Tautosaka Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

VALERIJOS DAINOS

Lijana Šarkaitė

Valerija MizinienėSeda – Žemaitijos miestelis, įsikūręs gražioje vietoje prie Varduvos upės ir Sedos ežero (vietinių žmonių vadinamu Sedulos ežeru). Šis miestelis žavi ne tik savo apylinkių gamta, bet ir žmonėmis, jų meile dainai, šokiui. Didžiausi liaudies dainos mylėtojai iš Sedos ir aplinkinių kaimų (Kalnujų, Užežerės, Tiškų, Uikių, Plinkšių) 1988 m. susibūrė į etnografinį ansamblį „Rėmolē”. Tai pagyvenusių žmonių ansamblis, pavadintas šiose apylinkėse esančio Rimolių piliakalnio vardu.
„Rėmolē” jau yra dalyvavę keliuose tarptautiniuose festivaliuose. Su jais susipažinti turėjo galimybę festivalių „Baltica”, „Skamba skamba kankliai” (Vilnius), „Saulelė raudona” (Plungė), „Ėr paauga žali lėipa” (Telšiai), respublikinės dainų šventės dalyviai.
Ir folkloro ansamblyje, ir kaimo bendruomenėje labai svarbus vaidmuo tenka dainų užvedėjui – kolektyvo lyderiui. „Rėmoliū” ansamblyje pagrindinė dainų užvedėja yra Valerija Mizinienė. Kolektyve ji dainuoja nuo 1989 metų. Koncertuose dažniausiai skamba jos pateikiamos ir atliekamos dainos, šokami jos išmokyti šokiai.
Valerijos balsas – ypatingo grožio, žemas, sodrus, tamsaus tembro. Žemaičiams būdingu dainavimu ir atlikimo savitumu ji sudomina daugelį klausytoją. Iš 19 dainų, įrašytų Sedos etnografinio ansamblio „Rėmolē” audio kasetėje (įrašyta Lietuvos radijo studijoje 1994 ir 1997 metais), Valerija veda net 14 dainų. Kompaktiniame diske „Pinu pinu pynę” (įrašytas 1998 m. Vilniaus plokštelių studijoje) – lietuvių liaudies dainos vaikams, M. Mizinienės užrašytas žaidimas „Jojau jojau i Sedelė”.
1997 m. festivalyje „Ėr paauga žali lėipa”, kuris vyko Telšiuose, Valerija laimėjo pagrindinį dainininkų varžytuvių prizą.
Valerija Mizinienė-Tranauskaitė gimė 1932 m. Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus Brėvikių kaime. Vėliau jos tėvai persikėlė gyventi į Plungės rajono Jogaudų kaimą. Čia Valerija ištekėjo už Aleksandro Mizino ir užaugino 4 vaikus. Į Mažeikių rajono Sedos apylinkės Kalnijų kaimą ji atvyko gyventi 1978 m. Apie šį gyvenimo pasikeitimą pati Valerija taip pasakoja: „galvuojau, ka napriprāso pri Sedas, bet dabā…”
Šeimoje Valerija buvo vienturtė duktė. Tuo ji nesidžiaugia: „baisē nobuodē, naiduomē vėinā, tudiel aš ė toro 4 vākus – ka nebūtom liūdnē.”
Dainas pamilo nuo mažens. Kiekvieną gerai įsimindavo. Daugelį dainų išmoko iš savo senelių, tėvų (abu gimę 1902 m.). Valerija gerai atsimena ir savo tėvo šoktus šokius, sektas pasakas, tačiau didžiausią dėmesį ji skiria dainoms. Moteris net ir dabar dirbdama visada niūniuoja tai vieną, tai kitą melodiją, taip pat, kaip darydavo ir jos mama.

Daina mon īr vėskas

Mizinienė Valerėjė

Kas mon īr tuos dainas ė kou aš jauto anas dainioudama?
Ėš pradžiū kažkāp nesekies tuos tēstėnės dainas. Vės nuoriejau kažkāp smarkiau dainioutė, kap bovau ėprātusi jauna būdama. Bet juk rēk prisimintė ė buočius, dainioutė tēp, kap ka tievā dainiava. Pradiejau aple tou galvuotė, ė prisimėniau – ė mamas, ė tieva dainas ė tou, kāp anėi liuob anas trauktė. Ale dainiava stėprē, atsėdiejė. Aš pati, dā būdama jauna, vės galvuojau, kad tuos dainas – gėismės. Tās laikās mon tėik ta gėismie, tėik ta daina bova. Tuoks tatā sopratėms.
No, kāp jau aš pati pradiejau dainioutė, tou skėrtoma jau stėprē jotau. Dainioudama aš vės toriejau tuoki jaudoli, nadrīsau, bėjuojau dainioutė. Vuot ėšvažiousma kor, būsma ont scenas ė aš jau vėinamė prakaitė – prastā toukart bova. Puo biški pripratau pri tuos viešomuos. Dabā ka jau dainioujo, mon tas īr tuoks kap ė nosėramėnėms, prisimėno tievus, senus laikus, ė atruoda, ka aš puo tus laukus vākščiuojo, matau, kāp anėi dėrb dvarė būdamis. Ė nomūsė aš, ka jau mon rūpestis, ka jau dėdliesni kuoki rūpesni toro, vėsumet dainioujo ė dainioujo. Moni nomėškē jau žėna: jau mamītē kažkas negerā, je vėina daina pabėngo ė tujau jemo kėta, puotuos – tretė. Dainioudama nosėramėno, ėšblaškau tus rūpesčius ė varga kažkāp ožmėršto. Vuo ka linksma daina dainioujo, jau tēp, kažkāp moni graudolīs jem, atsėmėno kad aš jauna bovau, vuo nebeso... Mitri bovau tuo sava jaunystie. Vuo jau šonkē, tronkē šuokau ė dainiavau! Ė kėik mon toukart liuob būtė linksmē, gerā! Vuo dabā? Džiaugous, ka aš dar galio dainioutė, ka aš dar eso. Vuo kuoki būso rītuo, nežėnau. Bat kāp atsėkelo ėš rīta, ėš mėiga atsėbundo, sakau: „Ačiou Dėivaliuo, aš dar eso, aš dā dainiouso, aš dar būso, so žmuonim sosėtėkso, pasėrokouso, aš dā eso kažkam reikalinga.
Vuo tuos dainas, anuos mon dėdlē tink. Patės maluoniausės ī tievūn dainioutas, mamas dainelės. Atsėmėno anas ė pradedo dainioutė. Ale tēp koriou dėina vėina pati nomėi isėdainioujo ė mon ruoduos, ka pati mama šalėp monės sied ė vėskou gėrd. Aš dā gīveno tēp pat, kap ka gīvenuom so mamo, so tievo. Vuo kad aš jausčiau kuoki liūdesi, a kon tas anū dainas dainioudama – ne. Mon tumet tumet īr gerā, mon īr ramībė, ruoduos ka karto so tievās tebgīveno...
No, vuo ka monėi īr linksmā, mon tink jau tuos tuokės naujuovėškesnės dainas, tuos, katras aš pati, jauna būdama, dainiavau šuokiūs, vėsor kėtor. Prisimėno tas dainas ė dainioujo so maluonomo, bet, ka ė kāp bebūtom gerā, tas dainės dainioujint tēp šėrdės soskaust, ka ė ašaras ėštrīkšt...
Tēp ka daugiausē dainioujo mamas dainas, tievelė. No va ta „Ēso i kalna tom rogieliu kėrstė” – mamas. Babūnelės dainas īr „Išejė strielčielios”, „Žaliuojuo gėrėlie”. „Ēn bernielis par laukieli” tievs liuob dainious. Dėdlē graži balsa ons toriejė. No, mon vėsas tuos tievū dainės īr maluonės. Vuo kor jau kėtas, atneštėnės ėš Sedas, jau na tēp. Aš anū nemažā žėnau, dainioujo, bat anuos jau najem monėi tēp ož šėrdėis, kāp tuos tievū dainioutas.
„Kuoks tėn lėngvos puoėlsielis” īr Gricienelės, tuos senelės, kor ana serg dabā, daina. Mon ta dainelė dėdlē tink, ė ta muotrėškelė dėdlē patink. Ana tėik muok poikē nopasakuotė, kāp anā tėn, dvarė, īr bovė. Jaunīstie ana tēp pat īr daug dainiavosi, ėr anuos balsos gražos tuoks īr. Dainioujo ton dainelė tonkē tumet, ka vėina pati nomėi būno. Toukart jau tēp ožvedo, ka ė kombarē monėi skleidās – šauko tēp, kad ui! No, tink mon tuokės tēstėnės dainas.
Gražės tuos mūsa dainas. Kas mūsa „Rėmoliū” kasetė ėšgėrda dabar, juk saka – tas pats par ton pati, kap gėismės. No, nesopront žmuonės. So „Rėmolēs” ne tik dainioujem. Dabā, nesenē, bovuom i Kretinga, Žėimuos suoda novažiavė. Aš jau tėn bovau bovosi, mon tėn ė pėrma karta atruodė tėkros ruojos. Mon patē ne tėik tas gruožis, kėik tėi pasakuojėmā, kas ėš kor, kumet ė kou parvežė – medieli, gielelė, kas tus rūmus restaurava.
Aš gamta dėdėlē mylio. Tēp, ka koriou dėina ėšeini i lauka, i sava kėimė, ka ė kėik būtom liūdnē, pasėjunti, ka gīveni. Ale tēp gerā, ka matā, kad medielis lapelius skleid, gielelė žīdietė praded, rudėni spalvas keit. Poikē īr pas mumis, Žemaitėjuo. Ale vėina rīta kāp bova: Atsėbundo pėnkiuos, no aš dar nenuoro keltėis, tad golio ė galvuojo, kas če ė kāp bier. Tik veizous – lakštingala atskrėda, notūpė i vuobėi ė puo pat longās sau pradiejė gėiduotė. No tėik gražē, tėik gražē, ka už patiuos šėrdėis jem. No, galvuojo, rēk ėšklausītė vėsa tou anuos gėismė. Ėr ėšklausiau. Ana pagėiduojė, kėik anā reikiejė, ė noskrėda. No, tėik ėškada bova tuos lakštingalas, ka prisėmėniau vėsas dainas aple lakštingalas, katras tik bežėnuojau. Tėkra gruoži gali soprastė – a mėškė, a vakarė, a rītmetie auštont.
Mas gīvenam pri tvėnkėnė, no, ė tėn vėsuokiū paukštiu īr daugībė. Nu onkstīva rīta, tik praded aušrelė auštė, ė anėi jau sokas puo tus nėndrīnus, ė gėid, šnek vėsuokiausēs balsās.
No, dėdėlē aš pati dar miegstu tus eilieraštius, ne vėina ė muoko. Jau tou Branauskė „Anīkščiū šilieli” vės parsakau ė parsakau – nu tuo laika, ka maža bovau, tebmuoko. Tuokėi ėš senuovės vės eilieraštē ateit. Dielkuo tēp īr, nežėnau. Ka tik torio laisvesnė laika a kou nuors dėrbdama tēp vės ė pradedo mislītė aple tus žmuonis, so korēs onsktiau gīvenau. Mėslėjo, ka dėdliausė garbie tėms, koriū dabar nebie, bet koriū darbus žmuonis tebatsėmėn – gerus darbus. Ka ė tėi, korėi tuokius dvarus ėšsėstatė, rūmus vėsuokius palėka. Anū nebier, bvo mes ēnam pri tū rūmu ė džiaugamies anās. Tas pats ė so mūsa tievās. Ėšmėrė, ėšejė ėš mūsa tarpa, vuo anū dainės ė šėndėin skomb, ė vėsks kėts, kuo anėi mumis gera muokė, juk i šėrdi isėdiejuom ė sava vākams ė vākū vakams parsakiem.

 

NEDIELĖS RĪTIELI

 

1. Nedielies rītieli
Žiūro pruo longiel(i).
Dielkuo nežaliuoja
Žalias žuolīniel(is)?

 2. – Dielkuo mon žalioutė,
Žaliam žuolīnel(iou),
Kad monės nelaistė
Rīta, vakarel(i).

3. Ēso i svėrnieli,
Imso viedrožieli,
Ēso aplaistītė
Žalia žuolīniel(i).

4. Žuolīna laistīsio,
Ir Dieva prašīs(o),
Kad Dievolis douto
Šėlta rodėniel(i).

 

5. Kad Dievolis doutom
Šėlta rodėnieli,
kad ėlgiau žaliouto
Žalė žuolīnelē.

 

KAS PAŠERS MON BIERA ŽĖRGA

 

1. Kas pašers mon biera žėrga, oj,
: So grīnuosiems avėželiems, ojojoj.:

 2. Sesė pašers biera žėrga, oj,
: So grīnuosiems avėželiems, ojojoj.:

 3. Kad aš juojau i karužė, oj,
: Mon žiėgielis šuokėniejė, ojojoj.: 

 

 4. Atsėsokės paveiziejau, oj,
: Daug palėka beverkončiu, ojojoj.: 

5. Verkė tievas, muotinelė, oj,
: Verk ir mona merguželė, ojojoj.:

 6. Neverk, mona merguželė, oj,
: Parašīso tau laiškieli, ojojoj.: 

 

 7. Kas mon iš tuo marga laiška, oj,
: Nematīso daugiau tavės, ojojoj.:

 ESO AŠ I KALNA

 

1. Eso aš i kalna
Tom rogieliu kėrstė,
Vuo mona mergelė
Paskom monės rėštė.

2. Vuo kad aš tėn’ pjuoviau
Plačiuom pradalgeliem,
Verk mona mergelė
Graudžiuom ašareliem. 

 

3. Žvang mona dalgielis,
Rogelius kėrsdamas,
Verk mona mergelė,
Piedelius rėšdama.

 4. – Aš tėik neverkiau,
Maža būdama,
Kap dabā kad verko,
Piedelius rėšdama. 

 

 5. – Nepjauk to, bernieli,
Plačiuom pradalgeliem,
Nevėrkdink mergelės
Graudžiuom ašareliem.

 

TORIO TORIO DO BIERUS ŽĖRGELIUS

 

1. Torio torio do bierus žėrgelius
: Rēks mon juotė pas sava mergelė.:

2. Vėino žėrgo pamarēs skrajuojau,
: Ontro žėrgo pas mergelė juojau.:

 

3. Nenojuojau nie posės kelelė,
: Kap sotėkau mergelės veselė.:

 4. Mozėkontā ožgrajėjė polkelė,
:Ēso šuoktė so sava mergel(ė).:

 

 5. Neiššuokau nie posės polkelės,
: Kap nokėrta mon priešas galvel(ė).:

 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija