Tautosaka Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAITIJOS FOLKLORO KOLEKTYVAI 1998 METŲ PASAULIO DAINŲ ŠVENTĖJE

[Fragmentas iš Juozo Šorio straipsnio „Kur slypi dainos dvasia?”. Skambėk daina. 1998. Nr. 1(52)]

Palangos folkloro kolektyvas „Mėguva”„Žemaitijoje, pasak Skirmantės Valiulytės, išsiskiria tie kolektyvai, kurių nariai yra išlikę tikrais žemaičiais, gerai išlaikę tarmę ir garbingai apsirengę savo krašto rūbais. Įdomiausi tie, kurie dainuoja savo kampo (kaimo, apylinkės, miestelio) dainas, šoka šokius. Geru lygiu ausį ir akį pamalonino Sedos „Rimuliai” (vadovas Gintautas Griškėnas), net keturi Telšių kolektyvai – „Insula” (vadovė Milda Riškutė), Luokės „Šatrija” (vadovė Joana Misiūnienė), vaikų ansambliai „Čiučiuriuks” (vadovė Rita Macijauskienė), „Žemaitoks” (vadovė Zina Vaičikauskienė) – , Mosėdžio etnografinis ansamblis (vadovė Vita Pajarskienė), Ylakių ansamblis (vadovas Algimantas Matutis) – geras pavyzdys kitiems, kaip reikia burti krūvon trijų kartų žmones, kad senelių patirtis ir etninė  išmintis pereitų vaikų vaikams. Apskritai patiko, kad žemaičiai savo programas dažnai rikiuoja taip, kad į juos būna įdomu žiūrėti, malonu jų klausyti, kad jie nevengia teatrinių priemonių. Žemaičiams būdingi dialogai, šmaikštūs pasakojimai, liežuvingi „kibinimai”, veiksmui pagyvinti kartais naudojamos, pavyzdžiui, Užgavėnių kaukės. Taip išgaunamas paperkantis gyvybingumas, sceninio vyksmo rišlumas; ansambliečiai nestovi lyg prie sienos sustatyti. Šia prasme „savo vietoje” Palangos „Mėguva” (vadovė Zita Baniulaitytė). Ypač nuostabūs žemaitiškųjų kolektyvų vaikai – palyginti su „miesčioniukais”, jie žymiai natūralesni, gajesni. Ateity greičiausiai jie palaikys tradiciją, bus ką kviesti į dainų šventę ir po dešimties, dvidešimties metų…Vartai į Žemaitijos folkloro kolektyvų koncertų vietą Sereikiškių parke

Pamario Žemaitija – istoriškai sujauktas, tarmiškai mišrus kraštas, todėl kartais, pavyzdžiui, norėdami parodyti prigimtinį žvejų galvosenos klodą, šios vietovės kolektyvai nesuvokia tradicijos esmės, nepajaučia šaknų. Geriausiai pagaunantis reikiamą „bangą” – Šilutės „Verdainė” (vadovė Regina Jokubaitytė), jie stengiasi nuosekliai laikytis šišioniškių papročių. Kiek prislopę pasirodė buvę ypač geri Šilutės rajono Inkaklių „dainoriai” (vadovas Leonas Bartkus). Atrodo dėl kartų kaitos prarandama „kieta” žemaitiško dainavimo maniera, sodri tarmė. Kalbantis su jų vadovu aiškėja, kad inkakliečiai kupini noro atitaisyti tai, kas prarasta. Apskritai supaprastėjusių kolektyvų žmonės būna atitrūkę nuo autentiškos savo vietovės dainavimo tradicijos, jų vadovai būna susiję su choriniu dainavimu, čia balsas „statomas” pagal klasikinius reikalavimus, vaikai, deja, „apgadinami” ir „Dainų dainelės”… 

Danutės Mukienės nuotraukos

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija