Lankytinos vietos Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

RIAUBA STANISLUOVS

(žemaitėškā)


 

Stanislovas Riauba. Nuotrauka iš Žemaičių dailės muziejaus fondųMedė pasaka dā pasaka dā tabgīven

Beržonskātė Stasė

„Aš jus nuvesiu į pasaką.
Pasakos vardas miškas.
Pasakoj stovi namelis,
Jo durys atidarytos.
Tupi ant medžio kaladės
Nedidelis miško žmogutis.
Turbūt šitų girių elfas…” –

– tuokiuoms tat poikiuoms eiliems atsėlėipė E. Mieželaitis api nepaprasta Žemaitėjės medė kerietuoji ė filuosuofa Riauba Stanisluova. Sava eiliems poets pataikė tėisē i patė menininka gīvenėma ė kūrības esmė. Kuožnos žmuogos, atēdams i šiou svieta, atsėneš sava dalė. Atsėnešė anon ė Stanisluovs. Ons bova kaima varguolis, Dieva apduovėnuots dėdėlio talėnto, koris palėka dėdėli piedsaka žemaitiu kultūras istuorėjuo. Tas talėnts – sogebiejėms prašnekintė miedi ė ėš anuo kortė neregietus, negėrdietus pasaulius. Kažkon naujė ė stolbėnontė api šin žmuogo nebiparašīso, nes Riaubas Stanisluova biograpėjė ė kūrība jau po kaulieli īr ėšnarstė anuo prietelē ė vėsuokėi omžėninkā (poetā, menuotīrininkā, žornalistā, puotuograpā…). Aš tiktā pamieginso anum parašīmus ė pasakuojėmus apjungtė.
Gėmė Riauba Stanisluovs 1904 m. lapkrėtė 13 d. Godelium suoduo, Platelium valsčiou. Dėdėlē vaizdē sava šėrdėis prieteliaus gėmėma ė kėlmė apraša liaudės meistros Užkornis Ipuolits, koris nuors ėr īr kėlės ėš kėtū vėitu, bet, kėik pagīvenės Žemaitėjuo, poikiausē šnek žemaitėškā ėr vėsuoms ėšgaliems palaika žemaitėška kultūrini jodiejėma:
„Gimė Stanislovas Riauba ne dėl savo noro ir ne dėl blogos valios. Gyveno mergelė – Riaubaitė Kotryna netoli Platelių, netoli Beržoro, ir tiek. O iš kažkur atsibastė grioviakasiai – zimagiorai. Vienas iš tų zimagorų pasidabojo Riaubaitę Kotryną, o dar pamylėjo. Galop panorėjo vestis, bet to Gudelių kaimo žmonės nei iš piktos valios, nei ką blogo manydami, pasakė:
– Mes tavęs, atėjūne, nepažįstam, ir į mūsų kaimą neturi teisės.
Išėjo grioviakasys, ir mergelė su juo išėjo, bet suprato, kad dviem tarp svetimų bus dar blogiau. Mergelė Kotryna grįžo į savo kaimą ir čia … pagimdė vaikelį, kuris ir buvo užrašytas bažnyčioje Stanislovu Riauba. Oi nemėgo kaimas tokių mergelių, kurios be vyro, sutvirtinto bažnyčioje, kitaip tariant, be bažnyčios palaimos gimdė vaikelius, oi nemėgo, todėl ir vaikelio nemėgo, jau kad nemėgo, o dar ir baudė. Niekas dailiai nepašaukė, nei vardu minėjo, o vis primindami kitą vardą, tai benkartas, tai raganiukas…”
Vo pats Riauba liuob prisimintė: „Aš bovau kap varnu nulests, vėsum apstumduoms vākalielis, vėsēp pravardžiuojems.” Bet tas vāka ojėms ė niekėnėms, anuo ėšskīrėms ėš kėtum Stanisluova šėrdie nepasiejė neapīkontas žmuonims, tiktā soformava neprėklausuoma vėdėni pasauli ė gīvenėma būda, meilė gamtā, koriuo ons jauties laisvos ė saugos. Bova ons artėms augalelems ė žvierelems.
Augont nedėdėlemė 10 ha vėingungė diedės ūkie mažam Staseliou prisiejė ne tiktā žmuonium skriaudas patėrtė, bet tonkē ė posalkanem pabūtė, gīvuolius ganītė, vieliau ė pri stombesnium ūkė darbum pristuotė. Sava vaikīstie patėrtas nuoskaudas liuob ramintė druožėniedams. Pradiejė nu žemaitėšku smūtkieliu – dā vāks būdams. Ne vėsks liuob ėš karta pavīktė. Api sava meistravėmu pradė Stanisluovs liuob tēp prisėmintė: „Nieks tuo darba monės nemuokėna. Nieks nesakė, nalėipė – dėrbk. Pamatiau švėntoulelius, sakau – padarīso ė aš. Vėina dėrbo, matau – negerā. Dėrbo ontra, treti, ketvėrta… Lig dešimtėis varīso – tor ėšētė. Žmuogos padarė, tad vuo diel kuo aš negalio
Nuors ėšmuoktė bova baisiausis, kontrībės, darbštoma užteka – tēp Stasielis ė ėšmuoka rokoutėis so medio. Po biški miedis jiemė nusėlėnktė būsėma menininka ronkuoms ė fantazėjē. Ė jiemė vėins po kėta gimtė ivairiausė ėš medė ėšdruožtė puondėivalē. Pradiejė patėktė anėi ė kaima muotrėškuoms. Vėina kėta anuos liuob ė nupėrktė; patės švėisto vondėnio apšlakstīs, nes konėgs Staselė padėrbtus puondėivalius nešvėntėna – konėga galvo, merguos vāka darbus ne Pondėivs, vuo veln’s laimėn... Bet laiks ėjė, ė kū kaima žmuonės daugiau veiziejie i tus Stanisluova darbus, tū mažiau ėš anuo patėis besėšaipė. Ė tēp anuo medėnės švėntas Vuonas, Barbuoras, Ėzėduorē, Jorgē, Ontuonā suoduo pasėdarė savas.
Tēp biega metā. Ėš Staselė ėšauga ciels vaikis, vuo paskiau jau ė vīrs. Nikuokiuos muokīklas nabova lonkės – skaitītė ė rašītė pats bova pramuokės. Tēp ėšmuoka ė klarneta pūstė. Net smoikieli bova pats sau ėšsėdruožės. Pasėdarīs smūtnā, pajims anou i ronkas ė… vėrkau jau anuo stīgas.
So kaima jaunimo bėndrava, liuob ė i anū vakaruškas nuētė, bet mergelės sau tēp ė nepasėdabuojė. Vėsuokium bova kalbum, diel kuo tēp atsėtėka, vuo pats Stanisluovs liuob sakītė:
– Kuokė krīžauninkė ont sprondo ožsėkartė? Kuokė laumė, ragana?.. Aš tuoks liets žmuogielis – tojau mon ont sprondo būs. Nanuoriejau, ka mona gīvenėma trokdītom. Borboliaus juk vėsa laika ta buobpalaikė… Geriaus vėins…
Kāp atsėmėn prietelē ė šēp pažīstamis, Riauba Stanisluovs bova savuotėšks žmuogos. Atruodė, ka niekor nasėkėša, bet vėskon matė ė ėšgīvena. Poikē jautė žmuoniūm, so korēs ons bėndrava, vėdo: gerašėrdis ons, maluonos a neduors, pėkts. So žmuogo liuob bėndrautė tēp, kāp tas anou ožkalbins: je pagarbē ė rimtā, so tuokio liuob būtė atvėrs, je tik pajos, ka naujiesis pažīstams dūšės naruoda, ožsėdarīs ė pats vėdou – tumet anou jau sunkē begaliejē prišnekintė. Vėina dėina būs tuoks tīlos, sosėkaupės, kėta – linksmos ė dėdlē šnekos. Bėndraudams so savėškēs liuob ė pašpuosītė.
Nuors Stanisluovs medė skulptūrelės pradiejė druožtė onkstėi, mums daugiau īr žėnuomis tik tėi anuo darbā, korius ons padėrba jau žėla plauka solaukės. Ėš onkstesniūm laikūm beėšlėka tiktā vėins kėts darbielis.
Ėš kor menininks siemies kūrībėniu galiu, kas anou liuob ikvieptė?
Nu pat mažėns Stanisluovs dėdėlē mīliejė gamta. Liuob ėšēs onkstėi saulės pasėtėktė ė parēs tik vielā vakarė nešdams dėdliausi kliebi lauka kvietku. Dėinūm dėinas ons galiejė klaidiuotė vingioutās laukūm takelēs, gruožietėis dėdingo mėška tīlo. Daugiausē ons liuob džiaugtėis kvietkuoms, tuoms anūm spalvuoms, žėidūm formo. Veids ėš karta pasėdarīs švėisiesnis, ka tik pamatīs natuolėj praskrendonti paukšti, pru šali biegonti žvierieli.
– Dėrbo tiktā žėima – vasara negalio. Trauk gamta, nuoro paveizietė žvierieliu, paukštieliu, – liuob sakītė Stanisluovs.
Meistros bova ne tiktā dėdėlis gamtuos mīlietuos, bet ėr anou gerā pažėnuojė. Anuo darbelē gerā nusaka kuožna pasėrinkta žvierieli ė paukštieli; panauduota forma ė faktūra gerā atėtink gīvūna prigimti.
Gamtuos temo ons sokūrė daugībė dėdesniūm a mažesniūm darbūm. Anėms priklausa ė ciklos „Bertholda – kvietku karalienė”.„Stanislovas Riauba". Autoriai – tautodailininkai Regina ir Justinas Jonušai
Nu pat vaikīstės Stanisluova līdiejė žemaitėškas dainas, pasakas, patarlės, legendas, kraupė žmuoniūm pasakuojėmā. Ėš daugībės tou temo sokortūm darbūm rēktom ėšskėrtė ivairiausė dīdė velnātius (kėpšus), raganas, pėlvuotus puonus, gīvatiu kerietuojus, Plateliūm ežera saluos ragana, kėtēp sakont, vėsa „kėpšūm paunksmė”.
Ėš prigimtėis apduovėnuots dėdėlė fantazėjė meistros be gala daug sokūrė nebūtūm gīvūnu – „faifuokliu”. Anam liuob patėktė padarītė kou „majedniesni”, baisiesni, ka žmuonis gousdinto.
– No, pasakīk, a matē kor tuoki vabala? – ruodīs Stanisluovs naujausius sava darbus ė patėnkints lauks, kou pasakīs anuo svetīs.
Vėskou, kou prisėjė patėrtė, tēp pat ė žmuoniūm patīčės, ons parkielė i miedi. Če pamatīsi ė niekintuojė stuovīla: nuosė baisiausė ė dā kumpa, akīs ėšspruogosės, pėlvs tik liuliou… Ons tēp meistrėškā liuob druožėnietė, ka ne vėins tou niekintuoji, kėta neprieteli liuob ė atpažintė… Ož tou ne vėina karta Stanisluovs bova ė nukėntiejės. Toriejė ė ėšpėrka somuokietė… Stanisluovs sava darbūs liuob ėšjouktė dėdliausės žmuoniūm īdas: tinginīstė, pijuokavėma, pavīda, groboma. Sava stuovīluoms pavīzdius liuob imtė ėš patiuos aplinkuos. Atsėdiejės ons liuob tīrėnietė žmuoniūm veidus, elgesi. Je jau kas nuors liuob anam krėstė i aki, tujau ėšsėtrauks sava maža kningelė, katra vėsumet liuob būtė so anou, ėr tėn pasėžīmies. Paklausts, kuokēs žmuoniūm veida bruožās ons liuob daugiausē iduomautėis, Stanisluovs atsakīs:
– Kuo bjauresnēs. Graži īr sunkē padarītė… Yr baisiūm morzu. Kėtam ni lėčīnas nabrēk – tėkros Ožgavieniu žīds.
Kāp kuožna kėta menininka, tēp ė Riauba Stanisluova naapleida kūrībėnės končės.
– Ėšpjauno pjūklo, so kalto tėikšt, tėikšt, paskou apvalėnė… Je sonervuos kas, so kėrvio činkšt, činkšt… Paskou mėslėjo, ka dornā padėrbau, tā klejoujo, dažau…
S. Riauba nikumet nadruožė dvijūm vėinuodu darbūm. Nuors daug īr anuo kėpšūm, slėbėnūm, laikruodėninku, bet tuokiūm pat neatrasi… vėsė anėi skėrtingė. Uns ni pamislītė nagaliejė, ka rēktom kuoki darba atkartuotė… Skulptuorios K. Bagduons īr rašės:
„Visų maloniausia, kad S. Riaubos kūrybinis braižas labai skirtingas ir savitas, lyginant jo darbus su kitų liaudies skulptorių drožiniais. Visuose Riaubos darbuose betarpiškai jaučiasi autoriaus savamoksliškumas ir gili lietuvių liaudies skulptūros tradicija. Skulptorius labai išradingai panaudoja įvairaus medžio faktūrą, senu principu savo darbus polichromuoja
Patėis S. Riaubas, žmuogaus, katrou tonkē anuo gerbiejē vadėna Žemaitiu Andėrsuono, Raganio, Bortėninko, Gėriu karalio, tarp mūsa jau nebier… 1982 metās, tujau pu Velīku, ėškeliava ons i Anapėli. Ėš daugībės anuo sokortum darbum šėndėin betorem tik mažoujė dali. Daug darbum ėš anuo ėšviliuojė neduorė žmuonės, gundīdamė anou botelko a meilės pažadās. Nemažā darbieliu ėšsėbarstė, sosėgadėna par paruodas, tompont anus ėš vėinuos vėitas i kėta.
– Ožmėgsem, akelės ožmerksem ė nieka nabibūs. Ė pasėbėngs mūsa gīvenėms. Vo kon padarīsma – tik tėi tris šimtus metu gal prabūtė. Tik tuo nuoro. Žmuonėms palėktė, ka ont monės napīktom, – liuob sakītė api sava palėkėma Riauba Stanisluovs.
Bet laiks eit, vuo Riaubas Stanisluova medė pasaka nanotrūkst…
 

Stanislovo Riaubos skulptūrų meninės ypatybės

Renata Ščerbavičiūtė:

Liaudies meistro kūryba temų ir siužetų atžvilgiu labai įvairi. Be tradicinių šventųjų statulėlių didelę jo skulptūrėlių dalį sudaro folklorinio pobūdžio darbai: iš pasakų, legendų atėję velniai, raganos, sparnuoti slibinai, karalaitės. S. Riauba taip pat drožė fantastinius, jo vaizduotėje gimusius darbelius bei įmantrius namų apyvokos reikmenis. Dažnai motyvą padiktuodavo pati gamta, artimųjų ar atsitiktinai sutiktų žmonių veido išraiška ar kuo nors išsiskiriantys, neįprasti, netipiški bruožai – kumpa tarsi paukščio snapas nosis, atvipusios lūpos, didelės, tarsi išsprogusios akys. Beveik visų S. Riaubos skulptūrėlių (išskyrus šventųjų atvaizdus) akcentas pastovus, tai – veidas, nesvarbu ar žmogaus, ar jo bruožais paženklinta gyvulio galva. Riaubiškasis veido tipažas – tai didelė kumpa nosis ir apskritos, su išplėstais vyzdžiais akys, vienose skulptūrėlėse piktos, pašaipios, kitose – liūdnos, susimąsčiusios.
S. Riaubos šventųjų skulptūrėlės labai gražios, atliktos su didele meile, pagarba ir tikėjimu. Joms tiesioginės įtakos neabejotinai yra dariusi profesionalioji tapyba ir skulptūra, matyti pastangos nenutolti nuo pasirinkto pavyzdžio. Nors jose mažiau riaubiškos fantazijos, tačiau įdėta daug nuoširdaus darbo. Kruopščiai modeliuojamos kūno apimtys, minkštai krintančios drabužio klostės, veido bruožai, tiesiog preciziškai, tarsi grafikoje.
Žvynuoti slibinai, drakonai su žmonių galvomis, įvairūs kiti padarai atėjo iš pasakų ir, persipynę su S. Riaubos fantazijų pasaulyje gimusiais vaizdais, įgijo keistą „nematytą” pavidalą. Kai kurie, ypač šaržuoti menininko personažai, kartais primena kurį nors gyvūną, o dažnam žvėriui ar gyvuliui suteikiama žmogaus bruožų. Antai iš pažiūros primityvi skulptūrėlė „Lapė” išrodo tarsi atėjusi iš vaikiškos pasakų knygelės, bet snukučio ir akių išraiška atspindi šio liaudies meistro pasaulėjautą, gilius pamatinius dalykus.
S. Riauba kuria savo pasaulį, kuriame visa, kas gyva, yra viena, riba menkai juntama, todėl labai dažnai sutapatinama arba vienų būdingi bruožai suteikiami kitiems.
Kai kurių S. Riaubos kūrinių prototipais laikytinos Užgavėnių kaukės, kalbančios apie seną, iš kartos į kartą pereinančią žemaitišką tradiciją. Šio pobūdžio frontalios skulptūrėlės paprastai netaisyklingų proporcijų – jų galvos dažnai didesnės už kūną, kaklai plonyčiai, galūnės smulkios. Glotnus, tik iš trijų pusių apdrožtas paviršius neslepia, bet dar labiau paryškina formų ir proporcijų deformaciją, kartu teikia grotesko bruožų.
Iš S. Riaubos darbų išsiskiria išmoningai padarytos praktinės paskirties statulėlės – tuščiavidurės, su durelėmis. Skirtos ne vien akiai pamaloninti, bet ir kažką įdėti. Šios paskirties darbams priskirtini dailiai ir kruopščiai išdrožti paties meistro buities reikmenys: senio galvos pavidalo durų rankena, rankšluostinė, kur vietoje įprasto skydelio sugalvotas sparnuotas slibinas, pelėda, tarnaujanti kaip dėžutė, drakono galvą primenanti lazda.
Daugelio S. Riaubos skulptūrėlių ir skulptūrinių kompozicijų temos ir plastikos požiūriu netradicinės, o sąlytį su senąja lietuvių liaudies skulptūra atspindi ne tiek liaudies meistrų kūrybai būdingas frontalumas, statiškumas, proporcijų netaisyklingumas, kiek polichromija. Kaip ir senieji Žemaitijos dievdirbiai, S. Riauba vartoja grynas, sodrias spalvas, puikiai jas derina. Pasitaiko ir viena spalva aliejiniais dažais nudažytų statulėlių, kurių tik nedidelės detalės paryškintos kita spalva. Polichromija neužgožia drožėjo rankos meistriškumo. Altorėlyje su angelu sargu matyti kruopšti angelo sparnų plunksnų faktūra, meistriškai išdrožtos drabužio klostės. Įdomus nišą su stogeliu primenantis altorėlio architektūrinis įrėminimas, išpuoštas stilizuotomis žvaigždutėmis, žvakelėmis, kryželiais, dekoratyviai nudažytas žalia, bronzine, balta, vyšnine spalvomis.
S. Riauba į didžiulį lietuvių liaudies meistrų būrį šeštajame dešimtmetyje įvedė plateliškė mokytoja, liaudies menininkė S. Andriuškaitė. Pirmą kartą jo darbai visuomenei buvo parodyti 1959 m. Plateliuose, kur buvo surengta liaudies meistrų meno paroda. O į „plačiuosius vandenis” šį netikėtai atrastą, iš karto pripažintą liaudies talentą „išplukdė” A. Kancedikas.
Atėjus pripažinimui, Godelių meitras buvo apdovanotas įvairiais garbės ženklais, pagyrimo raštais, jo darbai buvo eksponuojami daugiau kaip dvidešimtyje parodų, buvo surengtos net trys S. Riaubos personalinės parodos. Jo statulėlių turi įsigiję Vilniaus, Telšių, Plungės muziejai, privatūs asmenys. Daug S. Riaubos kūrinių išsibarstę po visą pasaulį, yra daug ir seniai pamirštų, užmestų, dulkančių kažkur palėpėse.
Išraiškingos S. Riaubos skulptūrėlės žavi ir paperka savo nuoširdumu. Liaudies menininkas – ne profesionalas. Jo kūrybos neįmanoma patalpinti į griežtų reikalavimų rėmus arba kritikuoti. Čia nesvarbus proporcijų tikslumas, tobulas formos ir spalvų santykis. Čia svarbu Žemaitijos senosios liaudiškos skulptūros tradicijų perimamumas ir tąsa, darniai su gamta susigyvenusio kaimo žmogaus pasaulėjautos išraiška. Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien S. Riauba minimas greta žymiausių lietuvių liaudies skulptorių, o Platelių bei Godelių gyventojai jį švelniai Riaubeliu vadina.
Beržoro kapinėse jo amžinojo poilsio vietą ženklina liaudies meistro V. Ulevičiaus sukurtas antkapinis paminklas, kuriame vietiniai atpažįsta mažąjį Riaubelį su savo slibinais, o nieko nežinančiam praeiviui daug ką paaiškina čia pat iškaltas poeto E. Mieželaičio posmas: Sėdi nedidelis kaukas Riauba, paskutinis Žemaičių stabmeldys, paskutinis žynys raganius ir paskutinis gal burtininkas, ant šventojo ąžuolo kelmo.
 

Atsiminimai apie Stanislovą Riaubą

Liaudies menininkė S. Andriuškaitė:

Joninių festivalio proga Švietimo skyrius rengė liaudies meistrų parodą. Jau buvau girdėjusi apie nagingą meistrą, gyvenusį Godelių kaime. Apie jį buvo pasakojusi prieš tai jį aplankiusi mokytoja Domeikaitė. Kartu su mokytoju Borusevičiumi nuvykome į Riaubos trobelę. Čia buvau nustebinta galybe mandriausių daiktų: slibinų, pasakiškų žvėrelių, altorėlių, raižinių. Paklausiau, ar jo padaryti visi tie daiktai.
– Vėsks mona, – atsakė nedidelis senučiukas. Sutariau keletą darbų vežti į parodą. Kalbinamas vykti karu, Riauba atsisakė ir pasiaiškino nė kelnių neturįs apsitaisyti, mat labai skurdžiai gyvenąs.
Už savo darbus pirmojoje parodoje Riauba gavo garbės raštą ir simbolišką penkiolikos rublių premiją.

Plateliai, 1997 m.

Liaudies meistras K. Bunka:

Gerai pažinojau Riaubą. Ne kartą tekdavo kartu su Jonušu dalyvauti parodose. Mes – paskutiniai mohikanai šiame krašte. Yra daug Riaubos pasekėjų, jaunesnės kartos meistrų, bet Riauba – vienintelis, individualaus braižo, nepakartojamas, išskirtinos galvosenos.

Plateliai, 1997 m.

Mališauskienė:

Grynuolis, tiesus žmogus. Niekad jis nė galvoj neturėjo, kiek visko apie jo darbus menotyrininkai ir žurnalistai prirašė. Gyveno jis savo pasauly, kūrė, drožė – ir tiek. Kambary turėjo išsidrožęs žmogaus ūgio mylimą mergaitę, turėjo šalia namų ir medį, visą išmargintais žvėreliais ir paukščiais išdabinęs. O jo darbų nei aplinkinių kaimų žmonės, nei jis pats nevertino. Visi aplink turėjo jo išdrožtų paukštelių, slibinų, vėliau jie po pasaulį išsibarstė. O pats Riauba savo skulptūrėles kam už penkis rublius, kam už bonkelę atiduodavo.

Plateliai, 1997 m.

Liaudies menininkė Regina Jonušienė:

Iš Salantų atitekėjusi į vyro Justino gimtinę Godelius, čia Riaubą ir pamačiau. Vyras parodė man nedidelį žmogeliuką, sakydamas: „Šis žmogelis – lyg suvenyras, nors imk ir į kišenę įsidėk”. Kai Riauba jau pas mus gyveno, Justinas taip pat ėmė drožti, ir aš pradėjau…

Godeliai, 1997 m.

Liaudies meistras Justinas Jonušas:

Riauba paraleliai darydavo kelias skulptūras. Kol vienos medis džiūdavo, kitą paskaptuodavo, padažydavo. (…) Mėgo jis grynas pastelines spalvas. Iš pradžių aliejiniais dažais, bet vėliau iš kaži kur gavo bekvapių dažų ir jais skulptūras dažyti ėmė. O tie besą nuodingi – nuo jų Riauba gerklės vėžį įgavo ir sirgo.

Godeliai, 1997 m.
(Prisiminimus užrašė Renata Ščerbavičiūtė)

Svarbesnės kningas, straipsnē, kėtas publėkacėjės, atsėmėnėmą aple Riauba Stanisluova

Kudaba Č. Pro Šateikius // Kalvotoji Žemaitija. V., 1972. P. 95.
Sakalauskas T. Juokiasi medis // Karaliai be karūnos. V., 1976. P. 65–69.
Ulevičienė A. Stanislovas Riauba // Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje. K., 1982. P.27–28.
Bogdanas K. Nuostabus talentas: Apie liaudies skulptorių St. Riaubą // Meno saviveikla. 1961, Nr. 3. P. 14–15.
Mieželaitis E. Medinė pasaka: S. Riaubos medžio skulptūros // Kultūros barai. 1965, Nr. 10. P. 35–37.
Počiulpaitė A. Nebėra Riaubos… Liaudies menininko medžio drožėjo S. Riaubos atminimui. 1904 11 13–1982 04 12 // Literatūra ir menas. 1982 m. balandžio 17 d. P. 15.
Žemgulys V. Medinių stebuklų kūrėjas // Valstiečių laikraštis. 1974 m. lapkričio 14 d.
Ginkas N., Kancedikas A. Svečiuose pas Stasį Riaubą // Meno saviveikla. 1961 m. Nr. 3. P. 15.
Jonušas J. Atsiminimai apie St. Riaubą. Godeliai. 1984. 1 p.
Leilionienė Z. Tokį pažinojau jį. Plungė, 1984. 3 p.
Užkurnys I. Apie Stanislovą Riaubą. V., 1982. 5 p.
Ulevičienė A. Žemaitijos Andersenas // Kibirkštis. 1979 m. birželio 28 d.
Ciplijauskas V. Vytautas Ciplijauskas (tapybos reprodukcijų albumas). V.: Vaga. 1981.
Mieželaitis E. Medžio grimasos //E. Mieželaitis. Pantomima. V. 1976. P. 409–412 .
Mieželaitis E. Medinės galvos // Horizontai. V. 1970. P. 15.
Užkurnys I. Vargas. V., 1982. 1 p.]

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija