Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žirgas lietuvių papročiuose
 
Libertas Klimka
 
Kas lietuviui yra arklys, žirgas? Tradicinėje gyvensenoje – ir duonelę kasdieninę auginant, ir visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse, ir tėvynę ginant – visur kartu. Artimas ir mielas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. O jau pamatyti lekiant, pralekiantį vėją! Kaip patarlė sako: „Arkliai bėgūs kaip žaibai“. To džiugaus skrydžio erdvėje nuojautą galima įžvelgti lenktynių žiūrovų veiduose, ar tai būtų žiemą ant Sartų ežero ledo, ar vasarą Niūronyse, Arklio muziejuje. Tebegyva dar Vytauto raitelių dvasia… Tų, kurie su vėju lenktyniavo platybėse tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Bet ne mažesnio žiūrovų dėmesio nei lenktynės susilaukia ir kasmetinės artojų varžybos.
Iš sakmių, stebuklinių pasakų matyti, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti tokia laime – bičiulyste su šiuo protingu gyvūnu. Iš čia ir jo mitologizavimas – pasakojimai bei tikėjimai, aiškinantys nepaprastas jo savybes – veržlumą, greitį, ištvermę, žmogaus supratimą ir ištikimą tarnystę jam. Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui.
Žirgas istorijoje
 
Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5000 metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje, ir Altajuje. Tuose pavaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet ir, poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
Prisijaukinusios žirgą, indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Eurazijos platybes. Kovos vežimo išradimas sukūrė didžiąsias hetitų, Egipto, Tarpupio imperijas. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje sėkmingai pritaikius Rytuose naudotą balnakilpę, atsirado riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Tai akivaizdžiai rodo, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos civilizacijos raidos įvykiuose ir net padėjo ispanų konkistadorams Amerikoje lengvai nukariauti galingąsias majų, actekų valstybes.
Ypatinga žirgo reikšmė ir mūsų tautos istorijoje. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai tarp indoeuropietiškos kilties tautų išsiskiria palaidojimų su žirgais kapinynų gausa. I-ojo tūkstantmečio po Kristaus laikmečiu karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į karžygio kapą buvo dedama žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės taip pat buvo laidojami su įkapėmis. Prie palaidotų žirgų apynasrio randami žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais. Į karčius būdavo įpinamas gintariukas...
Lietuviai per tūkstantmečius išsaugojo vienintelę arklių veislę, genetiškai tiesiogiai kilusią iš laukinio Europos arklio – tarpano. Tai garsieji žemaitukai, pasižymintys ištverme, nereiklumu, paklusnumu žmogui.
Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, senovėje žmonių sąmonėje buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus.
Pirmasis lietuvių istorikas S. Daukantas savo raštuose pažymi, kad „(...) Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi“. Tikėtina, kad šią žinią S. Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas“ yra siejamas su diena, taigi šviesa. Pavarčius kronikas, galima surasti ir kitų žinių trupinėlių apie senovės lietuvių religiją. Pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius Henrichas Latvis aprašo, kaip žirgas praneša Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Istorija tokia: 1184 m. lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis dėlto reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Susirinkę lyvių genties žmonės, vadovaujami žynio, darė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tada žynys pareiškė, kad krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nušluostyti. Kai taip buvo padaryta, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Brolis Teodorikas išliko gyvas, vėliau jis tapo vyskupu estų žemėse. Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami baltų apsupti, daug kultūros reiškinių buvo perėmę iš jų.
Žmonių aukojimas nebūdingas mūsų protėvių religijų kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita – žirgo aukojimas. Archeologai yra nustatę, kad tai buvo dažnas ritualas. Ypač daug žirgų kapų randama vidurio Lietuvoje. Jų duobė įgilinta vakarų pusėn. Akivaizdu, kad jojamas žirgas į ją būdavo įstumiamas dar gyvas... Nėra žinoma, ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar karo auka dievui.
 
K. Manvydo „Hippika“
 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės riteris Kristupas Manvydas, Žiupronių dvare gydydamas mūšiuose gautas savo žaizdas, parašė knygą „Hippika“ – pirmąjį žirgininkystės vadovėlį ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. 1603 m. ji buvo išspausdinta Krokuvoje. Formatas toks, kad knygą galima pavadinti foliantu (nuo lotyniško „folio“ – standartinio popieriaus lapo, sulenkto pusiau). Jos pradžioje, kaip buvo įprasta tais tolimais laikais, baroko galantiškajam stiliui, yra išspausdintas „prakilnus žodis maloningajam skaitytojui“ ir dedikacija valdovui Zigmantui Vazai. Veikalas turi keturias dalis, arba tuometine terminologija, susideda iš keturių knygų. Pirmojoje išdėstyta arklio kūno sandara, jo funkcionavimas (fiziologija), aprašytos pasaulyje išvestos žirgų veislės, jų savybės, arklių auginimas ir veisimas. Tarp žirgų veislių paminėti ir garsieji lietuvių žemaitukai. Antroje aprašomas žirgų dresavimas, mankštinimas, meistriško jojimo paslaptys. Pati didžiausia yra knygos trečioji dalis. Čia surinktos žinios apie įvairiuose kraštuose vartojamus pakinktus: apynasrius, žąslus, žaboklius, brizgilus ir t. t. Visa tai iliustruota 42 piešiniais, išraižytais vario lakštuose prityrusia kunigaikščių Radvilų dailininko ir kartografo Tomo Makausko ranka. Ketvirtoji leidinio dalis skirta arklių gydymui. Čia aprašytos jų ligos, gydymui naudojami vaistai ir jų vartojimas, taip pat sužeidimų gydymo būdai.
Iš teksto matyti, kad autorius – puikus žirgininkystės žinovas. Jo lankytasi Europos žirgynuose, studijuota geriausių specialistų patirtis. K. Manvydas ir praktikas: jis vis pateikia pavyzdžių iš Radvilų žirgyno bei savojo, laikomo Ašmenoje. Stebina išsamumas ir labai gilus dalyko išmanymas. Veikalas, nors labai dalykiškas ir specifinis, parašytas gyvai, įdomiai, o tekstą paįvairina įterpti Vergilijaus eilių posmeliai.
„Hippika“ susilaukė nematyto pasisekimo visuomenėje. Išties tai buvo labai reikalinga knyga: juk neramiojo XVII amžiaus pradžia vertė bajorus daugiau laiko praleisti balne, o ne, tarkime, universitetų aulose ar pokylių salėse. Paklausos būta tokios, kad kaina augo kaip ant mielių. Įdomu, kad užmokesčio prašyta pagal knygos turinį. Už nenaują suskaitytą egzempliorių reikėjo duoti žirgą, o dar priedo – keturis auksinus. Knyga buvo leidžiama vis iš naujo neįtikėtinai ilgai – iki XIX a. vidurio. Iš viso buvo aštuoni jos leidimai. Gaila, kad vėlesniuose nesugebėta pakartoti puikiųjų T. Makausko graviūrų: jos buvo pakeistos prastokomis medžio raižinių kopijomis.
Šiandien „Hippiką“ turėtume vertinti kaip istorinį kultūros paminklą. Veikalas kalba apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ūkio lygmenį, kuris kartu buvo ir vienas iš valstybės karinės galios ramsčių. Ši knyga – intelektualinis kūrinys, besilygiuojantis į geriausius to meto Europos pavyzdžius. Deja, Lietuvos bibliotekos šiandien neturi nė vieno pirmojo leidimo egzemplioriaus. Tokios knygos faksimilinis leidimas gražiai reprezentuotų mūsų mokslo ir kultūros ištakas, ypač artėjant valstybės tūkstantmečio jubiliejui. Antraip mūsų tautos išauginti kultūros vaisiai ir toliau puoš tik kaimynų stalą...
Kas yra žinoma apie knygos autorių Kristupą Manvydą? Jo būta išties neeilinės asmenybės! Gimė 1562 m. Sulaukęs septyniolikos, jau buvo apkeliavęs Italiją. Vilniaus universitetas jam buvo nepriimtinas kaip katalikiškas, valdomas jėzuitų. Manvydai buvo Kalvino pasekėjai, reformatai, aktyviai priešinęsi vis didėjančiai jėzuitų įtakai valstybiniuose reikaluose. Dar Mikalojus Manvydas, Kristupo tėvas, pagarsėjo savo kalbomis seime prieš dvasiškių dalyvavimą politikoje. Kristupo puikus išsilavinimas, valstybės reikalų supratimas atvėrė jam kelią į diplomatinę tarnybą. Kovos lauke riteriai Manvydai taip pat visada būdavo pirmosiose gretose. Kristupas Manvydas buvo vienas iš garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus (Katkevičiaus) bendražygių.
Nesulaukė gilios senatvės „Hippikos“ autorius. Mirė jis 1615 m. nuo sunkių žaizdų, gautų karuose su rusais ir švedais. Istorinėje literatūroje iškilusis karžygys ir rašytojas paminimas taip pat ir kita pavarde – Dorohostaiskis. Tačiau tai yra įvardijimas tik pagal herbą.
 
Kaimo naktigonėje
 
Senieji kaimo žmonės naktigonę prisimena kaip vieną maloniausių jauniems vyrams pareigų. Priimdavo ten ir pusbernius, kad suvyriškėtų. Kaime sakydavo: „Joja nakties“. Svarbu, kad draugėje, būriu. Naktigonei reikėdavo tinkamai apsivilkti: virš kasdienių rūbų užsimesdavo kailinukus, o kojas apsiaudavo vilnonėmis kojinėmis ir medpadžiais; tada gali kiek tinkamas po rasas braidyti.
Išjodami „nakties“, surengdavo tikras lenktynes: ritasi dulkių debesys per visą kaimą. Iš jo šūksniai, klegesys, raginimai – lyg koks totorių antpuolis... Nuolatinėje ganyklų vietoje būdavo statoma daržinėlė, iš rąstų, dengta šiaudais ar lentomis. Laikinose ganyklose, kur nors pamiškėje, įsirengdavo „būdas“ – sukaldavo kuolus, iš šakų išpindavo sienas. Ant žemės viduje priklodavo šiaudų kūlių. Pasimesk kailinukus po šonu – ir minkšta, ir jauku. Atjoję į ganyklą, naktigoniai arklius supančiodavo ir paleisdavo ganytis, o patys galėdavo numigti. Tik kartas nuo karto kuris iš eilės pasižiūrėdavo, ar arkliai ramūs, ar neprunkščia, pajutę netoliese vilką. Kai paplito arklių vagystės, arklius surakindavo kalvio nukaltais geležiniais pančiais. Ir vis dėlto pasitaikydavo, kad koks arklys į vieno ar kito ūkininko pasėlius nuklysdavo. Tada naktigoniui bėda – turės arklį išpirkti, taip nuostolius „ už iškadą“ atlygindamas.
Naktigoniai būdavę savi ir samdyti. Šie, nuvargę po dienos darbų, atjoję – tuoj miegoti. Saviškiai gaudavę dienomis atsimiegoti, tad dabar, laužą susikūrę, ganyklose vakarodavo. Pelenuose pasikepdavo bulvių, tačiau užvis skaniausias nakties valgis – lauže kepti lašinukai. Įvynioja supjaustytus į drėgną skepetaitę ir užberia žarijomis. Nuo karščio lašinukai tampa permatomais. Pavalgę imdavosi visokių žaidimų ir pramanų: šokinėdavo per laužą, eidavo ristynių. „Kerepėką mušti“ – tai pagaliu iš tolo reikia pataikyti į skersinuką; „kiaulę į dvarą varyti“ – lazda apginti savo duobutę, kad į ją neįritintų velėnos gabalo. O naktį iškrėsdavo ir smarkesnių išdaigų: parjos tyliai į kaimą, sodus ir daržus nusiaubs, džiūstantį sūrį nukabins, duris kokiam piktesniam kaimynui iš lauko užrems ar kaminą stiklo gabalu uždengs, kieme viską aukštyn kojomis apvers. Būdavo, kad kokiai išdidžiai merginai prie klėties ir lopšį pakabins arba kumelingos kumelės pasagos uknolį į slenkstį įkals (tai reiškė, kad toji merga pavainikio susilauks). Vis tai naktigonių darbeliai. Ir savo bendrams, ypač tiems kietai įmigusiems, ištaisydavo pokštų: kojas vadelėmis suriš, prie balkio pritvirtins, o tada šūktels: „Vilkas puola!“ Nabagas kad šoks iš miego, bet negali atsistoti... O kiek tada juoko išdaigininkams!
Prisidūkę iki valiai, naktigoniai susėda prie laužo ir prasideda sakmių bei pasakų sekimas. Ir ne vien apie arklį.
Ką sako liaudies išmintis apie arklio atsiradimą pasaulyje? Ogi buvę taip:
Dievo išvaryti iš rojaus, Adomas ir Ieva turėjo užsidirbti sau duoną. Lauką akėjo su eglės viršūne, abu įsikinkę; sunku – vos patempia. O čia dar didžiausias žaltys, tarp šakų susirangęs, spaudžia akėčias prie žemės. Pamatė tą vargą Dievas, pagailo jam žmonių. Kirto rykšte per žaltį, – ir iš vienos jo pusės pasidarė arklys, iš kitos – kumelė. Tada Dievas ir pasakė Adomui: „Imk, kinkykis, mušk kaip žalčius, tik duok gerai ėsti; jie tau viską ir padarys“.
O kodėl arklio mėsa nevalgoma? Taigi jis velnio gyvulys, kanopos neskeltos. Kitados visus gyvulius sutvėręs velnias, bet jie pabėgę pas Dievą. Šis juos savaip paženklinęs, iš juodų pavertęs įvairiaplaukiais, kanopas perskėlęs. Tik arkliui nespėjo. Ir paliko jam kilmės priminimas… O plauko arkliai – įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Prosenoviški žodžiai… Įdomu jų kilmės mįsles įminti. Mitologams tokios sakmės (etiologinės) yra tikras lobis. Jos pasakoja apie labai senus laikus, mūsų tautos proistorę, joje gyvenusių žmonių pasaulėjautą.
 
Senoviškieji tikėjimai ir papročiai
 
Įdomu tai, kad tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose, net linksmai nuteikiančiuose, bet susijusiuose su žmogaus likimu. Štai, tikėta, kad jei Kalėdų dieną per kaimą kas nors pirmas pervažiuos pasikinkęs baltą ar net margą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebus. Tarpukalėdžiu tas pats taikyta svetimam žmogui, o ypač žydui, važnyčiojančiam margą kumelę; tada jau nei viena to kaimo mergina neištekės. Manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas – vis kas nors nepasiseks. Piršliuosna važiuoti pasikinkius baltą kumelę galėjo tik koks nevėkšla, nežinantis papročių. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. Sužlugus viltims, iširus piršlyboms, kartais atsirasdavo kerštaujančių. Nevykėlis jaunikis supykęs šoks balnan, tris kart prijos prie namo durų ir atbulą žirgą atitrauks; tikėta, kad toks veiksmas kitiems jaunikiams kelią į šiuos namus užtvers. Na o jeigu koks plevėsa perjotų visą kaimą atžagariai baltą kumelę apsižergęs, tai tikėta, kad tame kaime per visus metus vestuvių nebus. Bet kokios kitos spalvos arklio sužvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Ir dar vienas prosenoviškas paprotys: kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu pažįsta naująjį šeimos narį.
Tradiciniame kalendoriuje yra keletas dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji – pavasarį. Tai Jurginės, balandžio 23-oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniūkina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perlieja vandeniu, – kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų. Gruodžio 6-oji – Šv. Mikalojus. Nuo seno mūsuose ji vadinta Arklių diena. Per Šv. Mikalojų reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas ta proga nesigailėdamas pripildavo avižų, kad arkliai pavasario sulauktų stiprūs.
Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu. Žemaitiškųjų Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Visur Lietuvoje tą dieną smagiai važinėjamasi. Žirgų lenktynės ant ledo Dusetose – šimtametė tradicija.
Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, gražiai pažymi unikalusis Arklio muziejus, veikiantis Niūronyse (Anykščių rajonas). Visų laukiama žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk, bėk, žirgeli!“ čia rengiama turistinio sezono pradžioje. Labai gerai, kad Lietuva turi tokį muziejų. Tai žymaus agronomo, profesoriaus Petro Vasinausko sėkmingai prigijusi ir gražiai plėtojama idėja. Kasmet Arklio muziejuje dabar apsilanko daugiau negu po 20 tūkstančių žmonių. Greitai pažymėsime šio muziejaus 30 metų sukaktį. Tuo metu čia jau bus apsilankęs vos ne kas šeštas Lietuvos gyventojas. Tai padaryti vertėtų kiekvienam. Yra čia ko pasižiūrėti, yra kur laiką smagiai praleisti.
Geriausiai tautos pažiūrų į ką nors esmę nusako patarlės. Apie arklį mūsuose jų tikrai gausu. Štai keletas iš jų: Arklio nugara javai dera; Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti; Geram arkliui nereikia botago; Nešertą arklį tik vilkas jodo; Rambų arklį tik vilko dantys pataiso; Valgau kaip trys, dirbu kaip arklys; Nusiminė kaip žirgą pardavęs....
 
Literatūra:
1. S. Glemžaitė-Dulaitienė. Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka. - Vilnius, 1958, p. 203–207.
2. R. Merkienė. Gyvulių ūkis XVI–XX a. pirmoje pusėje: Etninės patirties ištakos. - Vilnius, 1989.
3. S. Daukantas. Raštai, t. 1. - Vilnius, 1976.
4. Henrikas Latvis. „Senosios Livonijos kronika“. Livonijos kronikos. - Vilnius, 1991.
5. R. Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuvio kario žirgas. - Vilnius, 1971.
6. P. Bugailiškis. „Prietarai senovės gyvulių ūkyje“. Gimtasai kraštas. 1939, nr. 2/3, p. 634–639.
7. V. Dimavičiūtė, B. Banienė. „Naktigonės Anykščių rajone“. Liaudies kultūra, 1996, nr. 2, p. 21–62.
8. M. Kvašinas-Samarinas, Z. Mockus. „Arklio kilmė ir lietuvių arklys“. Kosmos, 1926, nr. 6, p. 193–194; 1928, nr. 1, p. 12–44.
9. V. Milius. „Pirmosios gyvulių išgynimo dienos papročiai“. Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A ser., 1962, t. 1, p. 197–208.
10. J. Žagrakalys. „Arklių šventė Biržuose“. Kraštotyra, 1975, p. 254–256.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija