Tautosaka Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

APIE ŽODŽIO IR MUZIKOS SĄVEIKĄ ŽEMAIČIŲ DAINOSE

Loreta Mukaitė

Kalbant apie senųjų žemaičių liaudies dainų melodijų stilių, visuomet pabrėžiamas jo monolitiškumas. Jau 1969 metų studijoje profesorė J.Čiurlionytė atkreipė dėmesį į tai, jog šios etnografinės Lietuvos srities liaudies dainų melodijoms būdingi itin pastovūs tam tikri intonaciniai branduoliai. Lietuvių liaudies dainų tyrinėtoja nurodė pagrindines skiriamąsias žemaičių dainų melodijų intonacines kryptis, išskyrė keletą tipingų intonacinės sandaros elementų1 . Tiksliais folkloristės pastebėjimais rėmėsi ne vienas tyrinėtojas, apibūdindamas žemaičių liaudies dainų melodijų stilių. Tačiau šio etnografinio regiono liaudies dainų melodinė-intonacinė sandara išsamiau nenagrinėta.

Iš pirmo žvilgsnio žemaičių dainuojamoji tradicija iš tiesų atrodo labai vientisa ir monolitiška. Tačiau, peržvelgus nemažą pluoštą šio regiono dainų, matyti, jog joms labai būdingas variantiškumas, įvairūs stabiliųjų ir mobiliųjų elementų santykiai. Išanalizavus kelis šimtus žemaičių dainų melodijų, randame išties nedaug esminių intonacinių branduolių, tačiau jų „žaismas” dainų melodijose labai įvairus, o pastovumo ir kitimo ribos dažnai nenusakomos. Geografiniu požiūriu žemaičių dainų melodijų stilius taip pat nėra visiškai vienalytis. Keliaudami iš šiaurinės Žemaitijos dalies į pietus, pastebėsime, jog didesnei šiaurės vakarų Žemaitijos daliai būdingas melodinis-intonacinis kompleksas, artėjant prie pietinės regiono ribos, pamažu krinka. Čia tarytum susidaro kiek kitoks melodinis-intonacinis sluoksnis. Didesnis variantiškumas, vientiso komplekso griovimas ypač pastebimas „paribiniuose” Žemaitijos rajonuose – šiaurinėje Mažeikių ir Akmenės rajonų dalyje bei pietuose su Užnemunės kraštu besiribojančiuose Tauragės, Raseinių ir Kelmės rajonuose. Pati, sakytum, gryniausia, monolitiškiausia muzikinės dialektologijos požiūriu – vidurinioji Žemaitijos dalis, apimanti Telšių, Plungės ir Kretingos rajonus. Didesnėje šio ploto dalyje kalbama vadinamąja dounininkų patarme (pietinėje Telšių rajono dalyje – apie Varnius – neblogai išlaikyta dūnininkų patarmė), kuri kalbininkų tvirtinimu, yra geriausiai išaikyta.Vidurinioji Žemaitijos regiono dalis turtinga dar pakankamai tvirta kalbos tradicija, gausiu folkloru. Vien dainuojamosios tautosakos, užrašytos Telšių, Plungės ir Kretingos rajonuose 1957-1990 metais Lietuvos muzikos akademijos Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos kalbos ir literatūros instituto, Vilniaus universiteto archyvuose saugoma daugiau kaip 17 300 pavyzdžių.
Ne vienas folkloristas yra pažymėjęs, jog žemaičių senosios liaudies dainos ypatingos savo laisvu, improvizaciniu atlikimo būdu, nereguliariai banguojančiu ritmu. Neretai tenka išgirsti kalbant: „Ir kodėl tie žemaičiai taip ištąso dainų melodijas, kodėl jų dainos tokios lėtos ir liūdnos? Ar jie negali dainuoti lygiai, tvarkingai, aiškiai?..” Atsakymą, manau, galime rasti pasiklausę, kaip kalba seni žmonės, kilę iš Žemaitijos ir išlaikę savo gimtąją tarmę. Žemaičių šnektos nemokančio ir nepažįstančio žmogaus dėmesį pirmiausia patraukia nereguliariai pulsuojanti šios tarmės dinamika. Nors žemaičių kalbėjimo tempas yra gana lėtas (tai patvirtina kalbininkų A. Girdenio ir V. Lakienės 1976 m. atlikti žvalgomieji tyrimai2), tačiau kalbos dinamika gana intensyvi ir įvairi. Kalbėdami žemaičiai tarsi išringuoja, išdainuoja kiekvieną sakinį, neretai kiekvieną žodį, suteikdami jam atitinkamą „gaidą”. Neatsitiktinai kalbininkai A. Pakerys ir J. Bukantis tyrinėjo tam tikras muzikalumo apraiškas žemaičių tarmėje. O prof. A. Girdenis spektrinės analizės eksperimentais nustatė, jog žemaičių priegaidėms būdingas ryškus muzikinis (arba toninis) elementas3. Neretai žemaičių dainose atpažinsime kalbos intonacijas, tam tikrus tarmei būdingus elementus. Taigi tam tikrų žemaičių dainų charakterio ištakų galime ieškoti pačioje žemaičių tarmėje bei jos sąveikoje su dainos melodija. 
Kalbinių ir muzikinių struktūrų koreliacijoje, anot lietuvių liaudies dainų eilėdaros tyrinėtojo Leonardo Saukos, slypi didelės dainų garsinės išraiškos potencijos. Tad, analizuojant atskiro regiono liaudies dainas, dainų eilės bei melodijos lygintinos su tarmių medžiaga, nes dainuojamosios tautosakos tekstų, prof. L.Saukos vadinamų folkloro eilėmis, pagrindas yra tarmės4.
Iki šiol žodžio ir muzikos tarpusavio ryšio problema lietuvių etnomuzikologijoje visai nebuvo keliama. Pastaruoju metu apie tai imta vis daugiau kalbėti. Bendradarbiaudama kartu su kalbininkais – prof. A. Girdeniu, B. Stundžia – nagrinėjau šiaurės vakarų žemaičių liaudies dainas kai kuriais tarmės ir melodijos sąveikos aspektais. Iš klausos analizuodama kalbinių elementų – tam tikrų balsinių fonemų, įvairius kirčio, priegaidžių svyravimus, pagalbinių (fakultatyvinių) garsų, žodžio galo artikuliacijos bei tam tikrų melodinių-intonacinių darinių ypatumus – funkcionavimą žemaičių dainose, kalbinę dainų artikuliaciją, pastebėjau keletą dėsningumų, sąlygojančių vienokį ar kitokį tarmės ir melodijos tarpusavio ryšių pobūdį aptariamojo regiono dainose. Eksperimentinė akustinė analizė patvirtino iš klausos užfiksuotus pastebėjimus ir melodijos sąryšio svarbą žemaičių dainose5. Žinoma, toks tyrimas nėra universalus. Jis šiuo atveju pasirinktas atsižvelgiant į šiaurės vakarų žemaičių tarmės specifiką bei būdingiausius liaudies dainų bruožus. Visai įmanomas dalykas, jog kitos Žemaitijos dalies dainoms toks tyrimas gali būti sunkiai pritaikomas arba visai netinkamas. Pavyzdžiui, kitokia pietų Žemaitijos tarmės sistema bei kitoks liaudies dainų pobūdis gali paskatinti tirti kitus kalbinius ir melodinius elementus, kurie sąlygoja tarmės ir melodijos tarpusavio ryšius to krašto dainose. Tyrinėjant tarmės ir melodijos sąveika liaudies dainose, labai svarbu dar vienas dalykas – tai žodžio ištarmės spalvingumo, kalbos artikuliacijos ritmo įtaka dainos melodijos pobūdžiui. Teko susidurti su ta problema, jog kalbininkai vis dar nėra ištyrę kalbos tarmės muzikinės pusės. Dėl tos priežasties gana sunku įvertinti kalbinės artikuliacijos, tarmiškumo įtaką liaudies dainoms. Tuo tarpu visi puikiai jaučiame, jog ryšys tarp žodžio ištarmės ir melodijos liaudies dainose labai glaudus ir svarbus. Juk dainoje dažnai atsispindi kalbos ritmo piešinys, emocionalioji žodžio skalė, žodžio raiškos pobūdis. Galbūt ta kalbos artikuliacijos ir melodijos sąveika dainoje ir yra dainininko atlikimo būdas? 
Tarmiškumas – vienas svarbiausių dalykų, sąlygojančių tarmės ir melodijos sąveiką liaudies dainose. Šiaurės žemaičiai gana gerai išlaikė tarmės specifiką ir kalboje, ir dainose. Klausantis šio regiono dainų, nesunkiai atpažinsime intonacinį žemaičio ženklą. Deja, pastarųjų dešimtmečių ekspedicijų patirtis rodo, jog ryškėja tendencija artėti prie sunormintos, niveliuotos kalbos. Tarmiškumas tampa tarsi perdaug specifiškas, ne visiems suprantamas, todėl siekiama suvienodėti. Dėl tos priežasties tarmiška kalba praranda daugybę specifinių bruožų, būdingą artikuliaciją. Paprastėja, niveliuojasi ir liaudies dainos pobūdis. Žemaičių daina praranda jai būdingą pulsuojantį, banguojantį ritmą, pomėgį „įlinguoti” į garsą, dažnai dainos melodija išdainuojama gana skubotai. Kaip rodo kalbininkų tyrimų rezultatai, jaunoji karta yra praradusi daugelį subtilių šiaurės žemaičių tarmės intonacinių niuansų6.Tad nenuostabu, jog pastarųjų metų ekspedicijų įrašuose retai aptiksime žemaičiams būdinga maniera atliekamų dainų. Taigi analizuojant tarmės ir melodijos sąveiką šiaurės žemaičių dainose, tenka remtis prieš dvidešimt, trisdešimt metų užfiksuota medžiaga. Šiandieninės įrašymo technikos galimybės, be abejonės, leidžia daug kokybiškiau ir tiksliau užfiksuoti tam tikrus kalbinius-tarminius ar muzikinius-intonacinius niuansus liaudies dainose. Tikslus ir kokybiškas dainos įrašas, tyrinėjant kalbinių ir muzikinių elementų transformaciją dainose, yra būtinas, nes vien šifruota daina yra tik struktūra, mažai tepasakanti apie dainos charakterį ir atlikimo būdą. Svarbu ir tai, jog žmogui, tyrinėjančiam tarmės ir melodijos tarpusavio ryšius konkrečios lokalinės tradicijos dainose, kuris yra tos lokalinės tradicijos atstovas arba yra gerai ją pažinęs, daug lengviau pastebėti ir analizuoti tam tikrus tarmiško žodžio ir muzikos sąveikos klausimus. Neatsitiktinai kalbininkai savo tyrinėjimams dažnai pasirenka tą tarmės plotą, iš kurio patys yra kilę.

1 Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai.-V.- 1968.- P.304.
2 Šiaurės žemaičių kalbėjimo tempas // Kalbotyra.-1976.-T.27(1).-P.71-74
3 Girdenis A. Mažeikių tarmės fonologinės sistemos apžvalga // Baltistica.-1967.-T.7(1).-P.21-31.
4 Sauka L. Lietuvių liaudies dainų eilėdara.-V.-1979.-P.230-231.
5 Mukaitė L. Tarmės ir melodijos sąveika Mažeikių bei Plungės rajonų liaudies dainose. Bakalauro darbas.-V.,1999.
6 Mažiulienė I. Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija sociolingvistiniu aspektu // Baltistica, T.33(1). – V., 1995.-P. 79-91.


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija