Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Į lietuvių kalbą pradėti versti Mykolo
Kleopo Oginskio „Atsiminimai“
 
2006 m. „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija ėmėsi įgyvendinti naują leidybos projektą – iš prancūzų į lietuvių kalbą pradėti versti 1823 m. Paryžiuje išleisti kompozitoriaus, politikos, valstybės ir visuomenės veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio atsiminimai, apimantys laikotarpį nuo 1788 iki 1815 m. pabaigos. Vertėjas – šio laikotarpio memuarų ir grožinės literatūros vertimų srityje besispecializuojantis Virginijus Baranauskas. Jis iš prancūzų į lietuvių kalbą išvertė ir dvi Sofijos Tyzenhauzaitės knygas – „Reminiscencijas“ bei „Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje“. Pirmųjų dviejų M. K. Oginskių „Atsiminimų“ tomų vertimą į lietuvių kalbą remia Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Šiandien skaitytojams siūlome fragmentą iš Mykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimų“ pirmosios knygos pirmojo skyriaus.
 
„Nelaimių, užgriuvusių Lenkiją į sostą sėdus karaliui Stanislovui-Augustui, virtinė nuteikė prieš jį didžiąją tautos dalį.
Į jį imta žiūrėti kaip į Rusijos valios vykdytoją, nes iš jos buvo gavęs karūną. Manyta, kad jis nepakankamai energingas tada, kai jo garbė, tautos šlovė ir krašto išgelbėjimas reikalavo drąsos, veiklos ir begalinio atsidavimo tėvynės labui.
Lenkijoje nuolat buvo didžiulė svetimųjų kariuomenė, kurią teko išlaikyti, tos kariuomenės vadai arogantiškai elgėsi su krašto diduomene, vyko pilietinis karas, net iš pačios sostinės 1768 metais buvo pagrobti vyskupai bei senatoriai ir išvežti į Rusijos gilumą. 1773 metais Lenkiją pasidalino, o 1775 metais visų nekenčiamas Seimas tą padalinimą ratifikavo. Ministrai rusai tvarkėsi kaip panorėję, o karalius buvo priverstas visur jiems nusileisti. Seimas buvo neveiklus nuo pat krašto padalijimo. Finansinė sistema žlugo, kariuomenė buvo nieko nebeverta. Kaltė dėl visų tų bėdų buvo suversta Stanislovui-Augustui.
Be to, jam buvo priekaištaujama, kad prisikvietė svetimšalių ir naikino viską, kas lenkiška, bei rodė blogą pavyzdį savo tautoms, nes pernelyg pamėgo prabangą ir buvo švaistūnas.
Negaliu teigti, kad kitas Stanislovo-Augusto vietoje būtų galėjęs pasipriešinti ir atsilaikyti prieš nelaimes, iš visų pusių užgriuvusias Lenkiją. Kalbėdamas apie šį valdovą vienas labai garsus rašytojas4 pasakė, kad „ jį per visą valdymo laikotarpį tironizavo ir tauta, ir kaimynai. Kadangi turėjo mažai energijos ir buvo labai apsišvietęs, šviesus protas jam tepadėdavo tik numatyti būsimas nelaimes, bet negalėjo patarti, kaip jų išvengti“.
Tiesa ta, ir niekas negali to paneigti, kad tautai taip nepatikusio valdymo metu švietimo sistema buvo reformuota, pasikeitė lenkų galvosena ir susiformavo nauja karta. Atsirado savo energija ir talentais išgarsėję žmonės, kurie galėjo būti naudingi tėvynei ir ją ištraukti iš gėdos ir paniekinimo, nes tokioje būklėje ji buvo atsidūrusi jau seniai.
Be abejo, tai buvo Apvaizdos dovana, nes ji norėjo, kad tarp visuotinio nusivylimo gimtų nusiraminimą nešanti šviesesnio rytojaus viltis.
Nesėkmingai valdęs, bet norėjęs gero, labai išsilavinęs Stanislovas mokslui, literatūrai ir menams skirdavo kiekvieną laisvą akimirką, jei tai nekenkdavo valstybės reikalams. Jį supo mokslininkai, kuriuos gausiai apdovanodavo, ir pats ypač stengėsi savo šalyje propaguoti švietimo idėjas.
Tuo metu Konarskis organizavo parapines mokyklas, sukūrė naujus mokymo metodus ir išspausdino keletą reikšmingų kūrinių. Bohomolecas leido švietėjišką laikraštį, rašė komedijas nacionaliniam teatrui ir kovojo su išplitusiais tautoje prietarais. Maloniausias ir įvairiapusiškiausias poetas Krasickis kritikavo, linksmino ir švietė. Linkęs į satyrą Vengerskis sąmojingomis eilėmis stipriai kritikavo didžiūnus. Kopčinskis parašė gramatiką ir nustatė griežtas kalbos taisykles. Garsus istorikas ir poetas Naruševičius išvertė Horacijų ir Tacitą, Horacijaus eiles vertino kaip eiliavimo pavyzdį, o rašydamas savo šalies istoriją išdailino savo stilių ne blogiau nei Tacitas. Jei nebūtų buvęs toks tingus ir mažiau keliaklupsčiavęs, gal valdant Stanislovui būtų nusipelnęs poetui skirto palmių vainiko. Garsus antikvaras mokslininkas Albertrandi, karaliaus pasiųstas į Stokholmą ir Romą su įsakymu rinkti medžiagą Lenkijos istorijai, praturtino nacionalinius archyvus daugiau nei šimtu vertingų rankraščių (juos visus perrašė savo ranka). Astronomas Počobutas, fizikas Stžeckis, Sniadeckis, Skžetuskis, Vyrvičius, Stašicas, Kolontajus ir daug kitų mokslininkų bei literatų jautė pašaukimą mokyti jaunimą įvairiausiose srityse, įkvėpė jiems norą mokytis – taip skleidė šviesą bei žinias.
Bet labiausiai prie prietarų naikinimo ir lenkams įgimto noro mokytis, prie naujo jaunų išsilavinusių žmonių atžalyno auginimo prisidėjo karo kadetų mokykla ir naujai įkurta Edukacinė komisija. Šių dviejų institucijų turėjo pakakti generuoti idėjoms, kurias karalius būtų galėjęs įgyvendinti, jei jo energija būtų atitikusi jo talentus ir jei nesėkmės nebūtų nuolat žlugdžiusios ir neleidusios realizuoti geriausių sumanymų.
Įkurtos valstybinės mokyklos nestokojo mokinių, teigiamą vaidmenį suvaidino naujoji švietimo sistema, viskas tarnavo pažangai. Provincijoje ir sostinėje gimdavo naujos idėjos, žmonės nebijojo reikšti savo nuomonės.
Greitai atsirado žmonių, pageidaujančių išmokti taisyklingos lenkų kalbos, kalbėti švaria taisyklinga kalba, rašyti aiškiai ir subtiliai. Pradėta studijuoti šalies istorija, prisiminti ją garsinusieji didieji talentai, apdainuoti jų atminti darbai, susigrąžinti senieji tautiniai rūbai.
Karalius ypač globojo lenkų teatrą, jam netrūko nei talentingų autorių, tokių kaip kunigaikštis Adomas Čartoriskis, Zablockis, Kniazninas, Niemcevičius ir Osinskis, kurie pasirodė esą tikrai talentingi, nei gerų aktorių – Boguslavskis, dabartinis dekanas, tada buvo pavyzdys. Jis praturtino repertuarą daugeliu originalių arba verstų (proza ar eilėmis) pjesių.
Karo meno mokslai, jodinėjimas ir gimnastikos pratimai jaunuoliams pakeitė lengvabūdiškas pramogas ir padėjo įgyti fizinės jėgos, o mokslas pažadino sielos galias.
Lenkų ponios, kurių protas ir mandagumas visais laikais buvo gerbiami Europoje, varžėsi tarpusavyje, kuri didesnė patriotė, ir gyrė tik tai, kas tautiška. Žinome, jog tie priesakai veikė kunkuliuojantį, nekantrų jaunimą, nes jaunimui nepatiko, kad šalyje dominuoja kitataučiai.
Visur buvo juntamas geras tonas. Į linksmus ir džiaugsmingus susibūrimus ateidavo daug žmonių. Jaunimas nesivaržė ir elgėsi natūraliai, buvo sąmojingas, bet ne pedantiškas, mandagus, bet ne pretenzingas.
Tuose susibūrimuose dalyvaudavo Jozefas Poniatovskis, Ignas ir Stanislovas Potockiai, Čartoriskiai, Sapiega, Malachovskis, Mostovskis, Vaizenhofas, Niemcevičius, Matuševičius ir daugelis kitų, labai nusipelniusių tėvynei.
Štai kas buvo Varšuva tada, kai 1788 metais buvo sušauktas seimas, pavadintas Konstituciniu, arba Ketverių metų seimu. Visi, jautę turį gabumų ir talento, skubėjo, kad juos išrinktų ambasadoriais arba tautos atstovais, nes norėjo dalyvauti Seimo, kuris turėjo visiems laikams pakeisti Lenkijos likimą, svarstymuose.
Maždaug dešimt metų ramybės buvo pakankamas laiko tarpas, kad būtų galima apmąstyti, kokių reikia imtis priemonių, kad išvestų tautą iš bjaurasties, kurioje buvo atsidūrusi. Kiekviena grupuotė skirtingai suvokė galimybes pasiekti tikslą, bet visi buvo įsitikinę, kad kažką daryti būtina, ir nerimavo dėl naujo Lenkijos padalijimo.
Seimas buvo šaukiamas rugsėjo 30 dieną. Spalio 6 susirinko abiejų tautų atstovai. Spalio 7 d. jie sudarė konfederacijos sutartį ir ją pasirašė. Tai buvo pirma pergalė prieš tuos, kurie nenorėjo, kad abi tautos gyventų konfederacijoje, ir esant reikalui tikėjosi pasinaudoti liberum veto teise.
Malachovskį išrinko seimo maršalka karalystei, Kazimierą Sapiegą – Lietuvai.
Karalius su malonumu stebėjo, kai susirinko geriausi tautos atstovai, nes tikėjosi turėti Seimą, kuriam galėtų teikti savo išmintingus, Lenkijos likimą galinčius nulemti projektus. Tačiau, kad išsiaiškintume jo ketinimus, reikia prisiminti ankstesnius įvykius.
Prieš metus, gegužės mėnesį, karalius Kaniove susitiko su imperatore Jekaterina, ji keliavo aplankyti pietinių savo imperijos sričių, kartu norėjo pamatyti Krymą, kurį buvo atėmusi iš turkų. Karalius nerimavo dėl naujo Lenkijos padalijimo ir įteikė jai pranešimą apie įvairias reformas, kurias manė esant naudingas ir būtinas šaliai. Iš imperatorės nesunkiai gavo visa, ko prašė – iškilmingą pažadą, kad ji išsaugos Respubliką tokią, kokia ji yra, ir garantuos jos nepriklausomybę.
Imperatorius Juozapas, su kuriuo karalius tos kelionės metu turėjo progą susitikti vėliau, jam davė tokią pačią garantiją, ir Stanislovas aklai patikėjo abiejų valdovų žodžiais ir draugiškumu. Jis neabejojo, kad po tokių pažadų Rusija pasiūlys Lenkijai sąjungos sutartį, kuri jam atrodė labai naudinga, nes tikėjo, kad dabar Lenkija bus apsaugota nuo kaimynų įžeidinėjimų ir tikrai nebereikės būgštauti, kad ją dar kartą padalins.
Su tokiomis mintimis karalius grįžo iš Kaniovo į Varšuvą, ir kai tų pačių metų rugpjūčio mėnesį turkai pradėjo karo veiksmus, jis džiaugėsi, kad imperatorė ir jam, ir Nuolatinei tarybai, pasiūlė puolimo ir gynybos sąjungą.
Tačiau Lenkijos vyriausybė tokio pasiūlymo negalėjo priimti, nes būtų tekę pažeisti senąsias sutartis su Turkija, tad sutarties svarstymas buvo atidėtas kitam Seimui. Imperatorė paprašė leisti pasamdyti savo kavalerijai trisdešimt tūkstančių lenkų didikų, bet tas prašymas irgi nebuvo patenkintas.
Tačiau karo veiksmai su Turkija vis aktyvėjo, o Švedijos karalius Gustavas III ėmė grasinti Peterburgui iš Suomijos pusės, tad Lenkijai imta aktyviau siūlyti sudaryti sąjungos sutartį su Rusija, karalius turėjo vilčių, kad Seimas mielai jai pritars.
Iš kitos pusės Prūsijos karalius Frydrichas-Vilhelmas, išgąsdintas Juozapo II ir Jekaterinos lygos prieš Turkiją ir bijodamas, kad į ją nebūtų įtraukta Lenkija, ėmė stengtis, kad Švedija, Olandija ir Anglija užstotų Turkiją. Karalius norėjo pastarąją išgelbėti ir apkarpyti Rusijos ambicijas. Visos valstybės sutarė, kad į naująją lygą reikia įtraukti ir Lenkiją, bet pirmiausia būtina, kad šalis turėtų savarankišką vyriausybę, kurios neįtakotų jokia pašalinė jėga.
Prūsijos karaliui dėl jo vėlesnio elgesio su lenkais galima daug priekaištauti, bet nedera abejoti, kad tuo metu jis buvo nuoširdus, tuo labiau, kad paisė ir savo interesų. Aišku ir tai, kad jis nedalyvavo pirmą kartą dalijantis Lenkiją, nes širdies gilumoje tam padalijimui nepritarė. 1773 metų padalijime varžėsi Rusija ir Vienos dvaras, tad karalius linko, kad Lenkija puikiai tvarkytųsi šalies viduje ir turėtų stiprią kariuomenę. Prūsijai reikėjo laiko atsikvėpti po karų, kuriuos šalis kariavo valdant jo pirmtakui, tad karalius stengėsi užkirsti kelią abiejų imperijų – Rusijos ir Austrijos – galybės augimui.
Iki to laiko Frydrichas-Vilhelmas garsėjo kaip teisingas valdovas, geradarys, taikos šalininkas, tėviškai valdęs savo pavaldinius. Jis nedarė lenkams blogo, o rusai buvo padarę daug. Lenkijos padėtis jau daug metų buvo nepavydėtina ir šalis neįsivaizdavo, kad Rusija padės atsikratyti tos žeminančios būklės, nes būtent Rusija buvo suinteresuota, kad viskas liktų kaip buvę. Tačiau lenkai gerai suprato, kodėl Frydrichas-Vilhelmas nori jiems padėti priimti gerą Konstituciją ir tikisi, kad Lenkija taps stipria valstybe.
Prūsijos ministras Varšuvoje Lucchesinis apgailestavo dėl Lenkijos nelaimių, aukštino savo šeimininko karaliaus dorumą, piktinosi dėl apgavikų, kurstančių Prūsijos vyriausybę dalyvauti naujame Lenkijos padalinime. „Frydrichas-Vilhelmas, – kalbėjo jis, – nori kilnesnės šlovės, jis nori apsaugoti Europą nuo barbarų iš šiaurės ambicijų, pageidauja užkirsti kelią jų godumui, ketina grąžinti Lenkijai spindesį, šlovę, laisvę“.
Anglijos ministras Varšuvoje Hailesas karštai pritarė toms kalboms, svarstė galimybę tiekti švedams anglų ginklus ir bandė įtikinti tuos, kurie dar abejojo.
Tikima tuo, ko trokštama, o nelaimingieji turi tik vieną paguodą – viltį. Tad nereikia stebėtis, kad prūsų šalininkų gretos sparčiai augo, per trumpą laiką jų atsirado labai daug, o Rusijos ambasadoriaus įtaka silpo diena iš dienos.
Negaliu nepacituoti grafo de Seguro, Prancūzijos eksambasadoriaus Rusijoje, minčių apie Jekaterinos Lenkijai pasiūlytą sąjungos sutartį: „Tas pasiūlymas buvo didelė klaida ir įrodė, kad imperatorė, kurios išdidumui visada buvo pataikaujama, nežinojo, kas yra didelė pagieža, nenumaldoma neapykanta, sukelta priespaudos, neteisybės ir pažeminimo. Kaip niekada buvo delsiama ir neišnaudojama proga. Kadaise Europoje gerbiami lenkai dar prisiminė, kad sėkmingai kovojo su jų privengiančiais prūsais, apgynė Austriją ir Vieną nuo otomanų kariuomenės, o maskvėnai dažnai bėgo nuo jų... Po pirmojo padalijimo Austrija ir Prūsija leido imperatorei spręsti Lenkijos reikalus... Nuo to laiko Rusijos ambasadoriai tapo tikraisiais Lenkijos valdytojais. Jie pūtėsi prieš karalių, paniekinamai ir įžeidžiai žiūrėjo į tautą, jų prabanga, įžūlumas, godumas, šalyje esančių rusų dalinių siautėjimas užtraukė Rusijai visuotinę neapykantą, norą atkeršyti, nes tokius jausmus prispaustai tautai įkvėpė ją tarpusavyje pasidalijusios trys valstybės. Nebuvo galima lenkui paminėti žodžio „rusas“, nes jis išbaldavo iš baimės ir sudrebėdavo iš pykčio. Tas žodis jam primindavo nuvytusią šlovę, prarastą laisvę, jėgos netekimą, atimtą turtą, ujamą šeimą, sutryptą garbę... Veltui kai kurie, kaip Lenkijos karalius, norėjo išnaudoti galimybę sudaryti sąjungos sutartį, kuri, atrodo, turėjo atverti akis Jekaterinai ir paaiškinti jai, kokia iš tikrųjų Lenkijos padėtis, nes ji pernelyg ilgai to nežinojo. Veltui kai kas bandė aiškinti, kad su Rusijos pagalba šalis galės perrašyti Konstituciją, sustiprinti savo politinę padėtį ir, galbūt, atgaus trečdalį prarastų valdų. Jie veltui bandė aiškinti, kad Prūsijos pasiūlymai tėra muilo burbulas ir rodo jos suinteresuotumą, o abi imperijos netrukus pakeis savo ketinimus, kad būtų kvaila manyti, jog Prūsija nebeturi pretenzijų Lenkijai, kad pavojinga pykinti Austriją ir Rusiją, kad taikos metu lenkai liks be pagalbos ir taps keršto objektu, o tada Prūsija, užuot atėjusi į pagalbą, susitars su Rusija ir Austrija dėl naujo padalijimo... Vienintelis tautos atsakymas į tuos šmeižikiškus prasimanymus buvo toks: „Vergai ir išdavikai“. Patys šmeižikai buvo nedrąsūs, o pasipiktinusi tauta jų neklausė.“
Iš tiesų nėra ką pridurti prie autoriaus aprašytos situacijos, kuri susidarė 1788 metais sušaukto Seimo darbo pradžioje. Dar pamatysime, kad tas Seimas, nepaisant daugelio narių uolumo, entuziazmo ir geriausių ketinimų, neišvengė tautos priekaištų. Pavyzdžiui, politiškai buvo neteisinga ir neatsargu atvirai pasisakyti prieš Rusiją, ją kaltinti ir jai grasinti tol, kol pats nesustiprėjai ir neturi jėgų lygintis su ja. Galima priekaištauti dėl netikusios Seimo darbotvarkės, nes daug laiko būdavo sugaištama beprasmiam šnekėjimui užuot galutinai sutvarkius du svarbiausius dalykus – iždą ir kariuomenę. (...)

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija