Tautosaka Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

PASAKOJAMOJI ŽEMAIČIŲ TAUTOSAKA

Marija Radauskienė


Pasakojamosios tautosakos esminiai bruožai
Regioninė liaudies kūryba – dar labai menkai eksploatuota folkloristikos sritis, kuriai gražų postūmį davė Norbertas Vėlius savo studija „Senovės baltų pasaulėžiūra“. Čia įrodoma, kad Žemaitija, kaip Vakarų ir Vidurio Lietuvos tarpinė grandis, labiau susijusi su žemės ir požemio mitinėmis sferomis, linkusi kurti mįsles bei pasakojamąją tautosaką. Dainavimas esąs priešingas chtoninių būtybių (velnio, giltinės) prigimčiai. Taigi nors pirmieji lietuvių liaudies dainų rinkiniai parengti iš Vakarų Lietuvos ir Žemaitijos, tačiau šiems kraštams pirmiausia pripažįstama prigimtinė pasakojamosios tautosakos kūrimo ir sekimo galia.
Pasakojamoji tautosaka – tai proza, epiniai, neeiliuota kalba sekami kūriniai. Nors reikia pasakyti, kad toks apibūdinimas gana reliatyvus, mat yra ir epinių dainų, ir pasakų su eiliuotais intarpais arba net ištisai dainuojamų. Negana to, folkloristai atkreipė dėmesį į dvi pasakojamosios tautosakos rūšis: a) nepasakinę, kuri glaudžiai susijusi su pirmykščiais genčių tikėjimais, pateikiamais kaip faktais, kuriais reikia tikėti (mitologinės ir etiologinės sakmės, padavimai, legendos); b) pasakinę – kaip sąmoningą fantazavimą, poetinę išmonę, nors iš dalies taip pat nulemtą senosios mitinės pasaulėžiūros (visi pasakų žanrai).
 
Pasakos 
Kai kalbėsime apie regioninės pasakojamosios tautosakos rinkimo, skelbimo pradžią, jos pobūdį, visų pirma galvosime apie pasaką. Beje, to darbo pradžioje dar ir nebuvo įvardijamos nei rūšys, nei žanrai. „Pasaka“ – ir viskas. Šis terminas į raštų kalbą atėjo XIX a. pr. pasirodant pirmiesiems tautinio sąjūdžio daigams, kai žemaičių švietėjai, susirūpinę lietuvių kalbos gaivinimo, o kartu ir didaktinėmis problemomis, atkreipė dėmesį į liaudies kūrybą. Tada terminas „pasaka“ aprėpė ir rašytinę kūrybą – pasakėčias (S. Daukanto, J. Želvavičiaus, L. Rėzos ir kt. raštuose).
Šiuo žodžiu ir šiandien įvardijama žmogaus šneka, paliudijimas. Sakoma: „Papasakosiu kitą kartą, nes tai ilga pasaka (istorija)“; arba: „nu anuo pasakas (žem.) (~anot jo, pasak jo)“. O posakiai „nesek man pasakų“, „tai sena pasaka“ (~maža tiesos, pasenusi žinia) jau rodo, kad terminu „pasaka“ apibūdinamas ne tikrovės faktas, o išgalvotas dalykas, melas. Tad nenuostabu, kad anksčiau minėti veikėjai ieškojo specialių terminų, apibūdinančių tuos išgalvotus dalykus. S. Daukantas: „Pasaka arba žebelė, arba zauna yra gimusi žiloje senovėje („zaunyti“ žemaičiui – įkyriai plepėti, „loti“, „žebeliūti“ – nesąmones šnekėti). O Antanas Savickis savo verstų pasakėčių pratarmėje primena: „Išmislas, arba baikas, kurias vadina pasakomis“ (18; p. 98, 139.).
Terminų įvairovę, matyt, gimdė supratimas, kad pasaka ir pasakėčia nėra visiškai tapatūs dalykai. Antai Juozapas Želvavičius (1822–1886), aiškindamasis, kad savų pasakų dar nesusirinkome, todėl vertęs iš Krylovo, prakalboje sako, kad iš pat senovės yra visur turėtos kalbesio ir rašto pasakos (18; p. 23). S. Daukantas dar patikslina pasakos terminą: „Pasaka vadinas ta kalba apie kokį daiktą, kuri ne raštais saugojama, bet žmonių minėsena ir minavojimu užlaikoma“(18; p. 39). O pasakėčios prie „minėsenos“ šliejamos, aišku, dėl to, kad tai geras akivaizdus pavyzdys, kokie įdomūs, reikalingi mokymui ir auklėjimui dalykai, drauge savo gyvūnų pasauliu analogiški pasakoms.
1861 m. išleistą dialektinio pobūdžio eiliuotų humoristinių feljetonų rinkinėlį kupiškėnas Kapelionas Aleknavičius pavadino „Pasakos, pritikimai ir giesmės“, o suvalkietis J. Tatarė 1836 m. dialektinių apsakymų, artimų pasakėčioms, rinkinį vadina „pamokslais“. Taigi – įvairovė (18; p. 177, 206).
Net folkloristas Jonas Balys sako: „Pamokomąjį pobūdį turi ir viena pasakų apie gyvulius rūšis, vad., pasakėčios...“ Matyt, tokius teiginius suformuoja tai, kad sunku nustatyti, ar pasakėtininkas Ezopas buvo pasakų rinkėjas, perdirbėjas ar kūrėjas, paleidęs pasaulin daugelį gyvulinių pasakų motyvų, įsitvirtinusių liaudies kūryboje.
Su šia pasakos ir pasakėčios giminyste susidursime dar ne kartą, aptardami pasakojamosios tautosakos publikacijas. Ir pirmuosius teorinius samprotavimus apie „pasakos būdą“ S. Daukantas pateikė prie savo Fedro pasakėčių vertimo („Pasakos Fedro“, 18). Visą šneką apie pasakojamą žemaičių tautosaką turime pradėti nuo S. Daukanto.
 
Žemaičių pasakojamosios tautosakos leidiniai, šios tautosakos rinkėjai, tyrinėtojai:
 
Simonas Daukantas ir žemaičių tautosaka
Simonas Daukantas, senojo Vilniaus universiteto auklėtinis, be paliaubos „turėjęs žemaitiškai rašyti dėlei naudos vientaučių“ (pagal įrašą Papilėje), pirmasis lietuviškai rašęs istorinius veikalus, teikęs knygelių liaudies švietimui, yra ir pirmasis tarp lietuvių tautosakos rinkėjų, kuris ėmėsi visų tautosakos sričių. Gerai žinojęs savo meto tautosakinius darbus, jis pats rinko ir kitus ragino rinkti tautosaką. To triūso vaisius – dainų rinkinys (1848 m.), pluoštai užrašytos smulkiosios tautosakos, išbarstytos įvairiuose jo veikaluose, verstinės, perdirbtos ar paties sukurtos pasakėčios. („Abecialoje lijtuviū – kalnienū ir žemaijtiū kalbos“, 1842; „Pasakose Fedro“ ir kt.). Apie šią S. Daukanto veiklos sritį jau nemaža yra rašę tyrinėtojai. Tačiau čia dar kartą norisi aktualizuoti kai kuriuos jo teorinius teiginius. Jei „Dainų žemaičių“ prakalboje dainose jis ieško tautos dvasios, charakterio, gyvenimo būdo atspindžių, tai pasakojamajai tautosakai skiria kitokius uždavinius. Jau 1824 m. parengtame (tik vėliau išleistame) leidinyje „Pasakos Fedro“ pirmiausia akcentuojamas didaktinis pasakos vaidmuo, jomis mokoma jaunuomenė, „kaip sviete elgtis“, kaip „gudriu ir kukliu vyru tapti“, „doru ir išmintingu pastoti“. Ir šalia labai netikėtai tam laikotarpiui, bet teisingai pastebima, kad į tokius pasakų (zaunių, žebelių), kurios „skaitytojį nemaž nemoko, bet savo monais jį džiugina“ (5; p. 286) herojus nereikia lygiuotis. Vėlesni folkloristai šią pasakos vaidmens dalį ypač akcentuoja laikydami tai pasakos gyvastingumo akstinu „tai žmogaus linkimas į žaidimą, reikalavimas patenkint žmogaus kūrybinės fantazijos veržimąsi“ (1; p. 256). Leidinio skyriuje „Pasakos būdas“ S. Daukantas, remdamasis Fedro pasakėčiomis, pirmą kartą lietuvių folkloristikos istorijoje aptaria pasakos teorinius pagrindus. Čia pateiktas ir pagrindinis pasakos kaip žanro apibūdinimas: „Visa, kas yra žmonių pasakojama apie būtus ir nebūtus daiktus (...), vadinasi pasaka“. Visą pasakojamosios tautosakos bloką bando sisteminti, skirstyti į skyrius pagal ryšio su tikrove pobūdį (5; p. 286).
Paskatintas lenkiško 1803 m. Fedro pasakėčių leidimo pratarmės, S. Daukantas pirmą kartą ne tik folkloristikos, bet ir lietuvių literatūros istorijoje bandė aptarti pasakos (pasakėčios) meistriškumo teorinius pamatus, kurti joms terminus. Nurodo pagrindinius kompozicijos taškus: sumezgimą ir išmezgimą, kurie turi vykti natūraliai, bet neįprastai ir kad padėtų atskleisti pagrindinę kūrinio mintį. O veikėjai – „monininkai“ – privalo veikti pagal savo prigimtį taip, kad skaitytoją įtikintų, kad elgesys būtų motyvuotas: „...Reikia idant skaitytojas ar klausytojas galėtų bent padūmoti, jog ynai (tikrai), kaip liūtas, lapė, ąžuolas, nendrė tokiose dingstyse pagal savo privalumus darė ar sakė arba galėjo daryti ar sakyti ...“ Apibūdindamas pasakėčios kalbą ir stilių, jis rašė, kad „pasaka turi sau privalų kalbos būdą“. Tą būdą turi bent kasdieninė šnekamoji kalba, patarlės, priežodžiai.
Nepamirštamas ir kūrinio moralas – „pamokslas“, kuris turėtų būti regimas, bet dar geriau būsią, jei klausytojas jo pats sieks arba jis bus „įduotas į burną vienam monininkui“ (veikėjui). Tuo laikotarpiu literatūrologiniu požiūriu tai buvo labai pažangi išvada.
Kokį ryšį ši platoka S. Daukanto teorinių samprotavimų apžvalga turi su žemaičių pasakojamąja tautosaka? Jeigu mus domina ne tik žemaitiška liaudies kūrybos dvasia, o ir jos rinkimo, skelbimo ir tyrinėjimo istorija, tai turime pripažinti, kad Fedro pasakėčių leidimas, ypač jo pratarmė, turėjo paskatinti lietuvių pasakų rinkimą. S. Daukantas troško – „idant rastųsi koksai vyras, kaip rados senovėj Ezopas, tas ryminis Fedras, kuris sulasė pasakas savo tautos, kursai, brūzdamas tarp žmonių mūsų tautos, sulasytų jų pasakas, po Lietuvos svietą nuo kalnėnų ir žemaičių pasakojamas“. Pats skatintojas S. Daukantas įtraukė į pasakų rinkimą keletą žmonių ir jau 1835 m. sudarė pirmąjį Lietuvoje pasakų rinkinį.
Tautosakos rinkimas – tai dalis XIX a. pradžios žemaičių švietėjų sukurto visuomeninio judėjimo, siekusio per gimtosios kalbos gaivinimą pažadinti lietuvių sąmonę, kelti tautos išlikimo idėjas. Šio sąjūdžio sukeltos bangos išjudino ne vieną veikėją, net ir kitakalbių būrį. Pirmąjį pastebimą impulsą davė K. Bogušo studija „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (1808 m.). Joje įrodinėjama, kad lietuviai nuo seno gyvena Lietuvoje, kad lietuvių kalba labai sena, tinka grožinei literatūrai ir turi teisę būti vartojama kultūriniame gyvenime. Pabrėžtas lietuvių kalbos turtingumas. Daugelis lietuvių kalba imasi domėtis kaip nykstančios tautos kalba. Tuo tarpu universiteto studentai, daugiausia žemaičiai ir jiems priklausantys (S. Valiūnas, D. Poška, S. Stanevičius, M. Valančius, L. Jucevičius, J. Pabrėža, L. Ivinskis ir kt.), į kalbą žiūrėjo kitaip. S. Daukantui kalba – pagrindinis tautybės nustatymo principas. „Kaipo gi giminė viso gali nustoti – turtų, namų, pačios tėvynės, bet kalba jas visuomet ne jo pasiliks...“ rašė dar 1822 m. pasirodžiusiame veikale „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“. Apgailestauja, kad toji sena ir graži kalba kaip nušarmojusi bruknelė niekinama svetimųjų ir net lenkuojančių savųjų. S. Daukantui pritarė ir kiti žemaičių šviesuoliai. Štai L. Jucevičius savo veikale „Lietuva“ (Litwa, 1846) sielojasi: „Nežinau, kodėl taip dedasi, kad toji kalba, tokia kosmosinga, tokia taisyklinga ir gramatikos atžvilgiu tobula (...) taip maža iki šiol tesusilaukė gerbėjų“ (11; p. 62). Aišku, nemažo poveikio šioms nuotaikoms susiformuoti turėjo ir Mažosios Lietuvos kalbinė bei tautosakinė veikla. Tačiau tai nebuvo vien noras demonstruoti lietuvių kalbą. Buvo siekiama ir kraštotyrinių tikslų – rinkti tautos dvasinį palikimą. „Nes užlaikyti senovės paminklus, kurie jau pamažu pradeda nykti, yra didžiausia paslauga tautai“ (L. Jucevičius).
Taigi grįžkime prie S. Daukanto, pirmojo Lietuvoje pasakojamosios tautosakos leidinio organizatoriaus. S. Daukanto pažintis su lietuvių tautosaka, be abejo, prasidėjo vaikystės metais gimtojo kaimo aplinkoje. Čia jis patyrė, kad žemaičiai senovės pasakas geba pasakoti ir jomis mokyti savo jaunuomenę. Šis betarpiškas susidūrimas su tautosakine aplinka padėjo S. Daukantui istorikui-romantikui darbuose panaudoti tautosaką (ypač smulkiąją, pasakojamosios ir dainuojamosios nuotrupas) be egzaltacijos ir pseudoliaudiškumo. Ji padėjo charakterizuoti lietuvio būdą, jo gyvenamąją aplinką. Jau 20 metų būdamas, 1813 m. turėjo rankraštį „Prižodey“ (1813 m.). Vėliau smulkiosios tautosakos gausiai paberta visose S. Daukanto parengtose knygose: „Abeceloje“, istoriniuose veikaluose, leidinyje „Dainės Žemaitiu“ ir kt. Tačiau labiausiai jis domėjosi pasakomis. Ne tik pats bendravo su kaimo žmonėmis, bet ieškojo ir talkininkų. Jų rado. Minėtini: Jurgis Pabrėža, Juozapas Giniotas ir, matyt, daugelis rinkėjų mums nežinomomis pavardėmis. Rinkinio rankraštį sudarė 9 nevienodos apimties ir skirtingomis rašysenomis rašytų pluoštų (K. Grigas 3, p.35). Viso – 96 pasakos. Paties sudarytojo ranka užrašyta antraštė: „Pasakos Masiū surasitas 1835 metuose apigardosi Kretiu, Palangos, Gundenės“. Deja, kaip ir kai kurių kitų veikalų, S. Daukantui ir šio rinkinio nepasisekė išspausdinti. Jis išleistas tik 1932 m. Rinkinyje pateikti visų pagrindinių lietuvių liaudies pasakų žanrų pavyzdžiai. „Rinkinyje gana daug lietuviams būdingais siužetais sekamų pasakų. Tarp jų nemaža chrestomatinių, iš liaudies tradicijos į populiarius pasakų leidinius patekusių siužetų“ (K. Grigas, 3; p.37).
 
S. Daukanto žemaičių tautosakos dvitomis
1984 m. K. Aleksyno, K. Grigo, L. Laukės parengtoje S. Daukanto žemaičių tautosakos dvitomio antroje knygoje ši graži medžiaga pateikta kiek paredaguota ir pagal žanrus – laikantis šių dienų folkloristams priimtinų skirstymo žanrais principų.
Didžiausią grupę sudaro stebuklinės (28 vnt.), po to – žvėrių (gyvulinės), nuotykių ir kt. pasakų žanrai. Šiandien S. Daukanto laikų pasakojamosios tautosakos tradicija dar labai gyva, nes vyravo gana palankios sąlygos sekti ilgus kūrinius ir, palyginti, gana „išgrynintais“ žanrais (šito beveik nebeužtinka šių dienų rinkėjai). Įdomu tik, kad S. Daukanto rankraščiuose rastos tik septynios sakmės, kai tyrinėtojų teigiama, kad mitologinė sakmė – žemaičiams būdingas žanras. Mintimis sugrįžus į vaikystę, šis teiginys iš tiesų pasiteisina. Tačiau, matyt, nei to meto rinkėjai, nei pateikėjai nemanė, kad tie trumpi, gyvenamosios aplinkos faktais paįvairinti pasakojimai yra vertingas dalykas, galintis sudominti tautosakos rinkimo organizatorių.
Trumpa minėto rinkinio charakteristika ir moksliniai kūrinių komentarai pateikti dvitomio pabaigoje ir įvadiniame žodyje (K. Grigas, S. Daukantas ir lietuvių tautosaka. 3, p. 11–42).
Gyvulinės pasakos, skirtingai nuo rinkinyje pateiktų stebuklinių, išlaikiusios motyvo grynumą, beveik nekontaminuotos. Priešingai – kiek įmanoma – lakoniškos. Net „Žiemos trobelės“ („kitą kartą lapė su ožiu ėjo buduvotis“) pasaka iki minimumo glausta. Beje, įdomu ir tai, kad trobelės statytojas yra ne įprastinis kituose Lietuvos regionuose pasitaikantis pasakų veikėjas (jautis, avinas), o ožys, kaip labiau chtoniška būtybė. Be to, šis naminis gyvūnas bendrauja (taikiai) su laukiniu – lape. O ir kitos rinkinio pasakos dar rodo išlaikytą pagarbą laukiniams gyvūnams, nėra ryškios priešpriešos (kaip vėlesniuose variantuose) tarp gyvulių ir žvėrių.
Rinkinio gyvulinių pasakų skyreliui priskirtinos ir trumputės pasakėlės senųjų pasakėtininkų (Fedro, Ezopo) siužetais.
Stebuklinės rinkinio pasakos tiek savo sandara, tiek stiliumi labai artimos Rytprūsių A. Šleicherio bei K. Jurkšaičio surinktoms pasakoms. Sutampa ir daugelis vaizdinių. Kompoziciniu atžvilgiu – gausios kontaminacijos, daug dėmesio skiriama nuotykiui. Pasigendama raganos (ir pamotės, ir mitinės būtybės, gyvenančios trobelėje ant vištos kojos) vaizdinio. Vietoj to – laumės arba Kaulo boba. Užtat gausu milžinų ir herojų – stipruolių. Ryškus vyriško prado dominavimas buitinėje plotmėje – šeimose. („Karalius turėjęs tris dukras“, „Trys broliai“, „Broliai penki“, „Kupčius turėjo vieną sūnų“ ir t.t.).
Dažnas arklio vaizdinys rinkinio užrašymus sieja su vidurio arealo pasakomis. Kirmino, lervos, žalčio vaizdiniai transformuoti į krikščioniškus vaizdinius. Pvz., nelaukta pasakos „Karaliaus duktė su žalčiu apsiženijus“ pabaiga. Daugelyje kraštų populiarus žalčio apsivyniojimo apie merginos kaklą motyvas, vedybos, žalčio virtimas jaunikaičiu. S. Daukanto pasakos pabaigoje pasirodo, kad žaltys „aniolas“ buvęs. Baigęs skaityti pasaką, su nuostaba grįžti į pradžią ir supranti: žaltys mergaitę užtiko darželyje, rūtas beskabančią. Tai jau lyg ir ne pasaka, o giliaprasmė simbolinė novelė.
Daugelis pasakų dvelkia archaiška spalvinga fantastika, išaugusia iš mitinio mąstymo reliktų („Eželis“, „Trakimas“, „Trys broliai“ ir kt.). Archaiškumą rodo ir ryškus jų sakmiškasis elementas („Nesčestlyva ponia ir generolas“, „Laume, laume, tavo mute jouda“, „Apie žmogų kad į banketą ėjęs“ ir kt.). Dėl to šiose pasakose dar nedominuoja tik iš vėlesnių pasakų pažįstama laiminga pabaiga.
Kaip ir didžiojoj daly žemaičių pasakų, taip ir S. Daukanto rinkinyje nerandame pasakų su eiliuotais (dainuojamaisiais) intarpais. Nors tradicinis (prozinis) kartojimas, sudarąs eilinį kampo karkasą, bendrosios pasakų vietos – formulės – dažnas reiškinys. Įdomu, kad įvykių kartojimą, bendrąsias vietas lydi specifiniai, krašto kalbai būdingi posakiai: „Kaip sviets svietu...“, „ale visa dar žiedai, ale bus ir obulai...“, „nes ten buvo per bankieta, tad bugštu, bugštu (...)“. Didelė dalis pasakų turi tradicinius, dažnai humoristinius posakius, artimus oracijų stiliui, o kartais žemaitiškai stačiokiškus kalambūrus („Jei vakar nenumirė, ir šiandien tebegyvena“). Nežinau, ar tai liaudies pasakotojų, ar sudarytojų, paveiktų posakių poetikos, iniciatyva kai kurios pasakos baigiamos moralu, pvz., pasakoje „Karalius turėjęs tris sūnus“: „O taip čionai gali kožnas suprasti...“.
Stebuklinės pasakos apeigiškumo, archainių ritualų transformacijos, pasireiškiančios kartojimais, veiksmo eigos sulėtinimu suteikia pasakai iškilmingumo, savotiškos poezijos, skiria ją nuo gyvulinių ir ypač nuo buitinių pasakų. Tačiau S. Daukanto pasakų poetiškasis fantazijos audinys primarginamas buitinėmis smulkmenomis ar pasakojimo stiliumi kontrastuojančiu pasakojimo iškilmingumui. Štai paslaptingame dvare po susidūrimo su biesais herojus pasiliko „bemiegąs nosį pastatęs“ („Terba“). Arba: arklelis, jau šešis kartus atneša pasakų herojų Joną pas čerauninką reikiamo daikto gauti, šešis kartus priekaištauja herojui už tabu sulaužymą, bet čerauninkui ištarus šeštąjį kartą senąją formulę: „Nu nu, ateisi ir septintą kartą“, Jonas šūkteli: „Čerauninkė sena boba, patriūbyk man į subinę“ („Dvylika brolių“). Net nuo magiškojo stiklo kalno vyresnieji broliai, patyrę nesėkmę, „subine nuvažiavusiu“. (Nė nepalyginsi, tarkim, su rytų regiono devyniabrolių ar žalčio pačios tipo pasakomis, kupinomis pakilaus apeigiškumo, lyg ir nepalytėto buitiškos kasdienybės.) Ir apskritai, reikėtų ilgos kalbos apie S. Daukanto posakių kalbą ir stilių, tačiau tai nėra pagrindinis šio rašinio tikslas. Šį kartą pasitenkinsim nuomone, kad pasakos pateiktos gyva šnekamąja kalba, vaizdžia leksika, ekspresyviais veiksmažodžiais, charakteringomis žemaitybėmis („juokais nebgaliu tvertis“, „vilkas susprogęs bebėgdamas“, „taip smūtnu, negalinti nė tvertis, per šliūbą mergina padeda ranką, o žaltys – kramę...). Ir kartu, kaip savaime suprantamas daiktas, veiksmai ir objektai vadinami dažniausiai tikriniais vardais (šūdas, myžti...), ką mes šiandien vadiname nesceniškais išsireiškimais, vulgarizmais.
Apie panašius dalykus, pasitaikančius K. Donelaičio „Metuose“, jau yra kalbėję literatūrologai (žiūr. L. Gineitis: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, 1990), radę tam ir paaiškinimą, ir pateisinimą. D. Sauka, aptardamas Žemaitės veikėjų kalbos vulgarizmus. Autorius primena, kad kalbėjimo būdą apsprendžia etninės kalbėtojo savybės (23; p. 185–197). Kas vienai etninei grupei atrodo normalu, natūralu, kitai – juokinga, net kelia pasipiktinimą. Antai D. Sauka nurodo šiaulėniškius, kurie žemaičių su jų kalba „prie gerų žmonių“ nė leisti neleistų (net lakštingalos jiems ne čiulba, o „luo kap kalės“). Žemaitiškasis kalbos grubumas, kaip nurodo D. Sauka, – tai savotiška kaukė, gynimasis nuo sentimentalumo, kuris gali būti nenuoširdus. „Nelipšnus, atšakus žemaičio būdas, kaip žinom, istorinio izoliuotumo ir pasmerkimo (karų su kryžiuočiais epochoje) sąlygotas, labiau nei bet kurios kitos savybės įspraudžia tiesioginį pėdsaką kalbinėje išraiškoje“ (D. Sauka).
J. Balys stiliaus stačiokiškumo šaknų ieško XVI a. romaniškųjų tautų įtakotame kalbėjimo būde, ėjusiame per pasakas ir apskritai per grožinę literatūrą. Taigi, kaip teigia M. Biržiška, žemaičiui būdinga griežtų sprendimų, stačiokiško sąmojaus, aiškumo, griežtumo liaupsinimas. Tad ir S. Daukanto pasakėčių atviras žodis ar juokas nėra nepadorumo ar palaido liežuvio išraiška, o istorinio-etninio sąlygotumo vaisius. O pačią žemaičio būdo esmę L. Jucevičius taip nusako: „Niekur nėra tokių mandagių, tokių vaišingų ir tokių dievobaimingų paprastų žmonių, kaip Žemaičiuose“ (p. 57).
Trumpai žvilgterėję į S. Daukanto pasakas, pastebėjome ir kai kurias žemaičių pasakų ypatybes. Pratęsdami toliau žemaičių folkloristikos raidos apžvalgą, susidursime ir su kitais pasakojamosios tautosakos žanrais ir aspektų savitumu.
Kaip minėta, pačiam S. Daukantui gyvam esant, nepasisekė išspausdinti „Pasakų masių“.
To meto žemaitiškai lietuviškame folkloriniame sąjūdyje dalyvavo ir daug kitų veikėjų. Jie stengėsi taikyti lietuvių kalbą viešajame gyvenime, taikydamiesi ir prie kitokia tarme kalbančių. Tiesa, daugiausia buvo skelbiama smulkioji ir dainuojamoji tautosaka, etnografinė medžiaga. Tačiau šis tas buvo paskelbta ir iš pasakojamosios tautosakos. Tik čia pat reikia pastebėti, kad vyravo tendencija autorizuoti šios tautosakos rūšies kūrinius arba motyvus. Skelbėjai per tautosaką siekė išreikšti savas idėjas: didaktines, tautines, krikščioniškąsias ir kt.
 
Laurynas Ivinskis
Pirmiausia reiktų paminėti iš Laukuvos parapijos kilusį Lauryną Ivinskį, priklausiusį XIX a. vidurio inteligentams, „kurių šviečiamajai veiklai būdingas aiškus tautinis apsisprendimas“ (10; p.3). Jis – pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, kone 20 metų jų pagalba skleidęs šviesą paprastam valstiečiui. Skurdžios mokytojo dalios persekiojamas jis sugebėjo domėtis ir veikti daugelyje kultūros sričių. Jau darbuodamasis Rietave domėjosi kalbos dalykais, literatūra. „Ėmėsi jis registruoti ir kaupti šnekamosios žemaičių tarmės žodžius, užrašinėti liaudies dainas, pasakas, mįsles, patarles ir priežodžius. Ir pats mėgino plunksną...“ (22; p. 29). Rietave 1845 m. jis parengia pirmąjį Lietuvos kalendorių, o 1851 m. numeriui parengė pirmąjį literatūrinį priedą, kur šalia literatūrinių dalykų spausdino ir tautosaką, nes tais metais sudaryto rinkinio „Pasakos“ išspausdinti nepasisekė. Tai buvo didaktinių apsakymėlių rinkinys1. Vienus L. Ivinskis vertė ir perdirbinėjo iš kitų autorių siužetų, kitus rašė pats tautosakos motyvais. Štai apsakymėlyje (ar pasakėčioje) „Apgynėjimas (Oželis)“ panaudotas gyvulinės pasakos Oželio – namų statytojo – motyvas. Literatūriniu stiliumi išplėtotos situacijos, vidiniai veikėjų išgyvenimai, o tai jau liaudies pasakai nebūdinga. („Bepigu žmonėms, kurie turi dailidžius, kalvius ir kitus amatininkus, o aš vargdienis patsai vienas nuog ko gausiu padėjimą ir kas su manimi kilnos sunkius darbus“). Išplėtoti dialogai, nepaisoma apeigiškumo paslapties, o svarbiausia – pradžia ir pabaiga paskirta moralui („Juk tas pat dedas ir tarp žmonių“). Taip perdirbta ir kita iš S. Daukanto rinkinio mums pažįstama legendinė pasaka „Biesas žmogų apgavęs nespravedlyvai, nieko negavo“. Čia, tiesa, išvengta esminio siužeto keitimo ir tiesioginių pamokymų, tačiau mažiau dėmesio teskiriama pasakos nuotykiams, o barokiniu stiliumi plėtojama pragaro, kur turėjo patekti žmogžudys, vaizdai (keleivis „...prisiartino prie šėtono, kursai sėdėjo ant sosto, ant galvos turėdamas peklos karūną, o ant kelių savo laikė Judošių, vien jį bučiuodamas ir sukąsdamas lūpas, kurios kožnu kartu vėl ataugo“) ir atgailos už nusikaltimus sunkumą. Taigi pačios situacijos turėjo atlikti moralizuojantį, pamokomąjį vaidmenį. Bene arčiausiai liaudiškojo pasakojimo išsilaikė metų pasakos interpretacija „Trys broliai ir melagystė“. Ir kompozicija, ir stilius, ir išmonė, ir humoras beveik adekvatūs liaudies metų pasakoms. Pagaliau metų pasakos labiausiai mėgstamos rašytojų humoristų, ir kartais nelengva suvokti, kas, tarkim, iš „Miunhauzeno“, o kas – iš liaudies gudročiaus. Patrauklus autoriaus pasakojimas ir pretenzingas stilius, liaudiškas humoras šią autorizuotą L. Ivinskio pasaką išskiria iš kitų („Buvom mitą kartą trys broliai: du pusgalviu, o aš, tretysis, beprotis... Rainius, girdėdamas tokį apsakinėjimą, nuog didelio juoko dvilinkas susirietė ir mažne iš krėslo nuvirto. Atsiklunėjęs liepė tolesniai apsakinėti...“). Ne mažiau įdomi, nors ryškiau autorizuota ir kita metų pasaka. Tai – „Du melagiu“. Be išankstinių nuostatų, žaismingai sueiliuota etiologinė sakmė apie voro kupros atsiradimą („Voras, kuris žmogų apskundė“). Šiokį tokį ryšį su tautosaka dar turi kūrinėliai „Amatininkas ir cėbatorius“, „Susimokymas“, „Vilkas ir avinas“ ir kt. Kita dalis – didaktinės miniatiūros, pasakėčios.
Savo kalendoriuose L. Ivinskis paskelbė septynias pasakas: „Trys juodvarniai“ (1861), „Apie pavargusį liosininką, kuris palaimintas pastojo“ (1866), „Du melagiu“ (1862), „Trys broliai ir melagystė“ (1863) (iš nepaskelbtojo apsakymų rinkinėlio), „Vaisinimas“ (1863), „Pasigobėjimas“ (1863) (taip pat iš rinkinio), „Lapė“ (1861). Tai beveik autorizuotos pasakos, ypač stebuklinės (anksčiau minėtosios: „Trys juodvarniai“ ir „Apie pavargusį liuosininką...“). Beje, L. Saukos teigimu, L. Ivinskis pirmasis lietuvių kalba paskelbė Europos ir Azijos tautose paplitusį siužetą apie užburtą stalelį, avinėlį ir lazdelę su magišku užkeikimu (p. 35–38). Šią ir Lietuvoje žinomą pasaką randame lietuvių tautosakos penkiatomio trečiajame tome (p. 381).
Pasakoje „Trys juodvarniai“ panaudotas netikėtai nugirstų kalbančių paukščių, išduodančių išsigelbėjimo paslaptis, motyvas, įrėmintas į dialektinį pasakojimą apie tėvų ir vaikų santykius.
„Lapė“ – gyvulinė pasaka. Paimtas iš lapės ciklo vienas epizodas – kaip gudruolę, besislapstančią nuo šuns, pražudo uodega. Pridedamas ir pamokymas: „Ne pražudyti ir to, kurs tau rodos nereikalingu, nes ir pats drauge gali pražūti“.
„Pasigobėjimo“ motyvas – velniui užrašyta siela, kvailas kelmas apgaunamas. Su didaktiniais elementais. O „Vaisinimas“ – didaktinė miniatiūra.
Pasakų pasirodymas kalendoriuose skatino ir kitus rinkti tautosaką. L. Ivinskiui ją siuntė nemažas būrys talkininkų. Rankraštiniame jo palikime yra likę 8 pasakojamosios tautosakos tekstai su siuntėjo pastabomis (D. Petkevičiūtė). Dalis šių pasakų 1981 m. paskelbta knygoje „Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės“. Rinkinio įžangos autorė B. Perkelytė yra pastebėjusi, kad L. Ivinskio korespondentą (manoma, kad ir patį L. Ivinskį) labiausiai domino pasakų turinys. Todėl tiek anksčiau minėtos, L. Ivinskio skelbtos, tiek jo korespondento pateiktos pasakos nesiekė atspindėti pasakų formos bei kalbinės išraiškos, tekstų kalbą gerokai priartino prie raštijos kalbos“ (25). Tačiau minėtame rinkinyje skelbtoji pasaka „Žmogaus imtynės su velniu“ gražiai išlaiko tretybinę sistemą, nejaučiame tendencingo autoriaus įsikišimo. Priešingai: lakoniška, bet vaizdžia, labai gyva, ekspresyvia žemaičių kalba pateikiami dialogai ir veiksmo eiga. Antai velnias klausia sėjantį žmogų:
„– Ką tu čia dirbi? Šis atsakė:
– (...) žadu tą ežerą užraukti.
– Susimildamas nerauk, – tarė velnias. – Juk čia mano senis tėvas gyvena.“
O kiek ekspresijos šioje situacijoje: „Kipšas neklausė ir norėjo gvoltu išveržti. Žmogus, pamirkęs vatą švęstame vandenyje, kaip pils anam už akių, tai tas nežinojo kur pulti“ (10; p. 33).
Negalima užversti puslapio nepaminėjus žemaičių kalbai būdingų perdėjimų, hiperbolių: „Sušuko bjaurybė, kaip iš dešimties arimotų būtų šovęs, žemė sudrebėjo, lapai nuo medžių nubyrėjo“. Arba: „Kaip šaus anam į kaktą su kūju – tad tam ir smegenyse subildėjo, ir dvylika bažnyčių pasirodė“. Kaip ir S. Daukanto pasakas, taip ir šią praturtina charakteringi regionui frazeologizmai: „Širdį paėdė“, „Kiaules per tvorą, kaip užkulus išlaidė“ (34, 35) ir kt. Kas dabar pasakys: pateikėjas ar užrašinėtojas pagrindiniu pasakos herojumi, pergudravusiu patį velnią, padarė žemaitį? Kitos pasakėlės („Velnias pusininkas“, „Boba už velnią gudresnė“, „Šunburniai ir miškiniai žmonės“) trumpesnės ir su didaktiniais prierašais rankraščiuose. („Velnias pusininkas“ tarsi patvirtina pirmosios pasakos mintį, kad žmogus gudresnis už velnią. Tačiau L. Ivinskio korespondentų pasakos moralas savotiškai „suaktualina“ pasaką: „O idant taip guviais būtų žemaičiai ir kituose daiktuose, kas prie Dievo ar išganymo dūšias priguli – idant niekados neklausytų suvedžiojimo ir pagundymo šėtono prakeikto“ (10, p. 329). Ta pačia proga paminėsiu, kad tiek S. Daukanto, tiek minėtos L. Ivinskio ir jo korespondentų pasakos gerai iliustruoja, koks populiarus žemaičių pasakų veikėjas yra velnias. Dažniausiai to paties tipo žemaitiškose pasakose jis meškos vaizdinio vietoje. O būdingų žemaičiams pasakų žmogaus imtynių su velniu epizode varžybų objektu tampa kiaulė. Tai chtoniškojo pasaulio vaizdiniai, labiau populiarūs Vakarų arealo tautosakoje.
Iki šiol beveik ištisai kalbėjome tik apie pasakinę tautosaką, kuri iš tiesų pirmųjų rinkėjų repertuare ir dominavo. Nepasakinė (sakmės, padavimai, pasakojimai) imta gausiau užrašinėti ir skelbti pradėjus užrašinėti papročius, apeigas, senųjų tikėjimų liekanas.
 
Liudvikas Jucevičius
J. Balys pirmu tikruoju Žemaičių etnografu laiko Liudviką Jucevičių (1813–1846 Liudvikas iš Pakėvio). Nors užaugęs žemaičių bajorų, daugiausia kalbančių lietuviškai, aplinkoje, nors brangino ir net idealizavo paprastą valstietį, rūpinosi krašto kultūra bei jo kalbos atgimimu, bet rašė lenkiškai, nors ir su gausiomis lietuviškomis citatomis. „Per šimtą su viršum metų, kurie skiria mus nuo L. Jucevičiaus raštų pasirodymo, nė viena jo knyga nebuvo nei išversta į lietuvių kalbą, nei pakartota antru leidimu,“ – rašo M. Lukšienė 1953 m. pirmą kartą lietuviškai išleistų L. Jucevičiaus „Raštų“ pratarmėje. Lietuviškajam leidiniui etnografinė medžiaga parinkta iš L. Jucevičiaus knygos „Žemaičių žemės prisiminimai“ („Wspomnienia Žmudzi“, 1842) ir leidinio „Lietuva“ (Litwa, 1846)2 . Įvairi ir įdomi šių leidinių medžiaga, etnografiniai pasakojimai, samprotavimai apie žemaičių krašto žmonių būdą, dainos, smulkioji bei pasakojamoji tautosaka, laiškai ir kt. Tačiau medžiagos šaltinių autorius nėra nurodęs, o ir su tautosakine medžiaga elgtasi laisvai, ne visur ji skiriama nuo literatūrinės kūrybos.
Tik viena aišku: pagrindinis jo etnografinių bei folklorinių faktų aruodas buvo valstiečiai ir lietuvių kalbą tebevartojanti bajorija (M. Lukšienė). „Lietuvos“ prakalboje L. Jucevičius prisimena, kaip „jaunas berniukas būdamas“ bėgdavęs į savo šeimyną ir klausydavęsis „mūsų verpėjų šnektų, sakmių ir dainų“. Ragina ir kitus tyrinėti savo krašto dvasinį palikimą: „Nepasididžiuokime užeiti į mūsų dorų artojų dūminę pirkelę: tai tik pas juos vienus išsilaikė senovinis protėvių buities paprastumas, jų vienoda gyvensena ir šiandien tebėra tokia pat, kokia buvo prieš keliolika šimtmečių...“ (11, p. 57).
Nelengva sisteminti L. Jucevičiaus pateiktąją tautosaką, tačiau tvirtai galima teigti, kad jis vienas pirmųjų taip gausiai skelbė nepasakinę tautosaką – „Žemaičių žemės prisiminimuose“ bei „Lietuvoje“. Jis charakterizavo kai kuriuos lietuvių mitologijos faktus, užrašė pluoštą mitologinių sakmių: „Laumė“, „Laimė“, „Kaukai“, „Undinė“ ir kt. Tiesa, chtoninių būtybių paminėjimai ne fabuliniai, o tik memoratinio pobūdžio charakteristikos („Laimė [...], pasak žmonių padavimo, esanti dievaitė, kuri globojanti žemės vaisius. Ji gali apsireikšti žmonėms su trejopos spalvos rūbais“). Primenama, kas tie kaukai, kokios jų funkcijos, kaip reaguoja į paniekinimą. Užsimenama ir apie aitvarą, vaizdinį, būdingą daugiau rytų regiono tautosakai. Tačiau, pasiremdamas T. Narbutu, ir šią oro bei ugnies būtybę nukelia į žemę, aiškindamas vardo etimologiją – užtvaromis. Už tvoros guli moterys, o jis pasileidimo dievaitis, besisukiojąs apie gulinčiąsias. Tabulatu galima laikyti sakmę apie laumę (p. 79), tik labai netikėtu rakursu pateikiama laumės funkcija: ji – dangaus deivė, nuostabaus grožio gundytoja, pamilusi žemės vaikiną ir pagimdžiusį sūnų Meilų. Vyriausiasis dievas ją nubaudęs, sukapojęs. Taip atsiradę akmenėliai „Laumės papai“ (aukštaičių – perkūno kulkos). Kitoje sakmėje laumė siejama su laumės juosta – Linksmine (p. 76). Didžiojoje dalyje mūsų mitologinių sakmių laumę matome kenkiančią žemėje, tarp žmonių ir dažnai nepatrauklios išvaizdos. L. Jucevičiaus paminėjimuose laumė – „stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse“ (p. 75). M. Gimbutienės teigimu, toks laumės vaizdinys yra archaiškesnis, dar be demonizacijos elementų. „Šalia laumės tarp žmonių išliko kosminės dimensijos pasireiškimo motyvas, susijęs su lietumi, – tai Laumės arba Vaivos juosta“ (p. 35). Tačiau to paties L. Jucevičiaus minima ir žemaitiškoji laumė. O daugelio pagoniškųjų dievų ir deivių charakteristikoms naudotasi T. Narbuto pateikta mitologijos medžiaga (jos šaltiniai taip pat ne visi žinomi). Net tas pats Laumės juostos pavadinimas – Linksmynė – narbutiškas. Užtat žavi tokie autentiški dalykai, kaip sakmės apie paparčio žiedą (11, p. 45) arba apie Kūčių naktį kalbančius jaučius. Be autorinių samprotavimų, pateikta ir sakmė apie Perkūno ir Velnio nesantaiką (aiškinant posakį „Kavojasi kaip kipšas nuo perkūno“) (11, p.514). Vertingas čia pateikėjo liudijimas, kad „Žemaičiuose eina per žmones padavimas“, kaip kartą, užėjus liūčiai, į vienus namus įpuolęs sušilti vokietukas. Jam išėjus ir išmetus kėdę, ant kurios vokietukas sėdėjo, perkūnas tuoj ją į druzgus sudaužė, „... o vokietukas, nusijuokęs balsu, ir dingęs“. Iš tiesų žemaičių sakmėse velnias dažniau, negu kitur, pasirodo skrybėlėto vokiečiuko pavidalu (matyt, tai mitinio mąstymo kategorijos – savas-svetimas – principas).
Pasakojimuose apie šv. Jono naktį vykstančią raganų puotą ant Šatrijos kalno, taip pat sakoma: „Atrodo tenai prisirinkus daugybę moterų ir vyrų, apsirengusių vokiškais rūbais su skrybėlėmis, iš kurių kyšojo dideliausi ragai“ (11; p. 405).
Stambesnį pluoštą negu mitologinės sakmės sudaro L. Jucevičiaus pateiktos etiologinės sakmės. Tai pasakojimai apie pasaulio kūrimosi įvykius, apie katino, gaidžio, gandro, šuns, žąsies, įvairių augalų – uosio, šermukšnio – atsiradimą.
Detaliau nėra prasmės gilintis, nes daugelyje vėlesnių leidinių pasikartoja beveik tie patys motyvai ir, galima sakyti, yra bendri visoms etninėms grupėms. Katė – iš pirštinės, žąsis – iš kvailos gerklingos mergos, gandras – iš smalsių bobų ir kt.
Atskirai norisi pakalbėt apie sakmę „Gegužė“, kuri dar tarpukario Lietuvos vaikams visam gyvenimui įsimindavo iš mokyklinių chrestomatijų. Žinoma, to meto vaikai nežinojo, kas ir kada parašė tą kūrinį, skaitė ir patys sekė jį kaip liaudies sakmę. Skaudžiu aidu atsimušinėjo širdyse žodžiai: „Baigęsis karas, išdūmę į kitapus Nemuno pergąsdinti kryžiuočiai, lietuvių atšipę kalavijai jau ilsėjęsi makštyse, – grįžę mūsų riteriai namo. Tiktai kurgi narsieji jaunuoliai? – laukusi nesulaukusi jų išsiverkusioji sesuo; jie kritę mūšio lauke“. Turtingo bajoro duktė, trijų brolių sesuo, išeina į girią malšinti savo skausmo. Čia jos pasigaili Aukščiausiasis Dievas ir paverčia gegute. „Raudančios našlės, marčios, našlaitės, seselės virtimo gegute motyvas žinomas, kaip sako pats L. Jucevičius, ir Žemaičiuose, ir visoje Lietuvoje“. Tačiau įtaigumą jam teikia romantiniu literatūriniu stiliumi perpasakotas siužetas apie kunigaikštį Kęstutį, kryžiuočius, lietuvaitės konkretinimas. L. Jucevičiaus Raštų paaiškinimuose ne be pagrindo teigiama, kad šis padavimas (sakmė) veikiausiai yra paties L. Jucevičiaus perkurtas ir papildytas (11; p. 625).
Padavimo žanro pasakojimai išbarstyti beveik visose minėtose L. Jucevičiaus knygose, kartais pasikartojantys tai siaurinant, tai išplečiant pasakojimą („Apie Jūratę“, „Alcio žmoną Jauterytę“ ir kt.). Vieni jų daugiau, kiti mažiau suliteratūrinti, o galbūt ir paties autoriaus sukurti. Tačiau pasakojimų kilmė neginčytina, ypač tų, kurie aiškina priežodžių ir patarlių kilmę („Atsiliepia kaip Varnių varpas Lūkste“).
L. Jucevičiaus pateiktuose padavimuose yra ir milžinų – archaiškiausių reljefo kūrėjų – motyvai. Iš pasakojimo į pasakojimą keliauja milžinas Džiugas, Džiugo kalno valdovas, Telšių įkūrėjas bei visų pelkių sutraukėjas į vieną vietą, iš ko atsiradęs Masčio ežeras. O Šatrijos kalnas – tai kito Žemaičių milžino – Alcio – žmonos kapas, supiltas sielvartaujančio vyro. Girgždūtės ir Medvėgalio šeimininkės milžinės dalijasi nuo kalnų samčiais ir ragauja viena kitos patiekalus.
Į atskirą grupę reikėtų skirti padavimus „Gudruolis Uburtis ir velnias“(11, p. 419) ir „Husčinas ir gudriausiasis velnias“ (p. 507). Žanriniu požiūriu, tai saviti padavimo ir pasakos hibridai. Pasakojimas apie Uburtį pradedamas kaip padavimas apie vaidenimąsi prie Džiugo kalno. Konkrečios vietovės bei kaimo vaikino drąsuolio Uburčio paminėjimas taip pat yra padavimo požymis. Tolimesniame pasakojime jau įpinamas pasakos apie kvailą velnią motyvas. Laimėjęs varžybas su velniu Urbutis vėl kaip realus kaimo vyrukas „prisipirko medaus, degtinės ir kasdieną gėrė krupniką“. O pasakojimas baigiamas tradiciniu paposakiu: „Ir aš ten buvau, valgiau, gėriau ir gėriau, per barzdą varvėjo, dantys neregėjo. Čia pasakos galas“. Vertinga, kad autorius pastebi kai kuriuos tradicinius liaudies pasakos bruožus ir gal pirmą kartą lietuvių folkloristikoje išnašose paaiškina, kad posakis esanti bendra visų lietuviškųjų pasakojimų užbaigos formulė. Tačiau kūrinio žanrų kontaminacija greičiausiai taip pat yra paties autoriaus darbas.
Iš padavimų, sakmių, pasakų motyvų supintas ir pasakojimas apie Hurciną, gyvenantį Palangos apylinkėse, dėl pinigų parsidavusį velniui, kuris ilgai tarnavęs ponui, galiausiai nužudo jo vaikus. Dėl to jų motinos siela pavirto gegute. Verkia čia ir kunigaikštienė Birutė, išvadavusi kiemionis iš nuožmios žiauraus Hurčio nevalios.
Tautosakininkai dažniausiai L. Jucevičių mini dėl paskelbto padavimo-sakmės apie gintaro atsiradimą, apie Jūratę ir Kastytį. L. Jucevičius pirmasis jį paskelbė 1836 m. lenkų leidinyje „Visuotinė enciklopedija“. Vėliau praplėstas ir pakartotas šis padavimas buvo išspausdintas dar du kartus: „Žemaičių žemės prisiminimuose“ ir „Lietuvoje“ (žiūr. „Raštas“, p. 80–81, 430–434). Daugelis tyrinėtojų abejojo padavimo autentiškumu, tačiau dalis komentatorių, tyrinėdami padavimo variantus, jų autentiškumo laipsnį, vis dėlto pripažįsta, kad „pajūrio lietuviai galėjo turėti pasakojimų apie „jūros mergas“ ir jų ryšius su žvejų jaunikaičiais (21, p. 10). Pagaliau padavime jaučiamas sakmiškumo pamatas, ypač mitologinių sakmių tragizmas, atsirandantis dėl sulaužyto tabu, susidūrus su nepermaldaujamu likimo lėmimu, žmonėms ar dievybėms patekus į aukščiausiųjų gamtos galių nemalonę.
Šis L. Jucevičiaus pateiktas padavimas, buvo ne kartą perdirbtas (lenkas J. Kraševskis, P. Zafarskis, rusas N. Ogariovas, A. Fromas-Gužutis, čekas J. Zajeris, Maironis ir kt.). Todėl šiandien, išgirdus Jūratės ir Kastyčio istoriją, sunku nustatyti, ar tai liaudies pasakojimas, ar literatūrinio padavimo perpasakojimas. Su tokiu faktu yra susidūręs pamaryje Petras Babickas. 1938 m. leidinyje „Gintaro krantas“ jis yra paskelbęs pokalbį su pamario žveju Jonu. „O tu girdėjai apie Kastytį ir Jūratę, – klausia autorius. Ir Jonas ima pasakoti: „– Čia labai liūdna istorija. Gyveno, vadinas, toks vienas žvejys Kastytis. Žvejoti jam sekės. Jis tik sėdėdavo ant jūros kranto ir dainuodavo, o žuvys, vadinas, jam pačios į tinklus sulįsdavo“. Toliau pasakoja apie Jūratės susidomėjimą, nes gaudo jos žuvis. Siunčia pasiuntinius sužinoti. O tie sugrįžę viską pasako karalaitei. Karalaitė iš saloje esančių gintarinių rūmų šimtu laivų atplaukia pas Kastytį, bet, išgirdusi dainuojant, nustoja rūstaut ir pasako: „Žmogus, kuris dainuoja, negali daryti nieko blogo“. Toliau Jonas pasakoja, kaip Jūratei patiko Kastytis, nes buvęs gražus ir protingas, nes pats pažadėjęs daugiau karalaitės žuvų nebegaudyti. O baigia pamarietis savo pasakojimą taip: „Kaip ten toliau buvo, aš nežinau, tik jie vienas antrą, pats žinai, supranti, pamilo. Ir apie tai sužinojo Perkūnas. Jis baisiai supyko: – Kaip? Jūrų karalaitė įsimylėjo kažkokį žveją“. Pabaigą pasako pats klausytojas. Gaila, kad P. Babickas nebecharakterizavo pasakotojo, ypač kilmės, iš kur išgirdęs pasakojimą ir kt.
 
Motiejus Valančius
XIX a. viduryje minėtinas dar vienas, anot M. Biržiškos, pats žemaitiškiausias žemaitis – Motiejus Valančius. Jo didaktinio ir kraštotyrinio, etnografinio pobūdžio darbai – neįkainojamas turtas mūsų kultūros istorijai. Pamokslais, anekdotais ir kitokiais prozos kūriniais M. Valančius mokė žmones doros, darbštumo, žadino norą šviestis, ugdė meilę gimtajam kraštui. Nors be smulkiosios tautosakos dalykų M. Valančius atskirai pasakojamosios tautosakos nėra skelbęs, bet visi jo raštai, savitu literatūriniu stiliumi pateikia rašytojo glaudų ryšį su ja. Tai ir anekdotinės situacijos apie nesusikalbėjimus „Vaikų knygelėje“, „Paaugusių žmonių knygelėje“. „Pasakojimuose Antano Tretininko“ (Pvz. „Apie Šeškų“ (27, p. 305). Tai padavimai apie Plungės, Laukuvos ir kt. bažnyčių bei šventų vietų atsiradimą. Tai folkloro elementų turintys iš T. Narbuto rašytų bei P. Duisburgiečio kronikos paimti pasakojimai apie žemaičių kovas su kryžiuočiais: „Vokiečiai pas Varnius“, „Kare pas pilį vadinamą Medviogalis“, „Senkų kalną“ ir kt. Jau vien ko vertas kalbos atžvilgiu biblinis pasakojimo pateikimas apie pasaulio pradžią ir pirmuosius žmones, jų nupuolimą („Apie sutvėrimą pasaulio“, 322): po to, kai Adomas „triaukš-triaukš“ – suvalgo Ievos pasiūlytą obuolį, pasigirsta Dievo balsai: „Adomai, kame esi?“ Šis, pakerėj kiūtodamas, atsiliepė. „Oi Viešpatie, esmi plikas, gėdinos tavo šviesios akis išeiti“. Tarė Viešpats: „Bet kas tau pasakė jogei pliku esi, bene kandai tiktai užginto vaisiaus?“ Šis atsakė: „Je, Viešpatie, gal aš būčiau ir nekandęs, bet moteriškė, kurią man davei, ta paragino ir kandau“. Klausė Viešpats: „O tu, Ieva, dėl ko tai padarei?“ Ši: „Je, matai, tėveli, žaltys, bjaurybė mane apgavo“. Taip sodriai, lyg suėję žemaičių valstiečiai, pasikalba Viešpats su Adomu.
„Raštų“ I tome (1972 m., p. 405–411) paskelbtas ankščiau į rinkinius neįėjęs kūrinys „Bičiuliai“, kurį autorius pavadino „pasaka“. Jis pradėdama realistiniu pasakojimu apie Šilalės padvarijoje gyvenusį ūkininką Gricių, užtikusį jo avilius bekopinėjančią mešką. Kai šią užgriūva rąstas, žmogus mešką išgelbsti ir dar pamaitina („Meška grobė kiaulės kinką, triaukš triaukš kaulą sutratino, gurkšt prarijo ir atsigėrė klane vandens“), meška, grasindama žmogų pražudyti, stojasi piestu. Tolimesniame pasakojime sugestyviu stiliumi plėtojamas gyvulinės pasakos motyvas – ar visada geru už gera atsilyginama. Jo tikslas – moralas: žmonės neturi elgtis kaip laukiniai žvėrys. Mat meška, išklausiusi šuns, ubago, lapės pasakojimus apie patirtas neteisybes, „sugrobė Gricių į klėbį ir taip širdingai prie savęs prispaudė, jogei to keturi šonkauliai trakš-trakš sulūžo. Paskui sviedė į žemę it molio šmotą ir užmušė“.
M. Valančiaus raštuose gausu pasakojimų, priartėjančių prie mitologinių sakmių. Tai senųjų tikėjimų liekanų, prietarų, būrimų, raganavimo aprašymai. Pvz., „Apent užaugino savo namuose žalčius ir gyvates, už dievaičius paskaitytas, kaukoles žalčių ir krames gyvačių, praurbinę ir ant siūlo pavėrę, nešiojo ant kaklo savo, vildamos, jog tokie rožančiai apgins juos nuo ligų ir turtų padaugins“(28, p.87).
Tik prabėgom žvilgterėję į vieną kitą M. Valančiaus kūrybos puslapį, pastebėjome, kad jo kūrybinis pasaulis tiesiog skendi liaudies kūrybos stichijoje, kad barokinį kalbėjimo būdą nustelbia sakytinio folkloro stilius, jo humoras, liaudiškas kalbėjimas. Rašytojas šią liaudiškąją medžiagą naudoja švietėjiškiems tikslams, neturėdamas tikslo (be „Patarlių žemaičių“ leid.) specialiai skelbti tautosaką. Nors „Palangos Juzės“ autorius, etnografas ir tautosakininkas, galima sakyti, pralenkia didaktiką.
Autentiškos pasakojamosios tautosakos leidimo neturime. Rašytojai ir geriausių norų turėdami, ir brangindami liaudies kūrybą, dar vis neskiria jos nuo grožinės literatūros. Dėl to ir neturime teisės praeiti jų literatūrinės-kalbinės tendencijos.
 
Žemaitė
Dar vienas leidinukas – „Rinkinėlis vaikams“. Tai pasakėlės, apsakymėliai, dainelės, žaislai, mįslės“ (1904) – rašytojos Žemaitės dovana vaikučiams (30, p. 425–465). Jau daugelis tų dalykėlių virtę chrestomatiniais, vertais visapusiško pasigėrėjimo. Tarp jų randame keletą beveik be literatūrinio įsikišimo pasakaičių („Senis ir ožka“, „Žvirblis ir katinėlis“ ir kt.). Dalis – pasakėčių perdirbiniai („Varna ir lapė“, „Varlė ir jautis“ ir kt.), kita dalis – tik pasakų fragmentai (matyt, kad nepabostų vaikui) („Ožka ir ožkelis“). Galiausiai, pasinaudojant kelių pasakų motyvais, sudaryta nauja pasaka („Du prieteliai“, „Pasaka“). Perkūrimuose Žemaitė tautosakinę medžiagą interpretuoja demonstruodama gerą skonį, įkyriai nemoralizuodama, puikiai jausdama liaudies kūrybos dvasią. Ir nenuostabu, į tautosakos ir etnografinės medžiagos rinkimo darbą ją įtraukė Povilas Višinskis, labiau išgryninęs šį darbą. Pradėjęs rašyti konkursinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, jis ėmė kaupti ne tik antropologinius, bet ir dvasinės kūrybos faktus: tikėjimus, papročius, tautosaką. Tam darbui telkė pagalbininkus. Viena tokių ir buvo Žemaitė ir net jos šeimos nariai. Leidinyje „Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės“ – poetikos pluoštas J. Žymantienės-Žemaitės surinktų sakmių (10 mitologinių, daugiausia apie laumes ir gyvates, 2 – etiologinės ir viena pasakaitė). Tai autentiška liaudies kūryba. Kitas P. Višinskio korespondentas (spėjama, kad tai Žemaitės sūnus Antanas Žymantas) pateikė Užvenčio apylinkėse užrašytų tradicinių, labai charakteringų žemaičių žemės pasakų. Minėtame leidinyje (19, p. 152–157) skelbiama dešimt pasakų. Nekartosime knygos gale (p. 345–347) pateiktų trumpų ir vertingų komentarų. Iš tiesų, pasakos vertos plačių studijų, nes įdomios archainiais vaizdais, turinio ir raiškos savitumu. Išlikusi pagarba protėvių kultui ir dėmesys anapusiniams pasauliams („Karalaitė ant stiklo kalno“, „Apie geležinį Vilką“). Daug dėmesio arkliui stebuklingam padėjėjui – kaip anapusinio pasaulio pasiuntiniui, sugebančiam atgaivinti mirusiuosius („Apie du senelius, girioj gyvenusius“). Pirmykščių tautų mitologijoje arklys suvokiamas kaip chtoninė būtybė, siejama su ugnimi ir vandeniu, kaip gyvastį teikiančiam ir kartu pasižyminti pavojingomis jėgomis. Kanopomis jis gali išmušti iš žemės šaltinius (p. 23) (lietuvių kalėdinėje dainoje dainuojama: „Želk, želmuo, po žirgeliu...“). Pasakų sandaros pamatas – ritualinių elementų reliktai, būrimo paslaptys, magiškų skaičių variacijos. Tai gali pailiustruoti kad ir trumputė ištraukėlė iš pasakos „Du seneliu...“: „– Nu dabar paimk tą duoną, atkąsk dvylika kąsnių, vienuolika kąsnių pamesk nuo savęs, o dvylika pasidėk sau ant kelių“. Taip pataria arklelis herojui, pasiųstam sugauti 12 stebuklingų paukščių.
P. Višinskio korespondento pasakos žavi liaudies išminties, sąmojaus, naivios gudrybės pertekliumi. Ypač tai pasakytina apie nuotykių pasakas. Nors jos ir paplitusios įvairiais variantais visoje Lietuvoje, tačiau atskiri „peiliukai“ lyg ir ryškiau išsiskiria. Antai durnasis brolis parduoda savo palikimą – „kalbančios“ ožkelės skūrą – karčemininkui („Apie tris broliū“). Šis suabejoja: „– O jeigu ana kartais nenorėtų šnekėt, ką daryti?“ – „Iškūrenk šiltai pečių, iššluostyk anglis ir pamesk, tada ana viską pasakys“, – rimčiausiu veidu „patarė“ geradaris. Žinoma, degdama skūra „kalbės“. Gavęs karalaitę, tretysis brolis atsisako brolių pagarbos: „Į ranką durniams nebučiuoja“ („Karalaitė ant stiklo kalno“). O kai pasakos herojus sugebėjo pernakt atlikti pono užduotį – padirbti trijų metų vaikelį, o šis, tik pasirodęs ponui, išskrenda pro langą, nustebusiam oponentui paaiškina: „Greitai dirbtas buvo, greitai pražuvo“. Krinta į akis ir tai, kad žemaitiškose pasakose nevengiama intymių scenų. Pasakoje „Apie vieną labai gražią mergaitę“ karaliaus pavaldinys prievartauja karalienę: „– Jeigu tu su manim negulėsi, tai yra nebrajysi, tai aš tavi nušaunu ant vietos“. O labai turtingo pono sūnus („Apie sūnų labai turtingo pono“) šviečiančių akmenėlių pagalba įsivilioja mergaitę į lovą. „Anai ten ir patiko. Pradėjo eiti gulėti prie to aprodnyko (apsimetėlis) ponvaikio“. Žinoma, per ilgą gulėjimą atsirado didelė meilė, o iš meilės pasidarė „tarp anų negerai“. Panašių scenų esama ir S. Daukanto pasakose. Šį žemaitišką tiesmukumą yra pastebėjęs ir N. Vėlius, lygindamas Lietuvos vidurio ir rytų arealų anekdotus (29, p. 92).
Tokiu pat stačiokiškumu pasižymi ir pasakos apie karalaitės prajuokinimą. Dažnai ji prajuokinama obsceniškai pateiktu vaizdu. Tuo galime įsitikinti susipažinę su P. Višinskio korespondento pasaka „Apie vaikiną ir gaspadorių“. Pasakas apie karalaitės prajuokinimą folkloristas V. Propas gan įtikinamai sieja su ritualiniu, magišku juoku, o pačią karalaitę su žemdirbystės dievybėmis (p. 92). Vadinasi, juo labiau natūralistinė scena, juo galėtų siekti tolimesnę praeitį. Grynai buitinių pasakų minėtame pluošte nėra. Ir apskritai to meto pateikėjai ar rinkėjai mažiau dėmesio teikė buitinėms pasakoms. Todėl ir progos apie jas kalbėti čia lyg ir nebuvo.
Ankščiau minėtų pasakojamosios tautosakos rinkinio bei skelbimo iniciatorių medžiaga, kaip matėme, buvo išblaškyta įvairiuose leidiniuose, žurnaluose ar ilgus metus likusi rankraščiuose. Žinoma, negalime pamiršti, kad kaimynystėje, Mažojoje Lietuvoje, jau 1857 m. A. Šleicheris buvo išleidęs pirmąjį rinkinį, kuriame gausiausią dalį sudaro pasakojamoji tautosaka (Litauisches Lesebuch und Glassar), kad 1896 m. pasirodė K. Jurkšaičio pasakų knyga (Litauiche Märchen und Erzählungen), kad tautosakos faktai buvo fiksuojami ir tuo metu pasirodžiusiuose Prūsijos žemės etnografiniuose darbuose. Šie ir nemažai kitų folklorinės-kalbinės veiklos faktų, aišku, turėjo poveikio ir Lietuvai. Ir čia nemažai dalykų iš žemaičių tautosakos skelbta ne lietuvių kalba (E. Fekenštetas, N. Kukolnikas, M. E. Evenšteinas, K. Šamievičius, J. Kibartas ir kt.), nepamirštant ir jau aptartos L. Jucevičiaus veiklos.
 
Mečislovas Davainis-Silvestraitis (Silvestravičius)
1884 m. Varšuvoje išspausdintas pirmasis pasakojamosios tautosakos rinkinys (lenkų k.) „Žemaičių padavimai“ („Podania Žmujdzkie“). Tai žemaičių bajoro Mečislovo Davainio-Silvestraičio folklorinės veiklos rezultatas. M. Davainis-Silvestraitis ir jo talkininkai medžiagą rinko Raseinių apskrityje, vidurio Lietuvoje ir tolimesnėse apylinkėse.
Pats M. Davainis-Silvestraitis buvo gimęs Žieveliškės km., netoli Kalnujų (dab. Raseinių r.). Jam tautosaka – tautos gyvybės išraiška. M. Davainio įsitikinimu, tautosaka „prisidės prie išaiškinimo ne vieno moksliško užklausimo dalyko lietuviškos kalbos ir ištyrinėjimo senovės lietuvių tikėjimo“. Nuo 1867 m. pradėjęs rinkti liaudies kūrybą, jis sukaupė didžiulį dvasinį tautos turtą. Vien pasakų surinkta 700 vienetų. Jį veikė bendra to meto tendencija – domėtis lietuvių mitologija ir istorija. Imponavo D. Poškos veikla, o ypač lemtinga buvo pažintis su J. Basanavičiumi. Negalime pamiršti ir vokiečio E. Fekenšteto, išleidusio „Žemaičių mitus“, kuriais susidomėjęs M. Davainis-Silvestraitis susisiekia su lenkų tautosakininku ir etnografu Jonu Karlovičiumi. Pastarasis abejojo kai kurios E. Fekenšteto medžiagos autentiškumu ir skatino M. Davainį-Silvestraitį rinkti liaudies kūrybos faktus ir kartu išsiaiškinti, ar liaudyje esama E. Fekenšteto paskelbtų dalykų.
Pačioje darbo pradžioje M. Davainiui-Silvestraičiui, matyt, sunkokai sekėsi užrašinėti. Valstiečiai nelabai pasitikėjo ponaičiu, o ir nesuprato darbo prasmės. Tada jis ėmė ieškoti padėjėjų tarp pačių valstiečių. Anot V. Girininkienės (8; p. 8), rinkėjui talkininkavo net 247 žmonės. Tačiau geriausias talkininkas, kaip mini M. Davainis-Silvestraitis, buvo Palendrių dvaro darbininkas varguolis Vincas Bakutis, vos mokėjęs rašyti, tačiau žinojęs ir pateikęs dešimtis tautosakos dalykų ir kitų užrašęs. Dalis V. Bakučio ir kt. talkininkų pasakų sudėta į I ir II „Žemaičių padavimų“ knygas. Deja, didelė dalis M. Davainio pasakų rankraščių dingo. Šiandieninis tautosakos mėgėjas gali susipažinti su nedidele M. Davainio sukaupta pasakojamąja tautosaka – ji išspausdinta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1973 m. išleistoje knygoje „Pasakos, sakmės, oracijos“. Rengėjai išsaugojo tekstų autentiškumą, pateikė komentarus. Tiek komentarai, tiek įrodymai (B. Kerbelytės ir K. Aleksyno straipsniai) išsamiai charakterizuoja M. Davainio tautosakinę veiklą ir pateikto folkloro specifinius bruožus. „Dauguma M. Davainio ir jo talkininkų užrašytų pasakų bei sakmių yra tradiciniai, Lietuvoje daug kartų užrašyti kūriniai, tačiau yra ir unikalių, kitų tautosakos rinkėjų neužfiksuotų tekstų [...]. M. Davainio sukaupta medžiaga leidžia lietuvių tautosakos tyrinėtojams pajusti, kokia turtinga pasakų sekimo tradicija buvo tais laikais (20, p. 39). Iš tiesų, žvelgiant į M. Davainio rinktinę anksčiau aptartos pasakojamosios žemaičių tautosakos kontekste, galime pastebėti nemažai savitumų. Juos apsprendė ir kito regiono (Pietų Žemaitijos) užrašymai ir rinkėjų, pateikėjų nuostatos. Be leidinio komentaruose pažymėtų unikalių dalykų („Sietynas“, „Žvaigždžių vardai“, „Ievos sutvėrimas“, kt.), norisi nors prabėgomis akcentuoti keletą formos ir turinio savitumų. (Aptariame tik I, II, III knygos skyrius: Raseinių apylinkių ir Vincento Bakučio pasakos – iš viso 98 vnt.).
Daugelis rinktinės stebuklinių pasakų neturi tradicinės pradžios – „seniai, labai seniai“ arba „už devynių jūrų...“. Jeigu ir pradedama nuo laiko kategorijų (būdinga žemaičių pasakų pradžioms), tai pagal sakmiškąją tradiciją skubama sukonkretinti vietovę ir pateikti ne tradicinius apibendrintus posakius, veikėjų pavadinimus, o, matyt, žinomas pateikėjams pavardes ir vardus: „Senovės vienas žmogus atkeliavo nuo Dunojaus, kaip sakė, į Žemaičius, į tą kraštą, kur šiandien vadinas Viduklė“ (Bakužis ir Vincentas). „Matai, kad kitą sykį gyveno tas Jonas Didleibis Raseiniūs. Turėjo anas vieną sūnų, tą patį Joną vardu, ir vieną dukterį Elzą („Jonas Didleibis ir anuo sūnus“). Arba dar paprasčiau: „Vienas gaspadorius, vardu Striungas, kur gyveno Dainiuose, arti Raseinių...“ („Užaugimas giliuko“). Laikantis stebuklinės (arba nuotykių) pasakos logikos, herojus turi išvykti iš namų. Jis ir išvyksta. Tik dažniausiai dėl labai buitiškai įvardytos priežasties. Pasakoje „Velnias ir trys vyrai“ trys žemaičių vaikinai išeina „visokios vigados, kokios tik yra ant svieto“, ieškoti. O pono (velnio) pagalba ją suradę, „jau ima neužkęsti savo trečiojo tavariščiaus“ ir tarsi savo gimtajame kieme „tai durniumi, tai durniumi, tai išsižiojėlium, visaip vadino ir visaip pravardžiojos“.
Pastebėtina, kad vienas iš konkretizuojamų objektų (veikėjų ar kilmės prasme) – žemaičiai, žemaitis. „Vienas žemaitis Beduonis gyveno netoli Viduklės“ („Nakties šauksmas“); „...kad dar mažai mieste buvo žmonių, o visur girios niūksojo kaip mūrai, o labiausiai apie Žemaičių kraštą“ („Pliurzis ir pyragas žirninis“) ir pan. Giliau šio reiškinio nepatyrinėję nedrįstume daryti kategoriškų išvadų, kodėl taip yra. Tačiau tikėtina, kad pasakų skelbėjus veikė patriotinės XIX a. pr. žemaičių sąjūdžio idėjos, o tuo pačiu – grožinė literatūra. Kaip teigiama leidinio „Pasakos, sakmės, oracijos“ komentaruose, nebūdinga kitoms pasakoms ir tai, kad pasakiškoji šalis vadinama rytų šalimi: „Kad vienas žmogus rytų žemėje gyveno...“, – pradedamos kai kurios M. Davainio pasakos. Veikėjai, net būrai, būna iš rytų šalies atkeliavę. Tačiau, nepaisant to, kad rytų žemė žymi ne savą, o svetimą pasaulį, buitis ir veikėjų elgesys mena žemaitiško kaimo gyvenimą. Kartais ta tolima „svetima šalis“ yra Kijevas arba žemė „prie Dunojaus upės“, „prie masės Baltosios“.
Reta pasaka teturi ir puošnią pabaigą – posakį. Dažnai pasitenkinama stačiokišku: „Amen bubt, kumelė klupt. Man rūra, ponui skūra...“; „Amen bubt. Gana“.
Krinta į akis ir pasakų veikėjų lyg ir prislopintas spalvingumas. Nebūdinga raganos, slibinai devyngalviai šalia ūkininkų, trobelninkų, karalių, kunigaikščių, veikia velniai, seneliai, ubagai. Paslaptingi dovanotojai ar stebuklingi padėjėjai, o dažnai Senelio Dievo analogai, kaip ir etnologinėse sakmėse atlygina geriesiems, baudžia šykštuolius ir tinginius. Iš stebuklingųjų padėjėjų minėtini paukščiai (antis) bei arkliai. Daug dėmesio skiriama gamtos dvasių – Vėjo, Saulės, Mėnulio, Šalčio ir pan. – veiklai.
Gana archaiškas pasakos variantas apie merginos sužieduotuves su meška. Herojus – pusiau meškiukas. Toks jis, kaip toteminio matymo reliktas, lieka ir pasakos pabaigoje. Randame pasakų ir apie gerą velnią – padėjėją, išlaikiusį senovės baltų pomirtinio pasaulio valdovo Velnio bruožus.
Tačiau daugelyje pasakų jau glaudžiai susipynę senieji ir krikščioniškieji tikėjimai. Paslaptinga pasakiška būtybė, pasirodo, esanti Panelė Švenčiausia, o vyriausias dangaus dievas Perkūnas (vienas iš keturių perkūnų), jau besivadinąs Šlubiu Gabrieliumi (angelo vardu). Gal pats įdomiausias epizodas, kur herojus, atsidūręs Biblijos pragare, samsto nuo verdančios smalos putas ir parneša į žemę. Ten jos virsta avelėmis – išgelbėtų žmonių vėlėmis („Pliurzis ir pyragas žirninis“). Pagal pagoniškąją mitologiją vėlės dažnai gyvena vandens paviršiuje putų pavidalu.
Rinkinyje mišriai pateikti įvairūs žanrai: sakmės, pasakos, mitai, oracijos, papročių aprašymai. Tuo tarpu dažnai viename kūrinyje, ypač pasakoje, susipina visi šie žanrai. Norisi dar pažymėti, kad nepaisant polinkio konkretizuoti, nusakyti realistiškai buitį, vis dėlto buitinės pasakos užima nežymią vietą. Negausu ir pasakų apie gyvūnus, tačiau viena jų („Gaidukas, katinas ir lapė“) pateikta su eiliuotais intarpais. O tai, kaip minėta, retas faktas žemaičių pasakose.
Šis vienas kitas analitiškas grybštelėjimas toli gražu dar neparodo viso M. Davainio-Silvestraičio pasakų grožio ir įdomumo, kur gyvenamojo meto aktualijos ir senovinio mąstymo reliktai rodo turtingą žemaičio dvasinį gyvenimą, apgaubtą poetiškos užkeikimo paslapties: „Veržk, žiede, nerimk širdis! Aš dabar tavęs ieškojau, o tu dabar manęs ieškosi. Rasi mane už pieno upės, už medaus girios, aukštam svirne, viršuj gulbė...“.
Su M. Davainio-Silvestraičio pasakomis lyg ir nutrūksta XIX a. pradžioje žemaičių šviesuolių pradėta arti vaga. Priežasčių yra bent kelios. Vieną iš jų M.Biržiška aptaria taip: „Žemaičių ir žemaitiškumo įsigalėjimui tautiniame sąjūdyje ir raštijoje ateina galas. Vienkiemiškas žemaičių individualizmas, kietai savo besilaikąs, nebuvo pakankamai tvirtas pagrindas kelių veikėjų kurstomam savarankiškai visuomeniško tautinio sąjūdžio formavimui“(2; p. 23). Bet ir šie įtikinantys argumentai nekeičia šiandieninių mūsų istoriografų tvirtos nuomonės, kad tų „kelių veikėjų“ pradėtas kurstyti sąjūdis išgelbėjo tautą nuo prapulties.
 
Jonas Basanavičius
Kita priežastis – keitėsi požiūris į tautosaką, ypač nuo XIX a. vidurio, įsigalėjus lyginamajai kalbotyrai. Padidėjo dėmesys tautosakos studijoms, moksliniam jos pateikimui. Į šį darbą įsijungia ir nemažas skaičius autoritetingų svetimtaučių. Kuriasi mokslinės draugijos: Mažosios Lietuvos lietuvių literatūrinė draugija, Rusų geografinė draugija, 1907 m. – Lietuvių mokslo draugija. Su Rusų geografine draugija jau M. Davainis-Silvestraitis buvo susiejęs savo veiklą, o su kitomis aktyviausiai bendradarbiauja Jonas Basanavičius (1857–1927). Pasitelkęs pagalbininkų, surenka (pasinaudoja ir spausdinta medžiaga) ir paskelbia bent septynis pasakojamosios tautosakos tomus (1898–1905), kur sukaupti įvairių Lietuvos regionų pasakojamieji kūriniai. Pluoštą žemaitiškų pasakų, sakmių paskelbė 1902 m. leidinyje „Lietuviškos pasakos įvairios“, II knyga. Medžiaga pateikta žemaičių tome, nors ir be nuoseklesnio formų išlaikymo (žiūr.: „Tekstologinės pastabos“ 1995 m. leidinys). Pateiktoji medžiaga metrikuojama, kai yra galimybė, nurodoma pateikėjo, užrašinėtojo pavardė, šaltinių, vietovės pavadinimas.
Kaip ir visas tomas, taip ir žemaičių pasakų pluoštelis (apie 40 vnt.) pasižymi žanrų įvairove. Čia ir nuotaikingos etiologinės sakmės apie vėžio akis, grybų sėklas, tabaką ir kt., ir smagūs anekdotai apie „ligonius“, apie „tris durnius“, bent trečią dalį sudaro nuotykių (novelinės pasakos), apie gudrius vagis, sumanius patarėjus, gudrius klausimus ir atsakymus („Apie gudrų senį“, „Apie tris brolius“, „Apie karaliaus sūnų“ ir kt.). Vyrauja stebuklinės pasakos, įskaitant ir legendą bei pasakas apie kvailą velnią. Buitinių ir žvėrių (gyvulinių) – vos viena kita. Sandaros požiūriu daug kontaminuotų pasakų, mažiau dėmesio tradiciniams kompozicijos elementams. Turinyje šalia tradicinės gėrio ir blogio, gudrumo ir kvailybės kovos, jauniausiojo brolio idealizacijos vyrauja ir civilizacijos, miesto gyvenimo aktualijos: „maliorius“ gali nutapyti portretą, nemaža paslapčių sužinoma iš knygų bei laikraščių, vaikai leidžiami į „klases“ (mokslus) ir pan. Ne tik novelinėse, bet ir kitų žanrų pasakose ypatingai vertinamas nuotykis, intriga, o taip pat plati humoro upė, šmaikštus žodis, vaizdus posakis.
Plačiau aptarinėdami J. Basanavičiaus žemaitiškąsias pasakas, kartotume tai, kas jau pasakyta apie ankstyvesnes publikacijas.
 
Paskutiniųjų metų žemaičių pasakojamosios tautosakos publikacijos
Sekdami žemaičių pasakojamosios tautosakos rinkimo ir skelbimo istorija, daugiau dėmesio skyrėme pasakinei tautosakai (pasakoms). Išskyrus L. Jucevičių, visų minėtų skelbėjų dėmesio centre ir buvo pasakos (sakmės, padavimai taip pat joms priskirti). Be to, mūsų aptariamuoju laikotarpiu atskirai nepasakinės tautosakos žanrų leidimo ir nebūta. Tarpukario Lietuvoje J. Elizarto, J. Balio, J. Dovydaičio ir kt. sudaryti rinkiniai bei pastarųjų dešimtmečių pasakojamosios tautosakos leidiniai nesudarinėjami regioniniu principu. Šiek tiek medžiagos teikia atskirų vietovių monografiniai leidiniai, o pastaruoju metu – ir regioninės tautosakos. Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavietas 1993 m. išleido pirmąją žemaičių padavimų, legendų, sakmių knygutę „Džiugo varpai“. Mitologinių sakmių bei etiologinių padavimų paskelbta M. Vėtraus sudarytuose leidiniuose bei tautosakos antologijos IV tome.
Peržvelgus šiuos leidinius, dar nedrąsu daryti kategoriškas išvadas apie žemaitiškąją nepasakinės tautosakos dalį, nes dar didžiuliai turtai tebeglūdi rankraščiuose, kuriuos tyrinėja ir katalogizuoja mūsų mokslininkai tautosakininkai (D. Sauka, L. Sauka, B. Kerbelytė, K. Aleksynas ir kt.). Trumpi mūsų pastebėjimai patvirtina šių mokslininkų pateiktas mintis. Visų pirma, N. Vėliaus tyrinėjimai, paskelbti knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“(p. 53–54).
Mitologinėse sakmėse pastebimai vyrauja moteriškos mitinės būtybės. Tai daugiausia laumės, susijusios su moteriškais darbais, su kūdikiais, kartais sutinkamos kelyje, palydinčios žmones (kartais jos vadinamos deivelėmis). Dažnas ir raganų-burtininkių vaizdinys. Taip pat užburti lobiai bei su jais susiję įvairiais pavidalais veikiantys velniai. Populiarios sakmės apie slogutes ir ypač klystžvakes (žiburinius). Dažnas aitvaro ir kaulo vaizdinys. Kaip ir visose sakmėse, taip ir žemaitiškose žmogus su mitinėmis būtybėmis susiduria savo gyvenamoje aplinkoje, bet pasirodžius mitinei būtybei, ta aplinka jam tampa priešiška, kelianti siaubą arba nuostabą. Ne visada žmogus žino, kaip pasielgti (išmeta surastus angliukus, o ten būta Kauko atneštų pinigų – „Besisiūlantys aitvarai“). Tačiau dažnai būna, kad žmogus apkvailina dvasias (sakmėje „Šekit garo“ laumės periasi pirtyje, žmogus, pradaręs duris, „tiktai pyrst, pyrst į pirtį ir sako: – Šekit garo, šekit garo!“. Laumės supyksta, nori žmogui atkeršyt, bet nepasiseka ir pan.). Skelbtosios etiologinės sakmės didesnių skirtybių nerodo. Jos originalesnės savo humoru. Arklio, ožio, šunų atsiradimo motyvai dažnesni. Krinta į akis varlės, ypač „rupkės“ ir kirmino įvaizdis. Vyrauja su žeme ir požemiu susiję augalai: karklai, alksniai, gluosnis, net alyva, o taip pat pasakojama apie rugį, kurio varpa kiek šuo apžioja, apie grybų ir tabako atsiradimą, ankštinius augalus. Ypač domina sakmės apie kalvius bei ugnies kilmė. Blezdinga, pasirodo, yra tas tikrasis Prometėjas, pavogęs iš pragaro velnių ugnį ir atnešęs žmonėms. Tiesa, besivejantys velniai yra apgadinę šio paukštelio uodegą. („Blezdinga – ugnies parnešėja...“).
Krypo žemaičio žvilgsnis ir į dangaus skliautą, ypač į žvaigždynus, kuriems davė savus vardus, aiškino (Vakarinė žvaigždė – mėnesio tarnas, Didieji Grįžulo ratai – Griužo ratai: „Būk tai koki pana nabažna važiavusi ing rojų, ale kad bevažiuojant užkliuvo ratai už peklos kerčios. Taip ana jėmė šaukti pri sava dievo, kokį garbino. Taip tas dievas pasiuntė aną su ratais į žvaigždes, kurios dabar vadinas Griužo ratai. O ratai tie vadinas nuo to, kad anos tėvas buvo Griužas...“ – M. Davainis-Silvestraitis, p.162). O ir mėnulio tamsiųjų dėmių, primenančių žmones, atsiradimą reikėjo paaiškinti: tai Kainas, Abelį užmušęs, ten ištremtas (girdėta – M. R.), tai vandens nešėjo, burnojusio, kad mėnulis nepakankamai šviečiąs. Kaip ir visos sakmės, stebina liaudies žmogaus smalsumas, pastabumas, noras išaiškinti pasaulį, poetiškai išsiaiškinti ir jaustis ramiam.
Pagal mistiškumą padavimai įsiterpia tarp mitologinių ir etiologinių sakmių. Čia ir tolimesnė pasaulio kūrimo tąsa, bet tas pasaulis – Lietuva ir jos geografinės vietovės, reljefas, ir istoriniai įvykiai, savo nepaprastumu palikę pėdsakus šalies paviršiuje ir žmonių atmintyje. Pačios archaiškiausios būtybės, reljefo keitėjai – milžinai, kurie „Ėjo ėjo ir atėjo į Žemaičius, išbėrė iš klumpių smėlį, ir rados kalnas, pravirko, ir rados ežeras, numirę pasilaidojo ir liko milžinų kapai. Iš N. Vėliaus leidinio (6) paskelbtų padavimų apie milžinus, net 30 proc.– iš žemaičių žemės. Dominuoja ir piliakalnių, kovų su priešais motyvai. Ir dar populiaresnė tema, susijusi su ežerais ir kalnais – nugrimzdusių miestų, rūmų, bažnyčių padavimų tipas. Iš B. Kerbelytės padavimų katalogo matyti, kad šie padavimai sudaro 38 tipus. Iš jų apie 100 padavimų užrašyti Žemaičiuose. Ypač mėgstama pasakoti apie požemio pasaulio gyventojus (juodų-baltų moterų, kumelių, rupūžių, šunų ir panašiu pavidalu), besivaidenančius žemės gyventojams, kurių prašoma išvaduoti. Tik, deja, žmogui pritrūksta ryžto. Kai iš Šatrijos kalno išėjusi mergaitė paprašė arkliaganį pabučiuoti baidykles, jis pabučiavo ir vieną, ir antrą, ir trečią... „Paliko tik pati didžiausia ir baisiausia. Tą pačią akimirką baidyklės, kurias pabučiavo žmogus, virto bažnyčių vėliavomis, šventaisiais paveikslais, altoriumi ir kitais bažnytiniais daiktais. Staiga atsiradusi mergaitė pasakė: – Kodėl tu nepabučiavai didžiosios? Šatrijos kalnas būtų pavirtęs į didžiulę bažnyčią...“ („Užkeikta bažnyčia“).
J. Basanavičius, pirmasis pradėjęs tirti lietuvių padavimus, apžvelgęs keleto padavimų apie upių ir ežerų keliavimo siužetus, teigė, kad juose atsispindi vardų davimas šiems gamtos objektams (N. Vėlius). Žemaičių padavimuose, šalia upių, ežerų, kalnų pavadinimų kilmės, daugiausia aiškinama vietovių, gyvenviečių vardų kilmė. Tai ir nuo atsitiktinai ištarto žodžio ar frazės („Dyvai, dyvai! Kaip tas ežeras galėjo pereiti“ – apie Dyvytį), pavardės (nuo ūkininko Ubo – Ubiškės), nuo žodžių dažnai kartojamo derinio („Lipk lauk“ – Lieplaukė) ir pan. Liaudiškoms etimologijoms skirta didelė padavimų dalis. Mažai padavimų apie statybų aukas, paskendusius varpus, ypatingus akmenis ir visai neužtinkama siužetų apie akmenis.
Padavimai ir šiandien visokio amžiaus žmogui kelia pasigerėjimą. „Mus patraukia padavimų paprastumas ir tobulumas, vaizdų reljefiškumas, įvykių nekasdieniškumas bei mistiškumas“. Šie N. Vėliaus žodžiai tinka ir žemaičių padavimams.
Baigdami šį pasidairymą po žemaičių pasakojamąją tautosaką, galime teigti, kad ši tautosaka, ypač pasakos, pasakorių ir rinkėjų valia turėjo šviesti paprastą žmogų, suteikti jam informacijos, mokė mylėti gimtąją žemę ir jos žmones, siekė apsaugoti juos nuo pikto, smerkdami melą, išdavystę, per didelį patiklumą, gobšumą. Tam naudojo turtingą savo tarmę, šmaikštų žodį, sodrų humorą. Tam pritaikė ir pasakos sandarą: kai ką sutrumpindami, kai kuriuos kūrinius kontaminuodami, sulygindami įvairius žanrus net tautosakos rūšis, pasitelkdami pasakėtiškąjį moralą. Tai savotiška XIX a. Lietuvos švietėjų programos išraiška.
Be to, visa liaudies kūryba, papročių studijos, P. Višinskio teigimu, padeda suprasti žemaičius kaip žmones, išsiskiriančius savo prigimtimi, būdu, dvasiniu gyvenimu, tautiniu savitumu (25, p.140).
 
 
1. Balys J. Tautosakos darbai. T. 2. - Kaunas, 1934.
2. Biržiška M. Žemaičiai. / Politika, 1990 m., Nr. 7.
3. Daukantas S. Žemaičių tautosaka. T. 1. - V., 1983.
4. Daukantas S. Žemaičių tautosaka. T. 2. - V., 1984.
5. Daukantas S. Rinktiniai raštai. - V., 1955.
6. Ežeras ant milžino delno. - V., 1995.
7. Gimbutienė M. Baltų mitologija / Mokslas ir gyvenimas. 1989, Nr. 3.
8. Girininkienė V. Kalnujų apylinkių pasakoriai ir aušrininkai. / Mūsų kraštas, 1995.
9. Gineitis L. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. - V., 1990.
10. Ivinskis L. Raštai. - V., 1995.
11. Jucevičius L.A. Raštai. - V., 1959.
12. Kai milžinai gyveno. Padavimai apie miestus, ežerus kalnus, akmenis. - V., 1969.
13. Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. - V., 1973.
14. Laumių dovanos. Lietuvių mitologinės sakmės. - V., 1979.
15. Lietuviškos pasakos įvairios. Antra knyga. Surinko Jonas Basanavičius. - V., 1995.
16. Lietuvių tautosaka. T.3. - V., 1965.
17. Lietuvių tautosaka. T.4. - V., 1967.
18. Lietuvių literatūros chrestomatija. XIX a. pirmoji pusė. - V., 1986.
19. Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Parengė B. Kerbelytė. - V., 1981.
20. Pasakos, sakmės, oracijos (surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis) - V., 1973.
21. Piročkinas A., Žuravliovas L. Nuostabus L. Jucevičiaus padavimo pasisekimas. / Gimtasis žodis. - 1993, Nr.11.
22. Petkevičiutė D. Laurynas Ivinskis. - V., 1988.
23. Sauka D. Žemaitės stebuklas. - V., 1988.
24. Sauka L. Lietuvių tautosaka – Mokymo priemonė X klasei. - Kaunas, 1989.
25. Sprindis A. Povilas Višinskis. - V., 1978.
26. Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės. - V., 1987.
27. Valančius M. Raštai. T. 1. - V., 1972.
28. Valančius M. Raštai. T. 2. - V., 1972.
29. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. – V., 1983.
30. Žemaitė. Raštai. T. 4. - V., 1957.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija