Tautosaka Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

LOUKĖS ETNUOGRAFINIS ANSAMBLIS „ŠATRĖJĖ”
(žemaitėškā)

Parėngė Mukaitė Loreta

„Šatrėjė" – vėns seniausiu etnografiniu ansambliu Žemaitėjuo. Ons sosėbūrė 1972 metās vasarė mienesi, pu Užgavieniu. Tuo švėntie pėrma karta ė pasėruodė senoujė tuo krašta kultūra besėiduomauji Loukės apīlinkiu žmuonės. Ėš anuos ėr pradiejė formoutėis dabartinis etnografinis ansamblis. Daunienė Zuopėjė, Anriuškevičienė Uona, Jocienė Marijuona, Balčiūnienė Snieguolė, Ukaitienė Vanda, Misiūnienė Joana – pagrėndėnės ansamblė dainū ožvediejės. Kraštuotīrėninks Juonošos Ontuons bova vėns ėš pėrmūju ansamblė dainininku. Anou kāp gera senūju žemaitėšku dainū pateikieji gerā žėnuojė ė daug kas ėš fuolkluora rinkieju.  Vuo Juonika Zenuona vėsė atmėn ne tik kāp truopni mozikonta, bet ėr kāp nuotaikinga dainininka, katros dėdlē ėišraiškingā ėr energingā ved šėinapjūtės dainas.

Luokės etnografinis ansamblis "Šatrija"

Ansamblis koncertava Lietuvuo, Latvijuo, Estijuo, Maskvuo, Vuokitijuo. Vėlniaus pluokštieliu studėjė īr išleidusi dvė kuolektīva pluokštelės: „Patalkiū vakaruonė" ėr „Loukės mozėkontā". Repertuarė – darba, vestovėnės, šeimuos, karėnės-istuorėnės dainas, žaidėmā, instrumentėnė mozėka. „Šatrėjės" dainas – dėdlē smagės pasėklausītė ėr karto padainioutė. Loukiškiu dainuos ėšlaikyts īpatings žemaitiu daugebalsoms, sunkos, bet dedlē tvėrts, skombos ėr ėšraiškings dainiavėma būds.
1986 metās ansamblis pavadints Šatrėjės kalna vardo. Nu pat 1972-ūju kuolektīvou vadovaun Vaigauskātė – Misiūnienė Joana.
Pateikam ištraukas ėš ansamblė vaduovės Misiūnienės Joanas prėsėmėnėmu ėr pasakuojėma aple „Šatrėjės" žmuonis (J.Misiūnienė „Dainioudami lėnksmi būsma" //Aš išdainavau visas daineles. Sudarė ir parengė D. Krikštopaitė.–V.–1988. P.425-447.)
<...> Tą dieną, o buvo 1972 m. vasario 15 , po Luokę ant gražaus arklio, papuošto žvangučiais ir kaspinais, lakstė toks pat pasipuošęs šauklys, kviesdamas visus visus į gatves „žeimos išlīdieti, dīvu paveizieti". „Dyvai" susispietė mokyklos kieme, o paskui ilga eisena nulingavo per visą miestelį. Visko čia buvo! Baltas arklys traukė pavažą su ratu, ant kurio sukosi spragilais besišvaistanti Kotrė, už jos stypčiojo aukštas plonas Kanapinis, turseno baisiai storas Lašininis, iš paskos tipeno keistas neūžauga didžiule galva. <...>
<...>Gerokai pagąsdinę žiemą triukšmu, prajuokinę visus iki pilvo skaudėjimo, eisenos dalyviai, greitosiomis nusimetę „štukorių" rūbus, apsiprausę, sugūžėjo į mokyklos salę, kur prasidėjo „keturių kampų" vakaronė. Tuose kampuose stovėjo Luokės miestelio, Staniškės, Viekšnelių ir Žylakių kaimų daininikai, šokėjai, muzikantai, visi jau pagyvenę žmonės, ir tarsi rungtyniavo, kas gražesnę dainą padainuos, smagesnį šokį pašoks, linksmesnę polką sugros.
Vakaronėje dalyvavo per aštuoniasdešimt svečių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos...<...> Vilniaus universiteto profesorius vėliau rašė, kad Luokės užgavėnių šurmulys buvęs įspūdingiausias iš visų, kokius jam tekę matyti mūsų kraštuose.
Prisiklausiusios daugybės šiltų žodžių, karščiausiais plojimais sutiktos ir dėl to gerokai nustebusios „Luokės kampo" dainininkės su didžiausiu noru pritarė mano pasiūlymui rinktis nors kartą per savaitę ir prisiminti jaunystės dainas.<...>
<...> Pamažu susiformavo stabilus ansamblis, kurio pagrindą sudarė luokiškiai: Marijona Jocienė, Izabelė Jakavičienė, Zofija Daunienė, Zosė Lukšienė, Bronė Kaulavičiūtė, Zofija Kondrotienė, Zenonas Jonika, Juozapas Kvietkus, Marytė Mendelienė. Iš Biržuvėnų kaimo ilgus metus važinėjo Aleksandra Domeikienė, Stasė Žilevičienė, Ona Vozgirdienė, Antanina Pocienė ir Marė Banienė. Pastarosios trys bet kokiu oru pėsčios ateidavo keletą iki Biržuvėnų, iš kur jas visas keturias su sanitarine mašina, suspaustas kaip silkeles, atveždavo į Luokę. O Antanas Jonušas iš Žylakių kaimo visada tik pėsčias atkulniuodavo beveik po penkis kilometrus.<...>
<...> Koncertų vis daugėjo. 1973 metais nuvykome į Šiaulių pedagoginį, Vilniaus universitetus. Tada pirmą kartą išgirdome, kad mūsų dainos labai gražios. 1974 m. laimingi sugūžėjome į Rumšiškes, į Liaudies buities muziejaus atidarymo koncertą.<...> Tų pat metų pabaigoje pirmąją mūsų programą „Patalkių vakaronė" įrašė televizija. „Šaunūs jūsų žmonės",– įrašo metu kalbėjo režisierė J.Černiauskienė, gėrėdamasi labai natūraliais „gaspadoriais" Marijona Jociene ir Antanu Jonušu, artistiška Zofija Lukšiene ir kitais rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką atnešusiais ansambliečiais.<...>
<...> Štai į Meno darbuotojų rūmuose įvykusį mūsų koncertą ne visi norintys galėjo patekti, o padainavus baigiamąją „Lek gerves", atlikėjų ilgai nenorėjo paleisti, vis prašė ir prašė dainuoti; „Lietuvos" viešbutyje su didžiausiu susidomėjimu mūsų klausėsi užsienio turistai, nors nesuprato nė vieno žodžio; Rumšiškėse prie ansamblio moterų prieidavo žiūrovai su ašaromis akyse, dėkodavo, vaišindavo saldainiais.<...>
Zofija Dauninienė <...> Ir I. Jakavičienė, ir M.Jocienė, ir Z.Daunienė, ir S.Žilevičienė, ir A.Jonušas buvo ne tik dainininkai, bet ir mokytojai. Prigijo paprotys, kad kiekvienas ansamblietis turėjo išmokyti draugus bent po vieną dainą, šokį ar žaidimą.<...>
<...> Zofija Daunienė – Vaičkaitė (g. 1907 m.) išdainavo ansamblyje per dešimt metų, išmokė mus dainuoti „Oną Pelecijoną", „Apynėli žaliasis", padėjo atgaivinti seną žemaitišką šokį „Šeinas" Niekas taip nemokėjo džiaugtis priklausymu ansambliui, kaip ji. <...>
<...> Ona Andriuškienė – Smilgevičiūtė (g.1915 m.) – viena pagrindinių dainininkių, į šį kraštą atsikėlusi iš Alsėdžių (dabar Plungės raj.). <...> Labiausiai patikdavę dainuoti laukuose.„Paleidi balsa – kad gražē skomb!" Gal dėlto O.Andriuškienei labiausiai sekasi dainuoti pilnu balsu, ypač rugiapjūtės, šienapjūtės dainas. Liūdnų, sielvartingų dainų nemėgstanti.<...> Andriuškienė iš karto įaugo į ansamblį kaip viena pranašiausių dainininkių. Jai lengva tarti. Jos balsas platus, ji ypatingai jaučia dainos dvasią. Štai ji dainuoja „Eisme i kalna". Šią rugiapjūtės dainą veda džiaugsmingai, plačiai. Visai kitaip Andriuškienė rypuoja sielvartingąją „Oi dīvaliau mona".<...>
<...> Antanas Jonušas (1912 – 1979). Kai prisimenu tą retą žmogų, vis prieš akis iškyla Antano Vienuolio Šmukštaras ir Tumo – Vaižganto Mykoliukas. Kaip ir Šmukštaro, Jonušo nesuprato nei šeima, nei kaimynai, keistuoliu laikė. O turėjo jis neeilinių gabumų – jau tarpukario metais garsėjo kaip liaudies architektas ir kraštotyrininkas: buvo prirašęs keletą storų sąsiuvinių, prisiminimus apie gimtojo kaimo architektūrą, sodybas, papročius iliustruodamas savo paties piešiniais.<...>
<...> Jonušas labai mėgo dainuoti, todėl visai nesunku buvo jį prikalbinti į etnografinį ansamblį. Pats mokėjo daug gražių dainų, iš kurių ypač prie širdies buvo „Augo kieme klevelis". Dainuodavo melizmiškai, kaip jau retas vyras mūsų krašte bedainuoja. Taip pat mėgdavo dainuoti apie liepos viršūnėlėj vario lopšely linguojamą mergelę.<...> Mes visi nutildavome klausydamiesi nelabai stipraus, bet švelnaus ir jaudinančio Jonušo balso...<...>
<...> Zenonas Jonikas (g. 1931) buvo kilęs iš Viekšnelių kaimo netoli Luokės. Tėvų namuose visi dainavo: ir motina, ir tėvas, ir seserys. Zenonas nuo pat mažens buvo labai jautrus muzikantas.<...> Per savaitę savarankiškai išmokęs groti padėvėtu dvylikos bosų akordeonu, pradėjo keliauti po vestuves. Taip pat savarankiškai pramokęs smuiku, jis išmokė smuikuoti draugą, organizavo kitus draugus ir turėjo jau savo kapeliją.<...>
<...> Zenonas – dainų užvedėjas. Be jo neįsivaizduojame dainos „Lek gervės", jis veda ir visas kitas „vyriškąsias" dainas, iš kurių labiausiai mėgsta „Išdygo darže gėlelė". Ją dainuodamas taip įsijaučia, kad ansambliečiai nepiktai šaiposi: „Juonika, tava ėr nuosis, ėr skrūstā dainiou."

Ansamblis baig tretioujė dešimti. Nemažā dainininku jau ėšējė i Anapili, bet „Šatrėjė" dā skomb sava dainuoms, šuokēs. Gal kartās tuos dainės i neb tēp soskomb kāp onkstiau, bet anuos dā gīvas. Rēk dėdlē džiaugtėis, ka anū muokuos ėr so džiaugsmo dainiou jaunesnė karta.


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija