Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
vepriai
 
Vepriai – radialinio plano Ukmergės rajono miestelis prie Veprių ežero ir kelio Ukmergė–Jonava. Jis yra įsikūręs Veprių grabene – meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, meteorito kritimo vietoje susiformavusiame grebene. Jis yra 8 km skersmens. Tai didžiausias žinomas grebenas Baltijos šalių teritorijoje.
Veprių apylinkės žmonės apsigyveno prieš 1,5 tūkstančio metų. Apie tai liudija piliakalnis-slėptuvė ant Cedrono upelio kranto.
Netoli miestelio esantys Kazlaučiznos pilkapiai – iš IX–XII amžiaus.
1384 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Veprių vardas (Weperen). Vygando Marburgiečio kronikose, Kryžiuočių kelių aprašyme rašoma, kad ant Veprių piliakalnio stovi medinė lietuvių pilis. Ją1384 m. tarpusavio kovų dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metu užėmė Vytautas, padedamas Kryžiuočių ordino.
Po 1384 m., kai Veprių pilis prarado gynybinę reikšmę, prie jos palei dabartinio kelio Ukmergė–Kauno atšaką į Vilnių ėmė formuotis dvaras. Jį  valdė vairios kilmingos giminės.
1553 m. Vepriuose jau stovėjo čia pastatyta pirmoji koplyčia.
1656 m. rugpjūčio 12 d. (Švedų tvano metu) pro Veprius Kėdainių link nuo rusų ir kazokų kariuomenės traukėsi Jonušo Radvilos daliniai.
XVII a. Šemetos ant piliakalnio pastatė renesansinius dvaro rūmus.
1704 m., vykstant karui su švedais, Veprių dvaras buvo nuniokotas. Tada dvaro perkeltas į dabartinę vietą – į šiaurės vakarinį Veprių ežero krantą. Čia XIX a. pastatytas klasicistinis vieno aukšto dvaro rūmų pastatas, prie jo vakarinės pusės pristatytas dviaukštis klasicistinis, stačiakampio formos priestatas, papuoštas keturių kolonų portiku. Iki mūsų laikų išliko Veprių dvaro ansamblis ir dalis parko su tvenkiniais. Išlikę reprezentaciniai ir ūkiniai dvaro pastatai, tarp jų ir spirito varykla, medinis ir mūrinis kumetynai, vadinamasis „kolonų pastatas“ (dvaro rūmai) yra pastatyti XIX a. – XX a. pradžioje. Dvaro parko struktūra suardyta sovietmečiu, vykstant statyboms. Parke vis dėlto yra išlikę senų medžių ir 130 m ilgio mažalapių liepų alėja. XXI a. pr. dvaro rūmai buvo perduoti Valstybės turto fondui.
Veprių dvaro valdytojais, be Šemetų, yra buvę didikai Kęsgailos ir Oginskiai.
Oginskių valdymo laikotarpiu Vepriuose veikė popieriaus dirbtuvė.
Minsko vaivados Aleksandro Oginskio dukra Barbora Oginskaitė Šemetienė Veprius valdė XVII a.. Iš jos dvarą 1681 m. perėmė brolis – Lietuvos didysis kancleris ir Trakų vaivada Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690). Su Vepriais yra susijusi ir Barbora Oginskytė-Šemetienė (XVI a. pab. – XVIII a. I p.).
XVIII a. Veprių dvaras kraičio keliu perėjo didikams Tyzenhauzams.
Po Podolės seniūno Mykolo Tyzenhauzo mirties dvaras atiteko jo našlei Livonijos bajorei Barborai Zyberkaitei-Tyzenhauzienei (Barbara Zyberk zu Wischling, m. 1811). 1768 m. ji ištekėjo už Vitebsko vaivados Mykolo Kosakovskio (1733–1798). Tada brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio.
1808 m. Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas Veprių dvarą pardavė Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, buvusiam Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės pulkininkui, Targovicos konfederatui Juozapui Dominykui Kosakovskiui (Józef Dominik Kossakowski). 1831 m. sukilimo metu jam priklausančiame dvare su savo kariuomene buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė.
Po J. D. Kosakovskio mirties 1840 m. dvarą paveldėjo jo duktė Pelagija, 1833 m. ištekėjusi už škotų kilmės buvusio Indijos jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum’o (Anguse) eskvairo Aleksandro Bower St. Clair (vietinių vadinto Sánkleru). Vepriuose ji susilaukė sūnų Stanislovo (g. 1835 m.), Aleksandro (g. 1836 m.) ir Roberto Felikso (g. 1839 m.). Sutuoktiniai buvo dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavo Veprių dvaro rūmų interjerą. Iš jų 1855 m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (Anna Römerówna-Podbereska, 1805–1890) ir Ksavero Podbereskio (Ksawery Drucki-Podbereski, 1806–1899) šeima, persikėlusi gyventi iš Musninkų, o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas Adomas Alfredas Pliateris. Manoma, kad jis pats čia negyveno. Jo sūnus Marijonas Vandalinas Pliateris (Marian Stefan Wandalin Plater) valdė dvarą nuo tėvo mirties (1909 m.) iki 1923 metų. Jo valdymo laiku buvo pastatyta ar rekonstruota dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš Švėkšnos perkėlė Jurgio Pliaterio biblioteką, kurioje tarp 2 500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo Simono Daukanto istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis.
1772–1798 m. pastatytas (manoma, kad Mykolo Kosakovskio) baroko stiliaus vienaaukštis, cinkuota skarda dengtas koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai ar į šiaurę nuo Veprių Simono Kosakovskio vedamų konfederatų laimėtiems mūšiams prieš Rusijos Imperijos karinius dalinius atminti.
1836 m. nutiestas Veprius aplenkiantis plentas Kaunas–Daugpilis.
1845 m. įkurta Veprių parapija.
1846 m. buvo įsteigtos ir iki šiol kasmet per Sekmines maldininkų yra gausiai lankomos Kalvarijos. Miestelio pietrytinėje dalyje yra suformuotas 5,5 km ilgio ir 35 stočių Kryžiaus kelias, pažymėtas koplytėlėmis ir vartais (dabar Vepriuose yra 21 plytų mūro koplytėlė (įskaitant esančią šventoriaus tvoroje ir Kristaus Kapo koplyčią), 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai). 1882–1900 m. dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, buvo pakeistos mūrinėmis. 1963 m. žiemą, valdžiai įsakius, koplytėlės buvo sunaikintos, išskyrus buvusias šventoriuje. Klebono Vaclovo Ramanausko, apylinkės seniūnės Janinos Akstinavičienės ir kt. iniciatyva Kryžiaus kelio stotys atkurtos 1989 metais už tikinčiųjų paaukotas lėšas. Lietuvoje Kalvarijos, be Veprių, dar yra įkurtos Verkiuose ir Žemaičių Kalvarijoje.
XIX a. miestelyje pradėjo veikti pradžios mokykla.
1863 m. Vepriuose buvo 76  gyventojai, 1923 m. – 234, 1959 m. – 585, 1970 m. – 755, 1979 m. – 912, 1983 m. – 1 428, 1987 m. – 1 297, 2001 m. – 663, 2011 m. – 549.
1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru ir tokiu išliko iki 1950 metų.
1910 m. pastatyta iki mūsų dienų išlikusi neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia.
1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla (nuo 2004 iki 2007 m. – Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius).
Sovietmečiu Vepriai buvo S. Nėries kolūkio gyvenvietė. Joje veikė profesinės technikos mokykla, rengusi kaimo mechanizatorius, daržininkus, sodininkus, vairuotojus.
1950 m. duris atvėrė Veprių vidurinė mokykla.
1950–1995 m. Vepriai buvo Ukmergės rajono Veprių apylinkės centras, nuo 1995– Veprių seniūnijos centras.
Miestelio planas buvo gerokai pakeistas XX a. 7–8 dešimtmetyje, tiesiant gatves, statant naujus namus.
1962 m. Šventosios slėnio terasoje šalia naikinamų Kalvarijų pradėta statyti 240 vietų pionierių stovykla, kuri 2010 m. modernizuota ir rekonstruota į vaikų poilsio stovyklą.
XX a. 7 deš. Buvo nugriautas ant Veprių ežero kranto ties Geležės (Riešės) upelio ištakomis stovėjęs triaukštis Pliaterių vandens malūnas ir medinis tiltas nugriauti, o vietoje jų 9 deš. įrengta gelžbetoninė ežero užtvanka su pėsčiųjų tilteliu, 1999 m. gretimoje pievoje įkurtas „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.
1984 m. Vepriuose S. Nėries kolūkis įsteigė literatūrinę premiją „Žydinčios vyšnios šakelė“ už geriausią metų eilėraštį apie žemdirbius. Pirmuoju laureatu buvo pripažintas Juozas Macevičius.
Vepriuose veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus Veprių filialas, kurį įkūrė, rinkinį suformavo  mokytojas Jonas Žentelis.

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija