Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Prie karalienės Bonos salos
 
Fragmentas iš knygos „Halina Oginskytė arba
Švedai Lenkijoje“. I skyrius
 
Gražų, bet šaltą žiemos rytą būrelis žemaičių žvejų buvo susirinkę ant Platelių ežero. Tas ežeras yra Žemaitijoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijoje. Mūsų aprašomu metu tai buvo karūnos valda, kitaip sakant, seniūnija. Prieš šimtmetį tos žemės buvo dalis gausių karalienės Bonos, Milano kunigaikščio Galėjos Viskončio dukros, Lenkijos karaliaus Zigmunto I (Žygimanto Senojo, 1467–1578) žmonos, valdų. Ši valdovė visiems laikams išgarsėjo dėl nepaprasto gobšumo, nepakenčiamo elgesio, lupikavimo valdant labai silpnam jos vyrui. Grįžusi į Italiją, ji atsigabeno didelius turtus. Jos vaikai ir Lenkijos Respublika veltui tų turtų reikalavo iš Neapolio karaliaus, kuriam Bona juos buvo perleidusi. Net šiandien, kai kalbama apie sunkiai atgaunamus pinigus, Lenkijoje naudojamas priežodis „pinigai Neapolyje“. Nors karalienė Bona Žemaitijoje turėjo daug valdų, ji ypač žavėjosi Plateliais, kurie to verti, nes įsikūrę labai romantiškoje vietoje; jie būtų puikiai įsikomponavę į Škotijos peizažą ir galėjo būti aprašyti Valterio Skoto romane. Kai Bona lankydavo savo valdas, su savo negausiais dvariškiais dažniausiai apsistodavo įtvirtintoje salos pilyje. Salos plotas – apie dvylika arpanų. Ši sala išsaugojo Bonos, kuri kadaise ten lankėsi, atminimą ir vadinama Karalienės Bonos vardu. Pilį supo tvirtos sienos, būta net požemių. Tvirtai suręstas ąžuolinis tiltas ją jungė su krante įsikūrusiu Platelių miesteliu. Iš salos pusės jį saugojo du bokšteliai, kuriuose budėjo karalienės Bonos įsakymams paklūstančio seniūno sargyba. Senos Žemaitijos tradicijos liudija, kad būtent karalienė Bona Lietuvos gilumoje įkūrė žvejų koloniją prie Platelių ežero. Iki tol gausūs ežero gyventojai bijojo tik pražūtingo kabliuko ir tikro gėlųjų vandenų ryklio – lydekos. Bonos įkurtoje žvejų kolonijoje sūnūs perimdavo amatą iš tėvų. Žvejai kalbėjo tik žemaičių kalba, visai nepanašia į lenkų ar rusų kalbas. Jie buvo pripratę prie blogo oro ir čia vyravusio drėgno klimato. Tie vyrai ir net žili seniai buvo įspūdingo ūgio ir retos jėgos. Jų savaime banguojantys plaukai krito iki plačių pečių ir dengė kaktą, mažos akys, įspraustos į galvą, veidas raudonas nuo orų poveikio ir alkoholinių gėrimų, kuriuos dažnai nesaikingai vartojo dėl atšiauraus klimato. Trumpa neprižiūrėta barzda jungėsi su tankiais ūsais. Vos pajudinus lūpas, pasirodydavo baltesni už dramblio kaulą dantys. Reikia pastebėti, kad šiuose šiaurės kraštuose, kur žmonės minta rugine duona, dantys išlieka balti iki gilios senatvės. Šaltu metų laiku vilkėdavo avikailių skrandomis, ant jų būdavo užsitraukę savotišką tuniką arba palaidinę iš rusvai geltonos drobės. Kojos apvyniotos autais ir apautos odinėmis naginėmis.
Žvejai buvo susirinkę tokioje ežero kranto vietoje, iš kurios vos matėsi Karalienės Bonos sala ir tamsiai raudonų dūmų debesėlis, stulpu kylantis į dangų virš bokštelių – tikras ženklas, kad šaltis stiprus. Žvejai prilaikė didžiulį keleto arklių traukiamą tinklą. Žvejų išvaizda buvo nerūpestinga, kaip ir visų šiaurės gyventojų, net dirbančių ar besilinksminančių baudžiauninkų. Apsiginklavę ilgomis kartimis, jie mikliai kišo tinklą į kvadratines skyles lede. Tinklas rietėsi ketvirčio ljė* lankstu. Kiek tolėliau darbininkai baigė ant ledo statyti medinę, šiaudais dengtą lūšnelę. Joje turėjo gyventi protingas žydas, kuris per tris ar keturis žiemos mėnesius ten įkurs laikiną smuklę ne tik žvejams, bet ir visiems, iš gana toli ateinantiems nusipirkti garsiosios Platelių ežero žuvies. Smuklininkas jau buvo įsikūręs lūšnelėje. Didelė statinė, prieš tai naudota varant iš grūdų degtinę, su lenta, padėta ant dviejų trinkų, jam atstojo kėdę. Ant jos buvo pristatyta įvairių taurių ir alavinių saikų degtinei matuoti. Prie trobelės aplink didelį laužą, sukurtą iš krūvos šiaudų ir mėšlo, šildėsi keletas žydų, apsivilkusių skarmaluotais tautiniais drabužiais. Juodo aksomo kepuraitė, apvedžiota kailiu, daugybė ilgų sruogų, besiraitančių abipus skruostų lyg gyvatės nuo Medūzos galvos; barzda tanki, iki krūtinės, beveik visada rusva. Ilgas, juodas, šilkinis apsiaustas. Iš tokių požymių galėjai atskirti izraelitus. Jie prekiavo žuvimis, kurias, kaip įprasta, pirkdavo prie ežero. Paskui gabendavo tolyn į Žemaitiją ir Kuršą. Jų išraiškingose juodose akyse ir taisyklinguose veido bruožuose atsispindėjo prekybininkams būdingas godulys. Nuo šalčio drebėdami jie glaudėsi vienas prie kito ir, išraiškingai gestikuliuodami, jau skaičiavo būsimą pelną, kurio tikėjosi iš šios dienos žūklės.
Už kelių žingsnių nuo izraelitų stovėjo kita grupelė žmonių. Tai buvo miestiečiai ir keletas smulkių bajorų, tarp jų ir pilies vyresnysis liokajus, vyno rūsio prižiūrėtojas arba taurininkas. Juos buvo lengva atpažinti. Pirmąjį – iš ausis dengiančios medvilninės kepuraitės ir prie juostos kabančio didelio peilio. Antrąjį – iš veidą išvagojusių gyslelių spalvos ir raktų ryšulio, pririšto prie lenkiškos juostos, apsuktos apie didelį pilvą. Tie du vyrai, atrodė, labiausiai iš visų laukė, kol bus ištrauktas tinklas, nes manė turį teisę į geriausią žuvį jų pono, kunigaikščio Oginskio, stalui.
Kunigaikštis buvo didysis karūnos vėliavininkas – vienas pirmųjų šalies dignitorių* ir Platelių seniūnas. Kitus ant ežero priviliojo smalsumas, gundanti proga uždirbti arba paprasčiausiai neturėjimas ką veikti. Tarp jų buvo žmogus, kurį, atrodė, čia atvedė rimtesnės priežastys. Prašalaičio apranga nekrito į akis ir nerodė, kad jis visuomenėje užimtų aukštą padėtį. Vilkėjo paprasta mėlynos gelumbės striuke, pamušta paprastu kailiu, buvo susijuosęs sukryžiuota ant krūtinės raudona vilnone juosta arba šaliku, avėjo kailiu pamuštais batais, ant galvos buvo užsidėjęs astrachanietišką kepurę, iš po kurios kyšojo keletas juodų plaukų sruogų. Jo mėlynose didelėse akyse atsispindėjo protas ir gerumas, taisyklingame veide – kažkas kariško. Grakšti figūra ir manieros – viskas tą jaunuolį išskyrė iš kitų, nors jo apranga, gal tyčia, buvo paprasta. Su vietiniais kalbėjosi žemaitiškai, su žydais – vokiškai. Šia kalbėjo taip sklandžiai, kad galėjai pamanyti, jog tai jo gimtoji kalba. Įžvalgūs izraelitai tai pastebėjo. Susispietę taip, kad lietėsi barzdos, jie slapčia neramiai dairėsi į jauną prašalaitį.
– Tai koks nors švedų šnipas, – šnibždėjosi pusbalsiu.
– Taip, – tarė senas žydas, – tai įmanoma, nes Šleima, grįžęs iš Mintaujos, kur buvo nuvažiavęs parduoti linų sėmenis, parvežė naujieną, kad švedai sutriuškino Kuršo kunigaikštį ir švedų karalius su kariuomene traukia į Kuršo sostinę.
– Tepadeda mums Mozės Dievas! – sukrėsti sumurmėjo žydai.
– Jis mums tikrai padės, prisiekiu Aarono barzda, tikrai padės, – tęsė naujienų pasakotojas. – Pagalvokite, mano broliai, kokią naudą galėtume gauti iš tiekimų švedų kariuomenei.
– Be abejo, – pritarė kitas žydas, linguodamas galva, – jei tik tie netikėliai patys nepradės ieškoti sau maisto ir pašaro mūsų palėpėse ir maišuose.
– Na ne, na ne, – kalbėjo toliau senasis žydas, – jie gerai žino, ką daro. Jie plėšia tik pilis ir nenorės daryti blogo tokiems vargšams, kaip mes, nes galime jiems būti visokeriopai naudingi. Galėtume būti jų agentai, tiekėjai, šnipai ir t. t. Visi žinome, kad išprotėję krikščionys nekenčia mūsų, Jokūbo vaikų, te dangus juos šimteriopai nubaus atpildo dieną! – sušuko senis, taip išvertęs į dangų savo dideles juodas akis, kad matėsi tik baltymai. – Bet mes gyvename, judame, slepiamės šešėlyje arba būname šviesoje lyg tie menki kirminėliai, šliaužiojantys žeme, nors niekas mumis nesirūpina.
Senasis Izaokas Rubenas priėjo prie jaunojo prašalaičio ir, žemai lankstydamasis, nuolankiai pasiūlė savo paslaugas. Kiti žydai padarė tą patį. Nepažįstamajam nepatiko toks įkyrumas. Tuo metu storasis taurininkas, trindamas rankas ir daužydamas koją į koją, kad pavarinėtų kraują, riktelėjo žvejui, stovinčiam prie didelės eketės, pro kurią turėjo traukti tinklą:
– Kodėl nepradedate?
– Neskubėkite, turime laiko, – atsakė žvejas, nepaleisdamas tinklo. Jis iš visų jėgų daužė sau per šonus, kad sušiltų. – Dar nėra tėtušio Baruso. Ilgai šiandien reikia jo laukti, bet nieko, jis už tai sumokės.
Prie žvejo ir taurininko priėjo virėjas:
– Žinau, kodėl jis vėluoja. Girdėjau pilyje kalbant, kad mūsų jaunoji šeimininkė, grafaitė Halina, pageidavo dalyvauti žūklėje.
– Puiku, – vienu balsu suriko keletas žvejų. Jie rišo tinklo virves prie sukamo rato, kurio pagalba tinklas buvo ištraukiamas. – Puiku, galime tikėtis gausių dovanų, nes mūsų jaunoji šeimininkė tokia dosni! Be to, rytoj – Kalėdos.
Dabar priėjo ir prašalaitis ir skubotai – tai liudijo, kad jis yra labai smalsus – pasiteiravo, kas ta grafaitė Halina.
Rimtasis taurininkas, iš aukšto nuo galvos iki kojų nužvelgęs klausiantįjį, kurio išvaizda jam nepadarė didesnio įspūdžio, nes jo luomo žmonės kitus vertina tik pagal išvaizdą, atsakė labai rimta mina, rankas laikydamas už diržo:
– Grafaitė Halina, pone, yra monsinjoro Platelių seniūno dukterėčia. O jis – karūnos didysis vėliavininkas, šeimos pažiba, – ir tyliai pridūrė, – jis daugybę kartų išgelbėjo mane nuo kietos pono mažordomo rankos.
Halinos vardas žvejus labai stipriai paveikė. Visi suėjo krūvon ir paprasta, bet nuoširdžia kaimiečių kalba ėmė žerti pagyrimus Halinos grožiui ir liaupsinti jos dorybes. Vienas jos liemenį palygino su nendre, o lūpas su vyšnia.
– Jos balsas lyg fleitos garsai, – tarė bažnyčios sargas, – o iš Prahos monsinjoro iškviestas čekas groja vargonais ne geriau nei ji.
– Ji neprašauna pro stirniną, – šūktelėjo medžioklis.
– Ji jodinėja labiausiai nesuvaldomais žirgais, – tarė vyras, vilkintis raitojo medžiotojo livrėją.
– Ji atstatė mano trobelę, kai ją nugriovė vėjas, – užsikirsdama išlemeno senutė davatka (taip Žemaitijoje vadinamos našlės ar pasiaukojusios celibatui moterys, jos kartu gyvena netoli bažnyčios ar ieško tokių kaimų, kuriuose nebūtų vyrų).
– Ji išgydė mano vaiką, – pasigyrė vienas žvejys.
– Taip, – atsiliepė kitas, – ji rūpinasi ligoniais, seniais, duoda kraičius merginoms, padeda visiems skurstantiems... Ji kartu su kunigaikščiu mus globoja.
– Ji mūsų angelas globėjas! – sušuko visi vienu balsu.
Sujaudintas tokio natūralaus ir vienbalsio dėkingumo, prašalaitis nusisuko, kad paslėptų nevalingai kilusį jaudulį. Bet nesulaikė šypsenos, kai vėl prabilęs Izaokas pagarbiai nusilenkė ir tarė:
– Panelė grafaitė man duoda įvairiausių pavedimų.
Dorojo žydo kalba tai turėjo reikšti, kad ir jam tenka nemenka dosnumo dalis.
Tuo metu privažiavo rogutės, į kurias buvo įkinkytas vidutinio dydžio, bet stiprus ir tvirtas arklys, apšerkšnijusiais karčiais ir oda. Iš rogių išlipo plačiapetis vyras, susisupęs į didžiulius avikailių kailinius, ties juosmeniu surištus odiniu diržu. Ant galvos turėjo kepurę su ilgomis ausinėmis, surištomis po smakru. Jis riktelėjo žvejams:
– Nagi, vaikučiai, pasiruošę?
Tai buvo žvejų vyresnysis ir ežero nuomininkas.
 – Taip, tėve Barusai, viskas gerai.
Barusas ėmė apžiūrinėti tinklą.
– Žiūrėk, – tarė vienas žvejų, rodydamas draugui supratingus ženklus, – nesumanyk paleisti virvės, kai jis įkris į duobę.
– Nieko nebijok, – atsakė pastarasis, – gylio bus iki kelių.
Vos tik jis ištarė paskutiniuosius žodžius, Barusas, neįtaręs jokios žvejų klastos ir nenutuokdamas, kad jam paspęsti spąstai, įkrito į nestoro ledo plutele pridengtą duobę. Ta plutelė neišlaikė jo svorio ir Barusas, lyg sena lydeka, pakliuvo į duobėje paslėptą bučių. Jis buvo pernelyg patyręs, kad, kaip sako žvejai, patikėtų, jog pateko į bėdą. Bet atsidūrė vandenyje iki juosmens ir iš visų jėgų ėmė šauktis pagalbos. Žvejai neskubėjo jam padėti ir tik tyliai juokėsi. Matėsi tik jų balti dantys, bet garso nesigirdėjo jokio, nes šiaurės gyventojų linksmumas retai būna triukšmingas. Žvejai tik paklausė:
– Tėve Barusai, pastatysi mums po stiklą degtinės?
– Taip, nenaudėliai, taip! – suriko perpykęs Barusas, o tuo metu jaunasis prašalaitis iš gailesčio padėjo jam išsikapanoti iš bučiaus. – Ir taip pagardintos, kad ilgai atsiminsite.
Jo apledėję kailiniai atrodė bjauriai. Su rimbu rankoje jis puolė vytis žvejus, o tie išsilakstė. Kiekvienas grįžo į savo vietą. Vienu mauku išlenkęs didelį degtinės kaušą, kurį jam padavė paslaugus smuklininkas, Barusas priėjo prie laužo pasidžiovinti kojų. Pažiūrėjęs į dangų, tarė:
– Vidurdienis, tuoj prisistatys panelė grafaitė, nes ji niekada nevėluoja. Traukite tinklą.
Ir iš tikrųjų maždaug už ketvirčio ljė pasirodė ilga rogių virtinė, artėjanti į žūklės vietą.
Atsikračiusi ją dengusių balsvų ūkų, suspindo saulė. Jei ir nelabai kaitri, tai ryški. Jos šviesa apšvietė šiaurės vaizdelį. Sniegas, kaip kartais pasitaikydavo tokiu metų laiku, dar nebuvo užklojęs ežerą dengiančio ledo keturių ar penkių pėdų storio sluoksniu. Kitame krante ryškėjo žalia pušyno juosta. Šiame dominavo Platelių miestelis ir jo tirštai apgyvendinti priemiesčiai. Tas panoraminis reginys teikė vientisos, permatomos erdvės vaizdą. Atrodė lyg kristalas, kuriame matėsi šalčio sukurti piešiniai. O gal juos nutapė ranka didžiojo menininko, kuriam esame skolingi už nuostabius ir didingus visatos kūrinius, nuostabias arabeskas, tūkstančius fantastiškų dalykų, žėrinčių deimanto ar vaivorykštės spalvomis.
Netrukus naujas objektas (ne mažiau puikus kūrinys) – jauna, graži moteris patraukė visų dėmesį. Tai buvo grafaitė Halina Oginskytė. Priekyje jojo raitas medžiotojas, vilkintis raudonai auksine Oginskių livrėja. Iš paskos važiavo keletas rogių su palydos moterimis. Atrodė, kad ta spindinti vilkstinė juda taip greitai, jog tiesiog ryja nuotolį tarp salos ir tos ežero vietos, kur buvo išmestas tinklas.
Sėdėdama mažose poliruoto medžio rogėse, papuoštose sidabrinėmis plokštelėmis, išmuštomis mėlynu aksomu, su tokio paties aksomo gūnia, papuošta sidabriniais kutais ir bumbulais, Halina pati vadelėjo gražų obuolmušį žirgą ilgais karčiais. Pakaustytas jis buvo pasagomis su kabliukais ir, bėgdamas sparčia risčia, kanopomis daužė ledą, skambantį lyg bronza. Tuo pat metu skambėjo daug sidabruotų skambalėlių, kabančių ant gūnios, kuri saugojo žmones nuo sniego, lekiančio iš po kanopų. Ji dengė žirgo nugarą ir buvo pririšta prie rogių pirmagalio. Ryškiai raudonas berankovis apsiaustas, pamuštas Sibiro mėlynųjų lapių kailiais ir ant krūtinės susegtas prabangia sagtimi, saugojo Haliną nuo šalčio. Bet retkarčiais jis prasiskleisdavo nuo judesių, kuriuos jaunoji grafaitė darė vadeliodama arklį ar norėdama išvengti žūklei iškirstų ekečių. Tada po žalio aksomo striuke, apvedžiota sabalų kailiu, ant krūtinės papuošta keliomis eilėmis geltono gintaro sagų, spindinčių lyg auksas, galėjai pastebėti liekno liemens elegantiškas formas. Juoda aksomo kepuraitė, papuošta garnio plunksnų egrete*, buvo grakščiai uždėta ant gražių šviesių, pelenų spalvos plaukų. Nuo greito važiavimo lengvos garbanos, atrodo, plazdėjo apie patį žavingiausią, kokį tik gamta sukūrė, veidą. Jaunajai grafaitei privažiavus, apniukusiuose šiaurės vaikų veiduose blykstelėjo susižavėjimas. Visos kepurės buvo nukeltos tuo pat metu lyg vienu judesiu. Halina sustabdė garuojantį arklį ir sustojo taip, kad galėtų stebėti žūklę neišlipdama iš rogių. Nusišypsojo ir gracingu judesiu leido visiems užsidėti kepures. Jaunasis prašalaitis, pamatęs tą tviskantį būrį, skubiai pasitraukė nuo žiūrovų. Jis norėjo geriau pamatyti tą, apie kurią negalėjo klausyti pagyrų nesijaudindamas. Tyliai žavėdamasis jis stebėjo tą nuostabią būtybę, kurioje susiliejo ne tik kerintis tobulų formų grožis, bet ir kilnumas, jaudinantis grakštumas ir gundantis švelnus, valingas veidas. Grynas oras pakeitė gražią Halinos odos spalvą, blizgėjo jos juodos, tokios protingos ir pilnos jausmo akys. Halina davė įsakymą žvejų vyresniajam. Jos melodingas skambus balsas, nuostabių lūpų gracingas judėjimas, rausva burna ir gražūs dantys dar labiau (jei tai įmanoma įsivaizduoti) sužadino jaunojo prašalaičio žavėjimąsi ja. Jis pastebėjo Halinos žvilgsnį, o toji paraudo, nes jos lyčiai įgimta nuojauta pakuždėjo, kad ja žavimasi. Suglosčiusi vėjo ištaršytas garbanas, ji pasilenkė prie kaimyninių rogių, kuriose sėdėjo vidutinio amžiaus kilnios išvaizdos moteris. (...)“

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija