Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žirgų aukojimo ypatybės Kauno apylinkių kapinynuose
 
Mindaugas Bertašius 
 
Tyrinėdami kapinynus, datuojamus laikotarpiu iki Lietuvos valstybės susiformavimo, tarp baltų genčių atrandame didžiulę savitų laidojimo papročių įvairovę. Remdamiesi tyrimų metu sukaupta medžiaga, archeologai apibrėžė atskiras kultūrines grupes, tarpusavyje išsiskiriančias gana skirtingais laidojimo papročiais ir apeigomis. Vienas neįprasčiausių ir galbūt labiausiai ritualizuotų papročių – žirgo aukojimo ritualas ir gausūs žirgų kapai, aptinkami kai kuriose baltų žemėse. Šis savitas paprotys sulaukė palyginti nedidelio tyrinėtojų dėmesio ir labai nevienareikšmiškų vertinimų, susijusių tiek su kapų datavimu, tiek ir su interpretavimu.
Seniausi žirgų kapai atrandami prūsų žemėse. Jie datuoti romėniškuoju laikotarpiu (I–IV a. po Kr.). Šie kapai vokiečių tyrinėtojų dėmesį atkreipė dar XX a. pradžioje (E. Hollack, 1908). Europoje šiuo laikotarpiu buvo žinomos dvi didelės, tarpusavyje nesusijusios kultūrinės sritys, kur buvo gana gausiai laidojami žirgai – Dunojaus vidurupis ir prūsų teritorija Baltijos pajūryje. Lietuvoje gyvenusių baltų genčių teritorija išsiskiria gausiais žirgų kapais, būdingais tautų kraustymosi ir vikingų laikotarpio kapinynams (kitaip – vidurinysis geležies bei vėlyvasis geležies amžius: V–VIII ir IX–XI amžiai). Deja, atskiros tyrimų studijos šie kapai nesulaukė; pagrindinis dėmesys iki šiol buvo skiriamas šių kapinynų turtingoms įkapėms. Nuo XX a. vidurio sužinota apie žirgų kapus Kauno apylinkių kapinynuose. Šiems kapams dažniausiai čia būdavo skiriama atskira kapinyno dalis. Tokių kapų gausa davė pagrindo kalbėti apie masinius žirgų kapus (Veršvai, Graužiai). Nemažai tokių kapų surasta vėliau tyrinėtuose Vidurio Lietuvos kapinynuose (Pakalniškiai, Marvelė). Išsamiau apie tai yra rašiusi R. Volkaitė-Kulikauskienė (1971), M. Bertašius (2002). Panašūs kapai yra surasti Žemaitijos / Skalvijos paribyje tyrinėtuose kapinynuose – Pagrybyje, Žviliuose, Bikavėnuose (L. Vaitkunskienė, 1981). Apie šiuos kapus dažnai kalbama labai bendrai, Lietuvos mastu imant kaip vieną visumą. Tačiau regioniniai skirtumai labai ryškūs, žirgų kapai yra iš skirtingų laikotarpių, tad juos reiktų vertinti nevienareikšmiškai.
V–VI a. paprotys kartu su kariu laidoti ir jo žirgą aptinkamas dar gana retai – tokie kapai žinomi kai kuriose Lietuvos vietose (žinomiausi yra Taurapilio, Kalniškių, Vidgirių ir dar keletas). Nuo VII–VIII a. padaugėja vyrų kapų, kuriuose randama ir paaukotų žirgų galvų liekanų (pietvakariniame Žemaitijos pakraštyje). Daugiau žirgų kapų iš to laikotarpio randama ir Kauno apylinkių kapinynuose. Vėliau čia išplinta ištisi žirgų kapinynai, kuriuose kartu su sveiku žirgu laidojamos atskiros jų kūno dalys (galva; galva ir priekinės kojos; ritualinės puotos metu išmėtomi žirgų palaikai).
Šiuo metu gausiausios žirgų kapų radimvietės yra žinomos Vidurio Lietuvoje. Šia prasme jos išskiria šį regioną iš visų baltų genčių; iš čia aptinkamų archeologinių radinių ryškiausiai galima susidaryti vykusio ritualo vaizdą. Kauno apylinkėse tyrinėti žinomiausi žirgų kapinynai. Skaičiai labai iškalbingi. Rytinėje Lietuvos dalyje, į rytus nuo Nemuno, Šventosios (t. y. pilkapių kultūros arba lietuvių genties teritorijoje) priskaičiuotume iki šimto žirgų kapų; Žemaitijos-Skalvijos paribyje jų telkiasi netoli dviejų šimtų, Vidurio Lietuvoje (priešistoriniais laikais tai aukštaičių apgyventa teritorija) yra ištirta daugiau kaip 1300 tokių kapų. Tai patvirtina tą faktą, kad žirgų aukojimo paprotys ir jų kapai yra vienas ryškiausių Vidurio Lietuvą charakterizuojančių požymių. Čia gyvenusiai bendruomenei šis ritualas buvo labai svarbus. Stambieji kapinynai išryškina šios aukštaičių teritorijos centrą, esantį Josvainių-Kauno-Jurbarko regione. Kitur baltų žemėse panašių reiškinių pėdsakų randame tik to meto Prūsijos teritorijoje. Didžiausi tokie kapinynai žinomi Sambijos pusiasalyje.
Tyrinėjant šiuos kapus, iškyla jų kilmės bei datavimo problemos. Tyrinėjimų ataskaitose apibūdinant šiuos kapus ryškūs ir įvairūs neapibrėžtumai. Sudėtingą jų datavimo klausimą sąlygojo užimama atskira žirgų kapų padėtis kapinyne (žirgai laidoti atskirai nuo žmonių, neįmanoma datavimui taikyti tuos principus – radinių tipai, formų kaita, kurie taikomi žmonių kapų datavimui). Dėl šių priežasčių iki šiol nėra nusistovėjusių kriterijų priskirti šiuos kapus apibrėžtam laikotarpiui. Dažniausiai jie apibūdinami kaip IX–XII a. būdingi kapai (A. Tautavičius, O. Kuncienė, R. Volkaitė-Kulikauskienė). Tačiau kartais aiškinama, kad tai yra atsitraukusių nuo kryžiuočių puolimų prūsų palikimas ir tie kapai datuojami net XIII–XIV a. (V. Urbanavičius, A. Varnas). Tenka pastebėti, kad išsamiam ir pagrįstam atsakymui surasti reikėtų atskiros studijos. Šiuo atveju, apsiribosime kai kuriais kapus charakterizuojančiais bruožais.
Sprendžiant šias problemas, daug naudingos medžiagos davė Marvelės kapinyno tyrimai (šiame kapinyne surastas didžiausias tokių kapų telkinys). Panaudojant žirgo padėties duobėje, įkapių duomenis, osteologinius individų požymius (L. Daugnoros darbai), pavyko apibrėžti kelis žirgų kapų tipus, liudijančius, kad būta skirtingų žirgų laidojimo (ar aukojimo) būdų. Būdingiausias yra toks kapas, kuriame palaidotas sveikas žirgas ir atrandami gerai išlikę griaučiai. Tai labiausiai įprasta kapo forma. Kartais randamas kapas, kuriame yra užkasta tik paaukoto gyvulio galva arba galva ir priekinės kojos ar pasturgalinė dalis – šiuo atveju mes susiduriame su sudėtingesnėmis aukojimo apeigomis. Nemažą dalį sudaro kapai, kuriuose aptinkami išmėtyti žirgo palaikai – skeleto dalys, pavieniai kaulai ir įkapės; toks kapas reprezentuoja ilgą aukojimo ritualą. Visais atvejais mes turėtume kalbėti ne vien apie žirgo kapą (ir žirgų kapus, kuriems skirtos atskiros kapinyno dalys), tačiau ir apie ypač sudėtingą ir kruviną žirgo aukojimo ritualą.
Laidoti ir aukoti visą žirgą (kape randamas sveikas gyvulio skeletas) buvo gana įprasta; tokie kapai randami dažniausiai. Mes tokį kapą galime palyginti su panašiais kapais, žinomais ankstyvųjų viduramžių Europoje, vikingų laikų Islandijoje bei prūsų genčių apgyventoje teritorijoje. Šiuo atveju žirgas laidojamas nedidelėje duobutėje (dažniausiai 1,05–1,7 m ilgio ir 0,43–0,8 m pločio), dažniausiai guldomas kniūbsčias, prie krūtinės prispaustomis kojomis, neretai aukštyn iškeltu pasturgaliu. Tokioje siauroje duobėje žirgui vos užtenka vietos. Duobės dydis priklausė nuo to, kaip buvo laidojamas žirgas: mažoje – kniūbsčias, kiek didesnėje – dažniausiai pavirtęs ant šono. Atrodo, kad kartais tokio kapo duobė buvo labai savitos formos. Prisitaikant prie atliekamo ritualo, duobė būdavo kasama netaisyklingos formos, žirgo galva atsidurdavo giliausioje jos vietoje, paspausta po krūtine taip, kad žirgas nebegalėtų iš duobės išlipti. Kadangi šio tipo kapams būdinga labai griežta kapo duobės orientacija, laidojamo gyvulio galva dažniausiai orientuojama vakarų-šiaurės vakarų kryptimi. Tokios duobės rytinė dalis palaipsniui nuolaidėja vakarų pusėn, o vakarinis šlaitas tampa visiškai status. Čia yra ir gilesnė duobės dalis, kurioje atsiduria žirgo galva, o pasturgalis lieka kiek aukščiau, arti buvusio laidojimo paviršiaus. Tokioje duobėje, panaudojant kamanas su žąslais (dauguma žirgų yra palaidota su žąslais), įmanoma paguldyti dar gyvą žirgą tokioje padėtyje, kad jis nebeišliptų. Tas pats reiškinys, kai laidojamo žirgo pasturgalis lieka gerokai aukščiau už priekį, pastebimas daugelyje kapinynų (ypač šių kapų gausu Marvelėje, Veršvuose – abu kapinynai yra Kauno miesto teritorijoje, Seredžiuje, Pakapiuose).
Reikia pažymėti, kad palaikų padėtis, anatominė jų tvarka liudija, kad žirgas čia pateko dar gyvas. Įstumiant į duobę, žirgo galva atsiduria paspausta po krūtinkauliu, o priekinės kojos priklauptos – būtent tokia yra fiksuojama griaučių padėtis kape. Atrodo, kad siekiant to, žirgas galėjo būti veikiamas ir fiziškai – panaudojus kamanas, žirgas priverčiamas atgulti į kapo duobę reikiama poza; kai kuriais atvejais randama ypatinga skeleto kaklo slankstelių padėtis patvirtina tokį veiksmą. Visa ši aprašyta situacija bei ją atitinkanti kapų dalis leidžia galvoti apie sudėtingą ritualą. Reikia pažymėti, kad to meto žirgai nepalyginami su šiuolaikiniais. Baltų žirgai pasižymėjo ypač nedideliu ūgiu (vyraujantis ūgis goge siekė tik 118–125 cm), tad ir fizinio poveikio galimybė tampa įtikinamesnė.
Remdamiesi negausiais istoriniais šaltiniais, galime tik spėlioti apie tokių apeigų pobūdį. Jas liudija iš IX a. pabaigos išlikęs Vulfstano pasakojimas apie aisčių apeigas prieš mirusiojo sudeginimą: minimi žaidimai, varžybos su greičiausiais žirgais. Jau vėliau Petras Dusburgietis rašo, kad prūsai, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų, kad šie vos begali pastovėti. Tiesa, minėti istoriniai šaltiniai kalba apie prūsų gentis. Archeologinės prūsų ir Vidurio Lietuvos aukštaičių medžiagos panašumas patvirtina šias užuominas. Daugelis Europos tautų žino šermenų metu vykdavusias ritualines žirgų varžybas: jas praktikavo senovės graikai ir romėnai, varžybos žinomos Kaukazo tautoms, žirgų lenktynes skandinavai siejo su laidojimo ritualu arba periodinėmis kulto apeigomis. Labai įdomi yra Šiaurės Amerikos etnologinių tyrimų medžiaga – dėl labai vėlyvo žirgų išplitimo šiame regione galima buvo stebėti, kaip vietinės indėnų gentys ėmė naudoti žirgą ir pritaikė sudėtingus jų aukojimo ritualus. Žirgų aukojimo apeigos yra žinomos net iš XVII a. Galima pasekti labai spartų naujo ritualo sklaidos (atsiradimo ir paplitimo) procesą. Visa tai leidžia įsivaizduoti vykusį ritualą: įvairiausiose varžybose nuvargintas žirgas žąslų ir kamanų pagalba guldomas į duobę kaip auka mirusiajam. Vieninga daugelio Vidurio Lietuvos žirgų kapuose orientacija – galvomis į vakarus-šiaurės vakarus – atspindi dar ikiindoeuropietiškas tradicijas, kur mirusiųjų pasaulis sutampa su saulės laidos kryptimi, vakaruose (už jūros). Žirgas (arklys) tampa mirusiojo palydovu į pomirtinį pasaulį. Toks aukojamo gyvulio krypties nuoseklus laikymasis, nusistovėjusi duobės forma bei pastovi griaučių padėtis kape liudija apie aiškų ir apibrėžtą ritualą.
Su ryškiai išreikštu kapų aukojamuoju pobūdžiu susiduriame kituose kapuose, kur laidotos tik atskiros skeleto dalys. Kai kur tokie kapai sudaro daugumą ir susiję su žmogaus kapu (Žemaitijos – Skalvijos paribyje), kitur (Vidurio Lietuvos kapinynuose) tokio tipo kapai randami tarp kitų žirgų kapų ir retais atvejais būna tiesiogiai susiję su kremuotais mirusio žmogaus palaikais. Lietuvos žirgų kapuose randamos trejopo pobūdžio aukos – dažniausiai auką sudaro paaukoto gyvulio galva, padėta kape; nereti kapai, kuriuose randama galva ir kojų kaulų, dažniausiai – tik priekinių kojų; retkarčiais – tik pasturgalinė aukojamo gyvulio dalis. Žirgo auka įvairiomis formomis bei skirtingu laiku žinoma visoje Europoje. Žirgų aukos – galvos, kojų bei kitų kūno dalių aukojimas specialiose duobėse – nuo bronzos amžiaus žinomos šiaurės germanų kraštuose. Įdomu tai, kad toks trejopas laidojimo būdas atitinka arklio trinariškumą (priekis, vidurys, užpakalinė dalis), kuriam skiriama skirtinga ritualinė reikšmė ir kuris siejamas su skirtingomis aukojimo apeigomis (Ivanov, 1974).
Apžvelkime trečiąją kapų grupę, kurioje randami išmėtyti žirgo palaikai. Šie kapai rodo ritualinės puotos liekanas. Tokie kapai, kur nedideliame plote išmėtyti žirgo palaikai, anksčiau nebuvo žinomi,. Nemažai jų surasta Marvelės kapinyno tyrimų metu (1992–2004 m.). Jie išskirtini visiškai nebaltiška tradicija. Kapą sudaro įvairaus dydžio ploteliuose padrikai išmėtyti vieno ar kelių arklių skeletų kaulai kartu su įkapėmis. Dažniausiai jie surandami buvusiame kapinyno paviršiuje. Plotas, kuriame išmėtyti palaikai, užima mažesnį (nuo 0,8x1 m iki 1x2,2 m), o kartais ir didesnį (iki 2x3,8 m, ar 1,2x5,1 m ir panašų) plotą. Dažnai tokiame kape palaikai pažerti keliais sluoksniais, tarp jų yra užpilti švarios žemės sluoksniai. Susidaro įspūdis, kad kapai užpilami per kelis kartus, t. y. paaukojus žirgą, gyvulio palaikai truputį užberiami žeme, po to aukojamas kitas, kartais dar vienas. Deja, neįmanoma pasakyti, ar toks aukojimo ritualas buvo tęstinis, kol užpilama visa kapo duobė, ar jis buvo toje pačioje vietoje vis kartojamas. Tokias apeigas liudytų duobės užpylimo sluoksniuose kartu su skeleto dalimis sumestos įkapės: kamanų dalys, sagtys, apkalai, balnakilpės, žąslai, kabučiai bei kitos. Galbūt visa kapo duobė buvo užpilama vienkartinių, bet kelias dienas trunkančių apeigų metu. Gali būti, kad tai ir kelis metus periodiškai pakartojamų apeigų rezultatas. Šie saviti kapai surasti daugelyje didžiųjų Vidurio Lietuvos kapinynų. Tyrinėjant osteologinę medžiagą paaiškėjo, kad daugelyje šių kapų surasti dviejų ar daugiau individų palaikai (net iki keturių – tiek buvo kape nr. 218 Marvelėje). Dalyje kapų kartu su žirgais aptikti ir šunų skeletų kaulai. Tokiuose kapuose buvo laidoti du žirgai ir šuo. Štai čia galima padaryti labai įdomų ir netikėtą palyginimą. Garsus arabų pasiuntinys Ibn Fadlan, 921–922 metais keliavęs Volgos upe, aprašo kilmingo vikingo laidotuvių apeigas (jo palaikai kremuojami laive). Arabų pasiuntinys taip aprašo žirgų aukojimo eigą (autoriaus vertimas iš rusų kalbos): „Jie, rusai (t. y. normanai – aut. p.), pagriebė šunį, perkirto kalaviju pusiau ir metė jį į laivą... Paskui jie paėmė porą žirgų ir vaikė juos tol, kol šie visiškai nuvargo. Tada perkirto juos kalaviju ir metė į laivą“ (D. Kovalevskij, 1956). Sunku nepastebėti šių reiškinių tapatumo, kuris visiškai patvirtinamas osteologiniais tyrimais.
Atrodo, kad čia aprašyti labai panašūs papročiai. Tiesa, apeigos pagal šiuos papročius vyko labai tolimuose kraštuose, tačiau to paties – vikingų – pasaulio pakraščiuose (reiktų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad vikingų epochoje įvairių genčių atstovai užsiiminėjo panašia veikla – plėšikavimu ir prekyba; tad vikingų terminas parodo ne gentinę, bet greičiau kultūrinę priklausomybę). Įdomu ir tai, kad Marvelės kapuose šį ritualą patvirtina ir tokie faktai – šunų skeleto kaulai surasti po žirgų kaulais.
Šio papročio analogijos yra gana plačios. Artimiausios yra iš prūsų, kur kalbama apie kartu su degintais žmonių kaulais surastus išmėtytus žirgų dantis, tarp degintų kaulų gausiai randamus išmėtytus nesudegintus arklių kaulus ir dantis (tokie radiniai tyrinėtojams leido spėti, kad prieš laidojant žirgą „įmanoma, kad pirmiausia mėsa panaudota apeiginei puotai“ – E. Hollack). Tokio pobūdžio X a. kapai žinomi Šiaurės Rusijoje, Pavolgyje. Ten pat žinomos laidojimo apeigų liekanos, kada randami aukojamų gyvulių sukapoti palaikai – tai IX–XI amžių skandinavų vikingams būdingas paprotys. Panašios apeigų liekanos surastos IX–X amžiaus Islandijoje. Aptariant šuns palaikų pasirodymą kartu su žirgu, ryškiausios analogijos žinomos iš vikingiškosios Šiaurės Europos (kai kuriuose Švedijos kapinynuose), ypač Danijos kapuose, Šiaurės vakarų Rusijos kraštuose. Šuns palaikai kape žinomi iš saksų, frizų kapų Vidurio ir šiaurės-vakarų Vokietijoje (išsamiau apie tai žr.: M. Müller-Wille, 1972; J. Oexle, 1984).
Tyrinėtojui sunku nustatyti vienu metu laidojamų žirgų skaičių; nurodoma, kad jis siekęs iki aštuonių. Tokia nuostata įsitvirtino ir archeologinėje literatūroje. Vis dėlto, pirmiausia būtina pažymėti, kad nėra aišku, ar šie žirgai skirti vienam asmeniui, ar kokiam įvykiui pažymėti, ar tai kokia nors sezoninė auka, nes visi jie laidoti atskira grupe, su konkretaus asmens kapu nesusieti. Kita problema – ar tai vienas kapas ir žirgai laidoti vienu metu? Gal žirgai laidoti ne vienu metu, per kelis kartus, periodiškai atliekant apeigas? Archeologinių tyrimų medžiaga į šiuos klausimus tiesiogiai neatsako. Būtina mokslininko interpretacija, jo vertinimas. Tas vertinimas gali keistis; tai labai priklauso nuo taikomos tyrimų metodikos, nuo jau sukauptos tokio pobūdžio medžiagos. Kai kuriais atvejais neabejotina, kad kapuose laidoti du ar trys individai (tarkime, Marvelės kapinyno trečios žirgų grupės kapuose, kur buvo sumestos aukojamo gyvulio kūno dalys), kitur palaikų padėtis rodo, kad jie buvo palaidoti vienu metu (pirmos ir antros grupių kapuose). Kartais galime spėti, kad kartu yra palaidoti net penki žirgai, bet tikslaus atsakymo, kiek buvo tų žirgų, nėra. Reikia įvertinti ir tą faktą, kad žirgai galėjo būti įkasami vienas greta kito, mirus kitam šeimos nariui. Prisiminę dar Romos laikų paprotį (Equus October ritualas, kurio metu svarbi ritualinė reikšmė skiriama arklio galvai), turėtume įvertinti periodiško (galbūt susieto su kažkokiomis kalendorinėmis apeigomis) žirgų aukojimo ritualo galimybę Vidurio Lietuvoje. Galbūt savitų pagonių Vėlinių metu, kasmet buvo aukojama žirgo auka giminės (ar didesnės bendruomenės) artimiesiems prisiminti.
Tad kaip galėtume vertinti šį savitą žirgų aukojimo paprotį ir su juo susijusį ritualą?
Daugeliu atvejų negalime kalbėti apie Vidurio Lietuvoje paplitusius masinius žirgų kapus tiesiogiai kaip apie kario įkapę. Galime neabejoti, kad didelė jų dalis – aukos, skirtos mirusiųjų paminėjimui, kurios laidojamos atskiroje kapinyno dalyje, tiesiogiai nesiejant su individualiu kapu. Tai įrodo tiek archeologiniai (kapo duobė, kapo orientacija ir pobūdis, kapų išdėstymas, palaikų padėtis kape), tiek osteometriniai (gan standartizuoti amžiaus, lyties rodikliai), tiek palyginamieji mitologiniai tyrimai bei kapų įrangoje aiškiai išreikštas ritualas. Matyt, auka galėjo būti skiriama tiek įvairių lyčių atstovams, tiek visai šeimai. Tą galima spręsti iš negausių žirgo ir žmogaus bendrų kapų bei greta esančių žirgų ir žmonių kapų išdėstymo. Žirgo laidojimas su įvairių lyčių atstovais žinomas visame šiaurės-vakarų ir šiaurės-rytų Europos regione. Kol kas nėra visiškai aišku, ar galėjo nuo asmens, kuriam aukojamas gyvūnas, socialinės padėties priklausyti žirgo įkapių pobūdis. Galima manyti, kad balnakilpės kape reiškė mirusiojo priklausomybę kariui – jos atspindėjo kario statusą. Įvertinant jų gausą IX–XI a. Vidurio Lietuvos kapinynuose (ypač Pakalniškiuose, Marvelėje, Veršvuose), palyginę tai su panašiu reiškiniu Sambijos kapuose, galime manyti, kad tuo metu Kauno apylinkėse buvo gana stipri vietinio valdovo kariauna. Šie regionai nebuvo nutolę vienas nuo kito, panašus procesas vyko ir kitur Nemuno pakrantėse – jį atskleidžia gausiai randamos balnakilpės bei socialinę reikšmę pabrėžiantys pentinai Linkūnų (Linkuhnen) kapinyne skalvių žemėje.
Tai, kad vikingų laikotarpio antroje fazėje (X–XI a.) formuojasi kariauna, liudija ir kita įkapių grupė – žirgo kape dažnai aptinkamas gintarinis karolis (amuletas). Neabejotina, kad toks karolis turėjo magišką reikšmę. Kariui labai svarbi ta magiška reikšmė – amuletas, „sėkmės lėmėjas“. Kaip ir pats amuletas, tokie kapai turėtų būti siejami su kariu, t. y. pastoviu žirgo naudojimu rizikingoms užduotims atlikti. Dar vienas reiškinys – X–XI a. žirgų kapuose populiarėjančios puošnios kamanos. Jos patvirtina tą patį procesą, besiformuojančią kariauną.
Paprotys mums atskleidžia ir kai kuriuos visuomenės bruožus. Tokia abstrakti žirgo auka, kokia būdinga prūsų ir Vidurio Lietuvos aukštaičių kapams (atskiri žirgo ir žmogaus kapai), liudija simbolizuotą, sąmoningai paruoštą ir iš anksto suplanuotą ritualą. Tam tikros apeigų taisyklės nusistovi per šimtmečius, jos yra reikšmingos tos bendruomenės gerovei ir apsaugo bendruomenės išlikimą. Tad šis sudėtingas žirgo aukojimo ritualas skatina įžvelgti pastangas telkti bendruomenę per visas vienijančias apeigas. Galima manyti, jog tai yra susiformavusios gentinės religijos iškėlimas. Toks sudėtingas ritualas – šiuo atveju žirgo aukojimo ritualas – yra būdingas besiformuojančiai pirminei valstybinei struktūrai.
 
Literatūra:
1. M. Bertašius. Vidurio Lietuva VIII–XII a. - Kaunas, 2002.
2. E. Hollack. Erläuterungen zur vorgeschichtlichen übersichtskarte von Ostpreußen. - Berlin, 1908
3. V. V. Ivanov-Ivanov. „Opyt istolkovanija drevneindyskih ritualnyh i mifologičeskyh terminov ot AŠVA – (kon’)“. Probliemy istorii jazykov i kultury narodov Indii. - Moskva, 1974. (rusiškai)
4. D. Kovalevskij. Knyga Axmeda Ibn-Fadlana o ego putešestbii na Volgu v 921–922. – Harkov, 1956.
5. M. Müller-Wille. „Pferdegrab und Pferdeopfer im frühen Mittelalter“. Berichten van de Rijksdienst voor het Oudheidkundig Bodemonderzoek. Jaargang 20–21, 1972, p.119–248
6. J. Oexle. „Merowingerzeitliche Pferdebestattungen – Opfer oder Beigaben“. Frühmittel-alterliche Studien. - Berlin - New-York, Band 18, 1984, p.122–172
7. L. Vaitkunskienė. „Žirgų aukos Lietuvoje“. Lietuvos archeologija. Pirmykštės bendruomenės irimas, t. 2, - Vilnius, 1981, p. 58–76
8. R. Volkaitė-Kulikauskienė. „Lietuvio kario žirgas“. Acta Historica Lituanica, VII. - Vilnius, 1971.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija