Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Prie Babrunbgo
 
Česlovo Kudabos knygos „Upelių pakrantėmis“ (Vilnius, 1977 m.) fragmentai. P. 60–67
 
„(...) Nepamirškime Babrungo. Nors netoli esame nutolę nuo jo valiūkiško čiurlenimo, bet šalia jau Blendžiavos upeliuko versmės. Antai matyti jau senoji Bukantė, kur 1845 m. į Žemaitiją atėjo būsimoji savo krašto gyvenimo reiškėja – rašytoja Žemaitė. Leido čia vaikystę, džiaugėsi pilkokos padangės apšviestu peizažu, kalvomis „(...) kurios buvo labai gražios... laukai, pievos, keliukai topoliais apsodinti“ (iš „Autobiografijos“). Atsilankantiems sodyba dosniai atsilygina kilniais pajautimais apie Žemaitiją, jos didžius žmones.
Nuo Babrungėnų mūsų upelis vietomis prasigraužia ankštomis tarpukalvėmis, yra sraunus, o kitur gana tiesus – siauruose tarpušlaičiuose ne ką pasistumdysi į šonus.
Prasiveržęs pro šį kalvagūbrį, Babrungas papuola į platesnes, erdvesnes lankas, kur jis ištiesintas. Iš kairės įteka nedidelis Uošnos intakėlis, o dar žemiau, ties Nugariais, iš to paties šono įsijungia Pietvė. Užupiuose būta malūno, o Nugariuose – net dviejų. Vienas iš pastarųjų turėjo beveik 5 m užtvanką, statytas 1880 m.
Ties Nugariais Babrungas pakeičia kryptį – pradeda veržtis siauromis tarpukalvėmis pro antrą kalvagūbrį į pietvakarius, tiesiai link Plungės. Jau beveik mieste įteka į jį trečias intakėlis iš kairės – Šerkšnė.
Plungė išsidėsčiusi kalvagūbryje, kuris, nutįsdamas apytikriai iš rytų į vakarus, pastoja mūsų Babrungui kelią. Babrungas, tarsi ieškodamas spragos prasmukti skersai jį, pasuka į vakarus. Toje vietoje, kur mūsų upelis skrodžia minėtą kalvagūbrį, susidaro įspūdinga keterėto gūbrio ir šlaitingo slėnio kryžkelė. Tą kryžkelę iš visų pusių yra apsėdęs Plungės miestas.
Plungė nė iš vienos pusės neužstota didesnio miško, bet žalia. Apie trečdalis (370 ha) miesto teritorijos yra ūksmėje. Tai parkai, sodai, kiti želdiniai. Žalios ir miesto apylinkės: kalneliai dabinami miškelių, žali slėnių šlaitai, paupės.
Miestas išsistatęs palei kalvotas Babrungo pakrantes. Iš centrinės dalies, kurią jau ir senamiesčiu galima vadinti, radialine kryptimi nardydamos į pakalnes, skirstosi penkios gatvės. Naujuose priemiesčiuose jos išsišakoja į aštuonis kelius ir vieškelius.
Ten, kur dabar Plungė su priemiesčiais, žmonių gyventa jau akmens ir žalvario gadynėje. Ilgai būta šios gyvenvietės nežymios, priklausiusios Gandingos valsčiui. Tik 1658 m. Plungė tapo valsčiaus centru, XVIII a. pabaigoje ji gavo miesto teises, herbą.
Nuo viduramžių čia dvaras, kurį pakaitomis valdė įvairūs didikai, nepasotinamu žmonių išnaudojimu ir priespauda ne kartą sukėlę prieš save neapykantą. 1862 m. Plungės apylinkių valstiečiai ginklu reikalavo savo teisių, išvaikė carinę administraciją, savo vadu paskelbė Antaną Vaišvilą – drąsų valstietį nuo Juodeikių. Netrukus kariuomenė jų iškovojimus kraujyje paskandino. Kaip rašo S. Vaineikienė savo romane „Vaišvila“, daug baudžiauninkų, gaudžiant Plungės varpams, viešai buvo nuplakta, suimtieji su jų vadu Vaišvila išvaryti į katorgą.
Plungiškiai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, keli sukilėliai Plungės priemiestyje (į Telšių pusę) buvo pakarti. (...)
Plungė senas amatų, ypač kalvystės, centras. Į čia iš toli vykdavo kalvystės amato mokytis. Plungiškių kalvių geležies įnagiai, apkaustai, užraktai, stogastulpių viršūnės išsiskyrė kokybe ir grožiu. Čia vykdavo garsūs turgūs, kuriuose buvo didelis kalvystės dirbinių, medžio drožinių, ypač klumpių, pasirinkimas. M. Oginskis, iš daugelio išnaudotojų išsiskyręs tolerancija lietuvių kultūrai, Plungėje organizavo žemės ūkio darbų parodas, kuriose demonstruodavo gyvulius (ypač žemaitukų veislės arklius, sukūręs buvo net jų auginimo draugiją), javus, daržoves, taip pat geležies, medžio bei tekstilės dirbinius. Tačiau amatininkų dalia buvo sunki, jų darbas – pigus. Žiemos mėnesiais, prekymečio dienomis Plungėje vaikščiojo daugybė vadinamųjų kirvelininkų, siūlančių save samdiniais. (...)
Nūdienė pramoninė Plungė yra apgulusi ne pagal ūgį mažą Babrungo upelį. Palei jį nusidriekia ištisos gatvės (Salomėjos Nėries, iš dalies nauji kvartalai); upelis du kartus patvenktas. Miestas turi valymo įrengimus, jo nutekamieji vandenys neteršia mažojo savo geradario – Babrungo. Bet maloniausia Babrungą matyti Plungės parke.
Plungės parko (beveik 50 ha ploto) gali pavydėti bet kuris mūsų didmiestis. Darnūs čia Babrungo pasienio ir pavagio deriniai, uždari peizažai, sukurti įvairiuose lygiuose nuo upės. Užtvenkti septyni tvenkiniai. Auga retų medžių, ypač gražių ąžuolų, liepų, uosių, klevų ir kitų. Perkūno ąžuolas yra 1,65 m skersmens, jo šakų laja – 25 m skersmens.
Parko centre – (...) rūmai, statyti 1879 m. Po karo juose buvo vidurinė mokykla, dabar – statybos technikumas. Patraukli yra žemesnėje terasoje, arčiau Babrungo stovinti, gotiką imituojanti pilaitė su bokštu, kuorais. Vietos kraštotyrininkė E. Ravickienė išsiaiškino, jog tai Palazzo Vecchio rūmų architektūrinį siluetą mėgdžiojantis pastatas. Aštuoni parko statiniai pripažinti architektūros paminklais. Plungėje jų yra ir daugiau: senoji varpinė (statyta 1845 m., respublikinės reikšmės architektūros paminklas), varpas, nulietas 1646 m. Vilniuje. Dar nepaminėjome nemažai kultūros įvykių, susijusių su šiomis vietomis. Gaivią plungiečių kūrybos tradiciją ryškiai papildė knygnešiai, iš kurių išsiskyrė J. Gudas (1941 m. fašistų sušaudytas). 1905 m. birželyje Plungėje suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – A. Vilkutaičio „Amerika pirtyje“.
M. Oginskio dvaras prie Babrungo puikavosi meno rinkiniais, biblioteka, muzikavimo tradicijomis. Čia veikė orkestras, gabūs vaikai buvo mokomi muzikos, ruošiami orkestrantai.
Kunigaikščio M. Oginskio orkestro mokykloje mokytis pradėjo (1888 m.) trylikametis M. K. Čiurlionis. Orkestre jis grojo fleita, spėliojama, jog jau čia būsimasis menininkas bandė komponuoti. Vėliau M. K. Čiurlionis, M. Oginskio šelpiamas, tąsė studijas Varšuvos konservatorijoje.
Metai, praleisti Plungėje, didžiajam menininkui, be abejo, buvo labai reikšmingi. Neabejingas jaunasis Čiurlionis buvo gražiai ir darniai aplinkai, žemaičių krašto gamtai. Tie metai menkai liko paliudyti. Juos iliustruoja dar iki neseniai gyvenusių amžininkų atsiminimai, kuriuos labai kruopščiai sulasiojo mūsų minėtoji plungietė E. Ravickienė.
Po M. Oginskio mirties muzikinis gyvenimas Plungėje užgeso, dvare kūrėsi mokykla valstiečių vaikams, savo mokymo turiniu artima mokytojų seminarijai. Joje dirbo (nuo 1903 m.) rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė. 1930–1934 m. į Plungę buvo persikėlusi Telšių mokytojų seminarija.
Plungė ir nūnai yra mokyklų miestas! (...)
Nuotaikingas Babrungo aukštupys Platelių ežere, kalvotas vidurupys, įspūdingas žemupys. Čia upė „lyg nuo pečiaus“ staigokai leidžiasi žemyn, link Minijos. Plungės parke jos vandens aukštis dar yra daugiau nei šimto metrų lygyje jūros atžvilgiu, tuo tarpu žiotyse, prie Minijos, visu keturiasdešimčia metrų žemiau. Šioje dalyje mūsų Babrungas daro dideles ir mažas alkūnes, vietomis fantastiškai įmantrias kilpas. Slėnis šlaitingas, gilus (20–30 m ir daugiau).
1961 m. netoli Kaušėnų Babrungas buvo užtvenktas, pastatyta Gandingos hidroelektrinė. Vanduo pakeltas apie devynis metrus, susidarė užutekėtas ir gana gilus tvenkinys – Plungės marios. Jo patvanka siekia Plungės parką. Dešiniajame šių marių krante yra miestiečių sodai, pastatyta įdomių namelių. Daugelis gyventojų į savo sodus iš miesto atvyksta laiveliais. Plungės pamariai išties gražūs, malonūs. Jie tarsi pratęsia garsųjį parką. Marios turi jaukių pusiasalių, įlankų. Jų kairėje pakrantėje yra du maži piliakalniai, vadinami pilalėmis, šalia – senos (prieš mūsų erą) gyvenvietės žymės, IX–XIV a. senkapiai, kuriuose aptiktos turtingos papuošalais įkapės.
Einant dešiniuoju pamariu, netrunkame pasiekti Kaušėnus. Čia –fašistinio teroro aukų kapas, kuriame palaidota apie du tūkstančiai nekaltai nukankintų žmonių. Žuvusiems pastatytas paminklas.
Gandingos elektrinės tvenkinys yra Babrungo pirmojoje atkarpoje, kuri tęsiasi iš rytų į vakarus. Ties Kaušėnais upė daro įmantrią (labai kilpėtą) alkūnę ir pasisuka tiesiai į pietus, smarkiai rangydamasi laikosi šios krypties iki pat Gandingos piliakalnio. Ties Kaušėnų alkūne iš dešinės į Babrungą įteka Liepupė.
Įdomu trumpam sustoti prie užtvankos, kuri yra apytikriai ties buvusiu Kaušėnų malūnu. Patvenktas vanduo kanalu pasuktas į pietus, prie Babrungo priartėja kairiajame šlaite, ties Nausodžiu. Susidaro 22 m vandens kritimas, nuo šlaito vamzdžiu leidžiamas į jėgainę, kuri stovi žemai, šlaito papėdėje. Kilpėtą apie 7 km ilgio Babrungo alkūnė lieka beveik be vandens. Įspūdinga pamatyti nuogą, akmenimis grįstą upelio dugną. Tarpuakmeniais srūva vietinių šaltinių vanduo. Septynių kilometrų kelyje vėl susidaro upeliukas, tačiau mažas. Šalimais šnara patrauklūs beržynėliai. Ši Babrungo slėnio dalis pati gražiausia: ji gili, stačiasienė, bet ne tiek jau siaura. Dugnas vietomis platus, lygus, žaliuoja sausos lankos, į kurias įsirėžąs, tai į vieną, tai į kitą slėnio šlaitą atsitrenkdamas, rangosi Babrungas. Kitur (dešinėje) tą šlaitą griauna, yra atodanga, kurioje matyti gelmių sluoksniai. Į slėnį įsikiša aukšti atragiai, kitur ir jo viduryje pūpso kalniukai. Visą šią Babrungo skulptūrą dabina medžiai ir ne bet kokie krūmai ar alksniai (yra ir tų), o dažniausiai ąžuolai, uosiai, liepos, klevai.
Šią Babrungo slėnio dalį senovės žemaičiai labai sumaniai panaudojo: jie čia buvo įsirengę ištisą pilių ir pilalių sistemą.
Įspūdingiausios tvirtovės būta Gandingos piliakalnyje, kuris iš trijų pusių labai status, apsuptas Babrungo. Iš ketvirtos – kelią pastoja pylimas. Skardžiai į upės pusę turi apie 25–30 m aukščio. Kalno viršūnė gana erdvi, apie 700 kv. m. Šalia piliakalnio būta nemažos gyvenvietės, padavimuose vadinamos miestu. Iš kultūrinio sluoksnio archeologai sprendžia, jog čia buvo išvystyti amatai. Kaimas kairėje pusėje ties Gandinga iki šiol vadinamas Varkaliais. Kažin, kokių laikų vario kalėjai ten gyveno? Gandingos gyvenvietės sluoksniuose matosi geležies lydymo žymių (sukepusios gargažės trupiniai), keramikos.
Gandingos gynybinę sistemą sudarė keletas mažesnių piliakalnių, vadinamų pilalėmis (pilikėmis). Apytikriai vienas kilometras į šiaurę, į kairę nuo upės, ties Varkaliais, slėnio lankoje iškyla stačias kalnelis – Pilalė; netoli – kitas, į vakarus nuo jų – Paskiepys. Prie Babrungo dešiniojo intako Dirnupio – vėl Pilalė. Šalia pirmosios Pilalės, kairiajame šlaite, ties Varkaliais, ypač gražus kyšulys; jo šlaitai statūs, viršus lygus, apaugęs retais medžiais – tikras natūralus sodas. Vadinama ta vieta Muzikantine. Pasakojama, jog čia kunigaikštis M. Oginskis keldavęs vardines. Pilalės kalnelyje grojęs orkestras, o aname „sode“ už klonio šokę... Tikinama, jog šiems gražiems kloniams savo fleita grojęs ir jaunasis Čiurlionis. Legendose pasakojama, esą, čia guli paslėpti dideli senovės žemaičių turtai. Bet ar negana šių matomų turtų – nuostabiojo Gandingos klonio su pilalėmis, ąžuolais šlaituose! Dabar jie saugomi, paskelbti landšaftiniu-istoriniu draustiniu. (...)
Nuo Gandingos piliakalnio žvelgiant prieš srovę, atsiveria didingas reginys į slėnį. Dairantis nuo piliakalnio į pietus, platu, daugiau erdvės – netoli jau Minijos klonis. Čia būdamas, dar kartą pajunti, kaip sumaniai senovės žemaitis mokėjo panaudoti gamtą, semtis iš jos pasitikėjimo. Šitą čionykščio žmogaus darną su gamta pastebėjo Vaižgantas, mūsų šimtmečio pradžioje gyvenęs Kuliuose, ne sykį keliavęs šiais keliais Plungės linkui. Vieną savo „Pragiedrulių“ knygą jis net pavadino „Gondingos kraštu“, daug ką iš vietos žmonių gyvenimo būdo pavaizdavęs tame veikale.
Jaudino šių apylinkių savitumas M. K. Čiurlionį, jau antrą kartą sugrįžusį į Žemaitiją, šįkart į savo jaunystės legendą. Jau seniai nebuvo Plungėje orkestro, kažkur Salantuose skurdų tarnautojo darbą dirbo užmirštas muzikantas J. Mašekas (ten ir mirė 1927 m.). Berods, 1909 m. vasarą Čiurlionis viešėjo Plungėje, lankė savo žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gimines Kuliuose, Karklėnuose.
Paskutinį kartą dirstelkime į Babrungą. Gandingos piliakalnį apeidamas apsukui, jis vėl daro alkūnę, gręžiasi į vakarus, po 2–3 km tėkmės skardingame savo guolyje pasiekia Miniją. Kelias iš Plungės į Kulius, ties Gandinga leisdamasis žemyn, patenka į gana siaurą tarpupį. Dairydamasis nuo kelio matai, jog abipus upių kloniai. Kairėje, taip pat giliame skardingame slėnyje, pasirodo Minija, prasideda Nausodžio sodybos.
Kairėje nuo kelio, Minijos dešiniajame krante, pūpso pušimis apaugusi kalva. Joje griautinis ir degintinis kapinynas, vadinamas Kapukalniu – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas.
Babrungą palydint nuo Gandingos į Miniją, dešiniajame šlaite pabirę Stonaičiai. Nuo 1945 m. čia veikia invalidų namai, yra pagalbinis ūkis. Kiek žemiau – užtvanka, tebestovi įdomus malūnas, buvęs pritaikytas hidroelektrinei.
Vietovė, kur į Miniją įteka Babrungas, vadinama Santakiu. Išties čia daug suteka – be Babrungo, kiek aukščiau, iš priešingos pusės, į Miniją įteka Vieštovė. Kitapus Minijos – Juodeikiai (valstiečių sukilimo vado A. Vaišvilos gimtinė), Vieštovėnai, Karklėnai. Visai netoli Vieštovės žiočių, prie kelio į Kulius, žaliuoja minėtas senolis ąžuolas, vadinamas Mingėlos ąžuolu. Aukštis – 12 m, apimtis – 7,5 m. Viršūnės nėra. Pasakojama, jog, krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, kertami panašūs šventmedžiai. Šiam irgi nukirtę viršūnę, ten įkėlę krikščionišką koplytėlę. Ana seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido atžalas, išsiaugino stiprias šakas, sustambėjo ir štai sulaukęs mūsų dienų žaliuoja.
Šalia ąžuolo tebegyvena žmonės Mingėlos pavarde. Sodyba sena, įdomi jos architektūra. Stasys Mingėla santūriai, bet vaizdžiai pasakoja apie ąžuolą, kad „anam kuningaa viršūnę nurentė... O mon bočius išėmė anam (ąžuolui) širdį... Nuo to medžiui pasidarė geriau... Bergs lonką uždėjo... Peri uoksoj pelėda...“ Labai tiksliai pasakyta, nieko pridėt nereikia. (...)“

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija