Lankytinos vietos Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

SAKMĖS, PADAVIMAI APIE PLATELIUS

Stanislava Stripinienė – mokytoja, kraštotyrininkė. Ji daugelį metų rinko tautosaką Plateliuose ir jos apylinkėse. Šiame darbe pateikiamas pluoštas jos užrašytų padavimų ir sakmių apie didžiausią Žemaitijos nacionalinio parko ežerą – Platelius.


Atėjūnas ežeras

… Ežero dar nebuvo. Dabartinėje jo vietoje žmonės šienavo pievas. Iš šiaurės vakarų, nuo Notėnų, atslinkęs didžiulis tamsus debesis ir apsistojęs ties pievomis. Tris dienas ūžė, šniokštė, urduliavo, tamsėdamas vis žemiau leidosi. Žmonės skubėdami pabaigę šienauti, ir debesis pradėjęs smarkiai lyti – liete liejo... Viena sena moteriškė balsu nusistebėjo: „Kāp platē lėij! Kāp platē lėij!” Sulig tai žodžiais debesis pliūptelėjo į pievas – ir taip atsiradęs Platelių ežeras.

Šitokią atsiradimo istoriją žino visi plateliškiai. O Barboros Bumblauskienės (g. 1925 m.) bočelis bajoras Gedgaudas žinojo ir tai, kodėl ežeras turėjo būtent čia nusileisti. Mat visų pirma pasirodžiusi juoda Kiaulaitė. Per tris savaites knisdama ji apėjusi didelį plotą. Tik tada atslinkęs tamsusis debesis ir nusileidęs tiksliai į nurodytą vietą. Neaišku Platelių krašto dainuojamąją ir pasakojamąją tautosaką nuolat populiarina Platelių folkloro kolektyvas. Nuotrauka iš ansamblio archyvo tiktai, ar Kiaulaitė vėl kur iškeliavo, ar ji liko su Ežeru...

Platelių ežeras čia nebus amžinai. Magdelenos Kaniavienės (1909-1992) bočelis Sakaliauskis neabejojo, kad atėjūnas kada nors išeis. Kai buvo maža, Magdelė laukė, kad ežeras greičiau išeitų: „tai prisirinksiu sausame dugne žuvų!” Ir ką gali žmogus žinoti? Gal anoji Kiaulaitė jau baigia parinkti ežerui naują vietą – gal ne šiaip sau ežeras vis mažėja?.. Net ir mūsų atminime vis labiau drumsčiasi vanduo, vis labiau užželia pakrantės, – gal pyksta ant žmonių, gal ruošiasi mus palikti ežeras?..

Juk senovėje jis buvo daug didesnis! Kiti sako, kad net su jūra susisiekęs. Dabar tik po žeme toli nueina jo vandenys.

Paleidę vyrai į ežerą žymėtą raudę, – o pasirodžiusi ji prie Notėnų! Dar kiti neabejoja, kad su didžiuoju ežeru susisiekia ne tik bedugnis Šeirių Piktežeris, bet ir visi aplinkiniai ežerai ežerėliai. Jie esą tiktai buvusio didžiulio Platelių ežero atsiskyrusios dalys.

Gal čia tiktų priminti ir Mykolą Lietuvį, kuris rašė, kad Cezario laikais romėnų laivus audra atnešė „prie krantų, kur dabar yra Žemaitijos pilis Plateliai” („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”. Penkto fragmento ištrauka). Vadinasi, XVI amžiaus mokytas žmogus tikėjo, kad dar mūsų eros pradžioje Platelių ežeras siekė jūrą.

O šių dienų plateliškių seneliai pasakoja, kad senų senovėje ir miestas buvęs ežere. Tebesą ir povandeniniai takai, kuriais galima nuo vieno kranto nueiti iki kito. Bet nei to miesto vietos, nei tų takų jau niekas nebeatmena... Tik pilies – Šventorkalnio tiltą visi žino, nes daugelis yra vandeny matę polius.

 

Ežero aukos

 

Ežeras yra gyvas. Jam reikia aukų. Ar tais metais ims žmogų, galima sužinoti prieš ežerui užšąlant. Jei užšaldamas jis vis nusikaukia, – reikės aukų. Kaip baisiai kaukė ir kaukė ežeras 1928 metų rudenį! Ir paėmė tais metais aštuonis iš karto...

Beveik kasmet jam reikia žmogaus. Kartais, laukdamas aukos, ežeras net dejuoja, balsu skundžiasi.

Stanislava Laivienė (1901-1995) paežerėj, Šventorkalny, vieną dieną grėbė Freimontų šieną. Šeimininkai po kurio laiko paėję namo, o ji likusi baigti. Sušilo, pavargo, tai prisėdo prie akmens. Tik girdi – toks gūdus balsas: „Valanda atėjo, žmogaus nėra!” Pašoko išsigandusi!.. Ramu, niekur nieko. Vėl atsisėdo. Ir vėl balsas: „Valanda atėjo, žmogaus nėra!” Tada jau suprato, kad ne juokai: ežeras šaukia! Nebelaukdama trečio karto, vienu vėju Pyla (supiltu keliuku) parlėkė į Platelius...

O kartais ežeras be žodžių traukia žmogų.

Vieną kartą grafas vaikštinėjo paežere. Nebuvo jokio vėjo ir staiga ramus ežeras suraibuliavo, ėmė ristis vis didėjančios bangos. Grafas žiūri ir mato: nuo parko per lauką atskuba liokajus. Aiškindamas ponui, kad labai norįs maudytis, pradeda jis sagstytis drabužius... O ežeras jau šniokščia, bangos dūžta į krantą!.. Ir dangus niaukiasi. Neleido tąsyk grafas liokajui maudytis: pasiuntė atnešti lietsargį. Liokajus labai nenorėjo atsitraukti nuo ežero, bet pono turi klausyti. Kol grįžo, ežeras nurimo, saulė ėmė šviesti. Nei grafui lietsargio bereikia, nei liokajus benori maudytis…

O kitą dieną sužinojo, kad kitoje ežero pusėje vakarykščiai paskendęs žmogus, lygiai tuo pačiu metu, kai taip traukė vanduo liokajų. Atsitiktinai šis liko gyvas: kol grįžo su skėčiu, ežeras pasiėmė kitą auką ir nurimo.

Niekas nežino, kada gyvajam Platelių ežerui prireiks naujos aukos, tad visada būkime atsargūs!

 

Ežero gyventojai

 

Tik iš beržoriškės Onos Žvirzdienės (1894-1980) esu girdėjusi apie ežero jautį.

Vasaros naktimis, per pilnatį, vidurnaktį iš Platelių ežero į Beržoro ežerą upeliu atbrenda didžiulis juodas jautis. Įbridęs į Beržoro ežerą, sustoja, atsigeria, pastovi iškėlęs galvą ir kad sumauros! O paskui neskubėdamas brenda atgal…

Spėju, kad šis Jautis atsimena tuos laikus, kai nuo Platelių ežero dar nebuvo atsiskyrę aplinkiniai ežerai. O iš kokių laikų ežero Ponas (kiti sako – Valdovas, Ponaitis, Velnias, Velniukas) – visai neaišku. Žinoma tik tiek, kad jis saugo nuskendusius varpus.

Tų nuskendusių varpų ežere yra iš senų senovės. Juk į ežerą nugriuvo Medsėdžių Šventorkalnio bažyčia. Į žemę – į ežerą –   nugrimzdo ir Platelių Šventorkalnio bažnyčia. Pasakojama, kad sumos metu jų varpai dar tebeskamba. O per Velykų Prisikėlimą prie Pilies salos iškyla net bažnyčia, apie ją eina procesija su vėliavomis ir skamba, skamba varpai!.. Tik kad triukšmo visokio vis daugėja. Ir varpus vis rečiau kas beišgirsta…

Jeronimas (1904-1996) ir Jonas (1913-1993) Užpaliai pasakojo, kad seniai, gal prieš kelis šimtus metų, užsisakę plateliškiai bažnyčiai didelį varpą. Sumokėję meistrui kiek derėta, bet nepridėję magaryčių. Tai šis supykęs ir užkeikęs varpą: kad tavęs neparvežtų! Iš Telšių į Platelius vežę žiemą. Tiesiai, per ežerą. Nei iš šio, nei iš to giliausioje vietoje, Nalijoje, varpas išriedėjo iš rogių, pralaužė ledą ir nuskendo. Kur ten beištrauksi… Gavo kitą plateliškiai užsisakyti. Meistrui magaryčių pridėjo – ir laimingai parvežė. Tik kai tuo antruoju skambins, ežere skenduolis atsilieps – dejuos: „Brolau, skendau!.. Brolau, skendau!..” Praėjo daug laiko. Pasakojama, kad kas 300 metų skenduolis galįs išeiti į krantą. Vieną kartą moteris skalbėsi ežere. Tik mato – bangų varomas atrieda varpas! Jau norėjusi peržegnoti (ir būtų nuėmusi kerus), bet kažkas pakrantėje, čia pat už nugaros, sužmėžavo, lyg sušneko. Žmogus – ne žmogus… Moteris atsisuko. Tas kažkas – toks juodas ponaitis – tik nusikvatojo, apžergė vandeny varpą ir nujojo į gelmę…

Dar yra pasakojama, kad ežere per Pirmąjį pasaulinį karą paskendęs vokiečių vežtas varpas…

Šiaip ar taip, bet apie paskendusį varpą žinojo ir grafas. Pasamdė narus, šie surado varpą, pririšo virvę, ir valtyse sėdėję vyrai pasiruošė traukti, bet… nebetraukė, nes staiga prie varpo pasirodė juodabarzdis ponas ir tarė: „Pasakykit grafui: jei iškels varpą, užliesiu visus Platelius!” Pabūgo ir narai, ir grafas. Narai nurišo virvę, ir varpas liko ežere. (Girdėjau, kad jau porą vasarų bando varpo ieškoti šių dienų narai. Abejoju, ar jiems geriau seksis…)

Tai, anaiptol, ne visi legendose, sakmėse, padavimuose minimi ežero gyventojai. Prisiminkime Vienuolio „Platelių ežero paslaptį”: juk romantiškasis Gervazas ežere vis dar tebelaukia, kad grafaitė ištesėtų žodį. (Pora žmonių man yra kategoriškai tvirtinę, kad Gervazo meilės istoriją esą girdėję dar iki legendos parašymo. Bet žmonių atmintis kartais suklysta. Rašytojo sūnus Stasys Žukauskas neabejojo, kad atostogaujančio tėvelio Plateliuose parašyta Gervazo ir Zifrinos istorija yra grynai kūrybinės fantazijos vaisius. Turbūt taip ir yra).

… Ir, žinoma, ežeras pilnas tikrųjų gyventojų – žuvų. Visokių jų yra: lydekų, ešerių, raudžių, seliavų, sykų ir kitokių. Tik niekas nepagauna užburtųjų karšių.

Antanas Katkus (g. 1931 m.) pasakojo, kad buvę taip: Grafas išnuomojęs ežerą žvejams ir leidęs gaudyti visas žuvis, išskyrus karšius. O kai šie kartą prie Pilies pagavę tokių gražių karšių, prižiūrėtojai liepę paleisti. Supykę žvejai užrišo tinklo galą, įrakino spyną ir užkeikė: „Kad jūsų niekas nepagautų!”

… Niekas niekada niekaip nėra pagavęs ir nepagaus ežero Jaučio ar Kiaulaitės, Ponaičio ir Gervazo. Nesu girdėjusi, kad kas nors būtų pagavęs ir karšių. Užkeikimas tebeveikia.

 

Pilies karalienė

 

Ežero salos turi istorijas, paaiškinančias jų vardus. Ubagsalė susijusi su Žemaičių Kalvarijos atlaidų ubagais. Į Briedsalę atbrisdavę briedžiai. Veršių saloje augindavę veršius. Pliksalėje plakę plikus baudžiauninkus. Gaidsalėje pasirodęs didelis gaidys – o gal ten laikę vištas… Daugiausia pasakojimų apie Pilies salą.

Tik Stanislovas Plaipa (1906-1995) yra sakęs, kad Pilyje buvo saugoma pagrobta Birutė, kol Kęstutis susitarė su žyniais ir šie leido kunigaikščiui vesti vaidilutę…

Apie Pilies karalienę-raganą žino visi plateliškiai. Jodinėjo ji balta kumele, kuriai nereikėjo žemės – bėgdavo vandeniu. Ir nušauti niekas nei karalienės, nei kumelės negalėjo. Vieni sako, kad kulkos jų neėmusios, kiti girdėję, kad kulkos grįždavusiuos atgal – ir turėjo žūti tas, kas šovė… Vieni sako, kad ragana buvusi švedų karalienė. Kiti pasakoja, kad Pilį ir karalienę puolę švedai…

Tačiau kai vieną kartą Pilį vėl užpuolė priešai, karalienė suprato, kad jie užims Pilį. Pasiėmė tada brangiausius daiktus („auksus”), sėdo ant kumelės ir ėmė joti į šiaurinį ežero galą. Bet ties nedideliu rytiniu Šeirių pusiasaliu kulka pataikė kumelei į kaktą, ir kumelė kartu su karaliene-ragana paskendo. Kodėl tą kartą kulka buvo stipresnė už karalienės burtus, paskojama įvairiai. Vieni girdėję, kad šautuvą kareivis užtaisęs savo mundieriaus sidabriniu guziku. Kiti sako, kad jis šovęs kviečio grūdu. O dar kiti tvirtina, kad kareivis turėjęs maišely savo žemės; pasipylė ją ir, stovėdamas ant savo žemės, nugalėjęs burtus.

Nežinau, kur teisybė. Tik visi plateliškiai žino, jog Šeirių Kumelkaktės pusiasalis taip vadinasi dėl to, kad prie jo nuskendo karalienės baltoji kumelė. Kai kas yra girdėjęs, kad pati karalienė tąkart likusi gyva. Ir Šeirėse, ir Skarbo kalne esą užkasti jos turtai („auksa”). O Stanislavai Šoblinskaitei (1895-1991) dar mažai šimtametis senelis Lukauskis pasakojęs, kad kiek jis atmena, Platelių pakraštyje, gilindami Pylos griovį, vyrai iškasę auksinę pasagą. Niekas nė nesuabejojęs, kad ją pametė karalienė kumelė: kas kitas galėjo auksu kaustyti arklius!? Tik kur tą pasagą gaspadorius padėjo, Lukauskis nežinojo…

Dideli karalienės turtai yra Pilies saloje, požemiuose. Ne vieną kartą žmonės bandė juos paimti…

Trys Plokščių kaimo vyrai atplaukė į Pilį turtų ieškoti. Kasa, kasa – jau ir vidurnaktis, ir atkasė geležines duris. Apsidžiaugė, pravėrė, bet už jų – kitos durys. O prie šių staiga – du baisiausi britvonai! Nasrai raudoni, ugnys iš gerklės eina!.. Persigandę vyrai šoko bėgti, skubėjo į valtį… Pasakoja, kad kiti iš tos baimės net susirgę ir mirę.

Susitarė plaukti Pilies turtų ieškoti plateliškiai. Vienas jų buvęs Mikalauskis, kitų dviejų pavardės jau užmirštos. Nuplaukė, kasa… Kasa, kasa ir tik džingt – į kažkokį geležinį lopeta atsidaužė! Bet vyrai nespėjo nė apsidžiaugti: toks viesulas – ne viesulas pačiupo juos ir nunešė. Atsipeikėjo tik rytą, saulei tekant: vienas prie Kelmijų, kitas po Skalbyklai, trečiasis prie Kunigo upės. Ir visi stovi vandeny iki kelių. Kai dieną visi trys susitiko Plateliuose, vėl tariasi – eisim dar! Drąsūs buvo vyrai! Ir vėl kitą naktį kasa kasa – tik džingt kaip į geležį! Ir vėl – dar didesnis viesulas!.. Rytą vėl atsipeikėjo ežere, tik vietomis sukeisti; ir stovi šįkart vandeny iki pažastų! Kai vėl dieną visi susitiko Plateliuose, trečią kartą nebenorėjo beplaukti: juk aišku, kad dabar viesulas su visom galvom į vandenį sugrūs!

Sako, kad ir Pamedlinčių, ir Beržoro vyrai yra bandę laimę, bet niekas nepaėmė užburtų lobių, ir jie tebėra pily. Tiesa, laimė buvo žadėta Medsėdžių Zeniauskiui, bet šis ją pražiopsojo…

Viduržiemis, šalta naktis. Mėnesiena… Šiltoj troboj šalia žmonos saldžiai miega Zeniauskis. Tik staiga kniost: girdi – bar bar bar į langą, ir balsas: „Kelkis, Pilies turtai atidaryti!”. Klausosi atsisėdęs… Nieko – tylu. Pagalvojo, kad apsisapnavo, apsivertė ant kito šono ir užmigo. Tik vėl – bar bar bar! „Kelkis, skubėk! Pilies turtai atidaryti!” Zeniauskis jau sunerimo, žadina žmoną: motin, girdi taip ir taip… Bet dabar ši nepatikėjo: miegok, apsisapnavai! Ir vėl abu miega. Staiga kad subarbens, kad sušuks: „Skubėk, gal spėsi! Pilies turtai atidaryti!” Šoko abudu – tekinom apsirengė, pasikinkė, ir Zeniauskis išlėkė į Pilį. Kelias suvažinėtas – gal spės. Iš tolo pamatė: dega Pilies auksai! Tuoj pasileis per ežerą ir… Vos spėjo sulaikyti arklį! Subangavo, suūžė vanduo, audra baisiausia, ežeras putote putoja!.. Apsisuko Zeniauskis ir skubiai grįžo namo, džiaugdamasis bent nepaskendęs. O kai, dienai išaušus, žmogus važiavo pažiūrėti savo kelio, negalėjo atsistebėti: niekur neužpustyta, vėžės aiškiausios – atvažiuota iki ežero ir apsisukta. O ir ežeras tebėra užšalęs, storai apsnigęs, keliukas puikiausias iki pat pilies suvažinėtas… Suprato Zeniauskis, kad turtai patys ėjo jam į rankas, tik pats pavėlavo. Vis per tą žemaitišką nerangumą…

 Sakmių gausa ir tikrovė

Kai rinkau tautosaką, stebino tai, kad plateliškiai žino tiek daug sakmių apie savo gimtąsias (neabejoju, kad girdėjau tik mažą jų dalelę: daug užmiršta, daug ir neužėjau…) vietas. Matyt, labai seniai prie šito ežero žmonės gyvena, nes tik per ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius galima taip įdvasinti žemę ir vandenį, kad prakalbėtų vos ne kiekvienas jų kalnelis, ežero ar kelio vingis. Stebina ne tik sakmių gausa, bet ir gilios istorijos atspindžiai jose. Platelių ežeras atsirado po to, kai iš šių vietų atsitraukė iš šiaurės (ar šiaurės vakarų) atslinkę ledynai, – sakmėse nurodoma, kad būtent iš tos vietos „atkeliavo” ir ežeras. Karalienės-raganos sakmėje vienas kitą dengia įvairaus senumo laikai. Ikiindoeuropietiškų matriarchato laikų visagalė ežero ir jo apylinkių Valdovė laikui einant galėjo įgyti raganos įvaizdį. Karalienės baltas pagoniškų apeigų žirgas – tapti burtų, prietarų veikėju, o paskui karalienės-raganos rūbas pritiko ir karalienei Bonai, Kotrynai, kunigaikštytei, grafaitei…

Labiausiai jaudina gilioji sakmių tiesa: yra tik viena Esmė – nepažini, amžina, visur ir viskuo esanti. Dėl to viskas yra Gyva. Dėl to viskas artima. Dėl to žmogus supranta ir ežero balsą, ir paskendusius varpus… Iš kur sakmių kūrėjai tai žinojo? Iš senųjų ikikrikščioniškų tikėjimų? Iš krikščionybės? Iš savo patirties ir intuicijos? Ir kaip giliai šią tiesą jautė senieji sakmių pateikėjai!

Neskubėdami pavaikščiokime Platelių apylinkėmis. Toli nueinančios įlankos, daubos ir pelkės akivaizdžiai kalba apie buvusią Ežero didybę. Archeologų kasinėjimai paliudija ir istorinį jo garsą. O įsiklausę į šias apylinkes gaubiančią ramybę gal pajusime ir amžinąją vandens ir žemės Gyvybę…

Stanislava Stripinienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija