Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žemaitukų įtaka arklininkystės raidai
 
Rūta Šveistienė
 
Iki XIX a. vidurio, kol Lietuvos kaime vyravo trilaukis ūkis, laukai buvo nenusausinti ir lauko žolės nebuvo sėjamos, čia buvo auginami beveik vien tik smulkūs žemaitukų veislės arkliai. Jiems užteko miško pievų šieno ir ganyklų. Jų paplitimui labai didelę reikšmę turėjo atsparumas ligoms.
Per tūkstančius metų sukauptos paveldimos žemaitukų savybės turėjo įtakos ne tik Lietuvos bet ir kitų šalių arklininkystei. Žemaitukų pagrindu buvo sukurtos trys skirtingų tipų veislės: trakėnai, Lietuvos sunkieji, stambieji žemaitukai.
1721 m. Kraczynskis rašė: „Žemaitijos arkliai yra maži, bet patvariausieji pasaulyje arkliai. Gyventojai pratino juos prie daug sunkesnių darbų, negu galima įsivaizduoti. Nors šitie arkliai ir maži, bet nepaisant šito, tiek patvarūs darbe bei kelionėje, kad juos galima vadinti geležiniais“(VAKK, 1948). Manoma, kad žemaitukų kumelės davė pradžią trakėnų veislės žirgams. Trakėnai, jojamųjų arklių veislė. Išvesta XVIII a. Trakėnuose, buvusioje Mažojoje Lietuvoje (dabar – Jasnaja Poliana, Kaliningrado sr.). Šių jojamųjų arklių veisimas pradėtas 1731 m., kai karaliaus Fridricho Vilhelmo I paliepimu buvo įsteigtas Trakėnų karališkasis žirgynas. 1733 m. žirgyne jau buvo 1200 arklių, tarp kurių 513 kumelių, kurių dalis buvo iš Tauragės apylinkės dvarų. 1932 m. buvo įsakyta surinkti veislinius arklius iš visų Prūsijos valstybinių žirgynų. Vokiečiai vežė iš Lietuvos ne tik suaugusius žemaitukų veislės arklius, bet ir prieauglį. 16 eržilų, 50 kumelių ir didelis prieauglio skaičius kurį laiką buvo Trakėnuose. Iš čia tuos arklius vokiečiai nugabeno į Bavariją. Ten jie buvo naudojami vietinių arklių veislei gerinti (VAKK, 1948).
Lietuvos arkliai atskirose krašto zonose įvairavo savo tipu ir išsivystymu. Derlingesnių žemių rajonuose, turinčiuose tvirtesnę pašarų bazę (Lietuvos vidurio zona), jie buvo kiek stambesni, didesni (iki 148 cm), o zonose su silpnesne pašarų baze – smulkesni (iki 142 cm ūgio). Kai kurie dvarininkai turėjo važiuojamųjų ar jojamųjų „reprezentacinių“ arklių, tačiau bendrai arklininkystės būklei pastarieji neturėjo įtakos. Žemaitukai visiškai patenkino ekstensyvaus ūkio poreikius.
XIX a. II p. žemės ūkio gamybai intensyvėjant, atsirandant vis naujoms, sudėtingesnėms mašinoms, joms traukti reikėjo stambesnių, platesnio žingsnio, didesnio darbingumo arklių. Mažas žemaitukų ūgis ir masė to meto sąlygomis tapo trūkumu. Prasidėjo vietinių arklių stambinimo kelių paieškos. Vietinių arklių ūgiui ir masei didinti buvo taikomi du veisimo būdai. Vienas iš jų buvo veisimas kryžminimo būdu. Pavieniai dvarininkai, taip pat 1858 m. įkurtas Vilniaus eržilų depas pradėjo žemaitukų veislės arklius kryžminti su iš Vakarų Europos atvežtais įvairių arklių veislių reproduktoriais. Žemaitukų veislės arklių mėgėjas ir žinovas kunigaikštis Bogdanas Oginskis pirmasis apie 1850 m. pradėjo žemaitukus kryžminti su arabų veislės eržilais. Tai nedavė gerų rezultatų. Šie mišrūnai buvo per smulkūs, per silpnos krūtinės ir per daug plonų kojų. Mišrinimo bandymai su arabų arkliais, kunigaikščio Urusovo, Moračevskio ir kitų specialistų nuomone, nėra davę labai gerų rezultatų, juo labiau, kad tuo metu paaiškėjo arabiškos veislės begalinis įvairumas, nevienodumas.
Kitas arklių masės ir ūgio didinimo kelias buvo grynasis veisimas. Juo užsiėmė 1879 m. įsteigta „Raseinių žemaičių veislės arklių veisimui skatinti draugija“. Pradėdama darbą draugija įsigijo 3 žemaitukų eržilus, rūpinosi kergimo punktų steigimu, veislinių knygų vedimu. 1882 m. I. Gruževskis pasiūlė prie draugijos įsteigti žemaitukų veislės arklių žirgyną, o I. Komaras tam tikslui pasiūlė paaukoti 5 000 rublių (oficiali pirmojo XIX a. žemaitukų žirgyno įsteigimo data – 1883 m. kovo mėn. 13 d.) (Šalčius, 1937). Šios draugijos tikslas buvo populiarinti žemaitukų auginimą, atrankos bei pasirinkimo keliu didinti jų ūgį ir masę. Greitai paaiškėjo, kad šis kelias yra ilgas ir mažai efektyvus. Tada vietinius arklius imta kryžminti su įvairių veislių eržilais. 1890–1891 m. tarp draugijos narių išryškėjo naujos pažiūros į vietinę arklininkystę. Ryšium su tuo ir draugijos vardas buvo pakeistas kitu – „Raseinių draugija darbinio ir kinkomojo arklio veislių platinimui skatinti“.
1890 m. Raseiniuose įsteigta „Rietavo draugija žemaičių veislės arklių platinimui skatinti“, kuri propagavo grynojo žemaituko palaikymą. To neužteko. Palaipsniui žemaitukus iš dominuojančių pozicijų pradėjo išstumti sustambinti sunkaus tipo arkliai. Arklių stambinimą skatino sunkiųjų arklių paklausa ir geros eksporto kainos (už sunkiųjų arklių mišrūnus buvo mokamos daug didesnės kainos). 1894 m. buvo įkurta „Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija”, kuri padidino brabansonų, peršeronų, Ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilų įvežimą. Su šiais eržilais buvo kryžminamos vietinės kumelės. Importuoti sunkieji arkliai ir jų mišrūnai bręsdavo daug greičiau negu žemaitukai. Žemaitukams pakenkė ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą nustatytos aukštos kainos kavalerijos remonto arkliams. Literatūroje pateikiami duomenys rodo, kad prieš karą iš Lietuvos buvo kasmet išvežama apie 30 000 arklių (bendra jų kaina buvo 20–25 milijonai litų). Tuo metu daugelis Lietuvos ūkininkų iš arklių turėjo didelių pajamų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais iš Lietuvos buvo išvežta apie 25 000 arklių, už kuriuos gauta 15–16 milijonų litų (ŽŪM metraštis, 1918–1937).
Po Pirmojo pasaulinio karo intensyvėjant žemdirbystei vis didėjo stambesnių arklių paklausa ir išliko tik atskiri žemaitukų veislės arkliai. 1922 m. Plungės dvare buvo įsteigtas žemaitukų veislės arklių valstybinis žirgynas, 1934 m. perkeltas į Gruzdžius. Žirgyno darbuotojai visokiais būdais siekė didinti žemaituką. Pasiteisino ir antras žirgyno siekis – pagreitinti žemaituko subrendimą. Žirgyne, ypač po jo perkėlimo į Gruzdžius, žemaitukas brendo sparčiau negu pas ūkininkus (Kvašninas-Samarinas, Mockus, 1927). Žemaitukų veislės arklių ūgiui bei masei padidinti vėl mėginta panaudoti arabų veislės eržilus. Tuo tikslu iš Lenkijos į Lietuvą buvo įvežti (1937 m.) du arabų veislės eržilai – Harard ir Argus. Tačiau nuo šių eržilų gautas prieauglis ūgiu buvo didesnis, tačiau netekęs gerųjų žemaituko savybių, todėl šie eržilai buvo perkelti į valstybinį lengvųjų arklių žirgyną Kėdainiuose. Siekiant padidinti arklių ūgį, grynasis veisimas buvo taikomas tik žirgyne ir gretimoje jam teritorijoje. Likusioje Lietuvos dalyje buvo taikomas kryžminimas. 1922–1937 m. laikotarpiu žirgyne išauginta 160 žemaitukų kumeliukų, parduota (daugiausia valstiečių ūkiams) 109 arkliai, tarp jų 29 veisliniai eržilai. Žirgyno eržilais sukergta 707 kumelių, iš jų 470 priklausiusių valstiečių ūkiams.
Rytiniuose Lietuvos rajonuose, kur vyrauja lengvesnės, mažiau derlingos žemės, nebuvo poreikio auginti labai stambius darbui skirtus arklius, todėl kryžminimui dažniausiai buvo naudojami ristūnų, jojamųjų arba šiaurės švedų grynaveisliai eržilai arba šių veislių eržilai mišrūnai. 1923–1925 m. buvo importuoti 4 eržilai ir 35 šiaurės švedų veislės kumelės. Šių arklių mišrūnai su Lietuvos vietiniais arkliais buvo labai geros kokybės ir tapo pagrindiniais stambiųjų žemaitukų pradininkais (Povilaitis, 1998). Tokiu įterpiamuoju kryžminimu gauti arkliai savo išvaizda buvo labai panašūs į grynaveislius žemaitukus, išlaikė vertingas jų savybes, tik buvo kiek stambesni už juos (Žemės ūkis, 1929).
1924–1926 m. į Lietuvą iš Švedijos buvo atgabenti Ardėnų veislės eržilai ir kumelės. Šie arkliai netiko vietinėms sąlygoms, todėl vietoje Ardėnų veislės arklių net buvo siūloma vietinius arklius gerinti žemaitukais, stambesniais trakėnais, tačiau po kelių metų, vertinant vietinių kumelių ir Švedų Ardėnų prieauglį, buvo nustatyti geri rezultatai. Todėl 1926–1936 m. iš Švedijos ir Belgijos buvo atvežti 88 aukštesnės klasės eržilai (VAKK, 1948).
1928 m. vietinių žemaitukų veislės arklių augintojai sukūrė Lietuvos vietinių arklių gerinimo draugiją, kurios tikslas buvo auginti ir platinti vidutinio ūgio, patvarų darbo arklį, atitinkantį smulkių ir vidutinių ūkių sąlygas darbo bei laikymo požiūriu. Buvo numatyta šios veislės arklius gerinti atrankos ir parinkimo keliu, veisiant juos veislės viduje, taip pat mišrinant su ristūnų, šiaurės švedų, Ardėnų ir kitų arklių veislėmis (Žemės ūkis, 1928, 1929; ŽVAKK, 1959).
Iki 1930 m. arklių kergimas Lietuvoje buvo nesutvarkytas. Dažniausiai arkliai būdavo kergiami bendrose ganyklose ir šiaip su atsitiktiniais eržilais.
Įstatymas arklių kergimui tvarkyti buvo paskelbtas 1929 m., o jį vykdyti pradėta 1930 m. Pagal šį įstatymą suaugę eržilai turėjo būti kasmet patikrinami, ar jie tinka veislei. Valstybinių žirgynų ir arklių augintojų draugijų į kilmės knygas įrašyti eržilai, kol jie buvo draugijų kontroliuojami, nuo tikrinimo būdavo atleidžiami. Komisijai pripažinus eržilą tinkamu veislei, jo savininkui būdavo išduodamas leidimas kergti su eržilu svetimas kumeles. Kergimo leidimai galiojo tik vienerius metus, todėl eržilus komisijos kasmet tikrindavo. Nepripažinti arba neatvesti patikrinti eržilai turėjo būti kastruojami (Kergimo įstat. ir tais., 1938; VAKK, 1948).
Pirmosios eržilų aprobacijos, atliktos 1930 m., duomenys rodo, kad Lietuvoje buvo daug vietinių mišrūnų arklių: iš 3 609 veislei paliktų eržilų 36,3 proc. buvo vietiniai mišrūnai (sustambinto tipo), 49 proc. sunkaus tipo (Ardėnai, Ardėnų mišrūnai ir kt.), 12,9 proc. – lengvo tipo (trakėnai, Hanoverių, anglų grynakraujai ir jų mišrūnai) ir 1,8 proc. žemaitukų. 1937 m. veislei tinkamų buvo pripažinta 3 212 eržilų. Sunkaus tipo eržilai sudarė net 63 proc. iš bendro pripažintų eržilų skaičiaus, vietinio tipo – 25,5 proc., lengvo tipo – 10,5 proc., žemaitukų – tik 1 proc. Grynaveislių eržilų daugiausia buvo Ardėnų (11,3 proc.), žymiai mažiau trakėnų Hanoverių, anglų grynakraujų ir kt. (2,5 proc.) ir žemaitukų (1 proc.). Iš viso grynos veislės eržilai sudarė apie 15 proc. visų veislei tinkamais pripažintų eržilų (Žemės ūkio metraštis, 1918–1937)
Lietuvos arklių auginimo ir gerinimo draugija 1937 m. Kaune išleido „Arklių rūšiavimo ir į kilmės knygas įrašymo taisykles“. Įrašomi arkliai buvo skirstomi į tris grupes: sunkaus tipo, lengvo tipo ir vietinio tipo arkliai. Lietuvos sunkaus tipo arklys turėjo tikti įvairiems Lietuvos žemės ūkio reikalams ir vietos sąlygoms. Grynaveisliai buvo laikomi visi importuoti iš užsienio kultūrinių veislių arkliai arba gimę Lietuvoje ir turintieji ne mažiau 7/8 kultūrinių veislių kraujo. Kiti buvo mišrūnai. Šios grupės eržilų pageidaujamas aukštis ties gogu 150–165 cm, kumelėms 148–162 cm. Lietuvos lengvo tipo turėjo tikti remontui (kavalerijai) ir vietos sąlygoms. Šių arklių pagrindą sudarė importuoti ir savo krašte užauginti lengvo tipo kultūrinių veislių arkliai. Pageidaujamas aukštis ties gogu eržilams 152–170, kumelėms 148–165 cm. Į kilmės knygas įrašomi vietiniai arkliai turėjo atitikti vietinio arklio tipą: „(...).ištvermingas, nelepus, reikalaująs mažesnio kiekio pašaro, smulkesnio arba vidutinio ūgio, kilęs iš arklių, nuo seniai veisiamų Lietuvoje, be kultūrinių veislių kraujo priemaišos arba tik su mažu procentu tos priemaišos, kiek galima geresnio eksterjero ir simetriškų formų (...)“. Vietinis arklys buvo skirstomas į dvi grupes: a) lengvas, smulkesnis, 135–145 cm. ūgio, žemaitukų arba jiems artimo tipo arklys; b) vidutinio stambumo, sunkesnis, 140–55 cm. ūgio arklys.
Lietuvos okupacija 1940 m. ir Antrasis pasaulinis karas sutrikdė arklininkystės tvarkymo sistemą. 1944 m. vokiečiai atsitraukdami išsivarė geriausius arklius, tarp jų ir Gruzdžių žirgyne buvusį žemaitukų veislinės bandos pagrindą. Po to žemaitukų likimas tapo kritiškas.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą įjungus į Sovietų sąjungos sudėtį, čia vėl buvo pradėta rūpintis arklininkystės reikalais.
1944 m. buvo nutarta atkurti arklininkystės darbą. Žemės ūkio ministerijoje įsteigta atskira Arklininkystės valdyba, kuri bendradarbiavo su Valstybine veislinio darbo inspekcija. Pirmas žingsnis į veislinės arklininkystės atkūrimą buvo po Antrojo pasaulinio karo išlikusio veislinių arklių genofondo išaiškinimas. 1945 m. rudenį Lietuvoje buvo atlikta veislinių arklių apskaita, o 1946 m. pradėtas veislinių arklių vertinimas. Iki 1947 m. veislinis darbas daugiausia buvo atliekamas tik formaliai. Arklių treniravimas, jų greitumo, pajėgumo, ištvermingumo bei darbo našumo išbandymai buvo blogai organizuoti ir atliekami tik atskirose apylinkėse. Nuo 1941 m. žinios apie senojo tipo žemaitukus buvo pateikiamos kartu su vietinių arklių duomenimis. Vietinis arklys buvo skirstomas į dvi grupes: a) lengvas, smulkesnis, 135–145 cm ūgio žemaitukų arba jiems artimo tipo arklys; b) vidutinio stambumo, sunkesnis, 140–155 cm ūgio arklys. Be to, šiai arklių grupei buvo priskiriami ristūnų bei šiaurės švedų veislių arkliai ir jų mišrūnai. Jau 1946 m. vietinius arklius imta minėti kaip atskiras žemaitukų ir Rytų Lietuvos važiuojamųjų arklių veislines grupes (VAKK, 1948), nes duomenys ir arklių tipas rodė, kad Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai nėra gryni žemaitukų veislės arkliai, tačiau yra išlaikę vertingas žemaitukų veislės arklių savybes – nereiklumą šėrimui, gerą sveikatą, darbingumą, atsparumą ligoms bei ilgą amžių. Tokio tipo arklių daugiausia buvo Utenos, Molėtų bei Ignalinos rajonuose. Iki 1949 m., bonituojant ir įrašant į valstybines kilmės knygas, šios veislės arkliai buvo skirstomi į dvi veislines grupes: senojo tipo žemaitukų veislės arkliai ir Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai.
1947 m. buvo pradėta vykdyti arklių „pasportizacija“ ir veislinių arklių surašymas į Valstybinę ir apskričių kilmės knygas. Individuali veisimo atranka arklininkystėje nebuvo organizuota, eržilą kergimui parinkdavo pats kumelės laikytojas savo nuožiūra. Nebuvo kreipiama dėmesio į vietinio arklio gerų savybių išlaikymą. Tuo metu kai kurių Lietuvos rajonų arklininkai susirūpino vietiniais mišrūnais, kuriuos toliau nesistemingai kryžminant buvo gaunami prastos kokybės mišrūnai, prarandantys ūkiškai svarbius požymius. Jie nutarė pradėti kryptingai veisti Rytų Lietuvos vietinius arklius ir tuo sudomino Žemės ūkio ministerijos darbuotojus. Tuo tikslu 1947 m. Žemės ūkio ministerija nutarė surinkti geriausius vietinius arklius ir įrašyti juos į kilmės knygas. Tais metais buvo įvertinti 326 vietiniai eržilai ir 1 004 vietinės kumelės. Po aprobacijos, nustačius, kad Lietuvoje yra didelis skaičius vietinių mišrūnų, nereiklių laikymo sąlygoms, buvo nuspręsta iš tokių stambesnio tipo mišrūnų atrinkti tinkamus veisimui. Buvo tikimasi, kad, turint keliolika žemaitukų veislės arklių ir daug mišrūnų, bus galima naujam arklio tipui įskiepyti gerąsias žemaituko ypatybes ir sukurti tinkamą vietinį Lietuvos arklį, o gryno tipo žemaitukus surinkti į vieną ar dvi arklių veisimo fermas ir veisti juos grynuoju veisimu (VAKK, 1948).
Šio plano įgyvendinimui 1948 m. buvo sukurta žemaitukų veislės arklių ferma Telšių apskrityje, Luokės valsčiuje, Biržuvėnų tarybiniame ūkyje, kur buvo surinkti šios veislės likučiai (5 eržilai ir 4 kumelės). Tačiau senojo tipo žemaitukų nuostolį padidino fermoje kilęs gaisras. Atsitiktinai gyvas liko tik eržilas Erelis 3, gimęs 1942 m. Todėl šiuo laikotarpiu žemaitukai tapo didelė retenybė. Užtat žemaituko įtaka į vietinio tipo susidarymą buvo pastebima plačiame rajone (Žemaitukų veislės atkūrimas, 1973).
Rengiant Rytų Lietuvos važiuojamųjų arklių veisimo planą, tarp vietinių arklininkystės specialistų iškilo nesutarimų dėl šių arklių tipo, todėl tvirtas ir tikslus veisimo planas nebuvo parengtas. Tuometinis Lietuvos žemės ūkio ministras K. Liaudis kreipėsi į Visasąjunginį arklininkystės mokslinio tyrimo institutą, prašydamas padėti įvertinti Rytų Lietuvos arklius.
Rytų Lietuvos arkliams ištirti buvo surengta mokslinė-ekspedicinė apžiūra, kurioje dalyvavo Visasąjunginio arklininkystės mokslinio tyrimo instituto ir Lietuvos arklininkystės specialistai. Gerai įvertinti arkliai buvo įrašomi į kilmės knygas. Į apskričių kilmės knygas buvo įrašyta 315 arklių, iš jų 86 eržilai ir 229 kumelės.
Tuometinėje Lietuvoje arkliai buvo mišrinami įvairių veislių arkliais, bet didžiausią įtaką vietiniams arkliams turėjo gerinimas Ardėnų veislės arkliais. Ardėnai pakeitė vietinių arklių masyvumą pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Tai rodo ir Ardėnų arklių skaičius – 5 053 arkliai. Iš į apskričių knygas įrašytų 2 990 arklių Ardėnų buvo 2 689 arkliai. Viena iš pagrindinių platinamų veislių Lietuvos Respublikoje buvo pripažinta Ardėnų veislė. Naudojant mišrūnus, buvo nutarta siekti Lietuvos Ardėnų, kaip atskiros veislės sudarymo (VAKK, 1948). Taip Lietuvos vietinių žemaitukų veislės arklių pagrindu, mišrinant vietines kumeles su sunkiųjų veislių, daugiausia švedų Ardėnų eržilais, buvo sukurta nauja Lietuvos sunkiųjų arklių veislė, kuri 1963 m. patvirtinta kaip savarankiška, turinti 12 linijų.
Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje vietinių arklių formavimuisi įtakos turėjo Orlovo ristūnai, pietryčių-šiaurės švedų veislės (gudbranzdalių tipo) arkliai. Nedaug ir išmėtyta po visą Lietuvą buvo mišrūnų su jojamųjų veislių arkliais (trakėnais, hanoveriais ir kt.).
Lietuvos vietinių arklių mišrūnai su ristūnais turėjo tik jiems būdingą tipą – jie buvo nedideli, lengvi ir labai gerų judesių. Vietiniai arkliai, gerinti šiaurės švedų veislės arkliais, buvo vertinami kaip geriausi mišrūnai. Daugiausia jų buvo Vilniaus apskrityje – Turgeliuose. Visi šie mišrūnai buvo pristatomi kaip Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai.
Įvertinus Rytų Lietuvos važiuojamuosius arklius, galima buvo išskirti bendrą jų tipą su nukrypimais: į stambesnio arklio tipą ir į lengvesnio.
Stambesnio tipo – tai arkliai, stambinti Ardėnais ir šiaurės švedų (gudbransdalio tipo) veislių arkliais.
Lengvesnio tipo – arkliai, mišrinti ristūnų veislių arkliais. Dauguma tuometinių mišrūnų buvo grynaveislių Orlovo ristūnų (įgytų dar prieš revoliuciją bei 1936 metais atvežtų iš Sovietų sąjungos) palikuonys.
Į Rytų Lietuvos vietinių arklių sąrašą per ekspediciją buvo įrašomi visi veislinę vertę turintys ristūnų ir šiaurės švedų veislių mišrūnai.
Be trijų anksčiau apibūdintų Rytų Lietuvos arklių tipų (pagrindinio, lengvesnio ir stambesnio), galima buvo išskirti ir ketvirtą, pasižymėjusį savo paprastumu. Tai kaip ir pereinamoji forma žemaitukų su paprastu arkliu. Labai daug tokių arklių buvo visoje Lietuvoje.
Kadangi daugelio Rytų Lietuvos arklių galva priminė arabų veislės arklių galvą, ekspedicijos dalyviai padarė išvadą, kad Rytų Lietuvos vietinių arklių pradininkai yra ne kas kitas kaip žemaitukai (gerinti arabais). Rytų Lietuvos arklių panašumas į žemaitukus rodo ir tai, kad kai kurie mišrūnai buvo apibūdinami kaip tipiški žemaitukai. Nepaisant to, kai kurie mišrūnai buvo ir pereinamojo tipo nuo žemaitukų iki tuometinio Rytų Lietuvos arklių tipo. Nors Rytų Lietuvos vietiniai arkliai nenuginčijamai yra artimi žemaitukams, bet skiriasi tuo, kad gauti mišrinimo būdu, yra daug stambesni ir didesni. Eržilų aukštis ties gogu 151 (144–162), plaštakos apimtis 20,0 (18–23); kumelių atitinkamai: 150 (136–162), 19,5 (18–23).
Ekspedicijos metu apžiūrėjus ir žemaitukų veislės arklius, buvo pasiūlyta dalį žemaitukų veisti šios veislės, o kai kuriuos žemaitukų veislės eržilus įtraukti į Rytų Lietuvos arklių veisimo planą ir paskirti arklių, kurie mišrinant tapo per grubaus tipo, gerinimui.
Atsižvelgiant į ekspedicijos išvadas, 1949 m. spalio 8 d. pasitarime buvo pritarta joms. Nutarta tipingus vietinius važiuojamojo tipo arklius, susiformavusius senojo žemaituko pagrindu, kuriems atrankos, nežymaus mišrinimo bei auginimo sąlygomis padidėjo ūgis bei masė, be ryškesnių kitų veislių požymių, priskirti žemaičių veislės sustambintam tipui. 1949 m. Riešėje (Vilniaus rajonas) įkurtas Vilniaus valstybinis žirgynas, kurio pagrindinė užduotis buvo auginti ir tobulinti žemaičių veislės arklius (stambiuosius žemaitukus). Vilniaus valstybinis žirgynas ilgus metus buvo pagrindinė šios veislės arklių veisimo bazė.
Nuo 1959 m. Vilniaus žirgyne naudojant tipingiausią žemaituko stambaus tipo kumelę ir žemaitukų veislės eržilą Erelį 3 buvo pradėtas atkurti senojo tipo žemaitukas. Per 10 metų buvo gauta apie 50 palikuonių, savo tipu bei išsivystymu labai panašių į Erelį 3. Tolimesniame veisime buvo panaudotas artimas giminingas poravimas. Tokiu būdu buvo suformuota tipinga žemaitukų arklių grupė ir išvesta nauja Erelio 3 linija. Šiame darbe daugiausia pastangų ir darbo įdėjo buvęs Vilniaus valstybinio žirgyno direktorius P. Dagys, vyriausiasis žirgyno zootechnikas V. Orentas ir veislininkystės stočių valdybos arklininkystės skyriaus vedėjas B. Puidokas. 1973 m. žirgyne žemaitukų buvo 4 eržilai ir 9 kumelės. Žirgininkystės specialistai siūlė išplėsti žemaitukų auginimą Vilniaus valstybiniame žirgyne, sukomplektuojant bent 10–15 kumelių bandą ir veisti jas grynuoju veisimu, propaguoti žemaituko panaudojimą sportui, poilsiui, turizmui, žaidynėms.
Senojo tipo žemaitukų arklių grupės pradininkas Erelis 3 buvo panaudotas stambiųjų žemaitukų veislės arklių konsolidavimui, poruojant jį su stambiųjų žemaitukų kumelėmis. Šių derinių prieauglis buvo su paryškintomis, žemaitukui tipingomis savybėmis.
Artimą stambiųjų žemaitukų arklių giminystės ryšį su senojo tipo žemaitukais rodo abiejų tipų arkliams būdingi bruožai – ištvermingumas, nereiklumas, tvirta konstitucija, geras darbingumas ir kitos naudingos ūkiui savybės. Šiuo laikotarpiu žemaitukai ir stambieji žemaitukai buvo vadinami Žemaičių veislės arkliais.
1985 m. tuometinio Respublikinio veislininkystės įmonių tresto direktoriaus pavaduotojas S. Svetlauskas pateikė Lietuvių kalbos ir literatūros institutui prašymą patikslinti žemaičių veislės arklių pavadinimą. Atsakyme, rašoma, kad „(...) rūpima arklių veislė lietuviškai nuo seno yra vadinama žemaitukais. Terminas žemaitukai yra plačiai vartojamas lietuvių tarmėse ir raštuose, keisti jį kartais vartojamu nusakomuoju junginiu žemaičių veislės arkliai netinka, nes šis junginys laikytinas žemaitukų termino reikšmės paaiškinimu (...) Tuo pačiu vietoje netaisyklingai sudarytų pavadinimų sustambinto tipo žemaitukai ar sustambinti žemaičių veislės arkliai rekomenduojame vartoti stambieji žemaitukai“.
Todėl nuo 1985 m. visuose raštuose vartotinas arklių veislės pavadinimas yra žemaitukai ir stambieji žemaitukai.
XX a. 9 deš. buvo sumanyta sukurti nedideles žemaitukų bandas Elmininkų bandymų stotyje (Anykščių r.), Terespolyje (Kėdainių r.), Vėriškėse (Radviliškio r.), Alantoje (Molėtų r.), tačiau politinių ir žemės ūkio pertvarkų metu (1991–1994 m.) šios bandos sunyko (Macijauskienė, 2002).
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje žemaitukų išsaugojimo nuo išnykimo iniciatorius buvo profesorius, habilituotas daktaras Juozas Šveistys. Jo dėka 1993 m. Lietuvos gyvulininkystės institute pradėtas formuoti žemaitukų veislės arklių branduolys, o 1994 m. surengta tarptautinė konferencija, kurioje aptarti Lietuvos žemės ūkio gyvūnų genofondo išsaugojimo klausimai. Prof. J. Šveisčio iniciatyva buvo įkurta Žemaitukų veislės arklių augintojų asociacija.
 
 1 Filol. m. kand. St. Keinys. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. 1985 m. raštas Nr. 34004/17-4.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija