Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Muziejų archyvuose
 
 
„Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija, kuri oficialiai įregistruota kaip Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2004 m. pabaigoje išleidusi pirmąją muziejininko, archeologo, kraštotyrininko Vito Valatkos knygą („Žemaičių žemės tyrinėjimai“) iš Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomo V. Valatkos rašytinio palikimo, baigia rengti spaudai antrąją šio iškilaus žemaičio knygą, kurią sudaro muziejininkystės, etnografijos, kraštotyros skyriai. Tarp daugelio V. Valatkos išlikusių rankraščių ir mašinraščių dėmesį patraukia ir jo tekstai apie savo buvusius kolegas. Viename iš jų piešiamas iškilaus muziejininko Adolfo Nezabitausko portretas. Tą V. Valatkos rašinį, rengdami spaudai šį žurnalo numerį, prisiminėme susipažindami su Žemaičių dailės muziejuje saugomu Eleonoros Ravickienės archyvu – tarp daugelio kitų laikraščio iškarpų čia aptikome Plungės rajono laikraščio „Kibirkštis“ 1967 m. birželio mėn. (užs. nr. 774) publikaciją, kurioje išspausdinta A. Nezabitausko, tuo metu dirbusio Šiaulių „Aušros“muziejuje, straipsnį „Kunigaikščiai Oginskiai ir valstiečiai“. Šis straipsnis – tipiška sovietmečio ideologizuota publikacija (spausdinta po rubrika „1905–1907 m. prisimenant“. Vis dėlto jame gana daug informacijos apie Plungės kunigaikščių Oginskių dvarą ir jų santykius su valstiečiais. Na o V. Valatkos tekstas – ne tik pagarbus nusilenkimas kolegai, bet ir galimybė išsamiau susipažinti su Žemaitijos muziejininkų darbu XX a. 7 dešimtmetyje.
 
 
Vitas Valatka
 
Su Adolfu Nezabitausku susipažinau 1961 m. vasarą, Rokiškyje vykstant muziejininkų seminarui. Prisimenu, kad tada, atsikėlę ryte, mudu dviese ėjome pusryčiauti į valgyklą ir, sėdėdami prie vieno staliuko, apie šį bei tą šnekučiavomės. Kalba sukosi apie muziejų ir jo vakarykštį apsilankymą Rokiškio bažnyčioje, kurioje aš nebuvau. Vėlesniais metais vykusiuose muziejininkų suvažiavimuose su A. Nezabitausku taip pat susitikdavau. Dažnokai jis atvažiuodavo ir į mūsų muziejų Telšiuose.
Prisimenu, kaip jis vieną vasarą, jau visai rudeniop, atostogavo savo namelyje. Tomis dienomis sekmadieniais, kai aš budėdavau muziejuje, jis užsukdavo pas mane. Įsikalbėdavome. Jis džiaugėsi mano archeologinių kasinėjimų Paplinijyje rezultatais, apie kuriuos aš jam papasakojau. Kartą namo iš muziejaus išėjome kartu. Šnekučiuodamiesi ėjome iki Plungės gatvės. Prieš išsiskiriant jis apgailestavo, kad Šiaulių „Aušros“ muziejus yra apsileidęs, nevykdo archeologinių kasinėjimų, nors pats muziejaus direktorius J. Naudužas yra archeologas.
Prisimenu dar vieną susitikimą su A. Nezabitausku Telšių autobusų stotyje. Aš pirmadienio rytą ėjau į muziejų, o jis prie autobusų stoties laukė autobuso į Šiaulius. Sustoję ant šaligatvio prie Muziejaus-Plungės-Respublikos gatvių kampo, ilgokai aptarinėjome muziejaus naujienas. Papasakojau jam apie archeologinius tyrinėjimus Maudžioruose ir apie archeologinius radinius, įgalinančius nustatyti senovės kuršių, žiemgalių ir žemaičių etninių grupių gyventas žemes. Ir vėl jis apgailestavo, kad Šiauliai nieko nedaro archeologijos srityje, nors ir galėtų tyrinėti žiemgalių-žemaičių teritorijos ribas.
Prisimenu ir dar vieną susitikimą, kai jis buvo atvykęs į mūsų muziejų ir aš jį supažindinau su naujai įrengta archeologine ekspozicija. Tada jis visa, kas jį labiausiai domino, atsidėjęs užsirašinėjo į bloknotėlį, pažadėjo parašyti ekspozicijos recenziją „Literatūrai ir menui“. Recenzija, deja, nepasirodė. Priežasties nežinau. Apie tai su juo vėliau nekalbėjome.
Po kurio laiko mūsų muziejaus direktorius man pasakė, kad A. Nezabitauskas nori pereiti dirbti į mūsų muziejų; jau palikęs pareiškimą. Kai tik būsiąs laisvas mokslinio darbuotojo etatas, norįs pradėti dirbti.
1968 m. sužinojome, kad nuo liepos 1 d. muziejuje įvedamas dar vienas mokslinio darbuotojo etatas. Pradėjome tartis, ką priimti dirbti. Direktorius paminėjo A. Nezabitauską. Aš sutikau. Taip buvo galutinai sutarta, kad A. Nezabitauską priimame dirbti į muziejų. Ar direktorius apie tai iš karto pranešė A. Nezabitauskui, negaliu pasakyti. Apie kovo mėnesį aš asmeniškai parašiau jam laišką, norėdamas sužinoti kai kuriuos faktus apie archeologinį kryžinį kabutį, ir kartu užsiminiau, kad jo laukiame muziejuje nuo liepos 1 d.
Atsakyme jis padėkojo už suteiktą galimybę dirbti Telšių muziejuje ir išreiškė viltį, kad dirbs tiek, kiek pajėgs.
Taip A. Nezabitauskas atėjo dirbti į mūsų muziejų.
Tą vasarą, dar būdamas Gintališkėje, kur kasinėjau kapinyną, sužinojau, kad A. Nezabitauskas jau dirba mūsų muziejuje. Tuo pat metu jis savo kolegoms Šiaulių „Aušros“ muziejuje perdavinėjo jo žinioje buvusius muziejaus eksponatus. Tuo metu, kai jis perdavinėjo eksponatus, į mūsų muziejų atvažiuodavo tik tada, kai Telšiuose lankydavosi Leningrado ir Maskvos ekskursijų biurų organizuotų ekskursijų grupės. Jis būdavo šių grupių vadovas po muziejų. Kitomis dienomis jis dirbdavo Šiauliuose.
Į muziejų visada jis ateidavo žvalus, linksmas, patenkintas. Pravedęs ekskursiją, džiaugdavosi, kad lankytojai įdėmiai klausėsi jo ir domėjosi muziejaus eksponatais.
Vieną dieną jis pasakė, kad šią savaitę užbaigs eksponatų perdavimą ir jau visam pereis dirbti pas mus. Mudu su direktoriumi sutarėme, kad A. Nezabitauskui patikėsime eksponatų inventorinimą. Sekmadienį, prieš jam ateinant į muziejų, iš sandėlio parnešėme ir būsimame jo darbo kambaryje pastatėme rašomąjį stalą, sutvarkėme jo darbo vietą.
Pirmadienį, atėjęs į darbą, rašomąjį stalą nuo sienos jis atsistūmė, paaiškindamas, kad jam geriau bus už jo sėdėti iš antrosios pusės, kad šviesa kristų iš kairiosios pusės.
A. Nezabitauskas pradėjo inventorinti eksponatus. Pirmiausia jis manęs išklausinėjo, kaip pildyti atskiras dokumento skiltis, kaip numeruoti eksponatų grupes, kokius matavimus rašyti, kaip kokius daiktus matuoti, kur ir kaip užrašyti eksponatų numerius ir kt.
Darbo jam muziejuje buvo nemažai, nes dar iš vasaros buvo susikaupę daug eksponatų. Dirbo A. Nezabitauskas atsakingai ir atsidėjęs. Mažuosius eksponatus atsinešdavo į raštinę ir čia juos sutvarkydavo, o nuėjęs į malkinę, kur buvo sudėti stambesni eksponatai, pasižymėdavo ant lapelio visus reikalingus duomenis, o po to, sugrįžęs į savo darbo vietą, įrašydavo duomenis į inventorines knygas. Po to vėl eidavo į malkinę ir visai grupei, kiek tik daiktų buvo eksponatų priėmimo akte, tušu užrašydavo inventorinius numerius. Juos rašydavo padrožtu pagaliuku. Aš dažnai užeidavau pas jį į malkinę, padėdavau perkilnoti iš vienos vietos į kitą stambesnius daiktus, o smulkiuosius padėdavau nunešti į raštinę.
Kažkaip iškart tarp mūsų užsimezgė šilta draugystė. Kalboms nebūdavo galo.
***
Praėjus dviems dienoms po to, kai A. Nezabitauskas galutinai perėjo dirbti į mūsų muziejų, jis paklausė manęs, kaip surengti „įkurtuves“, t. y., koks turėtų būti tas jo darbo pradžios muziejuje „aplaistymas“, ar įmanoma tai organizuoti pačiame muziejuje ir, jei tas „prirašymas“ vyktų čia, kaip į tai reaguotų muziejaus darbuotojai?
Paaiškinau, kad „įkurtuves“ organizuoti muziejuje galima, bet gal neverta dėl to išlaidauti. Jis pasipriešino. Esą, tai, jo nuomone, būtinai reikia padaryti. Patariau tuo reikalu dar pasitarti su Vaitkevičiene, mūsų kasininke, profsąjungos komiteto nare. Jis su ja susitarė ir po poros dienų, baigiantis darbo valandoms, atsinešė į muziejų degtinės ir vyno. Apgailestavo, kad nesurado konjako. Moterims paruošus užkandžių, visi muziejaus darbuotojai susėdo aplik jo darbo stalą.
Pirmąjį įžanginį žodį pasakiau aš. Pakviečiau kolegą įsijungti į mūsų muziejaus kolektyvą ir daug naudingo čia nuveikti.
Po to kalbėjo pats A. Nezabitauskas.
Jis padėkojo, kad muziejus juo patikėjo ir priėmė į savo šeimą. Pasakė, kad jo sena svajonė buvo kada nors dirbti Telšių muziejuje. Dirbsiąs tiek, kiek sugebėsiąs.
Muziejaus direktorius jo paklausė, kodėl jis, jau gaudamas pensiją, vis dar dirba – ar pinigų trūksta, ar čia kokios nors kitos priežastys.
– Noriu dirbti muziejuje. Aš dar jaučiuosi pajėgus ir galįs tą daryti. Šis, Telšių kraštotyros muziejus, man mielas. Aš noriu čia dirbti tiek, kiek pajėgsiu. Man atrodo, kad aš, nedirbdamas muziejuje, negalėčiau gyventi, – atsakė jis.
Po to kalbėjo mūsų Kazimieras Blažys. Jis pasiūlė priimti A. Nezabitauską į muziejaus kolektyvą, patikėti jam visas vertybes ir simboliškai davė jam pačiupinėti muziejaus raktus.
A. Nezabitauskas visa sauja suėmė tuos raktus ir pasakė:
– Ačiū už pasitikėjimą. Pasistengsiu būti jo vertas.
Išgėrus po kelis stiklelius, dalis darbuotojų išvaikščiojo. Prie stalo liko tik K. Blažys, A. Nezabitauskas ir aš. Ne gėrėme, o visą laiką kalbėjomės. A. Nezabitauskas pasakė, kad mūsų muziejaus kolektyvas esąs kūrybingesnis negu Šiaulių „Aušros“ ir dėl to jam Telšiuose esą dirbti maloniau.
***
Slinko dienos. A. Nezabitauskas visada į darbą ateidavo punktualiai. Iš darbo išeidavo dešimčia minučių anksčiau. Prieš pradėdamas darbą užeidavo pas direktorių į kabinetą, truputį pasikalbėdavo. Kartais, jei į pokalbį įsijungdavo K. Blažys arba aš, tos kalbos ir užsitęsdavo. Mėgdavo pasiklausyti pokalbių apie politinį gyvenimą. Istorijos klausimais turėjo savo nuomonę ir ją išdėstydavo, tačiau niekam jos neprimesdavo. Pasakydavo tik, kad „aš taip manau“.
Dirbdamas būdavo susikaupęs. Jeigu kambaryje prasidėdavo pokalbis, tai jis darbą  trumpam nutraukdavo ir pradėdavo atidžiai klausytis arba, jei tema jam buvo įdomi, pats į pokalbį įsijungdavo.
Kalbėdamas dažnai prisimindavo universitete paskaitas skaičiusį Juozą Tumą-Vaižgantą. Jo paskaitos jam buvo palikusios didžiulį įspūdį. Prisimindavo ir tai, kad kaip turistas yra dalyvavęs 1936 m. Berlyno olimpiadoje.
Įsikalbėjus pasakodavo ir kryžiuočių ordinų kronikų turinį. Remdamasis kronikų daviniais, mėgindavo išsakyti abejones dėl A. Tautavičiaus teiginių lietuvių genčių teritorijų tema. A. Nezabitauskas buvo labiau linkęs tikėti kronikų ir Vytauto Didžiojo žodžiais negu archeologine medžiaga. Jis pripažino, kad anksčiau kuršių gyventoje žemėje buvo dykra. Anot A. Nezabitausko, ją vėliau, sumušus kryžiuočius, apgynę žemaičiai ir tokiu būdu įvykusi ne asimiliacija (jo nuomone, tai negalėjo įvykti greitai), o kolonizacija. Vytautas, anot jo, krikštijęs tik žemaičius ir šiaurės vakaruose pasiekęs tik Varnius ir Luokę. Kodėl jis nėjo toliau, link Telšių, Rietavo? Nejaugi ten, jeigu tose vietose gyveno žemaičiai, nebuvo reikalo krikštyti?
Pokalbiuose dažnai prisimindavo Šiaulių „Aušros“ muziejų, kuriame jis išdirbo 12 metų. J. Naudužą jis laikė geru žmogumi, geru administratoriumi, bet nevykusiu moksliniu vadovu. Pagrindinė jo bėda esanti ta, kad mėgsta stikliuką. Dabar į muziejų dirbti moksliniais darbuotojais jis esą priėmęs dirbti taip pat stikliuko mėgėjus, dėl to dažnai ten vyksta išgėrimai. Su stikliuku protekcijos ir globos ten ieškantys ir jo paties darbuotojai. Pats J. Naudužas mokslinio darbo nemėgstąs ir neskatinąs tuo užsiimti kitų darbuotojų. Du kartus žadėję, planavę išleisti muziejaus darbuotojų straipsnių rinkinį, bet taip nieko ir neišėję. Matydamas, kad iš administracijos niekas neskatina, A. Nezabitauskas su V. Vaitekūnu vieni pradėjo darbą. Bet tam direktorius prieštaravo, todėl numojo į tai ranka.
Dar viena smulkmena iš jo pasakojimo: A. Nezabitauskas giminystės ryšiais buvo susijęs su Pauliumi Galaune (A. Nezabitausko sesuo buvo P. Galaunės žmona). Dabar, kai P. Galaunė pensijoje, kviečiąs atvykti pas jį į Telšius, norįs supažindinti su muziejaus lobiais. Kalbėdamas apie P. Galaunę, jis yra prisiminęs, kad P. Galaunė parašęs testamentą, kuriuo visus savo rinkinius ir biblioteką perduodąs M. K. Čiurlionio dailės muziejui Kaune.
 
Rašyta apie 1968 m.
Kunigaikščiai Oginskiai ir valstiečiai
 
Adolfas Nazabitauskas
„Kunigaikščiai Oginskiai buvo vieni pačių stambiausių Žemaičių dvarininkų. Žemaičiuose jie valdė daugiau kaip 50 000 ha žemės ir turėjo apie 10 000 baudžiauninkų. Viena tų kunigaikščių šeima nuo XVIII amžiaus pabaigos įsikūrė ir Plungėje, atpirkusi čia esantį dvarą nuo grafo Zubovo. Čia buvo pastatyti nepaprastai puošnūs rūmai ir įrengtas 50 ha didumo parkas su keliolika tvenkinių, lieptų ir statulų. Savo puošnumu jis galėjo tikti bet kuriam didmiesčiui. Nors kunigaikščiai Oginskiai kartais dėjosi valstiečių ir darbo žmonių globėjais ir rėmėjais, tačiau žemaičiai daug savo prakaito išliejo neapmatomuose jų laukuose ir daug skriaudų patyrė nuo jų pačių ir jų dvarų valdytojų. Valstiečiai ir darbininkai vengė su šiais didžiūnais ir susitikti, nes gerai žinojo, kad toks susitikimas nieko kito jiems negali atnešti kaip – tik pažeminimą ir paniekinimą. Kai Plungės kunigaikščiai Oginskiai savo 4 arba 8 arkliais užkinkytomis karietomis lėkdavo į svečius ar kur nors kitur, žemaičiai savo kuinelius iš tolo sukdavo iš kelio, kad negautų iš kunigaikščių vežėjų botagu per galvas už „važiavimo trukdymą“. Šiandien niekas nebegali apskaičiuoti, kiek neteisybių, vargų, skriaudų patyrė valstiečiai iš Plungės kunigaikščių Oginskių. Apie 1905 metus pradėjo bruzdėti 500 Plungės dvarui priklausiusių Kulių vailstiečių dėl ganyklų ir pievų užgrobimo, miškų kirtimo netvarkingumo, medinčių (miškų sargų) sauvaliavimų ir teisėjų šališkumo. Dėl tos priežasties valstiečiai Jurgis Striaukas ir Juozas Šaulys atsidūrė net Telšių kalėjime.
Plungės dvaro administracija nepaprastai uoliai sekė darbininkus ir saugojo, kad jie nesukeltų dvare streikų ir bruzdėjimų. 1907 metų balandžio mėn. 16 (29) d. „Skardas“ 16 numeryje apie tai šitaip rašė:
„Pasireiškus praėjusios vasaros streikams, nemaža baimė apėmė Lietuvos dvarponius. Baugu pasidarė ir Plungės Oginskienei, nors čia streiko dar nebuvo. Kunigaikštienė pati nuo savęs primetė darbininkams po truputį, kad patys daugiau nepareikalautų, ir pasakė, jeigu išdrįs streikuoti, tai visus aštriai nubausianti. Tuo būdu apsisaugojus, kunigaikštienė vis dar galutinai nenurimo: ji įsakė savo kunigui-kapelionui ir dvaro administracijai atidžiai saugoti darbininkus nuo susipratimo. Pasirodė, kad jos šnipai ne veltui duoną valgo... Dvaro užvaizda ėmė konfiskuoti „Naująją Gadynę“. Mat, iš pašto visus laiškus parneša dvaro administracija. Čia gi ponas Teišerskis peržiūri viską, kas užginta jo „valstybėje“. Apie tai, kad darbininkai skaito „Naująją Gadynę“, Teišerskis pranešė Oginskienei į Poznanę. O ši tuoj atsiuntė savo raštą, kad visus tuos darbininkus, kurie tą laikraštį skaito, pašalinsianti iš vietų.
Bet to viso dar negana: suuodė tie „darbininkų ganytojai“, kad daržininko padėjėjai negerai kalba apie ponus. Dėl to praėjusių metų pabaigoje padarė pas juos kratas, bet nieko nelaimėjo. Juos kratė Rašinskis, Teišerskis ir daržininkas Nicinskis... Tokiu tai būdu kunigaikštienės bernai „gano“ darbininkus nuo susipratimo. Bet veltui jų darbas“. (Kalba kiek pataisyta. – A. N.).
Vis dėlto ir kantrūs žemaičiai nebegalėjo pakęsti Plungės dvaro kunigaikštienės Oginskienės ir jos administracijos išnaudojimo ir pradėjo bruzdėti. Apie tą valstiečių bruzdėjimą 1907 metų spalio mėn. 10 d. „Žarija“ savo 15 numeryje šitaip rašė:
„Daugybė lankų yra kunigaikščio Oginskio. Jos išsklaidytos po visą valsčių. Šienauti jas duoda paprastai už vieną trečiąją dalį bežemiams ir mažažemiams: vadinasi, 2 dalys tenka dvarui, o 1 dalis pjovėjui. Be to, dar reikia eiti 3 dienas į dvarą atidirbti už kiekvieną nupjautą rėžį. Valgis savas. Pasiėmęs vieną kitą rėžį darbymetės laiku, nė sau nieko nebepadirbi ir uždirbi mažai. Dėl to šiemet Mažiavų lankoje nutarė streikuoti. Pareikalavo numesti nuo rėžių dienų. Užvaizdos nebuvo namie, o padėjėjas nesutiko. Jis sakė: jūs dabar pjaukite kaip pjovę, o parvažiavęs užvaizda numes jums dienas. Dėkui! – pasakė darbininkai, – mes žinome, kaip jis „numeta” dienas. Belaukiant pievos patvino vandeniu. Prasidėjo naujas reikalavimas: šienauti už pusę. Dvi savaites visi tvirtai išsilaikė, streiklaužių neatsirado. Pagaliau dvaras nusileido: dienas sutiko numesti, bet už pusę duoti nesutiko. Vieni darbininkai taip pat nusileido, kiti gi ne... Streikas nevisai tepavyko. Pradžiai kad ir tiek gerai. Tuo labiau, kad patys valstiečiai šį streiką organizavo. Tikimės toliau daugiau padarysime: ne tik pievas už pusę šienausime, bet ir skynimus“. (Kalba kiek pataisyta. – A. N.).
Plungės dvaro interesus labai stropiai gynė advokatas Sklodovskis. Štai ką apie jį rašė „Žarija“ tame pačiame numeryje“:
„Visur skriaudingos dvaro administracijos. Ypačiai tai matyti iš Oginskio dvarų. Jo įgaliotinis per ilgus metus pridarė žmonėms daugybę skriaudų. Tie miškai, ganyklos ir pievos... Kiek dėl jų ašarų pralieta ir elgetomis išeita? Advokatas Sklodovskis neblogesnis. Jo pereiti visi teismai. Nėra tos bylos, kurios jis nebūtų laimėjęs. Visur jo „teisybė“. Šiemet pavasarį vienas sodietis prisiminė Sklodovskiui apie ganyklą, kuri jam seniai prisikirta. Sklodovskis tik nusijuokė: girdi, jis nė sapnuote nesapnavęs apie tai! Na, kur čia tokiems sapnuosis? Ar jis ne ponas? Ar ne savo pono, šviesiojo kunigaikščio reikalus veda? Ar jiedu nesupranta, kokia jiem dviem nauda iš to? Ar nežino, kad nuėjęs į teismą atras ten taip pat savo brolius, tokius pat ponus? Na, kur čia sapnuosis tokiems?“ (Kalba kiek pataisyta. – A. N.). (...)“.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija