Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Iš senųjų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijų
 
Osvaldas Daugelis
 
Publikacijos „Iš senųjų M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijų“ („Menotyra“, 1988 m., nr.16) fragmentas
 
„(...) Viena iš seniausių dailės kūrinių kolekcijų, esančių Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (toliau ČDM) rinkiniuose, yra Plungės dvaro meno turtai, 1923 m. spalio 4 d. Valstybės archeologijos komisijos nusavinti ir 1925 m. gruodžio 24 d. atvežti į neseniai įkurtą Valstybės muziejų (VM). Šis muziejus, kuriam vadovavo Čiurlionio galerijos (ČG) direktorius Paulius Galaunė, niekuomet savarankiškai neegzistavo, nes neturėjo patalpų. Jo negausus turtas buvo deponuojamas vienoje iš galerijos laikinųjų rūmų salių, o 1936 m. muziejus buvo įjungtas į tiesioginio ČDM pirmtako – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus (VDKM) sudėtį1.
Į pastarąjį taip pat įsijungė ir Kauno miesto muziejus (KMM) su senomis istorijos, archeologijos, etnografijos ir dailės kolekcijomis2. Pati seniausia viešai žinoma kolekcija ČDM rinkiniuose – tai grafo Alfredo Tiškevičiaus (1882–1930) kolekcija, nuo 1918 m. gruodžio 3 d. per Tadą Daugirdą deponuota KMM3. 1930 m. dalis kūrinių buvo įsigyta tiesiai iš grafo įgaliotinių, dalis –1931 m. aukcione, kuriame kolekcija buvo išvaržyta, užprotestavus grafo kreditoriams4. Likusi neparduota jos dalis 1936–1938 m. pateko į VDKM. Aukciono metu keletas vertingų eksponatų (daugiausia šeimos portretai) buvo grąžinta savininkams, ir tolesnis jų likimas nežinomas – išliko tik aukcionui paruoštos nuotraukos.
Oginskiams priklausiusios Plungės dvaro kolekcijos istorija labai glaudžiai susijusi su ČG istorija, todėl iš visų dvarų kolekcijų ji sulaukė daugiausia dėmesio. Šis dėmesys atsispindi įvairiuose straipsniuose, tačiau tai yra tik fragmentiški vieno ar kito aspekto paminėjimai. Iki šiol neįvertintos jos susidarymo prielaidos, meninė vertė ir sudarytojo asmenybė. Šio straipsnio tikslas – remiantis muziejuje išlikusiais eksponatais, pagalbine medžiaga bei publikacijomis apie kolekciją ir jos sudarytoją, aptarti tos kolekcijos sudarymo tikslą, meninį lygį ir dabartinę vertę.
Pirmosios žinios lietuvių spaudoje apie Plungės dvaro meno turtus pasirodė susirūpinus jų likimu. Po Pirmojo pasaulinio karo jie liko be šeimininkų ir buvo bandomi išvežti į užsienį. Todėl 1923 m. P. Galaunė rašė: „Įsikišti į tą dalyką Valstybės archeologijos komisijai reikėjo štai dėl ko. Vienas ištikimų Oginskienės tarnų norėjo tuos turtus slapta išgabenti per Klaipėdą į Dancigą ir Poznanę, kur dabar, rodos, Oginskienė gyvena viename iš savo dvarų. Slaptumas tas gal atsirado dėl to, kad vietinio klebono būta „labai nesukalbamo“ (...)“5.
P. Galaunę ši problema tuo metu labai jaudino, todėl ir kitais metais jis gana retoriškai ir garsiai priminė visuomenei liūdną senųjų meno rinkinių likimą6. Jis išvardijo ir daugiau, ne vien Plungės, rinkinių, remdamasis Mykolo Brenšteino dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą paskelbtomis žiniomis7. Apie mus dominančią kolekciją jis prie trumpo aprašymo pridūrė: „Kur dingo tie gausingi rinkiniai karo metais, tikrų žinių nėra, bet Plungėje jų vos pėdsakas beliko. Išliko tik gerokai apiplėšta biblioteka, kuri pergabenta į Centrinį valstybės knygyną Kaune. Joje rasta keletas lietuviškai rašytų rankraščių“.
Patekę į muziejų, Plungės dvaro turtai buvo įtraukti į ekspoziciją ir ilgą laiką puošė laikinuosius Čiurlionio galerijos rūmus, todėl tolesnis jų likimas susijęs su muziejaus istorija. Muziejuje ši kolekcija sudarė senosios tapybos ekspozicijos pagrindą. Didelė dalis paveikslų buvo publikuota, kai kurie ir reprodukuoti pirmajame senosios tapybos kataloge8, kur kolekcijos egzistavimą priminė keletas portretų su nurodyta Oginskių pavarde (kat. Nr. 5, 18, 28, 30, 31).
Vėliau paskelbtoje pirmųjų penkerių metų Čiurlionio galerijos ataskaitoje minimas bendras 1925 m. iš Plungės dvarų gautų eksponatų skaičius (296 vnt.) ir kai kurių iš jų restauravimas9.
Vilnietis kraštotyrininkas M. Brenšteinas, aplankęs Lietuvą, 1934 m. paskelbė studiją „Mokslas Lietuvos respublikoje“10, kurioje iš visų muziejų plačiausiai aptarė ir aukščiausiai įvertino Čiurlionio galeriją. Jis nurodė, kad 1925 m. iš Valstybės archeologijos komisijos depozito teisėmis buvo gauta 296 vnt. tapybos, skulptūros, baldų, porceliano ir kitų meniškų daiktų, rastų kunigaikščių Oginskių rezidencijoje Plungėje. Iš jų aprašė XVI–XIX a. Oginskių portretus, J. Grasio, M. Bačarelio, K. Mordasevičiaus drobes, M. Gujskio marmuro biustą, tačiau kelių objektų klaidingai nurodė kilmę. Nors VM inventoriaus knygose visi turtai iš pat pradžių įrašyti kaip eksponatai, bet čia nurodytas deponavimas mums primena, kad tuo metu dėl šių turtų pretenzijas pradėjo reikšti atsišaukusi jų senoji savininkė, suradusi tam teisinių spragų. Kadangi turtą nusavino Valstybės archeologijos komisija, o jis atsidūrė dailės muziejuje – Čiurlionio galerijoje, tai nuo 1926 iki 1935 m. kunigaikštienė Marija Skurževskytė-Oginskienė per Telšių advokatą Jurgį Priferį visaip bandė jį atgauti, kol 1935 m. gruodžio 17 d. gavo galutinį Valstybės archeologijos komisijos pirmininko Vlado Pryšmanto atsakymą: „(...) kad dalis M. Oginskienės daiktų buvo savo laiku paimta V. A. Komisijos žinion ir nusavinta, V. A. Komisijos 1923 m. spalių mėn. 4 d. nutarimu, pasiremiant V. A. Komisijos įstatymo 2 str. (Vyr. Žin. Nr. 11). Kadangi nusavintieji daiktai atitinka to paties įstatymo 1 str. nusakytas praeities liekanų kvalifikacijas, V. A. Komisija Tamstos prašymo negali patenkinti“. Buržuazinės respublikos sąlygomis tai buvo retas, galbūt vienintelis atvejis, kad kunigaikštienė neatgautų savo privataus turto, net savo pačios portretų „atminčiai“, kaip kad ji rašė prašymuose. Čia, matyt, nulėmė P. Galaunės jau anksčiau visuomenės opinijoje sukeltos nuotaikos.
Tarybinėje spaudoje Plungės dvaro turtai pirmąkart minimi 1940 metais12, tiesa, tik tarp kitų Lietuvos dvarų turtų, susirūpinus tolesniu jų likimu.
Praūžus naikinančioms karo audroms, kurios pražudė daugybę meno vertybių, tik P. Galaunė pagarsino šios seniai nusavintos kolekcijos dalies – grafikos rinkinio likimą13, apgailėdamas, kad iš jo mažai kas liko. 1967 m. novelėje „Netikėtai surastas unikumas“14 P. Galaunė vėl prisiminė kolekcijos likimą, apgailestaudamas, kad „beveik visi rinkiniai Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išgrobstyti“, nors dabar jie sudaro ČDM senosios grafikos rinkinių pagrindą.
P. Galaunės nuveiktas darbas pagerbtas ir apibendrintas straipsnių rinkinyje „Dailės ir kultūros baruose“ (V., 1970), kur dailės palikimo išsaugojimui skirti straipsniai jaudiną ne mažiau, kaip prieš daugelį metų. Rinkinyje paskelbti abu straipsniai, kuriuose aprašomas Plungės dvaro turtų likimas15 rodo, kad tai buvo labai svarbus paminklų apsaugos etapas. Tačiau straipsniai be komentarų apie tolesnį kolekcijos likimą ir kelią į muziejų šiandien gali netgi suklaidinti nežinančius mūsų muziejų istorijos.
Čiurlionio dailės muziejaus tapybos rinkinių publikavimas priminė muziejuje išlikusias senąsias kolekcijas, pateikė šiek tiek žinių ir apie Plungės kolekcijos tapybos sudėtį16. Šių žinių santrumpa pakartota Lietuvos TSR muziejų Vakarų Europos tapybos rinkinių albume17.
Iki šiol iš Plungės rinkinio daugiausia dėmesio tenka tapybai, ir žymesnių darbų publikavimas kaskart atkreipia dėmesį į kolekcijos likimą. Kiek plačiau Plungės dvaro kolekcijos likimas apžvelgtas lenkų tyrinėtojo A. Riškevičiaus studijoje apie XIX a. Florencijoje dirbusio prancūzų tapytojo F. K. Fabro portretus18, kurių pora yra išlikusi šioje kolekcijoje.
Literatūros, kurioje publikuojami meno kūriniai iš Plungės dvaro, būtų galima nurodyti ir daugiau, jos gausėja įvairiomis kalbomis19. Tai rodo kolekcijos vertę, tačiau žinių apie jos istoriją nepraplečia.
Pati naujausia Teresės Oginskienės portreto publikacija, nurodanti ir jo kilmę bei kolekcijos egzistavimą Čiurlionio dailės muziejuje20, susidūrė tame pačiame žurnalo numeryje su Plungėje kuriamam kraštotyros muziejui skirtu straipsniu, kuriame apgailestaujama, kad nuo 1923 m. dvaro kolekcijos likimas nežinomas21. Šitokias kultūros istoriją iškraipančias žinias reikėtų paneigti ir paaiškinti, kad klaidos nebūtų kartojamos (ypač prisimenant, kokie populiarūs yra 1970 m. išleisti ankstyvieji P. Galaunės straipsniai, rašyti dar prieš Čiurlionio galerijos įkūrimą).
Plungės rinkinių likimą ir kelią į valstybines saugyklas ženklina ir dvaro archyvo publikacijos. Bendra archyvo sudėtis aprašyta R. Firkavičiaus straipsnyje22. Meno istorijai reikšmingesni dokumentai apibūdinami trumpoje D. Butėno informacijoje23.
Dvaro bibliotekos likimas taip pat kelia nemažai problemų. Žinoma, kad ten buvo inkunabulų ir Lietuvos kultūros istorijai svarbių knygų bei rankraščių. Tarp Lietuvos inkunabulų, dabar pilnai sukataloguotų24, iš Plungės dvaro žinomi tik du. Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje nemažai knygų buvo iš Centrinio valstybės knygyno, į kurį buvo suvežti Plungės, Vaitkuškio, Raudondvario ir kitų dvarų bibliotekų likučiai. Knygų perkėlimas iš knygyno į VDU biblioteką ir jos suskaidymas pokario metais (į VVU, KPI, MA biliotekas) jau preliminariai atskleidžia Plungės knygų ieškojimo sunkumus. Dar vieną Oginskių turto kelią į ČDM – per Valstybės archeologijos komisiją ir jai pavaldų (iki 1936 m.) KMM – rodo muziejaus bibliotekoje esančios dvaro knygos su KMM antspaudais25.
Oginskių turtai Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išblaškyti iš Plungės dvaro, todėl į Valstybės muziejų surinkti iš klebonijos, bažnyčios, varpinės, „Saulės“ gimnazijos ir Vyskupo Valančiaus žemesniosios žemės ūkio mokyklos (jos abi buvusiuose dvaro rūmuose veikė iki 1936 m.). VM turto knygoje šie eksponatai įrašyti keliose vietose. Dalis eksponatų, dabar esančių ČDM, atsekami tik pagal K. Šimonio 1921 m. lapkričio 18 d. sudarytą sąrašą, kuriame jis, kaip Lietuvos meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos atstovas, pažymėjo: „Visi tie daiktai, minimi sąraše ant zakristijos ir klebonijoje, yra nuosavybė kunigaikštienės Oginskienės, kuriuos globojo ponas J. Petkunas, kuriuos ir dabar paliekama globoti, bet tik globotojas, norėdamas kam nors tą turtą ar jo dalį pavesti ar grąžinti savininkei, tai apie tai prašoma pranešti L. Meno kūrėjų Draugijai Kaune, Maironio gatv. 3.“26 Iš šio dokumento aiškėja iki šiol neskelbtas menininkų organizacijos dėmesys ir pastangos apsaugoti praeities meno vertybes.
Kai kurie Valstybės muziejuje suinventorinti eksponatai dabar gana sunkiai atsekami, nes VM ir CG perkeliant į VDKM, jie buvo išdalinti į du skyrius – Istorijos ir Meno (Čiurlionio galeriją). Vėliau VDKM pertvarkant į ČDM ir kaskart perrašant inventoriaus knygas, buvo nutraukta dalies numerių tąsa, o tai, šiandien muziejui keliskart išaugus, sudaro labai daug sunkumų, nes kai kurie eksponatai senosiose knygose įrašyti labai lakoniškai. Dalis turto neįtraukta į apskaitą dėl labai blogos būklės arba saugoma kaip pagalbinė medžiaga bei muziejaus inventorius (marmuro kolonėlės, skulptūrų postamentai). Keturi įdomūs mediniai XVII a. biustai į muziejaus apskaitą įtraukti tik pokario metais. Visa tai sunkina pilną išlikusios kolekcijos išskyrimą, nes tam reikia daug kantrybės, laiko ir intuicijos. Tokia situacija yra būdinga visiems mūsų muziejams. O juose sukaupti šimtai bevardžių ir nežinomų autorių paveikslų laukia identifikavimo ir atributavimo.
Plungės dvaro kolekcijos jau nuo pirmųjų publikacijų buvo labai vertintos, visur pabrėžiant jų istorinį pobūdį. 1905 m. M. Brenšteinas rašė, kad tai buvo „brangūs paminklai, susiję su kunigaikščių Oginskių vardu, stropiai ieškoti ir įgyti a. a. kun. Mykolo. Ten yra apie 100 šeimyninių portretų, vertingų raižinių, žemaičių žemės iškasenų, numizmatikos rinkinys, pagaliau daug elzevyrų ir retenybių turinti biblioteka. Tik viena čia peršasi pastaba: užrašų ant daiktų arba katalogo trūkumas sunkina mokslo žmonėms naudojimąsi sukauptais eksponatais. Gyvas būdamas kunigaikštis Mykolas šiuo atžvilgiu buvo neįkainojamas vadovas“27.
Jau šios pradinės žinios labai reikšmingos portretams identifikuoti ar atributuoti. 1906 m. M. Brenšteinas šias žinias šiek tiek patikslino ir papildė28. Iš jų aiškėja, kad archeologijos rinkinį sudarė keliasdešimt daiktų iš Raseinių, Telšių, Šiaulių apskričių, o į Oginskių memorialinių daiktų rinkinį įėjo 2 sidabrinės etmono buožės, gryno aukso juosta, 2 sidabrinės šovininės, ordinai, masonų ženklai, kamėjos, gemos, tabakinės. Iš taikomosios dailės minimi senoviniai baldai, gobelenai ir sidabro dirbiniai. Gausų Oginskių giminės portretų rinkinį sudarė aliejinės tapybos paveikslai, miniatiūros ir skulptūros. Paminėti ir keli paveikslų autoriai: Lampis, Bačarelis, Kanaletas.
Apytikriais duomenimis, šiandien Čiurlionio dailės muziejuje yra 311 objektų iš buvusio Plungės dvaro, tarp jų: 63 įvairios technikos tapybos darbai, 201 grafikos lakštas (piešiniai ir atspaudai), 29 skulptūros ir 18 taikomosios dailės kūrinių. Aišku, tai nėra pilna kolekcija. Visų pirma trūksta archeologijos ir numizmatikos rinkinių29, nėra gobelenų, sidabro buožių, indų, smulkių dirbinių (kamėjų, gemų, tabokinių), kuriuos galima lengvai išsivežti net didžiausių suiručių metu.
Tarp tapybos kūrinių nėra Kanaleto darbų, tačiau yra vertingų paveikslų, kurie neminimi nė viename Plungės dvaro aprašyme. Tai K. Maratai ir M. de Fjoriui priskiriamas „Apreiškimas gėlių vainike“30, A. van Deiko rato dailininkui priskiriama „Pieta“, eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje. Prie vertingiausių priskirtinas M. Bačarelio paveikslas „Stanislovo Augusto Poniatovskio mirtis“31. Kolekcijoje yra ir pora peizažų – S. Jarockio ir A. Malinovskio, taip pat keliolika akvarele ir guašu tapytų Italijos miestų vaizdų, priskirtinų greičiau giminės suvenyrams, kuriuose įamžintos Oginskiams brangios vietos. Jie gali būti tapyti šios giminės atstovų – dailės mėgėjų.
Didžiąją tapybos rinkinio dalį sudaro portretai, sukurti Vakarų Europos, Lenkijos ir vietinių meistrų. Iki šiol populiariausi yra prancūzų tapytojo F. K. Fabro sukurti Amelijos Oginskytės (1808)32 ir Irenėjaus Kleopo Oginskio (1820)33 portretai. Garsiausias F. K. Fabro tapytas jų tėvo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio pusiaufigūris portretas saugomas LTSR dailės muziejuje Vilniuje34. Plungės rinkinyje išliko tik šio portreto mažesnio varianto, dabar esančio Telšių kraštotyros muziejuje, kopija. Kitą kompozitoriaus visafigūrį portretą galima priskirti lietuvių tapytojui Juozapui Oleškevičiui. Jis dėl blogos būklės niekada nebuvo eksponuotas ar plačiau tyrinėtas, taip pat kaip ir kitas didžiulis portretas – italo Domeniko Palegrino 1800 m. Neapolyje tapytas Mykolo Kleopo žmonos Marijos Neri atvaizdas. Jis minimas jau XIX a. žinynuose, todėl lengvai identifikuojamas35. Tradiciniam reprezentacinių portretų tipui atstovauja lenkų tapytojo K. Mordasevičiaus 1900 m. Varšuvoje sukurtas paskutiniosios dvaro savininkės Marijos Skurževskytės-Oginskienės portretas. Lietuvoje dirbusių J. Rustemo ir K. J. Kanevskio, Italijoje kūrusio K. de Pario ar austro J. Grasio36 pasirašyti portretai nėra lengvai identifikuojami, kaip ir daugelis kitų nežinomų dailininkų kūrinių, neturinčių jokių duomenų. Nors kolekcija vadinama „pilniausiu Oginskių giminės atvaizdų rinkiniu“, tačiau be lyginamosios medžiagos ar konkretesnių duomenų paveikslams identifikuoti negalima pritaikyti net rietaviškės linijos Oginskių biografinių datų. Kiekvienam paveikslui reikia rasti archyvinių ar ikonografinių įrodymų. Pagal tradiciją ant senųjų šeimos portretų būdavo surašomi visi biografiniai duomenys, turėję liudyti didelius nuopelnus ar padėtį visuomenėje. Bet laikui bėgant biografiniai duomenys dažnai būdavo supainiojami, todėl reikia patikslinti datas ar atribucijas netgi tradiciškai įvardytų portretų (Andriaus, Andrejaus, Mykolo, Teresės ir kitų Oginskių). Labai praverčia grafikos rinkiniuose išlikę raižyti portretai su išsamiais paaiškinimais ir parašais. Nors Lietuvoje buvo giminių, turėjusių dideles raižytų portretų galerijas (tarp jų net Europos mastu išsiskyrė Radvilos), tačiau Oginskiai sulaukė tiktai kelių portretų grafinio išpopuliarinimo. Iš grafinių portretų įdomiausi yra du nedideli Aleksandro Molinario, populiaraus vokiečių miniatiūristo, mišria technika (tušu, anglimi ir pastele) piešti Oginskienės ir Mykolo Kleopo Oginskio portretai. (...) M. K. Oginskio portretas iki šiol nebuvo identifikuotas, todėl nežinomas kompozitoriaus ikonografijoje, nors jau seniai eksponuotas ir publikuotas37. Manoma, kad abu portretai nupiešti vienu metu. Todėl nustačius, kuri žmona čia vaizduojama, galbūt paaiškės ir sukūrimo data, kada galėjo savo klajonėse susitikti šie du dideli keliautojai – kompozitorius ir dailininkas.
Be giminės atvaizdų, Plungės dvaro grafikos rinkinyje Lietuvos dailės istorijai svarbūs yra pirmojo Vilniaus litografo Juozapo Ozemblovskio darbai, tarp kurių keli gana reti, nemažo formato (48x35).
„Italijos peizažas“ – vienintelis šiuo metu žinomas (išskyrus „Sibiro eskizus“) Jono Damelio piešinys. Unikalus mūsų dailės istorijos paminklas yra 1861 m. kunigaikščio Irenėjaus Oginskio užsakyto vitražo Oginskių koplyčiai šv. Jono bažnyčioje Vilniuje projektas. (...) Nors pagal istorines žinias šis nedidelis (24X10) piešinukas akvarele sietinas su „Vilniaus albumo“ leidėjo Jono Kazimiero Vilčinskio vardu38, tačiau miniatiūrinis piešinys labai tikslus ir meistriškas, tad sunku patikėti, kad tai daktaro J. K. Vilčinskio darbas. Galbūt tai yra galutinis vitražo eskizas (modelio), skirtas parodyti užsakovui, pieštas Paryžiuje firmos „Laurent et Gsell“ meninio vadovo Kasparo Gzelio (1814–1904)39 pagal „Vilniaus albumo“ leidėjo pateiktą medžiagą, vaizduojančią žymiausius krašto paminklus, iš kurių šiame projekte gerai atpažįstami: Čenstakavos Dievo motina, Antakalnio Jėzaus skulptūra, šv. Kazimieras iš „trirankio“ paveikslo ir šv. Hiacintas (Jackus, galbūt pagal neišlikusią senesniąją paminklo Vilniuje skulptūrą).
Didžiausią grupę atspaudų sudaro XIX a. Lietuvoje plitę populiarūs Lenkijos kultūros veikėjų ir žymiausių krašto vietovių atvaizdai. Tarp jų daugiausia A. Orlovskio litografijų (25 vnt.), M. Fajanso litografuotų portretų ir N. Ordos peizažų. Vertingesni yra XIX a. Vakarų Europos dailininkų metalo raižiniai. Tai F. Fabrinio Pizos miesto reginiai (7 vnt), D. Vudo, Vivario ir Satleno raižyti G. Diuge-Puseno peizažai (4 vnt.) ir keturi F. K. Fabro ofortai (iš jų trys pagal G. Diuge-Puseną)40.
Dar reikia pažymėti keletą XVIII a. Lietuvos-Lenkijos karalių atvaizdų ir dvi retas prancūziškas graviūras. Tai Z. Odrano ir Z. Edelinko raižytos scenos iš Aleksandro Didžiojo gyvenimo („Triumfališkas Aleksandro Makedoniečio įžengimas į Babiloną“ ir „Aleksandras prieš Darijaus šeimą“). Šie darbai priklauso didelio formato serijai, sukurtai karaliaus užsakymu. Ji nebuvo eksponuojama, o pardavinėjama tik Prancūzijoje arba dovanojama žymiems valstybės svečiams ar ambasadoriams41.
Skulptūros rinkinyje daugiausia marmuro biustų, tarp kurių, kaip jau anksčiau minėta, yra keletas giminės portretų, bet iš jų tik vienas įvardijamas šaltiniuose ir aprašymuose – tai 1892 m. Krokuvoje M. Gujskio sukurtas Marijos Oginskienės biustas42.
Ką vaizduoja kiti biustai, dabar nežinoma. Tarp jų tik du pasirašyti – tai XIX a. Paryžiuje dirbusių skulptorių T. Kardelio ir A. Laburė kūriniai. Kitos marmuro skulptūros – tai dekoratyviniai antikizuoti biustai ir žymių asmenų (T. Kosciuškos, Aleksandro I, popiežiaus) portretai. Vertingiausi yra keturi mediniai biustai, vaizduojantys XVII a. veikėjus: gydytoją žolininką S. Sirenijų, Kėdainių matematiką ir architektą Adomą Freitagą43, poleminį jėzuitų rašytoją H. Povodovijų ir bibliofilą L. Opalinskį. Kadangi šie veikėjai dabar visai užmiršti, o jų biografijos nesiekia XVII a. vidurio, todėl skulptūras net preliminariai galima datuoti ne vėliau kaip 1650 m.
Baigiant šią trumpą Plungės dvaro turtų apžvalgą, reikia paminėti ir taikomosios dailės dirbinius. Daugiausia – porceliano dirbinių ir dekoratyvinių bronzos skulptūrėlių, yra keli laikrodžiai, bet vertingiausi – Boulle stiliaus baldai, juodmedžio spintelės ir sekreteras, inkrustuotas dramblio kaulu. Nors dalis jų dabar eksponuojama grafikos ir taikomosios dailės ekspozicijoje Pažaislyje, bet jie kol kas netyrinėti.
Šiame straipsnyje, skirtame daugiausia kolekcijos istorijai, suminėjome įdomiausius išlikusius eksponatus, kurių nuodugnesnis tyrimas bei išsamus katalogavimas leis geriau suprasti jų meninę ir istorinę vertę.
Reikia priminti dar keletą bruožų, kuriais Plungės kolekcija išsiskyrė iš kitų to meto Lietuvos dvarų meno rinkinių. Tai visų pirma šiek tiek didesnis italų dailės kūrinių kiekis, nors tuo metu buvo madinga prancūzų dailė. Italų dailės pomėgis susijęs su šeimos istorija. Apie vieno garsiausių Mykolo Oginskio protėvių, žymaus meninio gyvenimo Lietuvoje veikėjo, literato, muzikos teatro kūrėjo, didžiojo Lietuvos etmono Mykolo Kazimiero (1728–1800) pažiūras į meną mes mažai žinome – tik tiek, kad pirmenybę jis teikė prancūzų menui. Tuo tarpu jo brolėnas, Mykolo Oginskio senelis, paskutinysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Mykolas Kleopas (1765–1833) – kompozitorius, plačiai apsišvietęs žmogus, žymus valstybės veikėjas, dailininkas mėgėjas – vertino ir menininkus iš Viurtenbergo, o vaizduojamosios dailės srityje jam didžiausias autoritetas buvo italų dailė44. Be abejo, jo pažiūroms įtakos turėjo ir senelė italė.
Kolekcijos sudarytojo dėmesys Lietuvos istorijai išsaugojo mums labai vertingų vietinės dailės paminklų. Didelę reikšmę dailės istorijai turi ir pati Oginskių portretų galerija, kurioje ne vienas paveikslas tapytas vietinių meistrų. Kartu tai didžiulė Lietuvos kultūros ikonografinė enciklopedija, – užtenka bent trumpai prisiminti primirštą Oginskių šeimos vaidmenį istorijoje.
Oginskių giminė, pagal šeimos legendą jau XVI a. atsikėlusi iš Rusijos (Kozelsko) į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sutinkama istorijos vingiuose ne vieną kartą, bet jos veikia buvo plačiausia rytinėse žemėse, ir tik vadinamosios rietaviškės linijos Oginskiai paliko pėdsakus lietuvių kultūros istorijoje. XIX a. pradžioje apsigyvenęs Rietave ir iš Mykolo Kleopo tėvonijos Zalesės (dab. Baltarusija) čia perkėlęs valdų centrą Irenėjus Kleopas (1808–1863), o vėliau ir abu jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – pasireiškė kaip aktyvūs visuomenės veikėjai, muzikos ir dailės mecenatai. Nuo Mykolo Kazimiero ir Mykolo Kleopo laikų Oginskiai daugiausia prisidėjo prie muzikos ugdymo Lietuvoje. Irenėjus taip pat buvo muzikalus, kaip ir jo broliai bei seserys, komponuodavo romansus pagal savo eiles. Be to, jis domėjosi kylančiu lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimu, 1860–1862 m. buvo įsteigęs valstiečių vaikams žemės ūkio mokyklą su dėstomąja lietuvių kalba. Vėliau rėmė lietuviškų knygų leidimą45. Ilgą laiką Rietave mokytojavo ir Oginskių remiamas lietuviškus „metskaitlius“ leido Laurynas Ivinskis (1808–1881)46. Tėvo pradėtą darbą tęsė ir Mykolas Oginskis47.
Mykolas Oginskis (1849–1902) garsėjo savo išlaikoma muzikos mokykla ir orkestru. Ši jo veiklos sritis plačiai aptariama visose M. K. Čiurlionio biografijose, tuo tarpu apie dailės mecenavimą beveik nieko nežinoma. O jis daug dėmesio skyrė ir vietinei dailei, vienas pirmųjų tarp dvarininkų pradėjo vertinti lietuvių liaudies meną – dar 1880 m. į didelę tekstilės parodą Varšuvoje, kur dominavo fabrikiniai šilkai ir gelumbės, nusiuntė žemaitiškų lino ir vilnos audinių48. Neatsitiktinai Oginskių rinkinyje išliko ir šeši nežinomo liaudies meistro paveikslėliai, tapyti akvarele49. Net po M. Oginskio mirties kunigaikštienė skatinusi ir rėmusi gabius valstiečių vaikus50. Vyro valia rūmų kambarinės dėvėjo lietuvių tautinius drabužius, o 1903 m. grafienė įsteigė liaudies daraktorių merginų mokyklėlę, kurioje mokytojauti buvo pakviesta O. Pleirytė-Puidienė51. Nuodugniai susipažinus su visomis išlikusioms Plungės kolekcijomis ir pastatų istorija, Mykolo Oginskio, kaip meno mecenato, veiklą būtų galima panagrinėti ir plačiau, bet tai jau kita tema.“
 
Kauno valst. M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejui 30 metų. - Kaunas, 1956, p. 10–11.
2  Ten pat, p. 10.
3 Žr.: Kauno miesto muziejaus Dovanų knyga // ČDM. TSA.
P. Galaunė. Muziejininko novelės. - Vilnius, 1967, p. 60–62.
P. Galaunė. „Kaip slepiami ir gabenami iš Lietuvos kultūros turtai“ // Lietuva. 1923, rugpjūčio 17 d.
P. Galaunė. „Ar verta palikti kokį nors pėdsaką?“ // Lietuva. 1924, gegužės 12–13.
M. Brensztejn. „Zbiory prywatne w gubernji kowieńskiej“ // Kurjer Litewski. 1906. Październik 26–27, Nr. 232–233. Tos pačios žinios pakartotos: Chwalewik E. Zbiory polskie, 1 wyd. - Warszawa, 1916.
Senosios tapybos katalogas. Sudarė. P. Galaune. - Kaunas, 1926.
9 M. K. Čiurlionies galerija. 1925-XII-13–1930. Penkerių metų darbo apyskai-
ta.
Sudarė. P. Galaunė. - Kaunas, 1931, p. 14, 16, 65.
10 M. Brensztejn. „Nauka w Republice Litewskiej“// Nauka polska. - Warszawa, 1934, t. 19, s. 269–270.
11 Dokumentas VM Oginskių turto byloje (ČDM. TSA).
12 Z. Berelsonas. „Dvarai ir senovės menas“// Gimtasai kraštas. - Šiauliai, 1940, nr. ¾, p. 218–222.
13 P. Galaunė. „Grafikos meno rinkiniai Lietuvoje“ // Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3 - Vilnius, 1961, p. 291.
14 P. Galaunė. Muziejininko novelės. - Vilnius, 1967, p. 77.
15 P. Galaunė. Dailės ir kultūros baruose. - Vilnius, 1970, p. 200, 203.
16 Vakarų Europos tapyba Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Sudarė B. Ziutelienė. - Vilnius, 1978, p. 5.
17 Vakarų Europos tapyba Lietuvos TSR muziejuose. Antras leidimas. Sudarė E. Potalujus. - Vilnius, 1984, p. 5.
18 A. Ryszkiewic. „Polonia florencka na przelomie XVIII i XIX wieku i jej portrecista F. X. Fabre“ // Biuletyn historii sztuki. - Warszawa , 1964, nr. 26/3, s. 169–184, il. 7–8.
19 I. M. Michalowski. „Zgon Stanisiawa Augusta – Obraz M. Bacciarellego w Kowieńskim Muzeum“ // Ten pat. Nr. 26/2, p. 116–123; Marceli Bacciarelli. „Zycie – Twórczość – Dziela“. Katalog wystawy, t. 1. - Poznań, 1968, s. 49, 66, 78, nr. 135, il. 83; Poznań, 1970, t. 2, nr. 204.
20 „Iš mūsų muziejų dailės rinkinių“. Komentaras O. Daugelio // Kultūros barai, 1983, nr. 9, p. 64, sp. įkl.
21 A. Butrimas, A. Girininkas. „Ir Plungėje yra muziejus“ // Ten pat, p. 45–46.
22 R. Firkovičius. „Dvarų ir giminių fondai LTSR centriniame valstybiniame istoriniame archyve“ // Muziejai ir paminklai. 1967 m. lapkritis, p. 71–74.
23 D. Butėnas.„Oginskių dvaro dokumentus pavarčius“ // Pergalė, 1967, nr. 10, p. 186–187.
24 N. Feigetmanas. Lietuvos inkunabulai. - Vilnius, 1975, p. 37, nr. 186, 197.
25 Pvz., S. Baltramaičio bibliografinės rodyklės I leidimas (...1891) su autoriaus įrašyta lietuviška dedikacija: „Jo Milistai Kunigaikščiuj Mikoluj Oginskiuj. 1893 m.“
26 Dokumentas išliko VM Oginskių turto byloje prie M. Oginskienės prašymų grąžinti turtą (ČDM. TSA).
27 M. Brensztejn „Plungiany. Ich przeszfość i teražniejszość“ // Kurjer Litewski, 1905, Paždziernik 7 (20), nr. 31, s. 3.
28 M. Brensztejn. „Zbiory prywatne w gubernji kowieriskiej“ // Kurjer Litewski, 1906, Paždziernik 14 (27), nr. 233, s. 2.
29 Senovės Romos numizmatiką (gal ir kitus archeologinius rinkinius) Marija Oginskienė prieš Pirmąjį pasaulinį karą dovanojo Mokslo mylėtojų draugijos muziejui Vilniuje. Žr: M. Brensztejn. „Towarzystwo przyjaciót nauk w Wilnie“ // Wilno i ziemia wileńska, t. 2. - Wilno, 1937, s. 137.
30 Vakarų Europos tapyba ČDM (...). Nr. 26.
31 Ten pat. Nr. 42; Michalomski J. M. „Zgon Stanislawa Augusta“ (...); Marceli Bacciarelli (...).
32 Vakarų Europos tapyba ČDM (...). Nr. 44; Vakarų Europos tapyba LTSR muziejuose (...). Nr. 144.
33 Ten pat. Nr. 145; Vakarų Europos tapyba ČDM. (...). Nr. 45; Bepezina V. Francuzkaja žyvopis pervoj ploviny i sieriediny XIX vieka v Ermitaže: Naučnyj katalog. – Lieningrad (rusiškas tekstas), 1983, nr. 401.
34 Vakarų Europos tapyba LTSR muziejuose (...). Nr. 143.
35 G. K. Nagler. Neucs Allgemeines Künstler-Lexikon, 2. aufl. - Linz, 1909, bd. 1, s. 201. Pirmasis šio žodyno leidimas pasirodė 1835–1852 m.
36 Vakarų Europos tapyba ČDM (...). Nr. 43.
37 P. Galaunė. Senosios tapybos katalogas (...). Nr. 8.
38 W. Korotyński. „Obrazy na szkle, przeznaczone do kościola św. Jana w Wilnie“ // Tygodnik ilustrowany. - Warszawa , 1864, nr. 175, s. 45.
39 U. Thietne, F. Bccker. Allgemiines Lexikon der Bildenden Künstler. – Leipzig, 1922, bd. 15, s. 158.
40 P. de Baudicour. Le Peintre-Graveur Franēais, vol. 2. - Paris, 1861, nos 8–11, p. 323–325. Iš viso žinoma dvylika Fabro grafikos darbų, iš kurių penki yra atlikti lavis maniera.
41 H. Delaborde. La Gravure. - Paris, [s. a.], p. 216.
42 M. Brensztejn. Nauka w Republice Litewskiej (...), s. 270; Stownik artystów polskich. - Wroclaw; Warszawa; Krakow; Gdansk, 1975, t. 2, s. 528.
43 H. Grinevičius. „Memorialiniai paminklai Kėdainiuose“ // Muziejai ir paminklai. 1968 m. gruodis, p. 137–138; J. Jurginis, I. Lukšaitė. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. - Vilnius, 1981, p. 279–281, 283, 286, il. p. 250.
44 V. Drėma. „Estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832“, d. 1 // Problemos 1978, nr. 20, p. 69–70.
45 A. Tyla. „Mėginimai legaliai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu“ // Iš lietuvių kultūros istorijos: Spauda ir spaustuvės. - Vilnius, 1972, t. 7, p. 19–23.
46 J. Tumas. Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. L. Ivinskis. Kovotojai. - Kaunas, 1924, p. 15–67.
47 A. Tyla. Mėginimai (...). P. 16–19; G. Petkevičaitė-Bilė. Iš mūsų vargų ir kovų. - Kaunas, 1927, p. 50 ir toliau.
48 I. Benzemer.“Wystawa tkacka“ // Tygodnik ilustrowany. 1880, nr. 232, s. 356.
49 Dabar saugomi ČDM liaudies meno skyriuje. Vienas jų – „Kristus neša kryžių“– publikuotas albume: Lietuvių liaudies menas. Grafika. Tapyba. (Vilnius, 1968, nr. 273).
50              V. Milius. „Kaimo amatų etnografinio tyrinėjimo klausimu“ // Iš lietuvių kultūros istorijos. - V., 1961, t. 3, p. 207.
51 O. Pleirytė-Puidienė. „Oginskienės Mokytojų seminarija“ // Bangos, 1932, nr. 14–15, p. 421–422, 454–455.
 
PASTABA: Rengiant publikaciją spaudai, jos autorius išsitarė, kad jau seniai yra pribrendęs reikalas šį tekstą papildyti naujais faktais, kurių gana nemažai muziejuje susikaupė pastaraisiais metais. Deja, tam vis neįmanoma surasti laiko...
Tad, spausdindami šį tekstą ir dėkodami autoriui už galimybę jį pateikti žurnale, linkime laisvesnio laiko, kūrybingo darbo ir... dar vienos publikacijos apie Plungės kunigaikščių Oginskių meno vertybių kolekciją.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija