Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žemaičių arkliai
 
Kunigaikštis Mykolas Oginskis iš Kozelsko
 
Žemaitiškas arklys yra panašus į švedišką: nedidelio ūgio, aukštis nuo 1 aršino 14 verškų (1 m 37 cm), kartais siekia 2 aršinus (1 m 51 cm), krūtinė plati, kaklas trumpas, sprandas storas, karčiai tankūs, ausys trumpos, akys linksmos, reiškiančios protingumą, kojos trumpos ir sausos, kanopos plačios ir gilios, uodega kuokštinė (past. – tankiais plaukais apaugusi), plaukas šviesiai bėras arba sartas, kartais pilkas (tokio atspalvio arkliai labiausiai vertinami).
Žemaičių arklys ištvermingas sunkiam darbui ir bėgimui, pakinkytas saikingu kroviniu arba jojamas nubėga 7–8 mylias kelio be atsikvėpimo iš vietos gali patraukti iki 182 pūdų sveriantį krovinį, kaip parodė tokie bandymai, surengti Rietavo ūkio parodoje. Reikalaujantis mažai pašaro, gali ganytis menkoje ir mažai maistingoje ganyklos žolėje. Ūkio darbuose ištvermingas žemdirbio pagalbininkas, juo labiau, kad jo kaina yra vidutiniška ir arkliai šie būtų dar pigesni, jei ne dažnos jų vagystės ir jų gabenimas į Kuršą ir Prūsiją.
Krašte smukus amatams ir žemės ūkiui, pradėjo nykti ir žemaičių arklių veislė, pradėjus ją kryžminti su svetimomis veislėmis. Pirmasis atkreipęs dėmesį į šią nykstančią veislę buvo Š. P. kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Pašventęs savo rūpestį ir darbus valstiečių buities gerinimui, kuriuos savo valdymo laikais praturtino, negalėjo neatkreipti dėmesio į žemaitukų veislės arklius kaip į naudingiausius ir ištvermingiausius žemės ūkio darbams. Tam, kad sudomintų jais savo valstiečius, kasmet siųsdavo į savo valdų kaimus pagerintos veislės eržilus, gautus ne kryžminimo su kitomis veislėmis keliu, bet rūpestingai atrenkant ir išauginant šios veislės kumeliukus, kuriais jis leido nemokamai naudotis ir veisti. Taip pat kasmet rengdavo Rietave parodas, į kurias valstiečiai kartais atvesdavo iki 200 puikių arklių. Geriausių veislės arklių savininkams įteikdavo medalius, o kai kuriuos iš jų už didelę kainą pats įsigydavo. Toks paskatinimas sužadino Rietavo valdų valstiečių norą bendradarbiauti ir padarė didelę įtaką šios veislės gerinimui, kuri tarp žinovų tapo žinoma Rietavo [arklių] pavadinimu ir išplito už Kauno gubernijos ribų – dešiniojoje Nemuno pusėje, palei Baltijos jūrą iki pat Kuršo sienos.
 
Publikacijos „Konie Zmudzkie“, paskelbtos leidinyje „Encyklopedya rolnictwa i wiadomosci związek z niem mających. (gosp.)“ (wydana pod red. J. T. Lubomirskiego et al.; przy wspoludziale L. Krasinskiego, L. Kronenberga, J. Zamoyskiego. Warszawa : Gebethner i Wolff, 1876. p. 648–649) vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą. Dvi apa-tinės iliustracijos – iš to paties leidinio.
 
Vertė Jolanta Skurdauskienė

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija