti pas valdytoją Feliksą“ (Apd 23,24-25).
Apreiškimo Jonui Knygoje aprašomi Regėjimai, kaip Avinėlis nuplėšia pirmąjį iš septynių antspaudų, ir išgirsta vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: „Ateik!“
Rašoma: „Ir aš regėjau: štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų. Kai jis nuplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant: „Ateik!“. Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas. Kai Avinėlis nuplėšė trečiąjį antspaudą, aš išgirdau trečiąją būtybę tariant: „Ateik!“ Ir aš regėjau: štai pasirodė juodas žirgas, o raitelis turėjo savo rankoje svarstykles. Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis“ (Apr 6,2-8).
Kitame Regėjime „Penktasis trimitas“ žirgus ir raitelius matome su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir geltonais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera. Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių – nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų. Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia (Apr 9,17-19). Priešų sunaikinimas – „Pirmasis eschatologinis mūšis“. Regėjo atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja (Apr 19,11).
 
Išvados:
Arklys simboliškai įkūnija aukštesnės pakopos jėgą bei vitališkumą nei raguočiai (jautis). Jau ledynų laikotarpio olų mene laukiniai arkliai ir raguočiai yra svarbūs tapybos motyvai. Buvo manoma, kad šios abi gyvūnų rūšys sudaro priešistorinių tapytojų dualistinį pasaulėvaizdį. Arklys Rytų Europoje ar Centrinėje Azijoje prijaukintas tik po kelių šimtmečių ir klajokliai raitininkai kėlė nerimą sėsliems gyventojams prie Viduržemio jūros. Iš pradžių baisus gyvūnas įvairiais aspektais buvo siejamas su mirusiųjų pasauliu ir aukojamas mirusiesiems, o vėliau dėl greičio ir galingo šuolio jis tapo saulės arba gyvulio, traukiančio dangaus vežimą, Apolono, Mitros, Elijo ugnies vežimo, simboliu. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip esmingai mes buvome priklausomi nuo arklių, iki geležinkelio išradimo (XIX a.) ir ypač iki automobilio išradimo (XX a.). Arklys buvo pagrindinis gyvulys žmogui keliaujant, dirbant, medžiojant ir kariaujant. Net jį pakeitusios transporto priemonės būdavo apibūdinamos su arkliu susijusia leksika – „geležinis žirgas“, „vežimas be arklio“. „Arklio jėga“ ir dabar yra variklio galingumo matas. Nemažai priežodžių – „dabar jis ant žirgo“, „trypti kanopomis“, „nuvarytas kuinas“, „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“, „spustelėti pentinais“, „keršu* arkliu joja“, „tamsus arkliukas“, „arkliai nepaveža“ – vartojami iki šiol; Amerikoje iš dažno žmogaus gali išgirsti: „prilaikyk arklius“ arba net „tpru!“
Žinomiausi metaforiškieji žirgai – tie, kurie traukia saulės, mėnulio ratus ir kt. Bene didžiausio dėmesio sulaukė simboliniai žirgai, Platono aprašyti sielos palyginime. Protą važiuojančiojo tiek keletu žirgų, tiek jojančiojo vienu, gali pakreipti arba parmesti užgaidžioji, gyvuliškoji, iracionalioji sielos dalis.
Įdomus yra vis pasikartojantis Trojos arklio tropas, kai sulipę į „medinį arklį“, graikai įsigavo į Troją ir ją sugriovė. Aischilas graikų kariauną vadina „arklio kūdikiu“ („Odisėja“), o Vergilijus sako, kad arklys „savo pilve ginkluotus karius įgabeno į miestą“ („Eneida“). Dantė pateikia šio tropo variaciją: arklys pralaužė spragą, ir per ją ištrūko romėnų kilmingoji padermė („Pragaras“). Šventajame Rašte žirgas yra ir pagalbininkas, ir gelbėtojas, ir ištikimas draugas...
Tačiau Šventasis Raštas, kuris yra Dievo žodis, ragina labiau atsiduoti ir pasitikėti Dievo Apvaizda, negu šio pasaulio tvariniais.
 
Literatūra ir šaltiniai
1. Miranda Bruce-Mitford. Ženklai ir simboliai. - Vilnius : Alma Litera,
1998.
2. Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. - Vilnius : Mintis, 2002.
3. Michael Ferber. Literatūros simbolių žodynas. - Vilnius : Mintis, 2004.
4. Udo Becker. Simbolių žodynas. - Vilnius : Vaga, 1996.
5. Antikos žodynas. - Vilnius : Alma Litera, 1998.
7. Mitologijos enciklopedija, t. 1. - Vilnius : Vaga, 1997.
8. Mitologijos enciklopedija, t. 2. - Vilnius : Vaga, 1999.
9. Homeras. Iliada. - Vilnius, 1962.
10. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. - Vilnius, 1998.
 
Nuorodos
1 Miranda Bruce-Mitford. Ženklai ir simboliai. - Vilnius : Alma Litera, 1998, p. 61.
2 Udo Becker. Simbolių žodynas. - Vilnius : Vaga, 1996, p. 23.
3 Antikos žodynas. - Vilnius : Alma Litera, 1998, p. 54.
4 Homeras. Iliada. – Vilnius, 1962, p. 473.
5 Ten pat, p. 477.
6 Ten pat, p. 481.
7 Ten pat, p. 482.
8 Ten pat, p. 484.
9 Ten pat, p. 485.
10 Ten pat, p. 486.
11 Ten pat, p. 486.
12 Ten pat, p. 486.
13 Hans Biedermann. Naujasis Simbolių žodynas. - Vilnius : Mintis, 2002, p. 41.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija