VARDYNŲ (KRIKŠTYNŲ) TRADICIJOS PLATELIŲ APYLINKĖSE

„Tautosakos darbuose” 1935 m. buvo išspausdintas Juozo Mickevičiaus straipsnis apie žemaičių krikštynas. Bent kiek man žinoma, lig šiol tai – pagrindinė publikacija šia tema. 1997 m. žiemą Platelių apylinkėse Vykintas Vaitkevičius organizavo kraštotyrinę ekspediciją, kurios metu be kitų dalykų buvo užrašinėjami ir krikštynų papročiai. Trumpai apžvelgsime įdomesnius, šiam kraštui būdingesnius dalykus.

1935 m. „Tautosakos darbuose” buvo išspausdintas J. Mickevičiaus straipsnis apie žemaičių krikštynas. Bent kiek man žinoma, lig šiol tai – pagrindinė publikacija šia tema. 1997 m. žiemą Platelių apylinkėse istorikas Vykintas Vaitkevičius suorganizavo kraštotyros ekspediciją, kurios metu buvo užrašinėjami ir krikštynų papročiai. Kaip matyti iš J. Mickevičiaus paskelbtos ir ekspedicijoje surinktos medžiagos, šiame krašte krikštynas keldavo „valuog turto” – kas kaip išgalėdavo. Dažniausia jos trukdavo dvi dienas. Krikštynų šventė yra išlikusi griežtai uždara. Į ją kviečiami tik vedę žmonės. Tiesa, pyrago atbėga ir maži vaikai. Mergoms ir bernams tik į vestuves dera eiti. Išimtį sudaro kūmai. Jais būti dažnai prašydavo jaunus ir nevedusius.

Kūmus rinkdavo atidžiai, mat vaikas į juos „atsigema”. „Mona sūnaus kūms bova pijuoks, ir sūnos – pijuoks.” „Jē kūmā sutėžė, tā ė vāks sutėžės”. Ypač į kūmus nusiduoda, jei dar vaikui negimus kūmus renka. (Tai specifinis šio krašto tikėjimas, kurį randame ir J. Mickevičius apraše.) Kūmus stengdavosi parinkti jaunus – dvylikos- septyniolikos metų. Jaunam garbė kūmauti, nes „jau no šūda nukelts, jau kilniesnis žmogos”. Kai kviesdavo vyresnio amžiaus, tai ne vyrą su žmona. Šiose apylinkėse populiariausi „sudėtiniai” kūmai, kai vienas – iš vienos giminės, kitas – iš kitos. Įdomus tiek J. Mickevičiaus, tiek mūsų užrašytas paprotys kūmais kviesti vainigsegius (pirmąjį pabrolį ir pamergę). Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia tikima, kad nėščios moters kūma kviesti negalima, nes vaikas mirs.

J. Kvašinskienė iš Stirbaičių prisimena, kad kartą vežę vaiką į Beržorą, ir ten kūmais buvę ubagai. Tačiau kodėl taip darę, nežinanti. Galime papildyti J. Mickevičiaus aprašu: kai vaikai mirdavę, kūmais kviesdavę elgetas. Beje, šis motyvas žinomas pasakose – elgeta jose kartais pakeičiamas seneliu ar Dievu.

Atsisakyti kūmauti negerai. „Kad esi kvėitams, dėdlē žiaurē īr atsisakītė. Kvėit, ta gerb. Bet ka daug krėkšta vākū, daug išlaidu. Pati, ka maža bovau: pamatau, ka kūmėns parvažiou, tujau biego, kad kou duoto.” Kūmu būti – įsipareigojimas. Tėvai kur išvažiuoja, prie kūmos atves. Jei eini per Velykas, turi margutį gražesnį nunešti, saldainį. Per vestuves kūmai perka didelę dovaną. Jie tarp svečių kaip antri tėvai, „ont tuo baliaus jau svarbė”. Į krikštynas kūma turėdavo atsinešti krikšto marškinius. Jais vaiką aprengdavo ir veždavo į bažnyčią. Pasiturinti kūma pasiima nuogą vaiką, aprengia, kaip jai patinka, ir išsiveža. Beje, į bažnyčią vaiką beveik visada veždavo paprašyta moteriškė ar vaiko senelė, o kūmai važiuodavo kitu vežimu. (Žemaičių krikštynos išsiskiria išnykusiomis pribuvėjos apeigomis, jų nežinojo nė vienas pateikėjas, apie tai neužsimena J. Mickevičius). J. Mickevičiaus supratimu, šis paprotys yra naujai atsiradęs. Seniau vaiką veždavo kūmai. Iš bažnyčios grįžtant, kūmams dažnai užtverdavo kelią, atkišę dideles „kašes”, prašydavo ką įdėti. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kartais spėdavo naujakrikšto vardą.

Į krikštynas vaišes visi susinešdavo. Nešėsi mėsos, pyrago, degtinės – „kap ir i veselė”. Senovėje, pasakoja, kiekvienas ant stalo pasidėdavo tai, ką atsinešęs, ir vaišina kaimynus, ragauja, kieno skaniau. „Čierką” degtinės įdeda į lėkštę, babkos atpjauna ir siunčia, kam nori, vadinasi, sveikina. Ir šiandien atsineštus tortus padeda ten, kur kas sėdi, kad jis dalytų, kad būtų jo. Keista, kad šio įdomaus ir, matyt, seno papročio nefiksuoja J. Mickevičius. Jis rašo, kad atsineštą maistą visi atiduoda šeimininkei.

Kūma atsiveždavo didžiausią babką, krupniko – kūmai turi išsiskirti iš kitų svečių. Babka, sako, kūmai reikalinga kaip krikšto marškiniai. Ji būna kokių 70 cm aukščio – koks pečiaus aukštis, tokia ir babka. Jos viršų papuošdavo, apraitydavo su cukraus pudra, kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais. Krupniko pagrindas – cinamonas, rūtos, medus, gvazdikėliai. Babką kūma dalindavo kartais tik grįžus iš bažnyčios ir būtinai visiems „po šmotelį”, kartais per kūmų pietus, kartais antrąją dieną.

Kūmų pietūs – didžiausios vaišės. Kiti po jų ir namo išeina. „Vielā nakti liuob būs, prīš aušra”. Įspūdingai apie kūmų pietus rašo J. Mickevičius: „Kūmų pietūs būna visuomet vakare, subrėškus. Užžibina po dvylika žvakių: vienos statomos žibintuose ant stalo, kitos tuščiavidurių raudonų burokų žibintuose statomos į langus...”

Kūmus sodindavo geresnio stalo gale – „pagerb kūmus”. Jie per krikštynų vaišes sėdi susiglaudę, geria, bučiuojasi. Jei nesėdi susiglaudę, „skaituos nemīl vėns ontra”, bus pradantė. Nenorėjo viena kūma kavalieriaus (kūmo), nesėdėjo kupetoj, ir gali vaikui degtuką įkišt tarp dantų. „Paglamuonie kūms kūmalė, kap būto ėr artėma”, – pasakojo šimtametis K. Valančius iš Selenių kaimo.

Šiuose kraštuose dar menamas kitur Lietuvoje sunkiai randamas kilnojimo paprotys. Kai mergina pirmą kartą eina į kūmas, ją „liuob pakėlnuos i merginas” pirmą krikštynų vakarą. Už pakilnojimą turi ką nors duoti. Gimus pirmam anūkui, senelius „kėlnuo i buočius”. Senelė už tai turi duoti sūrį, bočius –- degtinės. Jei anūkė gimdavo, kilnodavo babą, jei anūkas – bočių. „Pakėlimą į senolius” mini J. Mickevičius.

Krikštynų pabaigoje ateidavo ubagai ar žydai. Išverstais kailiniais kas apsirengia, tą kartais vadindavo meška. Ubagai giesmes gieda, linkėjimus sako. Ubagais persirengia nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, palinkėdavo viso ko geriausio vaikui, kūmams, tėvams, svečiams. Persirengėliams duodavo lauktuvių – daugiau linkėsi, daugiau gausi.

Kai kurie dar prisimena, kad žemaičiai vaikui sodinavo medį. J. Kvašinskienė iš Stirbaičių pasakojo, kaip jos mama, jau būdama sena, važiavo į tėviškę savo medžio pasižiūrėti. (J. Mickevičius mini tik koplytėlių ir koplystulpių statymą.)

Žmonių, gerai prisimenančių senąsias žemaičių krikšynas, yra nemažai.

Miško apsuptoje senutėlėje troboje, kuri lyg iš kito amžiaus, gyvena Stasė ir Kazimieras Sereckiai. Kalbėtis su mumis ryžosi senoji. Vyras, šviesaus veido, bet jau užgesusių akių, sėdėjo šalia ir klausėsi, kartais pradėdamas energingai linksėti galva, kartais įterpdamas vieną kitą žodį.

 

Kai vaikas gimsta, ar nesakydavo, kad žvaigždė atsiranda?

No, va a nesi nė matiusi? Kad žvaizdelė atsėrond, i to nežėnā, a žmuogos gem, a negem, bet žvaizdelė esu matiusi, kad atsėrond, tuoki mėnkiausi, mėnkiausi žvaizdelė. Iš pėrma pamatā, nu, i paskou pradies pliestėis, pliestėis, isiplies dėdelė, i palėks. Ta žėnuok aiškē, ka žmuogos gem.

O je žmogos mėršt, ta žvaizdie krīnt žemīn. Kamė ons īr tėn, kamė, koriuo posie, nu, koriuo posie mėršt, tuo posie krīnt i žvaizdie.

 

O jūs turėjot krikšto vaikų?

Vėina toriejau.

 

Kiek jums buvo metų, kai jus kvietė į krikštynas kūma būt?

Nu kėik aš bovau, mūsėt aštouniuolėkas metu, ar devīniuolėkas.

 

Ar jau buvot ištekėjusi?

Ne, ne, ne, aš ištekiejau trisdešimtėis metu.

Aš tarnavau. Nu, žmuogos vadėna gaspaduorio i kūmas. [Bobelis prašė gaspadorio kūmo būtė.] Nu, tas gaspaduorios saka: „Kāp aš če ēsio i bobelė kūmas, gaspaduorios būdams?” (Jau ons įsivaizdėn - „kāp aš ēsio...”) „Je nuori, - saka, - Dravėl, aš išlēsio, saka, mergė ė vaiki, tau pakrikštīs”. O tas nuosi nulēdės, vo kon če bepadarīsi; rēk, bi pakrikštīs.

Gaspadėnė pati novažiava i miesta, nupėrka drabužius, kriaučiou īdevė pasiūtė nupėrkusi, nu ėr pasakė, ka atsėveš vāka, Pruočka apdarīs.

Nu, ir kad išvažiavuov vedo so vaikio, davė arkli. Nieka, nieka neturiejau - nė tas vaikis, nė aš. Nu, ė novažiavuom pri tuos tatā kriaučkas, pasijiemiau drabužius. Miestė padaviau vāka pruočkā. Vedo išejuov i miesta – šiuo tuo nosėpėrktė – saldainiu. Pruočka apdarė vāka. Jopelė – lig žemės, vaikielis bova on puodušku pagoldīts, nu ė jopelė tatā tēp žemė vėlkuos, pastrajīts bova didėlē baguotā...

Sakau tā pruočkā: „A žėnā kon, Danutelė, to važiouk, to baba būk, parveši mon vāka”.

 

O tai kaip jūs tą babą pasiprašėt? Baba – tai ta pribuvėja, kur vaiką priima?

Ne, ne, ne, ne, ne, ne - iš miesta vedo pasiprašiev ton baba.

 

Tai taip visi darydavo ?

Ne, ne, ne, mes didėlē iškilmingā, mes kieliemuos. „Nu ė to... – aš sakau, – to tata, – sakau pruočkā tā, – Danutelė, - sakau, - gausi to vežtė vāka, to baba būk”. Nu, ana apsėdarė tautėškā, kėta karta tas tautėškā bovo dėdlē iškilmingā, onsidiejė tuokė karūna un galvuos, parsėrėša tuokė joustelė.

Vuo pu krėkšta... Nu vo kas veš ? Nu, zakristijuons veš ton baba, vo kas tas kūmas veš? Mes iškilmingā jau ė pasėtaisiem. Sakau klėbuonou: „Klėbuonieli, gal, sakau, Tamsta būk pormuono kūmuoms?” Je. Klėbuons apsėmuovė baltuoms pėrštiniems ė išvažiavuom. Ė parvažiavuom pri tuo tatā vāka tievū. Vo če balios tatā tuoks dėdėlis, so mozėko, ėr dar klėbuons parsivežė kūmas. Sakau vaikiou tam: „Juzeli, gausi vežtė arkli nomėi”. Parsivežė pīragus. Va, nu tuo gaspaduoriaus. Ta gaspadėnė īdevė vėsus pīragus ėr dėdėli balio pakielė. Pajiedė, apėnt atgal so vėsās mozėkontās, so vėso kou parvažiava pas mumis, ir ten balios pasėbaigė.

 

O kūmų pietūs ar būdavo? Kada kūma tuos pyragus duodavo valgyt?

Kūmu pyragā vadėnuos. Nu, kap parvažiou kūmā iš bažnīnčės, vaišėn nomėškē, ontra karta – kūmu pīragā īr.

 

O tas antras kartas tai tą pačią dieną?

Nu tujau, tujau. Matā, pavalgā, je dainiou, je šuok, a kon. Nu, vėštu juk nešas ė tuos kūmas. Je, ciela vėšta nešas. Išvėrta, apkepta, ir i vėduri īded kiaušiniu, išvėrtūn, nuluptūn, i ton vėšta. Nu, i kartās kėtuoji, kor jau sogebonti īr, kopūstu išverd so kresnuoms, sopjausta ė ded i ton vėšta, i dailē kuojės tas nopjausta, kap kad jau galietom ana pastovietė, no ė ont tuos liekšties ė pastata. Je, nu vo galva nopjaun. Iš tuos patiuos pīraga tešluos padėrb galvelė. Nu, ė vėšta.

 

Tai vištą kūmai turėdavo atsivešt ir kodėl tokią – su kiaušiniais?

Nu, kūmā, kūmā. Nu, ta vėšta tuoki diel tuo, ka vėštas ded kiaušinius.

 

Svečiams reikėdavo atsinešti valgio?

Vėsėms vėsems.

 

O ką nešdavosi ?

Kas kon toriejė, ton, kap ė dabar i veselė, i balio ka nešas, tēp ir kėta karta. Kuožnos sau pasidies, kāp valgīs, tēp, bet pasidies kuožnos sau. Vaišins ė kėtus. Siūs kėtėms ė „čierka”, ė pīraga – vėskou siūs ė i rinki.

 

Kodėl per krikštynas palūpius virdavo?

Nu, ka vāks būtom svēks ir reibos būtom. Nu, jok palūpis, matā, kiaulės – ons vėsumet reibos. Ė ka dontīs botom svēkė, gerė, dėktė.

 

Ar būdavo persirengusių per krikštynas?

No, kāp sakytė? Kap ir dabar, ka kartās obagās atēn. Maldas, puoterius kalb sueje, jiestė praša. Palink, ka vāks augtom gerā, nu, jok to žėnā, kon anei link, kuokius lėnkiejimus doud.

 

Ar tik persirengdavo, ar tikri ubagai būdavo?

Ne, ne, apsirėng kokēs skarmalās, jė, tēp kap par Užgavienės ka ēt žīdelē, tēp ir tėi ubagā par veselė, par balio atēn.

 

Persirengdavo kviesti svečiai ar nekviesti?

Nekvėistė. Obagās ēt nekvėistė. Korei kvėistė, pri stala tus vadėn, a ka nekvėistė, tū nesvadėn.

 

Jauni ar senesni vyrai ?

Vėsuokiū, kuris paslenk, jė, koris paslenk bepruočioutė, jė.

 

O kad išverstais kailiniais ateitų būdavo?

Liuob būtė.

 

Ar meška nepavadindavo?

Nu, meško pasėvadėn. Ateit meška vāka atimtė, pavuogtė vāka. Ka pavuogs, kuokios bieduos liuob būs! Kūmas šauks „gvaltas”, biegs ėiškuotė, muotina ėiškuos, ta pati baba būs tebesonti, ta ėiškuos, kuokiūn ašaru būs, ka vāka meška ėšsėneš. Ana būs bikor ožkėšosi ton vāka. Vo vāks tas mėiguos ė nieka nejos. Tik ka pradies kriuoktė kamė uždurie, toukart jau ė atras.

 

Meška tik paslėpdavo ar prašydavo kokios išpirkos ?

Nu, ka nemata, kada ana pajem. Ka pamatītom, tā tėkrā, ka baisiausē prašītom, vo kad nieks neruoduos, ka pajem tou vāka. Ta meška, vāka pakavuojusi, tiktā šaun bikort i krūmali. Bėjė, ka vīrā so kuokio mėito ont vėršaus neužšuoktom. Je.
 

Parengė G. Šmitienė pagal LTR 3448 (629-646) Paežerės Rūdaičių k., Platelių seniūn., Plungės r. – Stasė Sereckienė-Tarvainytė, Domininko, g.1907 J. Mickevičius Gudalių k., Barstyčių vls. Įr. Giedrė ir Eduardas Šmitai 1997. Šfr. G. Šmitienė.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt