Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
Uogintai
Tai  buvęs Kunigaikščių Oginskių giminės dvaras dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje.
Yra dvi viena nuo kitos kiek besiskiriančios lietuviškosios kunigaikščių Oginskių giminės kilmės versijos. Pagal vieną iš jų XV a. pabaigoje Uogintų dvaras buvo padovanotas vienam iš Oginskių giminės pradininkų Dymitrui Hlušonokui iš Kozelsko (Kalugos sritis), kuris buvo dalinis Smolensko srities kunigaikštis. Kaišiadorių enciklopedijojehttp://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskiai, kurią sukūrė ir administruoja Kaišiadorių muziejus, rašoma, kad kai „Smolenskas ir jo sritys priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai, tai, jo pavesti, tas sritis valdė tenykščiai rusų kunigaikščiai. Jie ten turėjo ir savo dvarų. Kai Maskvos didieji kunigaikščiai pradėjo stiprėti, jie ėmėsi nuo Lietuvos atkariauti rusiškas sritis. Lietuvai lojalūs rusų kunigaikščiai buvo priversti iš ten pabėgti, palikę savo dvarus. Kunigaikštis Dymitras Hlušonokas vienas iš pirmųjų neteko prie Smolensko buvusių savo dvarų ir atbėgo į Vilnių. Čia Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras (1440–1492) laikotarpiu tarp 1486–1488 m. skyrė jam dvarą Oginty netoli Žiežmarių. Oginty, arba šiandieniniai Uogintai, yra Rumšiškių seniūnijos kaimas, 6 km nutolęs nuo Rumšiškių ir tiek pat – nuo Kaišiadorių.
Nuo įsikūrimo Uogintuose praėjus maždaug 150 metų (laikotarpiu tarp 1542–1555 m.) Hlušonokai pagal vietovardį Oginty pradėjo save vadinti Oginskiais. Matyti aiški sąsaja tarp naujo giminės vardo atsiradimo ir prasidėjusio naujų valdų įsigijimo proceso. Bohdanas Dymitrovičius Hlušonokas minimas 1542 m. (tais metais jis ir mirė), o jau 1555 m. jo našlė Bogumila Pavlovna (Paškovna) savo sūnums kunigaikščiams Matvėjui ir Fedorui Bohdanovičiams Oginskiams užrašė Stoniavos dvarą prie Strėvos upės Žiežmarių paviete, kurį jai buvo užrašęs jos velionis vyras kunigaikštis Bohdanas Dymitrovičius Oginskis.
Kunigaikščiai Oginskiai turėjo savo giminės herbą Oginec, kuriame buvo pavaizduoti stovyklos vartai su perskeltu kryžium virš jų bei kunigaikščio mitra viršuje.
Trečioje kartoje (skaičiuojant nuo Bohdano Oginskio) Oginskiai pasidalino į tris šakas: jaunesniąją – bajoriškąją (pradininkas Mykolas) ir dvi vyresniąsias – kunigaikštiškas (pradininkai – Simonas Karolis ir Jonas Jackus). Jaunesnioji šaka greitai nusilpo, daugiausia jos palikuonių įsikūrė Vitebsko vaivadijoje. Kunigaikštiškos Jono Oginskio šakos paskutinieji atstovai mirė iki 1800 m., o Simono Karolio kunigaikštiška šaka pasibaigė 1909 m.
Aukščiausio pakilimo sulaukė abiejų vyresniųjų šakų atstovai XVII a. pabaigoje – XVIII amžiuje. Jie užėmė aukštus postus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, užsiėmė visuomenine ir politine veikla. Tvirtus pamatus, ant kurių Oginskiai iškilo kaip galinga giminė, XVII a. antroje pusėje padėjo Samuelio Levo sūnūs Simonas Karolis, Jonas Jackus bei jų pusbrolis Marcijonas Aleksandras. Tam didelės įtakos turėjo visų trijų perėjimas į katalikybę, taip pat sėkmingas laviravimas tarp magnatų giminių – pradžioje buvę Pacų šalininkais, vėliau jie perėjo į Sapiegų pusę.“
Uogintuose įsikūrus Oginskiams, pagal vietovę atitinkamai buvo pakeista ir Hlušonokų pavardė – jie tapo Oginskiais, kurie vėlesniais metais itin pasižymėjo per karus, sukilimus, garsėjo kaip iškilūs muzikai ir muzikų globėjai. Oginskiai statė bažnyčias, rūmus, našlaičių ir senelių prieglaudas, mokyklas.
Uogintų dvaro sodyba Antrojo pasaulinio karo metais sudegė. Dabar dvaro vietą žymi tik liepų alėjos dalis.“
Uogintų dvaras (kunigaikščiams Oginskiams priklausė nuo 1486 m. iki XIX a. pradžios.

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija