Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Žemaičiai iš prigimties
 
Danguolė Ažaneckienė
 
Vidmantas dabartinį savo gyvenimo tarpsnį vadina daugiau negu svajonės įgyvendinimu. Mažiavų kaime pas močiutę matydamas du arklius – kumelę Kaštonę ir už ją mažesnį dėdės Jurgio vienaakį Raudį, dar neturėdamas nė šešerių, užsinorėjo užaugęs turėti nors vieną arklį.
– Stebėdavausi, kad nedidelis arkliukas traukia iš miško rąstus, sunkiai prikrautą vežimą. Įsiminiau močiutės pasakymą, jog tai – žemaitukas... Tada, apie 1970-uosius, žemaitukų veislės arklių beveik nebebuvo, tad užsilikęs šios veislės palikuonis Raudis kaime buvo mylimas ir gerbiamas. Dar didesnę pagarbą šios veislės arkliams ir norą būtinai kada nors turėti savo žemaituką sustiprino žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ perskaitytas Vidos Girininkienės straipsnis. Tad dabar galiu prisipažinti, jog esu jos „sodinukas“, – juokavo Vidmantas, pasakodamas apie savo dar neilgą, bet įdomų gyvenimą.
Vidmantą traukė ir miškas, įsivaizdavo save girininku, bet Kaune įgijo bitininko specialybę; vis tiek arti gamtos. O gamtos lopinėlis, kuriame įgyvendino savo svajones, buvo arti gimtosios Plungės, klasės draugės ir žmonos Dianos mamos – Julijos Kiškienės – atgautoje jos tėvų žemėje, Noriškių kaime, prie Babrungo upės, netoli Gondingos piliakalnio.
– Visą laiką žvilgsnį ir širdį kliudė pasakojimai, straipsniai apie kunigaikščių Oginskių veiklą Rietave ir Plungėje, ypač apie jų pastangas išsaugoti ir populiarinti žemaitukų veislės arklius. Domėjausi tuometinėje Rietavo aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje laikomais žemaitukais ir, kai tik atsirado galimybė jų nusipirkti, nedvejodami tai padarėme – dvi mažas kumelaites, vieną suaugusią. Dabar jau turime penkis iš Rietavo žemaitukų kilusius žirgus, – neslepia savo džiaugsmo Vidmantas ir Diana Gendvilai.
Šiandien jų bandoje – 13 grynakraujų gražuolių. Vidmantas priklauso Žemaitukų arklių augintojų asociacijai, su savo augintiniais pernai dalyvavo jojimo ištvermės (25 km) varžybose ir džiaugiasi rezultatais – aplenkė nemažai ūgiu didesnių ir pažiūrėti tvirtesnių arklių.
Pačių įsirengtoje sodyboje Gendvilai priima norinčius pasimėgauti poilsiu kaime, pajodinėti draugiškais bėrais, juodais, juobėriais žemaitukais – Kuršiu, Žyniu, Taika, Troja...
– Patys jodinėjame ir svečius palydime kunigaikščių Oginskių keliu, kuriuo su palyda ir muzikantais važiuodavo jie į prie Gondingos piliakalnio esančią vadinamąją Astreikio lanką švęsti Mykolinių. Padaubiais, pilalių link, prie šaltinėlio, į kurį kunigaikštienė Marija Oginskienė įmesdavo „cukraus galvą“. Po to saldų vandenį skanaudavo visi susirinkusieji į kunigaikščio vardines. Pasakojame ir apie žemaitukus. Patys raiteliai netrunka įsitikinti, kokie nuostabūs yra žemaitukai – tvirti, klusnūs, draugiški, – kalba Diana.
Vidmantas, paprašytas įvardinti mylimiausią, sakė negalįs – jie jam lyg vaikai; visi vienodai mylimi, ir nė vieno negalįs išskirti.
Diana ir Vidmantas džiaugiasi, jog ir trys jų atžalos – šešiolikmetis Vilius, trylikametė Austėja, vienuolikmetis Tadas, kaip ir tėvai, myli žirgus, gamtą ir padeda darbuotis.
Netruks prabėgti vasara. Ir, pasak Dianos, Vidmantas, ryte išvežęs Dianą į Nausodžio pagrindinę mokyklą mokytojauti, vaikus – mokytis, rūpinsis namais ir ūkiu.
Žirgininkystė – sunkus ir brangus verslas. Didelė parama yra iš valstybės gaunamos išmokos, bet jomis, anot Vidmanto, visų esamų problemų neišspręsi. Tai rodo ir tas faktas, kad žemaitukų veislės arklių Lietuvoje dar nėra tiek, kad būtų galima teigti, jog situacija nėra kritiška. Tad neatsitiktinai, tapę klubo „Oginskių dvaro bičiuliai“ nariais, Vidmantas ir Diana pasiūlė surengti mokslinę konferenciją, kurioje savo nuomonę apie žemaitukų perspektyvas tartų mokslininkai ir praktikai.
– Norime, kad kuo daugiau, kiekvienoje sodyboje ir ne tik Žemaitijoje, būtų žemaitukų, – sako Vidmantas.
Klausydamasis Dianos ir Vidmanto Gendvilų minčių, matydamas, ką per trumpą laiką jiedu jau yra nuveikę, pradedi žavėtis šiais žmonėmis – žemaičiais ir prigimties.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija