Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2006 m. Nr. 3

Mano vaikystės Šateikiai
 
Aloyzas Stasiulevičius
 
„Šateikių miestely – dvaras ir bažnyčia,
Žmonių susirinko šiandien tartum tyčia“ –
 
dainavo Pupų Dėdė, atvykęs anuomet į Šateikiuose vykusius atlaidus. Iš tiesų, iš kur bevažiuotum į miestelį – nuo Plungės, Salantų ar Platelių, iš toliausiai matosi aukštas bažnyčios bokštas ir medžių kupolas Pliaterių dvare.
Mano prisiminimai apie Šateikius – tai fragmentiški mažo vaiko įspūdžiai, papildyti brolio, seserų ir tėvų pasakojimais.
Mūsų šeima Šateikiuose gyveno tik nuo 1935 iki 1940 metų, tačiau ankstyvos vaikystės patirtis giliai įsirėžė atmintin; įvairių įvykių ir ten gyvenusių žmonių atminimas man labai brangus ir šiandien.
Į Šateikius mūsų šeima atvažiavo iš Ariogalos, kur tėvas dirbo vargonininku, vadovavo pučiamųjų orkestrui. Su nedideliu sunkvežimiuku per Rietavą, Plungę vežėmės negausią mantą ir brangiausią šeimos turtą – „Zimmerman“ firmos fortepijoną. Jis lydėjo mus dažnose šeimos kelionėse. Mano tėvas Kazimieras Stasiulevičius, studijavęs muziką pas Juozą Naujalį, Stasį Šimkų, buvo labai energingas, visuomeniškas žmogus: organizavo chorus, orkestrus, režisavo vaidinimus, dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. Jis nesijautė vien bažnyčios tarnu, visada pabrėždavo, kad yra laisvas muzikantas, bendravo su muzikais Kačenausku, K. Kavecku, Martikoniu. Dirbdamas vargonininku, nepataikavo, nenuolaidžiavo, tad kartais neįtikdavo kunigams.
Šateikiuose mus pasitiko būrys bažnyčios choristų – vargonininkas čia buvo laukiamas. Didžiulį įspūdį man, ketverių metų vaikui, padarė Šateikių bažnyčios bokštas, šventorius, dvaro parkas, ežerėlis, vandens malūnas. Įsikūrėme šalia bažnyčios šventoriaus sienos stovėjusiame name. Viename erdviame kambaryje vykdavo bažnyčios choro repeticijos. Tėvas su choru dažnai repetuodavo iki vėlumos, tad mano lopšinės būdavo „Kyrie...“ ar „Sanctus....“. Dar nemokėdamas rašyti ir skaityti, jau mintinai žinojau visą choro repertuarą.
Netoli bažnyčios stovėjo Ateitininkų kultūros namai, kur rodydavo kiną, vykdavo švenčių minėjimai, vaidinimai. Tėvas Šateikiuose suorganizavo vaidinimus, režisavo juos, vaidino, kūrė jiems muziką. Mūsų namuose visada būdavo pilna žmonių – choristai, pagrindiniai vaidintojai, čia repetuodavo, siūdavo spektakliams rūbus, ruošė dekoracijas. Buvo vaidinti spektakliai „Amerika pirtyje“, „Genovaitė, savanorio duktė“ ir kiti, jau nepamenu kokie. Pastatytos net dvi operetės. Vadinosi jos, regis, „Concilium Facultatis“ ir „Malūnininkas ir kaminkrėtys“.
Už parko, Šaulių sąjungos namuose, vykdavo šokiai, kalėdiniai vaidinimai. Į sekmadienines pamaldas šauliai dažnai ateidavo rikiuotėje, uniformuoti, nešdami vėliavas. Tai buvo jauni, gražūs, pasitempę vyrai, prižiūrėję tvarką miestelyje. Jie puikiai dainavo patriotines dainas, buvo gerai apmokyti kariškai. Tėvas kartu su mokytoju Žilium vadovavo Šateikių Šaulių sąjungos būriui, todėl mūsų namuose visuomet buvo šautuvų. Mes, vaikai, dažnai žaisdavome su tikrais čekoslovakiškais šautuvais.
Šateikių bažnyčios choras ne vien giedodavo per pamaldas. 1938 m. jis dalyvavo Kaune vykusioje antrojoje Lietuvių dainų šventėje. Ko gero, daugelis Šateikių choristų tada pirmą kartą nukeliavo į Kauną. Beje, 1924 m. tėvo paruoštas Skuodo Dainos draugijos choras dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje, tėvas buvo įtrauktas ir į tos šventės organizavimą.
Šateikių chorą lankė jaunimas iš aplinkinių kaimų – Selenių, Kadaičių, Rudaičių. Tai buvo jau naujos kartos, nepriklausomos Lietuvos kaimo jaunimas, tautiškai auklėtas, ragavęs mokslų. Giedoti bažnyčios chore buvo garbės reikalas. Prisimenu choristes seseris Valinskaites, Piniką, Antaną Ruginį. Daugelis choristų tapo mūsų šeimos draugais. Antanas Ruginis mane mokė skaityti, rašyti, pažinti laikrodį. Už aktyvią veiklą Šaulių sąjungoje Ruginis pakliuvo į sovietinį lagerį. Grįžęs ilgus metus dirbo zakristijonu Plungės bažnyčioje.
Šateikiuose matydavau ponią Pliaterytę iš garsios grafų ir Šateikių bažnyčios fundatorių giminės. Savo dvare Šateikiuose ji praleisdavo vasaras, o nuolat gyvendavo Varšuvoje. Ponia dažnai vaikščiodavo dvaro parko alėjomis, lydima per porą žingsnių atsilikusio liokajaus. Sekmadieniais Pliaterytė ateidavo į bažnyčią, kur jai buvo skirtas specialus suolas netoli altoriaus. Kunigas nepradėdavo aukoti mišių, kol ponia nesiteikdavo ateiti į bažnyčią. Gerai įsiminė jos įsakymu subudavota* akmeninė dvaro parko tvora su viršuj įcementuotomis butelių šukėmis, kad mes, vaikai, nelaipiotume į jai priklausantį parką. Tėvų liudijimu Pliaterytė gyveno labai uždarai, su niekuo nebendraudavo. Ji neapkentė Lietuvos valdžios už tai, kad dvaro žemės buvo išdalintos naujakuriams ir savanoriams.
Tuo metu Šateikiuose klebonavo vyresnio amžiaus kunigas Kryžanauskas ir vikaras Štikūnas. Pastarasis buvo puikus organizatorius, įvairių minėjimų rengėjas, aktyviai dalyvavo choro veikloje, vaidinimuose.
Labai įspūdingai Šateikių bažnyčioje būdavo švenčiamas Velyknaktis. Iš kaimų sueidavo, suvažiuodavo daugybė žmonių. Šventoriuje degdavo dideli laužai. Moterys bažnyčioje per naktį giedodavo giesmes, vyrai traktyriuje šildydavosi, vaikai – kas stovėdavo sargyboje prie Kristaus grabo**, o kas žaisdavo šventoriuje ar lūkuriuodavo zakristijoje. Visi nekantriai laukdavo Velykų ryto. Ir kai pagaliau sugausdavo vargonai ir bažnyčios choras užtraukdavo „Linksma diena mums prašvito...“, prasidėdavo Velykų šventė. Viso miestelio vaikai rinkdavosi aikštėje prie bažnyčios, ridendavo kiaušinius, valgydavo saldainius, žaisdavo klases.
Vasaros metu į Šateikius sugrįždavo jaunimas – gimnazistai, studentai. Į bažnyčią jie ateidavo vilkėdami skautų uniformas, po miestelį vaikščiodavo užsidėję gimnazistų ir studentų kepuraites. Grįžęs jaunimas įsiliedavo į miestelio gyvenimą – giedodavo chore, dalyvaudavo vaidinimuose. Mano brolis Juozas, grįždavęs iš Plungės kapucinų vienuolių globojamos gimnazijos, neretai vargonuodavo bažnyčioje, pavaduodamas tėvą. Jis buvo labai muzikalus, puikiai grojo, galėjo tapti muzikantu, tačiau studijavo inžineriją, energetiką, vėliau tapo vienu iš atomistikos mokslo pradininkų Lietuvoje. Deja, Juozas anksti, vos sulaukęs penkiasdešimties, mirė.
Šateikius tuo laiku labai puošė ežerėlis ir vandens malūnas, prisiglaudęs prie jo. Didysis vandens ratas dažnai sukdavosi dieną ir naktį. Malūno kieme visada stovėjo daug vežimų, mindžikuodavo arkliai, būriuodavosi vyrai, moterys. Malūno pastate mums, vaikams, būdavo įdomu, smalsu – gaudė girnos, šniokštė vanduo, kvepėjo miltai.
Prie kelio į geležinkelio stotį stovėjo traktyrius, kur vyrai gerdavo ne vien alų. Atminty išliko vaizdas, matytas tamsų vakarą pro trobos langą. Išvirtę iš traktyriaus, vyrai išsilupo tvoros štankietus ir puolė jais tvatinti viens kitam per galvas. Tai pamatęs, labai išsigandau ir jau galvojau, kad iš ryto mūsų kieme gulės krūva lavonų. Tačiau ryte, atsargiai pažvelgęs pro langą, nepamačiau jokio negyvėlio; tvirtos ir kietos buvo žemaičių vyrų galvos.
Prie Plungės kelio stovėjo naujai pastatyta mokykla, kur dirbo mokytojai Žiliai. Kurį laiką ir man teko minti šios mokyklos slenkstį. Iš pradžių buvau vadinamas ponų vaiku, nes kalbėjau lietuviškai, tačiau greit išmokau žemaitiškai ir tapau savas. Daugelis mokinių į mokyklą ateidavo su medinėmis klumpėmis. Su tokiomis klumpėmis smagu būdavo žiemą čiuožti nuo kalnelių.
Įsiminė 1937 metais paskelbta mobilizacija po to, kai Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius ryšius. Šateikiuose aikštėje prieš bažnyčią buvo uždegtas didžiulis laužas, rinkosi šauliai, atgabeno didžiulį kulkosvaidį, šovinių, šautuvų, raudojo moterys, išlydėdamos mobilizuojamuosius į kariuomenę. Tai buvo gal pirmas kartas, kai mes, vaikai, pajutome baisų artėjančio karo pavojų.
Netoli mokyklos, šalia ežerėlio, stovėjo dailus, gėlėse paskendęs namelis. Ten gyveno maloni pagyvenusių vokiečių pora. Mama dažnai jiems nunešdavo laiškus iš Vokietijos, pasiimdavo ir mane. Šie geraširdžiai pagyvenę žmonės visada vaišindavo mane saldainiais. Vienas iš apsilankymų ypač įstrigo mano atmintin. Buvo 1938 metų vasara. Pro atidarą šių žmonių namo langą sklido radijo garsai – girdėjosi rėksminga, kapota, šiurkšti kalba, vis pertraukiama minios šaukimo – hail, hail.. .Šeimininkai klausėsi, prikišę galvas prie radijo, šypsojosi, linksėjo galvomis ir kartojo – „Dievas atsiuntė Hitlerį Vokietijai“... Nuostabiai žydėjo jų puikūs gėlynai – nasturtai, rožės, ramiai šlamėjo parko medžiai. Namo grįžome išsigandę, pajutę šaltį, grėsmę. Saldainių tąkart negavau, o senukai greit išvyko į Vokietiją.
Mano atsisveikinimas su Šateikiais įvyko 1940 metų birželio 16 d. Mus jau buvo pasiekusios neramios žinios apie rusų okupaciją. Išvykome į Kėdainius. Pasikinkę arklius, pajudėjome Šateikių geležinkelio stoties link. Pakeliui stabtelėjome atsisveikinti su policininko Monkausko šeima, jų vaikais – Toliu ir Nijole. Atsisveikinome tikėdamiesi vėl susitikti. Tačiau neteko; vėliau sužinojome, kad visą Monkauskų šeimą 1941-ųjų metų birželyje išvežė į Sibirą. Į naktinį traukinį sunkiai tilpome. Iš Palangos važiavo, bėgo poilsiautojai. Švintant ties Šiauliais, prie pervažos, pamatėme stovint rusų tankus su penkiakampėmis žvaigždėmis ant šono. Vagone daugelis šluostėsi ašaras. Dar nesupratau, ko jie verkė... Kėdainiuose gatvės jau buvo pilnos rusų tankų, žygiavo rusų kareiviai. Čia prasidėjo jau kitoks gyvenimas – okupacija, karas, pokaris...
________
* Budavoti – pastatyti
** Grabas – karstas

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2006.09.10.
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija