Literatura Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAIČIŲ POEZIJA

 DAUKŠIENĖ Vanda

Gīveno bruoliu latviu žemie. Eso gėmusi 1930 m. lapkrėstė 9 d. Skouda rajuona Šerkšniū kaimė. Muoksla truoškau nu patVanda Daukšienė vaikīstės, bet tēp jau sosėkluostė gīvenėms, ka bėngiau tik tris pradžiuos muokīklas skīrius Muosiedie. Puo tuo – dešimtis metu pri sunkiausiu darbū, augėnont vākus. Nu 1950 m. gīveno Latvijuo. Rīšiū so Lietovo niekumet nebovau nutraukusi. Sava kūrība pradiejau spausdintė Skouda rajuona „Mūsa žuodė“ laikraštie.

Jego mīli

Jego mīli,
Tā pasėkelk aukštiau –
Ont debesū svajuoniu sparnās,
Pajimk degontė saulė i saujė
Ėr i žemė mīlėma parnešk.
 
Jego mīli,
Muokīkės skausma
So ognė ėšdegintė savie:
I laimė tik tas kieli rond,
Kas kėtam džiaugsma doud.
 
Jego mīli,
Parplauk gėlė upi,
Ėr ėš ontruojė kronta
Sava mīlėmā
Parnešk gražiausiu leliju.
 
Jego mīli,
Naktėis tomsiuos nebijuok.
Atsėdūrės rītūs, aušra prisiviliuok
Ė švelnē anuos paprašīk,
Ka ėš rīta mīlėma tau šīpsni duovėnuoto.

Žingsnē

Praeit pavasaris, žėidās pasėpoušės,
Rasuo tava piedas švėit.
Praeit vasara. Viel matau –
Mienesielis sėdabro spind.
Praeit rodou. Skausmos degėn širdi.
Tava žingsnius viel aš gėrdo.
 

 DIRŽININKS Juons

Saulės šėlėma pėrma katra pajotau 1930 m. lėipas 8 d. Plungės valsčiaus Macieniu suoduo. Bovau pėrms vāks šeimuo. Tievalē darbavuos „Lėnūm audėniūm“ pabrėkė. Puo trejūm a ketveriūm metu i mūsa šeima atkeliava dar dvė seseris. Kėik prakotės vės tonkiau pradiejau i ronkas jimtė kninga. Diržininks JuonsDar mažulieli rašta moni bova pramuokiusi mama, tā muokīkluo bieduos naturiejau. Ka bovau bėngės aple posė Plungės vėdorėnės ekuonomėnės muokīklas kursa, mėrė tievalis, pasėlėguojė mama, dėl tuo tuoliau tėstė muokslu nabgaliejau – reikiejė eitė šeimā uždėrbtė douna. Ož moni nieks kėts tuo padarītė nagaliejė – seseris tabibova mažas. Dėrbau raštininko, kruoviejo, laiškininko. Prisiejė tarnautė ėr karūmenie. Paskiau tep pat ba darba nikumet nabovau – vėino tarpo ė meliuoracėjuo prisiejė prakaita brauktė. Ėlga laika paukštīnė dėrbau. Ė tēp – 30 so vėršo metieliu. Dėrbau tuol, kol išejau i pėncėjė. Vėsa to laika naskīriaus so kningo. Vuo laisvesnio laiko vės rašiau. Pradiuo – tik lietovėškā, vuo paskotėnēs metās – ėr žemaitėškā. Eso Lietovuos kaima rašītuoju sājungas narīs. Sava kūrība spausdėnau „Pergalės“, „Šloutas“, Plungės rajuona laikraštiūs, „A mon sakā?“, „Žemaitiu žemie“ ėr kt. Kningas ėr eilės moni vėsumet goudė, muokė ė išmintėis nemažā davė. Svajuojo išleistė sava poezėjės rinktėnė.
Mėslėjo, ka kalba – dėdliausė duovėna, katron žmuogos gava iš Pondėivalė. Žemaitėšks žuodis mon bova pėrmāsis rakts i anuo pasauli. Ton rakta iš mamalės gavau dar mažėlielis būdams. Tievs ė mama šnekiejė tik žemaitėškā.
Žemaitėšks puosmos – ons tėkra dūšės atgaiva, katra kel moni. Par tus puosmus mon gīvenėms nušvint gražiausiuoms spalvuoms.
Žemaitėškā rašau tumet, ka vėršo jem jausmā. Tuokēs muomėntās, nasvarbo a tas būtom dėina, naktės, a onkstībs rītmetīs – jemo plunksna ė rašau. Dėdėlē mīlo Žemaitėjė: tas anuos gruožis, tėi paprastė, bet tuokėi atvėrė, gerė žmuonis mon tep pat īr dėdliausis ikviepėms. Ėr, je bėnt kuoks mona puosmos ožkliūs žemaitiou ož šėrdėis, dėdlesnė ivertėnėma mon nereikies.

Je būčiuo aš tavāsis vies…

Apkabinčiuo,
Mīloučiuo,
Bočioučiuo,
Je būčiuo aš tavāsis vies.
Sušokoučiuo,
Nuprausčiuo,
Priglausčiuo,
Je būčiuo
Namatuoms kap vies.
Ėš ož jūriu, ož mariu vakariu,
Je būčiuo
Namatuoms
Kap vies,
Aš tau skara
Kap žara
Parneščiuo,
Je būčiuo aš tavāsis vies.

Ė čiolbies viel vuolungelė

Paukštielis mažos lītaus praša –
Nabgaun žemelė jau nie laša.
Žuolie sodžiūva, sosėraitė,
Pri kelė akmėnis ikaitė.
Ė mėšks jau na tēp bātruoda,
Kelalis dolk, biegōs par suoda.
Rūpintuojielis veiz ė mata
Vėsa žemaitiu švėnta krašta.
Ons mata paukšti, mata žmuogo
Truobalie tuo, puo sava stuogo.
Ons laimėn maža vākotieli,
Kors meldas prisėglaudės lielė.
Buočelis mata, muotinelė,
Katra pagluosta doktėrelė.
Ė vėsė praša gera Dieva –
Dongaus ė Žemės mūsa Tieva:
– Lītaus, lītaus mums douk šėndėina,
Ožaugs žuolelė, būs daug pėina.
Ožaugs rugīs, kvėitīs, bolbelė
Ė sočiolbies viel vuolungelė.
… Rūpintuojielis veiz i dongo,
Ė jau lītielios barbėn longus.
Rogīs, pakielės galva žalė,
Jau garbėn dėdi Pondėivali.

 DŽERVIENĖ Teklė

Eso gėmusi 1932 metās Žemaitėjuo, Kartenas valsčiaus Asteikiu suoduo. Mama bova sioviejė, vuo tievalis dėrba pri gelžkelė. Kėik patoupė tievā nusėpėrka nadėdėli žemės sklīpieli Plungės rajuona Alksnienu kaimė.Teklė DžervienėČe, Žemaitėjuo, priš pati kara pabėngiau pėnkis pradžiuos muokīklas skīrius. Kara metās ejau i Plungės gėmnazėjė. Be monės, šeimuo auga dar pėnkė vākā. Dieltuo tievams reikiejė nogara ėr dėina, ėr nakti lėnktė, ka sūnā ėr doktėris galietom muokītėis. 1947 metās bova sojimts tievielis. Nuteisė anon dešimtėi metu lageriu. Ėš Vorkutas ons grīža 1953 metās. Ka ėr par dėdliausius vargus, nepriteklius, bet muokslu nametiau. Pabėngusi Plungės vėdorėnė muokīkla, metus laika išdėrbau Plungės rajuona laikraštė redakcėjuo, vuo paskiau istuojau i Vėlniaus Pedaguogėni instituta. Tėn sosėpažėnau ėr so sava būsėmoujo vīro – dzūko ėš Puniuos. Ėr sosėkluostė gīvenėms tēp, ka puo muokslu bėngėma abodo parvažiavuov i Punė. Isėdarbėnau miestelė vėdurinie muokīkluo. Tėn dėrbau lig pat pėncėjės.
Eilieraštius rašau nu vaikīstės. Žemaitėškā eilioutė pradiejau aple 1992 metus. Sava kūrība daugiausē eso spausdėnusi Alītaus rajuona laikraštie, respublėkėniūs švietėma leidėniūs, „Žemaitiu žemie“.
Eso ontruojė žemaičiu poezėjės kuonkursa laurētė (1996 m.). Tās patēs metās pasėruodė ėr mona puoezėjės rinktėnė „Liepa už slenksčio“.
Lietoviu tautuos istuorijuo īr namažā dalīku, katrėi pradinga nasogrōžėnamā. Ėš skiautieliu dorstuom lietovėška mėtuoluogėjė. Prūsu kalbuos kelė žuodē balėkėn – nieks anuos naožrašė. Kad bėndrėnie lietoviu kalbuo naėštėrptom mūsa tarmės, reikietom anas ožrašītė ne tik muoksla veikalūs, bet ėr leidėniūs, prieinamūs ėr ikondamūs vėsims. Kou margesnė ėr ivairesnė būs lietoviu tautuos koltūra, tou iduomesnė būsma vėsam pasauliou mas patis.
Žemaitėška poezėjė tam rēkalou galietom nabluogā pasėtarnautė. Kūrėnelē nalabā ėlgė – napakīries baskaitont. Žemaitėšks humuors kor kas itaigiesnis ėr grētiau prajoukins nego parašīts bėndrėnė lietoviu kalbo. Vo jug ėr aple vėsā rimtus rēkalus žemaitis savo kalbo dar muok pasėrōkoutė, muok ėr žemaitėškā eilierašti aple vėsā rimtus rēkalus sudieliuotė. Mūsa pruotievē tep pat ne tik bartėis ėr joukus kriestė liōb sava gimtoujė tarmė, bet ėr aple rimtiausius ėr švėntiausius dalīkus liōb dėdėlē poikē žemaitėškā pasakītė. Ton pati matuom ėr iš senūju žemaitiu liaudės dainū.
Diel žemaitėškas poezėjės… Mėslėjo, ka narēktom krēvā veizietėis i tus, katrėi miegėn sava jausmus, patėrti i žemaitėškus puosmus sodieliuotė. Gal kam nuors dabar tas ėr atruodīs baprasmis laika gaišėnėms, mažuos menėnės verties darbs, bet… Jug tonkē pasėtaika, kad užsėjiemėms, katros dabar atruoda baprasmis, laikou biegont pasėruoda batorīs vertė ėr kou tuoliau, tou anuo vertie dėdie…
Žemaitiu tarmie tarp vėsūm kėtūm lietovėšku tarmiūm īr tortingiausė sava priegaidiems. Tas žemaitėška rašta dara savuotėška ėr žmuogou, pripratosem pri bėndrėnės kalbuos, sunkē tas rašts ėš karta īr iskaituoms. Teisingā žemaitėškā parskaitītė teksta mosiet gal tik tas, kam ta tarmie īr gimtuojė arba gerā žėnuoma.
Mėslėjo, ka so laiko reikietom kėik patuobolintė žemaitėška rašība – ivestė žėnklus laužtiniems, tėstiniems ėr dar kėtuokiuoms priegaidiems.
Kuokėi sunkomā beėškėltom spausdėnont žemaitėškus ar kėtūm tarmiūm leidėnius, aiško īr tas, kad tik gimtuojie tarmie tagal būtė ėšsauguotė anuos sintaksės ėr žuodīna īpatomā. Žemaitems nareikietom atsėžadietė savuosės tarmies. Nu tuo, kamė gėmės esi, napabiegsi, kad ėr ož jūru mariu nukeliautomi. Vėskas tas atsėskleid ėr žmuoniū kūrībuo. Ton poikē matuom ėr skaitīdamė žīmiūm lietoviu rašītuoju kūrėnius ar klausīdamė šnekontiūm muoksla ėr valdžiuos vīru.
Vo šėn kninga i ronkas pajiemosem galietomem patartė kap tuo dainuo: valė īr prijimtė, valė neprijimtė, valė īr skaitītė, valė naskaitītė.

Gegožraibė

Aš vaikīstės dėinū pasėlgau –
Kāp senē mes iš tėn ėšejuom…
Vo atsėmėno pėivu smėlgas,
Gegožraibės lapu gorgždiejėma.
Ėr mėgla vakarās vėrš krūmu,
Pelėnūs ėškeptas bolvės,
Pėimėnieliu dainės ėr tėkroma,
Ka geriausē gīvenėmė būs dar.
Tēp nakontrē pėrmīn skobiejē,
Basakuojė mona vaikīstė!
Pėiva ėšarē ėr ožsiejē –
Rogiūm jūra šėndėin ėšvīsi.
Bet i sava dėinūm pėlnībė
Ėš anūm laikūm laimės ėr varga
Aš atsėnešo kap brongėnībė
Gegožraibės žėida marga.

* * *

Prijimkėt moni tuokė, kuoki eso –
So metu nešmenė ont solėnktūm petiūm.
Matītė, jau tėik ožgīvenau, kad drēso
Vėsims šnekietė. Pasakuotė patiūm
Ėr šėrdgielas, ėr džiaugsmus, ėr rūpesnius
Brongēsēs žuodēs mūsa pruotieviu kalbuos.
Rast’ toukart dėina ruodīsēs švėisesnė
Ėr būs žīdriesnis dongos vėrš galvuos,
Ėr akis ėšsėplies, kap tuo vākūtė,
I lėipsna tėisontė ronkātės – tėn gražiau.
Nuorietiuo dėdėlē, kad tēp ėr būtom,
Bet ar atsėtėks tuoks stebūklos – nažėnau.

Pavasarė vondėnIs

Ėš kuokiūm šalteniu pakėlst
Žemės kraus i beržu vėršūnės –
Balts, gaivėnos, saldos ėr jauns –
Ėš tomsībiu šaltūm, ėš joudūju.
Kuoki kieli ons nukeliaun,
Pakuol pavėrst žaliuoms karūnuoms,
Basiūboujėntiuoms viejė sruovie,
Apžavietuoms dongaus aukštībės.
 
Ar na tėn, pavasari trumps,
Tėi badognē vondėnis tava,
Kor par dumbla, par akmėni kėita
Paskotėniems banguoms nusiūbava,
Atėdėngėn plėkōji kronta
Vasarėnē žuolē vešietė…
Mielėnsparnē šarončē atlek
Ont pėrmūju žėidūm vėišietė.

Naspiejau

Dar naspiejau pamatītė kalnūm,
naspiejau…
Naskobiejau
(vo rasiet par daug skobiejau, tik na tėn).
Anėms vės tėik –
lėps i anus stėprė ėr drōsė.
Anėi monės nalauk –
ėr vėršūnies aš nabėbūsio.
 
Dar naspiejau ežerūm ėšbraidītė,
naspiejau…
Nabmuokiejau
anūm gelmies ižvelgtė.
Nagėrdiejau, ka vadėna moni
spindesio paslaptingo, tīlioujo.
Anėms kas – anėi vėsėms
līgēs veidruodēs žvėlg…
Ėr tēp mona keliuonė praėlgs
i anus lig bagalībės.
 
Dar naspiejau žaliuo gėriuo paklīstė,
naspiejau…
Pabiegiuojau, napatėkiejau,
kad gīvenėmė rēktom patėrtė
baimė, tomsa ėr vėinatvė.
Mėškou kas – kėtus paklaidėn,
kad tėi paskiau džiaugtėis galietom,
tėisi taka soradėn.
 
Nažėnuojau,
kā rinkaus kou lėngviesni kieli,
ka ons nanuves niekor…
 

 ĖLEKŠIS Jūzaps

Eso gėmės 1931 m. lėipas 29 d. Mažėikiu rajuona Tirkšliū seniūnėjės Lielāčiu kaimė. Bėngiau Vėikšniū vėdorėnė muokīkla ir Vilniaus pedaguogini instituta (istuorėjė)Iš kairės Vytautas Bigaila ir Juozas Elekšis. Tris metus tarnavau suovietu armijuo. Muokīkluo dėrbau dėdlē trumpā, paskiau prisiejė tėn ėlga laika būtė ontraeilininko. 1965-1971 metās dėrbau Mažėikiu rajuona vīkduomuojė kuomiteta pirmininka pavaduotuojo. Paskiau išvažiavau gīventė i Vilnio. 1971-1990 metās dėrbau Lietuvuos Vīriausībės aparatė. Nu 1990 metu parejau i spauda – pradiejau dėrbtė „Muoksla Lietuvuos“ laikraštė ats. sekretuorio. 1993 m. redagavau reklamini žornala „RD“, vuo nu 1995 m. eso „Gīdītuoju žiniū“ reporteris.
Išleidau ketorės sava kūrybas kningelės (permuosės dvė – Lina Dubavas slapīvardžio). Eilieraštems koro ėr meluodėjės. Kelėms mona eilieraštems meluodėjės īr sukūrė ėr profesiuonalė kompozituorē.
Žemaitėška kūrība dėdėlē vertėno, dėltuo ir pats tonkē rašau žemaitėškā. Mėslėjo, ka tėik žemaitėška pruoza, tėik puoezėjė īšplet lietuviu literatūras galimībės, padara anō turtingesnė, žuodingesnė. Aš pats tonkiausē žemaitėškus eilieraštius sūkoro dėrbdams, vairoudams mašėna. Tonkē tou pačio sūkoro ir tėms žuodems meluodėjė. Žemaičiu kalba dėdlē skumbi, dieltuo ta meluodėjė pati peršās.

Žėima

Šerkšna pasaka unt mėdžiu –
Žīd vaivuorīkštiems šakelės,
Balto rūbo pasiriedžius
Pusnie eglė brend be kelė.
 
Ousė šakas sėdabrėnės,
Pėiva, krūmā ir pats dongos.
Šnek upėlis nusėmėnės
Rodėns darbū nepabėngės.
 
Vėsė medē krėkštuolėnē,
Leda ruožės veiz pruo lungus –
Ruoduos Ruojo atrakėna
Ir tau ruoda turtus brungius.
 
Va tuo snėiga unt truobuos stuogo!
Va takėliu tū galībė!
Dūmā, šėlėma pavuogėi,
Nešās, nešās i aukštībės.
 
Šerkšno tievėškė pražīda
Kap mergelės mona žondā,
Šerkšna pasakuo paklīduom –
Nomėi kelė nebsurondam.

Tuo žemie

Žemaitē, mas esam er būsam
Tuo žemie, pri Baltijuos jūras!
Čė tievā ir pruotievē mūsa
Nu umžiu ėngiejems vės tūrās.
Tėik daug mas pralėjuom če kraujė,
Netekuom narsiausiu gīnieju.
Je rēks, viel pakėlsam iš naujė
Išgintė lauk pėktū pavergieju.
Žemaitē, tik mas neklausīkem,
Je lėips kas nekėstė sava bruolė. –
Jau bova par umžius daug sīkiu
Sopjodė, va paskou užpoulė.
No, argi mums priešā susiedā,
Je šnektas anū nepatėka?
Ar tor kas bėnt sažėnė, gieda
Sakītė, ka tėi priešo palėka?
Žemaitē, ta būkem vėiningė,
Vėins kėta pajimkem už runku –
Mas Lietuvā dėrbtė netingam,
Lai tiktās perkūnā netrunkuos.

Dainioukem, žemaitē

Dainioukem, žemaitē, dainioukem
Dainiokem sustuojėi i rata –
Pašuokem su daino ir jouko,
Lai dīvėjēs vėsė, kas mata.
 
Kap rēkont, žemaitē, sušokem,
Ka lėmpa unt sėino užgesto,
Išgundintė zoikē par lauka
Kodaši i krūmus nunešto.
 
Dainioukem, žemaitē, už stala,
Dainioukem i kėima išejė,
Neveizam, ka galvas pabala
Ar oustā jau žėltė pradiejė.
 
Žemaitē, kuol klompē dā sveikė,
Ka šuokam, ta smarkē trepsiekem –
Je grindis sulūžtom palaikės,
Sukėbėi viel naujės sudiekem.
 
Dainioukem, žemaitē, dainioukem,
Trepsiekem ir šuokem kuol galem –
Je esam iš Plungės ar Loukės,
Darbienu, Akmenės, Šėlalės.

 

GENĪS Pranis

Poets, muziejininks. Gėmė 1902 m. vasarėPran Genio paminklas Telšiuose 13 d. Telšiū valsčiaus Kalnienu kaimė. 1924 m. pabėngė Telšiū gėmnazėjė. 1924-1925 m. bova Mažeikiu gėmnazėjės muokītuos. 1926 m. muokītuojava Ukmergies gėmnazėjuo ir karto lonkė Humanitarėniu muokslu fakolteta. Jaunīstie sunkē susėrga ė 1926 m. parsikielė i tievėškė. Če isėtraukė i Telšiū vėsuomenės gīvenėma, kultūrini darba. 1931 m. ikūrė Žemaičiu senuovės miegieju draugėjė „Alka“, 1932 m. Telšiūs – Žemaitiu „Alkas“ muziejo. Dėdėlė dali muziejaus ekspuonatu ons, važiniedamuos puo vėsa Žemaitėjė, pats surinka. 1936 m. P. Genė rūpesnio bova pradietė statītė rūmā Žemaitiu „Alkas“ moziejou.
Spauduo bėndradarbiava nu 1920 metu – rašė ir Lietuvuos, ir užsėinė leidėnems. Gīvendams Telšiūs, redagava „Šatrijuos“ ir „Žemaitiu balsa“ laikraštius. Pėrmōji sava eilieraštiu rinkini – „Džioga varpā“ išspausdėna 1929 m. Ontruoji kningelė – „Atnašavėmā“ (1936 m.), tretiuoji – „Rūpintuojelē“ (1939 m.)
P. Genīs – 1936-1944 metās veikosė Žemaitiu rašītuoju sombūrė narīs, vėns iš tuo sombūrė vaduovu. Anuo kūrība bova spausdėnama ir žemaitiu poezėjės ir pruozas antuoluogėjuo „Žemaičiai“ (1938 m.).

Žemaičiou

Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali,
vuo tava žemės pūdīmu veliena rombi,
būk tvėrts, – tanapalaužėi tava galė.
 
Ka ėšlek gervės, naktīs praded šalčio dvelktė
ėr golbē auksa konkalus padongie skombintė,
tēp ėlgo rondās ėr tēp sunkē dvasiuo alktė,
ėr vės nulēdus galva ētė paskou žombi.
 
Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr vaga ėšvarīk par vėsa žemė platė,
gėliau ismeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,
te vėsos sviets tavi ėr tava žemė mata.
Ož Lėitova
Kėkvėina dounas konsni valgiem prakaitė somirkīta,
Nu sunkė darba mūsa sonarē sopota.
Vargā vėsuokė ėr vėsuokės gėltėnės
Ėš ronku gruobtė gruobė paskotėnė plota.
 
So joudo douno ėr stuorās trinītēs
Mes ejuom baudžiavas, mumis i šunis mainė.
Ėšpoušiem aukso dvara kaminīčės, –
Tėik omžiu ėšvergavė – žėnuom laisvės kaina.
 
Ož Lėitova daug bruoliu žemaitieliu krauji lėjė,
Ėš Prūsu kningas nešiem, nešiem švėisa,
Ėr i Sibirėjė jug tūkstontiems ėšejom –
Ož Lėitova, ož laisvė ėr ož tėisa.
 
Ož Lėitova mes miriem nukonkintė,
Končiuos ėr suopuliūs mes nužėngiem i kapa –
Kad jūs gīventomėt ėr būtomėt laimingė,
Kad mūsa nuorā ėr svajuonės jums tikrībė taptom.
 
Ton sava žemė dar daugiau mīliesem,
Ton žemė žīdontė, ton žemė brongė…
Ton žemė, nusagstīta krīžēs pakeliesė,
Ton mīlėma žemaitėška padongė…
Šunims
Laiks bieg, nasied – vės jod, lingou,
Kor tik veiziek – ont šonėis šou.
Kas aukštā sied, daug ėšrokou,
Šou šuni jied, savi vadou.
Ton teptė rēk, kėtam vės trūkst,
Ė šonėi svēko, ka kailis tunk.
Tuoks tuoki rond, tuoks tuoki rem,
Šou šonėi kond, ož kouda jem.
Ė dėinas aušt – vėins jouks tiktā.
Ė šonėi skaust… Jē. Tēp tatā.

 

GĖRDĖNIS Aleksėndra

Eso gėmės 1937 m. spalė 19 dėinuo (pasė parašīta spalė 25Ÿta) Telšiū rajuona Trīškiu miestelie, bet paaugau sava tievū gimtamėjie pašalie Mažėikiu rajuonė. Muokiaus Ožlėiknie, Tirkšliūsė, Mažėikiūsė (dabar tėn Račkauskė Merkelė gėmėnazėjė). 1962 m. pabėngiau Vilniaus universiteta Istuorėjės ir Filoluogėjės fakulteta ir už karta pradiejau tėn pat dėrbtė diestītuojo Lietuviu kalbuos katedruo. 1967 m. apgīniau muokslu kandidata disertacėjė „Mažėikiu tarmies fonoluogėnė sistema“, 1970 m. monėi bova suteikts duocėnta vards. Jau senē redagoujo „Kalbuotīras“ muokslėnė žornala tuomus, skėrtus lietuviu (žėnuoms, ir žemaičiu) kalbā, eso ir „Baltisticas“ redakcėjės narīs. 1983 m. bova apgints daktara (dabar sakītom – habilitacėjės daktara) darbs „Teuorėnē lietuviu fonoluogėjės pagrindā“, 1986 m. gavau profesuoriaus varda. 1984-1989 m. bovau Vilniaus universiteta Filoluogėjės fakulteta dekano. Dėdelē ėlgā eso vaduovavės Eksperėmėntėnės fonėtikas laboratuorėjē, Lietuviu kalbuos muokslėniou būreliou, daugībē disertantu arba, kap seniau ka vadėna, aspirantu… 1996 m. gegožės mienesie muni išrinka Lietuvuos muokslu akademėjės nario korespondėnto. Dabar torio ir sava katedra: eso Bėndruosės kalbuotīras katedras vedies ir profesuorios. Beveik vėsė mona „valdėnē“ īr grīnė žemaitē, ta ir par puosiedžius daugiausē šnekam žemaitėškā.
Nu 1957 m. gīveno Vilniou, bet beveik vėsas vasaras prabūno Žemaičiūsė – arba ekspedicijuosė, arba pas sava sėsėri. Eso prisirinkės kalnus žemaičiu kalbuos īrašu – tik mažos gabalielis sudiets i mona kninga „Tēp šnek tėrkšlėškē“ (1996). Žemaičiu kalbā skėrta ir didžiuoji mona muoksliniu straipsniu dalės – prirašės anū eso šimtās. Galū galė ir paskotėnė mona (ir Danutės, mona pačiuos) kninga „1759 metu ‘Ziwata’ indeksos“ (1997) īr skėrta tā patē (tik senesnē) žemaičiu kalbā.
Eilieraščius pradiejau rašītė ketvėrtamėjė skīriou – par tus eilieraščius ir i filoluogus papouliau, kad ir būdams iš prigimtėis tiksliūju muokslu žmuogos (lėngviausē muokīkluo liūb seksēs fizika ir matematika). Pėrmūji žemaitėška eilierašti parašiau grīnā iš pėktoma: bova muokītuojė, kuri diel vėina tuokė grīnā žemaičiu žuodė tėik smolkē pasiota, ka tujau nustuojau šnekietė rēk a nerēk bėndrėnė kalbo ir pamiegėnau žemaitėškā šī tū parašītė. Paskou ir garsėsis Anglickis Stanisluovs, Kuršienūsė būnont (ruoduos, 1955 metās), paragėna…
Nesvietėškā sunkos darbs tas žemaitėšku eilieraščiu rašīms, je nuori, ka bėn kėik i mada išeitom! Žėnuoms, jē neskaitīsīs ne su kėrtēs, ne su žuodēs, gal tēp baisē ir nebūs. Bet kam žemaitėškā toukart iš vėsa rašītė?

O čia Jūs galite  pasiklausyti  bei perskaityti eilėraštį, kurį skaito autorius Aleksandras Girdenis 

Žemaičiūsė

Jug gerā, ka čė drōsiau varnu būrē
Par umžius sukiniejēs unt alksnīnās,
Ka tavi kėtēp čė vadėn, vuo sūrē
Tėik skanē kvep – pavasarēs i kvīnās,
Ka niekumet čė nie geriausiou žmuogou
Nie vėins itėktė par daug neimeigė:
Čė viejē žiaurė dėdlē tonkē kriuokau –
Toupītė ipratėn i pėktoma, i meilė.
 
Jug gerā, ka čė daugiau būn aiškoma,
Ka kėtēp čė pagoud, net ne tēp mošās,
Ka žuodē jūro atsidoud i skomb
Ligu varėnē kamėnūsė unt ōšās,
Kad anėi – kap tėi alksnē – neišnīkst,
Ka laikuos – kėitė, ėšdėdė i statė…
Jug gerā, kad apėntās i jaunīstė
Pargrīžtam, metus svetėmus numetė!

Kviedarnuo – Vilniou
1976-1991

Festivalie

Gerė metā, dėdlē poikė metā,
Dėdlē šėltas, dėdlē švėisės dėinas.
Naujė vėsū švarkā, naujė batā,
I mergelkas važuojēs nebvėinas.
 
Su neiluonās i su strainēs vaikēs
Vākščiuo vėsas – poikės kap givatės!
Kor mon līstė su skarmalās palaikēs? –
Pri puikibiu tuokiū aš nepratės.
 
Stuovio krūmūsė, prisiartintė giedous,
Už pošėis užlindės šalėp kelė.
Goudous prisigierosiou susiedou,
Bet i tas – neklausuos nie bėškelė.
 
Tiktā spjauduos, cėgarietus kūrėn,
Kaikū bliorb, tik kū – negal suprastė:
A ka kuliganā šliauka pradūrė,
A ka nomėi kelė nebgalis rastė.
 
Miegėno su pėiminims rokoutėis –
Mona rūpesnē ne galvuo i tėms:
Rūp velnātems tik po krūmus doutėis,
Rūp tik dornė špuosā i siotėms.
 
Čė užgrajėj trūbā – šonkē tronkē –
Kuojės patės praded šuokinietė.
Veizo – šuok vėinkuojē i vėinronkē –
Kap mon su dvėm kuojėm ištūrietė?
 
Junto – kaikas patės kėnklės degėn,
Vo mergelkas švaipuos, duntis ruoda…
Nebgalio iškintietė – i mauno tekėns,
No, i šuoko, kap pragierės pruota!

Ožlėiknie
1965 vasara

Tatā gīvenėms

Iš sėinu bjaurė spalē bėrst,
Drabožē senė, joudė, prastė.
Tievalis tonkē parein gėrts –
Nu gimbiu abruozdus nubrazdėn.
 
Vuo už tū pondėivs dėdlē siunt
I su mumis žiauriausē tvarkuos
Ir iš dongaus kap laiškus siunt
Vėsuokės nelaimės i vargus.
 
Susiedu vākā aug be striuoka –
Kėik anus mīl, vuo kėik ivertėn!
Vo mūsėjē – tik kriuok i kriuok,
Unt malko skarmalū suvėrtė.
 
Susiedā ger kap undini pėina,
Rėibiausius rėitus neš iš kamėna –
Mes joudas potras srebam vėin:
Nie vuožė neblaikuom jau, nie katėna.
 
Ka mūsėjē pri stala susied, –
Alatėj, pjaunās ligu kloikē,
Vuo – pavėiziekėt – pri susieda
Rokoujēs vėsė tīkē, poikē.
 
Kalieduoms kep susiedā mēsa,
Vuo par velīkas kiaušiu žagās
Priverd i jied kėik nuor, vo mes
Tetorem bulbiu… su čėsnakās.
 
Je jau susiedams suserg vāks,
Kuoks tėn būn draskīmuos, kad amėn!
Vuo jego mums – mamātė dā laksta,
Vo tievou nerūp – lei spruogst žemien.
 
I ne diel tuo, ka būtom kėits
A niervu būtom dėdlē gerū:
Ons paprasčiausē īr kap stėibs –
Anam tik šnapšė ir alos terūp…
 
I mes, vākūkštē be kalties,
Paaugė negīvensem gerā:
Jug ka tik spruogdams užming tievs, –
Jau patis anuo liorlaka geram!
 
I mes paaugsem tuokėi pat:
Arielkuo mėrksem, pīpkas žīsem,
Kintiesem kiaurā skorda i bada,
Nu gimbiu abruozdus daužīsem.

Vilniou
1992 04 29

Tik dėdelē tikiek

Katīte karklūsė
I bruolelē anū rainė unt tuoruoms,
I poukā kiaulpėiniu,
I rītmetėnės parregemas mėglas,
I dėbėsis tėi – tuokėi švelnė, tuokėi lėngvė,
Kap tava balsos,
Tava akis,
Tava ronkas,
Kap plaukā tėi, kor šėlda muni i gaivėn.
 
Pavasarē i rudinis
Suauga, susipīnė mona širdie –
I vėsė mienesē pradiejė keistā plauktė
I tuolėmuos jaunīstės posė,
I dėinas užmėrštas, kor vėsūsė sapnūsė
Tik aukštīn vės, tik aukštīn liūbo kėlsio,
Kor vėsė kelē liūb viliuos i šauks,
Nes dā nie vėino iš tikrūju ejės nebovau.
 
I biego atgal klopėnēs
Skubiedams, vėrsdams par dėinas ir akminis.
Tik to stuoviek i lauk
Su saulė, su dongo, su rīto geruosė akiesė.
Jug vedo skėr tik kelės mėnkas tūkstontės aušru,
Tik kelės tūkstontės saulelės laidū!
Kap paukštis greitāsis par anas aš parlieksio,
Prašvėlpsio vėsas kap tas rodens vies –
Ir nu viesoma tava runku atsigausio,
I tava plaukūsė, tava geromė išnīksio.
 
Tik to tikiek i lauk,
Tik dėdelē tikiek:
Juk gerā žėnuom, ka nebūs tuo niekumet,
Ka nebier nie mažiausės vėltėis...

1980-1998

GIRDŽIŪNA Valis

I šī pasauli atejau 1927 m. lapkrėstė 27 dėinuo. Eso gėmės Skouda valsčiauValis Girdžiūnass Lukniu kaimė Ontuona ir Vuonuos Girdžiūnu šeimuo. 1940 metu pavasari bėngiau Paloknės pradiuos muokīklas keturis skīrius. Tuoliau muokītėis nebibova galimībės – prasidiejė bolševikmetis, valdiuos parversmā ėr Ontrāsis pasaulinis kars. Dėrbau tievalė ūkelie, muokiaus staliaus amata, vo puokarė metās – viel neramės dėinas ėr naktis… 1949 metu pavasari ne sava nuoro išvīkau tuolėi ėr ėlgam muokītėis rusu kalbuos ėr gīvenėma išmintėis… Grīžau iš trėmtėis i Lietova puo septīniū metu so geruokā aplomdīto svēkato ėr nužīdiejosė jaunīstė… Stuojau i mėškū ūki – darbininko. Vakarās lonkiau vakarėnė suaugusiūju muokīkla, laisvalaikio parskaitiau kalnus kningu. Dvīlėka metu išdėrbės mėška kirtiejo bovau pasiūsts i eigoliū kursus, vuo tus pabėngės, pėnkiuolėka metu ištarnavau eigolio.
Retkartēs rašiniejo eilieraštius, ožrašau senū žmuoniū papasakuotas legėndas iš gimtuojė krašta praeitėis. Jau eso pėnsininks. Druožiniejo miedi, priklausau Žemaitėjės tautuodailininku sombūriou.

Ėlgesīs

Ėlgous dėinū, praliekusiu kap viejē,
tonkē junto aš liūdėsi širdie:
gailo mon tū, kurius kažikumet mīliejau,
nuors vėskas jau nugrimzda praeitie.
 
Artiejo jau ėr aš pri sava slėnkstė:
sukumpa petē, smėlkėnē baltė…
Vuo lėipas senas kvėit muni nusėlėnktė
pri kauborelė, po koriou guli.
 
Ėlsīs če to, ėr tuos laimingas dėinas,
svajuonės švėisės, daug gerū žuodiu,
tuos skombės dainas, naktis mienesėinas
ėr ožmuojē nepabėngtū darbū…
 
Gal dar ne vėina vasara žėidouta
paduovėnuos mon ateitie lėmtės,
bet dėinas, kor mīlieta, kor dainiouta,
līdies i mielsva tuoli ėlgesīs…

Senā smoikā

Kas išdruožė tavi iš eglėnės lėntuos
Ėr iš kleva dailē išskaptava?
… Užmėrštė senē puosmā varga dainuos
Ėr tėi žmuonis, tavim kor smoikava…
 
Gal tortingam dvarė… Pėlnas salės svetiū…
Sokas puoras… To valsa niūniouji.
(Vuo pri tvarta, kor nuors, baudžiauninkou so rimbo
Pats urieds tėn kirčius atskaičioujis…)
 
Gal dūminie pėrkiuo… Plūkta muolė asla,
Liekė, maišies tėn kuojės vīžoutas…
Gierė alo pėršlē… Vestovėnė daina…
To joukēs par dėdliausius balius.
 
Gal rugpjūtė kaitruo, bėngos darba dėinuos,
To jaunimou svėrbē „Blezdingelė“?
Ar truobelie mėnkuo gūdė nakti žėimuos
Aprauduojē baudžiauninka dali?
 
Kor šėndėin tas vėskas? Kamė rauda ta tīli?
Kamė tuos liūdnas, bet šīpsontės akis?
Kamė šėndėin stīgas tuos, kor tėi pėrštā greitė,
Ta šėrdės, puo tavėm če kor plakė?..
 
To pasenosi, tīli, gal rieki patīluoms,
Gal jaunīstės gailīs prisimėnosi?
Gal gailīs tū žmuoniū, kurius goudē dainuoms,
Ka tėi glaudė tavi pri krūtėnės?..

 

GRĖGUOLA Puovėls

Eso gėmės 1956 m. sausė 22 d. Stalgienu parakvėjės pakraštie, Povilas Grėguolatėn, kor onkstiau bova Plungės rajuona Godaliu kaims. Stalgienus jau senē meliuoracėjė nu žemės nušlavė, vuo mona atmintie – vės tuos patės poikės vaikīstės vėitas, tuos truobas, katras iš Gintalū dar 1934 metās bova nusėpėrkė mona senuolē. Tėn – vėsos dvars, ėr stuoviejė ons pri Mėnėjės. Kas apsakīs tus opės vingius, tas pamėškės! Ėš če kelielis vedė i Stalgienu bažnīčė, aštonmetė muokīkla, pas mūsa sosiedus, dėdėlē truopnius ė mīlašėrdingus žemaitius.
Mona muokslā prasėdiejė nomėi. Tievalė kėik pamuokīts, jau būdams pėnkiū metu gerā skaitiau. Dvarelie bova ėšlėkosi namaža mona senelė, bovosė kningnešė, bėbliuoteka, ta pasauli gėliau pažintė pradiejau kap tik skaitīdams tėn bovosės kningas. Dar lig šiuol tabatmėnu tās metās skaitīta poikē iliustroutu pasaku kninga „Stebuklingos uogos“ ė muokslėškā parašīta kninga zuoluogėjės ėr antruopuoluogėjės temuoms.
Būdams 2,5 metu sosėrgau sokraus lėgo, tad i muokīkla pradiejau eitė tik solaukės aštouniū metu, kuožna rīta bruolė līdams. Mona pėrmuoji muokīkla bova Daugiedūs. 1967-1971 metās muokiaus Stalgienu aštonmetie. Če, jau būdams šeštuo klasie, paokatīts muokītuojės Bliūcukātės Eugenėjės, parašiau pėrmōji sava eilierašti.
1974 metās, pabėngės Plungės vėdorėnė muokīkla, istuojau i Lietuvuos veterėnarėjės akademėjė. Tėn pradiejau lonkītė naetatėniu korespondėntu fakolteta, bėndradarbiautė spauduo.
Basėmuokont daug biedū viel toriejau so svēkato, diel tuo daktarā pasiūluojė keistė pruofesėjė. Bovau kaima vāks, dėdėlē mīliejau gamta, ta pasirinkėms bova aiškos: nu 1976 m. pradiejau stodėjoutė Vilniaus pedaguogėnė instituta Gamtuos fakoltetė. Pasirinkau chemėjės-bijoluogėjės specializacėjė, isėjungiau i studėntu muokslėnės draugėjės veikla.
Puo instituta grīžau i sava gimtėnė ėr pradiejau muokītuojautė. Plungės dėrbtėniu uodū gamīklas vaduovā, nupėrkė īmuonē naujuos aparatūras ė sožėnuojė, ka aš ožsėjėmėniejo tėksliōjė chemėnė analizė, jiemė monėm okatītė atētė dėrbtė i gamīkla. Sotėkau, nes dėdėlē vėliuojė muokslėnė tėramuojė darba perspektīvas. Pradiejau viel muokītėis, atlėkėnietė vėsuokiausius eksperimėntus so chemėkalās, nes nuoriejau pasėruoštė ėr istuotė i aspirantūra. Bet vėsos tas darbs bėngies tou, ka chemikalā mon dėdlē pakėnkė sveikatā ėr aš vuos naapjakau. Pakėnkė tėi eksperimėntā ėr inkstams, kepėnuoms. Viel teka keistė pruofesėjė.
Gīvendams Plungie, nu 1975 metu isėtraukiau i S. Daukonta biblijofilu kluba veikla. Nu 1986 metu dėrbau Plungės cėntrėnie bėbliuotekuo. Če sosėduomiejau kraštuotīras veiklo, viel pradiejau bėndradarbiautė spauduo. Tēp gėmė mona rašėnē aple garbingus žemaitius: prof. Končio Ėgna, Mačėrni Jūzapa, prelata Olšauski Konstantėna, prof. Ivinski Zenuona, Geni Prancėško, Šatrėjuos Ragana.
Nu 1993 m. dėrbo Žemaitiu dailies moziejou.
Žemaitiu kalba mon – bijuoenergetėnė ėr istuoriuografėnė vertībė. Aš mėslėjo, ka par milijuonus metu tamė žemės luopėnelie susėformavosės ognėis, žemės, vondėns, augalėjės ėr vuora struktūras pagimdė ėr sobrondėna mums geriausė energetėnio puožiūrio garsū, vibracėju rezuonansa – Žemaitiu kalba. Nuoriedamė pasėiktė aukščiausė tuoboloma, žemaitē tor žemaitėškā galvuotė ėr šnekietė. Dieltuo torem kėik baėšgaliedamis žemaitiu kalba ėr puoselietė. No vuo žemaitėška puoezėjė mon – dėdliausė šėrdėis atgaiva, tėkras žemaitėškas psalmės.

Eilieraštē mona

Eilieraštē mona – pasietė grūdā,
Žemaitiu kalvelės, pražīdė lėnā
Paugs varpas – būs pena dėdlėms ė mažėms,
Paaugė lėnelē aprėngs ė dabins.
Eilieraštē mona – Tievīnės balsā.
Jūs gouskėt ėr riekėt pas Dieva tiktā.

Bieg dėinas

Bieg dėinas, skob metā –
Skomb aids praeitėis.
To mėslėji, kon viel rasi,
Kuo natektė dā gali
.
Naradau ėšminčiu raštūs,
Nie dėdiūju pranašu,
Skausma, kėik šėrdės panešto
Ėr kėik džiaugsma tam kelie.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2015.12.15 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija