Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Akmou so velnė piedo. III dalės (pabaiga)
 
Džervienė Teklė
 
Kermuošios klegiejė, laliejė ėr košiejė kap skrozdielīns. Vīrā ont vežėmu grūdus pardavuojė. Kopčē graibė maišūsė, žarstė saujuoms ėr deriejuos naprastiau ož žīdelius. Muotrėškuosės, eiliems sostuojosės, kiuocius pasėdiejosės, katra so svėista gniožolo, katra so sūrio ar smetuona poudelio, laukė pėrkieju. Viėna torgauninkė bova atsėnešosi dvė vėštė sorėštuoms kuojuoms, tad anuos krēži kelės pėrkiejės apspėta. Apīsenė miesčiuonka, apgniaužosi vėšta abėm plaštakuoms, pakielosi priš nuosi, pūtė i paoudegi, tīrėniedama paukštė rėiboma, čėpnuojė kuojės, ėš tuo sprėsdama aple anuos omžio, ėr šnekėna pardaviejė:
– Ui, atiduok ož pėnkės grivinas sava sėna kūda višta.
– Ar to pasiotā, puonitelė, kad aš ož niekus gera paukšti pardoutiuo? Ba roblė nagausi. Vėšta rėibi ėr jauna, pernīkštės vaduos. Je nažadi pėrktė, padiek, atsėras kas nuperkous.
– No kon ana šnek? – aiškėna kėta muotrėška, šalėp stuovėnti. – Katra gaspadėnė pernīkštės vaduos vėštas žėimuos laikė pardavuotom? Ožtenk pasėveiziētė i joudas kuojės, tik senūm vėštu tuokės būn.
– Vo kas tavės praša sava dvīleki kėštė?! – ožsėpoulė šnekontioujė vėštas savėninkė. – Nažadi pėrktė – ēk šalėn. Atsėrada, matā, pruotinguojė!
Pri dėdesnė šormolė ėr žmuonium daugiau rinkuos, ožvės muotrėškūju. Vėinas vėšta peikė, kėtas – torgauninkės posė laikė. Vīrā, atuokiau stuoviedamė, joukies: „no gražē būtom, je buobas diel tūm vėštu sosėpeštom.“
Bet nieks nasosėpešė. Torgos bova ta vėita, kor kuožnos galiejė savi paruodītė, būtė pastebiets, pagėrts ar ėšpeikts – kap kam lioub pavīktė.
Vaikē, sostuojėn i būri pri karčemuos, naujīnuoms dalėnuos. Kalbas daugiausē ejė aple būsėmūju metu tarnīstės.
– Ar jau pristuojē pri kuo nuors, Juoni?
– Je, soderiejau metāms i Plėkius, pas Skīstėma.
– Kva kva kva! – nusėžvėngė klausontīsis. – Ta jau būsi pajiedės ėr apsėdarės!
– Palauk, palauk, – partarė kėts, – nier če kuo jouktėis. Skīstėma gīvenėms Plėkiūsė pats dėdiesis. Gaspaduorios kėits, naveiziekėt ont pavardies.
– Je, je, – prītarė Steigvėla Jorgis. – Ėr Skīstėmāliu pėlna truoba. Napasakītiuo, ka dailės, bet na plėkas. Ka pernā Vuonė i Gaudotius ož Bimbala išējė, kraitė do vežėmo pritvatėjė, arklē vuos traukė. Skrīnės naatkelamas – žėnāu, pats nešiau.
Tamė būrelie stuoviejė ėr Anopris. Ons jau senuokā vākštiuojė ba lazdūm. Kuojė dar bėški skaudiejė, bet kėntietė galiejė. Nuoriedams rastė darbdavi, truopėjuos naraišoutė. Tūsė kraštūsė ons mažā kon tepažėnuojė ėr pakvėitėma ėš nieka dar nasolaukė. Tad stuoviejė so kėtās vaikēs daugiau tīliedams, žvalgīdamuos, ar napamatī kuo nuors pažīstama. Pro šali praējė dvė muotrėškas, sena ėr jaunesnė, koskuoms apsėsiautosės, rīšelius nešdamuos. Anopris nužvelgė ėš nogaru; jaunesniuojė anam pasėruodė ligo matīta.
– Ėi, – kumšteliejė šalėp stuoviejosi bėndra, – ar napažīsti tūm muotrėšku, katruos če praejė?
Paklaustāsis apsėžvalgė:
– Ar tūm, so koskuoms? Tatā našlie Rodelienė ėš Laužātiu so dokterė Petruonė.
Anuopriou šėrdės vėksteliejė. Nanuoriejė ons sotėktė nieka, kas primintom Paežerius, vo Petruonės ni tuo tėik. Bet, ruoduos, anā vaikė napastebiejė. Abėdvė iejė i Muozerienės kruomali, matīt, kuokiūm nuors muotrėšku dalīku pėrktė. Vaikis nusėsoka ėr ožlinda ož žmuoniūm, ka ėšēdamas Petruonė so muotina anuo napažintom.
Dėina iposiejė, saulelė jau slīda ož bažnīnčės buokštu. Papūtė žvarbos vies, ėr šaltis juntamā sostėpriejė. Torgos praskīda. Anopris liūdnā pamėslėjė, kad napavīks anam šėndėin tarnīstės solīgtė. Toriēs eitė nomėi nieka napešės ėr viel rūpintėis, ėiškuotė, siūlitėis. Pri tuo ons nabova pratės.
Tēp anam badūmuojėnt, pri vaikiu priējė smolkos žmuogelis, dailēs kailėnātēs apsėvėlkės, zoikėnė keporė ožsėmaukšlėnės tēp, kad ni ausis, ni nuosės našaltom. Nužvelgės vėsus, paklausė:
– No, vīrā, a vėsė tarnīstės soderiejuot?
Vaikē sosėžvalgė tīliedamė. Anopris rīžuos:
– Na vėsė.
– Pats, matīt, būsi ėš tūm na vėsūm?
– Je…
– Tad ēnam i ožeiga. Alaus puo kvarta ėšmesem ėr pasėrokousem.
– No kon, pasėrokoutė galem.
Er abodo nuējė i karčema. Žmuogielis akėmis sosėėiškuojė atuokesnė kertė, kor mažiau babova gerontiūm, ėr atsėsiedės paprašė alaus, katron baregint atlakėna barzduots žīdielis. Patraukės gorkšni ėš poskvortės, prašneka:
– Esmi Narkos Krėstops ėš Konteikiu. Neso ūkininks, bet kriaučios. Toro kelis margus žemės, truoba, buoba ėr ketoris vākus. Pri tuo vėsa torta dar pridiek arkli, dvė karvė, šešės avis, kelės kiaulės, vuoži ėr šoni so katėno. Siovėma toro namažā, tonkē prisėēn i kėta suoda ėšētė ont nedielės ar dar ėlgiau. Mona muotrėškā sunkē īr vėiā so tou ūkio sosėtvarkītė. Tad ėiškau rimta, tvėrta darbėninka, na pijuoka, na slinkiaus, na mergėnīnka, ka galietiuo patėkietė anam sava gīvenėma.
Anopriou žmuogelė šneka ruodies majedni, biški joukinga. Vaikis abejuojė, ar tas kriaučius rimtā šnek.
– Diel oždarbė torietomem sosėtarė, – varė tuoliau napažīstamāsis. – Matā, mon lengviau būtom muokietė pėningās. No, naujė barva galietiuo tau itaisātė.
Anopri daugiausē vėliuojė oždarbis pėningās. Rasiet diel tuo ėr soderiejė nasunkē.
– Būtom gerā, ka panedielninkė atsėrastomi mona nomūse, – pasakė stuodamuos Narkos. – Klausk Narkienės Magdės. Matā, aš pats tou laiku dar galio būtė nagrīžės. Eso ožprašīts i kėta suoda vėinā šeimīna apsiūtė.
Vaikiu būrielis pri karčemuos jau bova ėšsėskėrstės. Bastuoviejė tik Jorgis so sava bendro.
– No kāp? A sotariet?
– Ligo ėr sotariem. Rasiet jodo esatav gėrdiejosio aple Konteikius ėr kriaučio Narko Krėstopa?
Vaikē patraukė petēs:
– Ne, tuokė kriaučiaus nagėrdiejuov. Bet galiejė ėš kor nuors i Konteikius atsėdongintė.
Anopris nieka daugiau anū nabteravuos. Bet pats abejuojė sava būsėmo tarnistė. Mėslėjė, ka nomėi parejės so mamalė pasėrokous, rasiet ana kon nuors žėna.
Ėšklausiusi sūno, Anoprė muotina sosėrūpėna anuo rēkalās. Matė, kad ons īr nalinksmos diel sava napavīkosė žīgė i kermuošio. Sakies Konteikiūsė vėišiejosi senē, ka dar Anoprė tievs gīvs tabibova. Važiavėn i anuo poseserės laiduotovės. Bet kon tėn dabar berasi puo tėik metu. Senūju nabier, vo anūm vākā kažėn ar beatpažintom diedėna. Ta suoda tuolėi, Anopriou so skaudontė kuojė sunkē būtom nupiedintė. Vo ėr tas gaspaduorios naaiškos. Kuoks tėn gīvenėms ėr darbs tuokemė ūkie? Arklīs vėins. Vākūm tunts. Ėr dar vuoži mėnavuojė, ligo ont jouka vėskon pasakuotom. Žėnuomās, vėsė kriaučē īr malagē. Vo rasiet ons na kriaučios, rasiet šēp kuoks svieta parejūns?
– Žėnā kon, vākali, – nutarė ont gala muotinēlė, – ēsio nedieliuo i bažnīnčė, ožsoksio pas kriaučio Lideiki, rimta žmuogo. Je tuoks Narkos ėš tėkrūju īr, ons torietom žėnuotė. Amatninkā vėinė aple kėtus daug kon žėna.
Mamalės žīgis pasėruodė na ba rēkala bovės. Lideikis Narko pažėnuojė. Kriaučios ons esous naprasts, bet niekdarīs ėr malagis bagalėnis. Je kon pavīkst apgautė, apsėskelb vėsam svietou. Krėstops esous nažanuots, tad Narkienės Magdės Konteikiūsė tėkrā ka nier. Nomūm ons nator, enous par žmuonis, ožvės žėima, matā, kailėnius dailē siovous.
– Paprašiau Lideikė, ka paklausėnietom, rasiet kas nuors žėnā vėita jaunam darbėninkou. Pas anon daug vėsuokiū žmuoniūm parsėvert.
– Ar aple kuojė napasakuojē? – sosėrūpėna Anopris.
– Ar aš dorna būtiuo? Kas nažėna, napastebies. Vo laikou biegont anā sovėsam ėšgīs.
Vėita atsėrada naožėlgo. Atvažiava vėina dėina Drungėls Ontuons, stombos ūkininks ėš Laužātiu parapėjės Ožpelkiu suoduos. Ons dėdėlė šeimīna somdė: do vaikius, posvaiki ėr pėimėni, dvė mergas ėr posmergė – auklė, matā, Ontuons jau toriejė ketoris vākus.
Nožvelgės Anopri skvarbiuoms sava akėmis, paklausėniejė šiuo tuo, paskiau ėškluojė, kuoki oždarbi siūla. Anopris nuoriejė ėšsėprašitė, kad penkēs roblės daugiau doutom. Drungėls pamėslėjės pasakė:
– Gerā, dousio, bet grūdūm gausi mažiau.
Daugiau derietėis Anopris nabdrīsa. Geriau tėik, nego lėktė vėsā ba vėitas. Ėr ton patė dėina gaspaduorios ėšsėvežė anon i Ožpelkius.
***
Petruonė so muotinelė tėkrā ton torgaus dėina vākščiuojė puo kermuošio. Atsėskaitiosi so Daugieluoms, ėš Paežeriūm ana sogrīža priš Kaliedas. Nuors tėi prašė dar bent metāms pasėlėktė, nasotėka. Nanuoriejė būtė tuos vėituos, kor kuožna žemės pieda ėr truobuos kertie linda anā so prisėmėnėma; anās Petruonė nuoriejė nusėkratītė. Gaspaduorems pasakė, kad muotinēlė pasėlėguojosi, tad nuorietom doktėri artiau pri savės toriētė. Diel tuo anā žadonti sosėėiškuotė vėita artiau nomūm, vo rasiet ėr tuo patiuo suoduo. Ėr če nabova malagīstės: nuors muotina navertė anuos grīžtė pri nomūm, bet tuokio Petruonės pažado dėdėlē apsėdžiaugė.
– Žėnuok, Petrelė, kad tavės jau ėiškuojė.
– No, no, ėr kas če monės bapasėzgeda?
– Bova atejės Varkalis Juons, katros rodėni patė palaiduojė. Lėka našlīs so dom mažās vākās. Muotrėškas nomūsė naapsakuomā rēk. Bet nažėnuomas nanuoris. Sakies gėrdiejės, kad to esonti rimta ėr duora mergātė, na kuoki padraika, gera darbėninkė. Klausė, ar galietom ateitė, ka to sogrīši; rasiet sotartomėt tarnīstė būsėmėms metāms. Žėnous, kad atejos reikietom kontrībės – jug do mažo vāko nomūsė esous rūpesnis, katron na kuožna muotrėška tanuorietom prisėjimtė. Dabar vākus priveizonti sesou, pėnkiuolėkas metu mergātė. Ana būsėnti ėr tuoliau, bet rēktom soprastė, ka tuokiūm metu merga dar ne gaspadėnė.
– No ėr kon to, mamātė, prižadiejē?
– Nieka naprižadiejau. Pasakiau, kad so tavėm patė šnekietom, ka parēsi.
Petruonė miegėna prisėmintė, kon ana žėnā aple Varkalė gīvenėma. Žemės kuoks posvalakis torietom būtė. Truobas ėš lauka senuovėškas, vo vėdou anā nier bovosi. Atsėmėnė Varkalienė Elėna, smolkė, maluonė muotrėškelė. Ėr pamėslīk tiktā– tuoki jauna pasėmėrė. Paklausė mamālės, kas Elėnā atsėtėka.
– Žmuonis šnekiejė, ka karštėnė sosėrga. Vo tėkrā nažėnau, pagrabė nabovau.
– Rasiet žėnā, kėik metu toriejė? Ėr kuokė dėdoma tėi anuos vākā?
– Juons sakė, kad vaikiokou ēn pėnktė metā, vo mergelē tretė. Pati Elėna trisdešimtėis tėkrā natoriejė. A če senē žanėjuos!? I veselė dar bovau nuejosi, toukart abodo pasėruodė dėdlē dailė ėr linksmė. Vo i pagraba nuētė svēkatas nabožteka.
Petruonė miegėna prisėmintė, kāp tas Juons atruodė, bet naatsėmėnė nieka, kou ons būtom ėšseskīrės ėš kėtūm vīru.
Puo nedielē Juons viel apsėlonkė Rodelienės nomūsė. Petruonē ons pasėruodė nabjauros, šnekiejė rimtā ėr maluonē. Bova matītė, ka tėkrā nuor gautė anuos sotėkėma, diel tuo, ka ba muotrėškas nomūsė nier tvarkuos.
– Vo ar napīksi, tamsta, je aš svētėmūsė nomūsė pradiesio tvarkītėis pagal sava ėšmanīma? – ni tuo joukās, ni tuo rimtā pasėtērava Petruonė.
– Je gerā tvarkīsīs, kuo aš torietiuo pīktė. Vo je kas natėks, pasakīso. Jug diel vėskuo žmuonis gal sosėtartė.
Sosėtarė ton dėina ėr diel alguos, ėr diel laika. Petruonė ėšsėderiejė, ka kas ontra nedieldėini galietom parētė nomėi muotinēlės apveiziētė. Jug gaspaduorios pats tor soprastė, ka muotrėška jau sena ėr lėguota, anē rēk pagelbas.
– Gerā, gerā, – pasakė Juons. – Diekou, kad prižadiejē. Vo muotinēlės neaplēsma. Atsiūsio pėimėni, kad vėrbūm parvežtom ėr sokapuotom.
I sava tarnīstė Petruonė ėšējė puo Trėjūm Karaliu. Sosėrėšosi i sena koskelė būtėniausius dāktus, brėda siauro, par viepūtėnius sominto takelio. Tėik tuo ejėma ėr tabova. Merga sometė galvuo, kad snėigou nutėrpos pas mamalē solakstīs par posvalondi.
Par premėnė ižėngos i Varkalė truoba, anon pasėtėka driegnos šotintu bolviu ėr rūgštėis kvaps. „Kuožnamė nomė savs kvaps, – pamėslėjė ana, – bet pri Daugielas ligo tēp nasmėrdiejė, vo rasiet bovau apsėpratosi“. Bova matītėis, ka tou dėina Petruonės če nieks nalaukė. Vākā buovėjuos so vėrbās, katrėi bova ėštompītė puo vėsa nagrīstuos truobuos asla. Ėšgėrdosi žingsnius, tarpdorie pasėruodė posmergelė. Petruonės pasėruodīms anā bova staigmena.
– Gerā dėina vėsėms, – pasėlabėna Petruonė.
– Gerā dėina, – atsėlėipė mergelė, na tik kėik dīvuodamuos, ka če anou pamatė, bet ėr kėik ėšsėgondosi.
– Aš eso Petruonė, Rodelienės doktie. Tėkriausē žėnuot truobalė suoduos pakraštie. Sosėtariem so šiūm nomūm gaspaduorio, ka če dėrbsio. Vo pati tėkriausē būsi anuo sesou Vuonelė?
– Je, – atsakė mergelė.
– Vo kou vardo tėi vaikūtelē?
– Pietris ėr Amelėjė. Mažoujė Melikė vadėnam.
– Gražė vardā, – pasėdžiaugė Petruonė. – Toriesio bendravardi Tamstu nomūsė. Vo gaspsduorio ar galietiuo pamatītė?
– Kad anuo nier. Ėšvažiavės i bėrštvīna vėrbūm parsėvežtė. Lig vakara torietom grīžtė.
– No gerā, – ėštarė Petruonė, diedama sava rīšieli ont soula gala, vo sermiega kabindama ont vagė. – Pakuol gaspaduorios parvažious, apsėgerbkem biški truobuo. Vākalē, soneškem vėrbus pri koknės ėr sodiekem dailē i krūvelė, naskobiedamė, puo vėina šakelė.
Ėšgėrdės tuoki palėipėma, vaikioks švīpteliejė. Bet, pamatės, ka svetėma ciuocė pėrmuojė pakielė žagara, tam darbou napriešėnuos. Vėrbūm nešiuojėms mažėisėms pasėruodė kap kuoks žaidėms ėr dėdėlē patėka, ka līgė dalė so anoudom buovėjuos ėr svetėmuojė. Ka vėsė vėrbelē jau goliejė krūvuo pri koknės, Petruonė pagluostė vākūm galvelės ėr paklausė:
– Ar dabar mūsa truobelie gražiau?
– Gražiau, gražiau, – soklega vākā.
– No matuot, kāp gerā. Dabar vėsė siedamuos ont soulo ėr paprašīkem Vuonelės, ka papasakuotom aple tamstu nomus, tvartus, gīvuolelius ėr darbus.
Ėš Vuonelės pasakuojėma Petruonė sožėnuojė, ka tvartūsė īr dvė karvės, vėinā ožtrūkosi, kėta so veršio, do arklio, trīs kiaulės, avės so dom vierātēs ėr gaidīs so devīniuoms vėštuoms, katruos žėima kiaušiu naded. Nomūsė īr geruojė ėr prastuojė truoba, dvė kamaras ėr premėnie so kamėno ėr pečio dounā keptė.
– Ar muoki keptė douna, Vuonelė? – pasėtērava Petruonė.
– Kažkėik ta muoko. Ožraugo, atminkau. Dounkepi ėškūrėn Juons. Ons ėr kepalus i pečio pašaun.
– Ar tonkē dounelė kepat?
– Nadėdlē, kas dvė ar tris nedielės.
Tēp anėms basėrokoujint, grīža ėr gaspaduorios.
– Tėtielis parvažiava, tėtielis parvažiava! – soklega vākā, sokėšėn nuoselės i longa.
Juons ėšmetė vėrbus žardėinuo, ėškinkė arkli ėr tik toukart parējė i truoba. Radės Petruonė, apsėdžiaugė.
– Ta diekou, Petrelė, kad monės paklausē ėr atejē natrokdama. Palengviēs dabar gīvenėms mums vėsėms.
Ton pati vakara Petruonė jau žėnuojė, kor kas padieta, apsėžīgiava tvartūsė. Večerē ėšvėrė balinta kroupīnė, katron vėsė sriebė pasėskanindamė, dounelės prisėkousdamė.
Vėita mėiguotė Petruonē bova paskėrta kamaruo, katra puo Elėnas laiduotoviu stuoviejė tošti. Matā, Vuonelė parsėkraustė i geroujė truoba pas vākus.
– Žėnau, ka darbini apdara ėr apava somdėnems gaspaduorē tor parūpintė. Bet mon somdīte naprisėejė, tad nieka natorio. Kamaruo ont šatruos sosvertė mona nabaštėkės patiuos drabužē, katrum nieks nabnešiuo. Gal rasi kon nuors tinkama, – ligo parsėprašīdams pasakė Juons.
– Sosėėiškuosio, narūpinkės tamsta, – noramėna Petruonė, laukdama kol ons pasėtrauks nu doru. Solaukosi tuo, iējė i kamara, ožstūmė velkė ėr ėškraustė atsėnešta torta. Nutarė pakuol kas nešiuotė sava drabužius.
Tēp prasėdiejė Petruonės tarnīstė naujuo vėituo. Če vėskas bova kėtēp, nego pas Daugielā. Žėnuomās, darbā tėn bova sunkēsnė. Jug reikiejė pamėlžtė penkės karvės, sotaisītė juovala kauliems ėr ėštompītė anon i tvartus rīta, vakara ėr par pėitus, gėrdītė bent kelis veršius ėr plošiētė laukūsė nu aušruos lig tomsuos. Če tuo nabova. Bet apspėta daugībė smolkium darbum darbieliu ėr rūpesniu, so katrās pas kėtus svētėmus anā naprisiejė sosėdortė. Če dėrbont reikiejė kuožna dėina mėslītė, kon ant stala padiejos, reikiejė ėr skalbtė, vākus praustė, veiziētė švaruos ėr tvarkuos, pri kuo nu mažumiēs dar merga bova pripratosi. Dar pėrma dėina priskrėndosius kiaulėnius viedrus ėštarškėna i premėnė, ėšgrondė ėr ėšpluovė so šarmo. So šiaudūm gniūžtė pelėnās notrīnė stala ėr soulus. Šarmė ožmerkė kuoštovius ėr prastus abrūsus. Nubraukė so šlouto vuortinklius palobiūsė ėr kertiesė. Ražo pašvėisdama, ėšpluovė geroujė truoba, apgailestaudama, ka kėtor grindūm nier. Tēp, tēp, Varkalė gīvenėms daug biednesnis, nego ūkininku, pas katrus anā teka dėrbtė. „Kažėn, ar mon priklausa prisėjimtė vėsus gaspadėnės rūpesnius? – mėslėje Petruonė pati sau. – Če vėsė gīven tou dėino, jug ėr aš tēp galietiuo“. Bet kažkāp nagalieje. Dėinas ėr naktis leida tvarkīdamuos truobuo, nomūsė, tvartūsė. Vuonelė mažā kon tadėrba nalėipama. Vākā vės trīniēs anā aplink kuojos. Petronė narīžuos anūm varītė šalėn. Tou matīdams, Juons džiaugies nosėkratės muotrėškās darbas. Apejės gīvuolius, ons kapuojė vėrbus, važiava i medė anūm prisėkėrstė, lioub ožsėjimtė kėtās vīrėškās darbās.
Nemažos darbs bova pėrma karta apskalbtė vėsus nomūm gīventuojus ėr ėšplautė anūm patalīnė. Bova matītė, kad priš Kaliedas nieks patalīnės če naparvėlka. Tumet ėšsėklausėniejė Vuonelės, a īr kou nešvarė patalīnė pakeistė. Bova tik vākūm luovā.
– Rasiet īr bėnt kuokė audėkla, galietoviav pasiūtė? – tuoliau tēravuos Petruonė.
Nabaštėkės Elėnas skrīnie atrada nadėdėli nušokėnė rėitėma ėr kelis sokarpītus audėkla gabalus. Atsėklausosi gaspaduoriaus, pasiova ontšnarktius puodėškuoms ėr dvėkartės patėlams. Atsėklausė, a galėnti vākus apkėrptė, kon padarītė tėkrā ka reikiejė, ka būtom lengviau anėms plaukūm gīventuojus ėšnaikintė. Sograibiosės krežiūsė ėr skrīnie siūlu, abėdvė so Vuonelė žekės nierė. Tēp ėr biega dėina puo dėinuos; ni napajota, ka jau gavienė bėngas.
Priš Velīkas Juons taisies i malūna: žadiejė ne tik grūdus maltė, bet ėr mėltus petliavuotė. Petruonė paprašė ošsoktė i žīda krautovė, nuperktė mėiliūm ėr cokraus, ka galietom švėntiems ėškeptė pīraga ėr padarītė gėruos. Pati sau pasėdžiaugė, ka vīrėška nomūsė nabus vėsa dėina, nieks puo kuojuoms namaišīsės, ėr anėdvė so Vuonelė galies apsėšvarīntė. Tad nopluovė longus, so šarmo notrīnė lobas, ėškrapštė porva ėš plīšiūm puo balkēs, tou patio pajodindama vėsuokius senus daiktus daiktelius, puo anās sokaišiuotus. Nuors dėina jau bova paėlgiejosi ėr prašvėisiejosi, prabiega anā baregint. Par pėitus ožkonda dounas so rūgšto pėino, notarosės bolvīnė ėšsėvėrtė vakarė. Vuonelė, nosėplakosi darbūsė, puo večerės so vākās noējė goltė. Jau pritēmos Petruonė ožbėngė žīgius tvartūsė, lūkorioudama gaspaduoriaus, bet tas vės nagrīža. Diel tuo ana dėdlē narūpėnuos: priš Velīkas malūne būn daug žmuoniūm, kartās ėr par nakti rēk eilies palauktė. Tad šotėna kamėne bolvės kiauliems ėr korstė ogni koknie, ka gaspaduoriou ėšvėrta Vegerė sovėsam naatšaltom: Juons tėkriausē parvažiuos sošalės ėr ėšalkės, apsėdžiaugs gavės karštėma pasriebtė.
Petruonė jau bova atgolosi, bet dar naožmėgosi, ka parsėrada gaspaduorius. Gėrdiejė, kāp sostabdė arkli pri tvarta, kāp anon nokinkė, šnekiedamuos so šonio. Ožsėsiautosi ont petiūm koska, Petruonė atsėkielė doru atšautė, paveiziejė bolvīnė katėlātie – ta dar nabova atšalosi. Pamėslėjė, ka tou patio atsėkielėmo ėr valgītė Juonou padous.
Tas iējė i truoba natvėrtās žingsnēs, nosėvėlkės mėltėna sermiega, numētė ont soula gala ėr pats ont anuo atsėsieda. „Matīt, pagierė“, – pamėslėjė Petruonė pati sau ėr, pripīlosi bliūdieli bulvīnės, pastatė ont stala.
– Tatā diekou, Petrelė, kad monės laukē, – ištarė Juons. – Napīk, ka tēp vielā parvažiavau... Bėški ožtrokau pas žīda, mata, gėmėnaiti bovau sotėkės, pasiediejuov abodo. Nupėrkau vėskon, kuo prašē, bet vežėmė palėkau. Rītuo parnešio.
– Valgīk, gaspaduoriau, vėrals atšals, – paragėna Petruonė.
– Sieskės, Petrelė, ėr to.
– Kad aš večerė jau pavalgiau.
– No tēp pasiediek, pasėrokouk so monėm. Papasakuok, kāp gīvenuot, kon dėrbuot.
– Permo pavalgīk tamsta, paskou pasėrokousiav.
– Kad aš dabar pasėrokoutė nuorio. Nuorio pasakītė, kad dėdlē gerā īr parvažiuotė nomėi ėr atrastė muotrėška balaukontė.
Ėr, sojiemės anuos plaštaka, sospaudė.
Merga atėtraukė ronka kap nu ognėis, pašuoka nu soula ėr ėšliekė i kamara. Ožšuovosi doris, atsėgolė. „Šėt kāp! – mėslėjė. – Jau graibītėis praded. No, rītuo pasakīsio, ka tēp nabova derieta. Je nanuor žmuonėškā, sosėrenko sava rīšieli ėr ėšēno.“
Rītmetis prasėdiejė kap vėsumet. Petruonė pamėlža karves, apsėžīgiava tvartūsė, ėšvėrė posrītė. Vuonelė noprausė er sošokava vākus, pati snapa nusėpluovė, plaukus ėš naujė sosėpīnė – tuokė tvarka īvedė Petruonė. Vėsė laukė pakuol ėš laukā parēs gaspaduorios, kad galietom siestė pri valgė. Juons īžėngė i truoba rīšelio nešėns ėr padiejė anon ont stala.
– No, vākā, akšėnkėt artiau, lauktoviu parvežiau. – Ėr, ėšskleidės rīšieli, ėštraukė abodom puo cokrėni gaidieli ont medėniu kuotieliu. – Vo če – gaspadėnē, – pasakė, doudams Petruonē mėilės ėr cokro. – Tau, seserelė, moila nupėrkau, kad kvepietomi, – ėštėisė pėrkėni Vuonelē. – Prausėties vėsė. Puo nedielē – Velīkas, tad pašvaitūm vėsėms parvežiau: Petreliou – keporė so spėtė, Melikē– kaspėnieli. Tau, Vuonelė, koskelė – apsėguobsi i bažnīnčė ēdama. No ėr tau, Petrelė, koskelė nupėrkau, kon kėtkon muotrėškuoms pėrksi? – bierė Juons nasostuodams, kou Petruonė geruokā stebiejuos. Imtė ėštėistuos duovėnuos ana nasėriža. Bet ėr atsėsakītė vākāms matont nabova kāp. Jota, ka nagerā būtom šiauštės priš anūm tieva.
– Diekou, diekou, – pasakė galūm galė, pajiemosi pėrkėni ėr diedama anou ont stala. – Vākalē, ėr jodo padiekavuokėt teteliou ož duovėnas. Priēkėtav, pabočioukėtav.
– Ar i ronka? – paklausė Petrielis.
– Kor nuorėtav, – nosėjoukė Petruonė.
Mažuojė Melikė pribiegosi ėštėisė ronkelės, ka tievs anon pajimtom. Pakelta aukštīn, apkabėna anuo spronda ėr lūpeliems prisėglaudė pri žonda. Če ėr Petrielis pradrīsa:
– Ėr aš tēp nuorio!
Juons pakielė sūno ont ronku. Petruonē pasėruodė, ka anuo akis prisėpėldė ašaru… Ne, nieka ana nabsakīs diel vakar vakara, dar palauks.
Vīrėšks pakeitė ruoda.
– Vakar sakiau, ka gėmėnaiti bovau sotėkės. Ons mon sena skuola atėdavė. Sogalvuojau, ka Velīkas bus linksmesnės, je lauktoviu parvešio. Namėslīkėt, ka aitvars atnešė. Torem dabar do veršelio. Dėdiesni pardousem, mažiesni papjausem. Bus švėntiems skaniuos mesēlės, – kuošė kabindams balso svarstė Juons.
Petruonė taisies Velīkuoms. Ėš nanugrēbta pėina solėjė dėdėli sūri, ėškepė pīraga ėr veršė kolši. Šėina pakratūsė ėr cėboliu lokštūsė ėšvėrė kiaušiu. Dėdiuojuo sobatuo paprašė gaspaduoriaus, ka vakare ėšleistom anon pas muotina. Juons sosėrūpėna:
– Kāp če mes ba tavės, Petrelė, pri stala siesemuos? Taisē, tėikē vėskon, vo pati lėksi napakaštavuojosi. Ėr vākā tavės pasėzges.
Bet Petruonė laikies sava:
– Torio šėndėin pas mamātė parētė. Anuos nomūsė tēp pat rēk apsėgerbtė ėr valgītė šin ton pataisītė. Ėr i bažnīnčė palīdiētė, vėinā pati sunkē banuēs. Vakarė ėr rītmetie karvės Vuonelė pamėlš. Kiauliems juovala privėriau bėnt dvėm dėinuoms.
– No gerā, – kad ėr nanuoriedams sotėka Juons, – lai būn tēp, kap to sakā. Aš so Petrelio tēp pat i bažnīnčė važiuosio. Galio ėr jodvė pavežtė. Vo posrētės valgīitė abėdvė so mamātė parsėvešio pas momis. Ar tēp nabūtom gerā vėsėms?
Paskotėnē žuodē bova na tėik klausėms, kėik prašīms. Petruonė pakielė i Juona sava mielėnas akis, nuoriedama isėtėkintė, kėik tas prašīms īr šėrdings. Juons veiziejė i anon tēp, ka merga pajota žondus kaistont. Nulēdosi galva kėik pastuoviejė, vuo paskiau pratarė:
Gerā, lai būn, kap saka.
Velīku rīts ėšauša švėisos. Nuors pašals ėš žemės dar nabova ėšejės ėr snėiga luopā baltava pakeliesė ont dėrvu, dongos bova blaivos ėr aukšts. Saulelė, ėšsėnierosi ėš naktėniu apdarūm, linksmā kėla aukštīn. Vėsė jota, kad pavasaris jau če pat.
Varkalė nomūsė ši dėina tēp pat bova švėisi er linksma. Juons prisėmėnė, kad panašē Velīkas švėntė dar Elėnā givā esont. Mėslėjė aple anon šėndėina so kažkuokio kalties pajautėmo. Ramėna savi, kad nabova ons kalts priš patiuos atmėnėma, dar nabova. Veiziejė nomūm, rūpėnuos vākās. Bet anam ruodies, ka tėi nomā nabūtom tuokėi šėltė ėr šveisė, je aplink stala nasokėnietomės Petruonė, je naveizietom i anuo vākus sava mielėnuoms akėmis ėr nagluostītom anūm galvieliu stombiuoms, dailiuoms ronkuoms… Matīt, če ėr bova anuo kaltībė priš omženatėlsi Elėna.
***
Beinuorienė Zuzana naožmėrša seserē douta žuodė. Atsėrada Paežeriūsė šalta žėimuos dėina puo Trėjūm Karaliu, i platės šlejės Bieri pasėkinkiosi. Ločinskienė apsėdžiaugė ba gala. Pralinksmiejė vėsė nomā. Tievs, ėr tas, šnekiejė so vėsās taikē ėr maluonē. Tik Gedvė bova tīki.
Sogolosės mėiguotė i vėinā luova, sesėris koštiejuos vuos na lig aušruos. Oršelė vėsus sava sielvartus ėšpasakuojė, ašaruodama ėr pasėkūkčiuodama.
– Nagriaužkės tēp, Oršelė, nagriaužkės, – apsėkabėnosi ramėna sesou. – Vėskas ont šiuo svieta praēn, vėskas ožsėmėršt. Ėšgīs, pralinksmiēs ėr tava Gedvė. Važiousem i Laužātius, nabmatīs vėitu, kor tėik skausma patīrė, imsės darba ėr apsėramins. I bažnīnčė nusėvesio, so suoduos mergātiems sosėtėks, rasiet i kuoki jaunūm soejėma papols – jaunėms rēk sava tarpė sosėpažintė. Mon ruoduos, kad anā reikietom spaviednės prieitė.
– Viešpatie, viešpatie…– atsėdoksiejė sesou. – Alė kāp anā rėikies vėskon ėšpasakuotė? Naėšmanau, kāp pati konėgou pasakītiuo.
– Je mokiejė griešītė, toriēs muokietė ėr pasėsakītė. Konėgs jug tēp pat žmuogos – nasojies. Vo Laužātiu klėbuonielis geruos šėrdėis.
– Bet kāp anā rēks aple pražovosi vākā pasakītė?
– Nikāp. Vāka pražovėms – na anuos grieks. Pasakīs, ka tieva, muotinas naklausė, ka malava. Pasakīs, ka svētėma vīrėška mīliejė daugiau ož tievus, kad diel tuo griešėjė. Vo aple vāka prabašteliou aš pati papasakuosio. Paprašīsio, ka būtom mielašėrdings paklīdosē dūšē. Ar tatā pėrmā mergā tēp atsėtink?
– Vai, Zuozelė, kuoki akmėni to mon nu šėrdėis norėtā, – viel apsėašaruojė Oršelė. – Ka tatā aš tuoki pruotinga būtiuo, rasiet nabūtom tēp atsėtėkėn.
Gedvė sosėkruovė kelis rīšelius so drabužēs ėr verpalās. Tievs lėipė idiētė Kalieduoms paskerstuos kiaulės kumpi ėr posmaiši petliavuotu mėltu. So tuokio kraitio auos pasoka i Laužātius.
Kūmas nomūsė Gedvė natroka apsėprastė. Mėiguojė abėdvė kamarelie, vėinuo luovuo. Dėina abėdvė verpė, vės pasėšnekiedamas. Kūma anuos nagoudžiuojė ėr nieka naklausėniejė. Pati daug pasakuojė aple sava tievūm nomus, aple sava vaikīstė, aple Gedvės mamunēlės jaunas dėinas, kumet ana pristuoje i dvara ož pakajava. Diel tuo, ka bova daili, meili ėr mitri, isėvėiziejė anon Ločinskis Jūzops, tuolėms dvarpuonė gėmėnaitis, tarnavės tamė dvarė. Senāsis puons priš mėrdams Jūzopa tievou bova ožrašės sena, mėnka palivarka Paežeriūsė, tad jaunėjē Ločinskē tėn ėr apsėgīvena. Gedvė ton žėnuojė, bet kūmas pasakuojėmā bova ėlgė, gražė, kažkuokėi linksmė. Tad verpėms napraėlga. Vo ka Gedvė bova pasvadinta i staklės, laika šnekuoms nablėka: reikiejė mėslitė, kāp teisingā mīniuotė pakuojės, kāp stumdītė ėr gaudītė šaudīklė, kāp prilaikītė ataudūm siūla, kad audėkla kraštā būtom līgė. Pėrmas kelės valondas stakliesė Gedvė pavarga kap reikint. Atsėgolos skaudiejė ronkas ėš petiūm ėr nogara.
– Nieka, nieka, Gedvelė, – joukies kūma, – puo biški priprasi. Ėr soprasi, diel kuo aple audontės mergelės tėik daug dainūm īr sodieta. Pavargsi kuoki mienesi, vo paskiau ėš stakliu ėšlėptė nabnuoriesi. Bėnt jau so monėm tēp bova.
Bet atējos ėlgam vakarou, ka dėrbtė nabgaliejė diel tomsuos, Gedvė lioub stuoviētė pri longa, spuoksuodama i pripostīta kėima, plėkus medius, krūmalius ož tvuoruos ėr braukdama tīkės ašaras. Vėina tuoki vakara kūma, priejosi pri anuos, apkabėna per petius ėr pasakė:
– Naverts tava ašaru īr tas žmuogos, je tavi bieduo palėka. Vo je savės gailiedamuos ašaruoji, viel nier gerā. Ar jau laikā savi tuokė niekam tėkosė, ka sielvartauji? Narēk gailiētėis ni anuo, ni savės. Vėskon, kas bova, ėšmesk ėš šerdėis.
– Kad aš namuoko, nagalio…– šnėbždiejė Gedvė.
– Diel tuo, vākāli, abėdvė ēsva i bažnīnčė, ėšsėpažīnsva, kou nusėkaltuov Dėivaliuo ėr žmuonīms. Ēsva prasta dėina, onkstėi rītmetie, sosėėiškuosio klėbuoneli, ka vedvėms ėšklausītom.
Gedvė pašiorpa:
– Aš bėjau. Kāp aš svētėmam vėskon papasakuosio?
– Na svētėmam, vo konėgou, katras Dėivalė pavedėmo tau vėskon duovėnuos. Pamatīsi, ka lėnviau pasėdarīs.
– Bėnt jau pamuokītomi moni, kāp aš toriesio šnekietė.
– Vākali, a tatā tava šėrdės nasaka, kon nagerā darē? Prisėmink vėskon, kas bova, ėr pasakuok. Ožvės ton, dėl kuo gailīs. Ėr nabėjuok, ka kas ėš tavės jouksės ar tavi pasmerks. Tėkiek, ka vėskas bus duovėnuota.
Nu tūm kūmas žuodiu Gedvē nieks napaaiškiejė. Kažėn kon būtom imaniosi padarītė, ka narēktom eitė i bažnīnčė, bet kūmas naklausītė nadrīa.
Vėina dėina pu pėitu Zuzana ėškeliava i klėbuonėjė ožprašitė mėšiūm ož paklīdosės sava puodės svēkata. Persėprašiosi konėga, ka šnekies aple svētėmus griekus, ėškluojė anam vėsas Ločinskiu biedas.
– Gailious sava puodės Gedvelės, katra nikāp narond nusėramėnėma. Ėr naras ba maluonės Puonadėivalė. Būk, prabaštieli, ėr tamsta anā maluonings, – šnekiejė muotrėška, sėikdama konėgou ronka pabočioutė.
Laužātiu klėuona žmuonis gerbė, kap gerā ėr teisinga konėga, katras tėkrā ka rūpėnuos sava parapėjuoniu rēkalās, tėik dvasėškās, tėik žemėškās. Beinuorienė ons pažėnuojė kap gėlē tėkontė muotrėška, bet bova kažkėik nustebīnts anuos drouso ateitė ėiškuotė tuokiuos pagelbas. Matīt, tėkrā nier gerā, je muotrėška rīžuos tuokem žingsniou. Kad tēp kuožnos kreiptomės so sava dvasės rūpesnēs ėr skausmās, anam būtom daug lėngviau žmuonīms padiētė. Tad sotarė, kad kėta dėina abėdvė atēs i bažnīnčė ankstivūju mėšiūm ėšklausītė.
Gedvė žingsniava i Laužātius tīliedama. Ramėnuos tou, kad ėštvieros Anoprė pabiegėma, tieva pėktoma ėr sava lėga, baisiau nabibūs. Kāp nuors ėštoriēs ėr spaviednė.
Tēp, kūmā padedont, Gedvė bova ėšrėšta ėš dėdliuojė sava grieka. Ašaruoje par ėšpažinti, klausīdamuos konėga pamuokīmu. Ašaruoje ėr nomūsė, prisėmėnosi maluonius anuo žuodius aple Dieva geroma ėr gailestingoma, ligo pėrma karta aple ton ėšgėrdosi, ligo tuo nabūtom sakiosi mamūnė ar bažnīnčiuo skelbėn pamuokslėninkā. Pasėruoda, ka žmuogos ėr dėdėliausiuo bieduo gal rastė pagouda ėr nuramėnėma.
– No matā, Gedvele, – džiaugies kūma, matīdama prašvėsiejosė sava puodė. – Dieva pasaulis īr gražos. Laiks ein nasostuodams, vėsus suopolius ožgīda, vės atneš kuo nuors naujė ėr gera.
Laiks tėkrā atnešė…
Vėina vakara, jau sobrieškos, i Beinuora nomus atjuojė bruolis Vacluovs pasakītė, ka mamūnė sunkē serg, so kuožno dėino vės sėlpst, ėr diel tuo siuntė anon i Laužātius doutė žėnė doktėrē so sesėrė ėr paprašitė, kad atvažioutom. Pasėruoda, kad mamunēlė jau senuokā paršala ėr sosėrga. Griebė karštėnė, kuosiejė sluopdama, springdama. Matīt, pardaug sunki bova anā ši žėima. Nagana Gedvės biedūm, sausė galė sūno Bladi pašaukė i vaiska. Atsėpėrktė nabova kou, reikiejė ėšētė. Eš Paežeriūm ar na ketoris ėšvežė. Žmuonis šnekieje, ka japanskuo vainuo daug cara kareiviu pražova, reikiejė sorinktė naujus. Tad Ločinskiu nomā ėštoštiejė.
Nuors i keliounė muotrėškas ėšsėruošė nu laba rīta, Laužātius pasėikė tik pavakarie. Lėguonė goliejė alkieriou, patėlās apkomšīta, pageltosi kap vašks. Pridiejosi ronka anā pri kaktas, Gedvė pajota, kuoki karšta mamunēlės galva. Pravierosi akis ėr pamatiosi doktėri, lėguonė dėdlē apsėdžiaugė. Šnekieje sunkē, tardama pu vėina žuodi – kuosolīs nadavė ramībės. Praverto borno gaudė kvapa, bet vės tėik sluopa.
Pamatiosi sesėri sovėsam ba svēkatas, Zuzana sosėrūpėna, ka rēktom parvežtė konėga. Bet Jūzops ėšsėsokėniejė: naožėlgo atēs naktės, kažėn, ar konėgs nuoriēs važioutė tėik tuolėi. Tad sorokava, ka palauks rītmētė. Zuzana grīža i alkierio, palėkdama atdaras doris i geroujė truoba, kor degė žėborīs. Matīdama, ka Gedvė ašaruodama šnekėn muotina, sošnėbždiejė:
– Ašaru naruodīk. Ėr našnekink, jug matā, kad anā sunkē īr žuodi ėštartė. Siediek šalėp, veiziek i anon, ož ronkas palaikīk.
Tēp abėdvė ėr siediejė pri lėguonės – viena maldas kalbiedama, kėta doudama valė prisėmėnėmams, plaukontėms galvuo nu tuo laika, ka ana dar maža bova, lig praejosė rodėns, ka anuos biedas sojaukė Ločinskiu gīvenėma. Gedvė mėslėjė, ka mamunelē bova ni kėik nalengviau, nego anā patē. Tik senuojė jau bova ėšmuokosi kontrē prijimtė ėr pakeltė vėsus ožkrėtosius vargus, ėiškuotė kuokiuos nuors ėšeitėis arba lauktė, pakuol anei bėngsės. Ožejos kuosoliou, abėdvė so kūmo svadėna lėguonė, keldamas puodėška, kad ana bėnt kėik lengviau gautom atsėkvieptė.
Aple posiaunakti Gedvė pajota, ka mamunēlės ronka atšala napatėrto stingdontio šaltio, pabalėn pėršta kėitā, lig skausma pradiejė gniaužė anuos delna.
– Kūma, paveiziek, kuokės anuos ronkas. Če kažkas daruos…
– Viešpatie, pasėgailiek, – sošnėbždieje ta, pačepnuojosi lėguonės ronka, ėr poulė ėš alkieriaus žvakės ėiškuotė. Rada anon če pat, skrīniēs prikalkuoje. Oždegosi atlakėna ėr ispraudė Gedvē i ronka.
– Palaikīk, kuol soėiškuosio kuoki poudieli žvakē pastatītė.
Baisi bova ta valonda, ka Gedvė siediejė pri mamunēlės luovas, klausīdamuos lėguonės švuogždėma ėr josdama delnė šaltus pėrštus. Balso pratrūkosi, klausė kūmas:
– Ar mes nieka nabgalem padarītė? Darīkem kon nuors! Ar tēp ėr lēsem anā numėrtė?
– Melskės, vākāli, – tēpasakė kūma, rīdama ašaras. Gedvė apgluobė muotinas pėrštus sava delnās, bet tėi naatšėla, tik jota, kad anuos patiuos ronkas tėrpst vės daugiau ėr daugiau. Kūma pašaukė i alkierio abodo vīrus:
– Melskemuos vėsė, ka Dėivalis prijimtom mėrštontiuosės dūšė.
Bet Gedvė melstėis nagaliejė – ana tou valanda ni malduos žuodiu nabatmėnė. Ašaras našloustuomas vės krėta ėr krėta anā ont drabužiu, ont ronku. Mamunēlės galva ėr alkieriaus sėina anā matė tik kap par rėbolioujėnti vondėni. Lėguonės alsavėms vės retiejė. Gedvė pajota, ka pėrštā, spaudėn anuos ronka, staigē atsėlēda, pražiuota borna atsėkviepė gėlē, gėlē. So tou atsėkviepėmo mamunēlė atsėmerkė, ismeigdama i lobas baltas akis. Ėšsėgondosi Gedvė soklėka ėr pašuoka nu luovas. Pajota, ka par petius apkabėna anon ož nogaras stuoviejės tievs, vo kūma delno parbraukė par mamunēlės akis, ožspausdama ton baisi žvilgsni.
Dvė dėinas ėr dvė naktis, najosdama laika, Gedvė stuoviejė ar siediejė pri lėntuos, ont katruos pagoldė nabaštėkė. Žvakiu lėipsnelės plastiejė, tā ėšsėpliesdamas, tā sosėtraukdamas. Žmuonis, atēnontis ėr ėšēnontis, ruodies naaiškė, aptėrpėn. Ana na vėsus teiveiziejė, na vėsus tepažėnuojė. Muotrėškuosės ējė pri anuos, kažkon sakė, gluostė, gluobstė. Bet ana bova ligo medėnė. Ašaras rėtuos ėr rėtuos par žondus – tīkē, ba balsa. Pro tas ašaras Gedvė matė muotinas galva, apguobta balto kotouto koskelė, ronkas, ont krūtėnės sonertas ėr rožončio apvīniuotas. Mamunelė goliejė tuoki rami, tuoki graži… Karts nu karta lioub priētė tievs, apkabėnės par petius, tīke šnekėna:
Gedvelė, ēnam pri koknės, atsėgersi žuolīnės, apšėlsi.
Doktie žvelgė i tieva ligo i svētėma ėr portėna galva – nanuorio. Gedvē ons bova tik vėins ėš daugībės žmuoniūm, katrėi būriavuos pri mamātės.
Ontra dėina nabaštėkė nu lentuos pakielė, ka pagoldītom i graba, ont dvėjūm soulūm skersā truobuos pastatīta. Pakuol vika vėsos tas šormolīs, kūma, vuos na so pėktomo tvėrtā apkabėnosi, ėšsėvedė Gedvė i alkierio. I truoba grīža, ka geiduorē ožtraukė „Aniuola Dieva“.
Paskiau Gedvė siediejė vežėmė, vėino ronko apkabėnosi graba, najosdama ni šaltė, ni viejė. I kapus ējė ligo medėniems kuojuoms, isėkėbosi ož paronkiu kūmā ėr Vacluovou. Ka dunksteliejė i graba sošalosės žemės grūmstā, Gedvė pajota, ka šėrdės tėrpst ėr vėskas aplinkou sokas. „Laikīkėt, laikīkėt…“– ligo gėrdiejė kažkou šnekont…
Atsėkvapstė svētėmuo truobuo ont luovā pagoldīta. Kūma miegėna pagėrdītė šėlto arbeto ėš šaukšta, kėta muotrėška trīnė ronkas ėr žondus.
– Atsėbosk, Gedvelė, atsėbosk, – šnekėna kūma.
– Ak, Viešpatie, – dūsava svētėmuojė. – Ėr rēk tēp galoutėis! Nieka nabipakėisi, tuoki Dieva valė.
– Nabark to anuos, – prašė kūma. – Mīliejė ana sava muotinēlė, dar nagal sosėtaikītė so smertio. Namėiguojė kelės naktis. Sošala, pakuol pagrabs lig bažnīnčės atvažiava.
Žėnuomās, žėnuomās, – prītarė muotrėška, – alė dabar rēk veiziētė, ka pati nasosėrgtom.
***
Puo laiduotoviu Gedvė i Laužātius nabvažiava: soprata, ka tievou so bruolio er somdīto mergātė sunkē bus vėinėms. Nomā ba muotinas ruodies baisē toštė ėr šaltė. Kuožna kertie šaukies anuos ronku. Kuožnos dākts prīmėnė anuos bovėma ėr nabovėma.
Rītmetēs Gedvė kielies onkstėi ėr kūrė koknė. Merga Kaziūnė tēp pat kielies nažadėnama – gerā nuors, kad tās metās Ločinskēms pasėtaikė sopratni somdėnie. Pakuol Gedvė vėrė posrītė, Kaziūnė žīgiavuos tvartūsė. Pri posrītės sieduos vėsė ketorė, bet valgontiū, gal sakītė, tabova do – Vacluovs ėr Kaziūnė. Tievs vėina kėta šaukšta takabėna, ėr Gedvē ruodies, kad ana namuok tēp ėšvėrtė kuošės, kap mamunēlė. Puo posrītē Gedvė lioub siestėis verptė, kėtus darbus palėkdama Kaziunē. Kalvarata klapsiejėms anon ramėna. Pėrštā jau bova igodėn patis trauktė lėnus ėš koudelė ėr līgintė siūla, tad mėslės galiejė valnē soktėis galvuo. Prisėmėnėmā aple mamūnė bova skaudė – nagaliejė ožsluopintė savie kalties pajautėma: „Tēp, tēp, diel mamunēlės lėguos aš eso kalta. Na vėina, abodo so Anoprio. Kor ons dabar bier, kou vertas? Nikuokiuos žėnēlės nabova par posė metu… Kuoki dorna bovau, kāp apsėrėkau, anuo žuodēs tėkiedama…Skaudē eso pamuokīta vėsam gīvenėmou. Rēk ėšmestė ėš galvuos vėskon, kas bova. Vo ėš šėrdėis ar pavīks?“ Ėr aple tieva ana mėslėjė. Ons puo laiduotoviu bova našnekos, apsėniaukės. Doktėrē ruodies, kad ėr ons jautas kalts diel muotinas mėrtėis. Gedvė pati anuo našnekėna, tik pri stala lioub pavadintė. Tievou anā najota ni pėktoma, ni prilonkoma – ons bova ligo svētėms žmuogos. Žėnuoje, ka tas nier gerā, bet nieka nagaliejė so savėm padarītė: anuos šėrdie tievou šėltuos vėitas nabatsėrada. Kartās lioub šautė i galva, kad iverps i siūlus tas bjaurės mėslės. Kažėn, ar audėklos ėš tuokiūm siūlu bus gluotnos, balts ėr minkšts?
Mamūnės drabužius, krežieli, maldaknīngė ėr kėtus daiktelius sokruovė i anuos skrīnė, ožrakėna ėr rakta pakavuojė. Vakarās, ka vėsė lioub atgoltė, vo ana mėiga nanuoriejė, slinka i alkierio, apgraibuoms degė žvakė ėr kraustė ton skrīnė: kėlnuojė koskelės, nertas apkakleles, karuolius, kaspėnus, spėlgas, šokas; laikīdama ronkuos maldaknīngė, kalbiejė „Aniuola Dieva“ ėr braukė ašaras. Nu tuo namėiguojėma Gedvė solīsa, vākščiuojė parbalosi, ikrėtosēs paakēs. Tievs, pri stala siediedams, diebčiuojė i valgi knebėniejėntė doktėri ėr vėina karta naėškėntės pasakė:
– Gedvīsė, kuo to navalgā? Jug tēp ėr sosėrgtė gali.
Gedvė pakielė akis i prašnekosi tieva, katruo žuodē anon nustebėna. Nuoriejė pratiliētė, bet pamėslėjosi atsėdoksiejė:
– Kad kažkāp nanuorio…
Ėr atsėkielosi nu stala noėjė pri kalvarata.
Kuokė trētė dėina puo tuo pasėšnekiejėma Ločinskiu nomūsė pasėruodė Vaurienė, nešėna naatskėramo sava krežio.
– Tegol bus pagarbints, – ėštarė ėr klesteliejė ont soula gala pūtoudama. – Vo pavargau… Takā tuokėi slīdė.
Gedvė sostabdė kalvarata, atsakīdama i pagarbėnėma. Ana stebiejuos, kas galiejė tuokė šalta ėr darganuota dėina atvestė buobotė i anūm nomus. Bet tuo ana naklausė.
– Atejau tatā paveiziētė, kāp gīvenat. Ar linksmė esat – naklauso. Bet ar vėsė svēkė esat?
Gedvė atėtarė, ka nomūsė dabar nieks naserg.
– Je, je, luovuo ni vėins nagol, – šnekiejė vėišnie. Apsėžvalgiosi, ka truobuo nieka nier, varė tuoliau. – Ale ka paveizo i tavi, Gedvelė, naatruodā dėkta. Ėšbalosi, somėnkosi. Mosiet, mažā mėigti?
Gedvė pati nasoprata, kas anon patraukė ož lėižovė šnekietėis so Vaurienė. Rasiet tas, ka pažėnuojė anon iš mažūm dėinūm, ka prisėmėnė anuos apsėlonkīmus pas mamūnė, ėlgas kalbas so pasėšnėbždiejėmas, žuoliūm rīšelius, katrus buobotė lioub palėktė anūm nomūsė. Vo rasiet tas, ka dabar anā nabova so kou pasėšnekietė: kūma tuolėi, terp sosiedu mergātiu artėmuos draugės nator, vo Kaziūnė, kad ėr gera, bova svetėms žmuogos. Žuodis puo žuodė senuojė ėštraukė ėš Gedvės vėskon aple anuos darbus, dėinas ėr naktis.
– Matīt, ašaruoji tonkē – akis rauduonas. Matīt, mėigti prastā?
Gedvė patvėrtėna, ka tēp ėr īr, papasakuojė aple sava sielvartus, aple mamūmelės skrīnė, žvakė ėr maldas.
– Gerā, ka mamūnės dāktus sorinkā ėr ožrakėnā. Dabar nakėlnuok anūm ėr naašaruok ba gala. Mamalē nu tuo tik bluogiau. Jug ana tavi mīliejė, ėr anuos dūšelė kėnt, matīdama, kad to esi nalaiminga. Melstėis gali, bet na tik ož mamūnė. Sokalbiek „Tievė mūsa“, paprašīk diel savės stėprībės ėr ramībės. Žėnuomās, vėinās puotėras gīvs nabūsi. Valgitė rēk daugiau.
– Kad nanuorio, babunēlė. Niekuoks vėrals nier skanos.
– Mieginsem paskanintė, – šnekiejė buobotė, rausdamuos sava krežie. – Palėksio žuolieliu, erbetas ėšsėvirsi. Rīta meta ont toštiuos gerk po skleinīnčė. Gerā būtom medaus šaukšto ožsėsaldintė.
– Kad natorem.
– Paprašīk tievalė, ka nupėrktom.
– Naprašīsio, – tīkē, bet kėitā atvertė Gedvė.
– Vo če jau to ba rēkala… Nasopronto, kuo šiaušīs. Jug ons īr tava tievs ėr rūpėnas tavėm kap muokiedams. Vo, ėr moni šėndėina pasėvadėna. Saka, Gedvė tėrpst akies, ėr naėšmanau, kon darītė. Pažadiejau ėr atejau. Kad medaus ar cokraus nuperktom, aš pati paprašīsio. Tuos žuolīnės ėr anam ipelk rītās, napavuodīs. Abodo tuokėi pat lėguonā esatav. Ar kvīnu torėt nomėi, ar palėktė?
– Torem, mamunēlė kuožna vasara lioub pririnktė.
– Gerā. Tatā vakarās ešsevėrk kvīnu erbetas. Tuos gali vėsėms doutė. Ikrėsėt i mėiga, kap i vondėni. Vo dabar papasakuok, ar tink nomūsė ož gaspadėnė būtė?
– Natink, babunēlė, sovėsam natink.
– Vo kas natink? Ar kad onkstėi rēk atsėkeltė? Ar rūpesniu daug? Ar darbā sunkė?
– Atsėkeltė nier sunkē, vės tėik namėigto rītās. Ėr valgītė ėšvėrtė nier sunkē, nuors na vėsumet skanē ėšēn. Bet natink pri koknės trintėis. Geriau verptė. Žėnau, atēs pavasaris, rēks ėr i darža, ėr i laukus ėšētė. Rūp, kāp aš darža apsiesio, nikumet tuo nadariau. Ėr pri laukā darbūm neso pratosi.
– Kuo to rūpinīs ėš onksta? Paklausi tieva, kāp kon dėrbtė. Kaziūnė padies. Somduomas mergas vėsa ūkė tvarka žėnā, je tik nier slinkas. Je kuo rēks, pas moni atbiek, vėsumet pagelbiesio. No, mon reikietom ont nomūm trauktė, bet nuorietiuo dar so tava tievo pasėrokoutė. Soėiškuok anon, pavadink i truoba.
Atejės tievs nusėvedė Vaurienė i geroujė truoba, vo doktėrē prisakė atpjautė brīza lašėniūm buobotē ož vaistus. Aple kon ana šnekiejė so tievo, Gedvė naėšgėrda.
Puo nedielės kažkorėn diėna ėš lauka atejės Vaslis nutaikė laika, ka Gedvė bova vėina, ėr pasėsokėniejės atsėsieda ožstalie.
– Žėnā kon, naujīna pasakīsio. Tievalis nuorietom, ka žanintiuos.
Gedvė soklosa. Švīpteliejosi sostabdė kalvarata. Bruoliou ējė dvėdešimt ketvėrtė metā, bet kad anam rūpietom kuoki nuors merga, nabova patiemėjosi.
– Vo to pats a nuori?
Vacluovs pasėkasė pakauši:
– Nažėnau. Napasakītiuo, kad dėdlē nuorietiuo. Vėinam, žėnuomās, īr geriau. Ale apsėžanintė vės tėik reikies. Bladė dar ėlgā nabus, to tēp pat ėšēsi. Nomūsė muotrėška tor būtė, – svarstė bruolis.
„To tēp pat ėšēsi, – minties pakartuojė Gedvė. – Vo kor aš ėšēsio? Matīt, tievs tor sava rokundus diel vākūm gīvenėma. Žėnuomās, nomus palėks pėrmājem sūnou. Je aš lėksio senmergė, būsio narēkalinga tamė gīvenėmė“. Bet tuo bruoliou nasakė, prarėjė atdūsi.
– Vo kāp veselė kelsi, jug mamunēlė nasenē palaiduojuom?
– Aš anuos ėr nažado keltė. Vo lig tuos žanatvės rasiet dar daug laika praēs.
– Tad ar jau sogalvuojē, pas katron merga pėrštėis važiuosi?
– Nē, aš diel tuo galvuos nasoko. Tievalis somėslīs. Sakė, kad vėsė pasėtarsem.
Dėinas grētā biega, vės daugiau pratīsdamas, saulė ėr lītos baveik nugriaužė snėiga, ėr laukė pakvėpa pavasario. Vėina švėisi vakara, kumet Kaziūnė ėšējė i kamara goltė, tievs tarė, kad vākā palauktom. Abodo vīrā siediejė ožstalie, Gedvė šalėp sava kalvarata. Truobuo jau bova sombrieškis, nuors pro vuobėlėis šakas ož longa dar švėitė saulielīdė pazarā. Gedvė pamėslėjė, ka tēp maluonē ėr taikē anėi lioub siediētė senē senē, kumet ana dar maža tabibova. Atsėkrėnkštės tievs pradiejė:
– Nuorio so jodom pasėrokoutė, kāp tuoliau sava gīvenėma taisīsem. To, Gedvelė, mosiet jau žėnā, kad aš šnekėno Vacluova žanintėis. Tad reikietom šin vakara pasėtartė, kor anam patiuos ėiškuotė.
Gedvė dar karta bova nustebinta. Tievs nikumet ni so kou naliuob tartėis – lioub apreikštė sava valė, ėr vėsė toriejė anuo klausītė. Ontra vertos, rasiet so mamunė ėr taries, bet vākā nikumet tuo nagėrdiejė. Bet ons tėkrā ka bova pasėkeitės.
– To pats, Vacluovā, sakīk, pas kon pėršli siūstė. Rasiet Paežeriūsė tori kokė mergelė nusėveiziejės?
– No kad ne. Mon anuos vėsas vėinuodas īr.
– Vo kon to, Gedvelė, pasakītomi? Vėsas suoduos mergas žėnā, pasakīk, so katrou draugavā artėmiau, katra galietom būtė bruoliou gera pati?
Gedvė švīpteliejė:
– Ožvės geriau draugavau so Biekštienės Muorto, bet ana jodom natėks – īr biedna.
– Tēp, tēp, – numīkė tievs. – Kon to, sūnau, pasakīsi?
Vacluovs pamėslėjė: Muorta bova daili, mitri mergelė, žvitriuoms, roduoms akėmis. Ons trokteliejė petēs.
– Ana mon tuoki, kap ėr vėsas.
– Kažėn, kėik dabar tor metu Daugielas Marėkė, – šnekiejė tuoliau tievs, – ar dar tik posmergė, ar jau i mergas ėšējė? Kon pasakīsėtav?
– Šešiuolėka jau tor, – atsėlėipė Gedvė, – nuors ni vėinamė vakarelie anuos namatiau.
– Gerā, ka namatē. Matīt, rimta mergelė īr, tievūm priveizama. Ėr…– nukonda žuodi tievs, sosėzgrėbės, ka tuoki kalba Gedvē gal būtė skaudi.
Dar korin laika pasvarstėn, apšnekiejėn vėsās Paežeriūm mer-gātės, nūtarė, ka rēktom pasėžvalgītė puo kėtas suodas.
Žėima pasėtraukė staigē. Natroka atšėltė ėr skalsē palitė. Virā kiauras dėinas darbavuos laukūsė, Gedvė so Kaziūnė – aplink nomus. Ba dėdėlies bieduos vėsė sokėbėn ėžvežė miešlus ėr pasiejė bolvės. Pri nomūm pabarstė kopūstu rasuodna, pasiejė cvėklėnius batvėnelius, markus, sietėnius. Ont ežieliu pasvadėna cėbolės ėr češnakus, ikėša pasuodninkus kėtūm metu sieklā. Kaziūnė tūsė darbūsė bova napamainuoma, Gedvė tik pagelbiejė ėr vėskon i galva diejuos.
Puo pavasarėnė darbimētė doktie paprašė tieva, ka nuvežtom pri muotinēlės kapa: jug rēk anon aptaisītė puo žėimuos, kuokiūm nuors žuolīnieliu padėigtė ar pasiētė – nu Vaurienės parsėnešė sieklu ėr kelis daigūm kerelius.
I kapus Gedvė atējė pėrma karta puo laiduotoviu. Mamunēlės kapa vėina nabūtom radosi, jug par laiduotovės ėšvedė anon ba nuvuokas dar doubies naožkasos. Ėr dabar ējė nasavuoms kuojuoms, bėjuodama, ka gal pratrūktė ašaruoms. Kapā bova baveik toštė. Vėinor kėtor kapsties kelės muotrėškas, kuožna pri sava artėmūju kapelė. Spindiejė saulė. Pri tvuoruos augou kelė retė medē bova apsėpīlėn pėrmoujo vaiskio žalomo. Čėrškava smolkė paukštelē. Kapus gaubė švėisi ramībė, tėrpdīdama griaudoli. Gedvė apsėdžiaugė, sopratosi, kad ašaru če narēk. Tievs soėiškuojė kauborieli, pavasarė vondenūm sobogdita ėr paplauta. Abodo parsėžegnuojė, pastuoviejė tīkē, pasėmelsdamė kuožnos sau. Paskiau abodo kapstė smėltė, ruovė basėkalontės retas žuolės. Gedvė mintėmis šnekiejuos so muotinēlė: „Mata, tik tėik dabar tau ėr bagalio padiētė. Kāp trūkst tavės, mamunēlė, kāp trūkst… Būtoviav dabar abėdvė, pasėdžiaugtoviav pavasarė gražomo. Duovėnuok mon, kad sotrumpėnau tava dėinas. Duovėnuok, kad napasakiau tau gražiūm žuodiu, pakuol gīva bovā. Duovėnuok, kad tēp skaudē eso tau šėrdi oždavosi. Duovėnuok, duovėnuok…– mėslėjė pati sau, nubraukdama sunkė ašara. – Rasiet tėn tau geriau ėr lengviau, ka nabgriauž žemės rūpesnē. Douk, Viešpatie, kad tēp būtom“, – prašė ėš vėsuos šėrdėis. Jug mamunēlė tėkrā gera bova, ėr tieva, ėr vākus mīliejė. Vo je ėr pīka ont kuo nuors, muokiejė duovėnuotė.
Ka žemelė viel bova sostumta i kaubori, ėšpurėnta ėr aplīginta, Gedvė padaigstė sava žuolīnus tēp, kap pamuokė buobotė Vaurienė: baltūju duobėlioku daigelius ont kapa, vėindėiniu lelėju kerus – pri galvuos. Tievs atnešė vondėns ėš šaltėnė. Palaistėn, dar nakorin laika pastuoviejė tīliedamė. ēdama ėš kapūm palėngviejosė šėrdė, Gedvė mėslėje, kāp anā dabar rēks vėinā gīventė ont šiuo svieta – vėinā džiaugtėis, vėinā vargus vargtė. Bet karto jota ėr tuoki gīvenėma truoškoli, tuoki džiaugsma, ėlgesi, ka nieka nabėbėjuojė.
Važioujint nomėi Gedvė žvalgies i pakelės, i vuobėlis, žīdontės pri truobūm, i laukūsė krotontius žmuonis, i gīvuoliūm bonda paežeries pėivuosė. Vėskas bova matīta, vėskas pažīstama, bet tou patio ėr ligo pirma karta matītom, jaustom, gal diel tuo, kad senē kor nuors ėš nomūm babova ėšsėkielosi. Bavažioujint par bėrštvīna, gegožie ožkokava. Tievs patapšnuojė par sermiegas kėšenė – je, makioks bova sava vėituo. Ėr natošts – ton ons žėnuojė, nuors dėdėlė pėninga nabova pratės nešiuotėis. Gedvė, žėnuomās, pri savės natoriejė ni kapeikas, bet tou narūpėnuos. Ana skaitė, kėik kartu sošoks gegožie. Ta kokava ėlgā, ėr Gedvė pametė skaitlio. Pasokos palei ežera, rasiet pėrma karta šin pavasari tēp skaudē prisėmėnė Anopri. Tik vėinė metā tapraējė nu pėrmuojė anūm sosėtėkėma par Atvelīki, vo kėik vėskuo atsėtėka. Kažėn, kor ons dabar? Ar sogėjė lūžosi kuojė? Ar anoudo basosėtėks kumet nuors, kad ėr natīčiuoms? Gedvė liūdnā palingava galvo. Je anam rūpietom, senē būtom sosėėiškuojės – ton Gedvė soprata aiškē. Bet pamatītė vaiki nuoriejė, nuors ėr bėjuojė kažkāp… Kon anoudo vėins kėtam bagalietom pasakītė sosėtėkėn? Ar ons patėkies, kad vaikielis tėkrā bova? Tuo dabar nieks nabipaliudīs… Gedvė viel pasėjota baisē nelaiminga, akis viel paplūda ašaruoms. Tievs pastebiejė doktėrėis sielvartus, bet diel kuo anei, žėnuomās, nabūtom atspiejės.
Tuos patiuos dėinuos vakara Gedvė par suodna nuējė i paežerė, pri kumpuojė berža. Isėkėbės šaknėmis i kronta, palinkės tēp, kad ont anuo atsėsiedės kuojuoms galiejē vondėni pasėiktė, miedis staigē šuovė i vėršo, tėisos er aukšts. Kėik kartu ana če siediejė, laukdama Anoprė, bet nikumet naožsėgalvuojė, diel kuo beržos tēp ožaugės. Tėisiuojė kamiena dalės bova stuora, baltmargēs marškėnēs apvėlkta. Aukštā ėškelta vėršūnė mėrgoliava, švėtiejė šviežēs lapelēs, skleisdama vuos juntama kvapa. Ruoduos, viejė nabova, bet ežers nešė ėr nešė i kronta smolkės vėlnelės. Atsėmušosės i pakrontės žvīra, anuos verties atgal, tīkē šnariedamas. Senē Gedvė če babova atejosi. Žėima tik ėš tuola lioub paveiziētė i ton vėita. Ligo ėr nuoriejė eitė, bet narīžuos – bėjuojė šėrdi sosėgėldītė. Vo šin vakara ēdama mėslėjė: „Lai būn, kap bus: je nuoriesio riektė – nieks nagėrdies, je ramē pabūtė – nieks natrokdīs…“ Ėlgā siediejė ont berža, klausīdamuos ežera šnekuos, veiziedama i kėta, vuos ožmatuoma kronta, i rauduona saulielīdė jousta tuolėi ož krūmu. Pamiegina atsėmintė, kon jota pernā, vasaras vakarās laukdama Anoprė. Kad laukė – atsėmėnė, bet kāp laukė – ne. Pajostė ton laukėma nakontrībė, ton jaudoli nabipavīka– šėrdės bova pripėldīta tik švėisė liūdesė. Nabibova nikuokė matuoma piedsaka šiuo vėituo – vėskas lėks anoudoms paslaptės, anoudoms prisėmėnėma. Tik kažėn, ar Anopriou ta vasara ismėga i šėrdi tēp, kap anā? Tėkriausē, anam lėngviau bova vėskon ožmėrštė ėr nasoktė sau galvuos diel praejosiu rēkalū. Anā tēp pat reikietom ožmėrštė, tik kažėn kumet tas pavīks – dar ėlgā gels šėrdės diel praradėmu. Bet ėr so tuokė šėrdė rēks šiou žemė vākščiuotė, būtė, dėrbtė. Kap ė tam kumpam beržou, rēks ėštvertė ėr ėšsėtėistė… Gedvė nuvarė šalėn graudoli diel sava dabartėnė gīvenėma. Pati nosėstebiejė, ka tas nasunkē pavīka. Grīždama atgal, vės grēžiuojies atgal; ba gala jau gražos šindėin bova tas ežers...
***
Nu Laužātiu Ožpelkiu suoda pasėruodė besonti tuoluokā. Atvežts i Drungėla nomus, Anopris pamatė, ka tas gīvenėms geruokā dėdiesnis, nego Daugielas. Ėr žmuoniūm svetėmūm če bova daugiau. Rada tėn pagīvenosi virėška Aduoma, so katrou reikiejė dalintėis vėino kamaro. Kėtamė svėrna gale bova mergūm kamara, kor mėiguojė dvė somdėnės – Jostė ėr Kastė. Gaspadėnė, maža apvali muotrėškelė, linksmuoms akėmis ėr skardio balso, topėniejė kap pīlēlė, ėiškuodama anam darbėniu drabužiu ėr apava. Bova matītė, ka pavasari gondros atneš pėnkta Drungėlūti. Gaspaduorius Anopri apvediuojė puo vėsa ūki.
– Kon rēks dėrbtė, Aduoms pasakīs. Ons senē če īr ėr vėskon žėna, – paaiškėna Drungėls.
Aduoms – rimts, tīkos žmuogos. Ons bova Drungėlienės gėmėnaitis ėr gīvena tūsė nomūsė jau šeštus metus. Sakies esous nažanuots, sava nomūm natoris. Ūki tievs palėkės anuo bruoliou, bet anam ėr če gerā esou.
Ožpelkiu suoduo nikuokiūm pelkiu nabova. Tik pakraštie liūliava tīralis, katramė pradė gava Laužopis, tas pats, kor par Laužātius tekiejė. Ons biega pro pat Drungėla truobas, diel tuo gerā bova gīvuolius gėrdītė, daržus laistītė ėr skalbtėis. Drungėls toriejė do valako žemės ėr medės kertė. Tėi valakā sėikė pati suoduos pakrašti atuokē nu senūju Ožpelkiu, kor žmuonis tabgīvena ūlīčiuos, vo žemė tabdėrba riežiūs.
Naujuo vėituo Anopris apsėprata grētā. Darba ons nabėjuojė, i kėtūm rēkalus nalinda; i truoba ējė tik pavalgītė. Žėima praslinka badėrbont medie. Abodo so gaspaduorio vertė eglės ėr pošis, geniejė šakas, pjaustė roustus er vežė pri nomūm. Matā, Drungėls taisies vasarā naujus tvartus statītė – senūsiūs gīvuolē sunkē bētėlpa. Tad pakuol snėigs nanutėrpa, Anopris ėš gaspaduoriaus nomūm ni kuojės nabova ėškielės. Tik pavasari, prasėdiejos laukumdarbams, pamatė senoujė Ožpelkiu suoda. Par miešlavežė talka sosėpažėna so vėino kėto tuos suoduos gīventuojo. Ons ėlgiejuos tievėškės ėr Paežeriūm, kor vėsus pažėnuoje, so vėsās galiejė sosėtėktė ėr pasėrokoutė. Mėslėjė, ka vasara kāp nuors tėn nusėgaus, aplonkīs Daugielas nomus, rasiet sosėtėks Ruozalėjė… Ločinskē anuo nabėiškuojė, matīt, nabibova rēkalings. Kuo gera, aple ton vākā malava. Vo je ėr nē, bus suoduo bastroks – ar mažā tuokiūm ont svieta aug? Vėinuok tas mintis gėnė šalėn, itėkėniedams savi, kad če anuo kalties nier. Bet sosėtėktė so Gedvė bėjuojė.
Par Velīkas gaspaduorios atlēda anon nu darbūm, ėr Anopris ėškeliava i Laužātius, tėkiedamuos tėn sosėtėktė kon nuors ėš pažīstamu ar gėmėniūm. Ėš tėkrūju, rada mamālė ėr bruolė šeimīna ont Prikielėma atvažiavosius. Brauklienė dėdlē apsėdžiaugė, ka sūnos i bažnīnčė atejė. Bet Anopriou ožvės linksmiau bova sosėtėktė Steigvėla Jorgi ėr kėtus jaunus vaikius: pasėrokava, pajoukava, kuožnos aple savi papasakuojė. Puo vėsam, sosėspėitėn pri švėntuoriaus, stebiejė mergas ėr muotrėškas, ėš bažnīnčės pasėpīlosės. Anopris pamatė Petruonė, muotina ož paronkės bavedontė.
– Rasiet žėnā, kor Rodelienės Petruonė šēs metās pristuojė? – pasėterāva Jorgė.
– Ruoduos, Laužātiūs, pas kažkuoki našli so mažās vākās. Vo diel kuo klausi? Rasiet pažīsti?
– Esav abodo Paežeriūsė vėinamė ūkie dėrbosio.
– Je nuori pasėšnekietė, pavadinsio.
– Ne, kon tėn līsio i akis tuokio laiko. Anā so muotino rēk pabūtė, – atsėkrātė Anopris, džiaugdamuos, ka Petruonė nažvalgies ėr anuo napamatė.
Jorgis tās metās tarnava Gaudotiu suoduo, katra bova šalėp Ožpelkiu.
– Atēk kuoki nedieldėini i pasėšuokėma. Gaudotiūsė īr daug jaunūm žmuoniūm ėr mergūm, linksmūm, balsingu. Kad ožtrauk par šėnpjūtė ar gegožėnė, vėsė laukā skomb. Tėisa, napaklausiau, ar gaspaduo muotrėšku īr?
– Īr dvė mergas – Jostė ėr Kastė. Vėina jouda, kėta rauduona. Žėnuomās, īr ėr gaspadėnė, vākās apsėkruovosi.
– Je prisėtaisīsi ateitė, atsėvesk ėr mergātės. Mon ruoduos, ka tamstas tėn nalinksmā tagivēnat, po tas pelkės braidīdamė.
No, matīsem, – naaiškē prižadiejė Anopris, so vėsās traukdams ont alaus.
***
Sava būsėmoujė Vacluovs atrada Gaudotiu suoduo. Vėzbara Barbuora bova aukšta, stombi, balsinga merga, platēs ontakēs ėr dėduoko nuosė. Gedvė anon matė pernā rodėni poseserės veselie. Vėzbars toriejė gera šmuota žemės ėr tvarkinga ūki. Basiunė bova vėinintelė anuo doktie, tad dali galiejė skėrtė namėnka, kas Ločinskēms dėdėlē patėka. Basiunē Vacluovs patėka: vīrs aukšts, dailē nuaugės, atruodė rimts, sava vertė ėšmanous, bet ni kėik napasėpūtės, kuo ana bova prisėklausiosi aple senouji Ločinski. Vo Vėzbarienė ožvės daugiau džiaugies, ka ženta muotinas nabier gīvuos; somtē ėr vėsa nomūm tvarka bus Basiunelės ronkuos – nieks anuos žingsniu nasekiuos ėr darbūm napeiks.
Tad par Švėnta Juona Vėzbara nomūsė ūžė veselė. Basiunė, apsėtaisiosi balto sėlkėnė šlebė ėr ėlgo veliūmo, siediejė ožstalie, prisėspaudosi pri Vacluova petėis. Gedvė, veiziedama i anoudo, nuoriejė tā jouktėis, tā liūdiētė. Šėrdės skaudiejė, pamėslėjos, kad ėr ana galiejė tēp siediētė. Vo diel kuo jouks jiemė, ni pati nasoprata. Rasiet diel tuo, ka Basiunė, tēp prašmatnē pasėšvėitosi, vės tėik nabova graži. Gedvė baisē nanuoriejė i ton veselė važioutė, sakīdama, ka mamunēlė dar nesenē palaiduota. Bet tievs so bruolio pradiejė pīktė. Kāp če dabar – jug ana vėina nomūsė īr lėkusi ėš artėmūju, ėr kon pasakīs jaunuosės gėmėnie, je Gedvės veselie nabus. Prižadiejė i parietka eitė. Gedvė nuors tėik džiaugies, ka vedlīs pasėtaikė našnekos – siediejė šalėp, karts nu karta pasėveiziedams i anon linksmuoms akėmis. Užgrajėjos mozėkontams, tėmpė Gedvė šuoktė, bet ta atsėsakė, aiškindama, ka dar muotinas žielavuo, ėr davė vaikiou valė kėtas mergelės šonkintė. Ruoduos, kad tas anam patėka.
Ontra veselės dėina puo pėitu jaunėjē ėšvažiava i Ločinskiu nomus. Nikuokiūm linksmībiu Paežeriūsė Ločinskis nataisė, paaiškindams tou, kad patė nasenē palaiduojė. Kelės padvadas jau priš nedielė bova pardongėnė: skrīnės, rišelius, maišelius, baldus ėr pasuogėnius gīvuolius. Parvažiavosi i virā nomus, katrūsė dabar tories gīventė, jaunuojė Ločinskienė žvalgies puo kertės. Apejosi vėsas truobas, sostuojė alkieriou.
– Če dabar vedo mėiguosva, – pasakė Vacluovou. – Kėinuo ta luova?
– Gedvės. Bet je to nuori, pasakīsio, ka sava patėlus i geroujė truoba ėšsėneštom.
Basiunė sosėraukė:
– Geruojė truoba tam ėr īr geruojė, ka būtom vėita svetiou prijimtė ar pagoldītė. Ar tamstu gīvenėmė svėrna nier? Vasaras laikė pats gerāsis mėiguojėms īr kamaruo.
Vacluovs pastatė akis i jauna sava patė, pasėkasė pakauši ėr tik numīkė, nasomuodams, kon atsakītė tuokē narsē muotrėškā Pamėslėjė, ka rēks so tievo pasėrokoutė.
– Kėinuo ta skrīnie? Aš savoujė nuoriesio če pasėstatītė, – tuoliau bierė Basiunė, miegindama pakeltė skrīnės dongti, bet ana bova ožrakinta.
– Skrīnie mamunės. Dabar Gedvē priklausa. Bet vėitas īr daug, patėlps ėr tavuoji skrīnie.
– Ne, ton rēks ėšneštė, – atkėrta jaunuojė gaspadėnė.
– Pasakīsio tievou, sotarsma, kor anon dietė.
Gedvės tamė pasėtarėmė nabova. Vakarė parejosi ėš lauka, rada mamunēlės skrīnė geruojie truobuo. Ant skrīnės bova sokrautė anuos patėlā. Gedvē ožvėrė šėrdės. „Če bėnt marti! Dar kuoju naapšėlosi, niekam žuodė napasakiosi, svetėmūsė nomūsė sava tvarka nuor ivestė“, – pamėslėjė aple bruolienė. Sosėėiškuojosi tieva, paklausė so pėktomo:
– Kamė mon dabar reikies golietė?
– Napīk, Gedvelė, kad tavi ėš alkieriaus ėškraustė. Jaunėisėms rēk atskėra kampa toriētė. Rasiet vasara naprastā būtom ėr kamaruo nakvuotė? Tava kamarelė tošti stuov.
– Galiejė nuors pasakītė! – pėktėnuos Gedvė. – Ligo aš pati sava patėlu namuokietiuo ėš luovas pasėjimtė? Gerā, esio i kamara. Bet ėr mamunēlės skrīnė toriesėt tėn atneštė.
Atgolosi Gedvė ėlgā nagaliejė ožmėgtė. Nabibus ana tūsė nomūsė guoduojema doktie vėintortė, bus bruolienės pastumdielė, rasiet, daugiau ož merga varėniejema. „No jau ne!“– nusprėndė pati sau ėr pu tuo dar ėlgā mėslėjė, kāp elgsis, ka napasėdoutom.
Rītmetie atsėboda nu Kaziūnės šnariejėma ož sėinas. Pėrmāsis dėinuos darbs, žėnuomās, bova karviu mėlžėms. Gedvė šuoka ėš luovas.
– Kaziūnė, palauk! Ėr aš so tavėm esio pri karviu.
Merga nusėdīvėjė, bet nieka nasakė, tik pamėslėjė, ka gaspaduoriaus doktie tuo darba namuok.
Rītmetie karvės lioub ėšgintė i paežerė pėivas, katruos priklausė vėsėms suoduos kėimams. Pėimėni somdė sosėdiejėn, vo pėimėnātē bova patiūm ūkėninku ar truobelninku vākā. Ločinskis mažūm natoriejė, tad lioub primestė robli kėta sosiedu vaikiokams ož ganīma.
Vo par nakti tris melžamas karvės ėr veršē stuoviejė oždarītė aptvarė pri tvarta. Pri tvuoruos bova prirėšta ėr pasuogėnė Barbuoras karvė. Gedvė pasėjiemė viedra ėr atsėtūpė pri Joudmargės, katron bova mėlžosi dar mamalē gīvā esont. Matā, grīžos ėš apsėlonkīma Laužātiūs, muotinēlė pradiejė lėnktė doktėri pri ūkė darbūm. Ėš palėngva, ba pėktoma, vės pasėguosdama, ka mergā ėšejos, anā vėinā sunkē bus vėsor apspietė. Gedvē tas nedėdėlē tepatėka, bet ėšsėsokėnietė nadrīsa. Dabar, topiedama pri karvės, šėrdie padiekavuojė mamunelē, ka nuors tėik anon ėšmuokė. Jau bova nutarosi vākštiuotė pri darba so Kaziunė, pakuol ėšvažious pas kūmā. Truobuo pamiegins kou mažiau maišītėis. Natrokins bruolienē sava tvarka darītė. Sokuošosi pėina, prisėpīlė poudieli, atsėrėikė dounas ėr valgė, mėslīdama: „Če bus mona posrītė“. Paskiau sosėėiškuoje aplink jaujė vākščiuojėnti tieva.
– A šėndėina dėrbsma kon nuors laukūsė?
– Ka rasa nukrės, esma pri šėina.
– Ėr moni toukart pašaukėt. Aš būsio kamaruo.
Atėdariosi i lauka kamaras doris, atsėsieda ont soulalė, atsėriemė petēs i mamunēlės skrīnė ėr prisėtraukė kalvarata.
Atsėkielėn jaunėjē nomus rada toštius. Ont stala stuoviejė ozbuons so dar šėlto pėino, goliejė poskepālis dounas ėr peilis, šalėp padiets. Tievs ėr mergas jau bova ėšejėn pri šėina. Pamatiosi, kad somtiu nieks ni namiegėna jodintė, Barbuora apsėniaukė. Trīnėmuos aplink koknė ana nakėntė. Kor kas geriau bova laukūsė darboutėis: griebtė šėina, krautė vežėmus, rėštė rogius. Dėkta ėš prigėmėma, ana galiejė verstė šėina plakus, kėlnuotė maišus naprastiau kap vīrā. Prisiejė anā mintė lėnus, rėštė piedus naatkelamus ėr parvežos i jaujė krautė anus ont gala. Tik raviejėma nakėntė, bet nomūsė anuos pri tuokiūm darbūm nieks ėr nevarė. Atsėkielosi vėsumet lioub rastė ėšverta posrītė, apeitus gīvuolius, palesintus paukštius. Laukūsė ana kamandavuojė bruolius ėr so mamalė kartās lioub apsėbartė, ožvės žeima, ka reikiejė siūtė, nertė, verptė. Lioub būtė patėnkinta tik i staklės atsėsiedosi, tronkīdama skėita tēp, ka longā bėrbė, nuors audėma ožtaisītė dar ė nabova ėšmuokosi. Tad šin rīta kažkāp nasosėgaudė, kāp torietom elgtėis: „A mergas nagaliejė posrītės ėšvėrtė? Jug ana tūsė nomūsė dar vėišnie tabier“.
– Kāp če dabar īr? Mėslėjau, ka dvė nomėi esontės muotrėškas bus kon nuors ėšvėrosės, – pasėgoudė vīrou.
– Matīt, vakar nalėipē, – atsakė Vaslis, valgīdams douna so pėino. – Dabar to šiūsė nomūsė gaspadėnė, tad ėr rūpinkis vėskou.
– Vo tava sesou ar nagaliejė pasėrūpintė?
Vacluovs pasėkasė pakauši.
– Mona sesou sava vėita žėna. Ana so tavėm diel somtiu nakariaus. Pati so anou tori diel darbūm sosėtartė.
Vīrou ėšėjos i laukus, Baruora soskata pėitus kaistė.
Basėdarboudama pri šėina ėštėsa dėina, Gedvė vakarė jauties dėdlē pavargosi. Atgolosi ožmėga beregint. Kėta rīta kielies kap solaužīta: kuojės skaudiejė par vėsa ėlgoma, ronkas gielė ėš patiūm. Ont delnūm pūpsuojė pūslės. Gedvė pasėgoudė Kaziunē.
– Priprasi. Je šėndėin laukūsė ėškentiesi, rītuo bus lėngviau. So pūsliems dėdesnė bieda, tėkriausē sotrūkinies. Apsėviniuok delnus lėnėnio skorlelio, vo vakarė priš goldama patepk so smetuono, skūra sominkšties, pūslės grētiau ožgis. Ontra vertos, jug gaspaduoriaus doktėrėi valė īr dėrbtė, valė nadėrbtė.
– Geriau pakėntiesio pri lauka darbūm, bet pri koknės nēsio. Lai jaunuojė gaspadėnė vertas, kap ėšmanīdama.
Tēp praėjė puora dėinūm. Atejosi so vėsās valgītė, Gedvė tīliejė, kap vondėns i borna prisėsiemosi. Je bruolienė šnekėna, atsakėniejė trūmpā drūktā. Pėktoma ana naruodė, bet ėr prilonkoma naėšreiškė. Tuoks anuos morksuojėms pri stala ėr kėtus tėldė. Je kas ėr miegėna kalba ožvestė, Gedvė siediejė ligo nagėrdiedama. Tas Barbuora varė i pasiotėma. Ana tēp pat nuoriejė pri šėina pasėsokėnietė, šalėp Vacluova pabūtė, paruodītė virou ėr oušviou, kuoki sparti darbėninkė esonti. Kažkorin rītmeti nabėškėntė:
– Rasiet pėitus ėšvėrtė ėr dėinuos žīgius apētė šėndėin Gedvė galietom? Matau, ka ronkas nu grieblė pritrintas.
Gedvė pakielė galva, pasėsoka i bruolienė, nosėjoukė tėisē i akis ėr, padiejosi šaukšta, ėšejė ėš truobuos. Tievs so sūno sosėžvalgė. Kaziūnė, nulēdosi nuosi i bliūdāli, prunkšteliejė.
Basiunė pratrūka:
– No kon to pasakīsi, Vacluovā? A tēp ėr lēsi, ka tava patiuos žuodis šiūsė nomūsė būtom ož nieka laikuoms? Ar tam atsėvedē i tus aptrūniejusius paluocius, ka būtiuo prirėšta pri paišėnūm trėkuoju ėr kiaulėniu viedru? Ne, tēp nabūs!
Vacluovs spuoksuojė i pasiotosė sava pati ėr, kap vėsumet sunkiuo valonduo, krapštė pakauši. Bet isėkėša tievs:
– Ožteks, martelė, šauktė. Ėr kuoki vapsa tavi ikonda? Je kas natink, gali ba zlastės pasakītė. Mūsa nomūsė tuokiūm gvaltu lig šiuol nabova.
Barbuora ožsėčiaupė ėr pastūmė nu savės torielka. Posrītė bova sogadinta.
– Kap dabar bus, tievā? – pasėsoka i senouji Vacluovs.
– Kāp nuors bus! – atvertė tievs
– Pašnekietomi to so Gedvė…
Tievs tik akėmis žībteliejė.
Kėta dėina puo posrītės i pėivas ėšejė vėsas tris. Sotarė, ka pėitu vėrtė palēs Kaziūnė. Gedvė griebė dontis sokondosi, stebiedama bruolienė. Ta, ėšsėrinkusi griebli ėlgiausio kuoto, varė platius brūkius, versdama šėina i pakūgės kap plunksnu krūvas. Šėrdėis gėlomuo Gedvė toriejė pripažintė, kad ėš Barbuoras laukūsė daug daugiau nauduos nego ėš anuos patiuos. Ėr ėš Kaziūnės tēp pat. Bet ožsėspīrėms bova bagalėnis: „Pasakiau, ka nabūsio pastumdielė, ėr nabūsio!“
Dėina puo dėinuos Gedvė so Barbuoro vākštiuojė pasėpūtosės, ligo namatīdamas vėina kėtuos. Tievs tiliejė, Vacluovs dūsava, Kaziūnė kvaknuojė i saujė. Ka vėsos šėns bova sokrauts daržėnie, Gedvė paprašė tieva, kad anon nuvežtom i Laužātius.
***
Puo dėdliūju pavasarė darbūm vėsė Varkalė nomūm gīventuojē lengviau atsėkviepė. Petruonė ožsėjiemė kėima tvarkīmo. Pasėtelkosi Vuonelė, nugriebstė žardėina, ėštompė ėš patvuoriūm senus rakandus ėr kėtus pašalēs ėštronkītus dāktus, nūšlavė kėima, apraviejė ėr ėšporena daržieli puo truobuos longās. Parsėnešosi ėš mamalės daigūm ėr sieklu, ožsvadėna, ožsiejė toštės eželės. Vėina dėina, pėitus bavalgont, Petruonė paprašė:
– Gaspaduoriau, būk gers, sotaisīk tvuoras. Vėštas londiuo i darža ėr kėima, naspiejem gainiuotė. Vėsos vedvėms so Vuonelė darbs ēn ont nieka.
Juons pakielė galva nu valgė. Petruonė vėiziejė i anon, laukdama, kon pasakīs. Tas tēp pat spuoksuojė i merga basėjoukontiuoms pėlkuoms akėmis, ėr Petruonē pasėruodė, kad anuos prašīms gaspaduoriou patėka.
Reikietom, reikietom. Senėjē žiuogrē aplūžėniejėn, ėšpovėn. No, je rītuo nalīs, nuvažiousio i medė, parsėvešio eglėšakiu ėr mieginsio sotaisītė.
Bėnt kelis posdėinius Juons darbavuos pri tūm žiuogriu, vės pasėšaukdams praēnontė Petruonė:
– Atēk, Petrelė, paveiziek, a bus gerā?
 Petruonē, žėnuomās, vėskas ruodies gerā, bet ožvės geriau bova tas, ka gaspaduorios ėšpėldė anuos prašīma. Diel tuo švīpsuojė, ruodīdama baltus dontis, nu katrūm Juons akiūm atėtrauktė nagaliejė…
Stuojos šėnapjūtē, baveik ėštėsas dėinas vėsė, kas gīvs, leida laukūsė. Tonkē par pėitus apsėējė ba vėrala, nusėnėšdamė i pėivas dounēlės so sūditās lašėnēs ėr rūgšta pėina ontsėsriebtė. Vākus tēp pat vedies so savėm. Pėitu laikė sokrėtėn pakrūmalie valgė kon atsėnešėn, atsėgerdamė vondėns ėš šaltėnēlė, ėr vėskas ruodies dėdlē skanē ėr gerā. Juons napaliuovė stebietėis Petruonės mitromo, spartomo ėr ėštvermė. Dėrba ana greitā, nastuovėnioudama, nasėėlsiedama. Tėn, kor praējė anuos grieblīs, nabova matītė ni šapēlė, ni lapēlė. Vakarās, puo ėlguos darba dėinuos, pri koknės pastatiosi Vuonelė, ana dar lioub biegtė karviu mėlžtė, kiauliu šertė. Ka vėsė lioub sogoltė, kartās dar kėldė sūri ar soka svėista. Rītmetēs kielies nasėskūsdama, ligo ėšmaudīta, ėr viel sokuos par dėina. Juons vakarās pats ejė i šaltėni vondėns parneštė, baimindamuos, ka tēp basėplakdama Petruonė gal sosėrgtė, kuo ons dėdlē nanuoriejė. Na tik diel tuo, ka vasara lėktom ba darbininkės, na tik diel tuo, kad atsėmėnė nabaštėkės Elėnas lėga, bet ėr dar diel kažkuo, kuo ėr pats nasogebiejė dar sau paaiškintė.
Vėsa nedielė stuoviejė pagada, ėr Varkalė šėinielis buva ėšdžiūvės tėik, ka galiejė anon vežtė. Ožtaisės ėlguosės gardės i puorėnius ratus, Juons so vėso šeimīno ėšdardiejė i pėivas. Petruonė kruovė vežėma, Vuonelė griebstė puo vežėmo, vākā, pavarītė tuoliau nu dėrbontiūju, lakstė pėivuo, gaudīdamė žiuogus ar gainiuodamė plaštėkės.
Vežėma Petruonė sokruovė aukšta ėr plati. Juons baimėnuos, ar arklē bapatrauks – matā, kelālis i kalna bova doubiets. Priveržos šėina so kartė, apgraibstios šuonus, Juons, atvarslus sosėgraibės, ožsėkuorė ont vežėma, ėr atsėsieda anuo pėrmgalie. Petruonė isėtaisė vėdorie, šakės ronkuoms prispaudosi. Vuonelė so vākās lėka pėivuo – pėrmouji vežėma ėšverstė bova nasunkē, nareikiejė ni aukštā keltė, ni dėdlē mintė. Juons, pro arkliūm oudėgas nušuokės ont žemės, pašaukė merga:
– Slink, Petrēlė, žemīn par vežėma šuona, aš tavi prilaikīsio.
Petruonė nuslīda šėino tėisē gaspaduoriou i kliebi. Tas apkabėna ronkuoms anuos lėimėni, ligo naketindams palēstė, glausdams galva pri anuos petėis. Petruonė soglomusi korin laika pastuoviejė, pasėjotusi nē šēp, nē tēp, paskiau staigē ėšsprūda ėš tuo kliebė. Ėškraudamė šėina, abodo tīliejė.
Ėr i pėiva važiava tīliedamė. Siediedama ont gardės, Petruonė mėslėjė, kad anā tēp jau īr bovėn Daugielas pelodie so Anoprio. Nē, tėn bova kėtēp – tėkriausē, tēp daugiau nikumet nabibūs. Paskiau ana brongē muokiejė ož ton vėina laimės mėnota. Ar laimės? Torbūt, tuos patious. Petruonė narada kėta žuodė tam jausmou pavadintė. Bet Anopris, matīt, tik pasėjouktė ėš anuos nuoriejė. Kėik ana paskiau krimtuos diel sava dornoma, kam ejė i ton pelodė ėr kam namuokiejė tuo ejėma ožmėrštė, ėr kam ganė vaiki akimis, bėjuodama, ka tuo nieks napastebietom, ėr kam mėslėjė aple anon dėina nakti, nikāp nagaliedama ėš tūm mėsliū ėšsėvaduotė, ėr kam gailiejuos anuo ton rīta, ka parējė nu Ločinskiu, ligo žemės pardavės…
Petruonė niekam naprasėtarė, diel kuo Anopris anā goudies pri klietės. Ėšvažiava ons i tievėškė so nolūžosė kuojė, ėr nieka nabibova gėrdietė Paežeriusė ni aple veselė, ni aple Gedvės vāka. Rasiet anuo ni nabova – Ločinskē Anopriou primalava. Vo aple anon pati tēp pat nieka nabgėrdiejė… Ton vėskon prisėmindama, šėrdie apsėdžiaugė, ka dabar gal mėslītė aple Anopri ba griaudolė. Dabar vėsuokės abejuonės linda diel gaspaduoriaus. Dar metā napraejė, kāp pati puo žemė atgolė, vo jau svetėmas praded glaustītė. Teisībė sakė muotinēlė – vėsė virā tik ėr taikuos, kāp mergātės apmuonītė. Alė kuoki če ana mergātė? Jau merga, dvėdešimt tretius iposiejosi. Rasi diel tuo anā tink ėr gaspaduoriaus žuodē, ėr darbā. Kon če sau primalousi – jug ėr tas pabovėms Juona kliebie anā patėka…
– Ak, Viešpatie, naleisk pruota pamestė, – dūsava Petruonė pati sau, kraudama šėina plakus ont vežėma.
Vakarė lėka truobuo vėino do: Juons puo večerės siediejė ožstalie, Petruonė sokėniejuos aplink koknė.
– Petrelė, ar to nasopīka ont monės šėndėin? – tīkē paklausė Juons.
Petruonė petēs atsėriemė i pečio, nieka naatsakīdama. Pu kėik laika pratarė:
– Ar nasopīkau? Nažėnau… Bet jau senē nuoriejau tamstā pasakītė, ka moni somdont tēp nabova derieta. Je dar atsėkartuos tas pats, aš ėš tūm nomūm ėšēsio.
Juons nuleida galva.
– Neatsėkartuos, – pasakė puo koriuo laika kėitā. Atsėstuojės nusėtraukė gūnė nu luovas ėr ėšejė goltė ont šėina.
Nedielie priš Žuoliūm švėntė soējė metā nu Varkalienės Elėnas laiduotoviu, ėr Juons sogalvuojė, ka rēktom tas mētėnės pamėnavuotė: kapa aptvarkītė, ožpėrktė Mėšės ož dūšė, vo puo vėskam so gėmėniems ėr sosiedās nomūsė Kalnus atgėiduotė. I kapus ėšvažiava so Vuonelė; Petruonės napavadėna. Anā reikiejė sotaisītė svetems ėr gėismėninkams vaišės: keptė pīrāga, lėitė sūrius, soktė svėista. Pasėvadėna muotinēlė, ka padietom dounėni alo padarītė ėr mēsas patėiktė; gaspaduorios tam rēkalou paskerdė posparši. Juons apvažiava artėmiausius gėmėnės Ožpelkiūs, pavadėna savėškius ėš Laužātiu. Gėiduotė ožprašė Svėrpli Pėlīpa so patė – par kelės suodas aplinkou žėnuomus pravadninkus.
Pakuol gėiduorē ėr gėmėnės geruojuo truobuo meldies, Petruonė so muotinelė plošiejė pri koknės ėr kamaruo, šotindamas, pjaustīdamas, pėlstīdamas vaišės ėr tou patio klausīdamuos gėiduojėma. Maldūm pravadninka balsos bova skardos, vėrpous, prasėmušous pro vėsus ontšaukontius.
– Na ba rēkala svėrplė varda nešiuo, – joukies pati sau Petruonė.
Anuo muotrėška žemo, platio balso traukė naprastiau ož virā. Tad nu gėiduojėma galībės skombiejė vėsė nomā. Abėdvė gaspadėnės, vėskon sotaisiosės, laukė „Aniuola Dieva“– paskotėnės malduos Kalnūsė. Bet puo anuos Svėrplīs ėštarė:
– Dabar sogėiduosem tris Sveikamarėjės ož žielavas nojiemėma.
– Kuokėi če dīvā? – atsėsoka Petruonė i muotina. – Nikumet neso par Kalnus tuokiuos intėncėjės gėrdiejosi.
– Bova seniau papruotīs našliūm nomūsė puo Kalnū tēp pasėmelstė, – aiškėna muotinēlė, – bet dabar jau baveik ėšnīnkės. Sverplīs īr sens gėiduorios, dar vėsūm papruotiūm laikuos. Tatā ligo kuoks pavelėjėms našliou ar našlē žanintėis ėš naujė.
Svetēms ėšsėskėrstios, Petruonė ėšleida mamātė, nukraustė stalus, somazguojė stuotkus, apējė vakara žīgius. Jau bova pritemėn, ka ėštėisė luovuo pavargosės kuojės. „No ėr nusėlakstiau, mėiguosio kap ožmušta“, – pamėslėjė. Bet mėigs nejiemė. I galva linda vėsuokės mintis. Puo šėnpjūtės gaspaduorios tėkrā sorimtiejė. Šnekiejė kap ėr vėsumet, naatruodė ni sopīkės, ni pasėpūtės. Bet kažkuoks kėtuoks bova – ligo liūdnos, ligo nalaimings. Petruonė lioub pagautė savi bamėslėjint, ka lig tuo anū pašnekesė ligo bova ė geriau. Kartās anā ruodies, ligo būtom kalta. Pasėdžiaugė, ka priš Velīkas duovėnuotas koskelės dar ni vėina karta naapsėrėša. Rasiet geriau anon Vuonelē atėduotė? Reikietom mamātės pasėklaustė. „Rītuo šventa, eiso i bažnīnčė, grīždama pas anon ožsoksio“.
Puo vėsūm pamaldūm ožejosi pas muotinēlė, sostuojė tarpdorie stebiedamuos. Mamātė siediejė truobuo so Varkalio Juono. Ont stala stuoviejė ozbuons, šalėp dvė skleinīnčės. Abodo bova linksmė.
– No akšėn pri stala, kuo stuovi kap ikasta? – pavadėna muotina. – Juons atnešė nu vakarīkštē lėkosė alaus. Ėšgerk ėr to.
Petruonė isėpīlė alaus i mamātės skleinīnčė. Apšėlos nu ejėma karšta dėina, gierėms dėdlē prītėka. Pasėdžiaugė pati sau, ka pavīka skani padarītė.
– Rasiet kas nuors nomėi atsėtėka, ka gaspaduorios če atejė?
– Ne, Petrelė, neatsėtėka. Dar neatsėtėka. Bet rasiet atsėtėks, – linksmā pasakė Juons.
Petruonė pastatė akis i muotina.
– No, no, – nusėjoukė ta, – nabėjuok. Juons atējė kap rimts žmuogos so rimto rēkalo. Alė tegol pats šnek.
Juons patīliejės pradiejė kalba:
– Matā, Petrelė, pamėnavuojuom metus nu nabaštėkės Elėnas pasėrinkėma. Tad atejau pas tava muotinēlė prašitė, ka leistom tavi mon ož patė. Mamātė sopront, kad mona metu virėškou sunkē īr viėnam. Rek vākāms muotinas, nomams – gaspadėnės, vo mon patem – žmuogaus, i katron galietiuo sava gīvenėme atsėrėmtė. Vėinam sunkē īr. Muotinēlė napriešėnas. Vo kon to pasakītomi? – ožbėngė, pakeldams akis i Petruonė.
Ta jota, ka kaist na tik žondā, bet ėr ausis, ėr kaklos, ėr pėrštā. Žvalgies tā i muotina, tā i Juona, ligo žada natēkosi
– Pasakīk, Petrelė, ka sotinki. Matā, baveik metus abodom vėinuo truobuo pasėsokėniejos, aš dabar nabžėnau, kuoki kėta muotrėška galietom tuo vėituo būtė. Tinki mon vėskou – ėr darbo, ėr apsėejėmo, ėr tou, ka vākūm šėrdelės i savi palėnkē. Tinki ėr dar daug kou, bet aple ton tau vėinā papasakuosio, je prižadiesi ož monės eitė…
Petruonē ruodies, kad anā tėrpst ėš vėdaus, ka daruos tuoki lėngva, jug galietom pakėltė ėr noliektė. „Matīt, alos galva apsoka“, – pamėslėjė. Ėr bėjuojė apsėpėltė ašaruoms, vo kuo – pati nasoprata.
– Palėk to, Juonā, anon pas moni. Parnakvuos, pasėšnekiesev, vo rītuo tau pasakīs, – matīdama doktėrėis somėšėma nosprėndė muotina.
– Narēk, – pakielė i abodo laimingas akis Petruonė. – Aš dabar pasakīsio. Esio ož tamstas… Bet mon tuoki žėnė bova pardaug staigi ėr natėkieta. Diel tuo tēp ėr ėštėžau, – šnekiejė, tīkē joukdamuos.
Muotina, pajiemosi nu stala ozbuona ėr skleinīnčės, ėšējė i kamara. Tumet Juons atsėstuojė nu soula, ož ronku pakielė merga nu kriesla ėr, apkabėnės par lėimėni, prisėtraukė pri savės.
– Ar to namatā, Petrelė, kad aš senē akis ont tavės eso padiejės? – sošnėbždiejė i ausi.
Petruonė nieka nasakė, tik veiziejuos i anon. Juonou ruodies, kad anuos mielėnūm akiūm gelmie īr naėšsemama ėr omžėna…
***
I kūmas nomus Gedvė so tievo ėšvažiava prasta, līnontė dėina, kumet laukūsė kažkuokium darbūm nanovėiksi. Gedvė siediejė vežėmė, siaustīdamuos nu lītaus stuoro kosko. Ratu galė riuogsuojė kelė rišelē so verpalās ėr drabužēs – anuos patiuos ėr mamunēlės, katrus ėšsėtraukė ėš skrīnės. Nuoriejė ėr ton vežtėis, bet tievs partarė:
– Kūma mėslīs, kad aš tavi nuorio sovėsam ėš nomūm ėšdongintė. Jug, pabovosi korin laika, grīši.
Tad mergātė pasėjiemė tik kelis daiktelius ėr maldaknīngė, vo skrīnė ožrakėna, rakta atėdoudama sauguotė tievou. Ton torta sosėkruovė i mamūnės bažnīnčėni krieži, katron dabar laikė ont kieliu, koskas kertė pridėngosi.
Solaukosi svetiūm tuokemė laikė, Zuzana ni nusėstebiejė, ni apsėdžiaugė. Pasvadėna ož stala, pavaišėna žuoliūm erbeto ėr douno so svėisto. Ločinskis, iveikdams sava unara, paprašė:
– Prijimk, Zozelė, mona doktėri ont nedielės, kėtuos. Veržas i tava nomus nanulaikuomā. Matīt, anā če geriau īr, nego pri tieva.
Zuzana švīpteliejė, galvo lingoudama:
– Kon padarīsi, Jūzopā. Dar sava mamunēlės ožmėrštė nagal. Je jau anon pri krėkšta nešiau, ta ėr muotina torio atstuotė. Lai pabūn, kad ėr lig rodėns.
Kūmas kamarelės sėinas bova nukabėnietas ramuniu, konvalėju, metīliu ėr kėtuokiūm žuoliūm rišelēs, ont palongiu džiūva vėsuokėi lapelē, nu kuo kamara kvepiejė ba gala maluonē. Pruo longieli ont grindūm krėta mienesė švėisa. Gedvė, ėšsėtėisosi luovuo šalėp sava geradarės, čiolbiejė naklausėniejema.
– Dėdžiausė naujīna īr ta, ka mūsa Vacluovs apsėžanėjė. Parsėvedė tuokė Vėzbaralė Barbuora ėš Gaudotiu. Par Šventa Juona Gaudotiūs veselė bova.
– Ėr kuo tēp skobiejė? Jug puo muotinas laiduotoviu dar tik posmetis tepraejė.
– Tievālis nūtarė, ka nomūsė gaspadėnės rēk.
– Vo to ar negaliejē gaspadėnė būtė?
Gedvė atsėdoksiejė:
– Prasta ėš monės gaspadėnė. Vėsuokium darbūm daugībė, vėskou rēk rūpintėis, vo aš mažā kon temuoko.
– Vo kāp ta tava bruolienė atruoda? Ar mėslėji, kad ana bus gera gaspadėnė?
– Ta jau būs! Patė pėrma dėina muni ėš alkieriaus ėškraustė. Ėr mamunēlės skrīnė ėšmetė.
– Vo to, žėnuomās, diel tuo sopīkā?
– Sopīkau. Pri koknės ni pėršta nakėšau. So Kaziunė karvės mėlžau, šėina griebiau ėr daržus raviejau. Barbuora siunt, kad aš dėrbo ton, kon nuorio, vo na ton, kon ana lėip.
– Ak, vākāli, a to mėslėji vėsa omžio pragīventė nadėrbdama tuo, kuo nanuori? Tēp nabūn. Vo tava bruoliou Barbuora tėkriausē tink?
– Mosiet tink. Īr dėdlie, dėkta, daugiau i virėška panaši. Ėr sīluos tor kap vīrs. Ka šėina vežiem, so šakė darbavos naprastiau ož Vasli. Bet mon ruoduos, kad anon puo pado laikīs. Nuors anam tēp ėr rēk – pats napastomams nieka nasėrīžt darītė.
– Matā, tava bruolis muokiejė patė ėšserinktė. Vo to diel tuo ėr ėš nomūm pabiega.
– Na vėn diel tuo. Tavės pasėlgau. – Gedvė priglaudė galva pri kūmas petėis. – Austė nuorietiuo. Par žėima siūlu prisėverpiau.
– Austė galiesi. Aš sava abrūsus puo dėinuos kėtuos pabėngsio. Jau žadiejau staklės ėš truobuos ėšmestė, bet dar palaikīsio. Paveiziesem rītuo, kon atsėvežē, nutarsėm, kas ėš tuo gal ėšētė. Vo tavi rēk dabar i žmuonis ėšvestė. Švėntadėinie abėdvė esiav i bažnīnčė. So posbruolēs, poseseriem sosėtėksi, puo miestāli pavākštiuosi, pri opės, ont Pėlalės kalna nuēsi.
Nedielės rīta Gedvė taisies i bažnīnčė. Apsėvėlka ėšeigėnio mielėnoujo sėjuono, joudo nažutkelė. Nuoriejė apsėguobtė balto mamunēlės koskelė aptavoutās kraštās, bet pamėslėjė, ka dar žielava tor nešiuotė, tad ėšsėrinka jouda so baltās taškelēs. Sopintus plaukus apsoka aplink galva – anėi švėitė ėš puo tomsiuos koskelės. I ronkuovė isėkėša aptavuota šnėpštoka, pasėjiemė mamunēlės maldaknīngė ėr abėdė so kūmo ėškeliava i miestāli.
Ringauda Bienis, navīkės Gedvės jaunėkis ėš praeita rodėnėis, pamatės merga bažnīnčiuo, nagaliejė atsėstebietė: ta pati mergelė, katron matė pernā rodėni Laužātiūs, pas katron i zalietas važiava, viel stuoviejė šalėp klaupku, laikīdama ronkuos atskleista maldaknīngė. Tėisi, lėikna, ni kėik napasėkeitosi, tik joudo koskelė apsėguobosi. Spuoksuojė par vėsas mėšės i ton jouda koskelė ėr vėsuokės mintis anam i galva linda, tik na aple maldas. Nagal būtė, kad ana īr žanuota muotrėška – artėj nabova matītė nikuokė vīra. Nagal būtė, ka būtom merga so vāko – vākūm torėntiuosės na tēp atruoda. Rasiet vāks mėrė, ka jouda koskelė nešiuo? Vo rasiet tuo vāka ni nabova? Vo rasiet sava virā palaiduojė? Rēks apsėklausėnietė. Ka tēp puo mėšiūm priētė ėr pasėlabintė? Kažėn, ar ana vėina atējė, ar so kou nuors? Vo je so vīro? Kāp tam pasėruodīs, je ons pradies svetėma patė ni ėš šiuo, ni ėš tuo šnekintė? Nē, rēks stebietė ėš tuola, tumet matīsem. Vo dabar ons nanolēda akū nu Gedvės, ožmėršdams klauptėis ar žegnuotėis. Aplinkou stuovou žmonės ėr skersakiuotė i anon pradiejė.
Puo mėšiūm Bienis ėšskobiejė ont švėntuoriaus ėr isėtaisė tēp, ka vėsus pro doris ėšēnontius matītom. Je, naožėlgo pamatė einontė Paežeriūm pana so Beinuorienė ėš Laužātiu suoduos. Anuos ėšējė pruo švėntuoriaus vartus ėr sostuojė žvalgīdamuos, matīt, kažkuo laukdamas. Tēp ėr bova. Pri anūm natroka prieitė Gaubienė so doktėrė Jolė. Bočiavuos sveikindamuos, tėkriausē gėmėnės īr. Kāp gerā! Jug Gaubē anūm sosiedā. Nu mažūm dėinūm so Jorgio ėr Jolė ons draugau, tad noētė ėr vėskon ėšsėklausėnietė galies šėndėin pat. Ėšsėtēraus, kāp ta paukštelė bagīven.
Vo muotrėškas šnekiejuos aple rimtus rēkalus. Matā, kėtuo nedieliuo Laužātiūs dėdėjē metu atlaidā – Švents Ėgnacos, katruo vardo bažnīnčė pavadinta. Diel tuo klėbuonielis kvėitė jaunus žmuonis padiētė bažnīnčės tarnams anon ėšgražintė, aptvarkītė vėsus pašalius ėr vainėkus nupintė. Gaubienė pasakė, ka Jolė žadonti eitė. Žėnuomās, bažnīnčiuo darbousės pruočkelė Magdalena, kėtas davatkelės ėr tretėninkės, bet vainėkams rēks talkuos. Vaikē prikėrtėn šakūm atveš, vo nopintė tories mergātės. Rasiet ėr Gedvė nuorietom ateitė i ton talka? Beinuorienė, atsėmėnosi sava apsėlonkīma pas klėbuona diel Gedvės biedūm, paragėna puodė eitė i tuokė gražė talka. Gedvė abejuojė: jug če svetėma īr, ar anon prijims…
– Vo aš? – joukdamuos šnekiejė Jolė. – Sovesio so mergātiems, ėr būsėt pažīstamas.
Tad sotarė, ka sosėtėks sobatuo priš pėitus pri švėntuoriaus vartu.
– Dabar, Zozelė, einam pri mūsa, – pakvėitė Gaubienė. – Senē besi bovosi. Vo Gedvelė mūsa nomūs juk dar ėš vėsa nier bovusi.
Gaubiūm nomā bova natuolėj bažnīnčės, pri Laužopė. Truobas stuoviejė ont kalvuos, baveik ėš vėsūm posiu medēs apaugosės. Na kuožnos gaspaduorios telaikė medius aplink truobas – žaiba bėjuojė. Priejosi artiau, Gedvė pamatė, ka beržā, klevā ėr lėipas aug atuokē nu nomūm. Nuokalnie, pri opės, žaliava nadėdėlis, dar jauns suodnos, kuoki dešimtės miediu, vuobolās apkėbosiu. Ož suodna tėisies lonka, palei katron tekiejė Laužopis, krūmalēs apaugės. Gaubiūm gīvenėms Gedvē pasėruodė dėdlē poikos. Aiškē bova matītė, kad anuos diedė īr tvarkings, gruoži ėšmanous gaspaduorios. Aple sava tieva ana tuo nabūtom galiejosi pasakītė.
Gaubienės marti patėikė pėitus, tad vėsė sosieda pri stala. Kūma Zuzana, ruoduos, retā pas kon i svetius tevākščiuojėnti, če jauties kap sava nomūsė: šnekiejė, joukava, vėskuo tēravuos, vākštiuojė puo vėsas kertės, džiaugdamuos gėmėnaitiu sotarėmo ėr ramībė, katruos bova pelnė nomā.
Puo pėitu Jolė pavadėna sava poseserė nueitė i Pėlalės kalna, esonti pri pat Gaubiūm žemės. Ejė anėdvė siauro takelio par beržina.
– Žmuonis pasakuo, kad senē senē če pėlės īr stuoviejosi, – aiškėna Jolė, – diel tuo dabar kalna Pėlalė vadėn. Žėnuomās, nikuokiuos pėlėis, nikuokė statėnė ont kalna nabier, tik kūliu vėsuokiū daugībė. Ale pati pamatīsi.
 Ožlėposi ont kalna, Gedvė žvalgies i vėsas posės. Lėpont naatruodė, ka kalns īr tuoks aukšts ėr statos. Žmonis taka pramīnė nuolaidiuojuo anuo posie, ka lengviau būtom lėptė. Bet kėts kalna pakraštīs bėngies dėdėliausio skardio. Apatiuo šnariejė Laužopis, par akmėnis skobiedams. Ož opės Gedvė matė pėivas, aptvertas dėrvas, žmuoniūm truobas, vo patemė dongaus pakraštie – joudoujėntė mėška.
Jolė stebiejė, kāp gėmėnaitė žvalguos, ėr matė, kad anā vėskas če patink.
– No, a poikos mūsa kalns?
– Dėdlē poikos.
– Vėsė tēp saka, kas pėrma karta ont anuo ožlėp. Mes patīs jau esam pri tuo vėskuo pripratėn. Tonkē če ateinam so suoduos mergātiems. Ožvės gražiau būn vakarās, ka saulė leidas puo karštuos dėinuos. Nu Laužopė mėgla kėlst, vėsas pėivas apvelk. Tik miediu vėršūnės ėr stuogā ėš anuos bakīša. Žmonis pasakuo, kad naktėmis laumės Laužopie skalbas, nuors mes nikumet anūm namatiem. Dabar ekiav, kūlius apveiziekiav. Tas statiesis īr so doubelė. Puo lītaus ana būn pėlna vondėns. Pasakuo, ka žemaitē senūm senuovie ont tuo akmėnė dievams aukas lioub degintė. Vo če, – paruodė i atuokiau golėnti plati akmėni, – īr Puoniuos luova. Matā, do kraštā aukštesnė, vo vėdorīs līgos. Saulieta dėina ons būn šėlts, tad mes ont anuo ėr pasiedam, ėr pagolam.
Gedvė vākštiuojė puo kalna vėršūnė, apveiziedama akmėnis ėš vėsūm posiu, gluostīdama anus delnās, puo katrās jota ėr samanu minkštoma, ėr kerpiu aštroma, ėr driegmė, ėr saulės šėloma, naligo kor glaudė ronkas. Kūliu bova daugībė, dėdiesniu ėr mažiesniu, joudūm, gelsvūm, pėlkūm ėr rauduonūm, margūm ėr drīžoutu. Gedvė pamėslėjė, kāp če ana nikumet napastebiejė, kad akmėnis gal būtė tuokėi gražė.
Grīžtont nomėi, kūma šnekiejė:
– Mata, kāp gerā, ka so Jolė sosėdraugavā. Mon ruoduos, kad Paežeriūsė šėrdingas draugės to natoriejē. Sesėrėis tēp pat Dėivalis nedevė. Vo mergātē rēk kažkon torietė, ka galietom vėsas sava paslaptis ėšsėpasakuotė. Jug vėsė jaunė anūm tor.
Vainėku pīniejės isėtaisė šventuoriou puo lėipuoms. Ožoulu šakūm bova parūpinta ėš onksta. Jolė pīnė vainėka, vo Gedvė, šalėp siediedama, skabė, rinka šakelės ėr padavėniejė sava draugē, vės mėslīdama, ka gerā īr toriētė vėinmētė gėmėnaitė, so katrou anā maluono būtė. Gedvē tėka dailos apvalos Jolės veidielis, vo ožvės daugiau akis, tomsē pėlkas puo siaurās tėisēs ontakes, panašēs i kregždės sparnus. Gedvė galvuojė, ka tėi ontakē ėr rosvė paporė plaukā toriejė trauktė vėsūm žvėlgsnius. Bet daugiausē Gedvē patėka Jolės linksmoms: ana joukies, pražiuodama platuoka borna, pėlna baltūm smolkium dontoku, primerkdama akis lig siaurūm plīšieliu, pruo katrus trīška švėisė spidoliokā. Dabar Jolė, siediedama ont vejuos, darbavuos ronkuoms ėr lėižovio.
– Žėnā kon, – pasakė pasėlėnkdama Gedvē pri ausėis, – aple tavi vėins vaikis tēravuos. Sakė, ka tavi pažīst.
– Kad aš tamėkraštė nieka napažīsto. Kou ons vardo?
– Ringauds Bienis.
– Nē, tuokė tėkrā nažėnau.
– Ons sakies tavi Paežeriūsė aplonkės. Vo nedieliuo bažnīnčiou pamatės ėr viel nuoris sosėtėktė. Tava varda ons žėna.
Gedvė pajota, kāp žonda ožkaita ėr šėrdi ligo akmou ožgolė. Aiškē, če bus jaunėkis, katras anā pėršuos. Gedvė stėngies ėšmestė ėš galvuos vėsus prisėmėnėmus aple praejosi rodėni. Tas bova baveik pavīkėn– mamunēlės mėrtės ožtemdė vėsās kėtas nelaimės. Ėr še tau – ėšlend viel vėskas tuokiuo valonduo, kumet anuos gīvenėms pasėdarė švėisiesnis.
– Naėšmanau, kuo anam ėš monės rēk, kon aš galietiuo anam pasakītė? Ar ons tavės kuo nuors klausėniejė?
– Klausėniejė, ar naapsėžanėjē, diel kuo jouda koskelė nešiuoji, ar vākā natori. Aš skanē joukiaus, anuo kalbas klausīdamuos. Nikāp nagaliejau soprastė, kuokius niekus ons če tauzėj. Šnekiejė aple tavi kuokė posė valonduos. Sakies pastebiejės tavi pernā rodėni, ėš bažnīnčės ėšenontė, dėdlē anam patėkā tumet. Sakies važiavės i Paežerius tavės pamatītė, ėr toukart patėkosi dar daugiau. Vo praeita nedielės dėina, pamatės tavi bažnīnčiuo maldaknīngė baskaitontė, ba gala ožsėmanės viel sosėtėktė ėr pasėrokoutė. Matīt, to anam baisē rūpi. Jug pasekė ėš tuola, ka mes pri šventuoriaus vartu šnekiejuomuos, ėr pavakarie atliekė pri mūsa. Matā, Ringaudā īr mūsa sosiedā, gīven kėtuo Laužopė posie.
Gedvē priš akis ėškėla pasėšnekiejėms alkieriou – net drebolīs nuportėna. Toukart anā pavīka atsėkratitė tuo žmuogaus, kad ėr kāp brongē kainava tas apsėgīnėms. Vo šėndėin ar pavīks? Naaiško, kuo ons nuor? Ar līs, kap pri dailiuos merguos? Vo gal ėšsėjouks, nuoriedams ėšpėltė sava pėktoma ož napavīkosės pėršlības? Vīrams tuokėi dalikā tėkriausē īr skaudė. Je toukart patėkiejė anuos žuodēs, kažėn ar dabar nasoabejuojė? Gedvė so baimė svarstė, kāp tor veiziētė, kāp šnekietė, kad ons napajostom, jug ana dabar īr nasunkē pažeidama, kad nier nieka, kas anon apgintom.
– Jolė, to anon nu mažomies pažīsti. Kas ons par žmuogos? Ar dailesnė merga pamatės vėsumet pol šnekintė?
– Žėnā, kad pol. Ėr dar tor bjaurė mada nagus kaišiuotė ėš karta. Diel tuo mergas anuo kratuos.
– Ar ėr tavi šnekėn?
– Nē, rimtā našnekėn, – nusėjoukė Jolė. – Aš anam ligo sesou būtiuo. Nagūm nakaišiuo, atein tik paplepietė.
– Vo kon darītomi, je kaišiuotom?
– Gautom par nagus. So anou prasėdietė aš vėsā nanuorio. – Ėr pasėlėnkosi i Gedvė pašnėbždiejė:– Aš kėta eso nusėveiziejosi. Bet Beniou aš narūpo. Matā, anuo tievā baguotė īr, vo ons vėintortis sūnos. Tor tris sesėris, bet tuos ėšsežanīns, ėš nomūm ėšēs. Tad tievālis ėiškuos baguotas martiuos.
– Kėik metu ons tor?
– Rasiet kuokēs trejēs metās īr ož moni augiesnis. Vo aš šēs metās devīniuolėktus bėngiau. Veiziek, veiziek, ontā jau Bienis atskob.
Gedvė pakielė akis – tėkrā, pri anūm artiejė tas pats žmuogos. Vėinmarškinis, keporė ont šuona pakreipės, joudus oustus papūtės, ejė artīn krīpoudams. Gedvė pamėslėjė, kad ons nuor dėdlē mondrē atruodītė. Bet laika svarstīmams nabibova. Reikiejė sojimtė savi i naga, ramē, drousē atsakėnietė i anuo klausėmus, naparuodītė pėktoma…
– Gera dėinelė, Jolė. Gera dėinelė, pana Jadvīga, – keldams keporė pasėsveikėna Bienis.
– Labas, Bieni, – juokdamuos atsakė Jolė. – Gedvė, če īr Ringauda Bienis. Aš tau sakiau, kad ons tavės tēravuos.
Bienis kalbėna tuoliau:
– Ruoduos, kad vedo bovuov sosėtėkėn, tik vardās vėins kėta navadėnuov. Tad kāp dabar žmuonis Paežeriūsė bagīven? – paklausė, siesdamuos prīš anas ont žuolies.
Gedvė pakielė akis i vaiki. Neatruodė, kad ons nuorietom kou nors bluoga padarītė.
– Gīven kap vėsumet, – atsakė paprastā, stėngdmuos naėšsėdoutė, kas anuos šėrdie dedas.
– Jolė! – pašaukė mergātės, bėngosės pīnėma. – Akšėn, padiesi vainėkus i bažnīnčė nuneštė.
– Jodo če pasėšnekiekėtav, aš tujau grīšio, – pasakė Jolė nobiegdama.
Bienis so palėngviejėmo palīdiejė Jolė akėmis. Dabar anoudo lėka vėino do, ėr ons galiejė pasėteirautė tuo, kas anam ba gala rūpiejė.
– Ar atmėni vedoms pasėšnekiejėma praejosi rodėni?
– Atmėno, – atsakė Gedvė, pasėdžiaugdama pati sau, ka balsos skomb lengvē ėr linksmā.
– Nuorio paklaustė, kāp aug vāks?
Gedvė pajota, ka delnā sodrieka. Ana pagatava bova skeltė i ton marmūzė so joudās oustās, bet tik gniaužė pėrštas ožoula šakelės, nuvarīdama i anas sava pėktoma. Tad prunkšteliejė ėr, veiziedama tėisē i vaiki, paklausė:
– Diel kuo tamstā tor rūpietė svetėms vāks?
– Matā, tavi dabar sotėkės, mėslėjo, ka tuo vāka nabova, ka mon ton dėina pamalavā…
– Bet jug patėkiejē! Negi dabar nuorietomi, ka būtiuo malavosi?
– Nuorietiuo, – gīva atsakė Bienis.
– Je tēp nuori, gali natėkietė.
– Vai vai, kāp tuos muotrėškas muok maloutė…
– Vo kon pasakītomi aple vīrus, katrėi muotrėšku malagīstiems tėk?
Bienis isėspuoksuojė i žīdras merguos akis, i parauduonavosi veida, josdams, kāp tėrpst anuo mondroms.
– Bet aš lig šiuol nasopronto, diel kuo to moni pavarē?
Gedvė pašuoka:
– Pavariau? Ar tatā aš tavi pavariau? Jug to pats pabiegā! Rasiet, dar vėina karta nuori so pėršlio i mona tieva nomus atvažioutė?
Ėr nuējė pasėtėktė grīžtontės Jolės.
Bienis veiziejė anuos pavīmou, nasoprasdams, ar Gedvė sopīka, ar joukou.
Ka vėsė darbā bova pabėngtė, Gedvė pasoka i kūmas nomus. Jolė pasėšuovė palīdietė.
– No papasakuok, kap ėr kumet jodo so Benio bovuotav sosėtėkėn.
– Pernā rodėni ons so pėršlio bova i mūsa nomus atvažiavės. Bet ėš tūm pėršlību, kāp mata, nieka naėšejė.
– Ėr diel kuo?
– Napatėka ons mon. Vės kabėniejuos. Vuos atsėkratiau. Pasakiau, kad kėts mon tink.
– Ar tas bova teisībė?
– Teisībė, – atsėdoksiejė Gedvė. – Bet ėr anuo nabier. Ėšējė ėš Paežeriūm.
Bova matītė, kad Jolė spėrgietė spėrg ėš nakontrībės vėskon sožėnuotė aple poseserės meilės rēkalus. Bet Gedvė sostuojosi apkabėna anon ėr pasakė:
– Napīk, Jolelė, kėta karta papasakuosio. To geriau grīžk. Tas Bienis sovėsam ėšvedė moni ėš kontrībės. Nuorio pabūtė vėina.
Gedvė ejė kelio, vėlkdama kuojės. Bova pavargosi tėik, ka jauties kap ėšgrėižta. Mėslėjė, kas bus, je dar karta rēks gintėis nu tuo anā atruodontė atgrasaus žmuogaus. Ar ožteks stėprībės? Ni nepagalvuojė, ka dar daugiau tuos stėprībės anā prirēks jau rītuo…
***
I atlaidus žmuonis sogožiejė ėš vėsūm pašaliūm. Ar daug tarp anūm bova ėiškontiū grieku atleidėma, sunkē galietomi ė pasakītė. Rasiet daugiau bova tuokiūm, katrėi nuoriejė sosėtėkti so gėmėniems, pažīstamās, kėtūm pasėveiziētė ėr savi paruodītė. Tad puo maldūm šormoliava vėsos Laužātiu miestālis.
Anopris stuoviejė so vaikēs, ganontēs akėmis praeinontės mergātės.
– Veiziekėt, veiziekėt, – šnekiejė vėins, – ėš kor ta daili pana i Laužātius atklīda?
Atsėsokės Anopris pamatė Gedvė. Ana ejė būrie mergātiu, linksmā tarp savės basėšnekontiūm. Bova tēp artėj, ka pasėtrauktė nablėka laika. Ons stīpsuojė kap kuoks stolps, akis i mergas ismeigės. Gedvė anam pasėruodė ligo daugiau soaugusi, rimtesnė ėr diel tuo dar gražesnė. Garsi vīru šneka, žėnuomās, bova skėrta mergātiu ausīms. Anuos aptīka, i vaikius atsėsoka. Tumet Gedvė ėr pamatė Anopri. Ons najodiedams stuoviejė tarp kėtūm ėr veisziejuos i anon. Sotėkės anuos akis, prisėmerkė. Vo ka atsėmerkė, ons veizieji pro šali, ligo anuos namatīdams. Gedvė nokaita, laukdama, pakuol ons pasėlabins. Bet vaikis tīliejė. Stuoviejė, žvelgė pro šali ėr tīliejė.
– Ėš kor būsi, panelė? – ožšnekėna Gedvė viėns ėš būrė.
Gedvė liūdnā švīpteliejė ėr nosėsoka. Paskiau pajiemė ož paronkės Jolė ėr nosėvedė tuolīn. Vaikē sekė akimis dūsaudamė:
– No merga! Ta bėnt merga! Nē ein, vo plauktė plauk. No sakīkėt, kas anon pažīstat? Tėkriausē to, – ožsėpoulė Anopri. – Matiem, kad i tavi veiziejė.
– Ligo matīta, – pamalava tas, – rasiet kuokiuo gegožėnie esav šuokosio…
– Kuo to tēp staigē ėš tėn pabiegā? – klausėniejė šalėn tėmpama Jolė.
– ēnam ont Pėlalės, tėn papasakuosio.
– Palauk, pašauksio kėtas mergātės.
– Nē, našauk. Aš so tavėm vėino nuorio pasėšnekietė.
 Gedvė lėpa i kalna kap žada natēkosi, aptemosiuoms akėmis. Namatė taka, namatė miediu, namatė Jolės… Prīš anon plūkava pastīrės Anopris, pro šali žvelgontės anuo akis. Ar tatā bova tas pats žmuogos, katron ana mīliejė, diel katruo tėik ėškėntiejė? Jug tēp anuo laukė, tėkiejuos pasėgoustė, vėskon ėšpasakuotė, ėšgėrstė gera žuodi, užuojauta, pajostė šėltas ronkas, veizietė i atjautontės anuo akis… Nē, če bova na tas – tuokė ana nabova matiosi. Matīt, nasėtėkiejė anuos sotėktė. Je būtom ėš tuola pažėnės, kuo gera, būtom pabiegės…Ėr tuokio vīrėško ana kliuovies… Viešpatie, kuoki dorna bova, kuoki dorna… Šėrdės plīša diel sava dornoma ėr diel pažemėnėma, tad ejė rīdama ašaras.
– Kas tau īr, kas tau īr? – teiravuos Jolė, isėkėbosi i paronkė. – Kas atsėtėka? Rasiet sosėrgā?
– Palauk, Jolelė, ožlėpam i kalna…
Ožlėposės atsėsieda ant Puoniuos luovas. Gedvė veiziejė i laukus anuo Laužopė pusie tīliedama. Jolė naklausėniejė, laukė…
– Aš tau vakar sakiau, ka mon patėka vėins žmuogos, – kažkuokiu nesavo balso pradiejė pasakuotė Gedvė. – Pernā vasara aš so anou draugavau. Bet ons moni palėka. Rodėni ėšejė ėš Paežeriūm ėr nu tuo laika monės nabėiškuojė. Matīt, aš anam nabrūpo. Rasiet kėta isėveiziejė…Vo šėndėin pamatiau anon vaikiu būrie bastuovėnti.
– Katras ėš anū bova? – soskāta klausėnietė Jolė. – Ar tas so pėlko keporė? Ar so longouto šalbierko? Ar tas, kor šnekėna?
– Nē, tas ož kėtus aukštiesnis, vėinmarškinis. Ruoduos, ba keporės bova, bet aš nabatmėno… Aš tik anuo akis tematiau, – sošnėbždiejė.
– Ėr to anam nieka nasakē! – nosėstebiejė Jolė.
– Vo ons ar mon sakė kou nuors? Ni napasėlabėna… Veiziejė pro šali, ligo aš būtiuo kuoks nagīvs dākts.
Patīliejosi dar prėdūrė:
– Dabar galvuojo, kad gerā padariau, nieka anam nasakīdama. Lai namėslėj, kad aš diel anuo mėršto.
– Vo če gerā! – apkabėna Jolė sava draugė. – Ėšmesk anon ėš galvuos. Ėr ėš šėrdėis. Natroksi kėta sosėėiškuotė. Matē, kāp vaikē i tavi spuoksuojė.
– Tēp ėr padarīsio, – sošnėbždiejė Gedvė ėr, ožsėdėngosi akis delnās, apsėpīlė ašaruoms. Verkė ėlgā, pasėkūkčiuodama. Jolė naėšmanė, kāp anon ramintė; apkabėnosi par petius, glaudė pri savės, gluostė galva. Ont gala Gedvė aptīka, nažutkas ronkuovie šnepštoka sosėėiškuojė.
– Jolelė, napasakuok niekam, kon matē ėr gėrdiejē, – paprašė ramesnio balso. Ėr nasėstebiek. Matā, tas vaikis bova pėrmuojė mona meilė. Mėslėjau, kad ėr vėinintelė. Bet nabova žadieta…
– Bėnt anuo varda pasakīk.
– Varda? Aš anuo varda ni gėrdietė, ni ėštartė nabnuorio.
Mergātės pasoka i Gaubė nomus, kor anūm laukė kūma Zuzana. Ta pastebiejė, ka Gedvė apsėkriuokosi, bet nieka nasakė. Atsėsveikėnosės so gėmėnaitēs, abėdvė ėškeliava nomėi.
Vakarė atgolos, Gedvė pašnėbždiejė kūmā:
– Matiau šėndėin Anopri…
– No ėr kon? – pasėtērava ta. – Ar pasėšnekiejuotav?
– Nē, ons ni labas napasakė. Veiziejė pro šali ligo i toštė vėita.
– Tatā diel tuo to bova tuoki liūdna, ka parejē so Jolė?
– Diel tuo.
– Ar tik neapsėašaruojē anam matont?
– No jau nē! – ligo papīka Gedvė. – Nosėsokau ėr so Jolė noejau ont Pėlalės. Tėn anā vėskon papasakuojau. Ont gala nanulaikiau ašaru…
Senuojė pagluostė mergātės ronka.
– Toriejė nu anūm palėngviētė, – pasakė ligo pati sau.
– Tėkrā ka palėngviejė. Ėr pati dīvėjous. Žėnau, ka lauktė ėr tėkietėis nabier kuo.
– Nasakīk tēp, vākāli. Lauktė ėr tėkietės vėsumet īr kuo. Tik, žėnuomās, ne praejosiu dėinū. Teisībė, nuorio paklaustė, ar vėskon vėskon Jolē papasakuojē?
Nē, – sošnėbždiejė Gedvė. – Pasakiau, kad tas vaikis bova pėrmuoji mona meilė. Ni varda napasakiau, nuors Jolė klausė.
Zuzana atsėdoksiejė so palengviejėmo:
– Vėskuo vėskuo niekam napasakuok, vākāli. Muotrėškas daug kon tor pri savės pasėlaikītė. Vo dabar mėiguokiav.
Rīta metā Gedvė stebiejuos, ka vakar ana greitā ožmėga ėr gražē sapnava: stuoviejė ont statiuojė Pėlalės skardė ėr matė pri Laužopė laumės, baltus audeklus ont akmėnūm veliejėntės. Vo puo posrītės sieduos i staklės.
Nedielē bėngontėis atvažiava tievs ėr ėšsėvežė Gedvė i Paežerius. Sakė, ka prasėdiejė rogepjūtė ėr diel tuo ana īr reikalinga nomūsė.
***
Tarnīstė Ožpelkiūse Anopriou ikiriejė ligi gīva kaula. Laukė metu pabonguos, apsėsprėndės ni ož kon nabipasėlėktė pas Drugėla. Pavargės puo sunkiuos darba dėinuos, kartās negaliejė ni ožmėgtė. Lioub golietė, mėslīdams, ka vėsuokiūm žmuoniūm īr ont svieta. Pas Paežeriūm Daugiela, ruoduos, dėrba tus patius darbus, bet anėi bova daug lėgvesnė. Rasiet, kad gaspaduorios pats pri tūm darbūm ējė. Rasiet, kad gaspadėnė bova žmuonėška, valgė šaukšta somdėnems naskundė. Nieks ba rēkela neorkiuojė ėr naveiziejė i anus kap i darbėnius gīvuolius. Pri tuo dar suoduo gīvena daug jaunūm – linksmūm, duorūm, tad tonkē galiejė so anās sosėētė talkuosė, pasėšuokėmūsė ar šventuoms dėinuoms. Ėr bova Gedvė…
Drungėls pasėruodė besous kėtuoks. Pats pri ūkė darbūm mažā nagus takėša, bet kamandavuotė ėr kabinietėis anam dėdlē patėka. Vasara pasėsomdė meistrus, kad tvarta pastatītom, tad daugiausē so anās laika leida. Gaspadėnė, pavasari dar vėina vāka sosėgavosi, natoriejė kumet ni valgė kap reikėnt pataisītė, vo gal ėr namuokiejė. Par rogepjūtė merga Kastė, piedus barinkdama, ronka i dalgi parsėpjuovė, tad ėšejė metu nabėngosi. Anon toriejė ožvadoutė Manēlė, dar tik šešiuolėkas metu posmergēlė, tad gaspadėnė palėka ba auklės. Pasėvadintė kou nuors i talka ėš suoduos Drungėls naskobiejė. Vo a galiejė būtė kėtēp?! Jug talkėninkus rēk pašertė ėr anėms ožmuokietė. Tad šeimīna vargėna smarkē.
Tik kelės švėisesnės dėinas par vasara ėr tabova. Vėina ėš tuokiūm par Šventa Juona, kumet ons, paklausės Jorgė, so Jostė ėr Kastė noējė i Gaudotiu gegožėnė. Senė ėr jaunė sosėrinka pri ežera, degėna laužus, šuoka, dainiava. Mergas, vainėku prisėpīnosės, i vondeni leida. Tėkra teisibė sakė Jorgis – tēp gražē dainioujint Anopriou nabova tekėn gėrdietė. Dainės ožvedėniejė puora jaunūm vīru. Anėi traukė žemās, suodrēs balsas, ėšvingioudamė, ėšlonkoudamė. Pri anūm lėngvē bova ontšauktė tėik vīrams, tėik muotrėškuoms. Anopris, ėr tas naėškėntė napritarės, nuors nakažėn kuoks dainėninks tabova. Ba gala maluonē skombiejė dainės, slīsdamas ežera vondenio, nušėinautuoms pėivuoms, atsėmušdamas i bėrštvīnus ar žmuoniūm truobas. Do mozėkonto – sens so klerneto, jauniesnis so banduonėjė ėr būgno, kuojė mušamo – grajėjė napavargdamė vuos na lig aušruos. Anopris rada vėina kėta pažīstama, bet daugiausē tou vakara šonkėna Jostė ėr Kastė. So svetėmuoms mergātiems i pažintis nasoėjė ėr līdietė katruos nuors napasėšuovė, nuors jota, kad mergātės anuo nabruokītom. I Ožpelkius grīža so nomėškiems.
Sožėnuojė, ka par Juonėnės Gaudotiūs bova veselė: Jorgis papasakuojė aple ūkininka Vėzbara, katros leida sava doktėri ož Paežeriūm Ločinskūtė. Bet Jorgis jaunėkė napažėnuojė, tad ėr aple Gedvė teirautėis Anopriou nabova kāp. Kėta karta i pasėšuokėma nuējė vėins, mėslīdams, ka reikietom apsėsoktė aple kuokė nuors dailesnė merga. Bet narada sokalbamuos, tad ėr lėka naapsėsokės.
Ėš Egnaca atlaidūm Laužātiūs Anopris grīža ligo mosė parkondės. Kuo jau kuo, bet Gedvės tėn sotėktė nasėtėkiejė. Rasiet ėr gerā, ka pamatė. Vo dar geriau, kad ėšsėvākštiuojė kas sau, ligo napažīstamė. Žėnuomās, pamatios merga, Anoprė šėrdės nokrėta i ožkolnius. Parejės nomėi, dornėna pats savi. Ėr kuo ons tēp bėjuojė anon sosėtėktė? Jug galiejė pasėšnekietė žmuonėškā, pasėpasakuotė, kāp gīvena lig šiuol. Jug galiejė paaiškintė Gedvē aple sava lėga ėr prapoulėma. Būtom pasėteisėnės, ka diel vėskuo kalta anuo lūžosė kuojė. Rasiet būtom paprašės duovėnuotė, prisėpažindams, kad nanuoriejė eitė i anuos tievūm nomus ož žėnta, vo anon ėšsėvestė natoriejė kor. Ėr aple vāka būtom paklausės, nuors, pamatės Gedvė, pamėslėjė, ka tuo vākā nabova. Merga Anopriou pasėruodė tuoki pat jauna, kap ėr praejosė vasara. Tad malava anam ar nē? Prisėmindams anuos tievus kamaruo ton nakti, mėslėjė, ka namalava. Pamatės Gedvė Laužātiūs, soabejuojė. Ėr nosėstebiejė, kad ana napoulė šnekietėis, bet nosėsokosi noejė. Kap golbė noplaukė… Gielė šerdės, pasėjota ožgauts tuokė anuos apsėejėma. Ar tatā če ta pati Gedvė, katron ons pažėnuojė? Nē, ana pasėkeitosi. Ana kažkou pasėruodė panaši i Ruozalėjė… „Kas tas muotrėškas gal soprastė?“– mėslėjė so apmaudo.
I Laužātius baėštrūka puo dėdliūju darbūm, jau spaliou prasėdiejos. Dar gerā, kad Aduoms apsėjiemė ton dėina anon vėsūsė darbūsė pri gīvuoliu ožvadoutė. Bova sauliets švėntadėinis. Palėgvo krėta nu miediu pageltėn lapā. Laukā pėlkava toštė, tik dėrvuos kor nakor jau žaliava sodīgė rogē. Miestalie sosėrinkusiu žmuoniūm rada namažā. Apsėdžiaugė, terp anūm pamatės Steigvėla Jorgi. Tad abodo stuoviejė par pamaldas bažnīnčės gale šalėp doru.
Puo pamuoksla konėgs skelbė ožsakus: „Motėrīstės sakramenta nuor prijimtė …“ vėino muomėnto tarp skaituomu pavardiū Anopris ėšgėrda: „Tolvaiša Augustīns, 23 metu iš Gaudutiu suoduos ėr Ločinskātė Jedvīga, 18 metu iš Paežeriū suodos…“ Kėtūm pavardiūm Anopris nabgėrdiejė. Šėtā – ėr vėskas! Gedvė sava gīvenėma soriedė. Vo ons? Ėr tēp sugėla šėrdės, kad akis pritēma. „No ėr kuo? – mėslėjė pats sau. – Jug dabar vėskas atsėstuos i sava vėitas. Nabreikies nieka bėjuotė, nieka keravuotėis. Aple Gedvė vėsėms galies pasakuotė…“ Bet bovės lėngvoms nabgrīža.
Paskelbės ožsakus, konėgs taisies doutė šliūba. Anuo laukė bėnt kelės puoras, ėšsėrėkiavosės buobīnčiou. Žmuonis bažnīnčiuo padarė taka. Anopris so Jorgio pasėtraukė i pašali, stebiedamė, kas šėndėin žanėjės. Pri altuoriaus priartiejė vėinas parietkas, puo tuo antras... Ont gala Anopris pamatė Petruonė, stuovėntė šalėp jauna vīrėška. Ana bova pasėšvėitosi žalio vėlnuonio sėjuono ėr balto nažutko, so kvietkās ronkuos. Sava joudus plaukus sosėsokosi i kouda, galva parsėrėšosi balto kaspėno, pri katruo bova prisegts rūtu vainėkielis. Anopris net žiuopteliejė ėš nostebėma. Paskiau pasėlėnkė pri Jorgė ėr šnėbžduoms paklausė:
– Sakīk, kas šalėp Rodelalės Petruonės stuov?
– Varkalis Juons. Aš tau anoukart sakiau, kad Petruonė pas anon ož merga noējė. Ale matā, sovīniuojė jauna našli, – pasėšaipė Jorgis Anopriou i ausi.
Ons spuoksuojė i Petruonė ėr matė, kāp ana karts nu karta pažvelg i sava ėšrinktouji. Anopris žėnuojė – muotrėškas tēp veiz tik i žmuogo, katron mīl. Kartās panašē Petruonė Paežeriūsė lioub žvelgtė i anon pati… Ligo apmauds sokėla: „Pamėslikėt tiktā – švėntuojė! Vo bamuokonti smailā i virėška veiziētė. „Bet pats nasoprata, kuo pavīd – jug Petruonė anam nikumet narūpiejė.
Puo vėsam so Jorgio patraukė i karčema. Sosėmetėn puo kelės grėvėnas, pasėprašė posbotelkė kartiuosės.
– Kuo tuoks sosėsokės? – paklausė Jorgis, ka abodo sosieda pri stala. – Ligo kuoki bieda tavi būtom ėštėkosi?
Anopris sosėvertė i borna kieliškieli.
– Sakīk, ar to pažīsti Tuolvaiša Augostėna ėš Gaudotiu?
– Žėnuomās, ka pažīsto. Jug tuo suoduo būno.
– Kas ons par žmuogos?
– Žmuogos, kap ėr vėsė. Ūkininka sūnos, gīven pas tieva. Ar dėdėlis darbininks, nažėnau. Bet dainininks tėkrā ka gers. To anon matē ėr gėrdieje par Juonėnės. Atsėmėni tus do vaikius, katrėi dainės traukė? Vėins ėš anūm bova Augostėns. Bet dėl kuo ons tamistā tēp parūpa?
Anopris isėpīlė ontra karta:
– Matā, ons padavė ožsakus so mergo, katra moni mīliejė.
– Šėt kāp! – palingava galvo Jorgis, veiziedams i drauga. –Matīt, ėr to anon mīliejē. Vo rasiet tabmīli?
Anopris sosėvertė arielka i borna.
– Ruoduos, ka namīliejau. Bet šėndėin tuo nabipasakītiuo.
Jorgis nosėjoukė:
– Nabsosėgaudā ni pats. Lakstā paskou kuožna sėjuona ėr nikāp nagali ėšsėrinktė.
– Kon to tūsė rēkalūsė ėšmanā? – atvertė Anpris so pėktomo ėr viel nuoriejė pajimtė botelka.
– Palauk, – sotoriejė Jorgis, – prisėgersi ėš karta, ni pasėrokoutė duorā nagaliesva. Je šnekietė aple sėjuonus, žėnuomās, tėik, keik to, aš naėšmanau. Kartās pamėslėjo, ėš kor tėi tava nuorā?
– Sakā – ėš kor? Šėndėin tau papasakuosio. Ėš akmėnė so velnė piedo.
Tėi žuodē Jorgi viel prajoukėna:
– No matā, ka jau apsėgierē. Pradedi niekus tauzītė.
– Če ne niekā, – pasakė Anopris kliūnontio lėižovio, muosoudams pėršto Jorgė panuosie. – Īr tuoks akmou Paežeriūsė, Daugielas pelodie. Rēktom ėr tau pri anuo noētė. Ėr to ėšmuoktomi paskou sėjuonus lakstītė. Ėr nasunkē anus pakeltė ar novėlktė. Ėr nabgalietomi kėtēp…
Jorgis bova gėrdiejės senus žmuonis šnekont aple tuokius akmėnis, bet nalaikė tūm pasaku rimtuoms. Dvė bornelės arielkas šeltā nuējė par kūna, maluonē apsoka galva. Pamėslėjė: lai šnek Anopris, panuoriejės sava dūšė atvertė. Kartās ėr pasaku īr gerā pasėklausītė, ožvės siedint so gero bendro šėltuo kertie.
– No papasakuok, kāp to tuoki akmeni pelodie atradā ėr kāp sėjuonus gainiuotėis ėšmuokā.
– Radau anon natīčiuoms, prīš lėnamėni jaujė bakraustīdams. Vo ėšmuokau… Ėšmuokau tēp pat natīčiuoms. Radau žmuogo, katros ėšmuokė.
– Ėr kas bova tas žmuogos?
– Muotrėška, našlie. Ana ton akmėni senē žėnuojė. Puo tuos vėinuos pamuokuos aš galva diel anuos bovau pametės.
– Ar tik vėina pamuoka ėr tabova?
– Bova dvė.
– Diel kuo tėik mažā?
Anopris atsėdoksiejė.
– Nabnuoriejė monės prisėlēstė. Paskiau sožėnuojau, kad ana na vėinam vīrou galva soka. Nabėiškuojau anuos. Dabar mėslėjo, ka dorns bovau. Pradiejau pats mergas muokītė. Bet tuokė džiaugsma, kap so to motrėško, nabipatīriau.
Ėr sosėpīlės ėš botelkas paskotėnius lašus, ėšgierė.
– Žėnā, Jorgi, aš ožmėršau tau pasakītė, kad priš akmėni atrasdams aš roda velni sapnavau. Nu tuo vėskas ėr prasėdiejė…
 Anopris siediejė, ismeigės i longa mėgluotas akis. Jorgis pamėslėjė, ar tik ož tuo longa anam pėktāsis napasėruodė.
– Ēk to puo kelma, nablūdėjės. Žėnā, kėlstam laukon ėš če, pakuol dar paeitė gali. Pruota, ruoduos, jau esi pametės.
– No, no, – pasėšiaušė Anopris, – namėslīk, ka gerts eso. Galiav jau ėr eitė… Nomėi einont aš tau dar papasakuosio.
Jorgis ėšsėvedė apspangosi bendra ėš karčemuos, ėr abodo patraukė ont nomūm. Anopris aiškėna Jorgiou aple akmėni so tuokio karštio, ka mažne anon itėkėna teisībė sakous.
– Je būtoviav Paežeriūsė, aš tavi tėn nusėvestiuo. Pamatītomi pats. Kuokė nuors merga prisėmuonītoviav.
– Tēp jau ėr eis merga i pelodė?
– Ožtektom anon pri akmenėis pasvadėntė, petius priglaustė, ėr pati ožsėmanītom.
– Tėn pat, pelodie?
– Pelodie, pri akmėns. Matā, kėtor tuo naėšmuoksi.
– Ēk to šėktė! – nusėspjuovė Jorgis. – Tėkram vīrou ni kuokė akmens narēk. Aš jau bavelīčiuo muokītėis kamaruo puo patėlās.
– Nieka to nasopratā, – nuliūda Anopris. – Ėr nasoprasi, pakuol pats napatėrsi… Bet aš kartās pamėslėjo, ar tik vėins tuoks akmou ont svieta tier? Torietom anūm ėr daugiau būtė. No kad ėr Ožpelkiūsė ar Gaudotiūs. Ontā Laužopis pėlns akmėnūm. Reikietom paėiškuotė… Paėiškuokiav abodo – gerā?
– Gerā, gerā, – pažadiejė Jorgis. – Tik na šėndėin, kumet nuors kėtumet. Šendėin rēk tau nomėi pareitė ėr palėptė ont šėina, kad gaspaduoriou i akis napakliūtomi.
– Kas mon tas gaspaduorios! – šiaušies Anopris. – Spjauno ont anuo. Pajimsio ėr ėšeisio…Kad ėr i Paežerius, pri tuo akmėnėis.
Tēp basėšnekiedamė priejė vėita, kor anūm takā skīries. Isėkėbės i Jorgė ronkuovė, Anopris dar korin laika ikalbėniejė sava bėndra ėiškuotė akmėns.
– Gerā, gerā, tik kėta dėina, kad ėr rītuo. Napriblūdīk eidams. Vo dabar lėk svēks, – šnekiejė Jorgis, stebiedamuos tuokio greito Anoprė apspangėmo lig dornoma ėr nuoriedams greitiau anou atsėkratītė. Ont galūm gala ėšsėskīrė. Kėik paejės, Jorgis ėšgėrda dainiuojint. Atsėsokės pamatė, kāp anuo draugielis svīrou kelalio, traukdams vuožė balso: „Mona jauna keporelė kap joudava, tēp joudous“.
 Jorgis klausies bjaurē skombontės talalīnės ėr pėktėnuos:
– Galietom svieta najoukintė! Kad tik parlingoutom lig nomūm, pakelie nanovėrtės. Alė rasiet keliaudams prasėblaivīs.
Ėr, stuoviedams ont taka, sekė Anopri akim, pakuol tas dinga ož puosūkė.
 
 Pabaiga

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija