Literatura Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAIČIŲ POEZIJA

PARUTIENĖ Janina Janina Parutienė

Eso gėmusi Telšiū rajuonė, vėinkėimie, katros isėkūrės Šiliškiu ežera pakrontie. Vaikīstie kuožna dėina matiau viliuojėntė ežera platībė ėr klausiaus mėška uošėma. Vuo kuokė ramībė toukart dvelkė tievėškės laukā, kuoki bova anū gražībė, ka tīlė nakti mienusielis lioub atsargē praskleistė debesis ėr paveizietė i žemė!
Nu pat mažū dėinū svajuojau vėsa ton sava gimtuojė krašta gruoži iomžintė sava piešėniūs, medie. Gīvenėms tēp pakrīpa, ka dailininkė ėš monės naėšejė, nuors so medio kurī laika ėr draugavau, svajuojo ė tuoliau anon šnekintė, vuo so eilieraštēs nasėskėro jau ėlga laika.
Monėi tink sveiks jumuors, dėl tuo mona žemaitėškė eilieraštē dažniausē jumuoristėnē.
Mona pruosenelē, tievā – grīnakraujē žemaitē. Dieltuo žemaitėška šneka, papruotē mon patē īr arčiausē dūšės.

Ėšbliesės žioborīs

Vėinkėimis tošts –
Užpustītuo naktie
Ba žvakiu švėisuos,
Dūmu kvapa.
Žvalguos paukštē…
Sustingės šalėp
Sens ežers.
Nugriuvusi tuora,
Rūtu užžielės daržielis
Mėigt putuotamė snėigė.
Truobuos akis,
Šarmuoms ėšpaišītas. –
Anuos vės ėšbliesosė žioborė ėiška.

Duomė

Parēn Duomė če nu kalna
Vuogi mata – Barbė atmaun.
Pasėjiemusi krezinka,
Lek i miesta net trilinka.
 
– Labas, Barbė, – Duomė saka, –
Kor tēp leki kap patrakusi?
Kou tēp tavi miests tas trauk,
Kas tamė miestė tavės lauk?
 
– Juk matā, ka so krezinko –
Kiaušiu daug jau prisirinka,
Pėina šulinie laikiau –
Va… Kėik smetuona prigraibiau!
 
Vuo tam Duomē jau nu sena
Barbė širdi vės kotena.
Ons tik pripoulės ronka spūst…
Veiz, ka Barbė anie krust…
 
Duomē šėrdės suvirpiejė,
Žemė puo kuojuoms sudrebiejė.
Čiopa Barbė ons i kliebi
Ėr i pagriuovi padriebė.
 
Barbė riktinga mergelė –
Galietom keltė ė veselė,
Bet, ka pol uns kāp padūkės,
Tego druož ėš kor atrūkės!
 
Barbē… tėik jau tū metieliu –
Ketoresdešimt ėr biškielis…
Nier če kuo par daug skubietė,
Gal dar merga palūkietė!

 

PUOCIOS Vacluovs

Eso gėmės 1943 m. pavasari Barstītiu kaimė, gražiuo, medēs Vaclovas Pociusapaugusiuo suodībuo. Muokiaus Barstītiu vėdurinie, vuo paskiau – žemės ūkė teknikomė. Vėsa gīvenėma daugiausē muni traukė literatūra ėr tautuodailė. Druožiau miedi, kaliau akmini, rašiau eilieraštius. Prisiejė ėr žemė dėrbtė. Eso Kaima rašītuoju sajungas narīs. Gīveno Žemaitijuo.
Tėn, kor Gegrienā, kor Godalē, vėsā netuolėi ėr Žemaitiu Kalvarėjė, Platelē, Nuotienā, Šatės, Ylakē, Seda. Tuos vėitas mon īr gimtuosės. Vuo gīveno dabar Nuotienūs.
Eso bėngės žemės ūkė teknikoma, ta pri žemės vėsa gīvenėma ė pasėlėkau. Vėsā nesenē sopratau, ka galio tašītė akmini, oužoulus. Bet… Eso lietuoks, vuo aplinkou daug tuokiū, katrėi smarkesnė ė godresnė ož muni, ta ne vėsumet, kumet nuorio, galio ėr kūrībā atsidietė. Daugiau prisieit so šakė ėr luopėto dėrbtė, nego miedi tašītė, akmini kaltė ar eilės rašītė.

Saulės laiškā

Ont laukū ėr pėivu
Saulė raša pavasariou žėidās kvepunti laiška.
Solaikės alsavėma, vies tīlē skaita, skaita…
Vuo jautrė pumporā, pajautė anuos šėlėma,
Tujau atsėbund.
Išsipīlusi viešli žaloma,
Nušlam par mėškus ėr krūmus,
Greitā nubieg tuolīn raistās, laukās ėr pėivuoms.
Pavasaris nesolaikuomā bodėn vėsus, kas tik gīvs,
Ėr pasėtrauk tuolīn i šiaurė.
Jau tvonkio karštio alsou vasara,
Saulė lingou netikiedama, ka nebier pavasarė…
Spėgėn ėš sielvarta, išplietusi akis.
Glemb ėr vīst lapā, nuokst jau ėr suodnā.
Tik saulė kuožna dėina vės raša ėr raša…
Ont kuožno lapo, ont kuožno vuobolo…
Pajotės svetėmuos meilės paslaptis,
Sovėrp lapielis, raustelie vuobols,
Rauduonoun ėr šlam vėsė suodnā…
Vuo žuodē tik tėksla vės nepasėik ė nepasėik…
Tievėškā rauduo šalta, sugrubusi rodėns šėrdės.
Grētā groudis… Vėsa rodėns auksa saulė jau ėšrašė.
Dabar vės raša ėr raša ont debesėis
Kap ont stuora, grobė pergamėnta.
Praradusi paskotėnė vilti, lėj ašaru līto.
Ėštvėna upis, ežerā ėr pelkės, šaltė šiorpolē bieg
Pasėšiaušusiuoms anū bangeliems.
Senē nieks nematė anuos švėisiū spinduliū,
Baisē nejaukē pasėdarė paukštems.
Ė tėi skobėnas atsėsveikintė
So gimtāsēs laukās.
Vies šonkėn lapus ėr dainiou liūdna, bet vėsėms
soprontama dainė.
Lapā tėi… Pavasariou rašītė… Ėšblokė meilės laiškā…
Ėr kor tik tėi lėkėma viejē anus neėšblaškė,
Kor tik neėšnešiuojė!
Žemė rūpestingā snaigiems barsta nuniuokiuotus laukus.
Ėr še… Žemė kap kuoki balta berža tuošės –
Didilis balta puopieriaus laps…
Šalta šalta saulė veiz ėš tuolėi – net portėn drebulīs.
Tik dabar jau mes,
Mes vėsė, ožmėršė sava darbus,
Pasėzgendam šėlėmuos ėr laukam nesolaukam
Pargrīžtontė pavasarė…
Bet kuol kas tik šaltis stėprē laužas
I kėkvėinus numus,
I kėkvėinas duris…
Vuo puopieriaus laps ėštėists…
Saulė atmins sava laiškus…

Pėlka gintarėnė dėina

Ta mėgluota dėina – kap didėlis pėlka gintara gabals,
Sustingės erdvie kap ėr pati bekraštė jūra.
Ana atsispind mūsa akies,
Ana atsispind mūsa omžinībie.
Prīšās mumis, spindolioudamė pėlko švėiso,
Stuov mėlžėnā medē.
Anėi tuokėi īr atejė ėš praeitėis:
Aukštė aukštė, ėlguoms, stuoruoms šakuoms dėktē sosėkabėnė.
Kėtuokiū anū nieks ėr neatmėn.
… Ta mėgluota dėina – kap dėdliausis pėlka gintara gabals,
Sustingės vėsuo dongaus begalībie.

 

RAMUONĀTĖ-MUKIENĖ Danutė Danutė Mukienė

Eso gėmusi patemė Lietuvuos pakraštie, Lėnkėmu apīlinkės Sriauptū suoduo, tėn, kor Švėntuoji nubriež rėba tarp Latvėjės ėr Žemaitėjės. Tievielis – Ramuons Konstantėns. Bova ons kėlėma ėš Kalviū kaima, tū vėitu, kor auga S. Daukonts. Mama – Želvātė-Ramuonienė Barbuora kėlėma ėš Muosiedė parakvėjės. Vėdorėnė bėngiau Lėnkėmūs, vuo paskiau – Vilniaus universitets ėr darbs redakcėjuos. Prisėejė dėrbtė ėr Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie, ėr Palonguos miesta tarības savaitraštie „Palonga“, ėr Skouda rajuona radėjės redakcėjuo. No, vuo 1991 metu gegožie Palonguo jiemiaus redagoutė pėrmouji žemaitėška laikrašti – „A mon sakā?“. Puo kėik laika vėituo anuo pradiejuom leistė „Žemaitiu žemės“ žornala, kningas aple Žemaitėjė ėr žemaitius.
Eilieraštius, kap ėr šimtā kėtū mona bėndraomžiu, pradiejau kortė jau vėdorėnie muokīkluo. Daugiausē rašiau ėr tebrašau sau. Tėi mona eilieraštē – neėšsiūstė laiškā, be datu ėr be adresata.

* * *

Ačiou ož akis,
Ož lūpas ačiou,
Ož naktis, ož ašaras sūras,
Ačiou tau ož nemėga, laukėma,
Vasaras dėinas, rodėns šalnas.
Atejē – ėr kap nebūtom metu –
Viel soupīnės neš tuolīn.
Ačiou ož spalvas, ož tou žemė,
Ačiou Tau ož tou, ka esi…

* * *

Nuorem būtė gražės ėr mīlėmas,
Svēkas, laimingas ėr laukamas.
Nuorem būtė tīras, vėinintelės
Ėr liaunas kap jaunas mergātės.
Vasara… Lėipu žīdiejėms –
Svaigst galva nu tuo kvapa.
Ein par žemė muotrėškas –
Anuos vėsas tuokės nepaprastas.

Pėrms snėigs

Pėrms snėigs…
Savės dar negoudo –
Ligi pavasarė tuolėms kels.
Pėrms snėigs…
Nuorietiuo šīpsuotėis,
Bet gal būtė
Žėmkėnteliou negerā.
Pėrms snėigs
Sogėrgžd puo kuojuoms,
Pėrms snėigs
Kap pasakuo krimt.
Pėrms snėigs…
Tuoki krėsėna!
Sveikėn žemė
Pėrmuosės snaigės…

* * *

Žemaitėjuo līn…
Grētā – rodou…
Vuo šėrdie – pavasaris
Ėr nenuorio pripažintė,
Ka vėskas jau praejė.
Dar ne laiks, ne laiks
Ožtrauktė longus,
Dar joukas akis,
Par sapna junto,
Kāp kvep rīta rasa,
Kāp maudaus jūruo,
Paleido kasas,
Ėr vėsks aplinkou tep pat,
Kap pėrma jaunīstės pavasari…

 

RIMKIENĖ Nijuolė

Eso gėmusi 1934 metu lapkrėstė 20 dėinuo Šiauliū miestė. Tievielis – Markauskis Mečisluovs ėr mama Kelpšātė Liucėjė bova žemaitē, kėlėma nu MuosiedėNijolė Rimkienė. Anėi mumis tonkē lioub nusėvežtė i tievėškė – Gėršėnū kaima. Buočiu ūkis bova vėsā šalėp dėdėlē poikė oužoulīna. Vėsus aplinkou laukus jousė kūlėnės (akmėnū) tuoras, par aploukus vingiava opalielis. Če dėdėlē pamėlau tou krašta.
Par kara slapstiemuos Gėršėnūs. Puo kara miegėnuom ūkininkautė, bet tievus 1948 metās ištriemė i Sibėra. Aš slapstiaus, bet ėr muni 1952 metās areštava ėr nuteisė dešimtėi metu lageriu. Ka mėrė Stalins, pradiejė žmuonis ėš lageriu leistė i numus. Ėšleida ėr monėm. 1955 metās nuvažiavau pas tievus i Irkutska sriti, Šamankas gīvenvėitė. Dėrbau mėškūs. 1957 metās ėštekiejau – ož terėmtėnė Rimkaus Rimanta. 1959 metās karto so tievās grīžau i Lietova. Tou laiko vīra pajiemė i kariūmēnė. 1960 metās pamiegėnuom prisėregėstroutė Lietovuo, bet veltou – nieks mūsa neregėstrava. Tēp viel ontra karta buvuom ėštrėmtė ėš sava gimtuosės žemės. Atsėdūriem Latvijuo. Atėtarnavės kariūmėnie tėn gīventė atvažiava ėr vīrs. Če sosėlaukiev dvijū dokterū: Luoretas ėr Nijuolės. 1966 metās pargrīžuom i Lietova. Apsigīvenuom Vidmantūs (Kretinguos rajuons). Tēp pradiejuom nauji gīvenėma. Vidmantūs dėrbau vākū darželie, paskiau koukuozė – kasininkė. Dėrbdama pabėngiau žemės ūkė bugalterini teknikoma ėr isėdarbėnau koukuozė bugalterė. Vėsa laika mīliejau šuoki ė daina. Ka Vidmantūs reikiejė kultūras numū dėrektuorės, tas pareigas pasiūluojė mon. Sotėkau ėr vaduovavau Vidmantū kultūrėniou gīvenėmou lig pat pėnsėjės. Išejau i anou jau Atgėmėma metās. Tumet Sajūdis patraukė, daugiau laika pradiejau skėrtė kūrībā: rašiau eilieraštius, kūriau dainuoms meluodėjės. Vaduovaujo ansambliou „Atmintės“, katros dainiou daug mona kūrības dainū.
Mon dėdėlē tink klausītėis, kāp žmuonis gražē šnek, dainiou žemaitėškā. Mes sava šeimuo tep pat vėsė – vedo so vīro ėr trīs mūsa dokrelės (tretiuoji jau īr gėmusi Lietuvuo) – irgi tonkē dainioujem žemaitėškā.

Muosiedė kūlē

Muosiedė kūlē – dėdėlė, mažė,
Rinduoms sogolė tuokėi gražė.
Ēto, rokoujous, klauso:
– Kūlelē, kāp atkeliavuot tuoki kieli?
 
Tam daktareliou – puonaliou Intou –
Ka douto Dėivalis metu šimta.
Ta ons ėšmuokė kūli pažintė
Ėr kap so žmuogo pasėlabintė.
 
Tuoki ramībė nu kūlė sklind –
Pati omžinībė i širdi sming.
Vuo aš ruokoujo: „Anėi tor dūšė,
Anėi gīvens dar omžius puo mūsa…“
 
Tad būket svēkė, Muosiedė kūlē,
Jūs žemaitieliu luocnė bruolelē.
Karto stuoviekem ont sava žemė.
Par omžiu omžius – ont tuo ėr
Amėn.

Žemaitėška ruoda

Sveikė, Žemaitiu puonā, bajuorā,
Pasėrokoukem šėndėin mes duorā.
Ar mes dar gīvė, ar mes dar galem,
A bėrst iš mūsa galvieliu spalē?
Spaudė krīžiuokā, smaugė maskuolē,
Bet atsėlaikė žemaitē bruolē,
Ėšlaikė sava papruotius, kalba
Ėr šėndėin sava Tievīnė gelbie.
Pri parlamėnta stuojuom kap sėina
Ėr nepabūguom tanka nie vėina.
Tou patė žėima Kalnus gėiduojuom –
Klausies net Vītauts, baisē dīvuojies.
Ėš kor, sakīkėt, mūsa stėprībė?
Mūsa stėprībė – mūsa vėinībie!
Vesk, konėgākšti, sava tarnīstė
I Žemaitėjės konėgākštīstė!

Kas basauguo?

Kas basauguo Tavi, kas basauguo?
Oužoulā, kor palaukie, tebaugou,
Pėlkė akminis, krīžē pri kelė,
Par stebūkla ėšlėkusi truobelė…
Dar pėlekanē sauguo kap dīvā
Mūsa kalba ožgoita, bet gīva.
Viejē vakarū siaut kor nu jūras,
Ėr pošelės žemaitėškas siūrau.
Sauguo žemė ėš kartuos i karta
Mūsa pruotieviu garbė ėr karda.
Mes ėšeisem, bet mūsa vaikelē
Neožmėrš, kor tėi slaunė takelē,
Kor kuojelės senuoliu klumpietas,
Tuokės lėngvės, nes īr nagėnietas.
Če kėkvėina numīnė takieli
Ėr pakalbėna kuožna kūlieli.
Nepamėrškem mes sava numieliu,
Sosėborkem pri sava bruolieliu
Ėr ėšsauguokem būda žemaitiu –
Anou gavuom kap tievėškės kraiti.

 

ROIKA Vacluovs Vaclovas Roika

Eso gėmės 1937 metās Skouda rajuona Nevuotiu kaimė poikemė ūkie. Tėn ė dabā gaspaduoraujo. Par sava gīvenėma didėliū muokslu nebėngiau, bet kninga vėsumet mīliejau, vuo 1989 metās pamiegėnau ėr pats rašītė. Daugiausē pri dūšės bova eilieraštē. I anus ėr sodedo sava pastebiejėmus, gīvenėma patirti. Vėskou, kas muni jaudėn, miegėno parteiktė pajoukoudams.
Gīvenėmė prisėejė daug vėsuokiū darbū dėrbtė. Vuo dabar meistravuojo: statau truobas.

Vėlka balios

Vėlks balio kielė, vėsus vaišėna,
Biedā ėštėkos, padietė ketėna.
Avieliu krauji gierė uzbuonās
Ė pats apspongės vītōra šuonās.
Mēsa ons tėmpė i kėta šali,
Sau pasėjimdams dėdlioujė dali.
Mažėijē žvierelē tėik kou begava,
Vaišėnuos tiktā atsėnešto sava.
Vaišėna vėsus ėš geruos valės…
Tuoks tatā bova tas vėlka balios.
Dar ėr puo baliaus vėlks pijuokava,
Sakė, ka balios brongē kaštava.
Nebūs jug ėš kor tėik apmuokietė,
Jeigo nesėseks veršė nutėmptė.
Širdi ramėna geras svajuonės –
Viel prasidies jug naujės keliuonės.

Aple žirni, aple pupa

Auga žirnis, šalėp – pupa.
Tuoks artoms pakielė ūpa.
Apsėvėjė žirnis pupa,
Auga, plieties ė supīnė
I dėdliausė ševelīnė.
Žirnis nebatlaikė pupas
Krėsdama prasėskielies lūpa.
Nu tuo laika mūsa pupa
Lig pat šiuolē joudo lūpo.
Žirnis augdams apvaliejė,
Krėsdams tuoliau nurėitiejė.
Ėr palėka balts, poikiausis,
Tuoks, kap kou tik nusėprausės.

Žemaitėškė kupletā

Tumba rumba, to Lietova,
To graži tievīnė,
Tava puonā mums išlopa
Lita paskutini.
Mūsa puonams rūp daugiausē
Linksmā baliavuotė,
Vuo vargšelē darbininkā –
Biednė ėr kupruotė.
Darbininkams anėi saka:
– Būkėt tik paduorė.
Jeigot tamstu terbas kiauras –
Prastė gaspaduorē.
Ėštaksous tau ūki vėsa,
Vuožka paskotėnė,
Atsiminsi, ka turiejē
Puonėška gimtėnė.
Tumba, rumba, to Lietova,
To graži tievīnė,
Jie nie terbuos nebturiesi,
Rasīs obagīnė.

RUMBOTĀTĖ-NAVIKIENĖ Nijuolė

Eso gėmusi 1958 metu spalė 30 d. Telšiūs. Grēta puo tuo tievā Nijolė Navikienėparsikielė gīventė i Mažėikius. Tėn augau, tėn lonkiau muokīkla. Pabėngiau Mažėikiu ontrōjė vėdorėnė. Paskiau muokiaus Lietuvuos Žemės ūkė akademėjuo. Stodėjavau miškininkīstė. Metus puo Akademėjės bėngėma dėrbau Skouda rajuonė, vuo paskiau išvažiavau i Muolietus. Kumet bėngies atidėrbėma laiks, metams grīžau i Žemaitėjė – Mažėikius. Būdama 27 metu omžiaus, sotėkau žmogo, so katrou sotariev gīventė karto. Puo veselės išvažiavau i Muolietus. Če jau dvīlėktė metā ė gīveno. Laimė muni neėlgā līdiejė. Kėik pagīvenos karto, mėrė vīrs. Lėkau vėina 15,5 aktaru ūkie so dom vākās.
Eilieraščius pradiejau rašītė vuos 12 metu solaukusi. Daugiausē anus spausdėnau tū rajuonu, katrūs dėrbau, laikraščiūs. Kelė eilieraštē pasėruodė ėr Muolietu rajuona literatu almanachė „Akimirkas“, meilės līrikas trėluogėjės ontramė tuomė. Svajuojo aple atskėra sava kūrības rinktėnė.
Žemaičiu kalba mon īr iaugusi i pati krauji. Aš vėso sava gīvenėmo jauto, kāp muni veik ta patėrtės, katrō parjiemiau ėš sava tievū ėr pruotieviu. Ėš tuo, kū anėi mon pardevė, aš, laika ėr aplinkuos veikama, koro nauji – sava – pasauli ėr sava gīvenėma sopratėma. Mėslėjo, ka ėš miesta pri žemės muni tep pat atviliuojė pruotieviu genu šauksmos.
Klausaus sava gimtuosės tarmies – kėta klausā gal kėik ėr kapuotas, grubuokas – ėr atruoda, ka patis medē mon grajėj, ka pavasarė opalielis žaismingā bieg…
Kažikumet trumpā Kretinguos stuotie klausiaus dvijū kaima muotrėšku tėkruos žemėškas, dėdėlē turtingas kalbuos apei anūn rūpesnius. Tuoki ta kalba bova puiki ėr širdi gniaužunti, ka tū muotrėšku būčiuo galiejusi klausītėis nuors ėr par vėsa nakti. Nepaprasta kalbuos mozėka! Anuos jiega – dėdliausi!
Vėina karta, ka jau daug metu bovau pragīvenusi Muolietūs, i mona ronkas pakliova „Žemaitiu žemės“ žornals. Dar onksčiau bovau par radėjė girdiejusi kelės žemaitėškas laidas. Skaitiau žornala ėr pradiejau dūšiuo jaustė graužėma, ka par greitā „atplīšau“ nu sava tievū žemės, apleidau sava muotinas kalba. Tēp vėina karta siedaus pri stala ėr pamiegėnau eilioutė žemaitėškā. Tēp ėr gėmė pėrms mona žemaitėšks eilieraštis.
Ka pradedo svarstītė apei gimtuosės tarmies ėr kūrības ateiti, už karta nuorio sakītė, ka žemaitėška puoezėjė būtėniausē tor rastė sava vėita dabartinie lietuviu literatūruo. Juk tarmie īr vėina iš priemuoniu, katra jung žmuonis ėr leid anėms vėins kėta geriau pažintė ėr soprastė.
Tuo sopratėma mums šindėin dėdlē rēk. Kalba, kap īr pasakės prof. Gėrdienis Aleksėndra, – žmuogaus pasauliežiūra. Tuo žemaičiu tarmie īr ėr dalelė žemaitėškas kontrībės, užsispīrėma, anuo stiprībės ėr energėjės. Vėskas tas mums paded sosėtelktė, sosėvuoktė ėr išgīventė. Vuo mona sokortė eilieraštē – mona pačiuos jausmū skeveldras. Kūrība žmuonėms gal padietė sosėtelktė, priverstė apsėgalvuotė, pajostė sava atsakuomībė ėr gīvenėma prasmė. Aš mėslėjo, ka rēk sveikintė vėsus Žemaitėjės didėliuos dvasės bruolius ėr sėseris, katrėi īr išlaikė gražė sava gimtoujė muotinas kalba, žadėn kėtus švėistė ėr patis sava puoetėnio žuodžio dara šī pasauli gražiesni ėr tauriesni.

* * *

Rodou ont mėška taška pėrma vari –
Kap nuorietom, ka nematītomem, ka greitā
Liūdnā būs ėr ėlgo…
Kas mona linksmā dūšē pasėdarė,
Ka ašareliems aš anō sovėlgau?
Jau krimt kap lapā vėsas mūsa dėinas –
Ne vėin tuos joudas, bet ėr geras bėngas.
Žmuogaus rodou… To lėikti sens ėr vėins…
Gal sodainioutas vėsas tava dainas?
Je tava kūna šalnas jau pakonda,
Je kuojės, ronkas jau negreitas pasėdarė,
Liūdiedams dūšiuo vės daugiau atrondi
Ont tavės taškuoma tuo rodėnėnė varė…

* * *

Mīliek, bočiouk –
Nu tavės pasigieriau.
Tēp nesvaigėn, nedornėn
Juokės žuolės…
Mon rēk tīlietė…
Kalta – neištvieriau.
Ož tuokė aistra peiktė,
Bet ne kuolītė…
Mīliek, bočiouk!
Galiečiuo tavės lauktė,
Je rēkto –
Vėsa jouda omžinībė.
Bet kāp žėnuotė,
Ar už mona lauka
Užkliūs akelės tava,
Lėks tėn tava piedas?

* * *

Kāp skaudē aš atplīšau,
Kāp tuolėi nukrėtau!
Tuo tuolėmuo šalelie
Jau kap ėr pripratau.
 
Bet mon sapnoujēs Vėnta,
Papoušta ajerās.
Atruoda – vėsė plėntā
Padietom parsėrastė…
 
I vėita dar parėčiuo,
Tik dėinas nebsugrīš.
Belėikt tuoliau gailietėis,
Kam leidau sau atplīštė.
 
Kam leidau sau plasnuotė –
Pleštekė pri ognėis…
Vuo gal tėkrā žemaitē
Lėkėma neder keiktė?
 
Švėntuos dounelės skuonis
Ėšlėikt ėr trupiniūs.
Diel tuo, kor begīvėnčiuo,
Tėn Žemaitėjė būs.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2015.12.15 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija