vietos.jpg (2569 bytes) KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra Žemaitijos herbas
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai
RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija

RAVICKIENĖ ELEUONUORA

(žemaitėškā)
 

 ***

Bova laiks, ka Plungės žemie rimtiau aple tuo krašta praeiti daugiau pasėrokoutė ėr parašītė teliuob ėšdrīstė tik Eleuonuora ėr anuos bėndramintės. Anuos karto apkeliava vėsa Plungės krata, ėvažėniejė kelius ėr takelius, kor gīvena ėr dėrba žīmiausė tuo krašta muoksla, kultūras žmuonės. Tās laikās, ka daug kas ėš dabartėniu istuorėku dar nežėnuojė ni Kvīklė Bruoniaus ėšleistuos „Mūsa Lietovuos”, pas mumis vės dar kap dėdliausė retenībė tebėbova ėr kėtas užsienie išleistas kningas aple Lietuvuos istuorėjė, Ravickienė Eleuonuora sava darbeliūs jau citava tuos kninguos paskelbtus faktus aple Žemaitėjė. Tėi rašėnē, ėš kuriū reikšmingiausė – patiuos Eleuonuoras kraštuotīrėnē tīrėniejėmā, faktā ėš kelis dešimtmetius besitēsontė anuos sosėrašiniejėma so žmuonim, korėi vėinēp ar kėtēp īr sosėejė so Plungės krašto. Vėsks tas bova sodieta ėr i jau mėnavuota kningelė „Šimtmetiu takās”. Parašīta ana lietovėškā, nes pati Eleuonuora – ne žemaitė. I šiou krašta ana atvažiava jau būdama muokytuojė, apsėprata če, pamėla tuo krašta žmuonės, jiemė iduomautėis tū vėitu istuorėjė ėr če vėsam laikou pasėlėka.

Leisdamė šiou žornala, dar karta parvertiem E. Ravickienės kningelė. Skīrieliu, korėi īr skėrtė tuoms vėituoms, kor šėndėin veik Žemaitėjės naciuonalėnis parks, daug. „Surbliū pėlekalnis”, „Alkakalnis Vėlkū suoduo”, „Panū kalns, „Konėgaikštē Uoginskē”, „Platelē”, „Ėš Gegrienu ėstuorėjės” ėr nemažā kėtū – vės aple tou Žemaitiu krašta ėr anuo žmuonės. Tēp ka aple žemaitius besiiduomauji tik lietovėškā skaitou žmuonės, pasėjiemė tou kningelė, tor gera pruoga daugiau soženuotė aple mūsa pruotieviu žemė.

Ravickienė Eleuonuora jau daug metu bėndradarbiaun „Žemaitiu žemės” žornalė, Plungės rajuona ėr daīgībie kėtū leidėniū. Ėr šiou karta, pašnekinta parašītė „Žemaitėjē” aple Platelius ėr anuos apīlinkės, ana atiuntė nuošėrdi laiška:

„Senatvė beldžias, ėmė silpt akys, nors atmintį, kojas, rankas turiu jaunatviškas. Prie elektros jau negaliu dirbt, o tų saulėtų dienų mažai. Vis dėlto paskutiniu laiku nemažai parašiau apie Plungę, jos senąsias gatves, Oginskių muzikantus, Gondingą ir kt. Daug dar sumanymų, bet ar pajėgsiu?.. Nežiūrint to, kad jau mano gyvenimo saulėlydis, 1997 m. rugsėjo 4-7 dienomis buvau Lenkijoje, kompozitoriaus M. K. Oginskio gimtinėje Gazove (50 km nuo Varšuvos), ir ten vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo ir kunigaikščių Oginskių proproanūkis iš Anglijos, skaičiau referatą „Oginskių giminė”.

Tuo konfėrėncėjuo Eleuonuora bova dėdėlē maluonē sotėkta, gerā bova ivertints ėr anuos referats, nes lėnkams vėsā naus dalīks bova anuos pranešėmė pateiktė faktā aple Uogintus, anū rīšius so Uoginskiu gėmėnė. E. Ravickienė tuo konfėrėncėjuo bova pakvėista šēs metās atvīktė dar karta i Lėnkėjė ėr dalīvautė paminkla Uoginskems, katros statuoms Guzuovė, atidėngėmė.

Sožėnuojosi, ka 1998 m. ontrouji „Žemaitiu žemės" numeri paskīriem Platelems, Žemaitiu Kalvarėjē ėr kėtuoms šiuo krašta vėituoms, Eleuonuora sava kraštuotīrėniūs ožrašūs rada naujū, dar platē neskelbtū faktu. Vėins ėš tuokiū darbieliu – anuos ožrašīts padavėms aple LDK Kēstutė ėr anuo žmuonuos Bėrutės rīšius so Platelēs:

„Kai aš dar dirbau Klaipėdos krašte (apie 1937-1939 metus), – rašo E. Ravickienė, – kartą dalyvavau buvusių vietinių žvejų vestuvėse. Klaipėdiečiai tąsyk net ir vestuvių puotoje buvo susimąstę, nešoko, negėrė ir daugiausia bendravo vienas kitam pasakodami apie savo patirtus pergyvenimus, girdėtus nutikimus jūroje. Tąsyk vestuvėse buvo ir iš Palangos atvykusių žvejų. Jie papasakojo mažai kam žinomą padavimo apie LDK Kęstučio ir Birutės meilės istoriją, variantą. Anot palangiškių, kartą Kęstutis, grįždamas iš mūšio su kryžiuočiais, užsuko į svečius pas Palangos apylinkėse gyvenusį žemaičių bajorą Vydimantą ir ten pirmą kartą pamatė Birutę. Ji buvo dar visai paauglė, tačiau Kęstučiui jau tada krito į akį. Po kelių metų kunigaikštis vėl užsuko pas Vydimantą ir ėmė dairytis Birutės. O ji tuo metu jau buvo vaidilutė. Birutė ir Kęstutis susitiko, pamilo vienas kitą ir išvyko iš Palangos. Važiuodami į Kęstučio namus, jie pakeliui užsuko į Platelius ir ilsėjosi Platelių ežero Pilies saloje. Kęstučiui ir Birutei išvykus, vietiniai gyventojai dar ilgai šią salą ne tik Pilies, bet ir „Kunigaikštienės sala” vadino.”

Tuoliau E. Ravickienė pasakuo, ka Pėlėis saluo vasarnami toriejė ėr grafā Šuazelē. Tėn par dėdlesnės švėntės liuobou grajītė Rėitava ėr Plungės mozėkontā.

Tarp E. Ravickienės ožrašītu senūju plungėškiu atsėmėnėmu īr pasakuojėms ėr aple konėgaikštius Uoginskius:

„Į Plungę geležinkėlis buvo nutiestas tik 1932 metais. Iki to laiko šio krašto žmonės, norintys važiuoti geležinkeliu, pirmiausia turėdavo pasiekti Mažeikius – ten buvo artimiausia geležinkelio stotis. Važiuodami ten, Plungėje gyvenantys kunigaikščiai Oginskiai dviejose vietose keisdavo arklius. Jų karietą traukdavo keturi arkliai. Taip kad vien nuvažiavimui jiems prireikdavo 12 arklių. Juos keisdavo Žemaičių Kalvarijoje ir Sedoje.

Vieną kartą bajorų maršalkai Plungės Mykolui Oginskiui grįžtant iš Sankt Peterburgo arklius taip pat pakeitė Žemaičių Kalvarijoje ir po to visi iš karto pasuka link Plungės. Kelias ėjo per mišką. Gūdus tada jis buvo, didelis. Tik pradėjo kunigaikščio karieta tuo miško keliu važiuoti, kaip pasirodė vilkų ruja ir metėsi link karietos. Situacija iš karto tapo grėsminga, ir kunigaikščiui nieko kito nebeliko daryti, kaip paleisti į darbą šautuvą. Šūvis, antras… Vilkų tai neišbaidė. Pilkiai vijosi toliau, grėsmė nemažėjo. Kai liko tik vienas šovinys, kunigaikštis vežėjui įsakė kiek įmanoma greičiau iškinkyti prie pakraščio skuodžiantį arklį. Tai buvo visų dvariškių mylimiausias, jaunas, protingas ir stiprus arklys. Arklį pavyko iškinkyti, karieta nuvažiavo, o Bėris liko ant kelio. Jį iš karto ir iš visų pusių apipuolė vilkai. Kai karieta pasiekė Plungę, dvariškiai, sužinoję, kad Bėris liko miške, ėmė jo labai gailėtis. Bet nepraėjo nė pusė valandos kai prie rumų žirgyno pasirodė visas kruvinas, nuo prakaito šlapias Bėris…

Ryte kunigaikštis Oginskis nusiuntė žmones į tą mišką – pažiūrėti, kas ten liko po Bėrio susidūrimo su vilkais. Ant kelio gulėjo keturi negyvi vilkai, dar du negyvi – netoliese miške ir du raitėsi sunkiai sužeisti – taip Bėris susitvarkė su pilkiais.

Nuo to laiko šią vietovę Alkų kaime pradėta vadinti Vilkų kaimu.”

Parėngė Mukienė Danutė


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998.
Puslapis atnaujintas 2003.05.15.
Pastabas siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt

KalbaLankytinos vietosVyskupijaLiteratūraTautosakaKultūra
NaujienosArchyvasRedaktoriaus žodisIstorijaAtsiliepimai

RodyklėĮ aukštesnį lygįĮ pradžiąTolynInformacija