Literatura Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

AKMOU SO VELNĖ PIEDO

Džervienė Teklė

Teklė DžervienėTas bova prīš kuoki šimta metu Paežeriūm suoduo.
Ka senāsis Daugiela bodavuojė jauji ėr tvartus, rinka akmenis ėš dėrvu, ėš paežeries pėivu, naveiziedams – dėdėlis ar mažos, kad tik nabūtom minkšts. Skobiejė padietė pamatus lig šėinapjūtē, dėltuo spaudė šēmīna, ožvės vīrēškōjė posė. Pėimou – ėr tas, karvės pargėnės pakaitiou, bova pristatīts akmenum rėtintė.
- Veiziek, diedė, kuoki doubie tamė akmėnie, – pašaukė gaspaduorio vaikioks. Paveiziejė Daugiela i akmėni – tėkrā, doubie panaši i vuožė pieda, tik dėdlesnė. Tujau ėr kėtė vīrā, metėn darba, atejė pažiuopsuotė.
- Na kėtēp, – ėštarė senāsis Lobīs, – na kėtēp, kap veln’s būs i ton akmėni spīrės, – ė pridiejė: – Geriau to, sosiedā, padiek tou akmėni i pamūranka. Kas če žėna, i kon tas gal išvėrstė...
Paveiziejė senāsis Daugiela – akmėnātis truopnos, namažos, jouds so baltās žėboriokās, vo tas šuons so doubelė baveik līgos, ni skeltė narēk.
- Navierėjo aš tuoms pasakuoms, – ėštarė ėr pamėslėjė, ka diel vėsa pėkta īmūrīs ton šuona so doubelė ėš vėdaus posės, kad žmuonims akium nabadītom. Pataikīs i pelodė, ožvers pelās – ni kas matīs, ni kas žėnuos.
Tēp ėr atsidūrė velnė pieda Daugielas pelodie.
Praējė benė dvėdešim metu. Senāsis gaspaduorios numėrė, bovosiuojė šeimīna ėšsėvākščiuojė, sūnā ešsėžanėjė. Ūkis lėka jauniausem Daugielūtiou Kazē, katras tēp pat jau sava vākus augėna. Žmuogos ons bova rimts, darbėninks, na laiduoks. Pats ba darba nasiediejė ēr šēmīna spaudė. Pri tieva palėkėma prisėpõrka posvalāki žemės ėr ožsiejė anon lėnās, katrėi tėkrā gerā deriejė, atnešdamė Kazimierou gražė pėninga. Pastatė gaspaduorios namāža pirti, ėšplatėna jauji, kad būtom vėitas lėnams mintė. Rudėni, lauka darbus pabėngos, liuob sovadintė lėnum mīnėma talkas – jaunus vaikius ėr mergas, truobelninkės muotrėškas, katruos ont dėinum ējė, tēp sau douna ožsėdėrbdamas. Jaunūmenė liekė i Daugielas jauji dėdėlē okatnē. Liuob sakīs, linsmā tēn īr, gaspadėnė gerā šēr, skani posnakti doud. Pėrtės dėdėlė, jaujė šėlta. Vo puo posnaktė, kumet pamėiguotė reikiejė, nieks tuo nie napamėslõjė. Tik joukā, tik štokas, visuokėi pasakuojėmā, kėrkėnėmuos, mergum nubarzdavėms, ėšbinkiavėms, dainiavėms, žvėigėms… Puo talkuos na vėins sosėpuoravėms liuob atsėtėks. Ale laikou biegont vės tonkiau truopėjuos, kad žanītėis prisejė na tėik ėš laimės, kėik ėš rēkala. Muotinas pradiejė sava doktėrūm nableistė i Daugielas lėnamėnės. Gaspaduorios sosėrūpėna. Pakol rinkuos jaunė, darbs ējė spierē – vėinās joukās. Vo kāp i talkas tik senas mergas ar muotrėškas bagaliejė prisėprašītė – vėsė darbā kap atbolās nagās.
- Ė kuo čė tuos mergas vuožaujės? – goudies Kazimiers sava patē.
- Kuo, kuo, – nusėšėipė ta. – To vaikius sobark, ka valės ronkuoms nadoutom. Katra muotina nuor, kad anuos dukteri kuožnos glomžītom. – Rēk so vaikēs rimtā pasėšnekietė, – nutarė Kazimiers. Bet ta ruoda rimtam žmuogou bova tuoki prėkli, kad atėdieliuojė anon dėina ėš dėinuos, pakol ėš vėsa i ton rēkala ronko numuojė.
Prīš lėnamini lėipė gaspaduorios somdītam vaikiou Anopriou jaujė ėščīstītė. Sosėgrēbės šakė ėr griebli tas stuojė pri darba. Ėštompė ėš pasėiniu narēkalingus padargus, rakondus, potam pradiejė pernīkštius spalius ėš ožpėrtė krapštītė. Pakėla dolkės kap kuokiuo pekluo, gerklie peršiejė, vaiki i kuosoli rėitė. Dėltuo pritūpė pasėinie, nogaro i pamata atsėrėmdams, kad geriau atsėkuosietuom.
- Palauksio, pakol dolkės bėnt kėik nusies, – pamėslėjė.
Tēp anam batopont kuosolīs ligo ė apstuojė. Ale vaikis pajota, kad kelniu klīns atsėkėša.
- Kas če īr? – nusėdīvėjė, braukdams nu pėlva žemīn, bet atsėstuojė ėr kėba i darba. Ale ligo kuoks nalabasis traukė vaiki viel pri tuo pamata prisėglaustė. Prisieda – viel tas pats.
„A če kuoks vel’s pri moni pristuojė?” – nusėspjuovė, skobiedams grētiau darba bėngtė ėr ėš tuos pelodės ėšētė.
Vuo nakti Anopris sapnou: ruoduos pri pat ežera ont jouda akmėnėis atsėstuojės rods kėpšos – vo bjauros, vo gaurouts, akis baltas, ėltis kap akietvėrbalē, oudėga aplink koli apsokės, pimpi abėdviem letėnuom nusėtvierės kāp kuoki kuola – spuoksa i Anopri rauduonuoms akėmis ėr saka anam: “Ar to nanuorietomi būtė i muni panašos?”
Anopris junt baimė bagalėnė. Nuor žegnuotėis – rankas nagal pakeltė. Nuor biegtė, bet kuojės kap i žemė īkastas. Iš paskotėniūju pradiejė muosėkoutė ronkuoms kāp koisius gainiuodams ėr šēp tēp sošoka: ”Ek to puo kelmās!” Tou karta nusėžvengė nalabāsis akorat kap raudāsis gaspaduoriaus eržėls. Ėr Anopris atsėboda. Patėlā bova nuspardītė ont kamaras grindum, vo pats – vėinamė prakaitė. Iššuoka ėš kamaras ont priklietė, stuoviejė, šaltė naveiziedams. Vuo če ėr gaidīs ožgėiduojė. Palėngviejė Anopriou ont šėrdėis.
- Gėiduok, gaideli, gėiduok! Vėsas pėktas dvasės ėšbaidīk, vėsas baimės ėšsklaidīk.
Sogrīžes i kamara palinda puo patėlās ėr, pats ėš savės joukdamuos, ožmėga.
Ontra dėina Anporis tuo sapna nikāp ėš galvuos ėšmestė nagaliejė. A lēnum kūlalius ont ardu kielė, a kelmus kapuojė ėr i jaujė nešiuojė – vės sokuos ėr sokuos galvuo tas rodāsis kėpšos ėr vakarīkštis siediejėms pelodie. Numetės šakalium kliebi pri pėrtėis, viel patraukė pri tuos sėinas. Atsėriemė i akmėni pamūrie – vajezau – viel tas pats. – Benė mon galvuo maišuos? – bemaž ėšsėgonda vaikis. Vuo če pėimou so kelmum krežio i jaujė atējė.
- Akšen, akšen, – pašaukė anon Anopris, – kon paruodīsio.
Privedė Anopris vaikioka pri akmėnė, pasvadėna ėr dar petius pri pamata prispaudė. Pėimėnātis pakielė galva, klausdams kon če ons nuorieje paruodītė, vuo paskiau staigē parauduonava vėsos, ėšsėnierė ėš puo Anoprė ronku ėr pabiega.
- Ėi, palauk! – sošoka tas. – Ar jotā kou nuors?
- Vo kas tau rūp? Nieka aš najotau!
- Je, je, – pamėslėjė Anopris, – jotā, tik mon tuo napasakīsi, mažos tabesi. Rēk kon nuors par lėnamėni atsėvestė.
Daugielā pavīka sovadintė i talka namažā žmuonium. Atejė kelės biednesnės truobelninkės: našlie Ruozalėjė Balvuočienė, Oršelė – sena pana, Varkalienė so dokterė posmergelė, somdītė vaikē ėš artėmūju kėimū. Ėr sava šeimīna vėsa pri tuo darba pristatė, koknie darboutėis palėkdams tik patė so vākās.
Anopris traukė nu ardu kūlātius ėr nešiuojė mīniejems. Ėr vės mėslėjė, kon če i ožpėrti nusėvedos. Pats našnekos būdams, artėma prieteliaus iš vaikiu natoriejė. No, so Vainuoriaus Juonio kartās liuob pasėrokous, bet tam aiškintė nanuoriejė dėltuo, kad dėdėlis plioškis bova: ėšpliorps vėsėms ba kuokiuos ožtūras ėr Anopri ont jouka pastatīs. Rasiet kon nuors ėš muotrėškūju pašnekėnos, ale kad ėr so muotrėškuoms nadėdėlē tamuokiejė apsiētė. Bapėgo tam Juoniou – vėinė niekā bova katron pakėrkintė, prajoukintė, dontis paruodītė: ni vėina nu anuo nabiega, ni vėina ont anuo napīka. Svarstė Anopris, laužė galva, kol gaspaduorios bartėis pradiejė: „Kuo vākščiuoji kap mėiguodams? Ar namatā, kad muotrėškas darba nabtor?”Žemaitija iš paukščio skrydžio. Jono Danausko nuotrauka
Nunešė Anopris kūlātiu krūva pri muotrėškūju, ėr atejė anam i galva, ka reikietom pamiegintė savo nomum merga Petruonė pašnekintė. Nadėdėlē ana tatėka Anopriou. Vėsumet tīkī, omžėnā sosėraukusi, ligo sopīkousi, dėrba sava darbus, niekam i akis nalinda. Ale vės geriau, ne kuoki svetėma. Rēk tik pataikītė tinkama laika ė nosėvestė.
Naožėlgo gaspadėnė atsiuntė vaikioka talkėninkus pri posnaktė pašauktė. Vėsė natrokdamė patraukė i truoba.
- Petruonė, palauk, – rīžuos Anopris. – Pametiau gozėka ėš sermiegas, padiek soėīškuotė. Petruonė sostuojė.
- Ek, ek, kāp tuokiuo tomsībie tuoki maža dakta rasi.
- Žėnau, kor nokrėta, lėktarna pasėjimsem. Kad ėr abejuodama, nusekė Petruonė paskou Anopri, lėktarno nešėna. Tas pelodie pastatė žėbori ont žemē, pasėlėnkė.
- Vo, če torietom būtė.
Ėr staigē ronkoms sojiemė merga par linkėmus, patraukė ėr pasvadėna pri pamata. Petruonė pasiota:
- Ak to malagi! – ėr jau taisies riežtė vaikiou i marmūzė, bet tas, dailē priklaupės, apkabindams sojiemė anuos ronkas ėr lėnkė petius pri mūra.
- Napīk, napīk, Petruonelė, ar jau ėr pajoukoutė nagal?
Če Petruonė pajota, kad anuos pasiotėms kažkāp ėštėrpa, ožsėnuoriejė ton bagiedi pagluostītė, apkabintė, vo par vėsa kūna kažkuoks karštis ūžteliejė, tuoks maluonos, kap ežera vėlnės vasaras vakarė maudontėis puo rogepjūtės. Pakielusi abėdvė ronkas notraukė nu Anoprė galvuos keporė. Ta lėka kairiuojuo saujuo, nusvėrosiuo par vaikė pieti, vo kėto ronko ni ėš šiuo, ni ėš tuo pradiejė nardītė puo anuo plaukus.
„Vėsos dūmās parsėsmėlkės”, – liekė mėslės Petruonės galvuo. – „Plaukā, kap ėššokoutė lėnā, slīst tarp pėrštu… Ni napamėslėjau, kad vīra plaukā būn tuokėi minkštė…”
Anopris īsėkniausės i merguos nažutka, tablaikė anon sava kliebie.
„Vėsėms tēp būn, na tik monėi”, – plakė džiaugsmos šėrdie. – „Nē aš dorns, nē kon. Matīt, vėita če tuoki istabi īr”.
Ėr jota, kāp kraus plūst ī vėsus galus.
Vo merga tėrpa anuo kliebie kap degonti žvakė. Atsėrada ėš kažkor drousoms ėr stėprībe, nablēka nie kuokiuos baimės, nie kuokiuos giedas. Ruodies, kad Petruonė ons senum seniausē pažėnuojė ėr galiejė anā šnekietė vėskon ėr darītė kon ožsėmanės.
- Petruonēlė, Petruonēlė, – kielė galva Anopris, nuoriedams paveizietė i anon.
- Vuo to ropūžēlė, – pamėslėjė, – kuokės poikės anuos akis! Pri lėktarnas švėisuos ēšpliestas, mielėnas mielėnas, naparmatuomas, kap ežera vondou gėliuo vėituo. Ruoduos mielėnė žaibā ėš anum pīlies ton mėnotė. Ož pražiuotum lūpu baltava līgė dontis, katrum Anopris Petruonės bornuo lig šiuol nabova pastebiejės. Ėr nieka nablaukdams vaikis ožspaudė borno tas rauduonas lūpas, nie kėik naabejuodams, kad ėr ana nuor tuo patėis…
- Petruonė, Petruonė, ar esi če? – ėšgėrda pėimeni šaukont.
Apmauds pašuoka abodom, kad bova sorėkintė patiuo geruojuo vėituo. Atšuoka Anopris nu Petruonės, vo ta pastīra kap varlie.
- Aš paruodīsio tam dorniou, – sošnėbždiejė vaikis. – Dar ožsėmanīs puo jaujė vākščiuotė!
- Kuo vuomauji? – bombiejė ont pėimėnė ēdams ėš pelodės grieblio nešėns. – Nier če Petruonės, noejė so vėsās i truoba.
- Ka naparejė, – teisėnuos pėimėnātis. – Gaspadėnė lėipė pašauktė, koknie rēk pagelbietė.Pavasaris Žemaitijoje. Jono Danausko nuotrauka
- Rasi kor i ožtvarti ožsoka, – nusėjoukė Anopris. – Ēk, paėiškuok ten.
Pėimou sosėvertė atgal. Vo Petruonė, rėšdamuos koskelė, nierė ėš jaujē lauk.
Anopris parejė i truoba paskotėnis, ka jau vėsė aplink stala bova sosiedėn.
- Kor tēp ėlgā bovā? – pasėteirava gaspaduorios.
- Apsėveiziejau, kad ronkas paišėnas. Pakol nusėpluoviau…
Ėr prisėtaikės atsėsieda ont soula gala. Petruonė nešiuojė i stala bliūdus so bolviems ėr rūgšto pėino. Mēsa jau bova padouta. Koskelė galva kėitā sosėveržusi, lūpas sospaudusi, akium i nieka napakeldama, ruoduos, bova tuoki kap ė vėsumet. Tik vėins Anopris žėnuojė, ka nabier tuoki, ka tas pasėsiediejėms pelodie nabūs paskotėnis.
- Palauk, – mėslėjė – pavalgīsēm posnakti, ēsem nomėgtė i jaujė…
Bet Petruonė i jaujė goltė nejė. Novuokusi stala, padiejė gaspadėnē bliūdus somazguotė. Vuo paskiau nolinda i sava kamara. Ožteka anā tuo pasėsiediejėma vėsā naktē. Goliejė puo patėlās, bet naožmėga. Kas ėš tuo, ka bova ožsėmerkusi. Sokuos ė sokuos galvuo tėi patīs paveikslā: šėltas Anoprė ronkas, dūmās kvepou anuo plaukā, karšta borna, barzduos šerē ont žondūm, vėsa ta vīrėška sīla, katron jota trīkštont ton mėnotė… Kas būtom bovėn, je pėimenātis nebūtom atējės… Žėnuojė, kad griešėj tēp galvuodama, bet mėslėjė, ė mėslėjė – kas būtom galiejėn būtė… Varė ėš atmintėis tus vaizdus, bet nieka so savėm padarītė nagaliejė. Mat lig šiuol ni vėns vaikis Petruonės nabova apkabėnės, nuors toriejė ana dvė dešimtis metu.
Tēp konkėnuos merga ėlgas valondas, kol aplinkou jaujė pasėgėrda žingsnē ėr balsā. Tumet atsėkielė ėr ėšējė pri mintovu.
Talka pasėbėngė vielībo posrītio, sosiedā ėšsėvākščiuojė. Petruonė žīgiavuos puo tvartus. Gaspadėnė, nuvuokosi stala, mazgėni palėkusi mergā, noējė goltė. Petruonė darbavuos pri koknės ėr vės mėslėjė, kāp če i truoba parēs Anporis. Ėr laukė, ėr bėjuojė vėino karto: kon ons sakīs, kāp rēks i anon paveizietė.
Vo Anoprė šėrdės bova sojaukta dar daugiau. Matā par ton posnaktė atsėtėka tėik daug dalīku, kad ruoduos vėsos anuo gīvenėms apvėrta aukštinelkās.
Soējos talkininkams i jaujė, basėžvalgont, kor če šėltiau prikrėtos nosnūstė, Anopris naskobiejė. Vės spuoksuojė i doris, laukdams pasėruodont Petruonės. Bet ta napasėruodė. Liūdnos vaikis patraukė i ton īstabė vėitelė ož pėrtėis. Grabaliuodams paseinio, ožkliova ož žmuogaus. Anuo vėitelė jau bova ožimta.
- Kas če sied? – posbalsio paklausė.
- Nabėjuok, na svetėms, – pro jouka atsėlėipė muotrėškas balsos.
Anopris pamėslėjė:
- Matīt, na aš vėins aple ton vėita žėnau.
Īsėstebiejės artiau atpažėna našlė Balvuočienė Ruozalėjė.
- Kuo ėiškā, Anoprieli, – vėsā napīkdama paklausė ta. – Tūpk šalėp, je jau atejē.
Anopris ėr prisieda. Ale naėšmanė kon sakītė.
- Matau, nanuori mon sakītė, kuo ėiškā. No ėr našnekiekiav aple ton. Pasėrokoukev aplē kon kėtou.
- Aple kon vedo galev rokoutėis? – nosėdīvėjė Anopris.
- Pasakīk to mon, ar nasapnavā roda velnė? – paklausė našlie.
Anopris pajota, kāp anuo ausis ožsėdegė. Pamėslėjė – gerā, kad sotemosi ir napamatīs. Nažėnuojė ėš karta, kon atsakītė.
- Vo ėš kor to žėnā? – paklausė, nasoprasdams, kad sava paklausėmo ėšsėdoud tā mažā pažīstamā muotrėškā. – Benė pati esi sapnavusi?
Ruozalėjė nosėjoukė.
- Muotrėškas anuo nasapnou. Ons tik vīrams ruoduos.
- Vuo ton ėš kor žėnā? – viel nieka pruotingesnė nasometė paklaustė.
- Vo ėš vīra, katron dėdėlē gerā pažėnuojau. Ėš sava omžėnatėlsė Vėncėnta.
Anopriou sunkoms nu šėrdėis noslinka. Je ta muotrėška aple sava vīra pradiejė šnekietė, mosiet ėš anuo jouktėis nažad.
- Matīt na pėrma karta pri tuo pamata esi atsėsiedusi, – pasakė ligo pats sau.
Muotrėška atsėduksiejė:
- Na pėrma. Na vėina karta eso če siediejusi… Ėr na tik siediejusi, – pridūrė ėr ėlgam aptīka.
Puo kuriuo laika Anopris pajota, kad muotrėškas ronka pagluostė anuo žonda, puo tam nobraukusi keporė, jiemė sklaidītė plaukus.
- Kažėn ar vėsas i plaukus lend? – blīksteliejė grēta mėslės. Prisėmėnė Petruonė, bet ton vaizda ožgesėna šalėp siedinti, padiedama galva vaikiou ont petėis. Pakvepa kažkou maluonio, ligo ramuniems, ligo čepruonās. Anopris pasėlėnkė pri anuos ėr viel pajota anuos ronkas: pėrmo ont kakla, paskiau ont petium ėr pats napajota, kāp spierē parvėrta šalėp anuos, kāp ana prisėtraukė vaikė borna pri savuosės, kāp prisėspaudė vėsa vėrpiedama, skobiedama…
Nieka Anopriou patem narēkiejė darītė – vėskon padėrba anuos mitrės ronkas.
Tik pajota – ligo žaibs būtom nusmelkės. Ons bova napėkts, bet tuoks maluonos. Ėr naožgesa staigē, kap ka būn par perkūnėjė, vo žībčiuojė ėlgā, kon tuoliau, ton geriau pakol napajota vaikis, kad anuo svēkata kažkor ėš kūna ėšējė, galva jiemė liektė sokėnēs… Ėr nuoriejė ons šauktė vėso gerklė, bet šėltė pėrštā ožspaudė borna.
- Cit, Anopreli, cit! Nerēk, kad kas ėšgėrstom, – sošnabždiejė Razė, ėr tėi bova pėrmė ėštartė žuodē tuokio meilio, dūšė parverontio balso. Atsėsiedusi Ruozalėjė rėšuos koskelė, vo puo tuo viel prisėmetė vaikiou pri petėis.
- A gerā bova? – sošnėbždiejė i ausi. – Vo to bėjuojē… Matā, kad nier če kuo bėjuotė. Ton darba vėsė muok – vėins geriau, kėts prastiau… Ėr stuojuos ētė, portindama sėjuona padelkus kap vėšta ėš po krūmalė ėšlindusi.
- Palauk, – čiopa anon ož padelku vaikis, – napabiek… Nagali po tuo tēp ėr pabiegtė.
- Diel kuo nagalio? – tīkē nusėjoukė našlie. – Galio…
Ėr ismoka i jaujės tomsa.
Anopris palėka basiedous, atsėriemės petēs i akmėnis. Ons nanuoriejė ni pajodietė.
- A tik nasapnavau? – dėlgteriejė galvuo.
- Alė kad ne, – atvertė pats sau, sagstīdamuos ėr dėrža graibīdamuos. Vėsė prisėmėnėmā aplē Petruonė anam jau bova ėšdolkiejė ėš galvuos.
Pėitams gaspadėnė ėšvėrė bolviu so mondūrās, paspėrgėna kresnu, pateikė dėdėli bliūda rūgšta pėina. Puo tuokiuos sunkiuos talkuos pėitā bova prastė – lai bėnt rūgšta pėina vėsė prisisreb lig suotē. Parejė vīrā, spalius jaujie graibstėn, sermiegas premėnie pasėkabėna ė sosieda ož stala. Petruonė ėššuoka i premėnė paveizietė, kuoki tėn gozėka pametė Anopris, rasiet soėiškuos panaši ėr galies isūtė. Pabraukė delnās par vėina žomba, par kėta – niekor tarpa narada. Paveiziejė ėš artiau, soskaitė kėlpas, vo paskiau gozėkus – ni vėina natrūka.
- Ak malagis! – ožvėrė Petruonės galvuo.
- Tīčiuoms moni muonėjė i pelodė. Ėr dielkuo? Tėkriausē apjouktė nuoriejė: „Vuo dorna merga – tomsuo pelūs gozėka ėiška!”. No ė varna aš. Jug pruotinga tuokēs niekās nikomet naožsėjimtom. Vuo rasiet, – dinksteliejė kėta mėslės, vėskon prisėmėnos, – vo rasiet aš anam tėkrā tinko, nuoriejė pasiglaustė. Tuoks aiškėnėms Petruonē bova kor kas maluonesnis. Bet viel savi sobrengė: „Rēk keravuotėis. Rēk naožmėrštė, kon mamātė sakė i žmuonis ėšlēsdama: naprasėdiek so vīrėškās, nakėrkinkės, dontūm naruodīk ėrlėižovė nalaidīk. Tīkē dėrbk sava darba, vuo kon pati mėslėji, pri savės pasėlaikīk. Žėnuok, kad vīru veislė tēp ėr veiz, kāp mergātės apmuonītė”. Slīda mėslės Petruonės galvuo pakol ana stoviejė, isėkėbusi i sermiegas žomba. – Rēk veizietė, kon ons tuoliau darīs, – dūmuojė merga. Je joukus laidīs, tīliesio kap žemė. Vo je nagus nuories prikėštė, trauksio par marmūzė tēp, kad ėr mėrdams atsėmins. Apsėsprendusi Petruonė žengė i truoba ėr atsėsieda pri bolviu so kresnuoms. Anopris, nuosi žemīn nodavės, ni akium napakielė. Knebėniejė pėrštās nalopta bolvė, konda atbolās dontėmis, valuojė bornuo kap sienis, ni pėino naožsėsriebdams.
- Matītėis ėr ons sosėgiedės īr diel vakarīkštės, – atslūga Petruonės šėrdės. Ligo ė gaila anā vaikė pasėdarė. – Rasiet monės jaujie laukė, vo aš nanuejau. Je tėkrā tinko, niekor naprapols. Gaspadėnė patiemėjė apsėmėgluojosius sava somdėnius.
- Petruonė, puo pėitu ožkaisk ondėns didėlējemė katėlė, ožplėkīsem šarma. Rītuo žlogta rēks ožmerktė. Vo apsėžīgiavusi ek goltė. Naėšmėiguojėn esat puo tuos talkuos. Vuo to, – atsėsoka i sava dėdesnėjė dukteri, – nobiek pas Ruozalėjė, paprašīk, ka puorītuo atētom pri mūsa – padies ėšsėskalbtė.
Nu tum gaspadėnės žuodiu Anopriou šėrdis pradiejė plastietė. Nasoprata ni pats – ėš laimės ar ėš baimės.
Nu pat rīta Petruonė tėmpė ondėni i kamėna, pėlstė i didiūsius katėlus ėr kūrėna ogni. Puo tam nešiuojė i medėni kobėla, katramė reikies atskėistė šarma ėr ožmerktė žlogta. Ėš vakara gaspadėnė prigraibė dounkepie obladie beržėniu pelėnum, ožplėkė anus verdontio vondėnio ėr palėka par nakti. Pelenā bova nusėstuoviejėn ont dogna. Petruonė nograibė nu vėršaus vėina kėta ėškėlosė ongli, seno kaušo somstė šarma i viedrus. Vondou vėrš pelėnūm bova gelsvos, slīdos, gailē kvepiejė.
- Napaskundė pelėnum gaspadėnė, – pamėslėjė merga. – Nogriauš ronkas pakol ėšveliesio. Gaspadėnē kas, jug pati nagum nakėš. Gerā nuors, kad Rāzė pavadėna.
Gaspadėnė rinka ožnešiuotus drabožius: vīru apatėnius, vakūm marškėnius, prastus abrūsus ijoudosēs galās, puodėšku ėr patėlu ontšnarktius, druobolės ėr gūnės nu šēmīnas luovu. Tum skalbteniūm skorliu prikruovė vėsa kalna. Petruonė merkė anus i atskėista šarma, pamordīdama so šakalio, vuos sotalpėna.
- Ožmesk on vėršaus kuoki dongti, prispausk akmenio ėr vondėns posviedri ožpėlk, kad ėr šalta, – muokė gaspadėnė.
Ožsėjiemusi Petruonė ožmėrša ėr aple Anopri. Sosėejė i krūva dėina, ka ėšvelieta ėr ėšvėrinta žlogta reikiejė pri ežera nuvežtė. Anopris pakinkė senoujė Bierė i darbėnius ratus, sokėlnuojė i anus kobėlātius so šlapēs skalbėnēs. Lig ežera bova kuokėi pėnkė šimtā žingsniu. Kelalis lēduos i pakalnė. Patiuo pakrontie bova itaisīts medėnis tėltalis, ont stuorum rostu parėmts. Šalėp anuo priskolpts, ėšžergtuoms kuojuoms. Koltovės muotrėškas atsėnešė ėš nomum. Vėituo kvartūgu prisėjousės maišus, kad sėjuonā kiaura naparmėrktom, Petruonė so Rozalėjė pradiejė skalbėma. Mažesnius dāktus skalava ežerė puo vėina, vuo patėlu ontšnarktius ar trėnītės druobolės, pajiemosės ož kertium, plostėna vondėnie abėdvė. Paskou kielė ož galum varvontius, tėmpė ont priskolpta ėr daužė koltoviems ėš vėsuos svēkatas, kad ėr krontā skombiejė: tėn, tėn, tėn – tėn… Skalbė ėlgā, sokdamas ož galum i ėlga groužta, kol vondou nostuojė trīškės. Pajiemosės ož galum, grėižė er viel nešė i ondeni. Ondou bova šalts – spalis jau ejė i pabonga. Kuojės mėrka pėlnūs klumpiūs – nikāp neėšsėsuksi anum naprisiemės.
Sogrobosės ronkas šėldė šarma lašūs, pakol ėš kobėla nauji dakta traukė. Ruozalėjė bova šneki muotrėška, klausiniejė Petruonė aple šin, aple ton. Ta atsakiniejė pose lūpu – pri tuokė sunkė darba natoriejė nikuokė nuora i ruodas lēstėis. Soklosa Petruonė tik tumet, ka razė paklausė, ėš kor īr atējės pas daugiela Anopris.
- Ruoduos nu Beržuora. Vo kāp ta anuo suoda vadėnas, nažėnau.
- Vo tievus a tor?
- Mosiet, tor. Par Parcinkoli važiava nomėi. Ontra vertos, nagalio pasakītė, napasėtēravau.
- Kāp če jodo ėr napasėrokoujėtau, kiauras dėinas abodo šalėp dėrbdamė, – nusėdīvėjė našlie.
- Dėrbont nier laika lėižovēs maltė, – atvertė Petruonė.
- Pavīka Daugielā so darbininkās, – nusėjoukė talkėninkė. – Mosiet ėr kėtims metams pasėlėktė prašīs?
- Ka nažėnau, dar nieka nasakė.
Ont tuo ruoda ėr nutrūka. Bet Petruonė ožsėgalvuojė. Ana nadėdėlē tarūpėnuos – prašīs ar naprašīs. Ėš tėkrūju – ar prašīs? Jē tēp, ar pasėlėktė? Dėdėlės bieduos pas Daugiela nabova. Gaspadėnė ba rēkala nabarė, valgītė nabluogā davė, bet pri darba spaudė rėktingā. Bet šėndėina Petruonē ruodies, kad pasėlėktom, jē paprašītom.
Saulė vėsā pasvėra i ežera, ka muotrėškuosės bėngė skalbėma. Nu kalnelė dardiejė ratā, prilaikuomė isėspīrosės Bieruosės, katruos pormuons i rėstė nalēda. Stuoviedams gardies, itėmpės atvarslus, Anopris stabdė gīvuoli:
- Trr, trr, Bieruojė, naskobiek !
Ont tėltalė stuoviedamas, muotrėškas spuoksuojė i vaiki, aukšta, teisi, tvėrta ešsėžergosi ratūs, ėr kuožna sava mėslėjė.
- Kad tik naėšvėrstom, – baimėnuos Petruonė.
- Dar kuoki karta reikietom anon prisėmuonītė. Tėkrā poikos vīrėšks, – prisėmėnė Ruozalėjė lėnāmėni. Bet balso ni vėina nieka napasakė.
- Petruonė, gaspadėnė lėipė ēti žīgioutėis. Žlogta vedo so Ruozalėjė sosėkrausva.
Petruonē nieka prīš būtom pasėsokėnietė pri žlogta so Anoprio. Bet jē gaspadėnė lėipė, kou padarīsi. Rasi tēp ėr geriau. Atsėdoksiejosi pasėgrēbė koltovės ėr nuplostiejė i kalna.
- Kāp gerā lėipė gaspadėnė, – nusėšīpsuojė Ruozalėjė, ēdama artīn pri Anoprė ėr šlapēs pėrštās spausdama anuo ronka. – Prisėpažink, kad ėr to tuo nuoriejē.
- Žėnuomās, nuoriejau, – nusėjoukė ėr Anopris. Pabiegā nu monės toukart, mėslėjau, kad sopīkā.
- Žiuoplieli to, žiuoplieli, ož kon aš toriejau pīktė? Jog na tik tau – ėr mon gerā bova.
Rokavuos anodo, kėlnuodamė i vežėma žlogta ėr dairīdamuos, kumet Petruonė ožēs ož kalna. Toukart apsėkabėna ėr, atsėriemėn i gardės, pradiejė bočioutėis. Tik dabar Anopris galiejė geriau īsėveizietė i ton muotrėška. Ėš puo koskelės ėšsėpešosės plaukum sriuogas bova švėisės, papūrosės. Nuosele nadėdėlė, rėista, lūpas apīstuorės, nu bočiavėmuos rauduonas ėr saldės.
- Atsėmerktomi to, – pamėslėjė vaikis, – i akis nuoro paveizietė.
Akis pasėruodė besontės pėlkas, nadėdėlės, ontakiu vėsā nabova matītė. Ale blakstienā bova ėlgė, rėistė, ligo balsvė, ligo rosvė. – Ar ana īr graži? – pats sāvės klausė vaikis. Ir turiejė pripažintė, kad nadėdėlē. Bet ana bova tuoki šėlta, tuoki linksma, tēp gerā ėr lėngvē bova so anou stuovietė ėr rokoutėis, ėr bočioutėis.
- Razela, kumet vedo basosėteksva?
- Jog sosėtėkuov, kuo barēk?
- Na tēp. Kāp anon karta.
- Ar nuorietumi?
- Kam ėr baklausi…
- Ar tėkra?
- Kāp moni gīva matā.
- Ar dėdėlē?
- Dėdėliau ėr būtė nagal.
- Je tēp nuori, atēk delčiuo i Daugielas jauji.
- Vuo dėl kuo ten? Diel kuo na i tava truoba?
- Ar nuori moni lėižovēs ožlēstė? Mėslėji, kad našlė, ta jau kuožnam vuožiou karklos…
- Tatā ėr aš vuožīs būsio?
- Ne, ne, Anoprieli, – kabėna anuo kakla Razė. – To mona katinieli… i jauji diel tuo, kad kėtor tēp gerā nabūs. Pats žėnā…
- Ak, par tavi bovau ėr ožmėršės. Ėš kor to ton vėita žėnā?
- Ka sosėtėksva, papasakuosio.
- Vo ta delčė ar gretā būs?
- Veiziek vakarās i dongo, pamatīsi, – viel nusijoukė našlie.
- Aš rimtā klauso.
- Nagrēta, po kuokium dešimtėis dėinum.
- A grētiau nagal? – sosėraukė Anopris. – Kam mums tuos delčės rēk?
- Mon anuos rēk.
- Pasakīk, kam?
- Kumet nuors pasakīsio…
Stuoviejė anėi sosėglaudėn, apsėkabėnėn, najota nie šaltė, nie viejė, katros traukė par ežera, rauduona nu saulės laiduos. Anopris apgluobė delnās Razės pėrštus. Vojėi – vėsė krumplē nubrazdintė.
- Kor tēp nusėbrazdėnā?
- Nanusėbrazdėnau. Šarms baveliejont nugraužė.
- Aš ėr nažėnuojau, kad skalbėms tuoks bjauros darbs, – pūtė Anopris i Razės pėrštus.
- Ėš kor to žėnuosi? Kou tėi vīrā ėšmana aplē muotrėškas varga. Narūpinkės – ožgīs. Na pėrms karts ėr na mon vėinā. Važioukev, kol naatējė ėiškuotė.
Ēdams šalėp vežėma, Anopris vės mėslėjė, kumet basosėtėks.
Natroka atētė ėr vėsė Švėntā. Gaspaduorios atseikiejė solīgtus grūdus, atskaitė pėningus. Gaspadėnė rinka pavėrži. Vėina švėnta puopėitė sosėsvadėna Anopri ėr Petruonė ož stala, ė pradiejė šnekintė pasėlėktė ont kėtum metu.
- Pragīvenom metelius ba barniu, ba pėktomu. Gerė bovuotav darbėninkā. Rasiet pasėlėktomet ėr ont kėtum. Natink monei kuožna mēta naujum žmuonium ėiškuotė. Nikumet nažėnā, kon rasi. Po kuokė pospūrė kvėitium pridiesio, – rokava Daugiela.
Pėrma karta po ėlga laika Anopris so Petruonė sosėžvalgė, ėr parauduonava abodo. Petruonė žėnuomās diel Anoprė. Anopris diel sava rūpesnė aple Razė. Vo Petruonē ruodies, kad diel anuos. Gaspaduorems pasėdinguojė, kad kontėnė abodo diel pasiūlīma.
Petruonė pėrmuoji akis nulēda:
- Je gaspadėnē tinko, galio ėr pasėlėktė. Kame če geriau rasi…
- Tinki, tinki Petruonelė. Esi kontri ėr rimta, sparti darbininkė. Tegol mona dokteris tuokės ožaug, – kāp svėisto tēpė Daugielienė.
Petruonė nu tūn žuodiu pražīda kap agouna. Retā ana aple savi gerus žuodius tagėrdiejė. Anopris spuoksuojė i merga, ėr viel anam pasėvaidena gozėka ėiškuojėms. Bet trumpam. Atsėmėnė, kad mienou dėlst, laukė nasulaukdams dešimtuos dėinuos. Žėnuojė ons, kad pasėlėks, bi tik praša. Razė bova anon apipainiuojusi naatrėšamā.
***
Kol dar šēimīna naėšsėvākščiuojė, prasėdiejė vakaruojėmā. Par dėina šokavosės lėnus, vakarās muotrėškas sieduos pri kalvaratu. Vīrā ėš svėrna atsėnešė matarus. Bėrzgė ėr klapsiejė kalvaratā, traukdami lėnėnius siūlus ont basuotiu špoulium. Tarškiejė matarā vīru ronkuosė: bova vejami šniūrā strongams, atvarslams, pontems. Pėimėnati pristātė vuotegu vītė. Gaspadėnė verpdama traukė karunka ėš adīnas – prasėdiejė advėnts.
Po vakaruojėmu, apsėgaubėn sermieguoms, vaikis ėr merga ējė goltė i šaltas kamaras. Petruonė vėsumet puo pėrmo. Diel tuo Anopriou bova gera dingstės niekam nieka naaiškėnont ėšsmoktė i jauji. Jau ontra vakara skobiejė tėn Anopris. Vakar Razės nasolaukė. “Jē ėr šėndėina naatēs, rītuo brauksio pas anon i nomus. Lai saka kon nuor, pīka vaikis.”
Bet ton vakara Razė atejė. Tīkē, lengvā kāp kātė prislinka ėr poulė Anopriou i kliebi.
- Diel kuo vakar naatejē? Aš laukiau.
- Jok sakiau, kad po dešimtėis dėinum.
Vo vakar bova ta dešimtuojė. Ar dėdėlē pīksti?
Anopris pajota anuos ronkas ont spronda ėr pėktoma ožmėrša.
- Napīksto, ne, jog pats žiuoplīs bovau. Nasoskaičiavau, tēp nuoriejau tavi grētiau pamatītė…
Puo vėsa geroma siediejė anėi, pētēs prisėglaudė pri pėrtėis sėinas.
- Žadiejē papasakuotė, kou ta vėita īstabi. Pasakīk.
Ruozalėjė atsėstuojė, priējė pri pamūrankas ėr pradiejė ronko akmenis grabaliuotė.
- Akšėn, pridiek sava pėrštus pri monūju. Pagluostīk ton akmeni. Ar rondi kon nuors?
- Nieka narondo. Akmou kap akmou. Kėits, šalts.
- Geriau pagraibīk pērštu galās. Pagluostīk ton akmėni. Ar junti, kad akmou nalīgos?
- Je, je, ligo doubelė kuoki.
- Dvė doubelės.
- Tėkrā dvė, – apčepnuojė ont gala ėr Anopris.- Ta kas če īr?
- Ar naėšsegousi, je pasakīsio?
- A to monės ož vīra nalaikā?
- Če īr akmou so velnė piedo, – ėštarė Ruozalėjė dėdėlē rimtā.
Anopris pajota, kāp par petius šiorpis nubiega. Nusėvedė muotrėška pri pėrtėis sėinas er tvėrtā apkabėna.
- No, pakol vedo do, nieka narēk bėjuotė.
Vo ėš kor to žėnā?
- Senasis Daugiela mon paruodė. Jog aš tame gīvenėmė priš dešimti metu ož merga bovau.
- Diel kuo senasis tau ton akmeni ruodė?
- Kelms anon žėna. Privedė pri pamata, saka – če tuoks akmėnātis īr imūrīts so vuožė piedelė. Linksmos akmėnātis. Bet, saka, jaunuoms mergātiems geriau pri anuo nalīstė, ožvės je so virėško īr.
- Ėr nieka daugiau?
- Nieka. Tik taikies i šuona ignībtė. Bet aš pabiegau, – nusėjoukė Razė.
- Matā, kuoks sens vuožīs, – joukies ėr Anopris. – Dar ėr anam jaunas mergātės rūpiejė.
- No, ar paklausē anuo?
- Klausiau, pakol Vėcėnts naatsėrāda.
- Vo kāp ons atsėrada?
- Kėtās metās pristuojė pas Daugiela ož vaiki.
- Tousīk to anam akmėni paruodē…
- Naparuodiau, naėšsėmėslīk. Ons ton akmėni senē žėnuojė. Ka senasis jauji bodavuojė, Vėcėnts anam ton akmeni atrada.
Anopriou šėrdės pradiejė peršietė. Vėsā nanuoriejė ons dabar aplē Vėcėnta klausītėis. Pajota, kāp smelkteliejė pavīds. Ale pats savi sobarė – jog Vėcėnta nabier, numėrė.
- Ale ka Vėcėnts vedies pri akmėnė, ējē?
- Ejau…
- Vo rasiet na tik so Vėcėnto? – paklausė patīliejės.
Ruozalėjė kažkāp liūdnē nusėjoukė.
- Tuo klaustė tau nareikiejė. Jog žėnuojē, kad na so mergo prasėdedi.
Anopris kalts pasėjota.
- Napīk, Ruoželė, tēp jau žuodis ėšsprūda. Papasakuok, kāp to gīvenā so Vėcėnto. Dielkuo našlie lėkā?
- Dieltuo, kad numėrė ons. Paršala, sosėrga. Kuosiejė, kuosiejė ba gala, ni žuolės, ni šnapšė napadiejė. Tėik abodo tapagīvenuom – penkis metus.
- Vo vakūm dielkuo natoriejuot?
- Toriejuov. Do vaikelē vėins puo kėta bova gėmė, bet abodo numėrė.
Anopriou gailo Razės pasėdarė. Gluostė anuos plaštakas, glausties pri žonda.
- Sunkē tau īr vėinā, vargdėinelė to mona. Ni pasėgoustė niekam natori, ni pasėrokoutė so kon.
Vuo ka prašneka Razė, Anopris napažėna anuos balsa – tėik aname bova šaltė ėr apmauda.
- Je teisībė nuori ėšgėrstė, vėinā mon geriau. Nadouk Viešpatie, gautė vīra, katron pažėnā pri akmėnė so velnė piedo.
Anopri kāp vondenio parpīlė:
- Kou tas vīrs bova bluogs?
- Vo tou, kad ējė par buobas ėr mergas kap vuožīs par karklus. Bėnt trejis metus džiūvau par naktis anuo balaukdama, sergontius vākus vėina basoupoudama. Kāp mažasis ožgesa, šėrdie līgo kas parlūža. Mėslėjau, lai trauk tavi tas rods kėpšos, katron sapnavā. Ėr nieka nabjiemiau i galva, vėskas bova tas pats – ar parēn naktē i nomus, ar naparēn. Ėjau pas žmuonis ont dėinum, tēp douna ožsėdėrbdama. Vo tas gertė pradiejė. Gėrts būdams ėr paršala. Anopris klausies ėr tīliejė, naėšmanīdams, ar če Ruozalėjės gailietėis, ar pīktė ont anuos už tus kėitus žuodius aple vīru gėmėnė.
- Ar tik namėslėji, kad ėr aš tuoks?
- Nažėnau, – atsėduksiejė Razė. – Vo mon ėr mėslītė narēk, – prašneka linksmesnio balso. Jog to nesi er nabūsi mona vīrs.
- Dielkuo aš negalio būtė tava vīrs? Ar dieltuo akmėnė prakeikta? Jog žėnā pati, kad to mon pėrmuoji, ėr narēk mon kėtuos muotrėškas.
Če Ruozalėjė so vėso pralinksmiejė.
- Ar tik nažadi mon pērštėis?
- Rasiet ėr žado, – atvertė Anopris, Razės lūpu ėiškuodams. Ta atstatė lūpas ėr naatėtraukė tuol, kol abodom dvasė ožtraukė.
Vo paskiau viel prašneka, rimtā ėr liūdnē.
- Tuokiuos dornīstės nadarīk, Anoprieli. Napėrškės, kad nareikietom sava žuodiu gailietėis. Ontra vertos, aš ni ož vėina vīra ētė nažado, ožvės ož tavės, bėnt dešimti metu jaunesnė. Ar to namatā, kad aš jau sena?
- To ė ož ne vėina jauna gražesnė ėr geresnė.
- Pamėslīk, kas būs puo dešimtėis metu. To būsi patemė žīdiejėmė, vuo aš sorokosi. Jog muotrėškas grētiau ož vīrus senst ėr kuoks tas vedoms gīvenėms būtom? Naožmėršk, kad siedav pri akmėnėis so velnė piedo.
Anopriou viel vėksteliejė šėrdės.
- A to nuori pasakītė, kad na so vėino če siediejē? Tėisa, kuo laukē par lėnamini, ka aš če tavi radau?
- Matā, kad tau jau šėrdės skaud. Par lėnamėni nieka nalaukiau, nuoriejau vėina pabūtė, jaunīstė prisėmintė. Bet to pasėpainiuojē, ėr velns padarė sava darba. Vo ar aš siediejau so kou, ar ne – tas tau nator rūpietė. Aš tau nieka nažadiejau ėr ėš tavės pažadum naprašiau. Dabar īr gerā – ėr mon tuo ožtenk. Vo tau kažėn ar ožteks?
Anopris nažėnuojė kon basakītė. Jē gintomės, – maloutom. Jē sakīs, kad tėkrā naožteks, Razė pas anon nabatēs. Rausies Anopris galvuo, ėiškuodams žuodiu, pakol atsėmėnė delčė.
- Ar dabar gali pasakītė, diel kuo tēp ėlgā nanuoriejē so monėm sosėtėktė? Kam tuos delčės reikiejė lauktė?
- Ēk to, avėnieli nakaltāsis, – nusėjoukė Ruozalėjė, taršīdama minkštās pėrštās Anoprė plaukus. – Če muotrėšku biedas. Kažėn ar to soprasi, jē pasakīsio, kad nanuorio nu tavės vākā torietė. Vo rasiet ni nažėnā, kāp vākā atsėrond?
Aple vākus ėr anum atsėradėma ton vakara Anopris sovėsam namėslėjė.
Anodo stuoviejė pri jaujė doru sosėkėbėn ož ronku.
- Razele, kumet baatēsva če?
- Nabatēsva…
- Vo kor basosėtėksva?
- Gal pasėtaikīs kor nuors.
- Aš nanuorio kor nuors. Aš nuorio tēp, – glaustė muotrėška pri savės Anopris.
- Tēp sosėtėktė vedom nabrēk, Anopreli.
- Mon rēk. Dėdėlē rēk. Kāp aš ba tavės gīvensio? Jog pas Daugiela kėtims metams solīgau tik diel tavės.
- Kāp mon gerā, kad tuoks dailos vaikis kon nuors dara diel monės.
- Najoukės ėš monės, načīdīkės.
- Ne, ne, napīk. Aš vėsā rimtā šneko. Ba rēkala to lėikti pas Daugielā. Reikietom tau kon tuoliau būtė nu tuo velnė akmėnėis. Sosėėiškuotomi sau mergelė, duora, rimta, darbėninkė – kāp Petruonė. Vo gali ėr aplink baguotesnė apsėsoktė, naatsėlaikīs prīš tava gražoma. Tik nabėjuok ož ronkā pajimtė, i akis paveizietė, meili žuodi pasakītė. Toriejē ėš monės ėšmuoktė.
- Kažėn ar aš muokietiuo. Tik pri tuo akmėnėis aš drousos eso. Jebent ėr merga če atsėvedos, – joukava Anopris.
- Aš tau rimtā šneko, – partraukė Ruozalėjė. – Jē nanuori sau gīvenėma sogadintė, nēk daugiau pri tuo akmenėis. Jog nanuori pasėdarītė panašos i ton roda kėpša, katron sapnavā?
- Ėr gerā, kad sapnavau. Kėtēp so tavėm nabūtiuo sosėtėkės. Ruožele to mona, atēk dar pri tuo akmėnėis nuors vėina vakara.
- Neatēsio.
- Grīžtav dabar…
Ruozalėjė nusėjoukė ėr, ėštraukosi ronkas, pabiega. Prapoulė tomsuo kap katė, ni žingsniu nabova gėrdietė…
***
Petruonė išuoka i luova ėr apsėkomšė patalās, ožsėtraukdama anus lig nuosės. Klausies, kumet Anopris atēs i sava kamara. Vakar dėdėlē ėlgā kažkor ožtroka. Jau bova prisnūdusi, kāp žingsnius ėšgėrda. Šin vakara viel kažkor ožsėbova.
- Kas če mon tor rūpietė, kor ons tronkuos, – barė savi Petruonė. Bet rūpiejė, ėr nieka so savėm nagaliejė padarītė. Klausies viejė ūžėma, pelium skrebiejėma. Vo žingsniu nabova gėrdietė. Snaudė Petruonė, ont gala ėr ožmėga. Ruodies anā, kad atsėdūrė jaujie. Ont kelium greto sustatītu mintovu skersā goliejė ont pėlva muotrėška po marškinium, vo Anopris so lėnum šokoutēs anā kodlas šokava. Petruonė namatė muotrėškas veida, bet ruodies, kad ta pažīstama. Kažkor bova matiuosi tus plaukus, i lėnum koudieli panašius. Vo pasėlėnkės pri šokoutiu Anopris atruodė joukings. Petruonė nuoriejė prašnekintė vaiki, bet pajota – tuolst atbola nu anum, ligo kas namatuoms būtom ož sėjuona traukės. Veiz – nabier jaujės, ana pati stuov žaliuo pėivuo, lig kieliu i žuolė īsėbrėdosi, vo todo pri mintovu baltou tuolėi pėivu pakraštie.
Tou tarpo bringteliejė doris ė Petruonė atsėboda, tēp ėr nasoprasdama, ar ėlgā naparējė Anopris.
***
Naėšejė vaikiou ėš galvuos Ruozalėjės žuodē. Nabatēs! Rasiet tėkrā nabatēs, nuors ons tou natėkiejė. Jē i jauji nabatēs, kor nuors kėtor sosėtėks. Ons nikāp jau nabmatė sava gīvenėma ba tuos muotrėškas. Svarstė Anopris, ar ėš tėkrūju nareikietom anam biegtė ėš Paežeriū kou tuoliau. Nabmatītom Razės, grētiau anou ožmėrštom. Bet ožmėrštė anuos nanuoriejė – kap tik nuoriejė anon matītė, so anon būtė. Kol pruoto svarstė, kuožnos našlies žuodis atruodė teisībė. Nieka ana nažadiejė, nieka naprašė. Alė kuo ana pri tuo akmėnėis atsėrada? Nakėtēp kāp nalabāsis būs anus sovēdės. Ta Ruozalėjė tėkra ragana! Ar galietom paprasta muotrėška ėš vėina karta tēp vīra apžavietė? Kas galietom ana atsakītė? Jog napaklausi pėrma sotėkta. Reikietom i kėtas mergas pasėžvalgītė. Bet ni vėina natrauk nie akium, nie šėrdėis. Ožtenk Razē prisėmintė, kāp vėsor šėltā pasėdara.
***
Artiejė Kaliedas, ėr Anopris ėškeliava pas muotinelė so oždarbio ėr pavėržio, tēp ėr napasakės gaspaduoriou, kad kėtims metams napasėlėks.
Senuoji Brauklienė, solaukosi sūnaus sogrīžtont, dīvėjuos: kažkuoks nalinksmos, sosėrūpėnės, ėš būda ėškrėtės.
- Rasi sergi, Anopreli?
- Ne, mamātė, nasergo, narūpinkės. Tēp eso pavargės. Nabijuok, atsėgausio nu tava kuošės.
- Mosint Daugielienė prastā šēmīna šierė, kad tuoks sosėtėkės grīža?
- Nabėjuok, mama, nabadavau. Pagluostīk šuonus, pamatīsi, kad nasolīsės.
Parbraukosi vākou par petius, Brauklienė apsėramėna. Tėkrā tvėrts ėr ėšnašos bova anuos sūnos: aukšts, klėins, platium petium, mēsingu ronku. Kas tretė dėina grondė nu žondum joudus šerius so tieva brētvo.
- Somėta vaikis, – mėslėjė muotinelė. – Reikietom ėr patiuos pasėžvalgītė. Bet kor dingsi sava biednīstie. Gaus dar metus kėtus svetėmīms spronda lėnktė, kol kuoki graši sosėtaupīs. Rasiet i ožkorius pasėtaikīs nuētė, kad ėr i maža ūkeli, – svarstė ana pati sau tuolėmiesni sūnaus gīvenėma. – Ale kon aš blūdėjo? Kāp Dėivālis dous, tēp ėr būs.
Brauklienė ožaugėna ketorės vākus. Mergātės jau bova žanuotas, ėš nomūm ėšejosės. Pasėmėros tievaliou, apsėžanėjė ėr vīriesnis sūnos, gīvena so anou tieva truobalie. Lėka tik Anoprielis.
- Ar navadėna Daugiela kėtims metams?
- Vadėna.
- Ar solīgā?
- Ligo ėr solīgau.
- Kāp tatā – ligo?
- Nabžėnau ni pats, ētė i Paežerius ar ne.
- Jē sunkē īr – nabēk. Tas Daugiela pats laksta klumpius po pažastė pasėspaudės ėr šeimīna gainiuo ba miera. Rasiet kor i mažesni gīvenėma pasėtaikīs pristuotė. Atsakīk Daugielā.
- Kad nanuorio malagio lėktė. Ale dar pamėslīsio.
Ont tuo ruoda ėr bėngies.
Anopriou bova gerā sosėtėktė sava suoduos jaunuomenė. Sokėniejuos so vėsās ėr i vakarėlius puo Kaliedu vākščiuojė, ėr mergātės šonkėna, ėr dainiāva. Bet līdietė ni vėinuos napasisiūlė. Nabova tuokiuos, katra ėš galvuos ėšstumtom Ruozālėjė. Ožvės sunkiau bova ėlgās vakarās. Pri darba nomėi nieks naspaudė, onkstėi ejė goltė ėr varties luovuo, abejuoniu naatsėkratīdams.
Ar grīžtė pas Daugiela? Jē grīš, sosėtėks Razė. Kon ana sakīs? Ar pats ėškēs anuos nasekiuojės? Diel kuo anon nu savėi vara? Rasiet kėta tor? Vo je tor, kuo so anon prasėdiejė? Ar gal muotrėška kelis vīrus prirėštė ėš karta? Jē tēp, paskotėnė šliundra būtom. Ar tatā aš so šliundro būtiuo sosėpainiuojės? Bet ožteka prisėmintė pasėbovėmus jaujie, ėr abėjuonės liuob ėštėrps kap snėigs pavasari… “Vo diel kuo nagalio?… Galio – kāp nuejė joukdamuos ėr padelkās švītroudama... Našlie kuožnam vuožiou karklos. Ar ėr aš vuožis? Ne to mona katėnielis… Napīk... Ėr i kliebi… Viešpatie, kuoks tas anuos kliebīs – karšts, minkšts, kvepous – geroms naėšpasakīts…” Anopri smelkė karštis nu maumuonēlė lig ožkolniu. “Ne, ne, nieka so savõm napadarīsio. Rēks grīžtė i Paežerius.”
Pasėbovėmā terp jaunum liuob prigesins tou pekla dūšie. Po Trejum Karaliu bruolis alksnius kėrta, nomėi vežė. Anopriou darba atsėrada: šakas kapuotė, medėnīčiuo dailē sokrautė. Bus sausum žabum mamalē. Vaikis džiaugies, darba atradės. Dėrbont galva bova aiški.
- Ar jau kuoks ėštėža paskotėnis, kad savės namuoko apgalietė? Darbus dėrbsio, tarp žmuonium gīvensio. Torio ožmėrštė ton muotrėška, nalakstītė paskon anuos sėjuona, jē anā par prasts eso. Kāp kėtė vīrā gīvenėma sosėtvarka? Jog na mon vėinam tēp atsėtink…
Sausė galė atvažiava Daugiela, ėr Anopris viel atsėdūrė Paežeriūs.
Petruonē bova kėtēp. Pri muotinelės ėš Daugielas taėštrūka prīš pat Kaliedas: vės gaspadėnė ėšlēstė nanuoriejė. Ta verpėma daug, ta karvė apsėveršiava – rēk tris kartus melžtė. Ėr tvartūs darba daugiau, ka vaikė nabier.
Vėina karta reikiejė mergā kažkuo nuētė i jaujė. Rīžuos ožsoktė ėr i ton pelodė, kame so Anoprio gozėka ėiškuojė. Parmetė akimis ton vėita, ėr šiorpis merga nukrietė. Pasėinēs – palūm krūvas, nu stuoga vuoratinkliu draiskalā nukarėn, joudė nu dolkiu, pėrtėis sėinas aprūkosės, smėrd vėsas kertės porvo ėr dūmās.
- Viešpatie, kāp če aš siediejau, kap če aš nieka namatiau, tuokemė kiaulėninkė…
Ėr nuors Petruonė nabova dievuobaiminga, panuoriejė sokalbietė sveikamarėjė ož ton, kad laiko ėš pelodės ėštrūka. Aiškē Anopris anon apjouktė nuoriejė. Tėik dėinum vėins šalėp ontra trėnas – nie paveiz, nie pašnekėn. Gerā dar, kad načīdėjės.
- No kon, – mėslėjė Petruonė basėdarboudama. – Vėina grieka ėš šium metu ėšsėnešo. Kāp ēsio advėntėnės, rēks konėgou pasakītė, ka so vaikio bočiavaus. Būs baisē prėklē, bet pasakīsio. Jog na pėrma merga tēp sogriešėj. Vo konėgs monės napažīst…
***
Viežiē ont kelė pasvėra, dongos paaukštiejė ėr pašvėisiejė. Saulietekis nu gėrės pasėslinka ont ežera. Artiejė pavasaris.
Anopris bova ikinkīts i darbus. So pėrmās gaidēs abodo so gaspaduorio kielės koltė. Dėina vežė ėš mėška medius malkā. Ruozalėjės nabėiškuojė. Vo jē kor pri žmuonium pasėtaikė sosėtėktė, narīžuos pašnekintė.
Daugielienė so Petruonė pasėmainīdamas siediejė stakliesė – nuoriejė lig Velīku audėma pabėngtė. Sosiedės truobelninkės, katruoms verpėma Daugielienė bova idavosi, kartkartiems liuob atēs so verpalās. Vėina puopėiti soverptus lėnus atnešė Biekštienė.
- Vo če Ruozalėjė īdavė, – padiejė gėjum rīšieli ont soula.
- Diel kuo pati naatejė? – pasėteirava gaspadėnė.
- No, kad bieda ėštėka.
- Ar tik nasosėrga?
- Ne, naserg. Bet ėr svēka nier.
Ėr papasakuojė Biekštienė, kāp priš kelės dėinas Jundoulienė ėšmuša Razės longa. Senē Jundoulienė tiemėjė, kad anuos žmuogos pri Razės šliaužiuo. Vo ton vakara pasekė, akmėni ožontie našdamuos. Pamatė, kāp Jundols i Razės truoba īsmoka, palaukė, kol švėisa ožgēsa, ėr palēda akmenio i longa. Vo anoudo po ton longo bova, ta Razē i kliova. Stėkla šokės žonda ėr nuosi sopjaustė. Ale ni tuo, nanumėrs. Vo Jundola nomūs dabar lerma baisiausė. Pati, žėnuomās, nu vīra i kaili gava. Bet nanusėlēda ni par naga joudīma. Ēn par suoda ėr vėsims pasakuo. Rokou, lai moni ožmoš, bet aš ton sterva i dėinuos švėisa ėšvėlksio.
- No, no, – lingava galva Daugielienė. – Toriejė vuožka priētė lėpta gala. Dėdėlē jau smaila ont vīru īr…
Petruonė klausies, kāp sosiedės karšė Ruozalejės kaulus, ėr stebiejuos. Aple Ruozalėjė tēp prastā nikumet nabūtom pagalvuojosi.
Natroka ta naujīna pasėiktė ėr Anoprė ausis. Ton pati vakara par večerė Daugielienė aple Razės biedas papasakuojė sava vīrou. Joukies abodo. Anopris sriebė konkuolīnė ėr ėšgėrda Balvuonienė mėnavuojont. Parauduonava kāp viežīs, akis i bliūdali nudūrė. Bet nieks anuo netiemėjė, vėsė ton naujīna parkratėniejė.
Nuejės i kamara goltė, ėlgā naožmėga. Vo tau, žioplieli, atsakīms i vėsus tava klausėmus. Kažkuokės drumzlės golė šėrdėis dognė. Pasėbuovėjė muotrėška tavėm… Ar galiejė ons dėdėlē Razė kaltėntė? Kažėn…”Jog žėnā, kad na so mergo prasėdiejē”, – atsėmėnė anuos žuodius. “Pats eso kalts, pats, miemė paskotėnis”, – vuos nadejava vaikis. – “Na kėtēp, kāp vel’ns bova pristuojės…” No bet ėr buobu veislė! – sokėla pėktoms. – Palaukėt, raganas, aš dar paruodīsio!”
Ėr pradiejė Anopris i vakarelius vākščiuotė, mergas kėrkintė, šuokdintė, līdietė, toštės kalbas varėnietė. Jē tik naspardies katra, glomžė ba kuokiuos sarmatas. “Palaukėt, – mēslėjė, – atēs pavasaris, pasėsvadinsio aš vėina kėta pri akmėnelė”.
Dėdėlē pravertė anam Ruozalėjės pamuokas. Tik parspiejėmus aplē akmėni ėšmetė ėš galvuos.
Vo jē kor Ruozalėjė liuob pamatītė, dėdėliausi lonksta aplinkou soka.
Mergas diel Anoprė tėrpa. Bet nieks nagaliejė prikėštė, kad muonėj katron vėina.
Par dvė vasaras, katras ėšbova pas Daugiela, ėr i ožpėrti kelės bova nusėvedės. Bet tik puo vėina karta. Kāp mergas anuo navėliuojė, kuokės pinklės narezgė, nikāp nagaliejė ėlgam prirėštė. Vėskon ons lēda joukās, ligo nieka nabūtom bovėn. Tik Petruonės najodėna. Dėrba abodo vėinūs nomūs, vėinūs laukūs, mėiguojė tamė patemė svėrnė, ligo bruolis so seserė. Nikumet ėš anuos najoukies, nikumet nabarė. Jē matė, kad darbs īr sunkos, liuob padies paprašuoms. Bet aple lėnamėni nie vėins, nie ontros nikumet naožsėmėnė.
Suoduos pakraštie apgriovosemė palivarkė gīvena Ločinskis Jūzops. Ons laikė savi bajuoro esont, bet žmuonis plėkbajuorio vadėna. Kažkumet tuo vėituo bova gražos dvaralis, bet Jūzopa buočios žemė pragierė, truobesius aplēda. Ėš tuos bajuorīstės lėka tik apgriovėn bodinkā, sens suodnos ėr pasėpūtėms. Ėr dar slinkoms. Toriejė Jūzops tris vākus, vėsus karalėškās vardās krėkštītus: Vacluova, Vladisluova ėr Jedvīga. Ale žmuonis anus vadėna paprastā – Vaslis, Bladis ėr gedvė.
Ton pavasari atvelīkis bova vielībs ėr šėlts. Prišnekėna vaikē Vasli ėr Bladi itaisītė suodne lingīnės. Puo vėsam sosėrinka tėn vėsa suoduos jaunūmenė. Lingavuos, daināva, ont gala ėr mozėkonta sosėėiškuojė. Ločinskė Gedvē bėngies septīniuolėktė. Daili bova mergėkė: platiuoms žīdruoms akėmis, geltuonās plaukās, sopintās i do ronkas stuoroma bėzus. Muotina dar i vakarelius nalēda, bėjuodama, kad linksma ėr šneki doktėrelė i bieda napakliūtom.
Ton šventadėini vēsum vaikiu akīs ont Gedvės bova padietas. Šnekėna anou vėins par kėta. Vėsė so ano lingoutėis nuoriejė. Ėr Anopris naatsėlėka. Kuokēs žuodēs ons mergelė šnekėna, kāp meilē ėr dailē soka jonkeliūsė ėr vediuojė kriuokavekūsė, kas tėn bažėnuos. Bet aiškē bova matītė, kad Anopris Gedvē tink.
Po tum atvelīkė linksmībiu Gedvė pradiejė i vakarelious veržtėis. Zīzė kāp mosės paskou muotina vākščiuodama, kad ta par Sekmėnės pri Jundola ėšlēstom. Ont galum gala muotina nabapsėkėntė, tik prisakė bruolems nu Gedvės akium nanulēstė ėr nomėi vėsims krūvuo parētė.
Bruolē ėr patiemėjė, kad sesou vės so Anoprio šuok. Ėr žėnuomās, taikuos anuo līdama ėš vakarelė ētė. Ėšslīda Gedvė pruo vartelius ėš kėima, vuo bruolē – ėš paskuos. Anopris patuorie puo vuobelė balaukous. Bladis Gedvė nomėi nusėtėmpė, vo Vaslis so Anoprio pasėrokoutė.
- Namėslīk to, manerki, kad tau pavīks so mūsa seserė kāp so kėtuoms. Vėsė žėna, kad na vėina maerga diel tava lėižovė džiūva, rasi katra ėr rūtus pas tavi gierė, rasi katra ėr kliebie ėr Paežeriu parsėnešė. Nalīsk pri Gedvės, vo jē pamatīseu, kaulu nasorinksi.
Tēp ėr žėnuok !
Anopris tēp nuoriejė anam i akis nusėžvėngtė, bet nutarė dorno apsėmestė.
- Ēk jau, ēk, Vacluovā! Kuo to pīksti? Ar tēp jau prastā īr, ka tava seserelė šonkėnama soula napūda. Jog jē na aš, kėtė šuoktė nabūtom pavadėnėn.
- Būtom, ale kad par tavi priētė nagal. Vuos mozėkonts ožgrajėj, to jau ėr pri šuona. Atsėmink, ka obags esi, ana na tava nuosē.
Anopris šėrdie pasiota.
- Žėnā kon aš tau ,Vacluovā, pasakīsio? Ēk to po kelma! Ar mon mergum svietė nier? Narēk mon tuos tamstas pėimēnės – ir nusėspjuovės nuejė.
- No palaukēt, šliektu skūras! Veiziesem, kėinuo vėršos būs.
Nasunkē tabova Anopriou dorna mergelė apmuonītė. Darė ons tēp na tėik ėš geroma, kėik ėš pėktoma ont anuos bruoliu. Vakareliūs baveik našonkėna, bet vėsa vasara trainiuojies anodo parogēs, paežerēs, pabėrštvīnēs – nareikiejė ni pri akmėnelė vestėis...
Ont rodėns senuojė Lošinskienė patiemėjė parmainas doktėrėis svēkatuo. Prispīrė gerā pri sėinas – ta kriuokdama vėskon ėr papasakuojė. Muotina ož galvuos sosėjiemė. Nuoriejė sūnus ėškeiktė, kad naėškeravuojė seserėis, bet nutarė pėrmo so tievo pasėšnekietė. Tievs, žėnuomās, ont anuos patiuos pasiota, bet kon darīsi – rēk kon nuors sogalvuotė. Rēkietom ož kuo nuors ėšpėrštė – bet tuoki jauna tabier. Je ėr rasis kas nuors, kol pėršlē sovažėnies, kol ožsakā ėšēs, vėsė pamatīs, diel kuo Ločinskė Gēdvė žanėjas. Kalbum naapsėginsi. Tuo dar batrūka, kad ėr jaunėkis atsėmes. Bet kad tuo jaunėkė dar nier…Nieka duora anodo nasogalvuojė ton vakara. Kėta dėina muotina Gedvē aple pėršlības ožsėmėnė. Ta kauktė pasiota:
- Nēsio ož nieka, nuors ožmoškėt! Mon Anopra rēk!
- Ar nuors žėna tas tava Anopros, kad to nabvėina?
- Dar nažėna, – kūkčiuojė Gedvė, braukdama plaštakuoms panuosė ėr ašaras nu žondum.
- No ėr nasakīk, – prigrasėna muotina, – Vo dabar ēsi i vėsus vakarelius, šuoksi so anon kėik geisdama. Je nomėi nuories līdieti, lai līd. Tēp ėr bova. Bruoliu so Gedvė i vakarieli muotina nabėšlēda. Diel tuo Anopris pajota laisvas ronkas torīs. Šonkėna, šonkėna Gedvė na tėik dėl nuora, kėik dėl tuo, kad galietum priš kėtus pasėruodītė. Ėr nomėi ėšlīdiejė. Vo parlīdiejės ėr i svėrna ožejė. Tėn anon ėr ožtėka abodo senėjē Ločinskē. Papoulė Anopris pats i sava pinklės, napargodrava šliektu. Napalēda anuo Ločinskē tuol, kol veselės dėinuos nasotarė. Jau švėta, ka Anopris parejė i Daugielas kėima. Atsėsieda ont priklietė liūdnos, kap žēmė pardavės. Tēp ėr rīmuojė, alkūniems i kelius pasėriemēs. Dūšiuo bova kāp tvartė. Nareikiejė anam ni tuos Gēdvės, ni tuo vāka, ni Jočinskiu palivarka. Nieka anam nareikiejė. Nuoriejė biegtė galva sosėjiemės kon tuoliau ėš Paežerium, pas muotinelė, pas bruoli, nieka nabmatītė, nieka nabiprisėmintė.
Tarkšteliejė velkē, gėrgžteliejė doris – Petruonė kielies karviu mėlžtė. Nusėdīvėjė radosi ont priklietė vaiki siedonti, gerāsēs drabožēs apsėdariusi.
- Kuo to siedi, Anopri? Ar atsėgolės nabovā?
Anopris pakielė galva nu ronku, ėr Petruonē pasėruodė, kad ons pelėnās apiberts – tuoks bova parsėmainės.
- Kas īr, Anopri? Bene sergi?
- Sieskis, Petruonelė, šalėp monės, aš tau sava bieda papasakuosio.
- Ar tik mamālė nanumėrė? Vo rasiet žmuogo ožmušē? – tēravuos sosėrūpėnosi Petruonė.
- Ne, dar bluogiau. Žanītėis torio.
- Anuoki če na bieda! – Petruonē ligo šėrdės soskauda, ligo jouks pajiemė. – Vėsė kažkumet tor apsėžanītė. Vo so kou?
- So Ločinskė Gedvė. Nanuoro aš anuos.
- Ka nanuori – nažanīkės. Kas tavi vert?
- Tas ėr īr, kad kėtēp nabgalio.
Petruonė sosėvuokė.
-Būsi prigavės mergelė…
Anopris paveiziejė i Petruonė jouduoms spinduntiuoms akėmis, ėr tā pasėruodė, kad anuos pėlnas ašaru. Dīvā bova Petruonē matītė vīrėška ašaruojėnt.
Ana atsėsieda ont priklietė. Anopris pajiemė Petruonės ronka. Ta bova stombi, tvėrta, bet daili – ėlgās pėrštās, līgēs nagās so mienoliokās.
- Delčė, – kartē vīpteliejė Anopris pats sau. – Dorna Gedvė, namuokiejė soskaitītė dėinum lig delčės.
- Sakīk, Petruonelė, kuo to ožpernā par lėnamėni i jauji nabatejē po posnaktē?
Petruonē nusmelkė šėrdi.
- Ėr tik dabar taprisėtaisē paklaustė…Po dvejum metu! – ėštarė so apmaudo. Ėr patīliejosi pridūrė:
- Gozėka ėiškuotė! Dorna bovau, kāp avės.
- Vo rasiet būtoviau ėr radosiu. Ėr gīvenėms būtom kėtēp sosėkluostės.
Petruonė staigē ėštraukė ronka ėš Anoprė saujės.
- Namalouk nuors dabar! Nabovā to pametės gozėka. Pasėjouktė ėš monės nuoriejē!
Anopris nulēda galva. Ons natoriejė kon sakītė.
Gerā, kad sovėsam pruota napametiau, – vuos ne šauktė šaukė Petruonė ir nubiega nu priklietė, bėjuodama paruodītė ašaras.
Vuo šėrdie vėskas kėla ėr verties ėš naujė...

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2015.12.15 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija