Vyskupija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Žemaičių bažnytiniai žibintai
 
Leidinio viršelis2006 m. Vilniuje išleista knyga (katalogas) „Procesijų žibintai“, kurioje pateikiamos susistemintos žinios apie kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio (kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo) surinktą vertingą bažnytinių žibintų kolekciją.
Leidinį sudarė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė (ji parengė ir knygos įvadą, kolekcijos katalogo tekstą – kolekcijos eksponatų atribuciją), Jolanta Antanaitienė. Knygoje taip pat publikuojami rašytojos Jurgos Ivanauskaitės prisiminimai apie tėvą Stanislovą. Leidinys spalvotas, gausiai iliustruotas. Iš viso čia pateikiamos žinios apie 55 tėvo Stanislovo kolekcijoje esančius bažnytinius žibintus (dažniausiai kiekvienas iš paminėtų žibintų turi savo porą – žibintą „dvynį“, tad, ten, kur tos poros išlikusios, jie po du ir pristatomi, todėl iš viso leidinyje pateikto 97 žibintų iliustracijų. Žibintai dažniausiai būdavo naudojami procesijų metu ir dažniausiai – Žemaitijoje.
bažnytinės procesijos ir jų atributai – žibintai
Dalia Bernotaitė-Beliauskienė
Žibintas iš Tėvo Stanislovo kolekcijos

Tėvo Stanislovo bažnytinių žibintų kolekcijos ekspozicijos Paberžės bažnyčioje fragmentai ir žibintas iš šios kolekcijos. Rimo Akutaičio nuotraukos

XVIII–XX a. pradžios kaimų ir miestelių bažnytinių procesijų pagrindiniai atributai – kryžiai, altorėliai, žibintai ir vėliavos. Procesija (lot. processio) – iškilminga bažnytinė eisena su maldomis, giesmėmis, nešamais liturginiais reikmenimis. Procesijos skirstomos į ordinarines ir ekstraordinarines. Ordinarinės rengiamos per Kristaus paaukojimo (Grabnyčių), Kristaus kančios (Verbų sekmadienio) šventes, per Didįjį tridienį, Kristaus prisikėlimo (Velykų ryto), Kristaus žengimo į dangų {Šeštinių), Šventosios Dvasios atsiuntimo {Sekminių), Švč. Kristaus kūno ir kraujo {Devintinių), Visų Šventųjų šventes, per atlaidus, sekmadieniais. Prie ordinarinių priskiriamos laidotuvių ir vyskupo sutikimo procesijos. Ekstraordinarinės procesijos buvo rengiamos ypatingais atvejais, kad, pavyzdžiui, atitolintų nelaimes, epidemijas. Prie jų priskiriamos tradicinės procesijos, kaip antai „Kryžiaunos dienos“, per kurias kaimo žmonės be kunigo apeidavo kaimo kryžius, laukus, taip pat ir piligriminės arba maldingosios kelionės į stebuklais pagarsėjusias vietas (Šiluvą, Žemaičių Kalvariją ir kt.). Žinių apie XVI–XX a. pradžios procesijas galima aptikti daug. Tai įvairūs amžininkų prisiminimai (pvz., apie iškilmingas Devintinių procesijas, maldingąsias keliones ir kt.), teisiniai dokumentai (pvz., apie procesijų draudimus ir kt.). Procesijų atributai daugiausia minimi tokiuose šaltiniuose kaip bažnyčių, vienuolynų, brolijų, cechų turto aprašymai, vizitacijų aktai, sandorių sutartys, atsiskaitymo už atliktus darbus kvitai. Vienuose dokumentuose procesijų atributai tik paminimi, kituose jie plačiau aprašomi. Šiame darbe daugiausia remiamasi XVII–XX a. pradžios archyviniais šaltiniais – bažnyčių inventoriais, esančiais Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), Mokslų akademijos (MAB RS) ir Vilniaus universiteto (VUB RS) bibliotekų Rankraščių skyriuose1. Svarbus šaltinis tyrinėjant procesijų atributus yra muziejuose sukaupti eksponatai. Be to, papildomos informacijos teikia ir ikonografinė medžiaga – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nuotraukos ir negatyvai.
Vieni ankstyvųjų autorei žinomų Žemaitijos miestelių procesijų bei jų reikmenų paminėjimų aptinkami 1579 metų Žemaičių vyskupystės vizitacijoje2. Vizitatorius Tarkvinijus Pekulas mini nereguliariai rengiamas procesijas, o ypač pabrėžia netvarką ir skurdą bažnyčiose: suplyšusius liturginius drabužius, vėliavas, nešvarias neuždengtas krikštyklas ir t. t. Daugiau apie ankstyvąsias procesijas Lietuvoje galima sužinoti iš jėzuitų procesijų aprašymų. Pirmąją labai iškilmingą Dievo kūno šventės procesiją jie surengė Vilniuje 1586 metais. Procesijos dalyviai – jėzuitų mokyklų studentai – buvo „aprėdyti įvairiaspalviais drabužiais, žibintais rankose nešini“. Suskirstyti į būrius, giedojo giesmes, vaizdavo kankinius, atgailautojus, angelus. Procesijos viduryje buvo „nešamas didelis aukso kryžius, išpuoštas deimantais, kurie saulės spinduliuose žėrėte žėrėjo“3.
Procesijos į Žemaičių Kalvariją pradėtos organizuoti vyskupo Antano Tiškevičiaus paliepimu. Anot Motiejaus Valančiaus, „Antanas Tiškevyčia, vyskupas, 1742 m. klebonams Mosėdžio, Skuodo, Palangos, Gargždų, Kartenos, Salantų, Žagarės, Akmenės, Papilės, Kuršėnų, Šaukėnų ir visiems, arčiau Kalvarijos gyvenantiems, liepė kas metą vaikščioti į didžiąją kalvariją su parakvijomis [...]. Kaipogi klebonai, vyskupui liepiant, surinkę būrį savo parakvijos žmonių, su būgnais, patrūbočiais, paparčiais (vėliavomis – aut.), altorėliais ir visa bažnyčios iškilme keliaudavo į atlaidus Aplankymo Motinos Dievo. Paparčius stiprūs jaunikaičiai gebėjo raiti nešti [...]. Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius virpino, būgnais mušė, patrūbočius pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su motriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parakvija su didesniu trenksmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė“4.1763 m. vyskupas Jonas Lopacinskis uždraudė panašiu būdu keliauti į atlaidus, nes maldininkai nakvodavo miškuose, prie karčemų, pasigerdavo, jaunikaičiai net bažnyčiose šaudė5 Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje ir ypač po 1863 m. sukilimo, vengiant didelių žmonių susibūrimų, buvo stengiamasi visokiais būdais riboti procesijas. 1864 m. sausio 24 d. generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas išleido aplinkraštį dėl procesijų rengimo tvarkos. Procesijas miestuose buvo leista rengti bažnyčių viduje, o miestelių ir kaimelių mažose bažnytėlėse – šventoriuose6. Tų pačių metų vasario 14 d. aplinkraštis buvo papildytas, leidžiant procesijas už šventoriaus ribų ypatingais atvejais – per sausras, liūtis, epidemijas, aplink kaimus, laukus taip, „kaip paprastai daroma tokiais atvejais“, bet tik iš anksto gavus gubernatoriaus leidimą ir tik tose vietovėse, kur nėra stačiatikių cerkvių7. Paskelbus šiuos įsakus, vyskupas Valančius ir įvairių bažnyčių klebonai pradėjo susirašinėti su valdžios pareigūnais dėl leidimų rengti procesijas8. Kunigus, nepaklususius minėtiems įsakams, baudė piniginėmis baudomis ar uždarydavo j vienuolyną9. Galop 1878 m. gruodžio 12 d. apribojimai Kauno gubernijos mažų miestelių ir kaimų procesijoms buvo panaikinti, jie išliko tik dideliuose miestuose10. Kitur Lietuvoje procesijų apribojimai išsilaikė iki 1906 metų11. Vėl buvo rengiamos gausios ir puošnios procesijos. Ypač daug maldininkų suplūsdavo į Vilnių, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją bei kitas stebuklais garsėjančias vietas. Žemaičių Kalvarijos aprašymuose minima, kad į atlaidus susirinkdavo 20–30 tūkst. žmonių12. Anot Jono Totoraičio, atvykstančios maldininkų grupės „eina su kryžium pryšakyje, su altorėliais, su vėliavomis; 15 mergaičių neša tam tikrą rąžančių su vėliavomis, kurie spalvos yra pagal rožančiaus paslaptis: baltos, raudonos ar žalios. Kai kurios jų turi orkestrą, kuris pritaria jų giesmėms, arba bent žemaičių mėgiamą būbną. Veda jas kunigas su klierikais. Tokių organizuotų kompanijų paprastai būna nuo 9 iki 13. Žem. Kalvarijoje ant visų kelių būna pastatyti iškilmingi vartai, papuošti vainikais, vėliavomis ir tam tikru iškilmei pritaikintu šūkiu. Bažnyčios bokšte budi budėtojai, kurie, pamatę tolumoje atvykstančią kompaniją, duoda ženklą, kad rengtųsi vietinė procesija pasitikti atkeliaujančius maldininkus. Iš bažnyčios procesija su kryžium, dviem vėliavėlėm, kunigu ir būbnu pryšakyje pasitinka atvykstančią kompaniją [...]“13. Sovietmečiu vėl apribojus procesijų rengimą, prisidengiant viešosios tvarkos pažeidimais ar eismo trukdymais, kunigai buvo baudžiami kalėjimu ar piniginėmis baudomis.
Bažnytinėje liturgijoje yra nustatyta procesijų rengimo tvarka14. Procesijos atributika priklauso nuo to, kokia proga ji rengiama ir ar nešamas Švč. Sakramentas. Pagal procesijos turinį parenkama atributika, vėliavų spalvos, formuojama palyda. Procesijos tvarka priklauso ir nuo parapijos turtingumo bei susiklosčiusių tradicijų kiekvienoje etnografinėje srityje, net parapijoje (pavyzdžiui, Žemaitijoje dūdų orkestrai). Pasak kunigo Edmundo Paulionio, „kiekviena parapija stengiasi savaip kuo iškilmingiau pagarbinti Aukščiausiąjį“15. Procesijų atributams nešti parinkdavo dorus ir garbingus parapijos žmones, dažnai prie bažnyčių veikusių brolijų narius16.
Iškilmingos procesijos priekyje visada nešamas kryžius, abipus jo po žibintą ir vėliavą, toliau – metalinės procesijų vėliavos (skydai), liaudyje dar vadinamos „cimborijomis“, „tarčiomis“, didelis medinis rožančius (nešamas tose parapijose, kurios jį turi), organizacijų, brolijų vėliavos bei altorėliai, nešami jų narių, bažnytinės vėliavos, už jų po baldakimu kunigas monstrancijoje neša Švč. Sakramentą. Ties baldakimo kampais – keturi žibintai. Procesiją surikiuodavo ir tvarkydavo maršalka, kurio atributas – maršalkos lazda. Velykiniu laikotarpiu nešama Prisikėlusio Kristaus statulėlė (iki Šeštinių) ir Velykinė žvakė (iki Sekminių). Per gedulingas procesijas nešamas kryžius, vėliavos, žibintai.
Krikščionių liturgijoje buvo ir yra plačiai naudojamos lempos, žvakės, žibintai. Sunku tiksliai pasakyti, kada Lietuvoje žibintai pradėti naudoti procesijose, ši tema mažai tyrinėta. Žinoma, jog rankose nešė žibintus jau minėtoje jėzuitų organizuotoje procesijoje 1586 metais17. Žibintai minimi įvairiuose archyviniuose dokumentuose. Bažnyčių inventoriuose ir vizitacijų aktuose ne visada tiksliai galima suprasti šviestuvo paskirtį (dažniausiai jie skirstomi tik pagal medžiagas). XVIII a. jau minimi procesijų žibintai, jie paprastai vadinami latarnia, o rusų kalba rašytuose XIX–XX a. pradžios inventoriuose (fanar arba lampa). Dokumentuose žibintai dažniausiai neaprašomi, tik paminima, kad jie skirti procesijoms, ir nurodomas skaičius. Vienos bažnyčios jų turėjo tik 2–4, kitos net 12. Kartais nurodoma, kiek bažnyčioje yra senų ir naujų procesijų žibintų, medžiaga, iš kurios jie pagaminti (dažniausiai skarda), koks kotas (ilgas, dažytas ir pan.). Vienas ankstyviausių autorei žinomų įstiklintų žibintų paminėjimų yra 1715 metų Platelių bažnyčios vizitacijos akte18. Retkarčiais žibintų galima matyti ir dailininkų kūriniuose. Nežinomo XIX a. vidurio Lietuvos dailininko darbe19 procesijoje greta kitų procesinių reikmenų vaizduojami ir keturi žibintai. Daugiau žibintų užfiksuota XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės fotografijose (laidotuvių, švenčių procesijų ir kt.). Trūksta žinių, kas ir kur darė žibintus iki XX amžiaus. Žemaitijos miesteliuose XVII–XIX a. minimi skardininkai ir liejikai20. Žinoma, kad XIX a. viduryje skardininkai Nemunaityje (Alytaus r.) taisė aplūžusias žvakides ir procesijų žibintus21. XX a. pirmoje pusėje žibintus gamino didesniuose Lietuvos miestuose įsikūrusios bažnytinių reikmenų dirbtuvės bei platino atvežtinius22.
XVIII–XX a. pirmoje pusėje procesijose su uždegtais žibintais buvo lydimas Švč. Sakramentas, pasitinkami bažnyčios ar valdžios svečiai, iškilmingose laidotuvėse palydimi iki kapo duobės išėjusieji Anapilin. Skardiniai žibintai kartais buvo statomi prie medinių ar mūrinių pakelės koplytėlių, mažų bažnytėlių, kapų koplyčių durų23. Paberžės klebonas kunigas Mykolas Dobrovolskis OFM Cap., lankydamasis parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“, papasakojo apie žibintų ir žvakių svarbą laidotuvėse bei apie savo surinktą gausią bažnytinių reikmenų kolekciją. Grįžęs iš tremties, jis pamatęs kunigo Ragio laidotuvių nuotraukoje šešis žemaičius su žibintais. Žibintais labai susidomėjęs ir pradėjęs rinkti. Daugiausia aptikęs Žemaitijoje. Bažnyčių palėpėse jų rasdavęs daug ir įvairių – nuo paprastų be ornamento iki labai puošnių, dekoratyvių. Aplūžę, aprūdiję žibintai buvo XX a. 9 dešimtmetyje nuvalyti, konservuoti, perdažyti, padarytos trūkstamos detalės. Pagal senųjų pavyzdį kartais padirbdavo ir naujų žibintų. Kunigo teigimu, senieji žibintai buvę labai spalvingi, nes, anot jo, „mes gyvename šiaurės krašte, mums reikia tos spalvos“. Kunigas puikiai prisiminė originalių žibintų spalvas ir pripažino, kad dabartinis perdažymas – neretai jo pagalbininkų fantazija24. Kai kuriose Lietuvos bažnytėlėse išlikę skardiniai žibintai nudažyti santūriau nei esantys rinkinyje25.
Viena žibintus dažiusių pagalbininkių buvusi Tėvo Stanislovo vargonininkė Jolanta Antanaitienė prisimena: „Kai 1984 metais atvykau į Paberžę, žibintų restauravimo darbai ten jau vyko keletą metų. Tėvelis su skulptoriumi Rimu Idzeliu važiuodavo j Žemaitiją ir grįždavo prisikrovę pilną „Žigulį“ bažnytinių drabužių, metalinių saulučių ir skardinių žibintų. Bažnytinius drabužius, suterštus karvelių mėšlu, sudrėkusius, supelijusius, džiaudavome šventoriuje ant tvoros ir džiovindavome. Paskui juos valydavome, lygindavome ir padėdavome svirnelyje. Saulutes Tėvelis rasdavo kapinių šiukšlynuose, žibintus – bažnyčių palėpėse, išmestus, aplūžusius, surūdijusius. Žibintai būdavo po du (kaip Tėvelis sakydavo, „dvynukai“). Restauruodavome taip: iš pradžių nuvalydavome purvą, tada merkdavome į vonią, pilną rūdis surišančio skysčio. Vonioje jie išbūdavo apie parą. Paskui kruopščiai šveitimo popieriumi nuvalydavome rūdis. Tada žibintai patekdavo į meistro Antanėlio rankas. Jis iškirpdavo iš skardos trūkstamas detales ir jas prilituodavo. Toliau gruntuodavome. Gruntas – auksiniai arba dažniausiai sidabriniai milteliai, kuriuos sumaišydavome su „Capon“ laku. Gruntas džiūdavo labai greitai. Po kelių valandų jau galėdavome dažyti. Žibintus dažydavome aliejiniais dažais, sumaišytais su laku „Pichtovyj“. Dažydavome spėriai, mat reikėjo restauruoti daug žibintų. Kai kurie pagalbininkai siūlė rinktis ne tokias ryškias spalvas. Jiems Tėvelis atsakydavo, kad mes žibintus tik konservuojame, o ateityje gal atsiras žmonių, kurie juos restauruos.
Žibintus tvarkyti buvo be galo malonu. Tėvelis giedodavo choralus, aplink sklido smilkalų ir aliejinių dažų kvapas, ir taip antram gyvenimui keldavosi visų pamiršti ir niekam nebereikalingi senieji procesijų žibintai.“
Kunigo M. Dobrovolskio rinkinio žibintai yra dviejų formų (penkios žibintų poros buvo eksponuotos Vilniuje, parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“). Vieni savo forma šiek tiek panašūs į stulpines koplytėles – koto viršuje turi pritvirtintą puošnų skardinį „namuką“ ar kelis „namukus“, sujungtus tarpusavyje. Šio tipo žibintai stačių ar pasvirusių sienelių, įstiklinti bespalviu (skaidriu), matiniu baltu gėlėtu ar spalvotu (žaliu, raudonu, mėlynu, geltonu) stiklu, viršuje su karūnomis ir kryželiais. Puošti įvairiais gėlių žiedais, lapeliais, trikampiais dantukais, iškiliais taškeliais, varpeliais, pakabučiais, rečiau – iš medžio drožinėtais sparnais su vynuogių kekių ornamentu. Kiti žibintai savo forma panašūs į saulę, juos santykinai galima vadinti sauliniais arba glorijos tipo. Jie fasadinėje ir nugarinėje pusėje su spinduliais, žvaigždžių ir gėlių vainikais. Visi skardiniai, maunami ant koto, įtvaras stabilus.
Žibintus bažnyčiose laikė įvairiai: sustatytus į specialiai padarytus rėmus bažnyčios gale po choru, šonuose prie klauptų įstatytus į pritvirtintus metalinius lankelius, zakristijoje. Kartais labai puošnius žibintus pastatydavo presbiterijoje ar prie presbiterijos baliustrados.
Lietuvoje skardiniai žibintai plačiai naudoti procesijose iki XX a. pirmos pusės. XX a. antroje pusėje skardinių žibintų niekas nebegamino. Vis mažiau jie buvo naudojami procesijose, rūdijo užkelti ant aukšto, dažnai net buvo išmetami kaip negražūs, netinkami ir nereikalingi. Kunigo Mykolo Dobrovolskio prikelti antram gyvenimui, šiuo metu jie džiugina akį šimtams atvykstančiųjų į Paberžę.
____________
 1. Nuorodos į šiuos šaltinius pateikiamo tik retesniais arba įdomesniais atvejais. Labai dažnai šaltiniuose pasikartojantys teiginiai pateikiami be nuorodų.
2 Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579). Sudarė L. Jovaiša ir J. Tumelis. Vilnius, 2002.
3 Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958, p. 134.
4 Valančius M. Žemaičių vyskupystė. Raštai. Vilnius, 1972, p. 358–359.
5 Ragaišis [Ragažinskas A.] Žemaičių Kalvarijos aprašymas, ypatingai dievobaimingiems keleiviams į tą stebuklingąją vietą. Vilnius, 1906, p. 18.; Valančius, min. veik., p. 359.
6 LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 118,1. 205 (kopija).
7 LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 118,1. 1–2 (nuorašas, skirtas vyskupui M. Valančiui).
8 LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 118; plačiau apie tai rašė A. Alekna (Alekna A. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Klaipėda, 1922), V. Merkys (Merkys V. Motiejus Valančius: tarp
katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius, 1999), P. Vaičekonis (Vaičekonis P. Katalikų dvasininkijos juridinė padėtis XIX a. Lietuvoje. Vilnius, 1999).
9 Pavyzdžiui, Zarasų bažnyčios klebonas Butkus buvo uždarytas 6 mėnesiams (LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 153,1. 2).
10 1879 01 30 raštas Nr. 603 (LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 118,1.534).
11 1906 m. pradžioje Nemunaitį (Alytaus r.) pasiekė Vilniaus vyskupo 1906 03 01 aplinkraštis vyskupijos dvasininkams, kuriuo buvo pranešta nauja tvarka (Jegelevičius S. Nemunaitis ir jo parapija
12 Ragažinskas, min. veik., p.17.
13 Totoraitis J. Žemaičių Kalvarija. Marijampolė, 1937 m., Marijonų leidinys Nr. 141, p. 6.
14 Romos mišiolas. Roma, 1987; Romos katalikų apeigynas Lietuvos vyskupijoms. Vilnius – Kaunas, 1966.
15 Iš D. Bernotaitės-Beliauskienės pokalbio su kun. E. Paulioniu 2002 m. lapkričio 15 d.
16 Nemunaityje (Alytaus r.) veikusios Rožančiaus arkibrolijos nariai 1846 m. sąraše sugrupuoti pagal jų pareigas bažnyčioje, pvz., procesijų kryžiaus, baldakimo, vėliavų nešėjai
ir t. t. (Jegelevičius, min. veik., p. 528).
l7 Vaišnora, 1956, p. 134.
18 VUBRS, f. 1– f. 38, l. 119.
19 Kuodienė M. Rumbonių altorėlio paveikslų „Nuodėmė ir atgaila“ ir „Atpirkimo medis“ ikonografija. Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 3. Vilnius, 1999, p. 91–105.; Tarandaitė D. Tapyba, skulptūra kaip vienuolynų dekoro ir religinės praktikos savastis. Lietuvos vienuolynų dailė. Vilnius, 1998, p. 51, kat. I. 43, il.
20 Meilus E. Amatai Žemaitijos kunigaikštystės miesteliuose XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. Žemaičių praeitis 2. Vilnius, 1993, p. 108.
21 Jegelevičius, min. veik., p. 532.
12 Smilingytė S. XX a. pradžios bažnytinių reikmenų dirbtuvių apžvalga. Kultūros istorijos tyrinėjimai. Vilnius, 1998, t. 4, p. 199–229; Smilingytė–Žeimienė S. Šiaulių bažnytinių
reikmenų dirbtuvės 1900–1940 metais. Menotyra. Vilnius, 1998. Nr. 2, p. 40–50. SLDM Igno Končiaus fotografijų rinkinys, LF 3904, LF 3959.
24 Iš D. Bernotaitės-Beliauskienės 2000 m. gegužės 10 d. pokalbio su kun. M. Dobrovolskiu. 25 Žemaičių praeitis 6. Pavandenė. Vilnius, 1996, il.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija