Tautosaka Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

TRYS PLATELIŲ DAINININKĖS

Ištraukos iš Stanislavos Stripinienės straipsnio „Trys Platelių dainininkės” (Aš išdainavau visas daineles.II.- V.,1988)

Stanislava Šoblinskaitė, Stanislava Laivienė ir Magdalena Kaniavienė – iš šių moterų 1984-1985 m. užrašiau į magnetofono juostą 528 dainas ir žaidimus, 202 sakmes ir tikėjimus, 50 pasakų, be to, nemažai smulkiosios tautosakos, atsimininmų.
Visos trys – tikros plateliškės: amžių pragyveno Plateliuose ir artimiausiuose kaimuose. Visos trys ilgai tarnavo samdinėmis; mokėjo ir norėjo dirbti – be darbo nepabūta ir senatvėje. Visos trys apsiėjo be gydytojų ir ligoninių. Nė viena nelankė mokyklos; moka skaityti tik Kaniavienė. Daina visoms nušvietė gyvenimą – ir dabar jos apgailestauja nebeturinčios balso. Visos labai palankios kraštotyrininkams – laimingos, kad prireikė jų dainų, sakmių, pasakų.
Vientisiausias Šoblinskaitės dainų repertuaras – beveik visos dainos senos, vertingos, neaptrupėjusios; Laivienė dainų moka daugiausia, bet jos labai nevienodos vertės, Kaniavienės senos dainos kartais „pajaununtos” naujo priedainio, posmo ar žodžio.
Šios žemaitės padainavo nemažai dainų, žinomų ne tik Plateliuose. Nemažai dainų buitiškų, pašaipių. ir melodijos neretai trankios, ryškios. O kitos kartais keistai prieštaringos: tęstinės, ringuotinės – ir kartu netikėti šaunūs priedainiai, drąsūs ritmo, melodijos piešinio laužymas.
...Ir vis dėlto kokios jos nepanašios – tos trys senos moterys. Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau: S.Šoblinskaitė -išmintis, S.Laivienė -jausmas, M.Kaniavienė – ilgesys...Bet negi sutalpinsi žmogų į vieną žodį...

STANISLAVA ŠOBLINSKAITĖ
( 1895 – 1989)

Stanislava ŠoblinskaitėGimė Plateliuose grafo Šuazelio kumečių šeimoje; visą amžių pragyveno gimtojoje trobelėje. Pateikė 85 dainas, 63 sakmes, 6 pasakas.
Dainininkės pasakojimuose atgyja ir jos pačios, ir Platelių praeitis – su darbais ir dainomis, su žandarais ir grafais, su dviem karais ir pokariu. Apie viską turėdama savo nuomonę, ji dažniausiai santūri, objektyvi. Kalboje – žodžiuose ir intonacijoje – jauti jos blaivų dalykiškumą, šviesią rimtį čia lydi vos numanomas, čia atviras jausmas, išsiliejantis deminutyvais, retoriniu sakiniu, ilgesniu pakartojimu.
Sunkus buvęs dainininkės gyvenimas. Šeimoje augo aštuoni vaikai. Būdama septynerių Stasikė jau ganė karves, nuo trylikos vargo dvare. Pačios šviesiausios dienos buvusios jai tuomet, kai sūnų augino.„Aš parbiegsu iš dvara darba, aš pasilgusīs, aš apkabinsu, aš nubučiousu – apėnt rēk munėi išēt i dvara, viel su mamali vāka paliksu. <...> Nu kāp sūnus mire, tēp visas gīvenims užtema i užtema i tebier užtemis.”
Stasė Šoblinskaitė savo apylinkėse buvo plačiai žinoma dainininkė, pasakotoja. Seną Platelių dainą „Ak platus platus Plateliu valščielius” ir beišringuoja senoji plateliškė. Dainuoji ji stipriu lygiu altu; o jaunystėje dažniausiai pritardavusi geriausiai draugei Elenai Zubienei – Lukauskaitei.
Jaudina Šoblinskaitės pagarba dainai – senoji griežtai skiria: „čia mona”, „čia ne mona”daina; visada gražiai išvingiuoja melodiją, išsaugo visus pakartojimus. Ji pirma apgalvoja, prisimena ir tik tada leidžia įrašyti. O dainuodama lyg iš naujo įsigyvena; neretai vos pabaigusi pakomentuoja – kartais dalykiškai ramiai, kartais emocionaliau: „Ton daine („Oi klevi, kleveli”) dainiava per vesele, par tus parietku pīragus jaunīsīms, ka jaunuoji ta turietum kou atsispirti”; „A Jezusmarie! Kad aš ton daine („Serbentetė ar ne ougelė”) dainiouju, monėi visi tėi dvara darbā mon akīse ruoduos. On Kuniga upes tūs laukūs ka liūbam dainiouti, ontruo pusie ježera, Pluokštinie, visi girdieje vėin daine tou – visas daines, ne tik ton vėina!”
Dainos – visas jos kūrybinis kraitis, atsineštas iš vaikystės ir jaunystės. „Dainum tum daug nu mamales išmuokau. Mamale mona gera balsa buva – eje visur dainioudama, i puo budynes eje gėiduodama. Daug i tetelis muokieje...” „...Vuo griebdami, je netuolėi nu vėins kita, nu i šauksem!.. Arba rygius pjaunont. Šitā jau nu pradalgies gala prasidedi, ēt jau dvejau...abe trīs – nu i dainiousi, už ontra pradalge kuol pradiesi... Nu vakara jau ka palēs, toukart ejuom ba baimes dainioudamīs lig pat sava miestele – kuokes daines muokiejuov vedvi su Zubiene...”
„Dainiouti mon patika; vuo diel kuo mon patika – tuo nežinau. Ka kliūdnu – ni kuokes tuos daunes nejims. Nu ka linksmesne – jau toukart!..<...> Daineles mon visas patin, kuoke aš dainiouju. Vuo ta vėina mamales dainė -„Puo Palonguos līges lonkas”- ta monei īra už visas maluonesnė. <...> Aš nežinau, a munėi nates, a munėi žuodē – munėi tink daineles visas! Muoku dešimtimis – ne puo vėina dainele sutelp mona galvelie! Daineles īr mona omžini draugā!”

STANISLAVA LAIVIENĖ
Pateikė 315 dainų, 106 sakmes, 39 pasakas.

Stanislava LaivienėStasiūnė Alminalė gimė 1901 m. Kentų kaime (keli kilometrai nuo Platelių). Nuo 1931 m. ištekėjo, gyveno Pamedinčiuose, vėliau Plateliuose.
Tarnauti pradėjo penktus eidama. Netrukus liko našlaite, dirbo samdine skirtinguose ūkiuose. Ši našlaitė kiekviename ūkyje jautėsi namiškė – samdinė, bet namiškė. Ji savaip didžiavosi sambinio dalia: esi laisvas, gali rinktis šeimininkus. „Mon – aš negaliu skūstėis... Aš gerā buvau, bebuvau nie išalkusi... Nebova prastā!”
Būry buvo linksma. Jaunai nieks niekas nerūpėjo – čia talkos ir patalkiai, čia subvakariai ir šventės, čia „grajenkos” ar kieno pintuvės. Darbši, linksma buvo Stasiūnė Alminalė – nedidukė, mėlynakė, storu tamsios kasos vainiku pasipuošusi. Ištekėjo būdama trišdešimties, užaugino keturis vaikus.
Laivienė teisinga, dora, sąžininga; ji praktiška, net savaip gudri, kieta smulkiuose buitiniuose rūpesčiuose. Tačiau ir dabar senojoje Laivienėje gyva ana linksmoji samdinė Alminalė: „Aš ka gaunu jouktėis -gerā, esu svēka. Su daine i svēkata žmuogou... Svarbu nenusiminti, vuo gerā nebus!..”
Savitas tas dainininkės pasaulis – jame ir mitinės būtybės, ir augantys akmenys, keliaujantys ežerai, užkeikti paukščiai. Savotiškai į tokį senųjų mitų, pirmapradžio gamtos matymo pasaulį įsipina bažnyčia, kurios mokymu senoji, žinoma, neabejoja. Iš kažkada vaikystėje girdėtų pasakų išliko tik tai, ką suprato – poetiška fantastika jai svetima...

Dainų kraitis godžiai krautas visą gyvenimą iš visur – be jokios atrankos: „Ka mon ruoduos, ka visas gražes. Nežinau aš ni vėinuos prastuos – nežinau!..”
Laivienės repertuaras nevienodai vertingas. Didžiąją dalį jos dainų sudaro tradicinės liaudies dainos. Yra tarp jų tokių, kurias kitos dainininkės rečiau bedainuoja: „Šiaudų dvarelis”, „Visas daineles išdainavau”, „Apynėli keturkantėtas” ir kt. Ne visos senosios dainos gerai išlikusios, kai kurias dainuodama gal net per drąsiai improvizuoja... Nemaža trumpų, su buitine situacija surištų posmų, daug nesenų vaišių dainų. Dainuoja pateikėja ir literatūrinės kilmės dainų – Vienažindžio, Strazdo, Valiūno, Maironio, nežinomų autorių.
Dainuoja senoji dažniausiai užsimerkusi, pavargdama, viską išgyvendama. Dainuoti pradėjo būdama mažytė. Godžiai mokėsi dainų ir jas dainuodavo ganydama: „Ka pėimenes dainiava bī kami, ir aš klausīsous...Ka ganīsu gīvuolius, aš sau pamiškēs, kami pakrūmelēs dainiousu...”
Jaunystėje Laivienė garsėjo geru balsu – dabar jo nebėra; tik retkarčiais netikėtai trumpam prasiveržia lyg aidas – aukštas, sodrus, žiburiuojkantis sopranas. „Aš buvau pirmininke. Muokiejau iškelti, išlingouti daine...Mon tika ne vėinā dainiouti!”

MAGDALENA KANIAVIENĖ
Pateikė 128 dainas, 33 sakmes, 5 pasakas.
Magdalena KaniavienėGimė 1909 m. Medsėdžiuose, Plungės raj. Visas gyvenimas praėjo gimtinėje. Ir tarnavo vis čia pat – Medsėdžiuose, Užpelkiuose, Plateliuose, Paežerės Rudaičiuose. Trejus metus buvo auklė. Paskui pusmergė, „mergė”. Ilgus metus negalėjo priprasti prie samdinės dalios – vis jaudinosi, bijojo pažeminimo: „Aš didelē jautri buvau...”
Dainavo ir šoko į lovos galą įsikibusi. Tada dalėjo būti kokių ketverių metų...
Vaiką sūpuodama dainuos, dirbdama dainuos. Paaugo – pradėjo ir būry dainuoti. Ir vis pirmoji! Ir tos dainos jai buvo gražiausios, kurios buvo ir apie kraitį, ir apie mirtį. Dainavo subatvakariais, dainavo per šventes, subuvimus, per pintuves ir vestuves. Dainavo prie linų ir prie rugių, talkose ir patalkiuose: „Aš vėin ėr vākščiuoso ton gerklė išvertusi – kas bepritarė, tas...”
Beveik visos dainos išmoktos iš mamos – yra tarp jų senų, bet dauguma – gana populiarios visų dainuotos liaudies dainos. Dauguma Kaniavienės dainų ilgos, nenutrupėjusios, jose jaučiamas individualus kūrėjo stilius. Pateikėja labai jaučia dainos būtinumą, supranta senos dainos grožį: „Liūdnas tuoks gīvenims be dainium...Senuovišku dainium nates gražes buva...dabar nebdainiou tuokium”. Šiltai sutinka tautosakos rinkėjus – pasijunta laiminga, nes „dar mona tuos daines īra gerbamas...”
Ramiu ilgesiu plaukia dar gražus, lygus Kaniavienės mesosopranas. Dainuoja ji susikaupusi, lyg įsiklausydama į save.


PLATELIŠKIŲ DAINOS

Oi platus platus

  

Oi platus platus
Plateliū valštelius,
Trins vingelē,
Trins vingelē lingava.

Unt vėino vingio
Gegelė kukava,
Unt untroujo
Lakštingalelė gėiduojė.

Vo unt trečioujo
Vėsū mažesnioujo
Marguoji,
Karčimelė marguoji.

Tuojė karčemuo
Jauna šinkorkelė
Saldžiuoji
Medoti šinkava..

Kas naktelė par naktelė

Kas naktelė par naktelė
Mėiga nemėiguojau,
Žaliuojuo lonkelie
Žirgelius dabuo(jau).

Užmigusi, užsnūdusi
Maža valondelė,
Išgėrdau, pajutau
Dėdė naujīne(lė).

Atjuo atjuo jauns bernelis
Par žalė lonkelė,
Šonkindams, mongindams
Joudbiera žirge(li).

Kad aš gaučiuo ton mergelė,
Sau už prietelkelė,
Linksminčiuos ir džiaugčiuos
Par visa omže(li).

 

Saldiu vīnu pagirdīčiuo,
Sukniems apdarīčiuo,
Linksminčiuos ir džiaugčiuos
Par vėsa omže(li).

Padainavo Stasė Šoblinskātė, g.1895 m. Plateliuose, Plungės raj.

Oi klevi klevieli

Oi klevi klevieli,
Žaliūsis medieli,
Kuodiel nežaliouji
Žėima vasarelė?

Kāp aš žaliousio
Žėima vasarelė – Žad monė nukėrstė
Šin pat rodėnelė.

Žad monė nukėrstė,
Žad ėr nugenietė,
Žad mona šakelės
I krūvelė krautė.

Vo jiš kamienelė
Dėrbintė luovelė,
Vo jiš galūnelės
Lėnktė lėngėnelė.

Aš pats jauns bernielis
Luoveliej goliesio,
Vo sava mergelė
Lingīniuo lingousio.

Nelingouk to monės,
Jaunas bernuželi,
Išlingava moni
Balta matušelė.

 

Nakti ont ronkeliu,
Dėina ont akeliu
Išlingava moni
Balta matušelė.

 

Padainavo Magdalena Kaniavienė-Sabaliauskaitė, g. 1907 m.
Medsėdžių km., Plungės raj. Užrašė D. Šilainaitė 1974 m.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija