Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
rietavas
 
Rietavas – miestas, to paties pavadinimo Rietavo savivaldybės centras Žemaičių aukštumos rytuose. Nors čia – vakarinė Endriejavo kalvagūbrio dalis, reljefas šiose apylinkėse lygus. Atvykstančiųjų dėmesį iš tolo patraukia įspūdingų formų, balta lyg gulbė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Miestas nedidelis, tačiau jo istorija sena ir garbinga.
Istoriniuose šaltiniuose Rietavas minimas nuo 1253 m. Viduramžiais priklausė Ceklio žemei. Rietavas miesteliu ir valsčiumi istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą pavadintas 1527 metais 1529 m. čia buvo pastatyta pirmoji Rietavo bažnyčia, o 1533 m. Rietavas jau buvo vadinamas miestu. Nuo 1667 m. žinomas Rietavo pavietas. Ši gyvenvietė nuo seno garsėjo prekymečiais. Magdeburgo teisės Rietavui suteiktos 1792 metais.
Labiausiai Rietavas išaugo ir išgražėjo XIX a.–XX a. pr., kai jį valdė kunigaikščiai Oginskiai.
Žinių, kada buvo pradėtas kurti Rietavo dvaras, nėra išlikę. XVI a. jis jau pradėtas minėti istoriniuose šaltiniuose. Tada dvaras priklausė LDK kunigaikščio skirtam vietininkui, kuris jį ir valdė. Yra išlikęs 1588 m. dvaro inventorius. Jame rašoma, kad tais metais dvaras priklausė Stepono Batoro našlei karalienei Onai. Tada dvaro teritorija, kurią juosė eglinė tvora, taip pat buvo netoli miestelio. Inventoriuje nurodyta 14 dvaro sodybos pastatų: du nedideli mediniai gyvenamieji namai su langais (juose vietoje stiklo buvo plėvė), dar vienas nedidelis namelis, 6 svirnai, pirtis, daržinė, tvartas, 2 arklidės. Į sodybą buvo patenkama pro vartus.
1611 m. Rietavo seniūnijos inventoriuje aprašoma jau kitoje vietoje stovėjusi Rietavo dvaro sodyba – ji buvo kiek toliau į šiaurę nuo miestelio aikštės. Visi pastatai buvo vienaaukščiai, o centrinis gyvenamasis namas – panašus į dviejų galų žemaičių ūkininkų trobą. Jis medinis, dviejų galų, turėjo du kaminus. Name buvo keletas įvairios paskirties patalpų. Iš priemenės būdavo patenkama į didžiuosius kambarius. Juose buvo 4 įstiklinti langai, stovėjo stalai, prie jų – suolai, buvo žalių koklių krosnis. Name buvo ir dar trys kambariai, iš kurių vienas – alkierius, dvi kamaros (didelė ir maža). Grindys buvo medinės, išskyrus vieną kambarį, kuris buvo plūktas moliu. Kitas medinis sodybos pastatas buvo dengtas skiedromis ir jau bebaigiantis sunykti. Jame buvo 7 patalpos: alkierius, du kambariai, virtuvė, priemenė, dvi kamaros be langų.
Trečias medinis sodybos pastatas – kiek mažesnis, dengtas skiedromis. Jame buvo du kambariai ir priemenė. Čia langai taip pat buvo įstiklinti langai, stovėjo paprastų koklių krosnys.
Tarp šių namų stovėjo šiaudais ir skiedromis dengta sena klėtis. Vienoje jos pusėje laikydavo grūdus, kitoje – žemės ūkio padargus.
Buvo sodyboje ir šiaudais dengta arklidė su ratine, medinis rūsys, kuriame laikydavo alų.
Sodybą juosė aštrių kuolų tvora. Šalia dvaro sodybos augo vyšnių sodas ir buvo dideli daržai. Už jų, į vakarus nuo sodybos, veikė duonos kepykla ir degtinės darykla, stovėjo kluonas su javų džiovykla.
1715 m. pagal Augusto II pasirašytą privilegiją maro epidemijos metu mirusio ankstesnio Rietavo valdytojo kilnojamąjį turtą perėmė Rietavo seniūnas Mykolas Sapiega. Išlikusiame 1718 m. Rietavo dvaro sodybos aprašyme nurodyta, kad sodyba yra labai apleista, kai kurie pastatai apgriuvę, tvenkiniai užžėlę, sodai ir daržai apleisti.
Iš vėlesnių dvaro sodybos aprašymų matyti, kad tuometiniai jos šeimininkai ją buvo atnaujinę ir gerai sutvarkę. 1725 m. kai Rietavo seniūnija dvaro sodybą trims metams išnuomojo Bresto vaivadijos stalininkui Faustinui Kosčiuškai. Tada dauguma sodybos pastatų jau buvo suremontuota, veikė pirtis, degtinės darykla, tvenkiniai buvo išvalyti, vyšnių sodas atsodintas.
1736 m. Rietavo dvaro sodyba atiteko Žemaitijos kaštelionui Juozui Tiškevičiui. Jo valdymo laikotarpiu sodyba vėl buvo apleista. Ją atkelti ėmėsi J. Tiškevičiaus sūnus Kristupas Tiškevičius, čia šeimininkavęs 1750–1763 metais. Tuo laikotarpiu prie tvenkinio pastatytas malūnas, 1760 m. pradėtas statyti gontais dengtas tašytų rąstų vieno aukšto rūmas, kuris turėjo mansardą, didelę salę, 10 kambarių, du priebučius, dvi priemenės (po vieną iš abiejų pusių). Po rūmais buvo dvi skliautuotos rūsių patalpos. Šio namo durys buvo ąžuolinės, krosnys – baltų ir žydrų koklių.
Dvaro sodyboje, šalia centrinio pastato, buvo taip pat gontais dengta oficina. Čia buvo įrengtas alkierius, 2 kambariai, priemenė, virykla, stovėjo rudų ir violetinių koklių krosnys. Oficinos stoge buvo įrengti 5 kvadratinės formos švieslangiai. Netoli oficinos į kairę nuo centrinio dvaro rūmo plytėjo sodas. Už oficinos buvo antrasis palivarkas, kuriame buvo duonos kepykla, dviaukštė ledaunė, nedidelis svirnas. Kiek tolėliau stovėjo degtinės darykla ir pirtis. Netoliese buvo trejos kiaulidės, nedidelė arklidė, gyvulių tvartas.
Kai 1763 m. Rietavo šeimininku tapo šį dvarą kaip kraitį, vesdamas ???? našlę Jadvygą, gavo Trakų kaštelionas Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783). Jis Rietave itin išplėtojo ūkį, augino daug galvijų, naminių paukščių. Dvaro ūkiniai pastatai, tvartų kompleksas tęsėsi net už Plungės kelio.
Kai Tadas Pranciškus Oginskis mirė, Rietavo dvarą iki 1794 m. valdė jo našlė, o vėliau jis perėjo jo sūnaus iš pirmosios santuokos Pranciškaus Ksavero Oginskio (1740–1814) žinion.
Po 1795-ųjų metų (trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo) Rietavo dvaro šeimininkais tapo Zubovai. 1802 m. pagal caro įsaką Rietavas iki gyvos galvos buvo atiduotas kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui (1765–1833).
M. K. Oginskis daugiausiai laiko praleisdavo Baltarusijos teritorijoje esančioje Zalesėje. Rietave jis lankydavosi retai. 1814 m. caro Aleksandro I įsaku Rietavo dvaras už 277 600 sidabro rublių buvo parduotas Mykolui Kleopui Oginskiui. Iš karto buvo apmokėta tik dalis šios sumos. Vėliau M. K. Oginskis kasmet turėdavo padengti dalį skolos ir palūkanas. 1818 ir 1819 m. jis nei skolų, nei palūkanų nemokėjo. 1822 m., rengdamasis išvykti į Italiją, M. K. Oginskis Rietavo dvarą užrašė savo žmonai Marijai de Neri bei vaikams Amalijai, Emai, Idai ir Irenėjui Kleopui. Lietuvoje Marijai de Neri nesisekė ūkininkauti, jai sunku buvo apmokėti vyro paliktas skolas, todėl skolos valstybei palaipsniui augo. 1823 m.ji kreipėsi į carą dėl lengvatinių skolos apmokėjimo sąlygų. Caras tenkino jos prašymas, leisdamas skolą išmokėti per 12 metų, pradedant nuo 1824 metų. Pablogėjus sveikatai, 1843 m. Marija de Neri Rietavo dvarą ir Juodainius užrašė sūnui Irenėjui Kleopui, o pati išvyko gyventi į Italiją, kur ji 1851 m. ir mirė.
I. K. Oginskis ir jo žmona Olga Kalinauskytė nutarė atnaujinti pagrindinius dvaro pastatus bei pastatyti miestelyje neorenesansinio stiliaus bažnyčią. Projektavimo darbai buvo patikėti architektui S. Blekui. Iki 1850 m. pagrindiniai statybų darbai buvo užbaigti. Nauji neorenesansinio stiliaus mūriniai rūmai buvo pastatyti beveik toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo ir senasis medinis dvaro centrinis rūmas. Greta iškilo dvaro administracinis pastatas. Tiek rūmai, tiek ir šis pastatas turėjo gražius, vienodo aukščio, panašių proporcijų, horizontaliai sudalintus bokštus. Šių pastatų bokštai skyrėsi tik forma: rūmų bokštas buvo aštuoniakampis, administracijos pastato – kvadratinis.
Iš išlikusių rašytinių šaltinių galima atkurti šių centrinių rūmų išplanavimą ir interjerų vaizdą.
Jų būta išskirtinai puošnių ir gražių. Tai iliustruoja ir Napoleono Ordos piešinys, sukurtas XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Rūmuose buvo daugiau negu 20 kambarių ir salių. Grindys buvo išklotos ąžuoliniu parketu, lubas puošė lipdiniai, sienos buvo ištapetuotos arba išmuštos audeklu. Kairėje rūmų pusėje būta didelės pokylių salės. Riterių salėje Oginskiai eksponuodavo savo surinktą įvairių epochų ginklų kolekciją. Rietavo kunigaikščiai kaupė ir šeimos portretus. Žinoma, kad čia jų buvo 4 dideli ir 22 mažesni. Archeologinių iškasenų kolekcija, sudaryta iš Žemaitijos ir kitose Lietuvos vietose rastų iškasenų, taip pat ir rūmų archyvas buvo saugoma bibliotekoje.
Rūmuose buvo ir keletas salonų. Vienas iš jų vadinosi geltonuoju, nes čia tiek baldai, tiek ir apmušalai buvo geltonos spalvos, lubos buvo nudažytos geltonai. Šioje patalpoje buvo klevo ir juodojo ąžuolo mozaikinis parketas, stovėjo angliškų koklių židinys. Šalia būta Žydrojo salono. Iš šio salono per didžiules įvairiaspalviu stiklu įstiklintas duris buvo patenkama į oranžeriją.
Garsėjo šis dvaras elnio ragų baldų komplektu, kuris 1857 m. į Rietavą buvo atvežtas iš Amsterdamo. Rūmuose taip pat buvo ir reprezentaciniai kambariai, miegamieji, mažas valgomasis, puošnus biliardo kambarys. Jame durys ir parketas buvo padaryti iš uosio medienos, du langai įstiklinti 16 stiklo lakštų, sienos išklijuotos rožiniais tapetais. Jie 1857 m. pakeisti žydrais. Buvo čia ir milijardo stalas, ir narvelis su kanarėlėmis, ir paauksuotų žvakidžių, ir nedidelė Napoleono statulėlė. Veidrodžiai paauksintais rėmais, brangūs laikrodžiai puošė daugelį šių rūmų patalpų. Visur jautėsi skonis ir prabanga. Puošnūs buvo ir indai, išpuošti Oginskių giminės herbais ir monogramomis.
Pastačius naujuosius rūmus, senasis privažiavimas prie rūmų buvo paliktas tas pats – per malūno užtvanką. Naujai buvo suplanuota teritorija prieš rūmus, čia įrengtas gėlynas. Kiek vėliau buvo iškirsta dalis senųjų medžių, augusių prie tvenkinių ir taip atverta erdvė nuo rūmų į miestelio centrą.
Dviaukštė rūmų oficina su laikrodžiu buvo pastatyta vietoje senosios medinės. Čia Oginskių laikais veikė valsčiaus valdyba, dvaro ir valsčiaus kasos.
Ūkiniai dvaro sodybos pastatai buvo kiek atokiau į rytus ir į vakarus nuo rūmų. Netoli centrinių rūmų, prie tvenkinio, stovėjo gražus dviaukštis mūrinis dvaro amatininkų namas, šalia jo buvo vaito namas. 1859 m. prie dvaro rūmų rytinio galo buvo pristatyta oranžerija-žiemos sodas. Ją su oficina jungė įstiklinta galerija. Prie kelio į Plungę stovėjo mūrinė koplyčia. Čia šventadieniais į pamaldas rinkdavosi dvarininkai ir jų tarnai. Sodyboje buvo daug žalumos, gėlynų. Pastatai, parkas, sodai ir daržai būdavo gerai prižiūrimi ir nuolat atnaujinami.
1863 m. mirus I. K. Oginskiui, dvaru kurį laiką rūpinosi jo našlė Olga Oginskienė, o vėliau – sūnus Bogdanas Mykolas. Jo valdymo laikotarpiu dvare buvo pastatyti 7 malūnai, pradėjo veikti 6 lentpjūvės, geležes liejykla, baldų fabrikas.1872 m. buvo rekonstruota oranžerija, nes gaisro metu joje išdegę dalis lubų, buvo sunaikinta nemažai augalų.
1883 m. įkurtas simfoninis orkestras, kuriame grojo 60 muzikantų, tarp kurių buvo daug dvaro muzikos mokyklos auklėtinių.
1891 m. Rietave įkurta arklių žemaitukų veisimo paskatinimo draugija.
1892 m. pastatyta elektrinė, kuri aprūpindavo elektra dvarą ir miestelį.
1886 m. naktį, tarnams verdant krupniką, rūmuose kilo gaisras. Jo metu buvo sunaikinta didelė dalis bibliotekos, meno vertybių. Po gaisro rūmai buvo suremontuoti.
1902 m. mirė Bogdano Oginskio brolis Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. Bogdanas su jo giminėmis pradėjo bylinėtis dėl palikimo. Tais metais paaiškėjo, kad Bogdano sveikata silpna. Kilusios įtampos jis nesugebėjo įveikti ir susirgo sunkia psichine liga. Pasiligojus kunigaikščiui, 1903 m. buvo uždaryta Rietavo muzikos mokykla, savo veiklą nutraukė ir Rietavo simfoninis orkestras. 1909 m. Bogdanas Oginskis mirė (palaidojo jį šalia netoli rūmų esančioje šeimos koplyčioje-mauzoliejuje).
1909 m. Rietavo dvaro rūmuose vėl kilo gaisras. Rūmams atstatyti reikėjo daug lėšų. Jų nebuvo surasta. Vyrui sergant ir jam mirus, jo žmona Marija Oginskienė viena rūpintis dvaro reikalais nepajėgė, o dvaro prievaizdai su jiems patikėtomis pareigomis nesusitvarkė, todėl ūkio reikalai ėmė blogėti, dvaro sodybos pastatai, parkas pamažu vis labiau buvo apleidžiami. Išlikusiuose 1911–1912 m. dokumentuose rašoma, kad rūmų būklė bloga, kai kur lubos, sijos supuvusios.
Po Bogdano Oginskio mirties, kadangi jis vaikų neturėjo, pagal ano meto įstatymus jo turtas buvo padalintas giminėms (1911 m.). Paskutinieji Rietavo dvaro šeimininkai buvo Marija Oginskienė, Visockiai bei Juozas ir Karolis Zaluskiai. Netrukus po to Marija Potulicka-Oginskienė persikėlė gyventi į Austriją (dabar – Lenkijos teritorija) ir įsikūrė Bobreko dvare. Ji mirė 1927 m. Potulicuose (Lenkija), sulaukusi 74 metų amžiaus.
Rūmai labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Daug dvare buvusių vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno kūrinių kariškiai išvežė į Vokietiją. Buvo nuplėštas ir varinis rūmų stogas, iššaudytos parke gyvenusios gulbės, fazanai. Tikro šeimininko rūmuose nebuvo, tad jie nyko ir savaime. Vaikams išdaužius langus, į rūmus patekę žmonės niokodavo rūmų interjerus, temdavo iš jų visa, kas dar turėjo vertę.
1924 m. dvaro centras tapo valstybės nuosavybe. 1926 m. per valakų reformą buvo užbaigta dvaro parceliacija. Dvaro savininkams iš 3 352,92 ha žemės buvo palikta tik 80 ha (sodyba, parkas ir miško dalis prie jo). Tais pačiais metais rūmai buvo perduoti Lietuvių moterų katalikių draugijai ir už 20 tūkst. litų parduoti iš varžytinių Budrikių kaime gyvenusiam dvarininkui Povilui Jurgaičiui. Jis nurodė pagrindinius dvaro rūmus nugriauti, o statybines medžiagas išvežti ir panaudoti kitų namų statybai. Visuomenė, sužinojusi, kad Rietavo rūmus ruošiamasi galutinai sunaikinti, pasibaisėjo tuo ir viešai reiškė nepasitenkinimą, tačiau tai tolesniems įvykiams realios įtakos nepadarė. 1927 m. centrinis dvaro pastatas buvo pradėtas griauti, o parkas laikui einant apleistas. Dvaro sodybos ansamblis buvo naikinamas ir vėlesniais metais, ypač Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Mūsų dienų sulaukė tik tie pastatai, kurie turėjo šeimininkus.
Iš senųjų dvaro pastatų atstatyta muzikos mokykla, išliko muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis parko tvoros, dveji įvažiavimo vartai. Atkasti ir užkonservuoti pagrindinių dvaro rūmų pamatai. Rūmų vietą žymi čia Lietuvos atgimimo metais pastatytų baltų kolonų arkada.
Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, XIX a. II p. pastatyta senoji Oginskių šeimos mūro koplyčia-mauzoliejus. Čia – kunigaikščių Oginskių amžinojo poilsio vieta. Spėjama, kad ją projektavo architektas Leonas Bukno (Leon Boucneau). Koplyčia-mauzoliejus restauruota pagal architektės Živilės Mačionienės projektą. Čia palaidoti Irenėjaus Oginskio žmonos Olgos Kalinauskytės-Oginskienės, Bogdano Oginskio brolio Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio palaikai . Greta jos esantis akmeninis paminklas (obeliskas) ženklina kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio kapo vietą.
Pažymint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias metines, vakarinių Rietavo dvaro vartų stulpe įmūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta, atstatyta senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kuri buvo naudojama anksčiau pumpuojant vandenį į bokštą.
Rietave išliko ir buvusios Bogdano Oginskio įkurtos muzikos mokyklos bendrabutis, pastatytas
XIX a. 9 dešimtmetyje, dvaro oficinos pastate (XIX a. vid. statinys), XIX a. vid. – XIX a. II p. veikusios dvaro alaus daryklos-skalbyklos pastatas.
Vienas iš pagrindinių dvaro sodybos architektūrinių akcentų – Oginskių laikais pastatytas vandens bokštas. Dvarvietėje yra išlikę ir du XIX a. II p. pastatai namai, iš kurių vienas vadinamas kryžiauna. Arklidės buvo pastatytos XIX a. II pusėje.
Oginskių valdymo laikotarpiu visą 60 ha dydžio parko teritoriją juosė 2 m aukščio tvora. Iki mūsų dienų išliko tik šios tvoros fragmentai, Baltieji ir Raudonieji vartai, bei prie jų (iš bažnyčios pusės) stovėjęs sargo namelis (pastatytas XIX a. pab.). Yra išlikusios ir XIX a. pr. Oginskių įkurtos kapinės.
Kad ir patyręs daug negandų, iki mūsų dienų išliko didžiulis Rietavo parkas. Vienu metu jis buvo pasmerktas pražūčiai. Teritoriją sudarkė 1971-ųjų metų rudenį buvusios dvaro rezidencijos teritorijoje pradėtas statyti technikumo korpusas, gamybiniai. Statybų metu buvo pažeista dvaro sodybos vandenų sistemą. Parko teritorijoje net būdavo raišiojami galvijai, pilamos statybinės atliekos.
 Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Rietavui atgavus savivaldos teises, imtasi realių veiksmų dvaro sodybai atkurti. Parkas paskutiniais metais rekonstruotas ir yra gerai prižiūrimas. Rytinę parko dalį juosia Jūros upė, o vakarinėje dalyje yra tvenkinys. Dvaro sodybos centrinėje dalyje atstatytoje muzikos mokykloje veikia Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuriam patikėta rūpintis ir dvaro sodyboje esančio parko bei paminklinių objektų priežiūros darbais, jų organizavimu.
 
Muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, kalbėdamas apie muziejaus kūrimosi istoriją, pažymi, kad „Pirmuosius muziejinių vertybių suvokimo orientyrus Rietavo istorijoje suformavo kunigaikščiai Oginskiai. XIX amžiuje paskutinę šios giminės rezidenciją Rietave garsino ne tiktai unikalių socialinių reformų, švietimo, kultūros, mokslo, technikos naujovių proveržis, bet ir puikūs meno kūrinių, archeologijos, senovinių ginklų, muzikos instrumentų rinkiniai, puošniai įrištų muzikinių natų, partitūrų kolekcija, turtinga dvaro biblioteka...
Įvairios negandos lėmė, kad daugelį šių vertybių XX a. pirmoje pusėje (o ir vėlesniais metais!) Rietavas negrįžtamai prarado. Išliko tik tai, kas visuotinių suiručių, kultūrinių nuosmukių metu atsidūrė didesnių miestų muziejuose, bibliotekų, archyvų fonduose, privačiose kolekcijose. Suprantama, kad šie praradimai aitrino Rietavo šviesuomenės gyvenimą, žadino pasiryžimą formuoti prielaidas patikimam Rietavo krašto istorijos išsaugojimui ir eksponavimui.
Rietavo muziejaus idėją brandino ne viena kultūros puoselėtojų karta. Tai liudija publikacijos archyviniuose leidiniuose, teminiai užrašai istorinėse fotografijose, įvairūs susirašinėjimų dokumentai. Idėjos gyvybingumą primena ir atskirų Rietavo šviesuolių, mokytojų, dėstytojų gyvenimas, pašvęstas visuomeninių muziejų ar bent jau muziejinių kampelių kūrimui. XX a. antroje pusėje nemažai vertingos kraštotyrinės medžiagos, muziejinių eksponatų buvo sukaupta Rietavo L. Ivinskio gimnazijoje (anksčiau – Rietavo vidurinėje mokykloje), Žemaitijos kolegijoje (anksčiau – Rietavo tarybiniame ūkyje technikume), taip pat ir kitose Rietavo savivaldybės mokyklose bei įstaigose. Deja, vykstant įvairioms reorganizacijoms, įstaigų vadovų, darbuotojų kaitai, dalis sukauptų vertybių iš kai kurių visuomeninių muziejų „išsivaikščiojo po žmones“, negrįžtamai pradingo.
Realios prielaidos patikimos, ilgalaikės muziejinės vizijos vystymui ėmė ryškėti tik 1990–1991 metais. Po atkaklių Rietavo ir Lietuvos šviesuomenės pastangų Atgimimo laikotarpiu prasidėjo lemiamas ilgai vilkintų ir žlugdytų Bogdano Oginskio muzikos mokyklos rūmų restauravimo darbų etapas. Jį užbaigus čia ir buvo įkurtas muziejus.
Šis pastatas sovietmečiu buvo pasmerktas sunykti. Kai 1971 m. dvaro sodybos teritorijoje buvo pradėtos Rietavo tarybinio ūkio technikumo statybos, planuose atstatyti buvusios kunigaikščių Oginskių muzikos mokyklos nebuvo. Metams einant pastatas savaime nyko.
Bet... Prasidėjo Lietuvos atgimimas, Lietuva tapo nepriklausoma. Tuo metu nedviprasmiškai pradėta kalbėti apie didžiulę dvarų reikšmę Lietuvos kultūros istorijoje. Tuo metu Rietavas dar priklausė Plungės rajonui. Reikėjo naujam gyvenimui prikelti buvusius kunigaikščių Oginskių rūmus Plungėje, ne mažesnio dėmesio reikalavo ir Rietavo dvaro sodyba. Rietavas, kad ir nebūdamas rajono centrinė gyvenvietė, stovėjo tvirtai ir išsireikalavo, kad sodyba pagal galimybes būtų pradėta tvarkyti iš pagrindų.
1999 m. užbaigus pagrindinius kunigaikščių Oginskių Rietavo muzikos mokyklos pastato atstatymo ir restauravimo darbus, čia liepos 24 d. buvo atidaryta viena iš Žemaičių dailės muziejaus globotos III Pasaulio žemaičių dailės parodos dalių – tąsyk čia buvo eksponuojami Skuodo rajone gimusio dailininko Adomo Galdiko tapybos kūriniai, Juozo Vosyliaus tapytos Oginskių istorijos freskos, iškilių visuomenės veikėjų portretų kolekcijos.
Iš pradžių Rietave veikiantis muziejus turėjo Žemaičių dailės muziejaus filialo statusą. 2000 m. Rietavas atgavo savivaldos teises. Viename iš pirmųjų Rietavo savivaldybės tarybos posėdžių buvo priimtas nutarimas, kuriame sakoma, kad taryba:
 
„pripažindama išskirtinę Oginskių kultūros paveldo reikšmę Rietavo istorijai ir jo kultūrinės raidos perspektyvai;
norėdama kaupti, tirti ir išsaugoti Rietavo krašto materialines ir dvasines kultūros vertybes;
siekdama užtikrinti 1990 m. sėkmingai pradėtų Oginskio dvaro sodybos paminklinių objektų restauravimo darbų tęstinumą ir tinkamą jų priežiūrą;
numatydama plėtoti ryšius ir programinį bendradarbiavimą su perspektyviais Žemaitijos regiono kultūros-turizmo centrais bei Oginskių kultūros paveldo židiniais kitose Lietuvos Respublikos vietovėse bei užsienyje;
vadovaudamasi nuostata, kad šie tikslai [...] sudaro prielaidas įprasminti ir pratęsti įžymių Rietavo krašto švietėjų, kultūros puoselėtojų darbus ir siekius“,
 
nusprendžia nuo 2000 m. birželio 1 dienos įsteigti savarankišką biudžetinę įstaigą – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų.
Dabar muziejaus administracija, ekspozicinės patalpos užima dalį pastato, kuriame veikė kunigaikščio Bogdano Oginskio įkurta Rietavo muzikos mokykla. Įstaigai nuo pat jos įkūrimo vadovauja Vytas Rutkauskas. Kartu su juo nuo pat muziejaus įkūrimo pradžios čia dirba, rinkinių kaupimu ir saugojimu rūpinasi, kunigaikščių Oginskių kultūrines tradicijas puoselėja Milda Vyšteinaitė, prieš tai dirbusi Plungėje veikiančiame Žemaičių dailės muziejuje, ten nuo 1994 m. taip pat tvarkiusi muziejaus rinkinius. Administracijo reikalai, tvarka ekspozicijų salėse rūpintis patikėta Danutei Lengvinienei. Parko priežiūros darbus vykdo Antanas Šiuparys. Plėtojant muziejaus veiklą pastaraisiais metais daug gražių darbų nuveikė ir jauna muziejininkė Otilija Gricienė.
 
Naudota literatūra:
1. Eleonora Ravickienė, Šimtmečių takais, Klaipėda, 1997.
2. Urbanistika ir rajoninis planavimas.17/A. Miškinis, A. Baliulis. Rietavo istorinės ir urbanistinės raidos bruožai. – Vilnius: Mokslas, 1991. 
3. Žemaitijos paveldas, www.zemaitijospaveldas.eu/‎ (žiūrėta 2013-10-14).

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija