Lankytinos vietos Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KRAŠTOTYROS EKSPEDICIJOS ŽEMAITIJOS NACIONALINIAME PARKE

Parengė Danutė Mukienė

„Senosios kultūros apraiškas šiame amžiuje ypatingai slopino, laužė ar keitė gyvenimo dinamika, krašto politikos, ūkio, žmonių santykių raida. Visa tai paaiškina, kodėl šiandien užrašomų pasakojamosios tautosakos tekstų dauguma yra vienaip ar kitaip pateikėjui aktuali, naudinga (pvz., žinia, kur esama paslėptų pinigų, būdas, kaip juos paimti) ir kiek tai įmanoma – objektyvi, „teisinga” (pvz., kaimynei netrūksta grietinės – be abejo, ją neša kaukas; kurmis iš tiesų žūsta ant kelio – Dievas yra kurmį nubaudęs ir kt.). Tuo atveju, jei koks tikėjimas, sakmė tokio atspalvio neturi, ji ir užmirštama (pvz. žvaigždynų atsiradimas danguje, jų pavadinimų kilmė). Labai nedaug tokių svarbių tekstų dar pasakojama sekant tradicija – tekstas prisimenamas ir perteikiamas.

Tarp pateikėjų išsiskyrė Stasė ir Kazimieras Sereckiai (Paežerės Rūdaičiai). Vieną kartą pas juos apsilankęs mažai ką peši. Tačiau ir vieno tokio apsilankymo metu užrašyti tekstai – puiki senųjų vaizdinių kolekcija. Reikėtų paminėti ir Anastaziją Razmaitę (Krapštikiai), Aleksandrą Gintvainienę (Žemaičių Kalvarija), Juozą Armalį (Šarnelė) bei kitus tų apylinkių aplankytus žmones.

Pavyko užrašyti įdomesnių sakmių apie gegutės kilmę, įdomių tekstų apie tai, kaip vaikščiojantis po žemę Dievas su Petru išgirsta griaudžiant Perkūną. Savitas čia pempių atsiradimo Lietuvoje aiškinimas, susijęs su padavimais apie pempių išduotas merginas Pasruojės Panų kalne. Užrašyta ir dabar retesnė sakmė apie tai, kodėl kregždutė perskelta uodega. Sužinotas ir kaip šiose vietose aiškinamas Velykų laužų deginimo šventoriuose paprotys. Be to, užrašyta viena reta sakmė, kuri turi atitikmenis latvių folklore: žmogus už padarytą skriaudą, sulytą šieną, o mūsų atveju – už nutrenktą vaiką – eina keršyti Perkūnui. Tam, kad Perkūną priiviliotų, žmogus į vieną ranką paima paplotėlį su sviestu, duonos riekę, kitoje laiko kirvį, su kuriuo rengiasi trenkti Perkūnui. Pastarasis neateina. Platelių apylinkėse užrašytame padavime žmogus, kuris, beje, vadinamas latviu, turi duonos riekę su sviestu, už nugaros – bizūną. Atrodo, kad toks atitikmuo neatsitiktinis dar ir todėl, kad ne taip seniai čia gyveno daug latvių. Tai rodo ir gyventojų latviškos kilmės pavardės. Matyt, reikėtų neužmiršti ir to fakto, kad XIX a. Alsėdžiuose klebonavęs kunigas A. Juška buvo sudaręs net lietuvių-latvių kalbų žodyną. Tai rodo kad XIX a. latvių kalba šiose vietose būdavo dažna ir tokio žodyno reikėjo.

Renkant tautosaką Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje ir gretimose apylinkėse, teko išgirsti, kad žvaigždės čia įvardijamos kaip dangaus skylės, Šienpjoviai, Trys karaliai. Įdomus ir tas faktas, kad saulėgrįžą viena pateikėja pavadino latviškai: Grįžuoratiā.

Tarp mitologinių sakmių, kaip ir buvo galima tikėtis, gana gerai žinomos sakmės apie paliktus vaikus ir laumes. Įdomesnis, pavyzdžiui, laumės ir moters dialogas, kai moteris dėkoja laumei už vaikelio priežiūrą:Platelių ežeras. Nuotrauka iš ŽKD redakcijos archyvo

– Diekou, diekou, panelė Laumė.

– Tau dėdlie bieda bova, – atsakė laumė.

Užrašyta keletas ir kitų panašių pasakymų.

Pavyko išgirsti ir įdomią sakmę apie „Velnio bliūde”, t.y. Varduvos sietuvoje, Žemaičių Kalvarijoje, buvusį nepaprasto didumo vėžį.

Kauko įsivaizdavimas čia įvairuoja. Jis tik vieną kartą buvo pavadintas ir kauku, ir aitvaru: tai lekianti gyvatė-rąstas, kurio vienas galas storesnis, kitas plonesnis, paukštis, šluota, „jaunas varlūzas”. Svarbūs ir kauko prisiviliojimo būdai. Pasak vienų, reikia nunešti ant aukšto kleckų, paimti kauko atneštus 3 svogūnus ar nusipirkti pas latvius tris angliukus. Kiti būdai kiek retesni, mažiau įdomūs. Būk tai, galima tiesiog pašaukti („pakriokti”):

Kaukai. Pasak pateikėjų, kauko gali sulaukti ir stovėdamas ant laukų rubežiaus ar ant slenksčio pūsdamas stebulę.

Lankytose apylinkėse užrašytas ir senovinis priežodis: „Verd verd šiopinieli, miltā keliat; Šiopinieli virk ir kvepiek, parnešem tau lašiniū, vėsa kuo.” Šiuos žodžius, matyt, senovėje gerai žinojo ir dažnai maišydamos duonai tešlą, virdamos košę ar kt. kartodavo šeimininkės.

Pasakodami apie žmones-burtininkus, pateikėjai dažnai juos laiko realiais žmonėmis, rečiau jų darbus priskiria laumėms, kaukams. Populiari sakmė apie tai, kad naktį į tvartą atėjęs žmogus pasiverčia žuvimi, kaip šeimininkas tą žuvį patarkuoja ir paleidžia, stengiasi sužinoti, kur, kokiame kaime apsirgo žmogus.

Žinomos sakmės apie blogas akis, atžindulį, žvakelę, kurios negalima kliudyti balta nosine, viesulą – velnią, nešantį mirusiojo dūšią, burtus, kaip tapti nematomu, kaip elgtis radus pinigus, kad mirusysis negali palikti skolų ir kt.

Įdomesnis burtas – Visų šventų vakarą išvirus juodą katiną, užsikišti du jo kaulelius už žandų ir žiūrėti dauboje į veidrodį.

Svarbių detalių pavyko užfiksuoti dažniausiai vienoduose, neįvairiuose pasakojimuose apie baudžiavą – neteisybę, korimą. Viename tokiame pasakojime išliko ir senoviškų laidotuvių vaizdas: nušovęs medyje sėdintį baudžiauninką – „gegužę”, ponas iškart liepia pjauti du jaučius ir kelti budynes. Puota, kaip galima suprasti iš pasakojimo, trunka ne vieną dieną. Tokį budynių faktą, specialiai renkant žinias apie laidotuvių papročius, vargu ar šiandien užrašysi. Panašiai galima paminėti pasakojimą apie tai, jog vaikas šv. Jono koplytstulpyje rado padėtus du maišelius miltų. Tai įdomus, praeityje gerai žinomas maisto aukojimo prie kryžių, koplytėlėse faktas (dažnai liudijamas, pvz., XVII a. pranešimuose iš Livonijos).

Sunku net ir paminėti visas įdomesnes padavimų, motyvų apie vieną objektą kolekcijas. Išsiskiria padavimai apie Šarnelės, Džiuginėnų piliakalnius, Mockaičių Pikčiaus kūlį. Netikėtai įdomūs padavimai apie nuskendusius varpus: vienas varpas vandenyje skamba prieš oro permainas, kitas vandenyje sublizga Saulei tekant. Kalvarijos varpas-skenduolis esąs Perkūno nutrenktas, dejuojąs vidurnaktį ir kt.

Įdomūs mitinius bruožus paryškinantys tikėjimai, susiję su šaltiniais, kurie laikomi šventais. Pateikėjai savaime Skirpsčių miško, Kulskių šaltinių vandenį pavadino Gyvybės vandeniu. Užrašyti ir dabar retai pasitaikantys tikėjimai, jog gydo tie šaltiniai, kurie teka iš vakarų į rytus, jog švento šaltinio vanduo atjaunina.

Reikšmingi pasakojimai apie Pasruojos Panų kalną, Puokės Alkos kalną. Ekspedicijos metu užrašytas nemažas pluoštas padavimų apie Platelių ežerą.”


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija